Civilinė byla Nr. e3K-3-692-706/2015

                                                                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00429-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.1.1.                                                                                                                                   

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Plastima“ ieškinį atsakovams Rusijos Federacijos taupomajam bankui OAO „Sberbank Rossii“ ir akcinei bendrovei SEB bankui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl civilinės bylos, turinčios tarptautinį elementą, teismingumo Lietuvos Respublikos teismams.

Ieškovė UAB „Plastima“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų Rusijos Federacijos taupomojo banko OAO „Sberbank Rossii“ ir AB SEB banko 7 369 406,71 Lt (2 134 327,70 Eur) žalos atlyginimą (žalą sudaro išsiųstų ir neapmokėtų prekių vertė), 6 proc. dydžio palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2007 m. sausio 22 d. pasirašė sutartį su Kaliningrado įmone OOO „Kaliningrad-Promplast“ (toliau – ir „Promplast“) dėl plastiko tiekimo ir nuolat tiekė šiai įmonei žaliavą. 2009 m. „Promplast“ išreiškus pageidavimą padidinti tiekimo apimtis, ieškovė paprašė banko garantijos, užtikrinančios „Promplast“ įsipareigojimų vykdymą. 2009 m. rugpjūčio 18 d. per AB SEB banką ieškovei buvo pateikta Rusijos Federacijos taupomojo banko OAO „Sberbank Rossii“ (toliau – ir „Sberbank“) 500 000 Eur garantija, kuri AB SEB bankui buvo persiųsta tarpbankinio komunikavimo sistema SWIFT, o AB SEB bankas ją perdavė ieškovei, patvirtindamas siuntėjo autentiškumą. 2010 m. sausio 28 d. „Sberbank“ SWIFT sistema persiuntė pranešimą, informuojantį AB SEB banką, kad garantija yra išduota apgaulės būdu, „Sberbank“ niekada neišdavė garantijos ir niekada neturėjo jokio kontakto su „Promplast“. Kaliningrado srities Gvardeisko rajono teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžiu buvęs „Sberbank“ darbuotojas buvo pripažintas kaltu pagal Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso nuostatas.

Ieškovė Rusijos Federacijoje kreipėsi į arbitražo teismą dėl pinigų pagal garantiją priteisimo iš „Sberbank“ – Maskvos miesto arbitražinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimu, paliktu be pakeitimų Devintojo arbitražinio apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutarimu ir Maskvos apygardos federalinio arbitražinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimu, ieškovės ieškinys dėl pinigų pagal garantiją priteisimo buvo atmestas, o „Sberbank“ priešieškinis dėl garantijos pripažinimo niekine patenkintas. Rusijos Federacijos Aukščiausiasis Arbitražinis Teismas 2014 m. sausio 9 d. nutartimi atsisakė perduoti bylą Rusijos Federacijos Aukščiausiojo Arbitražinio Teismo prezidiumui peržiūrėti. Ieškovės teigimu, „Sberbank“ turi atsakyti už žalą, padarytą savo darbuotojo veiksmais, o AB SEB bankas turi atsakyti už žalą, padarytą netinkamai vykdant pareigas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 20 d. nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sudarytos tarptautinės sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau – ir Tarptautinė sutartis) 21 straipsnio 1 dalimi ir 40 straipsnio 3 dalimi, sprendė, kad ieškovės pareikšti reikalavimai yra teismingi Rusijos Federacijos teismams, nes: atsakovas „Sberbank“ yra Rusijos Federacijos juridinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikoje neturi nei atstovybės, nei filialo; banko garantija buvo išduota Rusijos Federacijoje (Vavilovo g. 19, Maskva, Rusija); dauguma įrodymų, liudytojų ir tretieji asmenys, kurie galimai būtų įtraukti į bylą kaip asmenys, tiesiogiai sukėlę žalą, yra Rusijos Federacijoje; teismo sprendimas taip pat turės būti  vykdomas Rusijos Federacijoje, kurioje yra įsteigtas ir savo veiklą vykdo atsakovas „Sberbank“, t. y. byloje neišvengiamai turės būti vertinamos tos aplinkybės, dėl kurių atsirado žala Rusijos Federacijoje, o teismui nusprendus, kad byloje reikia papildomų įrodymų, juos išsireikalauti iš Rusijos Federacijoje esančių subjektų būtų itin komplikuota.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės UAB „Plastima“ apeliacinį skundą, 2015 m. birželio 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 20 d. nutartį pakeitė: panaikino nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovės ieškinys atsakovei AB SEB bankui dėl žalos atlyginimo, ir šią civilinės bylos dalį perdavė Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, nepaisant ieškinyje nurodyto atsakovus siejančių pareigų pobūdžio, šios bylos atveju, vertinant Tarptautinės sutarties nuostatų taikymą bei tinkamai nustačius ir teisingai padarius išvadą, kad reikalavimai atsakovui Rusijos Federacijos juridiniam asmeniui nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams (Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalis, 40 straipsnio 3 dalis, CPK 780 straipsnis), nėra pagrindo sutikti, kad skolininkų daugetą siejančios prievolės pobūdis (solidarioji prievolė) lemia Tarptautinės sutarties nuostatų nepaisymą ir visos bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kadangi ieškiniu civilinę atsakomybę buvo prašoma taikyti ne tik atsakovui Rusijos Federacijos juridiniam asmeniui, bet ir Lietuvoje veikiančiai atsakovei AB SEB bankui, todėl ieškinio reikalavimų palikimas nenagrinėtų ir atsakovei, kaip sprendė pirmosios instancijos teismas, reikštų ieškovės teisių į teisminę gynybą suvaržymą be teisinio pagrindo. Juo labiau kad ir solidariosios atsakomybės atveju reikalavimas tik vienam iš solidariųjų atsakovų iš esmės yra galimas (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Plastima“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 14 d. nutarties dalį, kuria ieškinio reikalavimai atsakovui OAO „Sberbank Rossii“ buvo palikti nenagrinėti, ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės reikalavimus atsakovui perduoti nagrinėti iš esmės Vilniaus apygardos teismui; priteisti kasatorei iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl netinkamo Tarptautinės sutarties ir CPK LIX skyriaus nuostatų taikymo. Kadangi banko garantijos išdavimo veiksmai galutinai užbaigti Lietuvoje (pagal SWIFT pranešimų naudojimo tvarką ir praktiką, SWIFT pranešimas laikomas išsiųstu tik tada, kai jį tiesiogiai gaunantis asmuo (nagrinėjamu atveju AB SEB bankas) atlieka konkrečius šio pranešimo siuntėjo bei pranešimo autentiškumo ir tinkamumo patikrinimo veiksmus) – atsakovė patikrinimo veiksmus atliko Lietuvoje ir tik po to ieškovei perdavė banko garantiją, todėl, vadovaujantis Tarptautinės sutarties 40 straipsnio 3 dalimi, ieškovės reikalavimai atsakovui „Sberbank“, solidariosios civilinės atsakomybės asmeniui, nagrinėtini Lietuvos Respublikos teismuose. CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad būtent Lietuvos teismų jurisdikcijai yra priskiriamos bylos,  nagrinėtinos ginčo teisena, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje, – piniginė prievolė turi būti vykdoma kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje; ieškovės buveinės vieta yra Lietuvoje. Pagal tarptautinę praktiką ieškinio reikalavimai abiem atsakovams turi būti nagrinėjami kartu (dirbtinai jų neišskaidant) bet kurioje valstybėje, kurioje vienas iš atsakovų turi nuolatinę gyvenamąją vietą ar buveinę (teismingumo taisyklės įtvirtintos Europos Tarybos 2000 m. gruodžio 22 d. Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 6 straipsnio 1 dalyje (toliau – ir reglamentas „Briuselis I“); 2015 m. sausio 10 d. įsigaliojusio Reglamento (ES) Nr. 1215/2015 8 straipsnio 1 dalyje (nauja reglamento „Briuselis I“ redakcija).

Visos Rusijos Federacijoje įvykusios faktinės aplinkybės jau yra nustatytos ir kartu su šalių paruošiamaisiais procesiniais dokumentais yra pateikti visi įrodymai, susiję su šiomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jau nebereikia rinkti jokių įrodymų Rusijos Federacijoje ar atlikti kitų veiksmų. Atsakovas „Sberbank“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl 2013 m. birželio 18 d. Maskvos miesto arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje – šis jo prašymas buvo tenkintas; atsakovas pateikė teismui prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo bylos prijungimo prie šios bylos, nes joje galimai buvo pasisakyta dėl bylai reikšmingų aplinkybių.

Sprendžiant dėl ieškovės atsakovui „Sberbank“ pareikštų reikalavimų teismingumo, nebuvo jokio pagrindo remtis tuo, kad Lietuvos teismo sprendimas neva būtinai turės būti vykdomas Rusijos Federacijoje, nes toks jurisdikcijos taisyklių taikymas, kai ginčą išsprendžia vienos valstybės teismas, nors byla gali būti priskirta kitos valstybės teismo kompetencijai, nepaneigia užsienio sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Europos Sąjungos narėje. 

Nagrinėjamu atveju nėra suformuota ir patvirtinta nuosekli Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje būtų išaiškinta, kaip turi būti taikomos Tarptautinės sutarties nuostatos ir ar galima jas taikyti, kai byloje reikalavimai yra pareikšti keliems solidariesiems atsakovams, reziduojantiems skirtingose valstybėse. Šiuo atveju negalima vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje D. G. v. Baltarusijos Respublikos Minsko namų statybos įmonė „Minskžilstroj“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-640/2003, nes bylų faktinės aplinkybės skirtingos: minėtoje byloje reikalavimai pareikšti dėl eismo įvykio metu sukeltos žalos atlyginimo – tiek Baltarusijos įmonės, tiek ir Lietuvos bendrovės veiksmai buvo atlikti ir jų pasekmės atsirado Baltarusijos Respublikoje; nagrinėjamu atveju reikalavimai pareikšti dėl negaliojančios finansinio užtikrinimo priemonės, išduotos per SWIFT sistemą, padarytos žalos atlyginimo – Rusijos įmonės veiksmai, nors ir pradėti Rusijos Federacijoje, tačiau užbaigti Lietuvos Respublikoje, šių neteisėtų veiksmų neigiamos pasekmės ir Lietuvos bendrovės neteisėti veiksmai atlikti ir jų pasekmės atsirado Lietuvos Respublikoje.

2. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismas neįvertino banko garantijos išdavimo būdo specifiškumo: garantija buvo išduota ne popieriniu formatu, o specialiu būdu – per tarpbankinio komunikavimo SWIFT sistemą, ir nors jos išdavimo veiksmai pradėti Rusijos Federacijoje, bet galutinai buvo užbaigti Lietuvoje – AB SEB bankas, gavęs banko garantiją, patvirtino jos tinkamumą ir autentiškumą bei ją perdavė ieškovei.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovas OAO „Sberbank Rossii“ prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Dėl netinkamo Tarptautinės sutarties ir CPK LIX skyriaus nuostatų taikymo. Kasacinio skundo argumentai, kuriais prašoma nagrinėjant šią bylą vadovautis nacionaline teise, pažeidžia tarptautinės teisės viršenybės principą. Teismai teisingai ieškinio reikalavimų atsakovui teismingumą nustatė pagal Tarptautinės sutarties nuostatas ir jas teisingai pritaikė: atsakovas yra įsisteigęs Rusijos Federacijoje, Lietuvos Respublikoje neturi nei atstovybės, nei filialo; veiksmas, tapęs pagrindu reikalauti atlyginti žalą (suklastotos banko garantijos išdavimas), įvyko Rusijos Federacijoje; didžioji dalis bylai reikšmingų įrodymų yra Rusijos Federacijoje ir rusų kalba; beveik visi liudytojai yra Rusijos Federacijoje; pagal Tarptautinę sutartį sprendžiant teismingumo klausimą prievolės įvykdymo vieta apskritai teisiškai nereikšminga.

Ieškinio dėl žalos atlyginimo pareiškimas dviem atsakovams savaime negali paneigti Tarptautinėje sutartyje nustatytų teismingumo taisyklių bei tarptautinių sutarčių viršenybės. Atsakovai neatliko jokių bendrų veiksmų: atsakovo atsakomybė deliktinė (atsakovo darbuotojas sukėlė žalą), atsakovės – sutartinė (netinkamai vykdė sutartines pareigas – neįsitikino, kad banko garantija yra autentiška).

Civilinės bylos Nr. 3K-3-640/2003 (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. Baltarusijos Respublikos Minsko namų statybos įmonė „Minskžilstroj“ ir kt.) ir šios bylos ratio decidendi sutampa: abiejose bylose reikalavimai buvo pareikšti dėl žalos atlyginimo; reikalavimai buvo pareikšti Lietuvos Respublikos ir užsienio juridiniams asmenims; reikalavimai juridiniams asmenims buvo pareikšti dėl darbdavio atsakomybės dėl jų darbuotojų sukeltos žalos. Taigi kasacinio teismo suformuluotos taisyklės patvirtina, kad teismas teisėtai ir pagrįstai ieškovės reikalavimus atsakovui „Sberbank“ paliko nenagrinėtus. Nėra jokios objektyvios būtinybės sukurti naują precedentą.

Reglamento „Briuselis I“ 1 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad šis reglamentas taikomas tik Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėms narėms, išskyrus Daniją. Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos Federacija nėra ES narė, reglamento „Briuselis I“ nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos.

2. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Teismas išvadą, kad ieškovės nurodomi veiksmai, tapę pagrindu reikalauti atlyginti žalą, įvyko Rusijos Federacijoje (suklastota banko garantija buvo išsiųsta iš kompiuterio, esančio patalpose Vavilovo g. 19, Maskva; pačioje garantijoje nurodyta, kad jos išdavimo vieta – minėtas adresas), padarė iš dviejų esminių įrodymų: Kaliningrado srities Gvardeisko rajono teismo 2013 m. kovo 28 d. nuosprendžio ir pačios suklastotos banko garantijos. Deklaratyvios ieškovės prielaidos dėl įrodymų vertinimo nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo.

Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovė AB SEB bankas prašo spręsti ieškovės iškeltą klausimą palikti jos reikalavimus OAO „Sberbank Rossii“ nenagrinėtus teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismingumo pareiškus ieškinį su tarptautiniu elementu

CPK 782 straipsnis nustato, kad teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Šią proceso įstatymo nuostatą nagrinėjamoje byloje teismai taikė atsižvelgdami į tai, kad ieškovė pareiškė ieškinį Lietuvos teisme dviem atsakovams, kurių vieno buveinės vieta – Rusijos Federacijoje, kito – Lietuvos Respublikoje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad byla pasižymi tarptautiniu (užsienio) elementu, nes ieškovė – Lietuvos įmonė, susijusi su plastiko tiekimu iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, tariamu Rusijos Federacijos banko garantijos išdavimu ir perdavimu iš vienos valstybės į kitą elektroninio ryšio priemonėmis (SWIFT sistema).

1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublika ir Rusijos Federacija sudarė tarptautinę sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse ir baudžiamosiose bylose“. Šios Tarptautinės sutarties nuostatos, nustatančios bylų teismingumą, aktualios nagrinėjamoje byloje kaip ir Lietuvos Respublikos nacionalinės tarptautinės privatinės teisės nuostatos ir šių nuostatų santykis. Kadangi Lietuva yra ES narė, o Rusijos Federacija ES teisės aspektu yra trečioji šalis, tai šioje byloje aktuali ir ES teisė, reguliuojanti atitinkamai valstybės narės santykius su trečiosiomis šalimis, nes aplinkybė, kad byloje egzistuojantis tarptautinis elementas yra susijęs su trečiąja valstybe, nelemia autonominio Europos Sąjungos teisės netaikymo (Reglamento Nr. 44/2001 II skyriuje nustatyti tikslai, 2 konstatuojamoji dalis, Briuselio konvencijos 2 straipsnis, ESTT 2005 m. kovo 1 d. sprendimas Owusu, C-281/02, 34 p).  Siekiant išspręsti Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nagrinėti reikalavimo, pareikšto Rusijos Federacijos juridiniam asmeniui, klausimą, reikia nustatyti, koks yra santykis tarp Tarptautinės dvišalės sutarties ir ES teisės.

Teisės normų, apibrėžiančių valstybių narių iki prisijungimo prie Europos Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų santykį su Bendrijos aktais, nustato Europos Sąjungos pirminė teisė. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje įtvirtinta, kad Sutarčių nuostatos neturi paveikti teisių ir pareigų, kylančių iš susitarimų, sudarytų stojančioms valstybėms iki įstojimo dienos tarp vienos ar keleto valstybių narių ir vienos ar keleto trečiųjų šalių.   Pažymėtina, kad reglamento „Briuselis I“ nuostatos, sprendžiant Lietuvos teismo jurisdikciją nagrinėti ieškinį Rusijos Federacijos bendrovei, netaikomos. Taigi jurisdikcijos klausimai spręstini taikant tarptautinę dvišalę sutartį ir joje nustatytas jurisdikcijos nustatymo taisykles.

Tarptautinėje sutartyje išdėstytos bendrosios ir specialiosios jurisdikcijos taisyklės. Byloje pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, todėl aktualios specialios jurisdikcijos taisyklės nustatytos Tarptautinės sutarties 40 straipsnyje. Aptariamos teisės normos 1 dalyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad tais atvejais, jeigu padariusysis žalą ir nukentėjusysis yra vienos susitariančiosios šalies piliečiai, taikomi susitariančiosios šalies, kurios teisme gautas pareiškimas, įstatymai. Pagal Tarptautinės sutarties 40 straipsnio 3 dalį šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Tarptautinės sutarties 40 straipsnio 3 dalyje nurodytos dvi alternatyvos, kurių pagrindu galimas jurisdikcijos nustatymas – „veiksmas“ arba „kitokia aplinkybė“, tapę pagrindu reikalauti atlyginti žalą.

Iš aptariamoje teisės normoje esančios formuluotės „taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą“, matyti, jog actio sequitur forum rei jurisdikcijos principas šiame kontekste pateikiamas kaip viena iš jurisdikcijos nustatymo alternatyvų, taigi ši teisės norma per se nepaneigia forum actoris principo taikymo galimybės. Atsižvelgiant į Tarptautine sutartimi reglamentuojamų teisinių santykių esmę (teisiniai santykiai, susiję su keliomis valstybėmis) manytina, kad ji turėtų apimti ir tas situacijas, kai neteisėti veiksmai atliekami ir žala atsiranda skirtingose valstybėse. Todėl „kitokių aplinkybių, tapusių pagrindu reikalauti atlyginti žalą“ teisinė kategorija aiškintina kaip apimanti ir patį žalos atsiradimo faktą, kaip pagrindą reikalauti jos atlyginimo, ir suteikianti žalos atsiradimo vietos valstybei jurisdikciją nagrinėti tokio pobūdžio bylą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste aptariama teisės norma įtvirtina dvi jurisdikcines alternatyvas – reikšti ieškinį pagal neteisėtų veiksmų atlikimo vietą arba pagal žalos atsiradimo vietą. Šios jurisdikcinės galimybės laikytinos lygiavertėmis, o jų pasirinkimo prerogatyva turėtų tekti ieškovei. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį grindžia pagal žalos atsiradimo vietą. Siekiant išspręsti jurisdikcijos klausimą dėl žalos priteisimo iš Rusijos bendrovės Lietuvos teismuose, reikia nustatyti žalos atsiradimo vietą, t. y. teismas turi analizuoti atsiradusios žalos sudėtį ir nustatyti kur tie veiksmai (žala) įvyko.

Iš ieškovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų ir žemesnės instancijos teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovės finansinis reikalavimas atsakovėms kildinamas iš sutartinių santykių su bendrove OOO „Kaliningrad-Promplast“ – tarp ieškovės ir minėtos bendrovės buvo sudaryta plastiko tiekimo sutartis, pagal kurią ieškovė tiekė plastiką minėtai Rusijos Federacijoje įsteigtai bendrovei. Iš šios bylos atsakovo OAO „Sberbank Rossii“ gavusi tariamą garantiją, ieškovė plėtojo sutartinius santykius su OOO „Kaliningrad-Promplast“ (siuntė prekes), o šiai neatsiskaičius, patyrė nuostolių, kuriuos, ieškovės teigimu, sudaro išsiųstų, bet neapmokėtų prekių vertė, lėšų skolinimosi bei teisinės pagalbos išlaidos. Taigi ieškovė kilusius nuostolius sieja su OOO „Kaliningrad-Promplast“ neatsiskaitymu už minėtai įmonei patiektas prekes.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose kilusius nuostolius kildina iš neapmokėtos plastiko tiekimo sutarties, kuri turėjo būti įvykdyta Rusijos Federacijoje, laikytina, kad žalos atsiradimo vieta (t. y. neįvykdytos OOO „Kaliningrad-Promplast“ prievolės mokėti pagal sutartį atsiradimo vieta) yra Rusijos Federacijoje. Atsižvelgdama į ieškovės pareikštų reikalavimų pobūdį ir įrodinėtas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti taip suformuluoto reikalavimo, nes žala, kurią įrodinėja ieškovė, atsirado Rusijos Federacijos teritorijoje.

Kadangi 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sudaryta tarptautinė sutartis žalos atlyginimo santykius su tarptautiniu elementu reglamentuoja kitaip, CPK 787 straipsnio nuostatos netaikomos (CPK 780 straipsnis). Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl Lietuvos Respublikos teismo jurisdikcijos nebuvimo nagrinėti pareikštą žalos atlyginimo ieškinį Rusijos Federacijos bendrovei paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos.

Kasacinį skundą atmetus, kasatorės (ieškovės) UAB „Plastima“ turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Atsakovas OAO „Sberbank Rosii“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą, tačiau neprideda jas patvirtinančių įrodymų, todėl teisėjų kolegija šio prašymo netenkina (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                         Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas