Administracinė byla Nr. eA-1525-415/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04410-2021-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja, prieglobsčio prašytoja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą
Nr. 21S31593 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 6K-1482 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėja nurodė tokius skundo argumentus:
2.1. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad savo kilmės šalyje patyrė smurtą ir seksualinį persekiojimą, todėl pareiškėja negalėjo jaustis saugi. Nepaisant to, atsakovas pareiškėjai nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvoje, o Komisija pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento sprendimo atmetė.
2.2. Migracijos departamentas tyrimą atliko paviršutiniškai, apsiribojo tik abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino individualių pareiškėjos savybių. Pareiškėja yra paprasta jauna moteris, teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jai yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėja nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių ji negali pasilikti savo kilmės šalyje.
2.3. Pareiškėjai turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Atsakovas taip pat uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais atsakovo sprendimais.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:
3.1. Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų.
3.2. Pareiškėja savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad ją kilmės valstybėje tariamai persekioja (duomenys neskelbtini), kadangi ji už jo neištekėjo, iš jo pasiskolino
10 000 dolerių (permiegojusi su šiuo vyru) apmokėti jos mamos gydymą ligoninėje, tačiau vėliau mamos ligoninėje nebuvo, o pareiškėja pinigus pasiliko sau ir išvyko į (duomenys neskelbtini) mokytis. Taip pat vėliau apklausos metu nurodė, kad minėtas asmuo ją persekiojo, siuntė žmones ją gąsdinti dėl negrąžinamų pinigų.
3.3. Migracijos departamentas atliko objektyvų tyrimą, kurio metu įvertinęs visas aplinkybes sprendė, kad pareiškėja neįrodė tarptautinei pagalbai gauti nustatytų kriterijų. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (kreditorius) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Pareiškėjos nurodyta situacija, kad ji paėmė pinigus, kuriuos įsipareigojo atiduoti, papuola į sutartinių santykių sritį, dėl kurių nevykdymo gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Asmenys, bėgantys nuo baudžiamojo persekiojimo ar bausmės už tokį pažeidimą, pabėgėliais paprastai nelaikomi.
3.4. Nesutiko su argumentu, kad pagal Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) pareiškėja atitinka rizikos asmenų profilį, kadangi atsakovas nenustatė ir pati pareiškėja nepateikė tokių duomenų, kad moterys (duomenys neskelbtini) priskiriamos prie padidintą riziką susidurti su persekiojimo veiksmais turinčių asmenų grupių.
3.5. Nenustatyta, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Be to, pareiškėja nenurodė jokių kitų savybių, dėl kurių ji gali susidurti su padidintomis rizikomis kilmės šalyje. Atsakovo nuomone, pareiškėjos noras gyventi saugesnėje valstybėje ir išvengti skolos grąžinimo kilmės valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjai poreikio.
3.6. Ginkluoti konfliktai nevyksta visoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Taip pat nebuvo rasta duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) (didžiausias (duomenys neskelbtini) miestas ir kartu (duomenys neskelbtini)) vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei.
3.7. Nors pareiškėja iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), ten kurį laiką gyveno, mokėsi, susirado vyrą, su kuriuo kartu gyveno ir laukiasi jo vaiko, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
5.1. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis, mišku kirsdama Lietuvos Respublikos valstybės sieną. 2021 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų nepateikė teigdama, kad dokumentus iš jos paėmė (duomenys neskelbtini), universitete, kuriame studijavo.
5.2. 2021 m. spalio 7 d. vykusios apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atvyko iš (duomenys neskelbtini). Iš savo kilmės šalies išvyko 2020 metų rugsėjo mėn. į (duomenys neskelbtini) mokytis. Kaip pagrindinę priežastį išvykti iš kilmės šalies nurodė, gresiantį kerštą žmogaus, už kurio nesutiko tekėti. Bėdos šeimoje kilo 2015 metais, kai jos tėvą (duomenys neskelbtini). Tėvas iki ligos dirbo (duomenys neskelbtini), turėjo laipsnį. Jis sirgo penkerius metus, šeimoje susiklostė nestabili padėtis, nebuvo pajamų. Po reabilitacijos tėvas jau galėjo grįžti į darbą, tačiau ten prasidėjo neramumai, kol galiausiai tėvas mirė. Pagal šalies tradiciją, po tėvo mirties praėjus dviems savaitėms, atvyko jo broliai ir paėmė visą turtą, prieglobsčio prašytoja su motina liko gatvėje, apsistojo (duomenys neskelbtini) pas motinos draugę. Teigė, kad pažinojo tėvo vadovą ir draugą (duomenys neskelbtini) ir kreipėsi pas jį pagalbos, tikėdamasi kompensacijos po laidotuvių. Tačiau jis pasakė, kad padėti negali, nebent pareiškėja sutiks už jo tekėti. Tas vyriškis buvo pagyvenęs, ji nesutiko. Grįžusi papasakojo motinai, motiną ištiko šokas, pablogėjo sveikata, teko paguldyti į ligoninę. Ten reikėjo mokėti, ir ji vėl kreipėsi į (duomenys neskelbtini), maldaudama pagalbos. Jis iškėlė tą pačią sąlygą. Nematydama kitos išeities silpnumo akimirką pareiškėja permiegojo su tuo vyriškiu. Gavusi iš jo 10 tūkst. dolerių, grįžo su jais į ligoninę, bet motina buvo dingusi, niekas nežinojo, kur ji. Likusi visai viena, kelionių agentūroje sužinojo, kad turimų pinigų pakaktų kelionei į (duomenys neskelbtini). Per dvi savaites buvo sutvarkyti visi dokumentai ir ji su 9 mėnesių studijų viza 2020 m. rugsėjo mėn. išvyko studijuoti į (duomenys neskelbtini). Tikėjosi, kad galės mokytis ir dirbti, bet (duomenys neskelbtini) studijuoti ir dirbti tuo pačiu metu negalima. Kai baigėsi pinigai, ji susipažino su vyriškiu, vardu (duomenys neskelbtini), apsigyveno pas jį kaip namų tvarkytoja, vėliau jie ėmė bendrauti ir intymiai. Vieną rytą (duomenys neskelbtini) pareiškė, kad turi problemų, susikrovė savo bagažą, išvyko ir liepė jai išsikraustyti. Kadangi prastai jautėsi, pareiškėja kreipėsi į vaistinę (duomenys neskelbtini), ir atlikusi nėštumo testą sužinojo, kad laukiasi. Su (duomenys neskelbtini) susisiekti nepavyko, ir paklausiusi savo draugių, kurios teigė, kad sienos į Europą atviros, bijodama, kad būdama nėščia bus išsiųsta atgal į (duomenys neskelbtini), nusprendė vykti į Lietuvą. Su taksi atvyko prie sienos, taksistas pasakė eiti tiesiai, Lietuvoje gausianti pagalbą ir prieglobstį.
5.3. Migracijos departamentas skundžiamu sprendimu: 1) nesuteikė pareiškėjai pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; 2) išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę; 3) uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvedė į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi
3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento sprendimu, jį apskundė Komisijai, kuri pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 86–88 straipsnių nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad atsakovas pareiškėjai pagrįstai nesuteikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos paaiškinimai nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, ji nepateikė jokių specifinių detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjos pateiktų faktų. Taip pat pareiškėja nuo 2020 m. mokėsi (duomenys neskelbtini), kas leidžia daryti pagrįstą prielaidą, jog pareiškėja neatskleidė tikrųjų savo atvykimo į Lietuvos Respubliką (Europos Sąjungą) tikslų. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjos paaiškinimai neleidžia identifikuoti tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad asmeniui grįžus į kilmės valstybę grėstų pavojus gyvybei. Pareiškėja nuo 2020 m. rugsėjo mėn. gyveno ir mokėsi (duomenys neskelbtini), jautėsi saugi, o baimė neva patirti gresiantį kerštą iš žmogaus, už kurio nesutiko tekėti bei aplinkybės, jog mirė tėvas, o motina dingo be žinios ir todėl ji neturi kur grįžti bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės valstybę nesuponuoja prielaidos, jog prieglobsčio prašytojai gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.
7. Teismas konstatavo, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nepagrindžia pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjai grėstų persekiojimas, todėl jos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas pareiškėjos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.
8. Teismas taip pat laikė, kad Migracijos departamentas pareiškėjai pagrįstai nesuteikė papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio
1 dalies 1–3 punktuose įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.
9. Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat pagrįstai išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Teismas, vertindamas nustatytą draudimo atvykti laikotarpį, pažymėjo, kad minėtas laikotarpis nustatytas atsižvelgus, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl teismas jį paliko nepakeistą.
III.
10. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.
11. Pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais, argumentais, papildomai pažymint:
11.1. Nors pareiškėja akcentavo tarptautinę teismų praktiką dėl reikalavimų prieglobsčio prašymo tyrimui, ginčo byloje jis buvo itin paviršutiniškas ir apsiribojo minimalia trumpai trukusia apklausa bei bendro pobūdžio informacija apie kilmės šalį. Atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, o pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui. Tai, kad situacija pareiškėjos kilmės valstybėje yra itin bloga, patvirtina viešai prieinami duomenys, pvz. Jungtinių Tautų Humanitarinės pagalbos biuro ataskaita, parengta 2021 m. lapkričio 7 d.
11.2. Būtent jaunos moterys, kaip visuomenės grupė, (duomenys neskelbtini) politinės suirutės metu susidūrė su persekiojimu, smurtu, diskriminacija, dėl to pareiškėjai gali kilti pagrįsta baimė susidurti su tokiais veiksmais grįžus į kilmės šalį. Kilmės šalyje valstybė jokios realios apsaugos savo piliečiams nesuteikia. Į tai turėjo būti atsižvelgta nagrinėjant pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį.
11.3. Naujausi duomenys patvirtina pareiškėjai gresiantį individualų pavojų, todėl atsakovo sprendimas nesuteikti papildomos apsaugos atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas tikėtinai neindividualizavo pareiškėjos atvejo ir naujausios informacijos netaikė pareiškėjos nurodytiems motyvams, jų nepalygino su naujausia kilmės valstybės informacija.
11.4. Sankcijos pareiškėjai nustatytos pagal Įstatyme numatytas maksimalias ribas, tačiau byloje visiškai nėra faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tokią būtinybę. Atsakovas turėjo atsakingai, adekvačiai ir proporcingai įvertinti priimamų sprendimų pasekmes Pareiškėjai. Paprastai, nesant išskirtinių aplinkybių, sunkinančių ar lengvinančių asmens veiką, taikomos sankcijų medianos, t. y. numatytos bausmės vidurkis, todėl sprendimas taikyti maksimalų terminą negalėjo būti tinkamai motyvuotas ir pagrįstas. Byloje negali būti pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidus atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekus nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padarius kokių nors teisės pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėja iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiama jau ne pirmą kartą, taip pat nėra duomenų, kad ji keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Todėl konstatuotina, kad nustatytas penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Tuo pačiu aspektu būtina įvertinti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį.
12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka, atsiliepime nurodo šiuos argumentus:
12.1. Nors pareiškėja ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė nustatytas pareigas, tačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui. Be to, šiuo atveju buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti pareiškėjos prašymo suteikti prieglobstį motyvai bei pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgiant į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją ir remiantis teisės aktų nuostatomis bei pabėgėlių teisės principais.
12.2. Iš pareiškėjos nebuvo reikalaujama teisiškai kvalifikuoti pateikiamą informaciją. Pareiškėjai buvo užduodami klausimai apie faktinę patirtį, priežastis, nulėmusias išvykimą iš kilmės valstybės, o Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas teisės aktų nustatyta tvarka pateiktus duomenis įvertino ir kvalifikavo bei pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus.
12.3. Ekonominio pobūdžio priežastys (finansinių galimybių kilmės šalyje trūkumas) savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos. Iš pareiškėjos pasakojimo matyti, kad jos minimas asmuo (duomenys neskelbtini) yra nevalstybinis subjektas, o „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (kreditorius) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėja nepateikė. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji, besimokydama universitete (duomenys neskelbtini) negalėjo kartu dirbti, neva tai yra draudžiama, tačiau kilmės valstybės informacija šių teiginių nepatvirtino, nes jeigu užsienio šalies studentas, besimokantis (duomenys neskelbtini) aukštojoje mokykloje, pareiškia norą dirbti pagal savo specialybę, jis gali įsidarbinti. Pareiškėja nepateikė argumentų ar įrodymų, galinčių paneigti Migracijos departamento ar pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.
12.4. Atsakovas nėra įpareigotas rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjos prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjai būtinybės, o pareiškėjos deklaratyvūs teiginiai nepaneigia šios išvados. Migracijos departamento tyrimo metu yra vertinama ne kilmės valstybės informacija, o pareiškėjo individuali situacija joje. Be to, pareiškėjos pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą.
12.5. Pareiškėjos atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas siekiant nustatyti, ar jai kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, bei pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.
12.6. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėja atitinka ir Įstatymo 87 straipsnio kriterijus. Nei iš pareiškėjos pasakojimo, nei iš kilmės valstybės informacijos nėra pagrindo konstatuoti pagrįstos tikimybės, jog grįžimo į kilmės šalį atveju su pareiškėja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, kad jai asmeniškai kiltų mirties bausmės ar egzekucijos grėsmė, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų padaryti priešingą išvadą. Pareiškėja nurodė esanti (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl priimant ginčijamą sprendimą pagrįstai buvo įvertintos nurodytos grėsmės, susijusios su pareiškėjos kilmės valstybe. (duomenys neskelbtini) miestas, kuriame prieš išvykdama gyveno pareiškėja, yra didžiausias (duomenys neskelbtini) miestas ir kartu (duomenys neskelbtini), vienas didžiausių ir labiausiai apgyvendintas (duomenys neskelbtini) miestas. Nėra duomenų, pagrindžiančių faktą, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) mieste vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galintis kelti grėsmę asmens gyvybei.
12.7. Pareiškėja taip pat buvo pagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Tačiau jei pareiškėja pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.
12.8. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti atsakovas pažymi, kad pareiškėja neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėja taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, o jos prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21S31593 ir Komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 6K-1482 teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.
14. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento sprendimą nesuteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso, vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1–3 dalimis, 88 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Šių teisės normų teisėjų kolegija nekartoja.
15. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat yra pateikta aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje išaiškintos visiškai pagrįstos baimės sąlygos vertinimo aspektai, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo aktuali praktika, kuria formuluojamos svarbios Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) aiškinimo taisyklės, kad siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Teisėjų kolegija nemato reikalo šią praktiką pildyti kitais pavyzdžiais.
16. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
17. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad ji pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.
18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
19. Byloje nustatyta, kad užsienietė, (duomenys neskelbtini) pilietė, baimę būti persekiojamai grindžia asmens, už kurio nesutiko tekėti bei yra jam skolinga 10 tūkst. dolerių, kerštu. Pareiškėja taip pat nurodė, kad kilmės šalyje yra sudėtinga ekonominė situacija, pareiškėja kilmės valstybėje liko viena.
20. Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.
21. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.
22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja apklausos metu dėstė būtent ekonominio pobūdžio priežastis, dėl kurių išvyko iš savo kilmės šalies (dėl po tėvo mirties prasidėjusių ekonominių sunkumų). Šios priežastys negali būti laikomomis „bėgimu nuo persekiojimo“ prieglobsčio teisės kontekste. Taip pat pareiškėjos teiginiai dėl to, kad ją persekiojo asmuo, kuris pareiškėjai davė pinigų ir su kuriuo nenorėjo sudaryti santuoką, yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Be to, pareiškėja, kaip pati nurodė, išvyko į (duomenys neskelbtini) norėdama studijuoti ir dirbti (o ne bėgdama nuo persekiojimo. Apklausos metu teigė, kad kreipėsi į kelionių agentūrą, kuri įformino dokumentus ir pareiškėjai buvo suteiktas pakvietimas studijuoti (duomenys neskelbtini)). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja teigė, kad (duomenys neskelbtini) studijuoti ir dirbti negalėjo, tačiau tai paneigia Migracijos departamento surinkta informacija, kad jeigu užsienio šalies studentas, besimokantis (duomenys neskelbtini) aukštojoje mokykloje, pareiškia norą dirbti pagal savo specialybę, jis gali įsidarbinti be jokių papildomų leidimų ar kliūčių. Išdėstytų aplinkybių visuma, įvertinus pareiškėjos apklausas ir byloje pateiktus įrodymus, leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio reikalavimų ir jai negali būti suteiktas pabėgėlio statusas.
23. Migracijos departamentas, vertindamas papildomos apsaugos suteikimo kriterijus, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės asmeniui tikimybės. Todėl nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) vyksta karinis ar vidaus konfliktas, galinti kelti grėsmę asmens gyvybei, todėl pagrįstai nustatyta, kad pareiškėja taip pat neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto.
24. Atsakant į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl bendros situacijos kilmės šalyje, pažymėtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojai suteikimo poreikį, nenustatyta.
25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad egzistuoja tikimybė, jog pareiškėja slėpsis, todėl nusprendė vykdyti jos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
26. Tačiau teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento išvadoms, kad sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra teisėtos ir pagrįstos. Migracijos departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą būtina uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė neteisėtai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėja būtų išsiunčiama jau nebe pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymui. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjai draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgus į tai, jog Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dviejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dvejus metus nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Kitoje dalyje pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjos apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento sprendimų dalys dėl draudimo atvykti ir duomenų įvedimo į SIS sistemą keistinos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjos (duomenys neskelbtini) skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
2021 m. spalio 14 d. sprendimo Nr. 21S31593 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“.
Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 6K-1482 dalį.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius