Civilinė byla Nr. e3K-3-240-1075/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17653-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų A. M. ir G. M. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl civilinės atsakomybės draudimo išmokos; tretieji asmenys K. R., H. R., „AAS BTA Baltic Insurance Company“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žalos dydžio nustatymą, reikšmingą draudimo bendrovės pareigai sumokėti transporto priemonių valdytojų privalomosios civilinės atsakomybės draudimo išmoką, atlyginant eismo įvykio metu padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai A. M. ir G. M. teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ 3171,36 Eur turtinės žalos atlyginimo už eismo įvykio metu apgadintą ieškovų automobilį „Toyota RAV4“.
3. Ieškovai nurodė, kad 2016 m. gruodžio 15 d. Vilniuje, Sietuvos gatvėje, atsitiko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis „Volkswagen Touran“, vairuojamas K. R., su automobiliu „Toyota RAV4“, vairuojamu ieškovo G. M. Automobilio „Volkswagen Touran“ vairuotojos civilinė atsakomybė apdrausta atsakovės ADB „Gjensidige“. Draudimo bylos tyrimo metu, gavus papildomų oficialių dokumentų iš Vilniaus miesto savivaldybės, paaiškėjo, kad pildydami eismo įvykio deklaraciją įvykio dalyviai klydo ir eismo įvykio kaltininkas yra ne ieškovas G. M., o K. R. Ieškovai kreipėsi į K. R. civilinę atsakomybę apdraudusią atsakovę ADB „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, bet draudikė nesutiko atlyginti žalos, motyvuodama tuo, kad ieškovai nėra laikomi nukentėjusiais asmenimis ir kad G. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 115 punkto reikalavimus.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė faktines aplinkybes, kad 2016 m. gruodžio 15 d., Vilniuje, Sietuvos g., įvyko eismo įvykis, jo metu susidūrė A. M. priklausanti ir G. M. vairuojama transporto priemonė „Toyota RAV4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su H. R. priklausančia ir K. R. vairuojama transporto priemone „Volkswagen Touran“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu automobilis „Volkswagen Touran“ apdraustas ADB „Gjensidige“, o „Toyota RAV4“ – „AAS BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje. Ieškovas G. M. ir trečiasis asmuo K. R. pasirašė dvi eismo įvykio deklaracijas. Pirmoji buvo netinkama, nes šalys ją netinkamai pasirašė – abi pasirašė, kad yra atsakingos už eismo įvykį, o antrąja deklaracija savo kaltę pripažino ieškovas.
6. Teismas nurodė, kad šalys į bylą pateikė vaizdo medžiagą, kaip atrodo Sietuvos gatvė, kuria važiavo ieškovai, ir vieta, iš kurios išvažiavo K. R.. Teismas vertino, kad abu keliai, kuriais važiavo ieškovai ir K. R., padengti asfalto danga. Šalia kelio esančia teritorija gali būti laikoma stovėjimo aikštelė, kiemas, kitos teritorijos, bet šiuo atveju negalima teigti, kad K. R. suko iš kiemo, stovėjimo aikštelės ar panašios teritorijos. Vizualiai šis inžinerinis statinys atrodo kaip kelias, todėl kiekvienas vidutiniškai protingas, atidus ir apdairus asmuo jį laikytų keliu.
7. Kadangi sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, kelio ženklų nebuvo, abu keliai padengti ta pačia kelio danga, asmenys turėjo vadovautis KET 155 punktu, kuris nustato, kad lygiareikšmių kelių sankryžoje vairuotojas privalo duoti kelią iš dešinės artėjančioms transporto priemonėms. Ieškovas neginčija, kad nepraleido K. R. vairuojamo automobilio, kuris važiavo iš dešinėje pusėje esančio kelio. Taigi, ieškovas nesilaikė KET 155 punkte nustatyto reikalavimo, taip sukeldamas eismo įvykį. Kadangi ieškovas yra atsakingas už ginčo eismo įvykį, jis neturi teisės gauti draudimo išmokos iš atsakovės. Nustatęs šias aplinkybes, teismas dėl žalos (draudimo išmokos) dydžio nepasisakė.
8. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti iš atsakovės ADB „Gjensidige“ ieškovų A. M. ir G. M. naudai 2620,96 Eur žalos atlyginimo.
9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad spręsti, jog eismo įvykis įvyko lygiareikšmių kelių sankryžoje, nėra pagrindo. Vien tai, kad tam tikra teritorija padengta ta pačia kelio danga (asfaltu), o jos plotis iš pažiūros yra panašus su keliu ir juo yra leistinas transporto priemonių eismas, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad toks inžinerinis statinys atitinka kelio sąvoką ir tokios teritorijos sankirta su inžineriniu statiniu, kuris teisiškai atitinka kelio sampratą, turėtų būti vertinama kaip lygiareikšmė sankryža.
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Teismas rėmėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Eismo organizavimo skyriaus 2017 m. sausio 18 d., 2017 m. vasario 10 d. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. balandžio 20 d. raštais kaip oficialiais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią. Remiantis šiais dokumentais, K. R. į kelią įvažiavo iš šalia jo esančios teritorijos, tiksliau, iš išvažiavimo, suformuoto žemės sklype, taip pažeisdama KET 102 punkte nustatytą pareigą duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms, todėl ji yra eismo įvykio kaltininkė ir už transporto priemonės „Toyota RAV4“ remonto išlaidas atsakinga K. R. draudikė – atsakovė ADB „Gjensidige“.
11. Ieškovų užsakymu 2017 m. balandžio 24 d. UAB „Fakto Autocentras“ sudarė automobilio „Toyota RAV4“ remonto sąmatą, jos pagrindu ir nustatyta reikalaujama draudimo išmoka – 3171,36 Eur su PVM. Draudikė, nesutikdama su UAB „Fakto Autocentras“ pateiktos sąmatos skaičiavimais, pateikė teismui ta pačia sistema „Audatex“ atliktus skaičiavimus. Šioje draudimo sąmatoje sumažintas valandinis darbų įkainis, nurodytas priekinio buferio stiprintuvo remontas, o ne keitimas, kaip buvo įrašyta ieškovų pateiktoje sąmatoje.
12. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 29 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą (apklausiami įvykio liudytojai, apdraustieji, apžiūrima eismo įvykio vieta, sugadintas ar sunaikintas turtas, surašoma sugadinto, sunaikinto turto apžiūros ataskaita (techninės apžiūros protokolas ar kita), daromos nuotraukos, užklausiamos atitinkamos teisėsaugos, teisėtvarkos, asmens sveikatos priežiūros ir kitos įstaigos, organizacijos, asmenys, kurie gali pateikti žalos administravimui svarbią informaciją, vertinami atsakingam draudikui pateikti dokumentai). Nurodytas tyrimas nebuvo atliktas, draudikė apsiribojo apgadinto automobilio apžiūra pagal nuotraukas. ADB „Gjensidige“ sąmatos turinys patvirtina, kad iš esmės tai buvo atliktas ne naujas turtui padarytos žalos, o ieškovų draudikei pateiktos sąmatos pagrindu koreguotas vertinimas, sumažinant valandinį darbo įkainį ir nurodant, kad viena automobilio detalė taisytina, o ne keistina nauja.
13. Atsakovės argumentus, kad sąmata sudaryta naudojant didesnius nei vidutiniai rinkos valandiniai darbų įkainiai, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip deklaratyvius, nes jokių objektyvių duomenų, kurie pagrįstų vidutinį rinkos valandinį remonto įkainį, atsakovė nepateikė. Atsakovė taip pat teigė, kad ieškovų sąmata neatitinka Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (toliau – Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija), 59.3 punkto reikalavimų ir trečiosios lentelės, nes dalims turėtų būti taikomas 49 proc. nusidėvėjimas, atsižvelgiant į eismo įvykio metu apgadinto automobilio gamybos metus. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 59 punkte pateiktas dalių pagal dėvėjimosi pobūdį klasifikavimas, o trečiojoje lentelėje – rekomenduojamos transporto priemonės III grupės dalių vidutinės nuvertinimo normos. Atsakovė nepateikė šio teisės akto pagrindu jokių savo skaičiavimų, o jos sąmatoje nurodomos dalys įvertintos analogiškai kaip ieškovų pateiktojoje. Atsakovė savo procesine galimybe dėl ekspertizės skyrimo nesinaudojo, poziciją dėl žalos dydžio grindė savo pateikta sąmata, kuri sudaryta nesilaikant draudikei nustatytų reikalavimų apžiūrėti sugadintą turtą.
14. Ieškovų pateikta sąmata sudaryta transporto priemonių remonto paslaugas teikiančios įmonės UAB „Fakto Autocentras“, kurios bendradarbiavimo šioje srityje su draudikais neneigia ir atsakovė. Teismas nustatė draudimo išmokos dydį remdamasis ieškovų pateiktais skaičiavimais ir sprendė, kad ieškovams dėl eismo įvykio metu atsiradusių automobilio „Toyota RAV4“ apgadinimų padaryta 2620,96 Eur turtinė žala, lygi sąmatoje nurodytai darbų ir detalių vertei (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis).
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, vertinant, ar į išlaidas transporto priemonei suremontuoti (t. y. draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, išaiškinta, kad tuo atveju, kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas automobilio remonto išlaidas, jiems suteiktas paslaugas, UAB „Fakto Autocentras“ sąmatoje nurodytas PVM, kurį sudaro 550,40 Eur, negali būti priteisiamas.
16. Teismo teisėjų kolegija nesutiko su atsakovės vertinimu dėl galimos abipusės eismo dalyvių kaltės, kas lemtų priteistos turtinės žalos atlyginimo mažinimą. Aplinkybė dėl G. M. vairuojamos transporto priemonės galimo greičio viršijimo nėra įrodyta, o tai, kad eismo įvykio metu buvo slidi kelio danga ir ieškovas neturėjo galimybių išvengti susidūrimo, kai K. R., pažeisdama KET reikalavimus, sukdama į kairę, įvažiavo į pagrindinį kelią, nepagrindžia abipusės eismo įvykių kaltės ar nukentėjusiojo didelio neatsargumo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
17. Kasaciniu skundu atsakovė ADB „Gjensidige“ prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl žalos dydžio ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Privalomojo draudimo sutarties ypatumai, palyginti su savanoriškuoju draudimu, yra tokie, kad privalomojo draudimo atveju privalomojo draudimo sąlygos nustatomos ne šalių tarpusavio sulygta sutartimi, bet teisės aktais. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 16 straipsnyje nurodyta, kad žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė.
17.2. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – Taisyklės) 15 punkte nustatyta, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė, papildomos išlaidos.
17.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas yra vienas iš Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytų turto vertinimo metodų, jo pagrindą sudaro skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti. Tais atvejais, kai turtas neatkurtas po sugadinimo ir nukentėjęs asmuo neturėjo realių išlaidų, žalos dydis gali būti nustatomas skaičiavimo būdu; svarbu, kad padaryta žala būtų nustatyta objektyviai, pagal teisės aktų reikalavimus ir kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009).
17.4. Atlyginant keičiamų dalių vertę netaikant nusidėvėjimo, eismo įvykio metu nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų, nes vietoj naudotos dalies vertės jam būtų kompensuojama naujos dalies vertė. Nukentėjęs asmuo gautų daugiau, nei patyrė žalos, o tai prieštarautų visiško nuostolių atlyginimo principui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės; kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012).
17.5. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 60 punkte pateikta keičiamų dalių nuvertinimo apskaičiavimo formulė: VDN = S(Vnd x S)/100, kur: VDN – keičiamų dalių nuvertinimo suma; Vnd – naujos autentiškos dalies vertė; S – dalies nuvertinimo norma, procentais.
17.6. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 59 punkte išdėstytas dalių pagal dėvėjimosi pobūdį klasifikavimas. 59.3 punkte nurodyta III grupė – dalys, kurias paveikia natūralus nusidėvėjimas ir aplinkos poveikis, proporcingas transporto priemonės ridai ir senumui (pvz., matomi salono ir bagažinės elementai, visos kėbulo ir išorinės apdailos dalys, apšvietimo ir šviesos signalizacijos prietaisai, ne salone ir ne bagažinėje įrengti funkciniai elementai, priekinis stiklas, hidraulinės ir pneumatinės pavarų elementai, reduktoriai, važiuoklės elementai, variklis ir kt.). Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 63 punkte nurodyta, kad III grupės dalių vidutinės nuvertinimo normos pateiktos 3 lentelėje. Instrukcijos 3 lentelėje nurodyta, kad dešimties metų senumo automobilių III grupės dalims taikytina 49 proc. dalių nuvertinimo norma S procentais.
17.7. Skundžiamame sprendime (sprendimo 51 punktas) teismas sutiko, kad keičiamoms dalims turi būti taikomas 49 proc. nusidėvėjimas pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatas, tačiau jo netaikė. Netaikydamas Taisyklių bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos nuostatų teismas sudarė prielaidas ieškovams nepagrįstai praturtėti atsakovės sąskaita.
17.8. Apeliacinės instancijos teismas netaikė keičiamoms dalims 49 proc. nuvertėjimo pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, nes neva atsakovė nepateikė šio teisės akto pagrindu skaičiavimų. Tačiau atsakovė su atsiliepimu į ieškinį pateikė 2017 m. gegužės 19 d. žalos sąmatą Nr. CLT1438017, sudarytą licencijuota „Audatex“ programa. Šios žalos sąmatos Nr. CLT1438017 4 puslapio apačioje yra skiltis pavadinimu „Išskaitymai“ ir nurodyta, kad už dalių būklės pagerinimą 49 proc. yra 750,65 Eur, išskaitymai iš viso be PVM – 750,65 Eur. Taigi atsakovė pateikė skaičiavimus dėl 49 proc. nuvertėjimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių skaičiavimų netyrė ir nevertino, pažeisdamas CPK 14 straipsnio ir 185 straipsnio 1 dalies įrodymų vertinimo taisykles bei priimdamas teisiškai nepagrįstą sprendimą.
18. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai A. M. ir G. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą. Atsiliepime nurodoma:
18.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nėra nurodęs, kad sutinka su atsakovės argumentais ar pripažįsta, jog turi būti taikomas 49 proc. nusidėvėjimas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas (sprendimo 55 punktas) atmetė atsakovės argumentus dėl neva netinkamos automobilio remonto sąmatos kaip deklaratyvius.
18.2. Byloje reikšmingos ne vien tik formalios žalos skaičiavimo taisyklės dėl automobilio remonto sąmatos, bet dar svarbiau atsakingo draudiko elgesio įvertinimas nustatant žalą ir tai, kad atsakovė nesilaikė teisės aktų nustatytų pareigų, tinkamai nebendradarbiavo su kitais asmenimis žalos nustatymo procese.
18.3. Pagal TPVCAPDĮ 15 straipsnio 2 dalį atsakingas draudikas ar biuras nedelsdami, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo nukentėjusio trečiojo asmens rašytinio pranešimo apie eismo įvykį gavimo dienos, privalo nusiųsti įgaliotą asmenį apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą, surašyti apžiūros ataskaitą ir pateikti ją pasirašytinai susipažinti nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Atsakovės atstovas patvirtino per posėdį, kad nežino, kodėl to nepadaryta. Draudikė apsiribojo apgadinto automobilio apžiūra pagal nuotraukas, nors Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad atsakingas draudikas, gavęs pranešimą apie eismo įvykį, atlieka jo tyrimą (apklausiami įvykio liudytojai, apdraustieji, apžiūrima eismo įvykio vieta, sugadintas ar sunaikintas turtas, surašoma sugadinto, sunaikinto turto apžiūros ataskaita (techninės apžiūros protokolas ar kita), daromos nuotraukos, užklausiamos atitinkamos teisėsaugos, teisėtvarkos, asmens sveikatos priežiūros ir kitos įstaigos, organizacijos, asmenys, kurie gali pateikti žalos administravimui svarbią informaciją, vertinami atsakingam draudikui pateikti dokumentai).
18.4. Draudikė vien tik iš nuotraukų objektyviai negalėjo įvertinti tikrosios apgadinto automobilio būklės bei priežasčių, kodėl buvo reikalingi vienokie ar kitokie remonto darbai. Neapžiūrėjusi automobilio, nepabendravusi su jį apžiūrėjusiais specialistais, neatlikusi ekspertizės, atsakovė neturėjo pagrindo vertinti, pvz., ar buvo reikalingas buferio stiprintuvo keitimas ar remontas.
18.5. Ieškovų pateikta UAB „Fakto Autocentras“ sąmata sudaryta transporto priemonių remonto paslaugas teikiančios įmonės, su kuria atsakovė bendradarbiauja, laiko šią bendrovę patikima ir turinčia tinkamas kompetencijas įvertinti remonto darbų apimtis bei juos tinkamai atlikti. UAB „Fakto Autocentras“ sąmatos, kurios pagrindu ieškovams priteista draudimo išmoka, teisingumo atsakovė nepaneigė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Civilinės bylos nagrinėjimo metu prašymų dėl ekspertizės skyrimo dėl apgadintam automobiliui padarytos žalos nebuvo pateikta. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad mėgindama paneigti UAB „Fakto Autocentras“ sąmatą atsakovė pateikė savo pačios parengtą sąmatą, kuri yra analogiškos formos, t. y. draudimo bendrovė remiasi UAB „Fakto Autocentras“ sąmata kaip pagrindu, tik siekia sumažinti nustatytus įkainius. Vadinasi, nekyla abejonių dėl UAB „Fakto Autocentras“ sąmatos pagrįstumo.
18.6. Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 59 punkte pateikiamas dalių pagal dėvėjimosi pobūdį klasifikavimas, o trečioje lentelėje – rekomenduojamos transporto priemonės III grupės dalių vidutinės nuvertinimo normos. Kadangi šios nuvertinimo normos yra rekomendacinės, jos negali būti laikomos privalomomis ar taikomos visais atvejais. Apeliacinės instancijos pagrįstai pažymėjo (sprendimo 55 punktas), kad atsakovė nepateikė šio teisės akto pagrindu jokių savo skaičiavimų, bei įvertino tai, kad atsakovė savo procesine galimybe dėl ekspertizės skyrimo nesinaudojo, poziciją dėl žalos dydžio grindė savo pateikta sąmata, kuri sudaryta nesilaikant draudikei nustatytų reikalavimų apžiūrėti sugadintą turtą. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo nesivadovauti ieškovų pateiktu įrodymu, t. y. UAB „Fakto Autocentras“ sąmata, kuri yra nepaneigta.
18.7. Ieškovai automobiliu, kuris buvo apgadintas eismo įvykio metu, naudojosi savo asmeninėms, namų ūkio reikmėms, jie laikytini vartotojais, turinčiais teisinius santykius su paslaugų ir darbų teikėjais (šiuo atveju draudimo paslaugų, automobilių remonto darbų srityje), o vartotojams taikoma aukšto lygio teisinė apsauga, įgyvendinant Europos Sąjungos teisės reikalavimus (be kita ko, kylančius iš Direktyvos 2011/83/ES dėl vartotojų teisių (2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, kuria iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 93/13/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB bei panaikinamos Tarybos direktyva 85/577/EEB ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB)). Šis bylos procesas jau trunka keletą metų, ieškovai nukentėjo dėl eismo įvykio, patyrė žalos, jų patirtos laiko sąnaudos ilgalaikiams teisiniams ginčams bei emociniai išgyvenimai iki šiol nėra įvertinti kaip žala ir neatlyginti, nors akivaizdu, kad šis teisinis procesas žmones vargina. Dėl to vargu ar ieškovų interesus nusveria atsakovės smulkmeniškas, septyniais šimtais eurų įvertintas interesas (atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nebendradarbiavo nustatant žalos faktą ir dydį bei pažeidė žalos nustatymo procedūrą).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
19. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.
20. Atsakovė kasacinio skundo pradžioje nurodo, kad šiuo skundu bus teismo prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinio skundo pabaigoje atsakovė formuluoja prašymą panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą dėl žalos dydžio ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniu skundu atsakovės teikiami argumentai susiję tik su bylos dalimi dėl žalos dydžio nustatymo ir tik ta apimtimi, kiek nustatant eismo įvykio metu padarytos žalos dydį turi būti įvertinamas keistinų sugadintos transporto priemonės dalių ir detalių nusidėvėjimas. Atsakovė neteikia argumentų dėl pačios civilinės atsakomybės prievolės nustatymo ir kitų su žalos dydžiu susijusių klausimų. Atsižvelgdama į tai ir į tai, kad pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys), teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas byloje yra tik žalos dydžio nustatymo ir tik ta apimtimi, kiek nustatant eismo įvykio metu padarytos žalos dydį turi būti įvertinamas keistinų sugadintos transporto priemonės dalių ir detalių nusidėvėjimas, klausimas.
Dėl žalos dydžio nustatymo pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą
21. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomasis draudimas reguliuojamas TPVCAPDĮ ir šio įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais (Taisyklėmis ir kt.).
22. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
23. TPVCAPD sutartis – civilinės atsakomybės draudimo rūšis, įtvirtinta įstatyme (CK 6.254 straipsnio 1 dalis, TPVCAPDĮ 1 straipsnis). Ši sutartis skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo turtinį interesą, įvykus draudžiamajam įvykiui, visiškai ar iš dalies išvengtų neigiamų turtinių padarinių.
24. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, nors draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką dėl žalos, padarytos už žalą atsakingo asmens, atsiranda draudimo sutarties pagrindu, tačiau jos apimtis yra tokia, kokia už žalą yra atsakingas žalą padaręs asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016, 44 punktas).
25. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad kai reikalavimą atlyginti žalą nukentėjęs asmuo reiškia transporto priemonių savininko civilinės atsakomybės draudikui, jis turi laikytis atitinkamus draudimo teisinius santykius reguliuojančių teisės aktų reikalavimų (TPVCAPDĮ, Taisyklių, kt.), kuriuose nustatyta reikalavimo atlyginti žalą pateikimo, jo vertinimo ir draudimo išmokos išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). Pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 dalį draudimo išmoka – draudiko ar Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro mokama nukentėjusiam trečiajam asmeniui pinigų suma arba kita sutarta išmokos mokėjimo forma, skirta žalai asmeniui, turtui ir (ar) neturtinei žalai atlyginti, o pagal minėto straipsnio 5 dalį eismo įvykio žala – per eismo įvykį padaryta žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui, nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) neturtinė žala arba žala, kuri atsirado vėliau kaip eismo įvykio padarinys. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 23 dalis nustato, kad žala nukentėjusio trečiojo asmens turtui – nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala, o žalos turtui dydis nustatomas įstatymų nustatyta tvarka.
26. TPVCAPDĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo tvarką (TPVCAPDĮ 12–23 straipsniai). TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalis nustato, kad turtui padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas arba – šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytais atvejais – Biuras, vadovaudamasis įgaliotų asmenų ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ir dokumentais, įrodančiais padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį. Nustatant eismo įvykio aplinkybes ir kaltininko atsakomybę, turi būti vadovaujamasi eismo įvykio dalyvių pasirašyta eismo įvykio deklaracija ar kitu eismo įvykio dalyvių pasirašytu dokumentu apie įvykio aplinkybes arba kompetentingų institucijų išduotais dokumentais apie eismo įvykio aplinkybes. Jeigu atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotas asmuo neatvyko per šio straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę pasamdyti turto vertintoją, kad jis nustatytų turtui padarytos žalos dydį. Tokiu atveju atsakingas draudikas ar Biuras privalo atlyginti protingumo kriterijus atitinkančias nukentėjusio trečiojo asmens turėtas turto vertintojo samdymo išlaidas. Nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo.
27. Vyriausybė, remdamasi TPVCAPDĮ 19 straipsnio 16 dalimi, patvirtino Taisykles. Taisyklių 6 punktas nustato, kad eismo įvykio metu padarytos žalos dydis ir nukentėjusiems tretiesiems asmenims mokėtinos draudimo išmokos dydis nustatomas vadovaujantis CK, TPVCAPDĮ, kitų teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgiant į eismo įvykio dalyvių kaltės laipsnį dėl eismo įvykio, draudimo įmonės, apdraudusios atsakingo už padarytą žalą asmens civilinę atsakomybę, ar Biuro įgaliotų asmenų (paskirtų ekspertų) ataskaitas ar išvadas dėl žalos, nukentėjusio trečiojo asmens, apdraustojo pateiktus dokumentus dėl žalos, eismo įvykio aplinkybių ir eismo įvykio dalyvių atsakomybės, kitų Taisyklėse nurodytų asmenų pateiktus dokumentus, leidžiančius nustatyti eismo įvykio aplinkybes ir padarytos žalos dydį.
28. Taisyklių 13 punktas, iš esmės atkartodamas TPVCAPDĮ 15 straipsnio 3 dalį, nustato, kad nukentėjusio trečiojo asmens turtui (transporto priemonei ar kitam kilnojamajam ar nekilnojamajam turtui) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas ar Biuras, vadovaudamasis atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojų ataskaitomis ar išvadomis, įmonės, kurioje remontuojamas sugadintas turtas, pateiktais šio turto remonto išlaidų skaičiavimais ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus, taip pat į nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus.
29. Taisyklių 15 punktas įtvirtina, kad žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Būtinas remonto išlaidas sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė ir papildomos išlaidos (transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos išlaidos). Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais. Jeigu nustatyta, kad sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, bet neprivalo būti keičiamos, remontas turi būti atliekamas kaip tik šiuo nurodytu būdu. Sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu po remonto jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka kitą remonto būdą – detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos, pakeičia naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras neatlygina visų tokio remonto išlaidų, o žala apskaičiuojama pagal būtinas remonto išlaidas.
30. Taigi tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės suponuoja, kad dėl eismo įvykio padaryta žala dėl transporto priemonės sugadinimo apima išlaidas, būtinas sugadintam turtui ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Tuo atveju, jei transporto priemonė buvo remontuojama, žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal faktiškai turėtas išlaidas, o jei neremontuojama – apskaičiuojamas pagal būtinąsias remonto išlaidas. Toks žalos dėl turto sugadinimo aiškinimas atitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą žalos sampratą.
31. Kaip minėta, žala dėl transporto priemonės sugadinimo, be kita ko, apima išlaidas keičiamoms dalims ar detalėms, reikalingoms suremontuoti (atstatyti) dėl kalto asmens veiksmų sugadintą turtą. Sugadinto turto vertės atkūrimas iki įvykio reiškia, kad būtina atsižvelgti į automobilio detalių ar dalių nuvertėjimą dėl eksploatavimo iki įvykio. Toks aiškinimas atitinka visiško žalos atlyginimo funkciją. Visiško žalos kompensavimo principas lemia, kad nukentėjusiajam nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado. Tai reiškia, kad nukentėjusiajam neturi būti priteisiama nei mažiau, nes tokiu atveju nebus tinkamai apgintos asmens teisės, nei daugiau, nes nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėtų skolininko sąskaita. Kartu visiško žalos atlyginimo principas reiškia, kad padarytos žalos dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje. Todėl ir sugadintos transporto priemonės keistinų dalių ir detalių nuvertėjimo dėl eksploatavimo taikymas, jo dydis nustatomas kiekvienoje konkrečioje byloje, o ne taikomas standartizuotu būdu ar automatiškai. Pažymėtina, kad tam tikrų transporto priemonių dalių ar detalių nusidėvėjimui gali turėti įtakos ne tik transporto priemonės senumas, bet ir rida. Be to, nustatant žalos dydį konkrečioje byloje, pavyzdžiui, gali paaiškėti, kad keičiamos tam tikros dalys ar detalės sugadintoje transporto priemonėje prieš pat eismo įvykį buvo pakeistos naujomis arba aplinkybė, kad rinkoje nėra tokių pat ar panašių dėvėtų dalių ar detalių, kad po remonto transporto priemonė atitiktų techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus, arba jų įsigijimas būtų pernelyg apsunkintas, kas objektyviai lemtų būtinumą siekiant suremontuoti transporto priemonę naudoti naujas dalis ar detales. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad žala dėl transporto priemonės sugadinimo turi apimti išlaidas dėl tokių detalių ir dalių, kurios leistų naudoti transporto priemonę pagal jos paskirtį atitinkant techninius reikalavimus, kaip ji buvo naudojama iki įvykio. Todėl naujų dalių ar detalių naudojimas siekiant suremontuoti transporto priemonę atitiks visiško nuostolių atlyginimo principą, nes nukentėjęs asmuo bus grąžintas į tą pačią padėtį, kurioje buvo iki įvykio.
32. Žalos dydis – viena iš įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių bylose dėl žalos atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai ginčas susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018, 43 punktas). Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas yra susijęs su atlygintinos žalos (mokėtinos draudimo išmokos) dydžio nustatymu, o ne su draudimo išmokos sumažinimo atvejais, todėl taikoma bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Žalos dydis įrodinėjamas CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
33. Nagrinėjamoje byloje ieškovai kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovė atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasi tuo, kad jos bendrovėje apdraustos transporto priemonės „Volkswagen Touran“ valdytojui civilinė atsakomybė neatsirado. Atsakovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką (taip pat ir vėliau), sugadintos transporto priemonės neapžiūrėjo ir žalos dydžio nenustatė. Taigi šioje byloje ieškovai įrodinėja savo patirtos žalos dydį (ne ginčija atsakovės nustatytą žalos dydį), o atsakovė ginčija šį dydį. Ieškovai savo patirtos žalos dydį įrodinėja pateikdami UAB „Fakto Autocentras“ parengtą sąmatą. Atsakovė sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grindžia apskaičiuodama jį pagal Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytą apskaičiavimo principą.
34. Kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio nustatymo apskaičiuojant sunaikintos transporto priemonės likutinę vertę, yra nurodęs, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas dėl žalos nustatymo vertinti kaip įpareigojančias draudiką nustatant žalos dydį (atitinkamai draudimo išmokos dydį) remtis konkrečiu ir vieninteliu žalos dydžio nustatymo metodu. Atvirkščiai, tiek TPVCAPDĮ, tiek Taisyklės (įskaitant ir bendrąsias draudimo teisinius santykius reglamentuojančias nuostatas) patvirtina draudiko pareigą vertinti visus jam pateiktus dokumentus ir įvertinti visas aplinkybes, įskaitant ir nukentėjusio trečiojo asmens pateiktus žalos dydį įrodančius dokumentus, siekiant, kad žalos dydis būtų nustatytas taip, kad nukentėjusiam asmeniui žala būtų kompensuota visiškai, tiek, kiek tai leidžia privalomojo civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančios taisyklės. Visiškas nuostolių kompensavimo principas reikalauja, kad asmeniui padaryta žala, kiek tai objektyviai įmanoma, būtų nustatyta ne standartizuotu, bet individualiu būdu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 37 punktą).
35. Kasacinis teismas taip pat pabrėžė, kad nei TPVCAPDĮ, nei Taisyklės, apibrėždamos žalos dydžio nustatymo taisykles, nepateikia nuorodos į Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką ar Kelių transporto priemonių vertinimo instrukciją, patvirtintas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 36 punktą). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad nėra teisinio pagrindo TPVCAPDĮ ir Taisyklių nuostatas, reguliuojančias žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo tvarką, aiškinti kaip įtvirtinančias tam tikras įstatymo nustatytas įrodinėjimo priemones ir specifiškai susiaurinančias įrodinėjimo priemonių ratą tuo atveju, kai žalos atlyginimo dydis yra nustatomas pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisykles. Tai reiškia, kad iškilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) tarp asmens, reikalaujančio išmokėti draudimo išmoką, ir draudiko, apdraudusio transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, draudimo išmokos dydis (žalos dydis) kiekvienu konkrečiu atveju bus įrodinėjamas remiantis CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir leistinais įrodymais. Teismas ginčą dėl draudimo išmokos dydžio (žalos dydžio) sprendžia ir jos dydį nustato ne hipotetiniu būdu suteikdamas pirmenybę vienam ar kitam žalos dydžio nustatymo būdui, bet pagal įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles vertindamas kiekvienoje konkrečioje byloje esančius įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-1075/2018 38 punktą).
36. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, pažymi, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymas Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000 m. balandžio 14 d. įsakymas Nr. 101 „Dėl Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtinta Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarka bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, nėra tas teisės aktas, kuris reguliuotų standartizuotą žalos, padarytos eismo įvykiu dėl sugadintos transporto priemonės, dydį. Minėtas teisės aktas yra skirtas turto vertintojams, atitinkamais atvejais nustatantiems transporto priemonės vertę (įsakymo preambulė, Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 2 ir 3 punktai; Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 1 ir 2 punktai). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės kasacinio skundo argumentu, kad teismas pats turėjo apskaičiuoti dalių ir detalių nusidėvėjimą atlikdamas aritmetinius skaičiavimo veiksmus, o to nedarydamas teismas atsisakė taikyti teisę.
37. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovai turėjo įrodyti savo patirtos žalos dydį, o atsakovė, nesutikdama su ieškovų įrodinėjamu žalos dydžiu, turėjo paneigti nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus (teikti įrodymus, pagrindžiančius pagrindą mažinti ieškovų įrodinėjamą žalos dydį). Atsakovė, sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių apskaičiuotiną nusidėvėjimo dydį grįsdama Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijoje nustatytu apskaičiavimo principu, teikia tik hipotetiniu būdu apskaičiuotą nusidėvėjimo dydį. Toks apskaičiavimas nėra pakankamas, siekiant pagrįsti realų sugadintos transporto priemonių keistinų dalių ir detalių nusidėvėjimo dydį, tuo labiau kad pati atsakovė sugadintos transporto priemonės neapžiūrėjo. Be to, atsakovė nesinaudojo savo procesine teise dėl ekspertizės skyrimo, kad byloje būtų nustatytas realus nusidėvėjimo dydis. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nepaneigė nuostolių dydį patvirtinančių įrodymų.
38. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Ieškovai pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jie patyrė 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Šių išlaidų atlyginimas ieškovų naudai priteistinas iš atsakovės (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
41. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,40 Eur tokių išlaidų. Jų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos, veikiančios Vilniaus apygardos teismo vardu, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovų G. M. ir A. M. naudai iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš atsakovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (j. a. k. 110057869) 6,40 Eur (šešis eurus 40 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Birutė Janavičiūtė
Donatas Šernas