Procesinio sprendimo kategorija:110.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-12511-808/2014 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui UAB Nekilnojamojo turto agentūra „Realus pasiūlymas“, V. G. dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

Ieškovas L. M. pateikė teismui ieškinį, prašydamas:

1. Priteisti solidariai iš atsakovų UAB Nekilnojamojo turto agentūros „Realus pasiūlymas“ ir V. G. 15107,52 Lt turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas;

2. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui UAB Nekilnojamojo turto agentūrai „Realus pasiūlymas“ priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, esanti pas atsakovą ar/ir trečiuosius asmenis, o jo nesant areštuoti pinigines lėšas pareikšto reikalavimo ribose. Nurodė, kad 2009-06-18 įsipareigojimu atsakovai įsipareigojo sutvarkyti ieškovui dokumentus dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), už 15000 Lt sumą. Ieškovas sumokėjo V. G. 5000 Lt avansą grynais. Atsakovas neišrašė jokio pinigų priėmimo dokumento, bet gavimo faktą patvirtino parašu ir antspaudu. Ieškovas teigia, jog pagal pirmąjį įsipareigojimą jis sumokėjo 10000 Lt, pagal antrąjį – 2000 Lt bei 900 eurų (3107,52 Lt). Atsakovai neįvykdė savo įsipareigojimų, todėl privalo grąžinti 15107,52 Lt sumą (LR CK 6.189 str., 6.217 str., 6.721 str.). Ieškovas pažymėjo, jog atsakovai ilgą laiką nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, klaidino ieškovą, elgėsi nesąžiningai, todėl yra reali tikimybė, jog turimą turtą gali realizuoti, gaunamas pajamas neužpajamuoti. Nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali pasunkėti ar pasidaryti negalimu galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas (LR CPK 144 str., 145 str.). 

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-03-13 nutartimi nutarė ieškovo L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Teismas nurodė, kad pagrindas ieškiniui užtikrinti yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės, t.y. pasunkės ar taps neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Tokie duomenys gali būti susiję tiek su kiekvieno atsakovo asmeniu ir jo veikla, tiek su atsakovo prievolės ypatybėmis (apimtimi, pobūdžiu, vykdymo būdu ir kt.). Ieškovas, prašydamas taikyti atsakovo turto areštą, nepateikė teismui jokių faktinių duomenų bei įrodymų apie atsakovo materialinę padėtį, patvirtinančių, kad teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bus apsunkintas, taip pat duomenų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, kad atsakovas nesąžiningais veiksmais bando ar bandys apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą arba yra kitų aplinkybių, kurios darytų teismo sprendimo įvykdymą negalimu. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, jog pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones preziumuojamas tada, kai vyksta ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes ieškinio sumos dydis objektyviai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Didelė reikalavimo suma vertinama, kaip viena iš aplinkybių, kuri padidina teismo sprendimo, kuris ieškovui (atsakovui) gali būti palankus, neįvykdymo grėsmę, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi kiekvieną kartą teismas turi įvertinti konkrečios bylos aplinkybes ir kitus pagrindus taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje taikyti atsakovo turto ir piniginių lėšų areštą, kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę. Priešingu atveju, šio klausimo išsprendimas vien tik esant didelei ieškinio sumai (kurią savo nuožiūra nustato ieškovas), bet neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, reikštų formalų, o ne realų, konstitucinėmis normomis pagrįstą teisingumo vykdymą, todėl vien tik atsakovo atsisakymas įvykdyti ieškovo reikalaujamą piniginę prievolę, neleidžia daryti išvados, kad atsakovas piktybiškai vengia vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Įstatymas besąlygiškai nesieja prievolės nevykdymo fakto su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Vilniaus miesto apylinkės teisme UAB Nekilnojamojo turto agentūros „Realus pasiūlymas“ atžvilgiu nėra daugiau iškeltų civilinių bylų, kuriose įmonė būtų patraukta atsakovu ar skolininku. Ieškinys yra pateiktas po to, kai skolininkas UAB Nekilnojamojo turto agentūra „Realus pasiūlymas“ pateikė prieštaravimus dėl L. M. jo atžvilgiu pareikštų reikalavimų ir tuo pagrindu išduoto teismo įsakymo. Ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad atsakovas, žinodamas, kad jo atžvilgiu yra pareikšti turtiniai reikalavimai, ėmėsi priemonių, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas slepia turtą ar bando jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims be kreditorių žinios. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi įvertinti grėsmės riziką, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (tai, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi nurodyti bei įrodyti ieškovas). Ieškovas nurodė, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali realizuoti turimą turtą, gaunamas pajamas neužpajamuoti, todėl pasunkės teismo sprendimo įvykdymas. Tai, kad atsakovas nevykdo savo įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas konstatuoti, jog, priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, tokio sprendimo vykdymas (šiuo metu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių) galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Imtis sprendimo vykdymo užtikrinimo priemonių ir taikyti atsakovui turtinius suvaržymus tik dėl to, kad teismui yra pateiktas ieškinys ir iškelta civilinė byla, nėra pagrindo. Teismas konstatavo, jog esant nustatytoms aplinkybėms, užtikrinant šalių interesų pusiausvyrą bei atsižvelgiant į ekonomiškumo ir  proporcingumo principus, ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos yra nepagrįstas, todėl netenkinamas (LR CPK 144 str., 145 str.).

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas L. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-13 nutartį ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą taikyti laikinąsias apsaugos priemonės - areštuoti 15107,52 Lt bendrovei priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovą ar/ ir trečiuosius asmenis, o jo nesant areštuoti pinigines lėšas 15107,52 Lt sumai UAB Nekilnojamojo turto agentūros „Realus pasiūlymas“ sąskaitoje. Nurodė, kad teismas neteisingai aiškino LR CPK 144 str. nuostatas. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Tam, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakanka padaryti išvadą, kad prašymas tikėtinai pagrįstas, paremtas pakankamomis prielaidomis, suponuojančiomis galimą grėsmę būsimo sprendimo įvykdymui. Duomenys, patvirtinantys keliamą grėsmę sprendimo įvykdymui, pateikti kartu su ieškiniu. Kelerius metus ieškovas buvo apgaudinėjamas. Tai patvirtina ir Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimas. 2012-06-28 Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, kad atsakovo administracijos direktoriumi paskirtas artimas V. G. giminaitis A. G., todėl yra tikimybė, kad bus daroma įtaka, apsunkinant galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Apeliantas teigia, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis ekonomiškumo, teisingumo ir šalių pusiausvyros principų, nes prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia, bendrovės kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, tik jo neradus, bendrovės lėšoms (LR CPK 144 str., 145 str.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

LR CPK 144 str. 1 d. nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Pažymėtina, jog proporcingumo principas reikalauja taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios būtų pakankamos užtikrinti byloje pareikštus reikalavimus ir neapsunkintų proceso dalyvio, kurio atžvilgiu yra taikomos, labiau negu būtina sprendimo įvykdymo užtikrinimo tikslui pasiekti.

Nagrinėjamu atveju ieškovas L. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo, nurodydamas, jog atsakovas ilgą laiką nevykdė prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, klaidino ieškovą, elgėsi nesąžiningai, todėl yra reali tikimybė, jog turimą turtą gali realizuoti, gaunamas pajamas neužpajamuoti ar atlikti panašius veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo procesinio sprendimo įvykdymą. Įstatymų leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jeigu yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Tai, kad įstatymų leidėjas numatė galimybę taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nereiškia besąlygiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Asmuo, prašantis taikyti tokio pobūdžio laikinąsias apsaugos priemones, turi pagrįsti jų būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Ieškovas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad egzistuoja reali grėsmė dėl ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo.

Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kad atsakovas, žinodamas, jog jo atžvilgiu yra pareikšti turtiniai reikalavimai, ėmėsi priemonių, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas bei įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas slepia turtą ar bando jį realizuoti, perleisti tretiesiems asmenims be kreditorių žinios.

Aplinkybė, jog UAB Nekilnojamojo turto agentūros „Realus pasiūlymas“ vadovas A. G. galimai yra atsakovo V. G. giminaitis, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, jog ieškinys yra pateiktas po to, kai UAB Nekilnojamojo turto agentūra „Realus pasiūlymas“ pateikė prieštaravimus dėl L. M. jo atžvilgiu pareikštų reikalavimų ir tuo pagrindu išduoto teismo įsakymo, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas, žinodamas, jog jo atžvilgiu yra pareikšti turtiniai reikalavimai, ėmėsi priemonių, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju ieškovas teismui nepateikė įrodymų, kurie sudarytų teisinį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliacinės instancijos teismas nevertina atskirojo skundo argumentų, susijusių su ginčo šalių tarpusavio santykiais, kaip teisiškai nereikšmingų, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pažymėtina, jog, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės, nes teismas sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Apeliacinės instancijos teismui apelianto pateiktas 2012-05-02 raštas (b.l. 70) dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonėje savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir neįrodo galimos grėsmės būsimo sprendimo įvykdymui.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismas gali atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų taikymas pažeistų teisingumo principą, o valstybės taikomos poveikio priemonės būtų neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimui bei neatitiktų siekiamų teisėtų tikslų, akivaizdžiai varžytų asmens teises labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti, būtų pažeista interesų pusiausvyra, t. y. laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu, pripažįstant vieno asmens interesus, būtų paneigti kito (kitų) asmens (asmenų) interesai ir būtų pažeistas viešasis interesas.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties priėmimo metu tinkamai taikė civilinio proceso normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-13 nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 144 str. –148 str., 177 str. – 179 str., 185 str., 313 str., 314 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., teismas

n u t a r i a:

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartį nepakeistą.

Teisėja                                                                                                                                             Neringa Švedienė