Administracinė byla Nr. A-3121-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00491-2015-5

                                          Procesinio sprendimo kategorija 3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. I. A. (M. I. A.) skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. I. A. (M. I. A.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-26(00010) (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad 2014 m. liepos 2 d. pareiškėjas įsigijo uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Kreatus“ (toliau – ir Bendrovė). Pažymėjo, kad akcijų įsigijimas iš konkretaus fizinio asmens negali būti laikomas kaip patvirtinantis, jog įmonė yra fiktyvi. Pareiškėjo vertinimu, natūralu, kad ne visos bendrovės veiklą vykdo, nes bendrovės veiklai svarbios ir kitos priežastys – pasikeitusi rinka, finansinių išteklių neturėjimas, komercinių ryšių neužmezgimas ir kt. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato ribojimų, kurie neleistų vienu adresu registruoti ne vienos įmonės buveines. Neneigė, jog adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, yra steigiami juridiniai asmenys, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, tai neįrodo, kad visi įsteigti juridiniai asmenys nevykdo ūkinės-komercinės veiklos. Paaiškino, kad 2014 m. rugsėjo 9 d. aiškinamajame rašte dėl Bendrovės veiklos (toliau –ir Aiškinamasis raštas) pateikė išsamią informaciją apie tai, jog ketina prekiauti drabužiais bei odos gaminiais, t. y. ketino importuoti šiuos gaminius iš Bangladešo Liaudies Respublikos, Pakistano Islamo Respublikos ir Jungtinių Arabų Emyratų bei juos eksportuoti Baltijos regionui. Pabrėžė, kad tai, jog šiuo metu įmonės veikla nėra intensyvi, nesudarė pagrindo atsakovui atsisakyti išduoti leidimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, įtardamas, jog įmonė fiktyvi, nepareikalavo iš pareiškėjo jokių papildomų rašytinių įrodymų. Jei atsakovas būtų nurodęs pateikti sutartis ir kitus dokumentus, pareiškėjas juos būtų pateikęs.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas įsigijo UAB „Kreatus“, kuri registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Šiuo adresu esančioje patalpoje yra nuolat registruojamos įmonės, kurios po to parduodamos užsieniečiams tam, kad jie galėtų gauti leidimus laikinai gyventi (šiuo adresu savo buveines buvo įregistravusios apie 39 įmonės). Aiškinamajame rašte nurodytas veiklos pobūdis – didmeninė ir mažmeninė prekyba, paslaugų teikimas, gamyba, bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams; planuojama įmonės veikla – prekyba įvairiomis prekėmis, ketinama importuoti ir eksportuoti drabužius, lino bei odos gaminius. UAB „Kreatus“ įstatuose ir veiklos aprašyme Bendrovės tikslai, veiklos pobūdis apibūdinti nekonkrečiai, abstrakčiai, pateiktos sutarties nuostatos taip pat nekonkrečios (nenurodomas prekių kiekis, kaina, pristatymo terminai, kitos esminės sąlygos). Pareiškėjas nepateikė komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių, konkretaus verslo plano, nenurodė, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą, nenurodė potencialių prekių pirkėjų, prekių kainos, sandėliavimo vietos, planuojamo pelno ar nepateikė kitos panašaus pobūdžio informacijos, patvirtinančios pareiškėjo ketinimo užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje realumą.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog teisės aktuose nėra kalbama apie ribojimus, kiek tam tikru adresu gali būti įregistruota įmonių, nurodė, kad atsakovas nevertino juridinio asmens įsteigimo ar registracijos, o vertino visą visumą, t. y. konkretaus užsieniečio prašymą, pateiktus dokumentus ir aplinkybes, susijusias su pareiškėju. Atsakovo teigimu, nustatytos aplinkybės tik patvirtina ginčijamu sprendimu nustatytą atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindą – duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kadangi jo nusipirkta įmonė neturi realių galimybių vykdyti ūkinę-komercinę veiklą buveinės adresu.

Pareiškėjas nenurodė, kokiais etapais įmonė vykdys veiklą, nenurodyta veiklos vykdymo vieta, gaminių, kuriais ketina prekiauti pareiškėjas, kainos, planuojamas pelnas, prekių sandėliavimo vieta, darbuotojų skaičius, ketinamos investuoti į verslą piniginių lėšų sumos, šių lėšų kilmė, potencialūs klientai bei galimi verslo partneriai, su kuriais pareiškėjas ketina bendradarbiauti, nepateiktos tokio galimo bendradarbiavimo sutartys, patalpų nuomos sutartys ar kiti dokumentai, galintys patvirtinti pareiškėjo ketinimų vykdyti ūkinę-komercinę veiklą realumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) normos aiškiai patvirtina, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 9 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, kaip Lietuvoje įregistruotos bendrovės „Kreatus“ vieninteliam akcininkui ir vadovui. Kartu su šiuo prašymu užsienietis pateikė būtinus dokumentus, taip pat paaiškinimus dėl būsimos veiklos registruotoje bendrovėje. Departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą, 2015 m. sausio 9 d. sprendimu atsisakė išduoti Pakistano Islamo Respublikos piliečiui M. I. A. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas sutiko su atsakovo sprendime ir atsiliepime išdėstytais teiginiais, kad pareiškėjas yra vienintelis UAB „Kreatus“ akcininkas, yra šios įmonės vadovas, to neneigia ir pats pareiškėjas. Tačiau Bendrovės registracijos adresas yra tik formalus, realiai Bendrovė šiuo adresu veiklos vykdyti neketina. UAB „Kreatus“ įregistruota (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tai, kad šiuo adresu esančioje patalpoje yra nuolat registruojamos įmonės, kurios po to parduodamos užsieniečiams tam, kad jie galėtų gauti leidimus laikinai gyventi, neneigė ir pats pareiškėjas. Teismas darė išvadą, kad UAB „Kreatus“ neturi realių galimybių šiuo adresu vykdyti veiklą. Atkreiptas dėmesys, kad Aiškinamajame rašte nėra nurodyta, kokiais etapais įmonė vykdys veiklą, nenurodyta veiklos vykdymo vieta. Aiškinamajame rašte veiklos pobūdis apibūdintas abstrakčiai ir nekonkrečiai.

Teismo vertinimu, šios aplinkybės aiškiai patvirtina abejones dėl Bendrovės finansavimo bei pareiškėjo žinių apie Lietuvos Respubliką, verslo sąlygas ir aplinką. Užsieniečio pateikti duomenys apie teisėtą ūkinę-veiklą neatitinka tikrovės, nes Bendrovė neturi realių galimybių vykdyti ūkinę-komercinę veiklą buveinės adresu, pareiškėjas apskritai nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą kitu adresu. Todėl pareiškėjo pateiktas veiklos aprašymas sudarytas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne užsiimti teisėta veikla, dirbant UAB „Kreatus“ direktoriumi.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškiai numato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui neišduodamas, jeigu paaiškėja, jog pareiškėjas pateikia tikrovės neatitinkančius duomenis, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys apie UAB „Kreatus“ ir gyvenamąją vietą yra formalaus pobūdžio, siekiant įgyti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių papildomų duomenų ar dokumentų, kurie leistų įsitikinti, kad UAB „Kreatus“ tikrai vykdys deklaruotą veiklą. Pažymėta, kad vien tik Įstatyme nustatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

Padaryta išvada, kad Departamentas turėjo teisinį pagrindą neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jo tikslas buvo ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik gauti leidimą laikinai gyventi, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas M. I. A. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad nei Įstatymas, nei Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2013 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 1V-596, (toliau – ir Aprašas) nenustatė, jog turi būti pateiktas išsamus ir konkretus įmonės verslo planas. Pareiškėjas paaiškina, jog Aiškinamasis raštas bei 2014 m. rugpjūčio 4 d. sutartis buvo pateikti papildomai prie privalomų dokumentų sąrašo pagal Aprašo 22.21 ir 22.22 punktus, siekiant, kad Departamento tarnautojai galėtų suprasti Bendrovės veiklos planus.

Pareiškėjas pažymi, jog tai, kad įmonė nurodo platų veiklos spektrą, savaime neįrodo, jog įmonė nežino, kokia veikla ketina užsiimti. Tuo tikslu Departamentui buvo pateiktas veiklos paaiškinimas, kuriame ir buvo išdėstytas ketinamos vykdyti veiklos pobūdis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Aiškinamasis raštas nėra privalomas dokumentas ir jam nėra keliami jokie formos ir / ar struktūros reikalavimai, todėl Aiškinamajame rašte yra tik trumpai apibūdinama veikla, apelianto profesinė patirtis.

Pareiškėjas pažymi, kad 2014 m. rugpjūčio 4 d. sutarties, sudarytos tarp UAB „Kreatus“ ir „M. M. Jute Fibres & Industries Ltd.“, 4 punktas nustatė, kad visus pirkimo ir tiekimo užsakymus reikia patvirtinti pasirašant atskirą sutartį, sąskaitas, kilmės ir kokybės sertifikatą; specialius duomenis (kiekį, kainą, pristatymo laiką, mokėjimo susitarimus) reikia nurodyti atskirai, todėl pačioje sutartyje ir nėra nurodytos kainos, kiekiai, konkretūs gaminiai. Departamentas šiuo teiginiu bando įrodyti, jog įmonė šiuo metu ūkinės komercinės veiklos nevykdo, bet tai jokiu būdu neįrodo, jog įmonė neketina vykdyti ūkinės komercinės veiklos. Pasirašyta sutartis tik patvirtina planuojamą vykdyti veiklą.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Aiškinamajame rašte yra nurodyta, jog Bendrovės registruotos buveinės adresu veiklos vykdyti neketina. Apeliantui yra žinomas faktas, jog minėtu adresu yra įregistruota daugiau juridinių asmenų, tačiau šis faktas tiesioginės įtakos įmonės veiklai neturi, kadangi veiklai vykdyti planuojama surasti biurą ir jį nuomotis. Pažymi, jog tai, kad apeliantui yra keliamas reikalavimas turėti vizą arba leidimą gyventi, patalpų paieška veiklai vykdyti yra apsunkinta. Apeliantui gavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, patalpų paieška būtų efektyvi ir racionali. Taigi pateiktame papildomame dokumente yra teigiama, kad patalpos bus išnuomotos, nes adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra tik įregistruota Bendrovės buveinė, kuri savaime nereiškia, kad įmonė tuo adresu realiai vykdys veiklą. Pažymi, kad uždaroji akcinė bendrovė – tai juridinis asmuo, siekiantis pelno, todėl visi turimi ir galimi finansiniai ištekliai turi būti naudojami racionaliai. Tai reiškia, kad kol apeliantas, kuris paskirtas UAB „Kreatus“ direktoriumi, neturi galimybės ilgą laiką būti Lietuvoje, nėra atgabentos prekės į Lietuvą, nėra tikslo nuomotis patalpas, kuriomis niekas nesinaudos, tokiu būdu sukeliant Bendrovei nereikalingų nuostolių. Apeliantas nesiekė tik įteisinti savo buvimo Lietuvoje, pateikiant patalpų nuomos sutartį vien tik tam, kad Departamentui parodytų, jog UAB „Kreatus“ nuomos teise turi kitas patalpas veiklai vykdyti, o kaip tik pateikė aktualius turimus dokumentus, informaciją apie planuojamą vykdyti veiklą.

Atkreipia dėmesį, jog Departamento darbuotojos atspausdintas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas yra ne tos patalpos, kurioje įregistruota UAB „Kreatus“, o ant Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopijos matomas užrašas ranka reiškia, kad Departamento teiginiai dėl nuolatinių įmonių steigimų ir jų pardavimų negali būti objektyviai vertinami, nes išrašas yra kitų patalpų nei įregistruota UAB „Kreatus“ buveinė.

Nurodo, jog Departamento darbuotoja nei raštu, nei žodžiu nesikreipė į apeliantą su prašymu pateikti papildomus dokumentus ir / ar informaciją įtarimams patvirtinti ar paneigti, todėl tiek Departamento, tiek teismo sprendimo teiginys, jog UAB „Kreatus“ neturi realių galimybių vykdyti veiklą, yra nepagrįstas, kadangi Bendrovės neriboja jokie draudimai, numatytai veiklai nereikalingos licencijos, taip pat turi visas teises ir sąlygas vystyti veiklą kaip ir bet kuris kitas juridinis asmuo, įsteigtas Lietuvos Respublikoje. Apeliantas, turėdamas Šengeno vizą, buvo atvykęs į Lietuvą, susipažino su Lietuvos verslo sąlygomis ir galimybėmis, įvertino išlaidas patalpų nuomai, darbo užmokesčiui, transportavimui. Būtent Departamentas, priėmęs nepagrįstą sprendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei priėmęs sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, teismui nebegalėjo pateikti dokumentų, įrodančių veiklą. Departamento lydraščio dėl draudimo atvykti apeliantui į Lietuvos Respubliką antraštėje nurodoma „Dėl Libijos piliečio S. B. K.“, o tik tekste minimas apeliantas. Tokie Departamento veiksmai rodo darbuotojų neapdairumą, kas tik patvirtina, jog Departamentas nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2606-822/2015) toks procedūrinis pažeidimas laikytinas esminiu, turėjusiu užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Departamentas savo pareigas atliko netinkamai ir sprendimą priėmė remdamasis neteisingais duomenimis bei neįvertinęs visų faktinių aplinkybių, neatlikęs Apraše numatytų pareigų pateikti užklausas dėl veiklos pagrįstumo. Teismas, priimdamas savo sprendimą, taip pat neįvertino minėtų aplinkybių, buvo suklaidintas Departamento pateiktų faktų ir neteisingai palaikė Departamento poziciją atmesti skundą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad sutinka su teismo vertinimu, jog pareiškėjo siekis yra gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne užsiimti teisėta veikla, dirbant UAB „Kreatus“ direktoriumi. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais ir vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016. Departamento nuomone, sistemiškai vertinant Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Įstatyme įtvirtintas ketinimas užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip abstraktus, neapibrėžtas noras. Net ir apeliaciniame skunde pareiškėjas UAB „Kreatus“ veiklą apibūdina tik nekonkrečiais teiginiais – pareiškėjo nurodoma būsima ekonominė veikla Lietuvos Respublikoje nepagrįsta ją įgalinančiomis faktinėmis aplinkybėmis (nepateikta jokių konkrečių įmonės veiklos vykdymo planų, nenurodytas įmonės adresas, kuriuo būtų vykdoma veikla ir kt.), apeliaciniame skunde minimos sutarties nuostatos nekonkrečios (joje nenurodytos esminės sutarties sąlygos, prekių kiekiai, kaina ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjo asmens byloje saugomas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas dėl kitos patalpos, o ne patalpos, kurioje registruota UAB „Kreatus“. Departamento nuomone, ši aplinkybė esminės įtakos sprendimo teisėtumui neturi. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pripažįsta, kad UAB „Kreatus“ neturi galimybių ir neketina vykdyti veiklos adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (buveinės adresu). Aiškinamajame rašte pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad poreikis nuomotis patalpas veiklai vykdyti paaiškės ateityje. Ši aplinkybė aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Kreatus“ vieninteliu akcininku ir vadovu, t. y. veikiantis kaip asmuo, priimantis esminius įmonės veiklai sprendimus, negalėjo nurodyti, ar įmonei kils būtinybė nuomotis patalpas. Šių aplinkybių visuma rodo, kad pareiškėjas nebuvo numatęs ir suplanavęs įmonės veiklos Lietuvoje vykdymo būdo ir vietos. Teismas sprendime taip pat vertino ne konkrečias patalpas, o aplinkybę, ar įmonė turėjo galimybę veikti šiuo adresu. Departamento vertinimu, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Kreatus“ neturi realių galimybių nurodytu adresu vykdyti veiklą, o jokių dokumentų, patvirtinančių Bendrovės veiklą kitu adresu, pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia atskirų su UAB „Kreatus“ steigimo dokumentais susijusių aplinkybių vertinimą (pvz., apeliaciniame skunde nurodoma, kad įstatuose nurodyti veiklos tikslai nepažeidžia teisės aktų reikalavimų). Departamento nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai įvertino visų aplinkybių visumą (Aiškinamajame rašte nurodytas aplinkybes, paaiškinimus posėdžio metu ir kt.), o ne atskirus požymius. Teismas atliko ne abstraktų vertinimą (t. y., nebuvo vertinama, ar apskritai įmonės steigimo dokumentai atitinka teisės aktus), o vertinimą konkrečioje situacijoje – migracine prasme, t. y. vertino, ar buvo atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindas.

Nei nagrinėjant pareiškėjo skundą, nei kartu su apeliaciniu skundu pareiškėjas nepateikė jokių papildomų dokumentų ir net nenurodė, ar tokie dokumentai buvo. Departamento nuomone, papildomų dokumentų, kurie galėtų paneigti ginčijamo sprendimo išvadas, objektyviai nėra ir nebuvo. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė ne tik būtinus Apraše nurodytus dokumentus, bet ir veiklos aprašymą, kuris Departamento buvo išsamiai išnagrinėtas, taip pat į tai, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nepateikė papildomų dokumentų, atsakovas mano, kad nėra pagrindo vertinti, jog Departamento tarnautojui, nagrinėjančiam pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, buvo būtina pareikalauti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius įmonės veiklą Lietuvos Respublikoje. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014, 2015 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3281-822/2015 ir kt. Leidimo laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio pagrindu išdavimo tikslas – ne įmonės įsteigimas, o reali, vykdoma teisėta veikla. Departamento nuomone, tiek ginčijamas sprendimas, tiek teismo sprendimas atitinka Įstatymo 35 ir 45 straipsnio nuostatas ir teismų praktiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Sprendimu atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje padaręs išvadą, jog pareiškėjas siekia tik formaliai atitikti sąlygas leidimui gauti, pateikdamas klaidinančią ir tikrovės neatitinkančią informaciją. Departamentas Sprendime konstatavo, kad aplinkybės, nustatytos nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sukėlė rimtų įtarimų, jog pareiškėjas įgijo UAB „Kreatus“ akcijas ne ketindamas realiai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje, o tik siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, tikrieji pareiškėjo tikslai yra visai kitokie nei jis oficialiai deklaravo ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.

Pareiškėjas su Sprendimu nesutiko ir jį apskundė teismui. Pareiškėjas skunde tvirtino, jog Bendrovė ketina vykdyti veiklą ir jis pateikė pakankamai tai patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, įtardamas, jog įmonė fiktyvi, nepareikalavo iš pareiškėjo jokių papildomų rašytinių įrodymų ir jei atsakovas būtų nurodęs pateikti sutartis ir kitus dokumentus, pareiškėjas juos būtų pateikęs.

Pirmosios instancijos teismas Sprendimą pripažino teisėtu bei pagrįstu ir pareiškėjo skundą atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo pateiktas veiklos aprašymas sudarytas siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, t. y. legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, o ne užsiimti teisėta veikla, dirbant UAB „Kreatus“ direktoriumi. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė jokių papildomų duomenų ar dokumentų, kurie leistų įsitikinti, kad UAB „Kreatus“ tikrai vykdys deklaruotą veiklą.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko ir dėl jo padavė apeliacinį skundą. Apeliaciniame skunde tvirtina, jog jo Departamentui pateiktų dokumentų pakanka, jog būtų pagrįstas realus Bendrovės ketinimas vykdyti veiklą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Bendrovė jos registruotos buveinės adresu vykdyti veiklos neketina, tam pareiškėjas planuoja išsinuomoti kitas patalpas, kurių ieškos tik gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas pažymi, kad byloje yra ne tos patalpos, kurioje registruota Bendrovė, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, o šiame išraše esantis Departamento darbuotojo įrašas pieštuku apie tuo pačiu adresu registruotų įmonių skaičių nelaikytinas tinkamu įrodymu. Pareiškėjas vadovaujasi Aprašo 55.4 punktu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2606-822/2015 ir teigia, kad atsakovas, manydamas, jog pareiškėjo pateikti duomenys gali būti fiktyvūs, turėjo pareiga kreiptis į pareiškėją ir paprašyti pateikti paaiškinimą bei papildomus įrodymus, o šios pareigos nevykdymas laikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu.

Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą bei ginčui taikytinų teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo pripažinta, jog Departamentas pagrįstai bei teisėtai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kreipėsi 2014 m. rugsėjo 9 d. (b. l. 21–27), todėl vadovaujantis 2014 m. birželio 26 d. Įstatymo 2, 4, 19, 21, 26, 32, 33, 34, 35, 36, 40, 43, 44, 441, 45, 46, 49-2, 50, 51, 57, 58, 62, 64, 71, 94, 101, 104, 128, 141 straipsnių pakeitimo ir 1411 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-965 31 straipsnio 2 dalimi, toks prašymas nagrinėjamas vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis.

Ginčui taikomame Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (ginčui aktuali 2008 m. vasario 1 d. įstatymo Nr. X-1442 šios teisės normos redakcija) be kita ko nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Įstatymo 45 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ nustato, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vertinant užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą (šiuo atveju darbą Bendrovėje), bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad vien tik Įstatymo 45 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimas per se nereiškia, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas Departamento sprendimo, kuriuo užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pripažinus fiktyviu jo siekį vykdyti ūkinę-komercinę veiklą, teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, yra pažymėjęs, kad asmeniui, siekiančiam gauti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra būtina įrodyti ne tik tai, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, t. y. ne tik įmonės įsteigimo faktą, bet būtent tai, kad pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, t. y. kad jis realiai vykdys teisėtą veiklą. Tam pagrįsti jis turi pateikti Departamentui tikrovę atitinkančius duomenis, priešingu atveju, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi atsisakoma (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Departamento Sprendime įvertintos aplinkybės, t. y. tai, kad Bendrovė buvo įsteigta 2014 m. birželio 16 d. ir 2014 m. liepos 2 d. parduota pareiškėjui, kuris 2014 m. liepos 3 d. sprendimu paskirtas Bendrovės vadovu, tai, kad Bendrovės veikla negalės būti vykdoma buveinės adresu, o pareiškėjas nepateikė įrodymų apie kitą Bendrovės veiklos vietą, leidžia spręsti, jog pareiškėjas įsigydamas Bendrovę siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti ir pateikė klaidinančią bei tikrovės neatitinkančią informaciją. Tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų Departamento įtarimų dėl pareiškėjo tikrojo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tikslo.

Teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateiktų dokumentų (UAB „Kreatus“ išrašo iš Juridinių asmenų registro (b. l. 30–31), Bendrovės steigimo akto (b. l. 32–33), įstatų (b. l. 34–36), 2014 m. liepos 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties (b. l. 37–43), visų akcijų savininko 2014 m. liepos 3 d. sprendimo (b. l. 44–45), pažymos dėl socialinio (sveikatos) draudimo (b. l. 46–47), Aiškinamojo rašto (b. l. 48–50), 2014 m. rugpjūčio 4 d. sutarties (b. l. 54–56)) vertinimu. Nors pareiškėjas ir skunde pirmosios instancijos teismui, ir apeliaciniame skunde deklaruoja ketinimo Lietuvos Respublikoje vykdyti ūkinę-komercinę veiklą realumą, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie paneigtų Sprendime išdėstytas abejones dėl Bendrovės galėjimo vykdyti įstatuose numatytą veiklą – t. y. įrodymus, kad yra numatyta konkreti veiklos vykdymo vieta, susitarta su potencialiais pirkėjais ir pan.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad vadovaujantis Aprašo 55.4 punktu, atsakovas, esant įtarimų, jog pareiškėjo atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne užsiimti teisėta veikla, turėjo pareigą kreiptis į pareiškėją dėl papildomos informacijos ar įrodymų pateikimo, o šios pareigos nevykdymas laikytinas esminiu pažeidimu. Darydamas tokią išvadą pareiškėjas taip pat vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2606-822/2015.

Aprašo 55.4 punkte (ginčui aktuali 2014 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 1V-475 redakcija) be kita ko buvo nustatyta, kad kai Įstatymo nustatytam leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindui, kuriuo užsienietis siekia gauti arba pasikeisti leidimą laikinai gyventi, patvirtinti pateikiami Aprašo 22.21 ar 22.22 punkte nurodyti dokumentai ir yra įtarimų, kad užsieniečio atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką tikslas yra gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o ne užsiimti teisėta veikla, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti leidimą ir kartu su juo pateiktus dokumentus iš konsulinės įstaigos, per 10 darbo dienų nuo šio prašymo gavimo Migracijos departamente dienos privalo nedelsiant parašyti užsieniečiui pranešimą pateikti Migracijos departamentui tiesiogiai arba per konsulinę įstaigą ne vėliau kaip prieš 1 mėnesį iki prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo termino pabaigos veiklos aprašymą ir, jeigu tai būtina, papildomus dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje (ūkinę-komercinę veiklą patvirtinančią (-ias) sutartį (-is), metinę pelno mokesčio deklaraciją, patalpų nuomos sutartį ar pan.), ir šį pranešimą paštu arba elektroniniu paštu (nuskaitytą) išsiųsti užsieniečiui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. A-2606-822/2015 faktines aplinkybes, daro išvadą, kad jos nėra tapačios ir administracinėje byloje Nr. A-2606-822/2015 teismo padarytos išvados dėl Aprašo 55.4 punkto taikymo yra lemtos nurodytos bylos faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nors pareiškėjas teigia, kad atsakovas turėjo pareigą jo paprašyti papildomų įrodymų ar informacijos ir tik po to priimti sprendimą dėl leidimo pareiškėjui išdavimo, tačiau pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų įrodymų, kurie leistų kitaip įvertinti Sprendimo motyvus dėl pareiškėjo tikrųjų ketinimų. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde išsamiai aprašo savo ketinimą Bendrovės veiklai nuomoti patalpas, tačiau tokių ketinimų realumo nepagrindė įrodymais. Teisėjų kolegija pastebi, jog administracinėje byloje Nr. A-2606-822/2015 teismui buvo pateikti įrodymai (notaro patvirtintas asmens sutikimas leisti užsieniečiui gyventi jam priklausančiame bute), dėl kurių nepareikalavimo prašymo išduoti leidimą nagrinėjimo metu atsakovas buvo pripažintas pažeidusiu Aprašo 55.4 punktą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nagrinėjantis pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ir kartu su juo pateikiamus dokumentus, pareiškėjui iš esmės pateikus pagrindinius dokumentus, neturėjo pareigos prašyti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus bei informaciją, patvirtinančius Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, įstaigos ar organizacijos veiklą Lietuvos Respublikoje.

Teisiškai nereikšmingais pripažintini apeliacinio skundo argumentai dėl byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo bei jame esančio Departamento darbuotojo įrašo pieštuku apie tuo pačiu adresu registruotų įmonių skaičių. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas neneigia, jog Bendrovės registruotos buveinės adresu yra registruoti ir kiti juridiniai asmenys bei kad jis neketina nurodytu adresu vykdyti ūkinės-komercinės veiklos, todėl aptariamas įrodymas tampa bylai neaktualiu.

Anksčiau išdėstytų ir aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje teisėtos veiklos vykdymo pagrindu, realiai neketindamas užsiimti nurodyta veikla, siekė tik formaliai atitikti leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir pagrindą, jo vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, o pateikti duomenis neatitinka tikrovės, dėl to Departamentas Sprendimu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pareiškėjo atžvilgiu tinkamai pritaikė Įstatymo normas ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei susiklosčiusią faktinę situaciją.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, vadovaujantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. I. A. (M. I. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.