Civilinė byla Nr. 2S-1155-1043/2023

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09250-2022-2

       Procesinio sprendimo kategorijos: 

        (S)

       3.4.5.20; 3.3.2.3; 3.3.2.5

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Anita Sereikienė,

sekretoriaujant Jurgitai Jasėnienei,

dalyvaujant pareiškėjo viešosios įstaigos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus atstovui D. P.,

suinteresuotam asmeniui V. S., jo atstovei A. S.,

 uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos prašymą dėl teismo leidimo pratęsti V. S. hospitalizavimą ir gydymą psichiatrijos įstaigoje.      

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinika (toliau – pareiškėja) prašė išduoti teismo leidimą pratęsti V. S. priverstinę hospitalizaciją ir priverstinį gydymą VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje vienam mėnesiui, termino pradžią skaičiuojant nuo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pradžios – 2022 m. birželio 28 d. 21.10 val.

2.       Prašyme nurodė, kad pacientas dėl besikartojančių sujaudinimo epizodų, neadekvataus elgesio, psichozės epizodų pakartotinai patenka į psichiatrijos stacionarą trečią kartą per du mėnesius. Priešiškai nusiteikęs prieš artimuosius. Dėl blogos psichinės būklės kelia grėsmę sau, aplinkiniams ir turtui.

II.       II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Kauno apylinkės teismas 2023 m. birželio 30 d. nutartimi prašymą patenkino ir pratęsė V. S. priverstinės hospitalizacijos ir gydymo VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje terminą 1 mėnesiui, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. birželio 28 d. 21.10 val.  

4.       Teismas atsižvelgęs į byloje esančius rašytinius įrodymus, apsvarstęs psichiatrų rekomendacijas, suinteresuoto asmens atstovės poziciją, sprendė, kad yra reali grėsmė, kad pacientas savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo paties, savo artimųjų ir aplinkinių sveikatai ir saugumui. Kadangi pacientas pats vaistų nevartoja, ligą neigia, o sutikimo gydytis nepasirašo, todėl teismas pareiškėjos prašymą tenkino.

III.       III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

5.       Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo V. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Pacientas prieš savo valią buvo patalpintas psichiatrijos ligoninėje, kurioje taikomas gydymas žalingas jo sveikatai. Apeliantas 2022 m. birželio 29 d. į ligoninę buvo atgabentas policijos dėl įkyrumo, nes pats jiems paskambino, o ne dėl grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai. Jokios grėsmės niekam nekėlė, psichikos sutrikimų prieš gydymą ligoninėje neturėjo ir tą patvirtina ligos istorija.

1.2.                      Skundžiama nutartis buvo priimta neapklausus apelianto teisme ir neužtikrinus jo nuotolinio dalyvavimo posėdyje. Jo interesus atstovavusi atstovė posėdyje dalyvavo formaliai, nes apelianto nebuvo niekada mačiusi. Paciento sveikata buvo žalojama vaistais, kuriems nedavė sutikimo ir kurie buvo paskirti pagal neteisingą diagnozę. Apelianto elgesio sutrikimą iššaukė tik nevaldomas narkotikų vartojimas, nuo kurių izoliavus, apeliantas sveiksta.

1.3.                      Apeliantas nurodo, jog jokio psichikos sutrikimo neturėjo, tačiau gydymo įstaigoje yra gydomas ne pagal faktinę padėtį atitinkančią diagnozę, bei iš inercijos jam skiriami psichiką veikiantys vaistai, nuo kurių jis negali apsiginti, nes nutartis buvo priimta jam už akių. Lengvabūdiškai išduota priverstinio gydymo leidimas psichiniais vaistais yra teisiškai neatsakingas, kai pacientas buvo neteisėtai gydomas visą mėnesį ligoninėje ir neveiksmingai, nes paskirtos diagnozės ir vaistai neatitiko realybės ir paskirti vaistai sukėlė žalingus padarinius.   

6.       Kauno apygardos teismas 2023 m. sausio 17 d. nutartimi nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal suinteresuoto asmens V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nutarties.

7.       Lietuvos Aukščiausiasis 2023 m. liepos 5 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2023 m. sausio 17 d. nutartį ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš esmės.

3.1.                      Teisėjų kolegija konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas, nesiaiškindamas ir nenagrinėdamas visų bylos aplinkybių iš esmės, neužtikrino priverstinai nukreipto gydyti asmens prioritetinės teisių gynybos procese, o nutraukus apeliacinį procesą susidarė tokia situacija, kai priverstinio gydymo terminą pratęsusi pirmosios instancijos teismo nutartis įsiteisėjo jos teisėtumo ir pagrįstumo nepatikrinus instancine tvarka. Kadangi įrašas paciento medicininiuose dokumentuose apie tokio asmens priverstinio gydymo taikymą asmens tolesniam gyvenimui padaro tam tikrą įtaką, tai teismai turi užtikrinti, kad bus įgyvendinta atskirų asmenų grupių prioritetinė teisių gynyba tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu.    

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8.       Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pratęstas suinteresuotam asmeniui priverstinis hospitalizacijos ir gydymo terminas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

10.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalis nustatyta, kad asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Jeigu asmuo yra neveiksnus atitinkamoje srityje, sutikimą dėl jo hospitalizacijos, tačiau ne ilgiau kaip tris darbo dienas, gali duoti asmens globėjas. Neveiksnaus atitinkamoje srityje asmens priverstinė hospitalizacija po to gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

11.       Pagal Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalį psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios. Taigi asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi sunkią psichikos ligą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, ar gyvybei bei turtui (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2021; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1039-580/2022).

12.       Bylos duomenimis nustatyta, kad VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinika 2022 m. birželio 29 d. prašymu prašė teismo išduoti teismo leidimą pratęsti V. S. priverstinę hospitalizaciją ir priverstinį gydymą VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje vienam mėnesiui, termino pradžią skaičiuojant nuo priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pradžios – 2022 m. birželio 28 d. 21.10 val. Pirmosios instancijos teismas 2022 m. birželio 30 d. skundžiama nutartimi prašymą tenkino ir pratęsė V. S. priverstinės hospitalizacijos ir gydymo VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriuje terminą 1 mėnesiui, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. birželio 28 d. 21.10 val.

13.       Atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje iš esmės grindžiamas argumentu, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia apelianto pavojingumo sau ir visuomenei, nes apeliantas jokio psichikos sutrikimo neturėjo, todėl gydymo įstaigoje yra gydomas ne pagal faktinę padėtį atitinkančią diagnozę ir jam skiriami psichiką veikiantys vaistai, nuo kurių apeliantas negali apsiginti, nes nutartis buvo priimta jam už akių. Apelianto ir jo atstovės A. S. 2023 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio metu pareikštas prašymas konstatuoti, kad suinteresuotam asmeniui taikytas netinkamas gydymas ir, kad pastarasis patyrė neturtinę žalą, nepatenka iš šios bylos nagrinėjimo ribas. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas nei dėl asmeniui taikyto gydymo tinkamumo, nei dėl neturtinės žalos atlyginimo, dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

14.       Kadangi priverstinės hospitalizacijos ir priverstinio gydymo taikymas yra esminis asmens teisių suvaržymas, tai Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) praktikoje, remiantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punktu, nurodoma, kad asmens laisvės apribojimas ar atėmimas turi atitikti šias tris minimalias sąlygas: 1) turi būti patikimai įrodyta, kad yra tikras (realus) asmens psichikos ar kitas sveikatos sutrikimas, kuris turi būti įrodytas (nustatytas) kompetentingos nacionalinės institucijos, vadovaujantis objektyvia medicinos ekspertize; tam tikra šio reikalavimo išimtis pripažįstama tik neatidėliotino hospitalizavimo atveju, pavyzdžiui, kai asmuo sulaikomas dėl smurtinio ar kitokio pavojingo kitiems asmenims ar jam pačiam elgesio, susijusio su psichikos būkle; 2) psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; 3)  priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar toks psichikos sutrikimas išlieka (EŽTT 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje C.B. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 21207/03, 48 punktas; 2018 m. birželio 26 d. sprendimas byloje D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 83 punktas su tolesnėmis nuorodomis). EŽTT sprendimuose nurodoma, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktas apima ir atvejus, kai asmeniui laisvė atimta dar tiksliai nenustačius, kad jis yra psichiškai nesveikas, bet būtent siekiant įvertinti, ar jo psichika sutrikusi (EŽTT 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03; 2015 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Zaichenko prieš Ukrainą (Nr. 2), 45797/09, 95 punktas). EŽTT praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad asmens, kuris traktuojamas kaip (galimai) psichiškai nesveikas, laisvės atėmimas negali būti vertinamas kaip atitinkantis Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, jeigu jis buvo sankcionuotas pirmiau nesikreipus medicinos eksperto nuomonės. Ši taisyklė taikytina net ir tuo atveju, kai asmens laisvės atėmimo tikslas būtent ir yra gauti dėl jo medicininę nuomonę (EŽTT sprendimai bylose Zaichenko prieš Ukrainą (Nr. 2), 97 punktas; Varbanov prieš Bulgariją, 47 ir 48 punktai). Konkreti procesinė forma ir tvarka šiuo aspektu gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių; skubiais atvejais ar tuomet, kai asmuo sulaikomas dėl smurtinio elgesio, gali būti leidžiama kreiptis ir gauti tokią nuomonę iš karto po sulaikymo, tačiau visais kitais atvejais būtina išankstinė konsultacija. Kai nėra kitos galimybės, pavyzdžiui, dėl susijusio asmens atsisakymo atvykti atlikti ekspertinio vertinimo, turi būti siekiama gauti bent jau medicinos eksperto vertinimą vadovaujantis bylos medžiaga, o to nepadarius, negali būti teigiama, kad buvo patikimai įrodyta, jog atitinkamas asmuo yra (galimai) psichiškai nesveikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153-313/2023, 57 punktas).

15.       Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad V. S. į VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus Ūmių psichozių skyrių buvo hospitalizuotas 2022 m. birželio 28 d. 21.10 val. Į ligoninę pacientas atvežtas su policijos palyda dėl susijaudinimo ir agresijos, jo elgesys neadekvatus ir neprognozuojamas. Jokios kritikos būsenai. Dėl besikartojančių sujaudinimo epizodų, neadekvataus elgesio, psichozės epizodų pacientas pakartotinai patenka į psichiatrijos stacionarą trečią kartą dviejų mėnesių laikotarpyje. V. S. diagnozuota – (duomenys neskelbtini). Be to, konstatuota, kad dėl blogos psichinės būklės jis kelia grėsmę sau, aplinkiniams ir turtui (b. l. 2-5). Gydytojų konsiliumas 2022 m. birželio 29 d. išvadoje nurodė, kad pacientas greitai kintančios nuotaikos, greitai tampa sujaudintas, neadekvataus, nenuspėjamo elgesio, iš elgesio negalima atmesti esant klausos haliucinacijas. Elgesys neadekvatus, neprognozuojamas. Jokios kritikos būsenai. Dėl besikartojančių sujaudinimo epizodų, neadekvataus elgesio, psichozės epizodų pacientas pakartotinai patenka į psichiatrijos stacionarą trečią kartą dviejų mėnesių laikotarpyje. Namuose vaistų nevartoja. Priešiškai nusiteikęs artimųjų atžvilgiu. Dėl blogos psichinės būklės kelia grėsmę sau, aplinkiniams ir turtui. Pacientas atsisako stacionarinio gydymo, dėl to nutarė teikti prašymą teismui dėl leidimo tęsti priverstinę paciento hospitalizaciją ir gydymą LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikoje Marių sektoriuje Ūmių psichozių skyriuje vienam mėnesiui (b. l. 6).

16.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apelianto hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, V. S. ligos istoriją, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai, kad apeliantas neturėjo jokio psichikos sutrikimo ir dėl nepagrįstai taikyto gydymo pratęsimo yra neįrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų ir įrodymų, paneigiančių medicininiuose dokumentuose daromas išvadas dėl paciento psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai ar gyvybei. Tokių įrodymų, apeliantas (suinteresuotas asmuo) nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui (CPK 178 straipsnis). Priešingai, apeliacinės instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo nurodė, jog į gydymo įstaigą buvo pristatytas su policijos palyda, nes buvo parūkęs „žolės“ ir būdamas apsvaigęs nuo kanapių vartojimo, bėgo nuo policijos pareigūnų, šoko į upę surakintas antrankiais ir bandė ją perplaukti (2023 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas: 14 min. 21 s. – 17 min. 55 s.). Todėl visiškai atmestini kaip nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, jog suinteresuotas asmuo nekėlė pavojingumo savo paties sveikatai ir saugumui. Vien tik paties apelianto ar jo įgaliotos atstovės teiginys, jog priverstinio hospitalizavimo taikymas ir jo pratęsimas nebuvo reikalingas, pats savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados. Pirmosios instancijos teismas turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei išsamiai motyvavo išvadą, kad buvo reali grėsmė, jog V. S. savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo paties, savo artimųjų ir aplinkinių sveikatai bei saugumui. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimo pratęsimui ir gydymui psichiatrijos įstaigoje.

17.       Atskirajame skunde nurodyta, kad priverstinis hospitalizavimas sutrukdė suinteresuotam asmeniui (apeliantui) gauti tinkamą pagalbą dėl priklausomybės narkotinėm medžiagom tam skirtame reabilitacijos centre. Teismo posėdžio apeliacinėje instancijoje metu apeliantas ir jo atstovė paaiškino, kad apeliantas neturi ir neturėjo priklausomybės narkotinėm medžiagoms ir tokio pobūdžio gydymas jam nebuvo reikalingas. Šis apelianto pozicijos nenuoseklumas suteikia pagrindo abejoti apelianto teiginiais dėl jo buvusių ketinimų savarankiškai ir savanoriškai gauti jam reikalingą pagalbą.

18.       Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog skundžiama nutartis buvo priimta neapklausus jo teisme ir neužtikrinus jo nuotolinio dalyvavimo teismo posėdyje, o jo interesus atstovavusi atstovė posėdyje dalyvavo formaliai, nes apelianto nebuvo mačiusi.

19.       Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje sprendžiant jo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo klausimą yra privalomas. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje nėra įmanomas dėl jo fizinės ir (ar) psichikos sveikatos būklės, jam turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje arba nuotolinės apklausos būdu. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje gali būti ribojamas tik teismo, nurodant priežastis. Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje atsižvelgė į Gydytojų konsiliumo 2022 m. birželio 29 d. išvadą, kurioje nurodyta, kad dėl blogos psichikos būsenos pacientui V. S. dalyvauti teismo posėdyje nerekomenduojama, todėl, vadovaujantis Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalimi, priėmė sprendimą nagrinėti prašymą pacientui V. S. nedalyvaujant. Apeliantui antrinė teisinė pagalba buvo teikiama VšĮ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos pranešimo dėl būtinybės antrinei teisinei pagalba dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo pagrindu. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius (toliau – VGTPT) buvo suteikta informacija apie sprendžiamą klausimą ir nemokama teisinė pagalba paskirta vadovaujantis VGTPĮ 12 straipsnio 1 dalies 8 punktu, numatančiu teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, neatsižvelgiant į Vyriausybės nustatytus turto ir pajamų lygius. Sprendimo 4 punkte yra nuoroda, kad VGTPT nusprendė informuoti advokatę, kad per kuo trumpesnį laiką susisiektų su pareiškėju ir susitartų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo eigos. Apeliacinės instancijos teismas išklausęs 2022 m. birželio 30 d. teismo posėdžio garso įrašą, neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad jo interesai sprendžiant priverstinio hospitalizavimo ir izoliavimo termino pratęsimo klausimą, valstybės paskirtos advokatės, nebuvo tinkamai atstovaujami ir ginami. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad advokatė pritarė pareiškėjo prašymui, nurodydama, kad tai labiausiai atitinka atstovaujamojo interesus, nesant kitų duomenų, neleidžia spręsti, kad suinteresuoto asmens atstovė veikė ne atstovaujamojo interesais. Tad spręsti, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ir kokybiškai atstovaujamas, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

20.       Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                    Anita Sereikienė