Civilinė byla Nr. e3K-3-277-969/2019
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-08444-2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.4.4.2;
3.2.4.11.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. rugpjūčio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. Ž. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. Ž. patikslintą ieškinį atsakovei I. Ž. dėl nepilnamečio vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vaiko gyvenamosios vietos nustatymą ir pakeitimą su vienu iš tėvų, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas T. Ž. kreipėsi į teismą prašydamas: 1) nustatyti nepilnametės dukters U. Ž., gimusios duomenys neskelbtini (šiuo metu septynerių metų), gyvenamąją vietą kartu su tėvu T. Ž.; 2) priteisti iš atsakovės I. Ž. išlaikymą nepilnamečiam sūnui D. Ž., gimusiam duomenys neskelbtini (šiuo metu penkiolikos metų), kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 190 Eur nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki sūnaus pilnametystės; 3) priteisti iš atsakovės I. Ž. išlaikymą nepilnamečiam vaikui U. Ž. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 190 Eur nuo 2016 m. lapkričio 27 d. iki dukters pilnametystės; 4) priteisti iš atsakovės I. Ž. išlaikymo nepilnamečiam vaikui U. Ž. įsiskolinimą – 3360 Eur; 5) nustatyti atsakovės I. Ž. bendravimo su nepilnamečiais vaikais D. Ž. ir U. Ž. tvarką.
3. Ieškovas nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. duomenys neskelbtini patenkino šalių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Pagal sutarties 1–4 punktus šalys susitarė nustatyti nepilnamečio vaiko D. Ž. nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškovu, nepilnamečio vaiko U. Ž. nuolatinę gyvenamąją vietą su atsakove. Ieškovas įsipareigojo padengti visas nepilnamečiam vaikui D. Ž. išlaikyti reikalingas išlaidas, o atsakovė – visas nepilnamečiam vaikui U. Ž. išlaikyti reikalingas išlaidas. Susitarimas buvo sudarytas įvertinus dukters prisirišimą prie motinos, abiejų šalių gyvenimą Lietuvoje. Atsakovė 2015 m. spalio mėnesį gavo pasiūlymą išvykti dirbti kruiziniame laive. 2015 m. lapkričio 20 d. atsakovė išvyko dirbti kruiziniame laive. Išvykimo metu ji paliko nepilnametę dukterį ieškovo priežiūrai. Neturėdama jokių pajamų, ji nepaliko jokių lėšų dukteriai išlaikyti. 2016 m. gegužę atsakovė grįžo į Lietuvą, tačiau 2016 m. liepos mėn. pradžioje atsakovė išvyko dirbti į Švediją. 2016 m. lapkričio mėn. atsakovė grįžo į Lietuvą, tačiau 2017 m. vasario mėn. pabaigoje – kovo pradžioje atsakovė vėl išvyko į Norvegiją, kur šiuo metu ir gyvena. Atsakovės išvykų ir kelionių laikotarpiu nepilnametė dukra yra paliekama ieškovo priežiūrai. Kai atsakovė būna Lietuvoje, ji ir nepilnametė dukra apsistoja atsakovės motinos namuose. Kadangi atsakovė pageidauja gyventi aktyviai, dažnai išvyksta iš Lietuvos, neturi Lietuvoje ar užsienyje nuolatinės gyvenamosios vietos, manytina, kad jos gyvenimo būdas nėra pritaikytas nepilnamečiam vaikui tinkamai auginti. Šalių nepilnametė dukra nuo pat gimimo augo ieškovo gyvenamojoje vietoje, buvo prisirišusi prie gyvenamosios aplinkos, kuri jai siejosi su stabilumu ir saugumu. Ieškovas buvo sudaręs dukrai visas sąlygas sveikai vystytis, užtikrino tinkamas vaiko sveikatos apsaugos, higienos, maitinimo, pramogų sąlygas, vaiko teisę į mokslą ir kitokias sąlygas priklausomai nuo jo amžiaus, brandumo, sugebėjimų, talentų ir pažiūrų. Paskutiniais metais nepilnametė dukra įprato prie pasikeitusio dienos režimo, kai ja rūpinasi ieškovas. Ieškovas užtikrino jai stabilią aplinką – vedė į darželį, rūpinasi jos užimtumu po darželio (šokių treniruotės), laisvalaikiu, darbo ir poilsio režimu ir kita. Ieškovo nuomone, nepilnametei dukrai šiltas, aktyvus, prieraišus ir pastovus santykis su juo šiuo metu daug reikšmingesnis nei su atsakove.
4. Atsakovė pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė nustatyti atsakovės ir ieškovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Klaipėdos apylinkės teismas 2018 m. gegužės 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, nustatė I. Ž. ir T. Ž. bendravimo su nepilnamečiais vaikais D. Ž. ir U. Ž. tvarką.
6. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių dukters tėvui (ieškovui) šioje byloje pareiškus reikalavimą dėl teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu nustatytos U. Ž. gyvenamosios vietos pakeitimo, ieškovas turi įrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178 straipsniai), kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta dukters gyvenamoji vieta kartu su dukters motina (atsakove). Kaip tas aplinkybes ieškovas nurodo, kad atsakovė didžiąją laiko dalį nuo teismo sprendimo priėmimo buvo išvykusi dirbti į užsienį, todėl poros duktė gyveno su ieškovu, atsakovės bendravimas su dukra yra periodiškas ir dukters bei mamos (atsakovės) emocinis ryšys yra suprastėjęs. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovė, išvykusi į užsienį, dukrai dažnai skambindavo, bendraudavo internetu, domėdavosi ja, kiek tai leidžia jas skiriantis atstumas, teikdavo jai išlaikymą, grįžusi į Lietuvą, parveždavo mergaitei daiktų, dovanų. Todėl ieškovo nurodytas aplinkybes, kad atsakovė nesidomi mergaitės kasdienybe, rūpesčiais, ugdymo pasiekimais, kad ji visiškai nedalyvauja dukters gyvenime, teismas laikė neįrodytomis.
7. Teismas nustatė, kad šiuo metu atsakovė gyvena Norvegijoje kartu su gyvenimo draugu jo nuomojamame name, dirba jo įmonėje, ji turi geras gyvenimo sąlygas rūpintis dukterimi, todėl teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog praeityje buvę periodiniai motinos išvykimai dirbti į užsienį gali būt priežastis keisti nustatytą U. Ž. gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu. Teismas laikė natūraliu dalyku tai, kad atsakovė, išvažiuodama dirbti į užsienį tam tikram laikotarpiui, negalėjo pasiimti savo dukters, kuri tuo metu lankė priešmokyklinio ugdymo įstaigą.
8. Teisme apklausta mergaitė pasakė, kad ji gerai jaustųsi gyvendama tiek su mama, tiek su tėčiu, ji myli abu tėvus ir jai svarbus bendravimas su jais abiem. Teismo posėdžio metu apklausta psichologė nurodė, kad mergaitė pagal amžių gali pateikti tik negilius atsakymus, negali pateikti loginių pamąstymų, negali prognozuoti. Abu vaikai palaiko ryšį ir su mama, ir su tėčiu. Psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad sunku vertinti sesers ir brolio tarpusavio ryšį, nes jie visada gyveno kartu, tik atostogų metu trumpą laiką gyveno atskirai. Kita psichologė teismo posėdžio metu nurodė, kad piešiniuose vaikas Domantas mato pilną šeimą, U. piešia gyvenimą su mama, o vėliau ,,prisijungia“ ir tėtis. Vaikai kategoriškos nuomonės neišreiškia.
9. Teismas sprendė, kad motinai periodiškai dirbant užsienyje ir mergaitei motinos nebuvimo laikotarpiais gyvenant su tėvu, mergaitė tuo metu su ieškovu turėjo daugiau bendrų interesų negu su motina, tačiau objektyvai tai nereiškia, kad dukters ir motinos ryšys yra pablogėjęs.
10. Teismas nurodė, kad pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (ieškovo) teisių, tenka atsakovei, kuri byloje įrodinėjo, kad duktė Norvegijoje gyventų gyvenamajame name, kuriame jai įrengtas atskiras kambarys. Teismo posėdžio metu apklausta mergaitė nurodė, kad atostogų metu ji buvo nuvykusi į Norvegiją, turėjo savo kambarį, jai ten patiko žaisti. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad vaiko motinos turimos sąlygos Norvegijoje atitinka mergaitės interesus. Teismas sprendė, kad mergaitei išvykus gyventi į užsienį, jai tai nepakenks, o bylos duomenimis nenustatyta, kad būtų įstatymo nuostatų, draudžiančių atsakovei išvykti gyventi į užsienį ir išsivežti kartu gyventi dukterį. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog yra pakankamai objektyvių priežasčių pakeisti dukters gyvenamąją vietą ir nustatyti ją su ieškovu.
11. Teismas, įvertinęs byloje esamus duomenis, paliko sūnaus gyvenamąją vietą su ieškovu, o dukters – su atsakove, nustatė tėvų bendravimo su vaikais tvarką. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė neteikė dukrai išlaikymo laikotarpiu, kai ji gyveno su ieškovu, ir reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmetė.
12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą ir atsakovės apeliacinį skundą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, 2019 m. vasario 28 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo panaikino ir priėmė naują sprendimą – nepilnametės U. Ž. gyvenamąją vietą nustatė su ieškovu, taip pat panaikino sprendimo dalį dėl bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
13. Kolegija nustatė, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu nepilnametės gyvenamąją vietą buvo nustatęs su atsakove, atsižvelgdamas į ieškovo ir atsakovės susitarimą bei įvertinęs nepilnamečio vaiko prisirišimą prie mamos bei abiejų tėvų gyvenimą Lietuvoje.
14. Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad itin reikšmingą įtaką turi tai, jog nepilnametės dukters nuolatinė ir faktinė gyvenamoji vieta visą laiką buvo Lietuvoje, ieškovo namuose. Mergaitė tik 2017 m. vasaros atostogų metu gyveno Norvegijoje su mama, tačiau iš esmės ji nuolatos gyveno su ieškovu, išskyrus trumpalaikius susitikimus su mama, nors jos gyvenamoji vieta ir buvo nustatyta su atsakove. Kolegijos vertinimu, vaiko stabili ir nuolatinė gyvenamoji vieta laikytina svariu argumentu, pateisinančiu nepilnametės šalių dukters gyvenamosios vietos pakeitimą. Taip pat didelę reikšmę turi ir mergaitės glaudaus ryšio su broliu išsaugojimas. Šalių vaikai nuo gimimo gyvena kartu, apklausiami teisme nurodė, kad sutaria gerai ir norėtų gyventi kartu. Be to, Lietuvoje gyvena ir kiti mergaitės artimieji, ne tik ieškovo, bet ir atsakovės mama, sesuo. Kolegijos vertinimu, vaikas turi tvirtus socialinius ryšius Lietuvoje, kuriuos būtina išsaugoti ir kurie šiuo konkrečiu atveju turi lemiamą reikšmę.
15. Kolegija nurodė, kad iš pateiktų atsakovės dokumentų matyti, kad gyvenamojo namo nuomos sutartį Norvegijoje sudarė atsakovės draugas, kuris moka visus mokesčius, atsakovė dirba jo įmonėje, tad jos finansinė padėtis nėra stabili ir tiesiogiai priklauso nuo gyvenimo draugo, be kurio, kolegijos vertinimu, ji negalėtų vaikui užtikrinti stabilių gyvenimo sąlygų.
16. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovės ir dukters santykiai yra suprastėję, tačiau esminės mergaitės gyvenimo aplinkybės yra pasikeitusios – motina gyvena atskirai, užsienio valstybėje, todėl šiuo metu jos gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu labiausiai atitiktų vaiko interesus.
17. Kolegija spendė, kad, jai patenkinus ieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, būtina iš naujo spręsti ir reikalavimus dėl bendravimo tvarkos ir išlaikymo, tačiau jie turėtų būti sprendžiami pirmosios instancijos teisme, taip užtikrinant šalių teisę į apeliaciją. Todėl šią bylos dalį kolegija nurodė grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
18. Kasaciniu skundu atsakovė I. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutartį ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. gegužės 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
18.1. Kasacinio teismo praktikoje neapibrėžta, koks aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimas vertintinas kaip esminis. Santuokos nutraukimo metu abi šalis tenkino bendrai priimtas sprendimas mergaitės gyvenamąją vietą nustatyti su mama esant tokiai turtinei ir socialinei padėčiai, kokia tuo metu buvo atsakovės, kai duktė buvo laikinai palikta pas tėvą, ieškovą, kol atsakovė pagerins savo padėtį. Atsakovė dukterį ieškovui paliko laikinai – tol, kol po santuokos nutraukimo uždirbs pakankamai ir galės išlaikyti save ir dukrą. Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas išskirtinai atsakovės finansiniu ir socialiniu nestabilumu bei vaikų prisirišimu vieno prie kito ir prie gyvenamosios vietos. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad, palyginti su 2015 m., atsakovės gyvenimo sąlygos pagerėjo, tačiau vaikų, esačių ieškovo priežiūroje, mokymosi rezultatai, priešingai, yra prastesni, ieškovas atsakovei vaikus perduoda neprižiūrėtus, vaikai neaprūpinti būtinais drabužiais, kasdienėmis prekėmis. Apeliacinės instancijos teismas selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles.
18.2. Kasacinis teismas nėra išaiškinęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.174 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų, tačiau vien tai, kad mergaitė buvo laikinai perduota ieškovui, nėra pakankamas pagrindas šią normą taikyti.
18.3. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sumenkino vaiko nuomonę, teigdamas, kad ja negali remtis dėl amžiaus ir kategoriškumo trūkumo. Abu vaikai paaiškino norintys gyventi pilnoje šeimoje, tačiau taip pat abu nurodė, kad jei gyventų atskirai, jie tarpusavyje bendrautų taip, kaip dabar bendrauja su mama, leistų kartu atostogas. Iš vaikų apklausų galima daryti išvadą, kad mergaitė jaučiasi gerai pas mamą, džiaugiasi savo kambariu Norvegijoje, yra aprūpinta visais daiktais, emocinis ryšys su mama nėra susilpnėjęs, dėl lankomų anglų kalbos pamokėlių ji nejaustų diskomforto mokykloje, o tarp aplink gyvenančių lietuvių šeimų rastų naujų draugų.
19. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas T. Ž. prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
19.1. Įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo nevykdomas dėl pačios atsakovės kaltės ir tai sukėlė padarinius – pagrindą reikalauti pakeisti sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą. Ieškovas neneigia, kad tarp šalių buvo susitarimas dėl laikinos dukters gyvenamosios vietos jo namuose pirmus 6 mėnesius po santuokos nutraukimo, tačiau atsakovė ir vėliau nereikalavo perduoti jai vaiko. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimą dėl pripažinimo – vaiko gyvenamosios vietos nustatymo – laikė realiai įvykdytu, nes būtent faktinis jo nevykdymas ir tapo pagrindu reikalauti keisti nepilnametės dukters gyvenamąją vietą taip, kad sutaptų faktinė ir dokumentuose nurodyta vieta. Apeliacinės instancijos teismas vertino abiejų tėvų gyvenimo sąlygas ir pagrįstai nustatė, kad stabili ir saugi aplinka, prie kurios mergaitė yra pripratusi, labiau atitinka vaiko interesus.
19.2. Ieškovo vertinimu, šiuo atveju lingvistinis CK 3.174 straipsnio 4 dalies aiškinimas suponuoja išvadą, kad tai, jog vaikas buvo perduotas ieškovui, asmeniui, su kuriuo nenustatyta vaiko gyvenamoji vieta, leidžia jam kreiptis dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Duktė daugiau nei vienerius metus liko gyventi ieškovo namuose, todėl ji nuolatinę gyvenamąją vietą įgijo pas ieškovą ir atsakovė prarado teisę reikalauti jai grąžinti vaiką.
19.3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo vaiko nuomone. Tai lėmė akivaizdus vaiko nesugebėjimas suprasti savo norų ilgalaikių pasekmių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su vienu iš tėvų
20. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulė).
21. Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas (įgyvendinti tėvų valdžią) – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis).
22. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu.
23. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai. Tuo tikslu tėvai į pagalbą gali pasitelkti tarpininkus, mediatorius, psichologus ir pan., nes tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas). Tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas (CK 3.165 straipsnio 3 dalis). Vienas iš tokių teismo kompetencijai priskirtinų spręsti klausimų – vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, kai tėvai gyvena skyrium ir nesutaria, su kuriuo jų turėtų gyventi nepilnametis vaikas (CK 3.169 straipsnio 2 dalis).
24. Teismas, spręsdamas vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, be kitų aplinkybių, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, kiekvieno tėvo šeimos aplinkos sąlygas. Aiškindamasis šeimos aplinkos sąlygas, teismas turi nustatyti vaiko santykius su kiekvienu iš tėvų, šių dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą, augimą ir tobulėjimą, dalyvavimą jį išlaikant ir prižiūrint iki ginčo atsiradimo, galimybes sudaryti jam tinkamas gyvenimo, auklėjimo ir raidos sąlygas (įvertinant tėvų darbo pobūdį, darbo režimą, turtinę tėvų padėtį) ir kt. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2013).
25. Kasacinio teismo pažymėta, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios – pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnio 4 dalis). Pareiškus ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, reikia įrodyti, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų ar vaikas buvo atiduotas gyventi kartu su kitais asmenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014).
26. Koks aplinkybių, dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta su vienu iš tėvų, pasikeitimas vertintinas kaip esminis, t. y. sudarantis pakankamą pagrindą spręsti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, įstatyme nenustatyta, tačiau vystoma kasacinio teismo praktikoje pateikiant to pavyzdžių: tėvo, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio, materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas, kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2001); vaiko norų pasikeitimas (atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandumą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2003); kitos aplinkybės, dėl kurių esminio pasikeitimo sprendžiama kiekvienoje konkrečioje byloje.
27. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Aplinkos, kurioje gyvena vaikas, stabilumas yra reikšmingas vaiko psichologinei būklei įtaką turintis veiksnys, todėl kai vaikas daugiau kaip vienerius metus gyvena tam tikroje aplinkoje, jos pakeitimo galimybė turi būti įvertinama ypač atidžiai.
28. Remdamasi pirmiau nurodytu teisiniu reguliavimu ir kasacinio teismo praktika teisėjų kolegija konstatuoja, kad tėvai, prašydami teismo patvirtinti sutartį, kuria nustatoma vaiko gyvenamoji vieta, be kita ko, turi būti įvertinę esmines aplinkybes – savo pasirengimą ir galimybes faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis. Nors tėvo (motinos) pasirengimas faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis iš esmės yra subjektyvi aplinkybė, atspindinti tėvo (motinos) norą, siekį faktiškai auginti vaiką, ji pasireiškia per objektyvų (realų) asmens elgesį, jo pasirinktus prioritetus. Tėvo (motinos) pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis negalima konstatuoti tais atvejais, kai tėvas (motina), viena vertus, deklaruodami tokį pasirengimą, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina dėl to, kad tai nesuderinama su kitais, tuo metu jam (jai) atrodančiais svarbesniais, siekiais (pvz., išvykstama gyventi į užsienį, paliekant vaiką kitų asmenų priežiūrai). Todėl situacija, kada, teismo sprendimu patvirtinus tėvų sutartį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, tėvas (motina), su kuriuo šia sutartimi nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, realiai faktiškai su vaiku kartu negyvena ir juo nesirūpina, perduodamas (palikdamas) vaiką auginti kitam tėvui, reiškia pirmiau nurodytų esminių aplinkybių, t. y. tėvo (motinos), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, pasirengimo ir (ar) galimybių faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Toks esminių aplinkybių pasikeitimas, savo ruožtu, sudaro pagrindą spręsti ankstesniu teismo sprendimu patvirtintoje tėvų sutartyje nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą (CK 3.174 straipsnio 4 dalis).
29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas T. Ž. ir atsakovė I. Ž. tarpusavio susitarimu buvo nusprendę, kad jiems nutraukus santuoką jų nepilnamečiai vaikai gyvens skyrium, sūnus D. Ž. – su tėčiu T. Ž., o duktė U. Ž. – su mama I. Ž. Klaipėdos apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu tenkindamas šalių pareiškimą dėl santuokos nutraukimo bendru sutarimu patvirtino tokią šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Byloje nustatyta, kad nutraukus santuoką abu vaikai faktiškai liko ieškovo priežiūroje, nes atsakovė išvyko į užsienį dirbti. Kadangi atsakovė gyvenamąsias valstybes keitė, mergaitė ir toliau gyveno su ieškovu ir vyresniuoju broliu. Tarp šalių pradėjo kilti nesutarimai dėl vaikų auklėjimo, bendravimo su vaikais ir jų išlaikymo. 2017 m. birželį ieškovas kreipėsi į teismą dėl U. Ž. gyvenamosios vietos pakeitimo, nurodydamas, kad atsakovės bendravimas su vaikais yra nenuoseklus ir periodiškas, ji neprisideda prie vaikų būtinųjų poreikių tenkinimo, tačiau perka jiems brangias dovanas, U. Ž. kaip ir anksčiau gyvena jai įprastoje aplinkoje, pradėjo lankyti mokyklą, tačiau jos mama šiuo metu įsikūrusi Norvegijos Karalystėje, esant nustatytai mergaitės gyvenamajai vietai su ja, gali mergaitę bet kada niekam nepranešus pasiimti ir išsivežti į užsienio šalį.
30. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad T. Ž. neįrodė, jog iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių buvo nustatyta dukters gyvenamoji vieta kartu su I. Ž., t. y. moteris turi tinkamas gyvenimo sąlygas, jos emocinis ryšys su vaiku yra pakankamai stiprus ir nėra kliūčių jai išvežti vaiką gyventi į užsienio valstybę.
31. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai ir nurodė, kad šiuo atveju itin svarbi aplinkybė yra tai, jog 2015 m. tėvams sutariant dėl jų nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, todėl, palyginti su pirminiu šalių susitarimu, pasikeitė esminė aplinkybė – I. Ž. gyvenamosios vietos valstybė, kas atitinkamai keistų ir dukters gyvenamosios vietos valstybę. Be to, nepaisant U. Ž. nustatytos gyvenamosios vietos kartu su mama, mergaitė ir toliau faktiškai gyveno su tėčiu sau įprastoje aplinkoje, todėl teismo sprendimu nustatytos gyvenamosios vietos pakeitimas leistų užtikrinti faktinių ir teisinių aplinkybių sutaptį ir vaikui stabilios aplinkos išsaugojimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas skirtingai nei pirmosios instancijos teismas vertino I. Ž. gyvenimo sąlygas Norvegijos Karalystėje ir nustatė, kad jos finansinė padėtis nėra stabili ir be gyvenimo draugo ji negalėtų pati užtikrinti nepilnamečiam vaikui stabilių gyvenimo sąlygų.
32. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 28 punkte pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas atsakovės elgesys (faktinis dukters palikimas auginti ieškovui) rodo jos pasirengimo faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis pasikeitimą po Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. duomenys neskelbtini įsiteisėjimo. Atsakovė, nepaisant savo deklaruojamo noro auginti dukterį, pasirinko kitus prioritetus, visų pirma savo ekonominių ir asmeninių interesų užtikrinimą. Nors atsakovės ekonominė padėtis gali būti tiesiogiai susijusi su jos galimybėmis faktiškai gyventi su vaiku ir juo rūpintis (ekonominei padėčiai gerėjant paprastai didėja ir galimybės), tačiau tai nereiškia, kad atsakovė tokių galimybių neturėjo anksčiau sudarydama sutartį su ieškovu dėl vaikų gyvenamosios vietos, – priešingu atveju teismas nebūtų tokios sutarties tvirtinęs. Ši aplinkybė laikytina esmine CK 3.174 straipsnio 4 dalies prasme, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo pagrindą spręsti ankstesniu teismo sprendimu patvirtintoje tėvų sutartyje nustatytos vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimą.
33. Atsakovė I. Ž. kasaciniame skunde taip pat kelia šias teisines problemas: 1) ar laikinas vaiko perdavimas kitam asmeniui yra pakankamas pagrindas keisti vaiko gyvenamąją vietą; 2) kaip tinkamai vertinti byloje surinktus įrodymus, taip pat ir vaiko nuomonę.
34. Teisėjų kolegija pažymi, kad laikinas reiškia „kurį laiką esantis ar trunkantis, nenuolatinis, neamžinas“ („Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“, http://lkiis.lki.lt/). Vadinasi, tai, kas laikina, neturi tapti pastoviu. Pavyzdžiui, vaiko laikinoji globa negali trukti ilgiau kaip dvylika mėnesių (CK 3.253 straipsnio 2 dalis), arba valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, o prireikus prokuroras ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo dėl laikino tėvų valdžios apribojimo įsiteisėjimo turi kreiptis į teismą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo tęsimo arba neterminuoto tėvų valdžios apribojimo nustatymo (CK 3.183 straipsnio 5 dalis). Tai rodo, kad laikini sprendimai turi: 1) turėti aiškų tikslą, pavyzdžiui, sugrąžinti vaiką į šeimą; 2) apimti aiškius tarpinius sprendimus, veiksmus, kuriais siekiama pakeisti laikiną situaciją; 3) būti pakankamai aiškiai apibrėžti laiko atžvilgiu, nes vaikui, kaip augančiai ir bręstančiai asmenybei, svarbiausia yra pastovumas, žinojimas, kiek ilgai gali trukti viena ar kita situacija, nuo ko priklauso jos pasikeitimas ir pan.
35. Minėta, kad U. Ž. tėvai susitarė mergaitės gyvenamąją vietą nustatyti su motina, tačiau taip pat sutarė, kad mergaitė laikinai gyvens su tėčiu ir broliu. Byloje nenustatyta, kad tėvai būtų keitę šį susitarimą. Vadinasi, laikinas dukters palikimas pas tėtį atitiko prieš tai nurodytus kriterijus, t. y. jis turėjo aiškų tikslą – mergaitė lieka su tėčiu, kol mama užsitikrina sau tam tikras finansines sąlygas; apėmė aiškius tarpinius sprendimus – mama išvyko į užsienį, tačiau bendravo su vaiku, lankydavo jį; jis buvo apibrėžtas laiko atžvilgiu. Tačiau situacija nesikeitė – tai, kas buvo laikina, tapo pastovu. Mergaitė ir toliau gyveno su tėčiu (nuo tėvų susitarimo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo iki ieškovo kreipimosi į teismą dėl dukters gyvenamosios vietos pakeitimo praėjo 1,5 metų), pradėjo lankyti mokyklą, mama, įsikūrusi Norvegijos Karalystėje, mergaitę kvietėsi atostogų, tačiau jokių kitų veiksmų, būtinų laikinai situacijai pakeisti, nesiėmė, t. y. nesitarė su ieškovu T. Žuku dėl vaiko tolesnio laikino gyvenimo pas jį, nesiėmė priemonių vaikui perkelti, pavyzdžiui, neieškojo mokyklos ir pan. Šių veiksmų atsakovė I. Ž. iš esmės ėmėsi tik T. Ž. kreipusis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks vaiko perdavimas auginti tėvui nelaikytinas laikinu ir yra pakankamas pagrindas svarstyti dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne mažiau svarbi aplinkybė sprendžiant dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo yra motinos išvykimas gyventi į užsienio valstybę po teismo sprendimo, kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, ir ketinimas ten perkelti vaiką.
37. CK 3.174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas.
38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti laikoma, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nereiškia, kad vaiko gyvenamosios vietos valstybė yra neapibrėžta ir priklauso tik nuo tėvo (motinos) judėjimo, todėl, tėvams nesusitariant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, ginčą sprendžia teismas. Spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas.
40. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad U. Ž. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Apeliacinės instancijos teismas atsakovės gyvenimą užsienio valstybėje ir siekį ten perkelti dukrą vertino kaip esminį aplinkybių pasikeitimą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismo išvada ir sprendžia, kad atsakovė šiuo atveju neįrodė, jog vaiko įprastos aplinkos keitimas geriausiai atitiktų jo interesus.
41. Atsakovė I. Ž. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo sumenkino vaiko nuomonę.
42. CK 3.177 straipsnyje įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Remiantis CPK 380 straipsniu, kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (1 dalis). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu arba kitais vaiko pasirinktais būdais.
43. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-659/2004; kt.) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pvz., skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).
44. Vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos, sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Teismas gali ir neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir priimti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkantį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).
45. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors vaikų apklausa yra itin svarbus procesinis veiksmas šeimos bylose, nes jos metu vaikui suprantama kalba turi būti pateikiami jam jautrūs klausimai dėl jo tolesnio gyvenimo, ne mažiau svarbus yra tolesnis vaiko išreikštos nuomonės interpretavimas.
46. Nagrinėjamoje byloje abu vaikai, penkiolikmetis sūnus D. Ž. ir septynerių metų duktė U. Ž., buvo apklausti specializuotame vaiko apklausos kambaryje, teismo posėdžio metu išvadas apie vaikų nuomonę pateikė dvi psichologės. Iš vaiko apklausos ir psichologų išvadų matyti, kad mergaitė negali suformuluoti aiškaus atsakymo, su kuriuo iš tėvų ir kurioje šalyje ji jaučiasi geriau. Ji gali pateikti tik negilius atsakymus ir negali prognozuoti. Jos ryšys yra glaudus tiek su mama, tiek su tėčiu. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad abu vaikai vis dar mato pilną šeimą ir norėtų kad nesijaustų skyrybų padarinių. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į psichologės išvadą, sprendė, kad mergaitė yra labiau psichologiškai prisirišusi prie motinos. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad mergaitė iš esmės myli abu tėvus, su abiem jaučiasi gerai ir kategoriškos nuomonės dėl savo amžiaus negali pareikšti.
47. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas vaiko nuomonę vertino kaip vieną iš argumentų jų priimtam sprendimui pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad aplinkybės iš esmės nepasikeitė ir nėra pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos, nustatytos bendru tėvų sutarimu, papildomai buvo pažymėta, kad mergaitė yra labiau psichologiškai prisirišusi prie mamos. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, kad aplinkybės iš esmės pasikeitė ir vertinant šių aplinkybių pasikeitimą per vaiko interesų prizmę, buvo konstatuota, kad vaikas neišreiškia kategoriškos pozicijos ir jis vienodai yra prisirišęs prie abiejų tėvų.
48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo spręsti, kad vaiko nuomonė nebuvo išklausyta ir į ją nebuvo tinkamai atsižvelgta. Tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo priimtas skirtingas sprendimas, lėmė ne tik vaiko nuomonė, o visų aplinkybių vertinimas. Teisėjų kolegija jau nurodė, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino aplinkybių pasikeitimą ir pagrįstai pakeitė vaiko gyvenamąją vietą.
49. Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsto procesinio teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
50. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais konstatuoja, kad atsakovės kasacinis skundas atmestinas ir paliktina galioti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 28 d. nutartis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
51. Kasacinis teismas patyrė 5,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybės naudai iš I. Ž. (asmens kodas duomenys neskelbtini) 5,48 Eur (penkis eurus 48 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginti. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Gediminas Sagatys
Dalia Vasarienė