Administracinė byla Nr. A-3376-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01099-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.3.5

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Raseinių rajono savivaldybės tarybos ir Raseinių rajono savivaldybės apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Raseinių rajono savivaldybei bei Raseinių rajono savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. gegužės 14 d. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti panaikinti Raseinių rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. TS-129 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ (toliau – ir Sprendimas), o pareiškėją grąžinti į Raseinių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus pareigas, priteisti negautą darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

2.       Pareiškėjo nuomone, Sprendimas priimtas pažeidžiant individualaus administracinio akto priėmimo procedūras, be kita ko, numatytas Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. TS-134 patvirtintame Tarybos veiklos reglamente (toliau – ir Reglamentas), padaryti pažeidimai yra esminiai. Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. posėdžiui pirmininkavęs meras
A. G., paskelbęs balsavimą dėl nepasitikėjimo pareiškėju dar iki Tarybai pristatant sprendimo Nr. TP-150 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ projektą, elgėsi neteisėtai, kadangi nepaisė reikalavimo balsavimą skelbti tik po klausimo pristatymo, nesudarė galimybės Tarybos nariams užduoti klausimus Sprendimo projektą pristatančiam pranešėjui – V. M. – ir diskutuoti dėl svarstomo Sprendimo projekto esmės, nors tai buvo numatyta ir patvirtintoje 51-ojo Tarybos posėdžio darbotvarkėje. Tarybos narių klausimai Sprendimo iniciatoriui ir jų diskusija svarstomu klausimu galėjo turėti esminės įtakos balsavimo rezultatams. Be to, kai svarstomas klausimas yra susijęs su asmeniui reiškiamu nepasitikėjimu, pagrįsta tikėtis, jog ir pačiam asmeniui bus suteikta galimybė išdėstyti savo argumentus dėl nepasitikėjimo motyvų, atsakyti į Tarybos narių klausimus ir pan. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad meras A. G. atvirai demonstravo savo slapto balsavimo biuletenį (tai patvirtina vaizdo įrašas), taip atskleisdamas balsavimo paslaptį. Taip su slapto balsavimo biuleteniu elgėsi ir Tarybos narys V. K..

3.       Atsakovai Raseinių rajono savivaldybės taryba bei Raseinių rajono savivaldybė
(toliau kartu – ir atsakovai) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovai teigė, kad Tarybos posėdyje buvo pristatytas klausimas dėl slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju, sprendžiami su slaptu balsavimu susiję organizaciniai – techniniai klausimai (patvirtintas slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju pavyzdys, nustatyta pertraukos balsuoti trukmė, balsavimo vieta, eiga), iki slapto balsavimo Tarybos nariai uždavė klausimus dėl slapto balsavimo sąlygų (pvz., Tarybos narys V. J. pateikė klausimą, ar bus užtikrintas balsavimo slaptumas), posėdžio pirmininkas klausė Tarybos narių ir balsavimo komisijos nuomonės dėl slapto balsavimo. Tarybos nariai balsavo pagal patvirtintą balsavimo biuletenio pavyzdį, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta, dėl ko balsuojama. Nė vienas Tarybos narys ar pats pareiškėjas neprieštaravo posėdžio eigai, neteikė pastabų dėl slapto balsavimo sąlygų ir eigos, visi posėdyje dalyvavę Tarybos nariai pertraukos metu balsavo dėl pasitikėjimo pareiškėju. Pažymėjo, kad sprendimo dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo klausimas yra visiškoje politiką į pareigas priėmusio valstybės politiko ar kolegialios institucijos diskrecijoje ir tiesiogiai priklauso nuo šio subjekto politinio pasitikėjimo. Politinio nepasitikėjimo procedūra yra paremta subjektyvaus pobūdžio aplinkybėmis, kurios tiesiogiai priklauso nuo politikų (šiuo atveju – Tarybos narių) valios. Tarybos narių politinė valia dėl nepasitikėjimo pareiškėju netiesiogiai buvo išreikšta jau balsuojant pirmuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nepritarta pareiškėjo veiklos ataskaitai. Atsakovai nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad nebuvo sudarytos galimybės Tarybos nariams užduoti klausimus, susijusius su slaptu balsavimu dėl nepasitikėjimo pareiškėju, ir diskutuoti dėl šio klausimo esmės. Atsakovų vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl tokios diskusijos svarbos, taip pat slapto balsavimo imperatyvo pažeidimų yra grįsti tik prielaidomis ir pareiškėjo subjektyvia nuomone. Pareiškėjo pateikti vaizdo įrašai, dėl kurių teisėtumo kyla pagrįstų abejonių, nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių dėl slapto balsavimo imperatyvo pažeidimo ir tikėtinų neigiamų to pasekmių. Pabrėžta, jog balsų skaičiavimo komisija nenustatė kokių nors pažeidimų, turinčių ir / ar galinčių turėti reikšmės balsavimo rezultatams.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo R. A. skundą tenkino, t. y. panaikino Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. TS-129 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“, grąžino pareiškėją į Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Raseinių rajono savivaldybės 13 502,28 Eur atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo 2018 m. gegužės 2 d. iki
2018 m. lapkričio 22 d. (įskaitytinai) ir vidutinį darbo užmokestį po 95,49 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną, esant penkių darbo dienų savaitei, nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki pareiškėjo grąžinimo į pareigas, taip pat 1 799,44 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6.       Teismas nustatė, kad ginčijamas Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimas Nr. TS-129 buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 29 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 7 punktu, taip pat atsižvelgiant į Raseinių rajono savivaldybės mero A. G. 2018 m. balandžio 11 d. potvarkį Nr. MP-90 „Dėl teikimo atleisti R. A. iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ bei slapto balsavimo rezultatų nustatymo 2018 m. balandžio 26 d. protokolą Nr. 1.

7.       Iš Raseinių rajono savivaldybės 8-ojo šaukimo tarybos 51-ojo posėdžio protokolo
Nr. T-51 matyti, jog buvo patvirtinta darbotvarkė, kurios antruoju klausimu buvo sprendžiama dėl sprendimo projekto Nr. TP-149 „Dėl nepasitikėjimo Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi R. A. slapto balsavimo biuletenio pavyzdžio patvirtinimo“ (toliau – ir Projektas Nr. TP-149), o trečiuoju klausimu – dėl sprendimo projekto Nr. TP-150 „Dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų“ (toliau – ir Projektas Nr. TP-150). Projektų Nr. TP-149 ir Nr. TP-150 pranešėja buvo V. M..

8.       Teismo vertinimu, 2018 m. balandžio 26 d. vykusio 51-ojo Tarybos posėdžio vaizdo ir garso įrašas patvirtina, jog pranešėja V. M. Projektą Nr. TP-150 posėdyje pristatė jau pasibaigus slapto balsavimo procedūrai. Klausimas dėl nepasitikėjimo pareiškėju Tarybos nariams nebuvo pristatytas, tuo pažeidžiant Reglamento 32.2 papunktį. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėjo išvadą, kad pagal bendrąją taisyklę nagrinėjamu atveju Taryba
2018 m. balandžio 26 d. posėdyje galėjo svarstyti tik tuos klausimus, kurie Reglamento nustatyta tvarka buvo įregistruoti ir įtraukti į posėdžio darbotvarkę.

9.       Teismas, susipažinęs su 2018 m. balandžio 30 d. posėdžio protokolo turiniu ir peržiūrėjęs 2018 m. balandžio 26 d. posėdžio vaizdo ir garso įrašą, nustatė, jog Tarybos posėdžio protokole bei vaizdo ir garso įraše užfiksuoti duomenys nesutampa. Iš Tarybos posėdžio vaizdo ir garso įrašo matyti, kad Taryba patvirtino slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą,
t. y. jog pareiškėju nepasitikima, tačiau Tarybos nariai nesvarstė (nebalsavo) ir nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo atleidimo iš Administracijos direktoriaus pareigų, t. y. dėl Projekto Nr. TP-150.
Iš vaizdo ir garso įrašo matyti, kad, prasidėjus posėdžio pertraukai, posėdžio pirmininkas atgal į salę sukviečia Tarybos narius (02:08:38 val.) ir informuoja, jog turi patvirtinti balsavimo rezultatus (02:09:43 val.), balsavo „už“ – 19 Tarybos narių, nebalsavo – 4 Tarybos nariai. Tarybos nariams patvirtinus slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą, jiems turėjo būti pateiktas svarstyti ir balsuoti Projektas Nr. TP-150. Teismas pažymėjo, jog sprendimas, už kurį nebalsavo Tarybos nariai, laikytinas nepriimtu, šiuo atveju buvo pažeistas Reglamento 33.2 papunktis,
VSĮ 13 straipsnio 9 dalis.

10.       Teismas, įvertinęs teismo posėdyje apklaustų liudytojų G. K., S. N., A. R., P. V., O. B. paaiškinimus, nenustatė teisinio pagrindo aplinkybę, jog kai kurie Tarybos nariai, balsavę 2018 m. balandžio 26 d. vykusiame slaptame balsavime, nesaugojo savo valios pareiškimo, vertinti kaip slapto balsavimo tvarkos pažeidimą. Nuspręsta, jog Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. posėdyje vykusio slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju pagrindiniai reikalavimai, keliami slapto balsavimo tvarkai, nebuvo pažeisti.

11.       Teismas priėjo išvadą, jog buvo pažeistos Reglamentu nustatytos procedūros ir taisyklės, nebuvo laikomasi Vietos savivaldos įstatyme įtvirtinto teisėtumo principo. Visų minėtų reikalavimų nesilaikymas lėmė netinkamą Tarybos posėdžio atlikimą. Nustatyti pažeidimai turėjo tiesioginę įtaką ginčijamo Sprendimo teisėtumui, todėl, nustačius minėtus procedūrinius pažeidimus, konstatuota, kad Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas.

12.       Teismas, sistemiškai su VTĮ taikydamas neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančias Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas (šiuo atveju – 218 str. 2 d.) ir atsižvelgdamas į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas negali toliau eiti Administracijos direktoriaus pareigų, nutarė, kad pareiškėjas grąžintinas į iki atleidimo eitas pareigas, priteisiant vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Sprendimo dalis dėl pareiškėjo grąžinimo į Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigas vykdytina skubiai.

13.       Teismas apskaičiavo, kad pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2018 m. gegužės 2 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos (2018 m. lapkričio 22 d.) imtinai priteistinas
iš viso 13 502,28 Eur atlyginimas už priverstinę pravaikštą, o iki sprendimo įvykdymo dienos,
t. y. pareiškėjo grąžinimo į pareigas, – po 95,49 Eur už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną (išmokėtinos pinigų sumos nurodytos neatskaičius mokesčių). Pareiškėjui taip pat priteista
1 799,44 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

III.

14.       Atsakovai Raseinių rajono savivaldybės taryba bei Raseinių rajono savivaldybė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo R. A. skundą atmesti, taip pat priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

15.       Atsakovai nesutinka su teismo išvada, jog klausimas dėl nepasitikėjimo pareiškėju Tarybos nariams nebuvo pristatytas, todėl pažeistas Reglamento 32.2 papunktis. Atsakovai pakartoja atsiliepime į skundą šiuo aspektu išdėstytus argumentus ir papildomai pažymi, kad darbotvarkės, sprendimų projektų, jų aiškinamųjų raštų, pranešėjų pranešimų, Tarybos narių pasisakymų ir diskusijų tyrinys patvirtina, kad klausimas dėl nepasitikėjimo pareiškėju buvo įtrauktas, pristatytas Tarybos posėdyje ir dėl šio klausimo priimtas sprendimas. Galbūt netikslios formuluotės, t. y. tiksliai neišskiriant kompleksinių klausimų ar ne itin tikslūs pasisakymai pagal Reglamentą nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą.

16.       Atsakovai nesutinka su teismo išvada, kad Tarybos nariai nesvarstė (nebalsavo) ir nepriėmė sprendimo dėl pareiškėjo atleidimo iš Administracijos direktoriaus pareigų, t. y. Projekto Nr. TP-150. Tvirtina, kad 2018 m. balandžio 26 d. posėdyje, po slapto balsavimo rezultatų paskelbimo, posėdžio pirmininkas pakvietė V. M. pristatyti Projektą Nr. TP-150. Tarybos nariams sugrįžus į posėdžio salę, pastarieji buvo paraginti registruotis dėl balsavimo. Kaip matyti iš Tarybos posėdžio vaizdo įrašo (ekrano; 02:09:10 val.), Tarybos nariai registravosi ir balsavo būtent dėl Projekto Nr. TP-150. Tarybos posėdžio metu pirmininkas pagarsino balsavimo rezultatus,
t. y. kad 19 Tarybos narių pritarė šiam projektui, ir konstatavo, jog sprendimas priimtas.

17.       Atsakovų nuomone, teismas neteisingai vertino bylos aplinkybes, politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojo darbo ypatumus, priėmimo į tokias pareigas prielaidas bei sąlygas, todėl padarė neteisingą išvadą, kad nėra kliūčių pareiškėjui toliau eiti Administracijos direktoriaus pareigas. Pabrėžia, kad teismas nepanaikino slapto balsavimo dėl nepasitikėjimo pareiškėju rezultatų. Pareiškėjas teisminio ginčo metu taip pat neneigė aplinkybės, jog jis prarado politinį pasitikėjimą bei nekvestionavo Sprendimo teisėtumo jį atleisti iš pareigų būtent šiuo pagrindu. Teismas, grąžindamas pareiškėją į Administracijos direktoriaus pareigas, ignoravo Tarybos diskrecijos teisę pačiai nuspręsti dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų ir nepagrįstai šią teisę pažeidė.

18.       Pareiškėjas R. A. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19.       Pareiškėjo vertinimu, akivaizdu, jog klausimo dėl (ne)pasitikėjimo juo pristatymo Tarybos nariams procedūra nebuvo atlikta, todėl teismas šiuo aspektu padarė pagrįstą išvadą. Pareiškėjas pakartoja skunde bei patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir pažymi, jog argumentas, kad neva niekas dėl 2018 m. balandžio 26 d. posėdžio eigos neprieštaravo, nesudaro pagrindo nesilaikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, atsakovai nepagrįstai prašė teismo atsižvelgti į nagrinėjamo klausimo specifiškumą, kadangi tai nepaneigia pareigos vadovautis teisės normomis. Pareiškėjas sutinka su teismo pozicija, kad posėdžio protokole bei vaizdo ir garso įraše užfiksuoti duomenys nesutampa, o Taryba patvirtino tik slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą ir nebalsavo dėl Projekto Nr. TP-150, todėl pastarasis sprendimas laikytinas nepriimtu. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu jo reikalavimo grąžinti į eitas pareigas vertinimu, akcentuodamas, jog nei teisės aktai, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika galimybės valstybės tarnautoją grąžinti į darbą nesieja su valstybės tarnautojo rūšimi. Pareiškėjo teigimu, jei būtų nebuvę teismo konstatuotų teisės normų pažeidimų, t. y. jei iki slapto balsavimo klausimas dėl (ne)pasitikėjimo pareiškėju būtų buvęs pristatytas Tarybos nariams, galėjo susiformuoti visiškai kitokia Tarybos narių nuomonė ir būti priimtas priešingas sprendimas. Be to, teismui nustačius, kad dėl pareiškėjo atleidimo Taryba nebalsavo, t. y. nepriėmė sprendimo šioje dalyje, neįmanoma pareiškėjo negrąžinti į pareigas, kadangi jis iš esmės nebuvo atleistas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

20.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. TS-129, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų, teisėtumo bei pagrįstumo.

21.       Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22.       Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnyje (2005 m. gruodžio 12 d. įstatymo
Nr. X-464 redakcija) pateiktą valstybės tarnautojų pareigybių skirstymą bei Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje (2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymo Nr. XII-2636 redakcija) įtvirtintą nuostatą dėl savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo į pareigas savivaldybės administracijos direktoriaus pareigybė priskiriama politinio (asmeninio) pasitikėjimo grupei. Valstybės tarnybos įstatymas apibrėžia, kad politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas – valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui (VTĮ 2 str. 7 d.; 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1926 redakcija).

23.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų priskyrimas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pareigybėms lemia jo atleidimo iš šių pareigų nepasibaigus savivaldybės tarybos įgaliojimų laikui ypatumus. Nepasitikėjimo pareiškimas valstybės tarnautojui, kuris į pareigas skiriamas politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu, yra jį priėmusio į pareigas valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos diskrecijos teisė. Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimą iš pareigų nepasibaigus jo paskyrimo į pareigas terminui lemia politinė politikų valia, todėl administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų jam praradus į pareigas jį priėmusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos pasitikėjimą, vadovaudamasis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, turi nustatyti tik tai, ar sprendžiant atleidimo klausimą buvo laikomasi teisės aktų nustatytų esminių procedūrų ir taisyklių, ar nebuvo viršyta įstatymų nustatyta kompetencija
(žr., pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-216/2007; 2009 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-451/2009; 2010 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-873/2010; 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A575-868/2010; 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-837/2010; 
2014 m. birželio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1416/2014). Šio pobūdžio bylose yra reikšmingi tik tokie skundžiamo sprendimo priėmimo procedūros pažeidimai, kurie tiesiogiai galėtų turėti įtakos neobjektyvaus ir nepagrįsto asmens atžvilgiu atlikto balsavimo dėl nepasitikėjimo rezultatams bei (procedūros atlikimo aspektu) pažeistų jo (kaip VSĮ 16 str. 2 d. 9 p. bei VTĮ 44 str. 1 d. 7 p. taikymo subjekto) teisės aktų nustatytas teises ar įstatymų saugomus interesus (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.) (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A143-873/2010; 2014 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-182/2014; 
2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4814-575/2017).

24.       Skundžiamo Sprendimo atleisti pareiškėją iš pareigų pagrindas – VSĮ 16 straipsnio
2 dalies 9 punktas, 29 straipsnio 3 dalis bei VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Pareiškėjas neginčija šio Sprendimo pagrindo, tačiau mano, kad Sprendimo priėmimo procedūra buvo pažeista – nesilaikyta VSĮ 29 straipsnio 3 dalyje numatytos savivaldybės administracijos direktoriaus atleidimo iš pareigų praradus pasitikėjimą procedūros tvarkos, dėl ko Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant individualaus administracinio akto priėmimo procedūras.

25.       Valstybės tarnybos įstatymas (44 str.) dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų nustato tik bendrąsias taisykles – pasitikėjimo praradimą numato kaip savarankišką atleidimo pagrindą (44 str. 1 d. 7 p.). Pagal Vietos savivaldos įstatymo
16 straipsnio 2 dalies 9 punktą savivaldybės administracijos direktoriaus priėmimas į pareigas ir atleidimas iš šių pareigų yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Vietos savivaldos įstatymo prasme išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti ją kitoms savivaldybės institucijoms (VSĮ 3 str. 9 d., 16 str. 6 d.). VSĮ 29 straipsnio
6 dalyje yra reglamentuojami atsiskaitymo su iš pareigų atleidžiamu savivaldybės administracijos direktoriumi klausimai (šie klausimai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs, nes pareiškėjas savo skunde jų nekelia). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-837/2010), minėtas teisinis reguliavimas reiškia, kad savivaldybės administracijos direktoriaus atleidimo iš pareigų praradus pasitikėjimą procedūra, atsižvelgus į tai, kad sprendimą šiuo klausimu gali priimti tik kolegialus subjektas – savivaldybės taryba, – turi atitikti pagrindines procedūras ir taisykles, kurios numatytos savivaldybės tarybos sprendimų priėmimo tvarkai, kartu atsižvelgus į tas teisės normas, kuriose aptarti kai kurie politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų skyrimo ir atleidimo iš pareigų klausimai.

26.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina atsakovai, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad 2018 m. balandžio 26 d. 51-ajame Tarybos posėdyje Taryba patvirtino slapto balsavimo balsų skaičiavimo komisijos protokolą, t. y. jog Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriumi R. A. nepasitikima, tačiau Tarybos nariai nesvarstė (nebalsavo) ir nepriėmė sprendimo dėl R. A. atleidimo iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pareigų, t. y. dėl sprendimo projekto Nr. TP-150. Tokiu būdu buvo pažeistos Reglamentu nustatytos procedūros ir taisyklės (Reglamento 33.2 p.), nebuvo laikomasi ankščiau minėto Vietos savivaldos įstatyme numatyto teisėtumo principo, kas turėjo tiesioginę įtaką skundžiamo Sprendimo teisėtumui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatyti procedūriniai pažeidimai yra pagrindas Sprendimą pripažinti neteisėtu ir jį panaikinti.

28.       Pagal VSĮ 29 straipsnio 2 dalį (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) savivaldybės administracijos direktoriaus skyrimo ir atleidimo tvarka nustatyta VSĮ bei VTĮ, tačiau pažymėtina, jog nei VSĮ, nei VTĮ nėra nustatyti teisiniai padariniai, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu.

29.       Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (VTĮ 5 str.). Tokiais atvejais sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymu taikomos neteisėto atleidimo iš darbo pasekmes reglamentuojančios Darbo kodekso nuostatos (žr., pvz., LVAT 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-773/2011; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4600-520/2016; išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5042-556/2017; 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018).

30.       Vadovaudamasi Nutarties 28–29 punktuose išdėstytu teisiniu reguliavimu bei jo taikymu ir aiškinimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalies pagrindu grąžino pareiškėją į iki atleidimo eitas Administracijos direktoriaus pareigas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bei atmeta Nutarties 17 punkte išdėstytą atsakovų argumentą, kad pareiškėjo grąžinimu į Administracijos direktoriaus pareigas buvo pažeista Tarybos diskrecijos teisė pačiai nuspręsti dėl politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų.

31.       Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

32.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų apeliacinis skundas buvo atmestas, netenkinamas ir jų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Raseinių rajono savivaldybės tarybos ir Raseinių rajono savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Milda Vainienė