Administracinė byla Nr. I-1464-422/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02512-2017-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 37.2; 20.2.3.2;
55.1.1; 55.1.3
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 7 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,
sekretoriaujant Neringai Musinienei,
dalyvaujant pareiškėjui T. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 950 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 8–12) ir teismo posėdyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 9 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 15 ir 16 būriuose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Tvirtino, kad ginčo patalpose nuteistiesiems skirtą gyvenamąjį plotą mažino jose buvusių baldų užimamas plotas. Dėl patalpų perpildymo buvo sunku pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, tekdavo laukti eilėse, trūkdavo laiko išsimaudyti, buvo sunku judėti bendrojo naudojimo patalpose. Tvirtino, kad 15 ir 16 būrių gyvenamosiose patalpose nebuvo atliktas einamasis remontas, sienos buvo nelygios, ant jų vietomis matyti pelėsis, lubų kampuose buvo grybelis, lietingu oru pro jas sunkėsi vanduo. Gyvenamųjų patalpų langai buvo nesandarūs, patalpose tvyrojo drėgmė, grindys išpuvusios. Ginčo gyvenamosiose patalpose nebuvo atlikti dezinsekcijos, deratizacijos ar dezinfekcijos darbai, todėl jose veisėsi tarakonai, blakės ir pelės. Bendrojo naudojimo koridorius, virtuvėlė, prausykla ir tualetas taip pat buvo neremontuoti, juose tvyrojo smarvė, ant sienų ir lubų matėsi grybelis, pelėsis, langai nesandarūs, tualetai tupimi, nebuvo veidrodžių. Virtuvėlėje pareiškėjas turėjo valgyti antisanitarinėmis sąlygomis, nes joje nebuvo šilto vandens, ištraukiamosios ventiliacijos, ji buvo per maža, todėl būdavo dienų, kai pareiškėjas negalėjo pasigaminti maisto. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė fizinių nepatogumų, neigiamų dvasinių ir psichinių išgyvenimų, depresiją, atsirado nemiga, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 10 950 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės. Nurodė, kad svarbių priežasčių, sutrukdžiusių anksčiau kreiptis į teismą, nebuvo. Tvirtino, kad nežinojo apie tokio pobūdžio reikalavimams taikomą ieškinio senaties institutą.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 16–23), papildomuose paaiškinimuose (b. l. 121–122) nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 2-ajame sektoriuje. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas kalėjo 15 būrio 5 brigadoje ir 16 būrio 6 ir 2 brigadose. Gyvenamojo ploto norma laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. sausio 28 d. buvo pažeista minimaliai. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, kuris neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose dėl jų nuolatinės rotacijos kinta, todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamojo ploto. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, kur jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimojo laiko. Nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę, gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose visuotiniuose renginiuose, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, tai santykinai kompensuoja mažą gyvenamąjį plotą. Pagal galiojančius teisės aktus, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose. Įstaiga užtikrina, kad nuteistiesiems būtų skirtos valymo priemonės. Jeigu nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas (tinkamai vėdintų, valytų), gyvenamosiose patalpose nebūtų purvinų langų, antisanitarinių spintelių bei blogo kvapo. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, informacija apie atliktus remontus nekaupiama, todėl informacija apie 15 ir 16 būrių būklę ginčui aktualiu negali būti pateikta. Šiuo metu 15 ir 16 būrių patalpos renovuojamos. 15 ir 16 būrių virtuvėlės įrengtos, aprūpintos buitine technika ir inventoriumi pagal teisės normų reikalavimus, ginčo būrių virtuvėlėje prie viryklės buvo garų surinktuvas, karšto vandens tiekimas į virtuvėlę neprivalomas. Nuteistieji sanitariniais įrenginiais buvo aprūpinti tinkamai, sulaužyti ar sugadinti purkštukai buvo keičiami naujais. 15 ir 16 būrių sanitariniame mazge buvo įrengti 6 unitazai (sėdimi) ir 4 pisuarai, prie kiekvienos praustuvės ant sienų buvo priklijuoti veidrodžiai. 15 ir 16 būrių gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos per langus, sanitariniai mazgai ir virtuvėlės – per ventiliacines angas. Pataisos namuose periodiškai buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos pagal su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ sudarytas sutartis, informacija apie atliktus darbus buvo registruojama. Ginčo laikotarpiu graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbai buvo atliekami. Pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistus dėl neigiamų dvasinių išgyvenimų, depresijos, nemigos ir kitų sukrėtimų nesikreipė. Asmens sveikatos istorijoje duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl sveikatos pablogėjimo, sukelto netinkamų kalinimo sąlygų, nėra. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, ir trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie LR TM atstovai, apie teismo posėdį jiems pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės veiksmais, laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 9 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose 15 ir 16 būriuose kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 9 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK ginčo patalpose pradžios.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2017 m. gruodžio 7 d. (b. l. 15), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 6 d. pareikšti.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nurodė, kad priežasčių, sutrukdžiusių anksčiau paduoti skundą teismui, nebuvo, jis paprasčiausiai nežinojo apie ieškinio senaties instituto taikymą.
Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 6 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. gruodžio 7 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino dėl jo kalinimo perpildytose patalpose, kur vienam nuteistajam tekęs gyvenamasis plotas neatitiko reglamentuotos ploto normos. Tvirtino, kad vienam nuteistajam tekusią gyvenamojo ploto normą mažino ir gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų vienam nuteistajam tenkantį gyvenamąjį plotą, iš jo išskaičiuoti baldais ir kitais įrenginiais užstatytą plotą. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas Konvencijos 3 straipsnio kontekste (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017).
Į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b. l. 27–32) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2015 m. liepos 14 d. kalėjo 15 būrio 5 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 35,79 kv. m, joje gyveno 11 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,3 kv. m.
Nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. sausio 28 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. pareiškėjas gyveno 16 būrio 6 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 51,76 kv. m, joje laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. sausio 28 d. gyveno 17 nuteistųjų, nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. balandžio 20 d. 14 nuteistųjų, todėl atitinkamais laikotarpiais vienam asmeniui šioje gyvenamojoje patalpoje teko 3,05 kv. m ir 3,2 kv. m gyvenamojo ploto.
Laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėjas gyveno 16 būrio 2 brigadoje, kurios gyvenamasis plotas 51,91 kv. m, joje ginčui aktualiu metu buvo 14 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui šioje patalpoje teko 3,2 kv. m gyvenamojo ploto.
Gavęs atsiliepimą į skundą bei prie jo pateiktus dokumentus, pareiškėjas neginčijo atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, jų plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti jo nurodytas aplinkybes dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpose.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima abejoti atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais įrodymais apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, plotus, jose gyvenusių nuteistųjų skaičių, todėl, vertinant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, vadovaujamasi atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie pareiškėjo gyvenamąsias vietas, vertinamuoju laikotarpiu šiose patalpose gyvenusių asmenų skaičių.
Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. sausio 28 d. pareiškėjui gyvenant 16 būrio 6 brigadoje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą. Be to, nustačius gyvenamojo ploto normos pažeidimą, atsižvelgtina ir į tai, kad vienam asmeniui tekusį plotą santykinai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.
Pareiškėjas skunde kėlė pretenzijas dėl einamojo remonto neatlikimo gyvenamosiose ir bendrojo naudojimo patalpose (sanitariniame mazge, prausykloje, virtuvėlėje), nurodydamas, kad sienų dažai buvo atsilupę, ant jų vietomis matyti pelėsis, lubų kampuose buvo grybelis, lietingu oru į gyvenamąsias patalpas per stogą sunkėsi vanduo ir pan.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau- Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos normos HN 76:2010 62 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 12 punktą, laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Teismas pažymi, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03).
Atsakovės atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie 15 ir 16 būrų patalpų (gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo), kuriose ginčo laikotarpiu gyveno bei jomis naudojosi pareiškėjas, atliktus remontus vertinamuoju laikotarpiu. Atsiliepime į skundą (b. l. 20) atsakovės atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK remontai buvo atliekami pagal poreikį, duomenys apie atliktus remonto darbus nekaupiami, todėl pateikti duomenis apie patalpų remontą pareiškėjo buvimo jose metu, neturi galimybės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl ginčo gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų, grindų ir langų būklės lieka nepaneigti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, trūko sanitarinių įrenginių, tekdavo laukti eilėse, nespėdavo nusiprausti.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusiose iki 2017 m. sausio 1 d.), buvo nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušinėje – po vieną dušo sietelį 15 asmenų.
Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusios Aprūpinimo normos), numato 1 praustuvę ne daugiau kaip 15 nuteistųjų, klozetą arba pisuarą – ne daugiau kaip 15 nuteistųjų.
Pravieniškių PN-AK pateikė teismui duomenis apie 2012 m. lapkričio 29 d. 15 būryje kalinamų asmenų skaičių, 16 būryje kalinamų asmenų skaičių 2015 m. liepos 14 d., 2016 m. sausio 28 d. ir 2017 m. liepos 31 d., tačiau iš atsiliepimo į skundą turinio (b. l. 20–21) ir pateiktų dokumentų matyti (b. l. 121–123), kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas bendrai dviem būriams (15 ir 16 būriams), todėl vertinant, ar nuteistieji buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais pagal paminėtų Aprūpinimo normų reikalavimus, būtini duomenys apie bendrą nuteistųjų skaičių 15 ir 16 būriuose vertinamuoju laikotarpiu. Nors teismas reikalavo iš atsakovės atstovo tokius duomenis pateikti (b. l. 4), tačiau jie nebuvo pateikti, o atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 125) nustatyti, ar 15 ir 16 būrių nuteistieji buvo tinkamai aprūpinti sanitariniais įrenginiais, nėra galimybės, todėl tikėtinas pareiškėjo tvirtinimas dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl tupimų tualetų sanitariniame mazge bei veidrodžių prausykloje nebuvimo.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR TM direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui, jose taip pat nėra nurodyta, kokio tipo sanitariniai įrenginiai (klozetas, unitazas ar pan.) turi būti įrengti.
Pagal pirmiau nurodytas Aprūpinimo normas, sanitariniuose mazguose turi būti įrengti klozetai arba unitazai atitinkamam skaičiui asmenų, todėl akivaizdu, kad klozeto („tupimo tualeto“) įrengimas neprieštarauja galiojančiam teisiniam reglamentavimui.
Minėtose Aprūpinimo normose įtvirtintas reikalavimas prausykloje virš kiekvienos praustuvės įrengti po 1 veidrodį.
Atsakovo atstovas pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 15 ir 16 būrių sanitariniame mazge buvo įrengti unitazai (sėdimi), prie kiekvienos praustuvės ant sienų priklijuoti veidrodžiai (b. l. 31, 32, 123), o tai paneigia niekuo nepagrįstą pareiškėjo tvirtinimą dėl tupimų tualetų ir veidrodžių prausykloje nebuvimo.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimu.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurių nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 31–36). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų ir darbų atlikimo aktų (b. l. 37–96) matyti, jog 15 ir 16 būrių patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos, pareiškėjui gyvenant šiose patalpose ( nuo 2014 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 8 d.), buvo teiktos šešis kartus (2014 m. gruodžio 8 d., 2015 m. sausio 29 d., 2015 m. balandžio 28 d., 2015 m. liepos 22 d., 2016 m. rugsėjo 13 d. ir 2017 m. gegužės 26 d.), patikrinimų metu keturis kartus buvo rasta buitinių parazitų. Iš pateiktų duomenų matyti, kad buitinių kenkėjų kontrolė Pravieniškių PN-AK vykdoma nesilaikant sutartinių įsipareigojimų, t. y. kontrolė vykdoma nepakankamai, patalpose randama kenkėjų, todėl, teismo vertinimu, atsakovės atstovas nesiėmė visų galimų priemonių siekdamas užtikrinti, kad patalpose nebūtų buitinių parazitų, o pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimo yra pagrįsti.
Nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (iš jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su 15 ir 16 būrių virtuvėlės netinkamu dydžiu, jos įrengimu, nurodydamas, kad ji buvo per maža, joje nebuvo karšto vandens, ištraukiamosios ventiliacijos.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11 punkte yra nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose esant techninėms galimybėms įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui). Šių taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Reikalavimai šių patalpų įrengimui nustatyti Aprūpinimo normose bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Aprūpinimo normose. Šiuose teisės aktuose nėra reglamentuotas virtuvėlės plotas, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl virtuvėlės dydžio yra nepagrįstos.
Pažymėtina, kad Aprūpinimo normose buvo nustatytas reikalavimas bendrabučio gyvenamosios patalpos virtuvėlėje pagal plotą ir reikmę įrengti garų surinktuvą. Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Aprūpinimo normose garų surinktuvas virtuvėlėje įrengiamas esant poreikiui ir techninėms galimybėms.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad 15 ir 16 būrių virtuvėlėje buvo įrengtas garų surinktuvas (b. l. 31–32, 123), šie duomenys kitais įrodymais nenuginčyti, todėl nėra pagrindo tikėti jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstu pareiškėjo tvirtinimu, jog ginčo virtuvėlėje nebuvo ištraukiamosios ventiliacijos (garų surinktuvo).
Higienos normos 76:2010 27 punkte bei atitinkamai Higienos normos HN 134:2015 18 punkte reikalavimas tiekti karštą vandenį į nuteistųjų virtuvėles nėra nustatytas, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, neįrengus karšto vandens tiekimo sistemos 15 ir 16 būrių virtuvėlėje, negali būti nustatyti.
Įvertinus išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 14 d. iki 2016 m. sausio 28 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą, šiuo laikotarpiu jam teko 3,045 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, visu vertinamuoju laikotarpiu (pareiškėjui gyvenant 15 ir 16 būriuose) pareiškėjas kalėjo higienos ir buitinio aprūpinimo normų reikalavimų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose (neremontuotos patalpos, buitiniai parazitai, trūko sanitarinių įrenginių).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais fiziniais nepatogumais, neigiamais dvasiniais ir psichiniais išgyvenimais, depresija, atsiradusia nemiga ir pan.
Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos medicininiame pažymėjime (b. l. 25) nurodyta, kad, išnagrinėjus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos būklės pablogėjimo, sukelto netinkamų kalinimo sąlygų, nėra. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 26) nurodoma, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl neigiamų dvasinių išgyvenimų, depresijos, psichinės negalios, nemigos atsiradimo, kurią galėjo sukelti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė.
Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Apibendrindamas išvardytas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o tai yra svarbu vertinant gyvenamojo ploto normos pažeidimo mastą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą N. prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).
Įvertinęs nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs, kad nustatyti pažeidimai galėjo negrįžtamai pakenkti pareiškėjo sveikatai, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgdamas į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 800 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėja Janina Vitunskienė