Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2018-10-22][nuasmenintas sprendimas byloje][eI-3490-189-2018].docx
Bylos nr.: eI-3490-189/2018
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 188610666 atsakovas
Kategorijos:
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
Teismo sprendimas
Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė apsigyventi Lietuvoje
Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Užsieniečių teisinė padėtis
Užsieniečių teisinė padėtis
Teismo procesiniai dokumentai



                                                                   Administracinė byla Nr. eI-3490-189/2018

                                                                   Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02051-2018-2

                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3.

 (S)

 

 

img1 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

 

 

        Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Donato Vansevičiaus,

        rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Y. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

        Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė:

 

        Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 5 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00361 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. C.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti/pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

        Pareiškėjo teigimu, skundžiamame sprendime nurodyta, kad UAB „Lotus korporacija“ (toliau – Bendrovė) įmonės iškabos nerado, tačiau visi darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, o Bendrovė nurodytu registracijos adresu turi „virtualų ofisą“. Bendrovės adresas yra - virtualaus ofiso pobūdžio. UAB „Lotus korporacija“ užsiimdama verslu, kuris gali būti vykdomas nuotoliniu būdu, o šiai veiklai nėra būtinas fizinis biuras veiklai vykdyti, visi darbuotojai veiklą vykdyti gali nuotoliniu būdu. Kai kurie UAB „Lotus korporacija“ darbuotojai neatidarė durų Migracijos departamento pareigūnams, nors Migracijos departamentas puikiai žinojo, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, todėl atsakovo teiginiai, kad darbuotojų įdarbinimas Bendrovėje yra fiktyvus - nepagrįstas, kadangi veikla faktiškai buvo vykdoma, darbuotojams buvo pavestos užduotys, darbo apimtys nebuvo didelės, tačiau pareiškėjas ir kiti akcininkai/direktorius, siekdami atitikti ne tik Įstatymo, bet ir kitus reikalavimus atliko visus veiksmus, susijusius su Bendrovės veikla, įdarbinimu ir kitais objektyviais veiksniais.

        Nurodo, kad Lietuvos pilietis vykdydamas ūkine-komercine veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, o ne privalomai. Lietuvos Respublikos pilietis į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai nei užsienio valstybės pilietis, be to, Lietuvos Respublikos pilietis, mokėdamas darbuotojui atlyginimą, gali atsižvelgti į Lietuvos mokamų atlyginimų vidurkį, įvertinti darbuotojo pajėgumus ir įmonės gebėjimą mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, todėl tokia Lietuvos Respublikos piliečio įmonė bus žymiai konkurencingesnė rinkoje, nes prekių ir paslaugų kainos bus mažesnės. Be to, Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių. Todėl toks Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje.

        Pareiškėjo teigimu, visi jo pateikti duomenys atsakovui atitiko ir atitinka tikrovę. Atsakovas pareiškėjo skundžiamame sprendime pareiškėjo pateiktų duomenų nepaneigė, todėl daro išvadą, kad neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tikrovę atitinka visa apimtimi.

        Nurodo, kad nebuvo nuslėpti jokie duomenys nei apie giminystės ryšius, nei apie akcijų pardavimus ar Bendrovės veiklos vykdymą, visi dokumentai ir informacija atsakovui buvo pateikta tinkamai. Atsakovo sprendimo išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neva neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra visiškai be motyvų ir nepagrįsta, prieštarauja paties atsakovo išvadai, kad visi pagrindai išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui egzistuoja.

        Pareiškėjų nuomone, atsakovo išvada, kad pareiškėjo kaip Bendrovės akcininko veikla Lietuvos Respublikoje yra neteisėta, būtų pagrįsta tik tuo atveju, jeigu būtų paneigtas pareiškėjo kaip Bendrovės akcininko/direktoriaus statusas, tačiau tai nebuvo padaryta.

        Pareiškėjas akcentuoja, kad Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas - ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Pastaroji aplinkybė - reali ir vykdoma teisėta veikla - egzistuoja ir pareiškėjo atveju, todėl išvada, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė yra visiškai nepagrista (1 t., b. l. 1–4).

        Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime (2 t., b. l. 1–8) su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Nurodo, kad išnagrinėjus pateiktus dokumentus bei įvertinus visas nustatytas faktines aplinkybes, 2018 m. birželio 5 d. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas, įmonė yra fiktyvi, o jis pats teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą (bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, o kelios finansinės operacijos vyko išskirtinai tik su užsienyje registruotomis įmonėmis), bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo atlikimo vietą (nesutampa bendrovės darbuotojų darbo sutartyse esančios nuostatos dėl nuotolinio darbo su minėto užsieniečio Migracijos departamentui pateiktame 2018 m. sausio 5 d. paaiškinime nurodoma informacija), bendrovės darbuotojų atliekamas funkcijas (ginčijamo sprendimo priėmimo metu bendrovėje įdarbintos darbuotojos teikė prieštaringą informaciją apie bendrovės veiklą, negalėjo pateikti konkrečių duomenų apie jų atliekamas funkcijas bendrovėje), savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (deklaruotu gyvenamosios vietos adresu pareiškėjas negyvena, o kito adreso nėra pateikęs) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (minėto užsieniečio tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, kad galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamentas vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

        Atsakovo teigimu, nagrinėjant pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad Bendrovė įregistruota 2014 m. liepos 9 d. adresu: (duomenys neskelbtini), kuris Migracijos departamentui šis adresas yra gerai žinomas, kadangi juo yra registruojama daug įmonių, kurių dalyviais tampa trečiųjų šalių piliečiai tik tam, kad jie teisėtos veiklos pagrindu kreiptųsi dėl leidimų laikinai gyventi, taip siekdami tik formaliai įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, o ne iš tikrųjų vykdyti realią teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. 2017 m. liepos 31 d. Bendrovės registracijos adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas yra vienas iš trijų bendrovės akcininkų, kuriam nuosavybės teise priklauso 15 000 paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo. Pareiškėjas akcijas įsigijo iš Indijos Respublikos piliečio A. K. 2017 m. rugsėjo 18 d. ir 2017 m. rugsėjo 19 d., t. y. likus mažiau kaip 2 mėnesiams iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pažymi, kad, atsakovo duomenimis, A. K. nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos, todėl šios sutartys neatitinka tikrovės. Be to, Bendrovė yra siejama su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu V. G. (bendrovės kontaktinis elektrinio pašto adresas iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. buvo (duomenys neskelbtini), dabartinis - (duomenys neskelbtini), UAB „Karmila“ vieninteliu akcininku iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. ir direktoriumi iki 2017 m. sausio 13 d. buvo V. G.), kuris atsakovui gerai žinomas kaip asmuo, užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. V. G. steigia arba perka ir parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą tik tam, kad užsieniečiai, tapę tų įmonių dalyviais, galėtų gauti leidimus laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes (2 t. b. l. 1–8).

        

        Teismas

 

k o n s t a t u o j a:

 

        Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2018 m. birželio 5 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-00361 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. C.“ teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

         Bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėjas, atstovaujamas advokato A. R., tuo pagrindu, kad užsiima ir toliau ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „Lotus korporacija“ dalyvis (akcininkas), 2017 m. lapkričio 13 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau - leidimas laikinai gyventi) ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (2 t., b. l. 9–21).

        Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12, ir 14 punktais, 2018 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas, įmonė yra fiktyvi, o jis pats teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą (bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, o kelios finansinės operacijos vyko išskirtinai tik su užsienyje registruotomis įmonėmis), bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo atlikimo vietą (nesutampa bendrovės darbuotojų darbo sutartyse esančios nuostatos dėl nuotolinio darbo su minėto užsieniečio Migracijos departamentui pateiktame 2018 m. sausio 5 d. paaiškinime nurodoma informacija), bendrovės darbuotojų atliekamas funkcijas (ginčijamo sprendimo priėmimo metu bendrovėje įdarbintos darbuotojos teikė prieštaringą informaciją apie bendrovės veiklą, negalėjo pateikti konkrečių duomenų apie jų atliekamas funkcijas bendrovėje), savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (deklaruotu gyvenamosios vietos adresu pareiškėjas negyvena, o kito adreso nėra pateikęs) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (minėto užsieniečio tikslas - ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, kad galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes). Tai rodo pareiškėjo nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (2 t., b. l. 119–125).

        Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

        Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d., t. y. pateikiant prašymą) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

        Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra sąlygos, nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, kurios, be kitų, yra: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktas); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

        Iš teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar panaikintas jau išduotas leidimas laikinai gyventi.

        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr.

 
A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

        Ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pagrįsta atsakovo išvada, jog pareiškėjas, teikdamas prašymą gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

        Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Bendrovė įregistruota 2014 m. liepos 9 d. adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. liepos 31 d. Bendrovės registracijos adresas pakeistas į (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 99–100). Pareiškėjas yra vienas iš trijų bendrovės akcininkų, kuriam nuosavybės teise priklauso 15 000 paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo (2 t., b. l. 101–102). Pareiškėjas akcijas įsigijo iš Indijos Respublikos piliečio A. K. 2017 m. rugsėjo 18 d. ir 2017 m. rugsėjo 19 d., t. y. likus mažiau kaip 2 mėnesiams iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (2 t., b. l. 185–194). Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. K. nuo 2017 m. rugsėjo 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d. buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos (2 t., b. l. 109), todėl šios sutartys neatitinka tikrovės. Be to, Bendrovė yra siejama su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu V. G. (bendrovės kontaktinis elektrinio pašto adresas iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. buvo (duomenys neskelbtini), dabartinis - (duomenys neskelbtini), UAB „Karmila“ vieninteliu akcininku iki 2016 m. rugpjūčio 16 d. ir direktoriumi iki 2017 m. sausio 13 d. buvo V. G. (2 t., b. l. 110–112), kuris Migracijos departamento duomenimis žinomas kaip asmuo, užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. V. G. steigia arba perka ir parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą tik tam, kad užsieniečiai, tapę tų įmonių dalyviais, galėtų gauti leidimus laikinai gyventi ir nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes. Teismo vertinimu, Bendrovės sąsajas su V. G. patvirtina išrašas iš Juridinių asmenų registro (2 t., b. l. 40–41, 110–114), todėl šios aplinkybės vertintinos kaip pagrįstomis, pareiškėjui nepateikus įrodymų, leidžiančių daryti priešingas išvadas.

        Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas, kreipdamasi dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius Bendrovės vykdomai veiklai pagrįsti pateikė Bendrovės verslo planą, kuriame nurodyta, kad Bendrovė užsiima konsultavimo paslaugų teikimu ir medicininių preparatų bei papildų sandėliavimu, importu (2 t., b. l. 46–60), taip pat pateikė su ASHBERG CORPORATION LTD, ASHBERG MEDTECH LTD sudarytų paslaugų teikimo sutarčių ir su Moss Vision Inc. LTD ir INVERSAGE SARL sudarytų prekių tiekimo-platinimo sutarčių kopijas (2 t., b. l. 127–128, 133–142) ir Bendrovės išrašytas sąskaitas (2 t., b. l. 129–132).

        Pagal Bendrovės ir A. C. Ltd. sudarytą Susitarimą, galiojantį nuo 2016 m. kovo 4 d. iki 2018 m. kovo 4 d., bendrovė įsipareigojo teikti rinkodaros palaikymo ir konsultavimo paslaugas. Šios sutarties pagrindu buvo pateikta 2016 m. balandžio 4 d. išrašyta sąskaita 3 200 Eur sumai, 2016 m. spalio 10 d. – 2 600 Eur sumai ir 2017 m. kovo 6 d. – 3 300 Eur sumai (2 t., b. l. 129–131), tačiau šių sąskaitų apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai nepateikti. Be to, pagal Bendrovės ir A. M. Ltd., UAE sudarytą susitarimą, galiojantį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2019 m. spalio 1 d., Bendrovė įsipareigojo teikti rinkodaros palaikymo ir konsultavimo paslaugas. Šios sutarties pagrindu pateikta viena 2017 m. liepos 7 d. išrašyta sąskaita 3 440 Eur sumai (2 t., b. l. 132–134), tačiau šios sąskaitos apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai nepateikti. Daugiau jokių kitų mokėjimų nustatyta nebuvo, taip pat nebuvo pateikta nei teismui, nei teismui jokių kitų minėtų sutarčių ir susitarimų vykdymą Lietuvos Respublikoje ir atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šie pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą bendrovės veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje. Visos finansinės operacijos vykdytos su užsienyje registruotomis įmonėmis, todėl darytina išvada, kad Bendrovės veikla Lietuvos Respublikoje su Lietuvos subjektais nevykdoma.

        Iš teismui pateiktos Bendrovės banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 9 d., nustatyta, kad A. C. Ltd. 2017 m. balandžio 11 d. į Bendrovės banko sąskaitą pervedė 1 300 Eur, 2017 m. birželio 20 d. - 2 000 Eur, 2017 m. rugsėjo 25 d. - 9 000 Eur ir 2017 m. spalio 19 d. - 1 000 Eur bei A. M. Ltd,  2017 m. liepos 14 d. - 3 440 Eur. Įvertinus šiuos duomenis, darytina išvada, kad Bendrovė 2017 m. balandžio 11 d., 2017 m. birželio 20 d., 2017 m. rugsėjo 25 d. mokėjimams nėra išrašiusi jokių sąskaitų, taip pat jie neatsispindi Bendrovės tarpinėje 2017 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje (2 t., b. l. 156), todėl darytina išvada, kad pinigai buvo pervesti ne už bendrovės paslaugas, juo labiau, kad iš Bendrovės banko sąskaitos 2017 m. rugsėjo 29 d. buvo pervesta 5 000 Eur ir 4 900 Eur Inversage Sari (2 t., b. l. 61–70). Daugiau jokių įplaukų iš veiklos bendrovė negavo. Be to, iš Bendrovės banko sąskaitos buvo vykdomi mokėjimai už įsiskolinimus VSDFV (2 t., b. l. 61–70). Vadinasi, Bendrovė laiku nevykdo Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytų mokestinių prievolių.

        Pareiškėjas atsakovui 2018 m. sausio 5 d. lydraščiu (2 t., b. l. 184) pateikė 2017 m. išrašytų sąskaitų registrą (2 t., b. l. 195). Vadinasi, Bendrovės pardavimo pajamos 2017 m. sudarė 6 740 Eur. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl Bendrovės veiklos skaidrumo, realumo ir veiklos perspektyvų, nes pateiktos kelios sąskaitos ir jų apmokėjimą pagrindžiantys dokumentai nesudaro pagrindo teigti, kad Bendrovė realiai vykdo veiklą.

        Pažymėtina, kad Bendrovės 2017 m. verslo plane nurodyta, kad pagrindinė Bendrovės veikla yra dvejopa: konsultavimo paslaugos, susijusios su rinkos analize, verslo plėtros galimybėmis (Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse) bei importas, sandėliavimas, paskirstymas ir prekyba medicininiais preparatais bei papildais. Tačiau įvertinus byloje esančią medžiagą, darytina išvada, kad realų Bendrovės verslo plane nurodytos veiklos vykdymą pagrindžiančių įrodymų nepateikta. Pareiškėjas 2018 m. sausio 5 d. dokumentų pateikimo lydraštyje nurodė, kad verslo plano teiginys - „importas, sandėliavimas, paskirstymas ir prekyba medicininiais preparatais ir papildais“ yra tik preliminarus teiginys, kadangi šiuo metu faktiškai ieškomos tinkamai įrengtos patalpos dideliam kiekiui prekių. Tačiau pareiškėjas nei teismui, nei atsakovui šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

        Be to, iš teismui pateiktos medžiagos nustatyta, kad Bendrovė yra sudariusi su UAB „Interhoster“ sutartį dėl internetinės svetainės sukūrimo (2 t., b. l. 143–151), tačiau teismui nepateikti įrodymai, kad ši sutartis yra įvykdyta.

        Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Bendrovės darbuotojai dirba nuotoliniu būdu (du iš jų dirba nuotoliniu būdu nuo 2017 m. liepos 1 d., o trečia - nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d.) (2 t., b. l. 165–173), pareiškėjo pasirašytame 2018 m. sausio 5 d. rašte nurodoma, kad iki 2017 m. liepos 1 d. buvo dirbama nuotoliniu būdu, dabar (duomenys neskelbtini). Iš teismui pateiktos 2017 m. liepos 17 d. patalpų nuomos sutarties Nr. KP 523, sudarytos su UAB „Nekilnojamojo turto fondas“, nustatyta, kad išnuomotos negyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 95–96). Vadinasi, atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad buvo teikiami prieštaringi ir tikrovės neatitinkantys duomenys apie Bendrovės darbuotojų darbo ir bendrovės veiklos vykdymo vietą.

        Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Migracijos departamentas 2018 m. balandžio 18 d. gavo Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2018 m. balandžio 17 d. raštą Nr. 10-S-41224 (8.38-10-27) kartu su šio skyriaus 2018 m. balandžio 16 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR2-15939 ir kita surinkta patikrinimo medžiaga (2 t., b. l. 74). Tarnybiniame pranešime nurodyta, jog nuvykus Bendrovės vykdomos veiklos adresu: (duomenys neskelbtini), Bendrovės iškabos ar reklamų apie Bendrovės veiklos vykdymo vietą, nerasta. Nustatyta, kad pastate įsikūrusi UAB „Sagauta“, o antrame aukšte - valstiečių laikraščio labdaros fondas (2 t., b. l. 75–79).

        Darbuotoja S. S. 2018 m. kovo 29 d. paaiškinime paaiškino, jog Bendrovėje ji yra įdarbinta rinkodaros vadybininke nuo 2018 m. sausio 11 d., Bendrovės adresas yra (duomenys neskelbtini), važinėja į susitikimus su klientais, rengia prezentacijas, siunčia reklaminius-informacinius laiškus klientams, sudarinėja potencialių klientų duomenų bazę, t. y. įvairiais būdais ieško klientų. S. S. taip pat nurodė, kad Bendrovė užsiima kosmetikos pardavimu su hialurono rūgštimi, atlyginimas išmokas biure grynais pinigais, atlyginimą jai išmoka pats pareiškėjas (2 t., b. l. 91–92).

        Darbuotoja Y. M. nurodė, jog Bendrovėje ji užima rinkodaros specialistės pareigas, atlyginimą jai mokas pats direktorius. Pasak minėtos darbuotojos, Bendrovė užsiima kosmetikos su hialurono rūgštimi pardavimu, tačiau ji nežinojo, ar Bendrovė turi licenciją šiems produktams platinti. Y. M. paaiškino, kad jos pagrindinis darbas yra analizuoti rinką, organizuoti parodas ir susitikimus su klientais. Y. M. nurodė esą siūliusi Bendrovės produkciją keletui Lietuvos sveikatos įstaigų – Šeškinės poliklinikai, „Kardiolita“, „Šeimos medicinos poliklinika“, tačiau sutartys nepasirašytos (2 t., b. l. 85–86).

        Įvertinus Bendrovės darbuotojų paaiškinimus darytina išvada, kad tiek S. S., tiek Y. M. nenurodė savo darbo rezultatų, Bendrovės klientų, rinkos konkurentų, darbuotojos teikė paviršutiniškus, abstrakčius ir bendro pobūdžio atsakymus, skirtingai įvardijo savo ir kolegės užimamas pareigas. Pareiškėjas nei teismui, nei atsakovui jokių įrodymų nepateikė apie šių darbuotojų darbo rezultatus, realiai vykdomą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje, pagrindžiančius realiai surastus klientus. Pažymėtina, kad darbuotoja Y. M. apklausos metu nurodė, kad A. K. turi verslą (duomenys neskelbtini) ir Prancūzijoje, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl tikrųjų pareiškėjo tikslų. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas daryti išvadą, kad Bendrovėje darbuotojos Y. M. ir S. S. įdarbintos tik formaliai, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o ne kad realiai užsiimtų teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. 

        Pažymėtina, kad bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas - tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Asmeniui Įsteigus ar Įsigijus privatų juridinį asmenį, tai savaime neįrodo, jog šio įsigijimo tikslas yra būtent plėtoti tam tikrą su šiuo juridiniu asmeniu susijusią veiklą ir taip siekti pelno. Ginčo atveju pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai iš esmės nepatvirtina realios bendrovės veiklos pagal verslo planą vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Nustačius, kad bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje, vadinasi Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas - Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Iš teismui pateiktų duomenų darytina išvada, kad Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai neatitinka tikrovės ir jais tik siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą.

        Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio      12 d. įsakymu Nr. 1V-329,17.5 ir 24.21 papunkčių nuostatas būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartis eA-4312-556/2018).

        Apibendrinant nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste, darytina išvada, pateikėjas nepagrindė, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, o pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Teismo vertinimu, pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi keitimo sąlygas ir teikė tikrovės (faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie bendrovės veiklą (bendrovė realios veiklos Lietuvos Respublikoje nevykdo, o kelios finansinės operacijos vyko išskirtinai tik su užsienyje registruotomis įmonėmis), bendrovės veiklos vykdymo ir darbuotojų darbo atlikimo vietą (nesutampa bendrovės darbuotojų darbo sutartyse esančios nuostatos dėl nuotolinio darbo su pareiškėjo 2018 m. sausio 5 d. rašte nurodoma informacija), bendrovės darbuotojų atliekamas funkcijas (šiuo metu bendrovėje įdarbintos darbuotojos teikė prieštaringą informaciją apie bendrovės veiklą, negalėjo pateikti konkrečių duomenų apie jų atliekamas funkcijas bendrovėje), savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (2 t., b. l. 97–98, 116 - deklaruotu gyvenamosios vietos adresu niekas negyvena, o kito adreso pareiškėjas nėra pateikęs) ir tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą - ne vykdyti teisėtą veiklą ir gyventi Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, kad galėtų nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes. Tai rodo užsieniečio nesąžiningumą, piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra ir leidžia daryti išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

        Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje yra nustatyta, kad fiktyvi įmonė yra Juridinių asmenų registre įregistruotas privatusis juridinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ar kitos organizacijos (toliau - užsienio valstybėje įsteigta įmonė) filialas ar atstovybė, kurie buvo įsteigti ar įsigyti siekiant ne vykdyti šio juridinio asmens steigimo dokumentuose ar užsienio valstybėje įsteigtos įmonės filialo ar atstovybės nuostatuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, o užsieniečiui - šio juridinio asmens dalyviui, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, vadovui arba perkeliamam įmonės viduje užsieniečiui - gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau - Aprašas) 100 punktas įtvirtina veiksnius, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė yra fiktyvi.

        Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimo atveju pagrįstai buvo nustatyti veiksniai, sudarantys pagrindą manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi, t. y. kad bendrovė buvo įsteigta ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o minėtam užsieniečiui ir kitiems bendrovės dalyviams užsieniečiams gauti leidimus laikinai gyventi: pateikti bendrovės veiklos dokumentai neįrodo, kad bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje (Aprašo 100.4 papunktis); yra požymių, kad bendrovės darbuotojų įdarbinimas bendrovėje yra fiktyvus (Aprašo 100.9 papunktis); yra kitų požymių, kad bendrovė yra fiktyvi (100.12 papunktis).

        Vadovaujantis Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54, ir įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, pareiškėjo atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, t. y. buvo nustatyta,

kad pareiškėjas, norėdamas pasikeisti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (6.2 papunktis); yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė yra fiktyvi (6.3 papunktis); Bendrovė yra susijusi su asmenimis (V. G.), kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi steigdami fiktyvias įmones (6.4 papunktis); surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo tikslo ir sąlygų, jo sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jo tikslas - ne plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse (7 punktas).

        Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas siekė tik formaliai atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne gyventi ir vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka jos deklaruojamų tikslų, t. y. neatitinka tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos).

        Pažymėtina, kad Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 ,,Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių. Esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms, kai pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kyla pagrįstų abejonių dėl jo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio dirbti Bendrovėje ir vystyti verslą Lietuvoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai neturi ilgalaikių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, išskyrus Bendrovės kitus akcininkus (2 t., b. l. 9–11, 8.10 p.). Šių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes atsakovui pateikė dokumentus, formaliai atitinkančius Įstatymo reikalavimus, todėl yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo atžvilgiu atsakovas pagrįstai taikė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punktą ir atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi.

        Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindą spręsti, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą, realios ūkinės veiklos vykdymo. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kai užsienietis tik formaliai atitinka Įstatyme nustatytas sąlygas leidimui gauti, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

        Kadangi Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, atsakovas pagrįstai atsisakė jam pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

        Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją, LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

        Pažymėtina, kad sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi savaime neužkerta kelio vykdyti įmonės veiklą, būti bendrovės akcininku ir dalyvauti bendrovės veikloje (pvz., pasitelkiant įgaliotus atstovus arba nuotoliniu būdu). Analogiškos pozicijos laikosi ir LVAT (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014). Be to, pareiškėjas spręsti su bendrove susijusių klausimų į Lietuvos Respubliką galėtų atvykti su galiojančia viza.

        Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas jau savaime diskriminuoja pareiškėją, nes jo Bendrovė nėra lygi prieš Lietuvos piliečių verslo įmones, kurioje visą darbo laiką privalomai turi dirbti Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybes narės piliečiai ir tik nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius, iš jo reikalaujama sudaryti darbo sutartį, nors jo tikslas dividendai, o jo darbo užmokestis ir sumokėti mokesčiai neįskaičiuojami į bendrą darbo užmokesčio fondą, kitaip tariant pažeidžiami sąžiningos konkurencijos reikalavimai. Dėl šių argumentų pažymėtina, kad Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti, pagal kokius kriterijus spręsti užsieniečio veiklos indėlį ir naudingumą Lietuvos ekonomikai. Pareiškėjas neturi prigimtinės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas esant tam tikroms sąlygoms (investicijų, darbuotojams mokamas mėnesinis darbo užmokesčio dydis ir kt.). Pareiškėjui neatitinkant tam tikrų įstatyme nustatytų imperatyvių normų leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neišduodamas. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, kad vienodiems ūkio subjektams (investuojantiems užsieniečiams) būtų taikomos skirtingos sąlygos, todėl pareiškėjo argumentai dėl diskriminacijos vertintini kaip nepagrįsti.

        Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 5 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-00361 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui Y. C.“ yra tinkamai pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jo panaikinti. Teismas nenustatė kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat teismo prašo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo svarstyti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti/pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, kad toks reikalavimas laikytinas išvestiniu reikalavimu iš skundžiamo Sprendimo. Teismui konstatavus sprendimo teisėtumą, atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

        Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

 

n u s p r e n d ė:

 

        Pareiškėjo Y. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

        Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

 

Teisėjai                                                                             Bronius Januška

 

                                                                                                     Jolanta Malijauskienė

 

                                                                                                     Donatas Vansevičius