Baudž. bylos Nr. 1A-77-309/2016

(S)

                                                                                                  Teisminio proceso Nr.1-86-1-00917-2014-0

                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1.1.; 1.1.8.10.3.; 1.1.8.10.5.; 1.2.4.8.1.; 1.2.4.8.2.; 1.2.5.4.; 2.1.7.4.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.4.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 10 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,

sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,

dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui,

nuteistajam V. P., jo gynėjui advokatui Algirdui Zakrasui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (už 2014 m. rugsėjo 7 d. veiką) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (už 2014 m. rugsėjo 7 d. veiką) laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (už 2014 m. rugsėjo 21 d. veiką) laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas apimant ir sudedant, ir paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridėta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausmė ir nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. P. į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas jo sulaikyme šioje byloje išbūtas laikas nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. (1 para) ir visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

V. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 7 d., apie 18 val. 30 min., J. R. priklausančiame bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), tarp jo ir jo sugyventinės J. R. kilusio konflikto metu tyčia sudavė savo sugyventinei J. R. vieną kartą kumščiu į veidą, tuo jai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, bei, paėmęs peilį ir jį demonstruodamas, sakydamas, kad papjaus, grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. 

Be to, V. P. nuteistas už tai, kad 2014 m. rugsėjo 21 d., apie 18 val. 24 min., iš savo mobiliojo ryšio telefono „Nokia Lumia“, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), paskambinęs į J. R. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kurio abonentinis Nr. (duomenys neskelbtini), telefoninio pokalbio  metu, sakydamas, kad nupjaus jai galvą, grasino J. R. nužudyti,  esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. P. prašo priimti jam teisingą nuosprendį.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis yra nuteistas nepagrįstai, nes jam nebuvo leidžiama apsiginti ir įrodyti savo nekaltumą. Be to, jam yra paskirta per griežta bausmė.

Nuteistojo teigimu, ikiteisminio tyrimo metu prokurorė neatliko būtinų procesinių veiksmų – nepareikalavo ir neanalizavo telefoninių pokalbių išklotinių, kaip liudytojų neapklausė jokių asmenų, tik teisme paprašė į posėdį iškviesti ir kaip liudytojus apklausti neva nukentėjusios nuo jo veiksmų J. R. pažįstamus, baudžiamąją bylą teismui perdavė jam iki galo nesusipažinus su šia byla. Prašo atsižvelgti į tai, kad J. R. pamokė savo sūnų sakyti teismui netiesą, taip pat į tai, kad jis gyvena tvarkingą gyvenimą, turi nepilnametį sūnų ir draugę, su kuria palaiko glaudžius ryšius.

Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. P. prašė priimti jam teisingą nuosprendį. Apygardos teismo posėdyje jis nurodė prisipažįstantis, kad sudavė smūgį J. R., tačiau neigė pastarajai grasinęs tiek peiliu, tiek jai skambindamas telefonu.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti  žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-108-697/2015).

Išanalizavusi baudžiamąją bylą ir skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo nuteistojo V. P. veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Dėl V. P. kaltės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Pirmosios instancijos teismas V. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, suduodamas savo sugyventinei J. R., padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tas, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui.

              Pažymima, kad nagrinėjamu aspektu aktualu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 4 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija), 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto (2008 m. birželio 12 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktą išaiškinimą, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas taip pat pateikė ir 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime „Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos patvirtinimo“, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti tų santykių turinį ir, atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus, spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių, santykiai. Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant santykių turinį, būdingą šeimos santykiams.

              Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.229 straipsnį, kuris yra kodekso VI dalies (Kitų šeimos narių teisės ir pareigos) XV skyriuje „Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos“, šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius. Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme apibrėžta smurto artimoje aplinkoje samprata. Artima aplinka įvardijama kaip aplinka, kurią sudaro asmenys, siejami arba praeityje sieti sutuoktiniais, partnerystės, svainystės ar kitais artimais ryšiais, taip pat asmenys, kartu gyvenantys ir tvarkantys bendrą ūkį (2013 m. liepos 2 d. redakcija). Be to, BPK 38 straipsnis (Šeimos nariai) nustato, kad asmens šeimos nariais laikomi kartu su tuo asmeniu gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo tas asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos, arba asmuo, su kuriuo tas asmuo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka susitarė sudaryti santuoką, taip pat sutuoktinio tėvai, buvę sutuoktiniai (2010 m. spalio 1 d. redakcija). Pažymėtina, kad šeimos nario sąvoka, pateikta BK 248 straipsnyje, esančiame BK XXXIV skyriuje, kuriame reglamentuojami nusikaltimai teisingumui, ir Lietuvos teismų praktikoje egzistuoja tam tikros sąsajos, aiškinant šeimos nario sąvoką bylose dėl nusikaltimų teisingumui bei bylose dėl nusikaltimų asmeniui, kurie padaromi prieš šeimos narius. BK 248 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad „artimieji giminaičiai“ yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o antroje šio straipsnio dalyje numatyta, kad nusikaltimą padariusio asmens „šeimos nariai“ yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2013).

              Taigi nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar nuteistojo V. P. ir nukentėjusiosios J. R. santykiai priskirtini šeimos narių santykiams, ir, atitinkamai, ar J. R. padarytą sveikatos sutrikdymą galima vertinti kaip šeimos nariui padarytą sveikatos sutrikdymą.

              Kaip minėta, šeimos samprata grindžiama šeimos tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu. Nukentėjusioji J. R. teisiamajame posėdyje nurodė, kad ji su V. P. gyveno tik porą mėnesių, net nežinojo, kur jis tuo metu dirbo, jos žodžiais, V. P. „biškį dirbo kažkur prie statybų“, nors gyveno jos bute, tačiau jokių savo daiktų neturėjo, atėjo „kaip stovi“ (1 t., 145–146 b. l.). Tai, kad V. P. su J. R. gyveno trumpai, „gal 3 mėnesius“, nurodė ir pastarosios sūnus K. R. (1 t., 187–188 b. l.). Nors apygardos teismo posėdyje V. P. nurodė J. R. laikęs savo sugyventine, tačiau taip pat patvirtino, kad jie kartu pastarosios bute gyveno tik tris mėnesius. Esant tokioms aplinkybėms, t. y. atsižvelgiant į tai, kad V. P. ir J. R. gyvenimo kartu laikas buvo labai trumpas (2–3 mėnesiai), lyginant su įprastais šeimos santykiais, ji net nežinojo, kur V. P. dirba, bendrų daiktų jie neturėjo, nėra pagrindo išvadai, kad V. P. ir J. R. siejo tarpusavio atsakomybė, noras ir apsisprendimas prisiimti šeimos nariams būdingas teises ir pareigas. Nesant byloje neginčijamų duomenų, kad nuteistasis ir nukentėjusioji būtų vedę bendrą šeiminį gyvenimą, vien formalus gyvenimo labai trumpą laiką kartu faktas negali būti vertinamas kaip šeimos susiformavimas. Dėl to, kas paminėta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog V. P. nusikalstamą veiką padarė prieš šeimos narį. Todėl nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir V. P. veika perkvalifikuojama iš BK 140 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.

              Dėl V. P. kaltės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį

V. P. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 7 d. demonstruodamas peilį ir sakydamas, kad J. R. papjaus, grasino ją nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, taip pat už tai, kad 2014 m. rugsėjo 21 d., apie 18 val. 24 min., iš savo mobiliojo ryšio telefono paskambinęs į J. R. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, sakydamas, kad nupjaus jai galvą, grasino J. R. nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-219/2014).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad V. P. kaltę 2014 m. rugsėjo 7 d. padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas grindė tik nukentėjusiosios J. R. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.

Nukentėjusioji J. R., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2014 m. rugsėjo mėnesį, kai jie grįžo iš kaimo ir susipyko, jiems būnant virtuvėje, V. P. paėmė peilį ir jai ėmė grasinti – sakė: „Žiurke, tave papjausiu, tau galvą nupjausiu“. Jie susipyko dėl to, kad V. P. pasakius, kad jis nori valgyti, ji liepė pastarajam palaukti. Tuomet jis pasiėmė peilį. V. P. jai grasino prie kriauklės, tai truko kelias sekundes ar minutę. Po to V. P. nuėjo į kitą kambarį, pasiėmė maistą ir išbėgo pro duris. Ji V. P. išvijo į lauką. V. P. bėgant lauk, ji ėjo jam iš paskos, sakydama, kad pastarasis jai atiduotų rūbus – treningus (1 t., 145–146 b. l.). Minėtų nukentėjusiosios parodymų jokie kiti bylos duomenys nepatvirtina. Nuteistasis V. P. pirmosios instancijos teisme parodymus duoti atsisakė (2 t., 17 b. l.), o apygardos teismo posėdyje paaiškino, kad jis J. R. peiliu negrasino, jos pjauti nesiruošė. Liudytojas, nukentėjusiosios J. R. sūnus K. R. teisiamajame posėdyje parodė tuo metu negirdėjęs, kad V. P. būtų grasinęs jo mamai, nematęs, kad V. P. būtų ką nors laikęs rankose (1 t., 187–188 b. l.). Nukentėjusiajai ir nuteistajam skirtingai aiškinant įvykio aplinkybes dėl grasinimo nužudyti esant konfliktinei situacijai ir nesant įrodymų, patvirtinančių V. P. kaltę, negalima daryti neginčijamos išvados, kad jis 2014 m. rugsėjo 7 d. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Be to, nukentėjusios parodymai, kad peilį rankoje V. P. turėjo labai trumpai – keletą sekundžių, po to jis nuėjo į kitą kambarį, pasiėmė maistą ir bėgo pro duris, ji V. P. išvijo, o pastarajam išbėgant dar ėjo jam iš paskos reikalaudama atiduoti treningus, verčia abejoti jos teiginiu, kad ji V. P. bijojo ir tikėjo, kad  jis gali savo grasinimą realizuoti. Logiška, kad jeigu žmogaus sveikatai ar juo labiau gyvybei, grėstų akivaizdus pavojus, jis visais įmanomais būdais bandytų jo išvengti, pvz. bėgdamas nuo grasinančio asmens, o iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji ne tik nebėgo nuo V. P., nors ir turėjo tokią galimybę – jos pačios žodžiais, V. P. buvo nuėjęs į kitą kambarį pasiimti maisto, bet pati vijo V. P. iš namų ir, pastarajam išeinant, eidama iš paskos liepė atiduoti rūbus – treningus. Taigi byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad V. P. 2014 m. rugsėjo 7 d. iš tikrųjų J. R. grasino, grasinimas buvo realus ir buvo pagrindas jo bijoti.

Šiame bylos kontekste kolegija  taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013). Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinamojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-446/2013).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už 2014 m. rugsėjo 7 d. veiką yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl naikintina ir V. P. dėl šios veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Kaip minėta, V. P. nuteistas ir už tai, kad 2014 m. rugsėjo 21 d. iš savo mobiliojo ryšio telefono paskambinęs į J. R. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, sakydamas, kad nupjaus jai galvą, grasino J. R. nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kolegijos vertinimu, byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių apelianto kaltę padarius šią nusikalstamą veiką.

Nukentėjusioji J. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad jai 2014 m. rugsėjo 21 d. būnant su draugais T. V., D. V. ir G., kurio pavardės nežino, jai paskambino V. P.. V. P. jai pagrasino nupjauti galvą už tai, kad ji parašė policijai pareiškimą. Ji bijojo, kad V. P. savo grasinimą gali realizuoti. Kalbėdama su V. P., ji buvo įjungusi telefono garsiakalbį, todėl T. V. girdėjo, kaip V. P. jai sakė: „Galvą nupjausiu“ (1 t., 145–146 b. l.). Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti visas bylos aplinkybes, nutarė į posėdį kviesti ir kaip liudytojus apklausti asmenis, galbūt girdėjusius J. R. išsakytus grasinimus (1 t., 147 b. l.). Tačiau iš apklaustų liudytojų parodymų akivaizdu, kad jie V. P. kaltės nepatvirtina. Nors nukentėjusioji J. R. teigė, kad V. P. išsakytą grasinimą nupjauti jai galvą girdėjo T. V., tačiau pastarasis, apklausiamas kaip liudytojas, šio J. R. teiginio nepatvirtino, priešingai, nurodė, kad jis apie telefono skambučius nieko nežino, tąkart būdamas kartu su D. V. pas J. R. negirdėjo, kad jai kas nors būtų skambinęs, apie grasinimus, gąsdinimą nieko nežino (2 t., 16–17 b. l.). Nors liudytojas D. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2014 m. rugsėjo mėnesį jam su T. V. būnant pas J. R., jai paskambino kaltinamasis (V. P.), kuris vartojo necenzūrinius žodžius, sakė, kad nupjaus galvą (2 t., 17 b. l.), šie liudytojo D. V. parodymai vertintini kritiškai, kaip siekis palaikyti nukentėjusiosios J. R. poziciją. Atkreipiamas dėmesys, kad D. V. yra J. R. draugas, be to, jis nurodė V. P. nepažįstantis, taigi akivaizdu, kad jei V. P. ir būtų skambinęs, D. V. nebūtų galėjęs iš balso atpažinti, jog skambina būtent V. P.. Pažymėtina ir tai, kad kartu su D. V. tuo metu buvęs T. V. nurodė negirdėjęs, jog J. R. būtų kas nors skambinęs ir jai grasinęs. Kritiškai vertintini ir nukentėjusiosios sūnaus, liudytojo K. R. parodymai. Iš šio liudytojo parodymų matyti, kad jie nesutampa nei su nukentėjusiosios, nei su liudytojo D. V. parodymais: K. R. nurodė, kad V. P. skambino ne vieną, o du kartus, pirmą kartą jo motinai sakė: „Tylėk, aš tau galvą nupjausiu“, o pastarajai padėjus ragelį, vėl paskambinęs pasakė: „Aš tave pakasiu“ (1 t., 187–188 b. l.). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusioji teisiamajame posėdyje teigdama, kad jos ir V. P. pokalbį telefonu girdėjo T. V., D. V. ir G., nepaminėjo, kad šį pokalbį girdėjo ir jos sūnus. Nuteistasis V. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis telefonu J. R. neskambino ir jai negrasino.

Remdamasi išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad V. P., 2014 m. rugsėjo 21 d. iš savo mobiliojo ryšio telefono paskambinęs į J. R. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, sakė, kad nupjaus jai galvą, taip grasino J. R. nužudyti ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino V. P. kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir dėl 2014 m. rugsėjo 21 d. veikos. Dėl to ši nuosprendžio dalis taip pat naikinama ir V. P. dėl minėtos veikos išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl bausmės skyrimo

              Priėmus sprendimą V. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, o jo veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, spręstinas bausmės nuteistajam paskyrimo už minėtos nusikalstamos veikos padarymą klausimas.

Skirdama bausmę V. P. už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, t. y. į tai, kad V. P. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas, nusikalto būdamas aštuonis kartus teistas (1 t., 48–59 b. l.), po šios nusikalstamos veikos padarymo jam buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis (2 t., 9–13 b. l.), yra baustas administracine tvarka (1 t., 46–47  b. l.), nedirba (1 t., 44, 140, 2 t., 14 b. l.), darbo biržoje neregistruotas (1 t., 43 b. l.), jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. P. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui – laisvės atėmimą 8 mėnesiams. Kadangi V. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, visos skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos, naikinama. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, V. P. padarė 2014 m. rugsėjo 7 d., t. y. iki Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžio priėmimo, jam nauju nuosprendžiu ir minėtu apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintinos jas iš dalies sudedant ir į bausmės laiką įskaitytina bausmė, atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1 dalis, 4 dalis, 9 dalis).

Dėl nuteistojo V. P. nurodytų procesinių pažeidimų

Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti visi būtini proceso veiksmai, todėl V. P. skundo argumentas, kad prokurorė neatliko būtinų proceso veiksmų, atmetamas kaip nepagrįstas. Prokurorei paprašius į teismo posėdį kviesti ir kaip liudytojus apklausti asmenis, galbūt girdėjusius nukentėjusiajai išsakytus grasinimus, taip pat pagal iškvietimą vykusius pareigūnus bei nukentėjusiosios sūnų, ir teismui  šį  prašymą patenkinus (1 t., 144–147 b. l.), Baudžiamojo proceso įstatymas nebuvo pažeistas. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjimo teisme dalyviai turi teisę teikti prašymus, o teismas dėl jų privalo priimti nutartis (BPK 270 straipsnis, 292 straipsnis).

Neteisus apeliantas teigdamas, kad baudžiamoji byla teismui buvo perduota jam išsamiai su šia byla nesusipažinus. Įtariamojo supažindinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokole, pasirašytame įtariamojo gynėjo ir tyrėjos, užfiksuoti duomenys liudija, kad V. P. su ikiteisminio tyrimo medžiaga susipažino, tačiau tai patvirtinti savo parašu atsisakė, nurodydamas, kad prašymus dėl ikiteisminio tyrimo papildymo pateiks Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui (1 t., 99–100 b. l.). Iš tikrųjų, V. P. Šiaulių  apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūrai pateikė skundą, kuriame prašė atnaujinti ikiteisminį tyrimą, tačiau šis jo skundas buvo atmestas (1 t., 102, 104 b. l.).

Kadangi iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu V. P. gynė jam paskirtas advokatas A. J. (1 t., 76, 77 b. l.), o pirmosios instancijos teisme gynė advokatas  R. Ž. (1 t., 132, 142 b. l.), sutikti su nuteistojo skundo argumentu, kad jam nebuvo leidžiama apsiginti ir įrodyti savo nekaltumo, nėra pagrindo. Pastebėtina, kad teisiamajame posėdyje duoti parodymus ir pasinaudoti jam suteiktu paskutiniu žodžiu V. P. atsisakė (2 t., 16–19 b. l.), tačiau jo interesus teisme aktyviai atstovavo advokatas R. Ž..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

                            Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio dalis, kuriomis V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, ir šiose dalyse priimti naują nuosprendį:

              V. P. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 7 d. veikos) ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 21 d. veikos) išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

              Panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos.

              Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nuosprendį pakeisti:

              V. P. veiką iš BK 140 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisti jį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams.

              Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę V. P. paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) mėnesių.

              Į paskirtą bausmę įskaityti V. P. sulaikyme šioje byloje išbūtą laiką nuo 2014 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. rugsėjo 26 d. (1 parą) ir bausmę, atliktą pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.             

Kolegijos pirmininkas                                                                                                                    Zigmas Kavaliauskas

Teisėjai                                                                                                                               Raimundas Jurgaitis

                                                                                                                                            Vidmantas Mylė