Civilinė byla Nr. e3K-3-109-403/2025

                Teisminio proceso Nr. 2-68-3-35629-2017-4 

   Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.7;

   2.1.2.6

   (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B., ieškovų R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V., ieškovų Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. A., E. B., A. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G.-K., T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V., G. Z. bei G. K. ieškinį atsakovui bankui „Luminor Bank AS“, veikiančiam per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, dėl sutarčių modifikavimo ir kredito įmokų skaičiavimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restitucijos būdo parinkimą, kai kreditavimo sutarties sąlyga yra pripažįstama negaliojančia ab initio (nuo pradžios), aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovai prašė modifikuoti su „Nordea“ banku (jo teisių perėmėjas, susijungus „Nordea“ ir DNB bankams, – bankas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) (toliau – ir atsakovas, bankas, „Luminor Bank AS“) sudarytas kreditavimo sutartis, t. y. pakeisti nuo jų sudarymo dienos: valiutą iš Šveicarijos frankų (CHF) pakeisti į eurus (Eur) paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeisti iš LIBOR CHF į LIBOR Eur; visas įmokas (kiekvieną įmoką), kurias atliko ieškovai Šveicarijos frankų valiuta paskolai grąžinti (skolai ir palūkanoms mokėti), perskaičiuoti į eurus kiekvienos tokios įmokos mokėjimo dienos kursu; pripažinti, kad atsakovas pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodamas įmokas (neskaičiuodamas neigiamų palūkanų), ir įpareigoti perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas pagal sutarties sąlygas, t. y. atsižvelgti į neigiamas palūkanas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3.       Ieškovai nurodė, kad jie sudarė sutartis su atsakovu dėl paskolų Šveicarijos frankais, pasiskolino iš atsakovo Šveicarijos frankų valiuta (pirminė paskola) arba konvertavo turėtas paskolas eurais ir litais, arba refinansavo paskolas, turėtas kituose bankuose, ne Šveicarijos frankų valiuta. Atsakovas paskolas Šveicarijos frankais reklamavo kaip tinkamą pasirinkimą nenorintiems rizikuoti ir kaip istoriškai gerą pasirinkimą besiskolinantiems. Ieškovams 2015 metais pradėjus tikrinti informaciją, pasirodė, kad šie teiginiai neatitiko 2008 metų faktinių aplinkybių ir buvo akivaizdžiai klaidinantys. Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368 (padidėjo 47 proc.); tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos. Be to, bankas nurašo iš ieškovų sąskaitų didesnes įmokų sumas, nei nustatyta sutartyse. Banko ir vartotojų sudarytose sutartyse nustatyta, kad kas mėnesį yra grąžinama bendra suma, susidedanti iš grąžinamos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų (grąžinama matematinė suma). Nesant jokio pagrindo nei pagal sutartį, nei pagal įstatymą, bankas vienašališkai nusprendė, kad tuo atveju, kai maržos ir bazinės palūkanų normos suma yra neigiamas skaičius, palūkanos yra neskaičiuojamos (prilyginamos nuliui), o kas mėnesį mokama suma yra lygi grąžinamai kredito daliai.

4.       Ieškovų teigimu, atsakovas, išduodamas ieškovams paskolas Šveicarijos frankais, apgavo ieškovus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnis). Apgaulė pasireiškė tiek tylėjimu (atsakovas neatkleidė esminės informacijos, kad prognozuojamas Šveicarijos franko kurso kilimas), tiek aktyviais veiksmais (atsakovo informacija reklamoje ir lankstinuke buvo priešinga realybei ir sudarė ieškovams klaidingą įspūdį, kad Šveicarijos franko kursas yra stabilus, o paskolos Šveicarijos frankais yra tinkamos nenorintiems rizikuoti). Be to, atsakovo banko reklama atitiko klaidinančios reklamos kriterijus (CK 6.301 straipsnis).

5.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.

6.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.

7.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. nutarties dalį, kuria atmesti ieškovų reikalavimai pripažinti, kad atsakovas pažeidžia su ieškovais sudarytas sutartis, netinkamai skaičiuodamas įmokas (neskaičiuodamas neigiamų palūkanų), ir įpareigoti perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas pagal sutarties sąlygas, t. y. atsižvelgti į neigiamas palūkanas, ir perdavė šią bylos dalį, taip pat bylos dalį dėl ieškovų ir atsakovo sudarytų ginčo vartojimo sutarčių sąlygų įvertinimo nesąžiningumo aspektu apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

8.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį dėl ieškovų reikalavimo įpareigoti banką perskaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas, kitą sprendimo dalį panaikino ir priėmė naują sprendimą ieškovų ieškinį tenkinti iš dalies – modifikavo ieškovų ir atsakovo sudarytas sutartis, t. y. pakeitė nuo jų sudarymo dienos valiutą iš Šveicarijos frankų į eurus paskolos išdavimo dienos kursu, o bazinę palūkanų normą pakeitė iš LIBOR CHF į EURIBOR.

9.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. rugpjūčio 25 d. daline nutartimi paliko nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria ginčo kreditavimo sutarčių sąlygos pripažintos nesąžiningomis ir atmestas ieškovų ieškinio reikalavimas pripažinti, kad atsakovas pažeidžia ginčo sutartis, neskaičiuodama neigiamų palūkanų, ir atsakovas įpareigotas perskaičiuoti buvusias įmokas bei ateityje skaičiuoti įmokas atsižvelgiant į neigiamas palūkanas, ir atnaujino civilinės bylos dėl skundžiamos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria išspręstas ginčo kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo klausimas, nagrinėjimą.

10.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2022 m. spalio 12 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

11.       Teisingumo Teismui 2023 m. spalio 12 d. sprendime byloje R. A. ir kt. prieš „Luminor Bank AS“, veikiantį per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių, C-645/22, (toliau – prejudicinis sprendimas) pateikus išaiškinimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. gruodžio 22 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo dalį, kuria panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalis ir ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies, pakeičiant ieškovų su atsakovu sudarytas sutartis, ir atsakovas „Luminor Bank AS“ įpareigotas perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

12.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. vasario 8 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pakeisti ieškovų su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytas sutartis ir įpareigoti atsakovą perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.       Kasacinis teismas nurodė, kad skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas tenkino ieškovų reikalavimą pakeisti ginčo sutartis, prieš tai neįvertinęs sutarčių panaikinimo pasekmių individualiai kiekvienam iš ieškovų ir nenustatęs, ar restitucijos taikymas kiekvienam iš ieškovų sukeltų ypač žalingas pasekmes. Tokį vertinimą apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti. Be to, apeliacinės instancijos teismas ginčo sutarčių sąlygas pakeitė ne tik nenustatęs ypač žalingų restitucijos taikymo pasekmių vartotojams fakto, bet ir nesiremdamas nei dispozityviąja nacionalinės teisės nuostata, nei šalių bendru sutarimu taikoma nuostata.

14.       Kasacinis teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nacionalinėje teisėje nėra dispozityviosios normos, kuria būtų galima nesąžiningas ginčo sutarčių sąlygas pakeisti, todėl teismas turi spręsti, ar nesąžiningas sutarčių sąlygas galima pakeisti šalių bendru sutarimu taikoma nuostata (tuo atveju, jei toks susitarimas būtų pasiektas). Tuo atveju, kai nėra galimybės pakeisti nesąžiningomis pripažintas sutarties sąlygas dispozityviąja nuostata ar šalių bendru sutarimu taikoma nuostata, teismas turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turėdamas omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.

15.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. vasario 8 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas reikalavimas pakeisti ieškovų su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytas sutartis ir atsakovas įpareigotas perskaičiuoti visas buvusias ieškovų įmokas į eurus kiekvienos įmokos mokėjimo dienos kursu bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir civilinės bylos dalį dėl sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16.       Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad nesąžiningomis pripažintų vartotojų sutarčių sąlygų padarinius reglamentuoja CK 6.2284 straipsnio 8 dalis (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 6 dalis). Pagal minėtą normą, jei teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas. Iš esmės teismas gali panaikinti nesąžininga pripažintą sąlygą (sąlygas), o kitą sutarties dalį palikti galioti tik tada, jei, panaikinus tokias sąlygas, sutartis nepraranda prasmės. Priešingu atveju, t. y. jei teismas padaro išvadą, kad panaikinti nesąžiningos sąlygos, nepakeičiant jos kita, negalima, iš esmės visa sutartis pripažįstama negaliojančia ir taikoma restitucija. Tačiau teismas, prieš spręsdamas dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia, turi įvertinti, ar toks pripažinimas negaliojančia nesukels ypač žalingų pasekmių vartotojui.

17.       Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi nustatyti faktines aplinkybes, ar ginčo sutarčių pripažinimas negaliojančiomis bei restitucijos taikymas kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu sukels ypač žalingas pasekmes, kurios apimtų ne vien finansinius padarinius. Pirmosios instancijos teismui tokių pasekmių nenustačius – ex officio (pagal pareigas) pripažinti tokias ginčo sutartis (sutartį) negaliojančiomis (negaliojančia) ir taikyti restituciją, o žalingas pasekmes nustačius – pakeisti nesąžiningas sąlygas bendru šalių susitarimu taikoma nuostata, jei toks susitarimas būtų pasiektas, arba, šalims dėl tokios nuostatos nesusitariant, imtis visų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių ir būtų atkurta reali šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, turint omeny tai, kad teismas negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį.

18.       Įvertinęs potencialius ginčo išsprendimo būdus, Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas proceso šalims turi pasiūlyti išdėstyti savo poziciją dėl (1) ieškovams restitucijos sukeltų ypač žalingų pasekmių, kurios negali būti siejamos vien su piniginiais padariniais; (2) ginčo sutarčių negaliojimo ir restitucijos taikymo klausimo; (3) šalių susitarimo dėl nesąžininga pripažintos sąlygos pakeitimo galimybės; taip pat (4) kitų priemonių, būtinų tam, kad vartotojas būtų apsaugotas nuo ypač žalingų pasekmių.

19.       Ieškovai 2024 m. kovo 12 d. pareiškimu patikslino ieškinio dalyką ir prašė ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; taikyti restituciją ieškovų nurodytu būdu (keturi žingsniai): 1) bankas grąžina ieškovams Šveicarijos frankais viską, ką iš ieškovų yra gavęs Šveicarijos frankais; 2) ieškovai tampa skolingi bankui eurais sumą (Šveicarijos frankų sumos ekvivalentas eurais tos dienos kursu, kai buvo pradėta vykdyti ginčo sutartis); 3) ieškovai banko grąžintus (pagal restituciją) Šveicarijos frankus (grąžinimo dienos) kursu konvertuotų į eurus ir juos sumokėtų bankui, sumažindami prievolės bankui dydį (eurais), po grąžinimo likusią prievolės (skolos) dalį (jeigu tokia būtų) ieškovai turėtų bankui grąžinti; 4) ieškovai skolos likutį grąžina per 6 mėnesius nuo dienos, kai bankas ieškovams grąžina visus Šveicarijos frankus, kuriuos ieškovai yra sumokėję bankui.

20.       Ieškovai nurodė, kad yra trys ieškovų kategorijos: pirmoji ieškovų kategorija su banku jau turėjo paskolas dėl būsto įsigijimo, tokių paskolų valiuta buvo litai arba eurai. Ginčo sutartimis šie ieškovai pradinės paskolos sutarties likučius konvertavo į Šveicarijos frankus (apskaičiuotus pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą). Antroji ieškovų kategorija turėjo paskolų sutartis (dėl būsto įsigijimo) su kitomis finansų įstaigomis, tokių paskolų valiuta buvo litai arba eurai. Ieškovams sudarius ginčo sutartis su banku, bankas sumokėjo ieškovų kreditoriams ieškovų įsipareigojimus litais arba eurais, o ieškovai tapo skolingi bankui atitinkamas sumas Šveicarijos frankais (apskaičiuotas pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą). Trečioji ieškovų kategorija sudarė nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius su pardavėjais litais, tada sudarė su banku ginčo paskolas Šveicarijos frankais (apskaičiuotas pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą), o bankas būsto pardavėjams sumokėjo litais. Taigi, iki bankui sudarant ginčo sandorius Šveicarijos frankais, ieškovai turėjo arba ruošėsi prisiimti prievoles litais arba eurais ir tos prievolės buvo susijusios su būsto įsigijimu. Jei nebūtų buvusios sudarytos ginčo sutartys Šveicarijos frankais, ieškovų prievolės pagal paskolos sutartis būtų buvusios išreikštos litais arba eurais.

21.       Ieškovai nurodė, kad ginčo sutarčių tarp banko ir ieškovų tikslas buvo ieškovų prievolių pagal sutartis dėl nekilnojamojo turto įsigijimo (išreikštų eurais arba litais) padengimas ieškovų kreditoriams (turto pardavėjams arba finansų įstaigoms, finansavusioms tokius nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius). Ginčo sutarčių atveju Šveicarijos frankai tebuvo tarpinė priemonė, o ne savaiminis ir pirminis tikslas (ieškovai negalėjo laisvai savo nuožiūra disponuoti Šveicarijos frankais – Šveicarijos frankai galėjo būti panaudoti tik pirmiau minėtoms prievolėms (išreikštoms eurais arba litais) padengti).

22.       Ieškovai teigė, kad ginčo sutarčių sudarymo metu palankiausia būsto paskolas buvo sudaryti eurais, nes euro ir lito kursas buvo fiksuotas, o bazinė palūkanų norma eurais visada būdavo žemesnė nei litais, be to, banko marža nepriklausė nuo valiutos. Jei bankas būtų ieškovams sąžiningai ir skaidriai atskleidęs sutarties sąlygas ir susijusias aplinkybes bei faktus, tai ieškovai, būdami vidutiniškai protingi ir atidūs, nebūtų sudarę ginčo paskolų Šveicarijos frankais, o būtų ėmę paskolas eurais arba būtų konvertavę paskolas iš litų į eurus.

23.       Ieškovai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 22 d. nutartį po kreipimosi į ESTT, prašė, sutartis pripažinus negaliojančiomis nuo sudarymo momento, restitucijos klausimą spręsti taip, kad šalys būtų grąžintos į tą padėtį, kurioje buvo iki ginčo sutarčių sudarymo.

24.       2024 m. birželio 7 d. ieškovai patikslino ir galutinai suformulavo savo reikalavimus ir prašė teismo: 1) pripažinti ieškovo R. A. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas R. A. yra skolingas atsakovui 100 296,33 Eur, ir priteisti iš atsakovo ieškovui visas atsakovo iš šio ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 78 481,79 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 6 mėnesių terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 100 296,33 Eur sumą; 2) pripažinti ieškovo A. B. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas A. B. yra skolingas atsakovui 366 991,10 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 285 902,02 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 366 991,10 Eur sumą; 3) pripažinti ieškovo E. B. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas E. B. yra skolingas atsakovui 56 132,51 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš šio ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. balandžio 23 d. duomenimis, 114 077,62 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 56 132,51 Eur sumą; 4) pripažinti ieškovo Š. G. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas Š. G. yra skolingas atsakovui 115 613,46 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 102 119,38 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 115 613,46 Eur sumą; 5) pripažinti ieškovų D. J. ir N. J. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovai D. J. ir N. J. yra skolingi atsakovui 132 157,38 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiems ieškovams visas atsakovo iš ieškovų gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 111 812,61 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovams 6 mėnesių terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiems ieškovams visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 132 157,38 Eur sumą; 6) pripažinti ieškovų R. J. ir Ž. J. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovai R. J. ir Ž. J. yra skolingi atsakovui 133 564,76 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiems ieškovams visas atsakovo iš šių ieškovų gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. vasario 27 d. duomenimis, 150 625,37 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovams 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiems ieškovams visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 133 564,76 Eur sumą; 7) pripažinti ieškovo V. K. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas V. K. yra skolingas atsakovui 86 651,47 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš šio ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. sausio 27 d. duomenimis, 79 415,19 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 6 mėnesių terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 86 651,47 Eur sumą; 8) pripažinti ieškovų A. K. ir S. G.-K. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovai A. K. ir S. G.-K. yra skolingi atsakovui 124 593,37 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiems ieškovams visas atsakovo iš šių ieškovų gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. balandžio 23 d. duomenimis, 216 566,57 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovams 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiems ieškovams visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 124 593,37 Eur sumą; 9) pripažinti ieškovų L. L. ir Ž. L. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovai L. L. ir Ž. L. yra skolingi atsakovui 109 837,49 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiems ieškovams visas atsakovo iš šių ieškovų gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 95 279,93 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovams 6 mėnesių terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiems ieškovams visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 109 837,49 Eur sumą; 10) pripažinti ieškovo T. P. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas T. P. yra skolingas atsakovui 115 187,60 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš šio ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. vasario 20 d. duomenimis, 94 859,91 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 115 187,60 Eur sumą; 11) pripažinti ieškovės K. P. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sutarties papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovė K. P. yra skolinga atsakovui 196 923,15 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiai ieškovei visas atsakovo iš šios ieškovės gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. balandžio 23 d. duomenimis, 342 227,04 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovei 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiai ieškovei visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 196 923,15 Eur sumą; 12) pripažinti ieškovų R. R. ir S. R. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovai R. R. ir S. R. yra skolingi atsakovui 83 294,26 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiems ieškovams visas atsakovo iš šių ieškovų gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 133 534,13 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovams 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiems ieškovams visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 83 294,26 Eur sumą; 13) pripažinti ieškovės G. S. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovė G. S. yra skolinga atsakovui 187 808,83 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiai ieškovei visas atsakovo iš šios ieškovės gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 12 d. duomenimis, 153 481,89 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovei 6 mėnesių terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiai ieškovei visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 187 808,83 Eur sumą; 14) pripažinti ieškovo V. S. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas V. S. yra skolingas atsakovui 229 164,50 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš šio ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 212 310,35 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 229 164,50 Eur sumą; 15) pripažinti ieškovo S. T. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas S. T. yra skolingas atsakovui 413 670,31 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš šio ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 31 d. duomenimis, 435 968,19 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 413 670,31 Eur sumą; 16) pripažinti ieškovo R. V. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovas R. V. yra skolingas atsakovui 196 493,87 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiam ieškovui visas atsakovo iš ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. vasario 20 d. duomenimis, 218 173,37 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovui 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 196 493,87 Eur sumą; 17) pripažinti ieškovų M. V. ir R. V. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovai M. V. ir R. V. yra skolingi atsakovui 225 887,75 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiems ieškovams visas atsakovo iš šių ieškovų gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. balandžio 24 d. duomenimis, 293 068,92 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovams 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiems ieškovams visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 225 887,75 Eur sumą; 18) pripažinti ieškovės G. Z. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovė G. Z. yra skolinga atsakovui 60 800 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiai ieškovei visas atsakovo iš šios ieškovės gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. kovo 6 d. duomenimis, 55 862,30 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovei 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiai ieškovei visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 60 800 Eur sumą; 19) pripažinti ieškovės G. K. su atsakovu sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikyti restituciją – pripažinti, kad ieškovė G. K. yra skolinga atsakovui 42 978,78 Eur, ir priteisti iš atsakovo šiai ieškovei visas atsakovo iš šios ieškovės gautas sumas Šveicarijos frankais (2024 m. vasario 29 d. duomenimis, 43 916,88 Šveicarijos franko) bei nustatyti ieškovei 1 mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiai ieškovei visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 42 978,78 Eur sumą.

25.       Ieškovai nurodė, kad tų ieškovų, kurių sutartys su banku buvo iš karto sudarytos Šveicarijos frankais, sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento, o tų ieškovų, kurių sutartys su banku iš pradžių buvo sudarytos litais arba eurais, o vėliau buvo padaryti sutarčių pakeitimai (papildomi susitarimai), konvertuojant paskolos likutį į Šveicarijos frankus, sutartis prašo pripažinti negaliojančiomis nuo tokių pakeitimų (papildomų susitarimų dėl paskolų likučio konvertavimo į Šveicarijos frankus) sudarymo.

26.       Ieškovai pažymėjo, kad ieškinio reikalavimų dalis dėl sumos eurais, kurią ieškovai po restitucijos būtų skolingi atsakovui eurais, yra žinoma, konkreti ir nesikeičianti, tačiau suma Šveicarijos frankais, kurią bankas privalės po restitucijos grąžinti ieškovams (kurią yra gavęs iš ieškovų), yra nuolat besikeičianti. Suma Šveicarijos frakais didėja po kiekvienos ieškovų padarytos eilinės paskolos grąžinimo įmokos bankui. Ši suma Šveicarijos frankais pasikeis nuo teismo posėdžio iki teismo sprendimo paskelbimo ir dar pasikeis nuo teismo sprendimo paskelbimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, ieškovams atliekant mokėjimus Šveicarijos frankais.

27.       Atsakovas nesutiko su ieškovų reikalavimu aštuonias ginčo sutartis, sudarytas litais arba eurais ir po pakeitimų vykdytas Šveicarijos frankais, pripažinti negaliojančiomis nuo atitinkamo pakeitimo, kredito valiutą pakeičiant iš litų arba eurų į Šveicarijos frankus, sudarymo momento. CK 1.95 straipsnis įtvirtina du galimus sandorio pripažinimo negaliojančiu momentus: ab initio (nuo pradžių) arba ex nunc (nuo dabar). Tačiau ieškovai prašo šias ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis ne kuriuo nors iš šių būdų, bet nuo dar kito momento, kuris nėra pagrįstas teisės normomis, t. y. atitinkamo pakeitimo, kredito valiutą pakeičiant iš litų arba eurų į Šveicarijos frankus, sudarymo momento. Toks ieškovų prašomas taikyti ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis momentas prieštarauja CK 1.95 straipsnio reikalavimams.

28.       Atsakovo teigimu, aštuonios ginčo paskolos sutartys negali būti pripažintos negaliojančiomis ab initio, nes jų nesąžiningomis pripažintos sąlygos dėl kredito valiutos Šveicarijos frankais neegzistavo nuo sutarčių sudarymo momento, o atsirado tik vėliau (vykdymo metu) atitinkamų sutarčių pakeitimų pagrindu. Toks aiškinimas ir taikymas atitinka 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB) nuostatas bei ją aiškinančią ESTT praktiką, pagal kurią Direktyvos taikymo tikslas yra sutarties šalių sugrąžinimas į padėtį, buvusią iki nesąžiningomis pripažintų sąlygų atsiradimo.

29.       Atsakovas sutiko, kad vienuolika ginčo sutarčių, sudarytų iš karto Šveicarijos franko valiuta, pripažintinos negaliojančiomis ab initio, nes nesąžiningomis pripažintos šių sutarčių sąlygos egzistavo nuo pat tokių sutarčių sudarymo momento.

30.       Atsakovas nesutiko su ieškovų prašomu restitucijos būdu ir nurodė, kad ieškovų siūlomas restitucijos taikymo būdas, kai atsakovas grąžina ieškovų sumokėtas įmokas Šveicarijos franko valiuta (šios dienos kursu), o ieškovai grąžina atsakovui išduotus kreditus euro valiuta (2008 m. kursu), savo esme yra ginčo sutarčių modifikavimas keičiant valiutą, o tai draudžia ESTT praktika, be to, tai prieštarauja ne tik Direktyvos 93/13/EEB, bet ir restitucijos instituto taikymo tikslams, todėl ieškovų prašomas restitucijos būdas negali būti taikomas.

31.       Pagal ieškovų prašomą taikyti restitucijos būdą, visi ieškovai nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita. Be to, nors Šveicarijos franko valiuta (kaip nesąžininga pripažinta ginčo sutarties sąlyga) yra ekonomiškai žalinga ieškovams, tačiau jie vis tiek prašo restitucijos taikymo būdą taikyti iš dalies Šveicarijos franko valiuta.

32.       Atsakovo vertinimu, vienuolikos ginčo sutarčių, sudarytų iš karto Šveicarijos franko valiuta, restitucijos taikymo būdas turi išlikti Šveicarijos franko valiuta, nes toks restitucijos taikymo būdas yra sąžiningas, pagrįstas teisės normomis ir nesudaro pagrindo ieškovams nepagrįstai praturtėti. Restitucijos taikymo būdas Šveicarijos franko valiuta nesukeltų jokių ypač žalingų pasekmių dėl ginčo sutarčių su nesąžiningomis sąlygomis pripažinimo negaliojančiomis, nes patys ieškovai prašo taikyti dalinį restitucijos taikymo būdą Šveicarijos franko valiuta.

33.       Pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis ab initio, ieškovai privalėtų grąžinti atsakovui šio ieškovams sumokėtas lėšas ta pačia valiuta, t. y. Šveicarijos frankais. Tą patį turėtų padaryti ir atsakovas – ieškovams grąžinti jų įmokas, sumokėtas Šveicarijos frankais. Toks restitucijos taikymo būdas atitinka restitucijos esmę. O aštuonių ginčo sutarčių, sudarytų lito arba euro valiutomis ir po pakeitimų vykdytų Šveicarijos franko valiuta, restitucijos taikymo būdu turi išlikti euro valiuta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

34.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino: 1) pripažino ieškovo R. A. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šio ieškovo atsakovui sumokėtą 78 481,79 Šveicarijos franko įmokų sumą su 161 447 Šveicarijos frankų gauto kredito suma ir iš šio ieškovo priteisė atsakovui 82 965,21 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 2) pripažino ieškovo A. B. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šio ieškovo atsakovui sumokėtą 285 902,02 Šveicarijos franko įmokų sumą su 555 292,50 Šveicarijos franko gauto kredito suma ir iš šio ieškovo priteisė atsakovui 269 390,48 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 3) pripažino ieškovo E. B. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją: kadangi šis ieškovas yra grąžinęs kreditą, todėl, įskaitant visas šio ieškovo sumokėtas faktines įmokas Šveicarijos franko valiuta į paskolą, atsakovas įpareigotas išmokėti ieškovui 22 022,10 Šveicarijos franko permoką; 4) pripažino ieškovo Š. G. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šio ieškovo atsakovui sumokėtą 102 119,38 Šveicarijos franko įmokų sumą su 186 619,39 Šveicarijos franko gauto kredito suma ir iš šio ieškovo priteisė atsakovui 84 500,01 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 5) pripažino ieškovų D. J. ir N. J. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šių ieškovų atsakovui sumokėtą 111 812,61 Šveicarijos franko įmokų sumą su 209 097,64 Šveicarijos franko gauto kredito suma ir iš šių ieškovų priteisė atsakovui 97 285,03 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 6) pripažino ieškovų A. K. ir S. G.-K. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją: kadangi šie ieškovai yra grąžinę kreditą, todėl, įskaitant visas šių ieškovų sumokėtas faktines įmokas Šveicarijos franko valiuta į paskolą, atsakovas įpareigotas išmokėti šiems ieškovams 15 027,27 Šveicarijos franko permoką; 7) pripažino ieškovų L. L. ir Ž. L. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šių ieškovų atsakovui sumokėtą 95 279,93 Šveicarijos franko įmokų sumą su 168 719,95 Šveicarijos franko gauto kredito suma ir iš šių ieškovų priteisė atsakovui 73 440,02 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 8) pripažino ieškovų R. R. ir S. R. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šių ieškovų atsakovui sumokėtą 133 534,13 Šveicarijos franko įmokų sumą su 133 579 Šveicarijos frankų gauto kredito suma ir iš šių ieškovų priteisė atsakovui 44,87 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 9) pripažino ieškovo V. S. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šio ieškovo atsakovui sumokėtą 212 310,35 Šveicarijos franko įmokų sumą su 364 440,31 Šveicarijos franko gauto kredito suma ir iš šio ieškovo priteisė atsakovui 152 129,96 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 10) pripažino ieškovo S. T. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šio ieškovo atsakovui sumokėtą 435 968,19 Šveicarijos franko įmokų sumą su 652 459,14 Šveicarijos franko gauto kredito suma ir iš šio ieškovo priteisė atsakovui 216 490,95 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; 11) pripažino ieškovų M. V. ir R. V. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sudarymo momento ir taikė restituciją – įskaitė šių ieškovų atsakovui sumokėtą 291 755,69 Šveicarijos franko įmokų sumą su 361 556,42 Šveicarijos franko gauto kredito suma ir iš šių ieškovų priteisė atsakovui 69 800,73 Šveicarijos franko negrąžinto kredito likutį; nustatė 6 mėnesių terminą, per kurį šie ieškovai privalo grąžinti atsakovui skolos likutį; 12) pripažino ieškovų R. J. ir Ž. J. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – pripažino, kad šie ieškovai yra skolingi atsakovui 17 707,34 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas euro valiuta; 13) pripažino ieškovo V. K. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – pripažino, kad šis ieškovas yra skolingas atsakovui 45 962,59 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas euro valiuta; 14) pripažino ieškovo T. P. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – pripažino, kad šis ieškovas yra skolingas atsakovui 51 050,91 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas euro valiuta; 15) pripažino ieškovės K. P. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sutarties papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – priteisė šiai ieškovei iš atsakovo 52 743,07 Eur; 16) pripažino ieškovės G. S. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – pripažino, kad ši ieškovė yra skolinga atsakovui 106 163,48 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas euro valiuta; 17) pripažino ieškovo R. V. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – pripažino, kad šis ieškovas yra skolingas atsakovui 58 472,85 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas euro valiuta; 18) pripažino ieškovės G. Z. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – pripažino, kad ši ieškovė yra skolinga atsakovui 23 373,04 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas euro valiuta; 19) pripažino ieškovės G. K. su atsakovu „Luminor Bank AS“ sudarytą kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo papildomo susitarimo Nr. (duomenys neskelbtini) sudarymo momento ir taikė restituciją – pripažino, kad ši ieškovė yra skolinga atsakovui 15 082,31 Eur pagal ginčo sutarties sąlygas euro valiuta.

35.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sutarties sąlyga dėl paskolos valiutos (Šveicarijos frankų) yra esminė ir ją ankstesni teismai panaikino, todėl, atsakovui su šiais ieškinio reikalavimais sutinkant, teismas vienuolika ginčo sutarčių, sudarytų iš karto Šveicarijos frankų valiuta, pripažino negaliojančiomis ab initio, nes nesąžiningomis pripažintos šių sutarčių sąlygos egzistavo nuo pat tokių sutarčių sudarymo momento.

36.       Kadangi šalys pradinėse kreditavimo sutartyse buvo susitarusios dėl kredito valiutos (lito, euro), todėl, pripažinus negaliojančiais kreditavimo sutarčių pakeitimus, susijusius su Šveicarijos franko valiutos taikymu, toliau vykdyti sutartį bus galima pradine valiuta – eurais. Aplinkybių, patvirtinančių, kad šalys be sąlygų, kuriomis buvo pakeista anksčiau banke paimtų kreditų valiuta iš litų ir eurų į Šveicarijos frankus, nebūtų sudariusios pradinės sutarties arba sandorio nebūtų sudariusios be vėliau įtrauktos negaliojančios dalies, ieškovai neįrodinėjo. Ieškovai taip pat neįrodinėjo, kad, panaikinus nesąžiningas sąlygas, toliau vykdyti sutarties bus negalima. Vadinasi, ieškovai neįrodė, kad būtina pripažinti negaliojančia visą kreditavimo sutartį. Pripažinus vėlesnį susitarimą negaliojančiu, taikytinas ankstesnis susitarimas, kuriuo suderinta šalių valia nustatyta, kad sutarčių valiuta yra litai ar eurai (šiuo atveju eurai). Atsižvelgdamas į tai, teismas ginčo kredito sutarčių pakeitimus dėl Šveicarijos frankų kredito valiutos, kuriuos sudarė atsakovas ir ieškovai V. K., T. P., R. V., G. Z., G. K., Ž. J. ir R. J., G. S., K. P., pripažino negaliojančiais ab initio. Pripažinus kreditavimo sutarčių pakeitimus negaliojančiais, šalių pasirašytos kreditavimo sutartys toliau liko galioti pradinėmis sąlygomis.

37.       Ieškovai dėl visų ginčo sutarčių prašo taikyti analogišką restitucijos taikymo būdą, t. y., pirma, konvertuoti atsakovo ieškovams Šveicarijos frankų valiuta suteiktą kreditą į eurus, konvertavimą atliekant paskolos išmokėjimo dienos kursu; antra, prašo įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovams atsakovui jų sumokėtų įmokų Šveicarijos frankų valiuta nominalią vertę; trečia, prašo leisti ieškovams parduoti iš atsakovo gautą Šveicarijos frankų sumą ir už ją įsigyti eurus, taikant pirkimo–pardavimo metu esantį kursą; ketvirta, prašo leisti nusipirktą eurų sumą panaudoti pirmame etape nurodytam kreditui padengti arba sumažinti.

38.       Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pagal ieškovų prašomą restitucijos taikymo būdą ieškovai būtų ne grąžinami į situaciją iki nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų atsiradimo, bet atsakovo sąskaita įgytų finansinę naudą dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pasekmių taikymo. Tai pagrindžia atsakovo pateikti detalūs skaičiavimai, kurių ieškovai neginčijo ir nenuneigė. Taip pat teismas sutiko, kad konkrečių kredito sutarčių sąlygų pripažinimo nesąžiningomis teisinių pasekmių taikymas turi užtikrinti abiejų ginčo šalių, t. y. tiek vartotojų, tiek banko, interesus ir neviršyti to, kas griežtai būtina sutarties šalių pusiausvyrai atkurti.

39.       Ieškovai, prašydami taikyti jų nurodomą restitucijos būdą, susidedantį iš keturių etapų, antrame, trečiame ir ketvirtame etapuose siūlo taikyti teismo sprendimo priėmimo metu esantį Šveicarijos franko ir euro valiutos kursą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui įmokos buvo grąžinamos per beveik 16 metų ir kiekviena įmoka jos atlikimo metu turėjo savo vertę, atsižvelgiant į Šveicarijos franko ir euro valiutos kursą, buvusį sumokant konkrečią įmoką. Ieškovų prašomas dviejų kredito sutarties dydžių – gautos kredito sumos ir sumokėtų įmokų – konvertavimas iš Šveicarijos franko į eurą skirtingais laikotarpiais, nutolusiais vienas nuo kito per beveik 16 metų, teismo vertinimu, iškreiptų šalių tarpusavio pusiausvyrą.

40.       Atsakovas paskolas suteikė Šveicarijos frankais, ieškovai jas grąžino ir palūkanas mokėjo taip pat ta pačia valiuta, todėl, taikant restituciją, šalių viena kitai grąžintinos sumos turi būti įskaitomos tarpusavyje ir likutis išmokamas Šveicarijos frankais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, kad, nagrinėjant šią bylą, nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų teisinių pasekmių klausimas spręstinas skirtingai, priklausomai nuo to, ar ginčo sutartys buvo sudarytos iš karto Šveicarijos franko valiuta, ar ginčo sutartys buvo sudarytos lito (euro) valiutomis ir tik vykdymo metu buvo pakeistos ir pradėtos vykdyti Šveicarijos franko valiuta. Restitucijos taikymo būdas Šveicarijos franko valiuta, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nesukeltų ieškovams jokių ypač žalingų pasekmių dėl ginčo sutarčių su nesąžiningomis sąlygomis pripažinimo negaliojančiomis, nes ir patys ieškovai prašo taikyti dalinį restitucijos taikymo būdą Šveicarijos franko valiuta (pirmame etape prašoma iš atsakovo grąžinti ieškovams pastarųjų faktines įmokas Šveicarijos franko valiuta).

41.       Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovai pagal ginčo sutartis, sudarytas iš karto Šveicarijos franko valiuta (vienuolika sutarčių), paskolas gavo Šveicarijos frankais; ieškovai paskolų grąžinimus ir palūkanų mokėjimus ieškovai taip pat atliko Šveicarijos frankais, t. y. priešpriešinės šalių prievolės buvo vykdomos Šveicarijos frankais. Dėl to, pripažinus ginčo sutartis negaliojančiomis ab initio, ieškovai privalo grąžinti atsakovui šio ieškovams sumokėtas lėšas ta pačia valiuta, o atsakovas privalo grąžinti ieškovams jų įmokas, sumokėtas Šveicarijos franko valiuta. Ieškovų sumokėtos palūkanos ir kitos mokesčių įmokos, sumokėtos Šveicarijos franko valiuta, turi būti įskaitytos į bendrą paskolos sumą. Tokiu atveju atėmus šias sumas iš paskolos likučio, apskaičiuojama suma, kurią ieškovai turi grąžinti atsakovui kaip paskolos likutį. Toks restitucijos taikymo būdas pašalintų ieškovų patirtus neigiamus finansinius padarinius dėl nesąžiningomis pripažintų sutarčių sąlygų dėl Šveicarijos franko valiutos, užtikrintų restitucijos taikymo tikslus.

42.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovai E. B., A. K. ir S. G.-K. jau yra grąžinę kreditus, todėl, įskaitant visas E. B. ir A. K. bei S. G.-K. sumokėtas faktines įmokas Šveicarijos franko valiuta į paskolą, būtų gaunama permoka, todėl šią permoką atsakovas turi sumokėti E. B. (22 022,10 Šveicarijos franko) ir A. K. bei S. G.-K. (15 027,27 Šveicarijos franko).

43.       Dėl aštuonių ginčo sutarčių, sudarytų lito ar euro valiutomis ir po pakeitimų vykdytų Šveicarijos franko valiuta, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad restitucijos taikymo būdu turi išlikti euro valiuta, nes ieškovai į savo banko sąskaitas niekada neįnešdavo lėšų tiesiogiai Šveicarijos franko valiuta; ieškovams buvo atidarytos atskiros banko sąskaitos Šveicarijos franko valiuta, į šias buvo įskaitomos ieškovų lėšos lito ar euro valiuta; šios lėšos buvo konvertuojamos iš lito arba euro į Šveicarijos franko valiutą; iš konvertuotų lėšų Šveicarijos franko valiuta buvo padengiamos įmokos pagal ginčo kredito sutartis.

44.       Atsakovas byloje pateikė lentelę, kurioje nurodė, ką ieškovai yra realiai perdavę atsakovui, o atsakovas yra realiai gavęs iš ieškovų nuo atitinkamo sutarties pakeitimo dėl Šveicarijos franko valiutos įsigaliojimo. Ieškovai atsakovo pateiktų skaičiavimų iš esmės neginčijo. Todėl, taikant restituciją, atsakovas turi sumokėti ieškovams permokas eurais, o ieškovai atsakovui turi grąžinti negrąžinto kredito likučius eurais pagal ginčo kreditavimo sutartis, buvusias iki pakeitimų, kuriais kredito valiuta buvo pakeista į Šveicarijos franką.

45.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl aštuonių ieškovų, kurie ginčo sutartis su atsakovu sudarė lito arba euro valiuta ir vėliau pakeitimų pagrindu valiutą pakeitė į Šveicarijos franko valiutą, galiojimo, pripažino negaliojančiomis ne pačias kredito sutartis, o jų pakeitimus dėl Šveicarijos franko kredito valiutos. Panaikinus pakeitimus dėl valiutos keitimo į Šveicarijos franką, šiems ieškovams liko galioti ginčo kredito sutarties sąlygos, galiojusios iki Šveicarijos franko pakeitimo, taigi, ir šių sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonės – hipotekos.

46.       Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs atsakovo ir ieškovų R. A., A. B., Š. G., L. L. ir Ž. L., V. S., M. V. ir R. V., D. J. ir N. J., S. T. sudarytas ginčo kredito sutartis negaliojančiomis ab initio ir taikęs restituciją, priteisė atsakovui iš šių ieškovų negrąžintų kreditų likučius, teismo sprendimo pagrindu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo visiško įvykdymo nustatė priverstinę ieškovų nekilnojamojo turto hipoteką.

47.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ir ieškovų R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G.-K., T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V., G. Z. ir G. K. apeliacinius skundus, 2025 m. sausio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą, priteisė atsakovui iš A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J., Ž. J., V. K., A. K., T. P., L. L., K. P., G. S., R. R., V. S., S. T., R. V., M. V., G. Z. ir G. K. lygiomis dalimis 14 495,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 762,91 Eur, atlyginimo.

48.       Atsakovas kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateikė teismui Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedros teisinę išvadą, prašė pridėti ją prie bylos ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, tačiau apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad ši teisinė išvada nelaikytina įrodymu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) prasme ir negali nei patvirtinti, nei paneigti šioje byloje atsakovo nurodomų aplinkybių, todėl nusprendė šios išvados į bylą nepriimti.

49.       Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 6.36 straipsnio, reglamentuojančio piniginių prievolių valiutą, 1 dalyje nustatyta, kad piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju Šveicarijos frankai gali būti laikoma teisėta atsiskaitymo valiuta Lietuvos Respublikoje. Todėl, remiantis bendrąja taisykle, pripažinus sutartį negaliojančia, vartotojai turėtų grąžinti atsakovui (bankui) gautą kreditą Šveicarijos frankais, o atsakovas savo ruožtu turėtų grąžinti vartotojams jų pagal sutartį sumokėtas sumas taip pat Šveicarijos frankais, kad šalys būtų grąžintos į padėtį, buvusią iki nesąžiningos sutarties sudarymo.

50.       CK 6.873 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, kai paskolos dalykas yra pinigų suma, paskolos gavėjas privalo grąžinti tik nominalią sumą, nesvarbu, kaip keičiasi piniginio vieneto vertė, išskyrus atvejus, kai sutartyje nustatyta kita sąlyga. Kitaip tariant, paskolos gavėjas turi grąžinti tik tą sumą paskolos davėjui, kuri buvo sutarta, ir nereikia atsižvelgti į rinkos pokyčius, tokius kaip infliacija ar devalvacija, nebent sutartyje būtų nustatyta kitaip (pvz., jeigu paskolos grąžinimas turi būti atliktas pagal rinkos kursą arba indeksuojant).

51.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei Direktyva 93/13/EEB ir ESTT, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia pagrindo modifikuoti restitucijos taikymą. Pagal Lietuvos Respublikoje taikomas restitucijos taisykles, pripažinus sutartį negaliojančia, vartotojai (ieškovai) turėtų grąžinti atsakovui jo paskolintą sumą Šveicarijos frankais, nes ši valiuta pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje. Restitucijos taikymas kita valiuta nei nurodyta pradinėje kreditavimo sutartyje reikštų pradinės sutarties sąlygų pakeitimą.

52.       ESTT akcentuoja, kad nacionalinis teismas gali keisti nesąžiningas sutarties sąlygas tik išimtiniais atvejais, jei visos sutarties panaikinimas sukeltų vartotojui ypač žalingas pasekmes, kurios nebūtų siejamos vien su piniginiais nuostoliais. Tokiomis aplinkybėmis nesąžininga sąlyga gali būti pakeista tik dispozityvia nacionalinės teisės norma arba šalių susitarimu (ESTT 2023 m. sausio 12 d. sprendimas byloje D. V. prieš M. A., C?395/21, 60–62 punktai).

53.       Lietuvos Respublikoje nėra dispozityvios teisės normos, leidžiančios pakeisti nesąžiningas sutarties sąlygas sutartyje. Kadangi šalys nesusitarė dėl Šveicarijos frankų pakeitimo kita valiuta, teismas negali savo iniciatyva ar valia ir įsikišdamas pakeisti šalių sudarytas sutarties sąlygas bei restituciją pritaikyti eurais, o ne Šveicarijos frankais.

54.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai nedetalizuoja, kokias žalingas pasekmes jiems sukelia pirmosios instancijos teismo pasirinktas restitucijos būdas, kuris būtų siejamas ne su nuostoliais. Nors byloje neginčijamai yra nustatyta, kad Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368, t. y. padidėjo 47 proc., o tai lėmė ir grąžinamos paskolos sumos (ją skaičiuojant eurais) padidėjimą, tačiau nėra ginčo ir dėl to, jog ieškovų už paskolas įsigytų nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos (vertė) nuo 2008 metų taip pat pakilo. Be to, pripažinus sutartis, kurios iš karto buvo sudarytos Šveicarijos franko valiuta, negaliojančiomis ab initio, ieškovai nuo pat šių sutarčių sudarymo neturi pareigos atsakovui mokėti palūkanų (taikant restituciją ieškovų sumokėtos palūkanos įskaičiuojamos į gautų paskolų sumą), nors ilgą laiką naudojasi atsakovo jiems perduotais pinigais.

55.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytą ir ieškovų neginčytą aplinkybę, kad atsakovas sutarčių, kurios iš karto buvo sudarytos Šveicarijos franko valiuta, pagrindu perdavė ieškovams kreditavimo sutarčių dalyką – paskolos sumą Šveicarijos franko valiuta, ieškovai įmokas atsakovui mokėjo taip pat Šveicarijos franko valiuta, nusprendė, kad, pripažinus tokias sutartis negaliojančiomis ab initio, restitucija turi būti taikoma taip, kad šalys turėtų grąžinti viena kitai tą, ką yra gavusios Šveicarijos franko nominalia verte.

56.       Pagal CK 6.36 straipsnio 3 dalį, kai prievolė teisėtai išreikšta užsienio valiuta, kreditorius, reikšdamas ieškinį Lietuvoje dėl šios prievolės įvykdymo, turi įstatymų suteiktą pasirinkimo teisę: jis gali reikalauti, kad skola būtų priteista užsienio valiuta, kuria buvo išreikšta prievolė, arba Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, taikant mokėjimo dieną galiojantį valiutos keitimo kursą.

57.       Pagal kasacinio teismo praktiką, jei prievolė išreikšta užsienio valiuta, reikalavimas priteisti skolą Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta turi būti grindžiamas ne ankstesniu valiutų kursu, galiojusiu prievolės sudarymo ar vykdymo metu, bet tuo kursu, kuris galioja faktinio mokėjimo pagal teismo sprendimą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-493-701/2017).

58.       Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad net ir tuo atveju, kai priimamas sprendimas paskolos likutį grąžinti eurais, turėtų būti taikomas valiutų kursas, galiojantis mokėjimo dieną, o ne kursas, buvęs prievolės sudarymo ar vykdymo metu.

59.       Dėl to apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo parinktu restitucijos būdu kaip neprieštaraujančiu restitucijos esmei (atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį) ir bendriesiems teisės principams.

60.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ieškovo A. B. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įpareigojo šį ieškovą per neprotingai trumpą laiko tarpą (per šešis mėnesius) sumokėti atsakovui 269 390,48 Šveicarijos franko (tai sprendimo priėmimo dieną atitinka 253 146,23 Eur), nurodė, jog apeliaciniame skunde ir pirmosios instancijos teismui teikiamuose dokumentuose šis ieškovas prašė jam nustatyti vieno mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šešių mėnesių terminą ieškovui atsiskaityti su banku, taikė geresnes sąlygas, nei to prašė pats ieškovas.

61.       Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs ieškovų apeliacinius skundus, nurodė, kad ieškovai neįgijo teisės į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, kuriame prašė priteisti iš ieškovų 21 755,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo prašymas dėl teisinės išvados priėmimo ir jos vertinimo nagrinėjant apeliacinį skundą nebuvo patenkintas ir teisinė išvada nebuvo priimta, netenkino atsakovo prašymo priteisti jam 4840 Eur už išvados parengimą.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

62.       Kasaciniu skundu ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį, kuria išspręstas klausimas dėl restitucijos šiam ieškovui, ir dėl šios bylos dalies klausimą išspręsti iš esmės – ieškovui A. B. taikyti restituciją: pripažinti, kad šis ieškovas yra skolingas atsakovui 366 991,10 Eur; priteisti šiam ieškovui iš atsakovo visas atsakovo iš šio ieškovo gautas sumas Šveicarijos frankais; nustatyti šiam ieškovui vieno mėnesio terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės šiam ieškovui visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovu atsižvelgiant į 366 991,10 Eur sumą, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

62.1.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą (CK 6.145–6.147 straipsnius), ir toks neteisingas restitucijos būdo pagal nominalą parinkimas prieštarauja restitucijos tikslams ir lemia realios šalių teisių ir pareigų pusiausvyros neatkūrimą, nes ieškovas A. B. nėra grąžinamas į padėtį, buvusią iki nesąžiningos sutarties sąlygos pasirašymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė yra ta, kad šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkurdamos status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-296-969/2021; 2025 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-421/2025). Nagrinėjamu atveju teismai pažeidė esminę restitucijos taikymo nuostatą, nes pagal nominalą (Šveicarijos franko valiuta) pritaikyta restitucija neatkūrė iki teisės pažeidimo buvusios padėties ir iškreipė šalių turtinės padėties pusiausvyrą. Pagal teismų nustatytą restitucijos būdą, t. y. nekonvertavus Šveicarijos frankų valiutos, kuria atsakovas suteikė ieškovui A. B. kreditą pagal 2008 m. liepos 2 d. būsto kreditavimo sutartį, į tuo metu atitinkančią paskolos sumą eurais (pirmasis etapas), akivaizdu, jog šalys nėra grąžinamos į tą padėtį, kuri būtų iki šios teismų pripažintos nesąžiningos sutarties sąlygos sudarymo.

62.2.                      Teismai pažeidė vartotojo teisių apsaugą reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 6.2284 straipsnis), nes teismų taikytas restitucijos būdas pagal nominalą sukėlė itin žalingas pasekmes vartotojui A. B. ir suteikė prioritetą būtent teisės pažeidimą atlikusiam asmeniui – atsakovui. Teismų pripažintos nesąžininga sutarties sąlygos žalingos pasekmės kilo vartotojui, o ne bankui. Teismai, spręsdami dėl restitucijos taikymo būdo, neatsižvelgė į nagrinėjamoje byloje nustatytą neginčijamą aplinkybę, jog Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. padidėjo 47 procentais, o tai reiškia, kad tiek pat, skaičiuojant eurais, padidėjo vartotojų pagrindinė skola ir nuo jos skaičiuojamos palūkanos. Akivaizdu, kad neskaidrios pagrindinės ginčo sutarčių sąlygos sukūrė šalių teisių ir pareigų neatitiktį vartotojų nenaudai. Būtent dėl Šveicarijos frankų žymaus pabrangimo ieškovai kaip vartotojai patyrė didelę žalą, o atsakovas gavo akivaizdžią naudą. Dėl to šios aplinkybės turėjo būti įtrauktos į teismų nustatytas restitucijos sąlygas – atsakovo gauta nauda dėl Šveicarijos franko pabrangimo, pritaikius restituciją, turėjo būti perduota vartotojams, tokiu būdu kompensuojant pastarųjų žalą, patirtą dėl Šveicarijos franko pabrangimo.

62.3.                      Bylą nagrinėjusių teismų sprendimai, kuriais išspręstas restitucijos klausimas, neatitinka Direktyvos 93/13/EEB bei ESTT 2023 m. spalio 12 d. priimto prejudicinio sprendimo C-645/22 išaiškinimų, nes teismai pasirinktu restitucijos taikymo būdu neužtikrino aukšto vartotojų apsaugos lygio, priešingai, teismų nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga sukūrė itin neigiamus padarinius vartotojui. ESTT praktikoje išaiškinta, kad sutarties sąlygos pripažinimas nesąžininga turi leisti atkurti teisinę ir faktinę padėtį, kurioje būtų vartotojas, jei nebūtų šios nesąžiningos sąlygos, visų pirma suteikiant teisę susigrąžinti tai, ką jo nenaudai komercinės veiklos subjektas nepagrįstai įgijo pagal minėtą nesąžiningą sąlygą; nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui, taigi, teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą; pripažinus sąlygą nesąžininga, reikia nustatyti tokio pripažinimo padarinius, kad, atsižvelgiant į nurodytos Direktyvos tikslą, būtų užtikrintas aukštas vartotojų apsaugos lygis. Teismams pripažinus Šveicarijos frankus kaip nesąžiningą sutarties sąlygą, ieškovų prašomas taikyti civilinių teisių gynimo būdas – restitucija – būtent ir reiškia buvusios realios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimą. Šiuo atveju teisės pažeidimo atsiradimo momentas yra aiškus ir neginčijamas – paskolos Šveicarijos frankais suteikimas ir jeigu Šveicarijos franko vertė po paskolų sutarčių sudarymo lito ar euro atžvilgiu nebūtų padidėjusi, tai ieškovo A. B. interesai nebūtų buvę pažeisti. Po paskolos suteikimo smarkiai padidėjus Šveicarijos franko kursui, šios paskolos vertė, skaičiuojant eurais, pakilo daugiau nei 47 proc. Taigi, dėl Šveicarijos franko vertės žymaus padidėjimo ieškovui A. B. tenka grąžinti net 172 485,82 Eur didesnę paskolą, nei buvo gauta suma, Šveicarijos frankus skaičiuojant ekvivalentu eurais. Tokiu būdu ieškovas A. B. iš esmės atsidūrė blogesnėje padėtyje nei vykdant pačią kreditavimo sutartį, kuri pripažinta neteisėta dėl joje esančios nesąžiningos sąlygos vartotojų atžvilgiu nustatymo. Be to, teismų nustatytas restitucijos taikymo būdas lemia ir tai, jog ieškovas iš esmės įvykdytų kreditavimo sutartį visa apimtimi pagal teismų pripažintas nesąžiningomis sutarčių sąlygas.

62.4.                      Teismų išvados, kad terminas, per kurį ieškovas A. B. yra įpareigotas sumokėti atsakovui teismų nustatytą skolos likutį, yra protingas ir nepažeidžia ieškovo teisių, prieštarauja ne tik bendriesiems teisės principams, bet yra siurprizinis sprendimas pačiam ieškovui, nes toks teismų sprendimas priimtas neįvertinus tiesioginės neigiamos įtakos paties ieškovo finansinei padėčiai. Ieškovas A. B., 2024 m. birželio 7 d. tikslindamas ieškinio dalyką, išreiškė valią per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos grąžinti atsakovui skolos likutį, kuris buvo apskaičiuotas pagal ieškovo prašomą taikyti restitucijos būdą, pagal kurį vykdytinos prievolės bendra suma sudarytų apie 70 000 Eur, bet ne 280 000 Eur (kaip nusprendė teismai).

63.       Ieškovai R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., Ž. J. ir R. J., V. K., A. K. ir S. G.-K., T. P., L. L. ir Ž. L., K. P., G. S., R. R. ir S. R., V. S., S. T., R. V., M. V. ir R. V., G. Z. ir G. K. pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovo A. B. kasacinio skundo prašo jį tenkinti.

64.       Atsakovas atsiliepimu į ieškovo A. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

64.1.                      Nors ieškovas 2024 m. kovo 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose tvirtino, kad restitucijos taikymas jam ypač žalingų pasekmių nesukels, tačiau kasaciniame skunde teigia priešingai. Remiantis CPK 187 straipsniu, ieškovas laisva valia pripažino faktą, kad restitucija nesukels jokių ypač žalingų pasekmių ieškovams, o kitokių duomenų, pvz., kokias pasekmes galėtų sukelti atsakovo įrodinėtas restitucijos būdas, ieškovas į bylą nepateikė. ESTT praktikoje išaiškinta, kad nacionaliniam teismui atliekant vertinimą dėl pasekmių vartotojo padėčiai, kurių kyla dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia, lemiamą reikšmę turi vartotojo šiuo klausimu išreikšta valia, todėl jei vartotojas nepageidauja remtis šia apsauga, ji nėra taikoma. Ieškovo teiginys, kad restitucija, pritaikyta pagal ieškovo nurodytą būdą, jam nesukels jokių ypač žalingų pasekmių, yra neesminis, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas klaidingai vertino įstatyme įtvirtintas restitucijos taisykles (siūlė teisiškai nepagrįstą restitucijos būdą), ieškovo atsakymas į klausimą dėl ypač žalingų pasekmių klausimo buvo priimtas jam turint profesionalų atstovą byloje. Dėl to ieškovų nesąžiningas procesinis elgesys leidžia daryti išvadą, kad restitucijos taikymas natūra (Šveicarijos franko valiuta) nesukels ieškovui jokių ypač žalingų padarinių. Pažymėtina, kad ieškovas byloje šio fakto ir neįrodė. ESTT yra nurodęs, kad ypač žalingos pasekmės, kurios kyla dėl visos sutarties pripažinimo negaliojančia, turi būti vertinamos atsižvelgiant į ginčo metu esamas ar numatomas aplinkybes, bet ne sutarties sudarymo ir vykdymo metu buvusias aplinkybes, nes tik tokiu būdu gali būti užtikrinama tokia vartotojo apsauga, kurios reikalauja Direktyva 93/13/EEB. Taigi iš esmės ieškovas siekia ne restitucijos, bet nubausti atsakovą dėl to, kad ginčo kreditavimo sutarties sąlygos buvo pripažintos nesąžiningomis. Nei pagal Direktyvos 93/13/EEB nuostatas, nei pagal ESTT praktiką neleidžiama restitucijos būdu spręsti klausimų dėl kitokių (išimtinai piniginio pobūdžio) satisfakcijų ar kompensacijų suteikimo už nesąžiningomis pripažintas sąlygas, nes nuo tokių pasekmių pirmiau minėta direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais vartotojų nesaugo, t. y. Direktyva 93/13/EEB nesaugo ieškovo nuo išimtinai piniginio pobūdžio pasekmių (nuostolių), kurių kompensacijos restitucijos būdu siekia ieškovas. Priešingai, pagal ESTT praktiką ir Direktyvos nuostatas, vartotojai turi grąžinti negrąžintą paskolos sumą.

64.2.                      Byloje nustatyta, kad ginčo šalių priešpriešinės prievolės pagal ginčo sutartį buvo vykdomos Šveicarijos franko valiuta. Ši aplinkybė įrodyta byloje rašytiniais įrodymais, šį faktą pripažino ir pats ieškovas. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovas pagal ginčo sutartį įmokas atlikdavo Šveicarijos franko valiuta.

64.3.                      Teismai teisingai nusprendė, kad, pagal Lietuvos teisę, restitucija ginčo kreditavimo sutartį pripažinus negaliojančia ab initio turi būti vykdoma natūra, t. y. ta valiuta, kuria buvo sudaryta ir vykdyta sutartis, neatsižvelgiant į valiutų kursų pokyčius (nominalumo principas). Teisės doktrinoje CK 6.873 straipsnio 6 dalis aiškinama taip, kad tais atvejais, kai iki prievolės įvykdymo pinigų vertė padidėja ar sumažėja, skolininkas turi grąžinti tik sutartyje nurodytą sumą ta valiuta, kuri mokėjimo momentu naudojama kaip atsiskaitymo priemonė (Dambrauskaitė, A. Sandorių negaliojimo teisinės pasekmės. Vilnius: Justitia, 2009, p. 174). Nagrinėjamu atveju atsakovas paskolą suteikė Šveicarijos frankais, ieškovas jų grąžinimo ir palūkanų įmokas mokėjo taip pat Šveicarijos franko valiuta. Tai reiškia, kad, byloje įgyvendinant restituciją, šalių viena kitai grąžintinos sumos turi būti įskaitomos tarpusavyje ir likutis išmokamas Šveicarijos frankais, ir tai atitiktų ne tik bendruosius sąžiningumo ir protingumo principus, bet ir restitucijos taisyklę, kad restitucijos taikymas negali reikšti sankcijos vienai iš šalių, o kitai – nepagrįstą praturtėjimą.

64.4.                      Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad restitucijos taikymas natūra faktiškai atkuria šalių tarpusavio pusiausvyrą ir sugrąžina ieškovą ir atsakovą į padėtį, buvusią iki ginčo sutarties sudarymo, yra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis, nes, viena vertus, atsakovas atgauna tik ieškovo negrąžinto kredito likutį, kita vertus, ieškovas ne tik neturi pareigos mokėti palūkanų ir delspinigių (kurie įskaičiuojami į gauto kredito sumą), bet ir išsaugo už gautą kreditą įsigytą turtą, kurio vertė, tikėtina, nuo 2008 m. iki šios dienos yra žymiai išaugusi. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovui išmokėjo 555 292,50 Šveicarijos franko kreditą, o ieškovas ginčo sutarties vykdymo metu (iki 2024 m. kovo 31 d.) iš viso sumokėjo 285 902,02 Šveicarijos franko įmokų. Vadinasi, negrąžintos paskolos likutis 2024 m. kovo 31 d. yra 269 390,48 Šveicarijos franko. Būtent šis negrąžintas paskolos likutis ir buvo pagrįstai teismų priteistas atsakovui pritaikius restituciją, abi šalys grąžintos į padėtį, buvusią iki ginčo sutarties sudarymo ir atitinkamų priešpriešinių veiksmų atlikimo. Atsakovas pažymi, kad jis dėl teismų pritaikyto restitucijos būdo negauna jokios naudos (pelno), o atgauna tik tai, ką realiai perdavė ieškovui, nes visos ieškovo sumokėtos įmokos dėl palūkanų ir kitų mokesčių buvo įskaitytos į ieškovo gautos paskolos dydį.

64.5.                      Pagal Direktyvos 93/13/EEB ir ESTT nurodomus principus, negali būti toleruojamas verslininko nubaudimas dėl nesąžiningomis pripažintų sąlygų, vadinasi, vartojo apsauga nėra absoliuti. ESTT praktikoje pabrėžiama, kad sutarties sąlygos pripažinimo nesąžininga pasekmės turi padėti užtikrinti sutarties šalių lygybės, kurią galėjo pažeisti nesąžiningos sąlygos taikymas vartotojui, atkūrimą bei atgrasyti komercinės veiklos subjektą nuo tokių sąlygų įtraukimo į vartotojams sudaryti siūlomas sutartis. Byloje visos ieškovo sumokėtos įmokos dėl palūkanų ir kitų mokesčių buvo įskaitytos į ieškovo gauto kredito dydį ir tai sumažino ieškovo negrąžintos paskolos likutį. Vadinasi, atsakovas liko negavęs jokio atlyginimo už tai, kad ieškovas naudojosi atsakovo pinigais ilgesnį nei 17 metų laikotarpį. Viso atsakovo uždarbio (pelno) eliminavimas yra pakankama priemonė kredito įstaigai būti atgrasytai nuo nesąžiningų sąlygų įtraukimo į sutartis, taip pat nenubaudžiant atsakovo (neatimant to, ką šis perdavė ieškovui).

64.6.                      Vykdant restituciją pagal ieškovo siūlomą restitucijos būdą, neteisėtai būtų keičiamos nesąžiningomis pripažintos ginčo sutarties sąlygos, o tai yra draudžiama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalį bei ją aiškinančią ESTT praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. gruodžio 22 d. nutartyje nurodė, kad tuo atveju, kai nėra galimybės pakeisti nesąžiningomis pripažintas sutarties sąlygas dispozityviąja nuostata ar šalių bendru sutarimu taikoma nuostata, teismas turi imtis visų priemonių, būtinų tam, kad apsaugotų vartotoją nuo ypač žalingų pasekmių ir atkurtų realią šių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vis dėlto turėdamas omenyje tai, kad jis negali papildyti šių sutarčių pakeisdamas minėtų sąlygų turinį. Vadinasi, nacionaliniams teismams nėra suteikta teisė modifikuoti nesąžiningomis pripažintų sutarčių sąlygų. Kadangi byloje šalys nesusitarė dėl Šveicarijos frankų pakeitimo kita valiuta, teismai pagrįstai negalėjo savo iniciatyva pakeisti šalių sudarytas sutarties sąlygos bei restituciją pritaikyti eurais, o ne Šveicarijos frankais.

64.7.                      Teismų padarytos pagrįstos išvados, kad pagal ieškovo prašomą restitucijos taikymo būdą ieškovas būtų ne grąžinamas į situaciją iki nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų atsiradimo, bet iš esmės atsakovo sąskaita įgytų reikšmingą finansinę naudą dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pasekmių taikymo. Nagrinėjamu atveju pagal ieškovo siūlomą būdą 555 292,50 Šveicarijos frankais ieškovo gautos paskolos suma turėtų būti keičiama į 366 991,10 Eur (konvertuojant pagal ginčo sutarties sudarymo dienos (2008 m. liepos 2 d.) kursą); tada 285 902,02 Šveicarijos franko ieškovo atsakovui sumokėtų įmokų sumą atsakovas turėtų grąžinti ieškovui kaip bendrą atsakovui sumokėtų įmokų nominalą Šveicarijos frankais (nevertinant įmokų metu buvusio Šveicarijos franko ir euro valiutos kurso); tada ieškovas šią atsakovo grąžintą 285 902,02 Šveicarijos franko sumą parduotų ir už ją įsigytų eurus (atsižvelgiant į Europos centrinio banko duomenis 2025 m. balandžio 9 d., už 285 902,02 Šveicarijos franko turėtų būti gauta 308 145,20 Eur); vėliau 308 145,20 Eur ieškovas turėtų padengti pirmiau apskaičiuotą kreditą (366 991,10 Eur) ir skirtumas, kurį ieškovas liktų skolingas atsakovui, būtų tik 58 845,90 Eur. Tai akivaizdžiai įrodo, kad ieškovo prašomas taikyti restitucijos būdas yra ieškovo siekis gauti naudos.

65.       Kasaciniu skundu ieškovai R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį dėl ieškovų atžvilgiu taikytos restitucijos, taip pat pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, ir prašo restituciją taikyti taip, kaip ieškovai galutinai suformulavo savo reikalavimą 2024 m. birželio 7 d., priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

65.1.                      Ieškovai kelia klausimą, kokioms restitucijos sąlygoms esant galima laikyti, kad vartotojas yra grąžintas į padėtį iki nesąžiningų sutarčių sąlygų atsiradimo; taip pat ar išvestinio ieškinio reikalavimo tenkinimas gali būti visiškai atsietas nuo pagrindinio ieškinio reikalavimo tenkinimo ir pagrindinio ieškinio reikalavimo tenkinimo motyvų; kokia apimtimi restitucijos klausimo sprendimas gali būti atsietas nuo priežasčių, dėl kurių kilo poreikis taikyti restituciją (sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ab initio).

65.2.                       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-969/2023 išaiškinimo šioje byloje: grąžindamas bylą kasacinis teismas konkrečiai išaiškino, ką apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti ir ištirti, tačiau pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė šį kasacinio teismo nurodymą ir visiškai iškreipė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties 29 punkte įvertinta, kad neskaidrios sutarčių sąlygos sukūrė šalių teisių ir pareigų neatitiktį vartotojų nenaudai, nes valiutos pabrangimas smarkiai padidino jų įsipareigojimus bankui, 62 punkte nurodyta, kad teismas turi imtis priemonių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai atkurti), todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas. Teismai skundžiamuose sprendime ir nutartyje neatkūrė šalių teisių ir pareigų pusiausvyros.

65.3.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat nukrypo nuo ESTT praktikos išaiškinimų aktualiais klausimais. ESTT išaiškino, kad nacionalinio teismo pareiga netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, pagal kurią privaloma mokėti sumas, kurios, kaip paaiškėja, yra nepagrįstos, iš principo reiškia atitinkamą tų pačių sumų restitucinį poveikį, nes nesant tokio poveikio būtų galima nepaisyti atgrasomojo poveikio, kurį Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalimi, siejama su jos 7 straipsnio 1 dalimi, siekiama daryti tais atvejais, kai pripažįstama, kad vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų sutartyse yra nesąžiningų sąlygų (ESTT 2023 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Arkadiusz Szcześniak prieš Bank M. SA, C?520/21, 58, 66, 67, 77 ir kt. punktai). Ginčo bylos kontekste dėl skundžiamo teismo sprendimo praktiškai visos neigiamos nesąžiningų sutarčių sąlygų pasekmės atitenka ieškovams, todėl atsakovas (bankas) teismo sprendimu nepatiria atgrasomojo poveikio dėl savo pasiūlytų nesąžiningų sutarčių sąlygų.

65.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, susijusias su restitucijos taikymu ir restitucijos esme bei principais (CK 1.138 straipsnio 2 dalis). Teismai padarė išvadas, kurios neparemtos bylos medžiaga arba yra priešingos bylos įrodymams. Teismai pažeidė restitucijos esmę (ieškovai nėra grąžinami į padėtį iki negaliojančiomis pripažintų sutarčių sudarymo, nes, pritaikius restituciją, ieškovai įpareigoti sumokėti likusią paskolų dalį Šveicarijos frankais). Skundžiamais teismų sprendimais neigiamos nesąžiningų sutarčių pasekmės iš esmės visa apimtimi tenka tik ieškovams, nors CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.146, 6.147 straipsniai suteikia teismui plačią diskreciją taip taikyti restituciją, kad sąžiningai sandorio šaliai nekiltų neigiamų pasekmių.

65.5.                      Teismai neatskleidė bylos esmės – kad restitucijos klausimas yra spręstinas sutarties pripažinimo negaliojančia ab initio priežasčių ir motyvų (kuriais rėmėsi teismas pripažindamas sutartis negaliojančiomis) kontekste. Teismai supainiojo sutarties sąlygų keitimo institutą su restitucijos institutu – apeliacinės instancijos teismas nutarties 76 punkte nurodė, kad restitucijos taikymas kita valiuta reikštų pradinės sutarties sąlygų pakeitimą, tačiau konkretus restitucijos būdas jokiu būdu nėra sutarties sąlygų keitimas – tai sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių nustatymas.

65.6.                      Teismai padarė įrodymų vertinimo ir kvalifikavimo klaidų, nurodė aplinkybes, kurios nėra pagrįstos bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 80 punkte nurodė, kad Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo 47 proc., o ieškovų už paskolas įsigytų nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos (vertė) nuo 2008 metų taip pat pakilo. Tokia teismo išvada apie ieškovų nekilnojamojo turto kainų pokytį nėra pagrįsta bylos duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 27 punkte nurodė, kad ieškovai pagal prašomą restitucijos būdą atsakovo sąskaita įgytų finansinę naudą, tačiau iš tikrųjų dėl Šveicarijos franko kurso pakilimo ieškovai patyrė žalą, o ne įgijo finansinę naudą. Teismai nenurodė ir nepaaiškino, kodėl atmetė ieškovo paaiškinimus, susijusius su atsakovo skaičiavimo nepagrįstumu.

65.7.                      Ieškovai kasaciniu skundu prašo dėl kiekvieno ieškovo taikyti restituciją tokiu būdu: 1) pripažinti, kad ieškovai skolingi bankui konkrečią sumą eurais (kokio dydžio prievolę, susijusią su nekilnojamojo turto įsigijimu, eurais bankas įvykdė už ieškovus, vykdydamas ginčo sutartį); 2) priteisti ieškovams iš atsakovo visas atsakovo iš ieškovų gautas sumas Šveicarijos frankais; 3) nustatyti ieškovams kelių mėnesių terminą nuo dienos, kai atsakovas sumokės ieškovams visas priteistas Šveicarijos frankų sumas, visiškai atsiskaityti su atsakovais pagal 1 punkte nurodytą sumą eurais.

65.8.                       Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartimi iš ieškovų atsakovui priteista 14 495,20 Eur, tačiau šios sumos dalis (13 310 Eur) yra susijusi su teismo nepriimta ir nevertinta teisine išvada, todėl negalėjo būti priteista atsakovui iš ieškovų.

66.       Ieškovas A. B. pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovų R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. kasacinio skundo prašo jį tenkinti.

67.       Atsakovas atsiliepimu į ieškovų R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

67.1.                      Bylą nagrinėję teismai tinkamai nustatė esminę bylos aplinkybę, kad ieškovai neįrodė, o ir neteigė, jog jie patirs ypač žalingas pasekmes panaikinus ginčo sutartis ir taikius restituciją. Teismai, pripažinę nesąžiningomis ginčo sutarčių sąlygas, sprendimus priėmė pagal ieškovų ieškinio reikalavimuose suformuluotus prašymus taikyti su tuo susijusias teisines pasekmes, kurių taikymas savaime lemia, kad ieškovams nekils jokių ypač žalingų padarinių.

67.2.                      Direktyva 93/13/EEB suteikia teisę atsakovui atgauti visą ieškovams suteiktą paskolą, tačiau nesaugo vartotojų nuo išimtinai piniginio pobūdžio pasekmių, atsiradusių dėl ginčo sutarčių vykdymo. Pažymėtina, kad ieškovai reikalavimo dėl tariamos kompensacijos (nuostolių) atlyginimo byloje nereiškė. Pagal ESTT praktiką, Direktyva 93/13/EEB ieškovus saugo tik nuo ypač žalingų pasekmių, atsiradusių po restitucijos, o ne sutarties vykdymo metu.

67.3.                      Pagal Lietuvos teisę, restitucija turi būti vykdoma natūra, t. y. ta pačia valiuta, kuria sutartis buvo sudaryta ir vykdyta. Byloje nėra ginčo, kad sutartys sudarytos ir vykdytos tik Šveicarijos frankų valiuta; Lietuvos teisės normose įtvirtintas piniginių prievolių nominalumo principas lemia restitucijos taikymą natūra. Restitucijos taikymą ta pačia valiuta, kuria buvo sudaryta ir vykdyta sutartis, taip pat patvirtina nuosekli Lietuvos teismų praktika, be to, restitucijos natūra ir nominalumo principas pabrėžiami ir teisės doktrinoje.

67.4.                      Nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų teisinių pasekmių taikymas turi užtikrinti abiejų ginčo šalių interesus, todėl byloje teismų taikytas restitucijos natūra būdas (Šveicarijos franko valiuta) faktiškai atkuria abiejų šalių tarpusavio pusiausvyrą ir sugrąžina į padėtį, buvusią iki ginčo sutarčių sudarymo, t. y., viena vertus, atsakovas atgauna tik ieškovų negrąžinto kredito likutį neuždirbdamas pelno (atsakovas atgauna tik tiek Šveicarijos frankų, kiek faktiškai suteikė ieškovams), kita vertus, ieškovai ne tik neturi pareigos mokėti palūkanų, kurios įskaičiuojamos į gauto kredito sumą, bet ir išsaugo už gautą kreditą įsigytą turtą.

67.5.                      Direktyvos ir ESTT keliami tikslai ir principai nesuteikia teisės bausti verslininką dėl nesąžiningomis pripažintų sąlygų nustatymo, t. y. dėl vartotojo apsaugos verslininkas negali būti finansiškai nubaudžiamas. Atsakovo tikslas išduodant paskolas yra uždirbti pelną iš palūkanų, administravimo mokesčių, todėl viso atsakovo pelno eliminavimas yra pakankama priemonė kredito įstaigai būti atgrasytai nuo nesąžiningų sąlygų įtraukimo į sutartis, kartu nenubaudžiant atsakovo, t. y. neatimant to, ką jis perdavė ieškovams.

67.6.                      Pagal ieškovų prašomą restitucijos taikymo būdą būtų sukurta ES teisės draudžiama pasekmė – ginčo sutarčių sąlygų modifikacija, taip pat nepagrįstai būtų sudarytos sąlygos ieškovams, selektyviai panaudojant valiutų kursus, praturtėti atsakovo sąskaita. Dėl to, byloje ginčo šalims nesusitarus dėl Šveicarijos frankų pakeitimo kita valiuta, teismai pagrįstai savo iniciatyva negalėjo pakeisti šalių sudarytų sutarties sąlygų ir restitucijos pritaikyti eurais, o ne Šveicarijos frankais.

68.       Kasaciniu skundu ieškovai Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį dėl šių ieškovų atžvilgiu taikytos restitucijos ir restituciją taikyti taip, kaip ieškovai galutinai suformulavo savo reikalavimą 2024 m. birželio 7 d., taip pat pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo priteisiant atsakovui iš ieškovų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J., Ž. J., V. K., A. K., T. P., L. L., K. P., G. S., R. R., V. S., S. T., R. V., M. V., G. Z. ir G. K. lygiomis dalimis 8445,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, t. y. po 444,48 Eur iš kiekvieno ieškovo, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

68.1.                      Skundžiamų teismų sprendimų esmė ir rezultatas iš esmės yra toks pat, kokio ieškovai prašė savo pradiniu ieškiniu – modifikuoti sutartis ir perskaičiuoti įmokas, jeigu būtų pripažinta, kad jos buvo sudarytos eurais (nekonvertuotos į Šveicarijos frankus). Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra šioje byloje išaiškinęs, kad ginčas šioje byloje negali būti sprendžiamas modifikuojant sutartį ir perskaičiuojant pagal principą „kas būtų, jeigu būtų“.

68.2.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes sprendime tik nurodytos sumos, kiek kiekvienas ieškovas yra skolingas atsakovui, sprendime neaprašytas restitucijos taikymo mechanizmas ir konkretaus mechanizmo taikymo motyvai (kaip, kokiais principais remdamasis teismas gavo konkrečias sumas).

68.3.                      Pirmosios instancijos teismo sprendime nekonkretūs teismo motyvai prieštarauja bylos medžiagai, yra nenuoseklūs. Ieškovai pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad, nepriklausomai nuo konkretaus įmokos Šveicarijos franko valiuta būdo įnešant grynuosius Šveicarijos frankus, darant pavedimus Šveicarijos franko valiuta, įsigyjant iš atsakovo Šveicarijos frankus ar atsakovui išskaičiuojant iš ieškovų sąskaitų pinigus kitomis valiutomis ir įsigyjant Šveicarijos frankus, į ieškovų sąskaitas, skirtas atsiskaityti pagal ginčo sandorius, būdavo įskaitomi Šveicarijos frankai. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad ieškovai mokėjimus atliko Šveicarijos frankais. Ginčo sutartyse buvo įvirtintas mechanizmas, kad jeigu ieškovai eilinei įmokai laiku neperveda Šveicarijos frankų į savo sąskaitą, už juos tai padaro atsakovas (nurašo lėšas iš ieškovų kitų banko sąskaitų (taip pat ir kitomis valiutomis) ir už jas nuperka reikiamą Šveicarijos frankų sumą). Pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad ieškovai į savo banko sąskaitas niekada neįnešdavo lėšų tiesiogiai Šveicarijos franko valiuta ir iš konvertuotų lėšų Šveicarijos franko valiuta buvo padengiamos įmokos pagal ginčo kredito sutartis, yra akivaizdžiai prieštaraujančios viena kitai.

68.4.                      Nepriklausomai nuo ieškovų ginčo sandorių su atsakovu pobūdžio, ieškovai mokėjo Šveicarijos franko valiuta į savo sąskaitas, o iš šių atsakovas nurašydavo Šveicarijos franko įmokas įvairiais būdais: ieškovams įnešant grynuosius Šveicarijos frankus, darant pavedimus Šveicarijos frankais, įsigyjant iš atsakovo Šveicarijos frankus, atsakovui nurašant iš ieškovų sąskaitų pinigus kitomis valiutomis ir įsigyjant Šveicarijos frankus, visais atvejais į ieškovų sąskaitas, skirtas atsiskaityti pagal ginčo sandorius, būdavo įskaitomi Šveicarijos frankai. Teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad visi ieškovai vienodai įvairiais būdais Šveicarijos frankus pervesdavo į savo sąskaitas, skirtas įmokoms pagal ginčo sutartis, padarė visiškai priešingas išvadas, kad kasacinį skundą teikiantys ieškovai į savo banko sąskaitas niekada neįnešdavo lėšų Šveicarijos franko valiuta.

68.5.                      Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė restituciją reglamentuojančias materialiosios teisės normas, neįvertino, kad, kasacinį skundą teikiantys ieškovai, su atsakovu sudarę ginčo papildomus susitarimus (dėl paskolos likučių, išreikštų kitais arba eurais, konvertavimo į Šveicarijos franko valiutą), negavo nieko iš banko, todėl, taikant restituciją, šie ieškovai neprivalo nieko atsakovui grąžinti.

68.6.                      Pirmosios instancijos teismas, priteisęs sumas, kurias ieškovai privalo sumokėti atsakovui, netaikė restitucijos, o modifikavo ginčo sutartis. Teismas supainiojo sutarties sąlygų keitimo institutą su restitucijos institutu.

68.7.                      Teismų išvados prieštarauja ESTT išaiškinimams, kad vartotojai negali patirti žalos, bankas negali turėti naudos (gauti kompensacijos) iš (dėl) banko nesąžiningų veiksmų (ESTT 2023 m. birželio 15 d. sprendimas byloje Arkadiusz Szcześniak prieš Bank M. SA, C?520/21). Ginčo papildomus susitarimus (dėl konvertavimo į Šveicarijos frankus) pripažinus negaliojančiais nuo jų sudarymo, atsakovas neturi teisės gauti palūkanų už šį laikotarpį. Tuo tarpu teismui ne pritaikius restituciją, o modifikavus ginčo sutartis, bankas visą laikotarpį, kai ieškovai mokėjo įmokas Šveicarijos frankais, gavo palūkanas iš savo neteisėtų veiksmų.

68.8.                      Teismai nurodė aplinkybes, kurios nėra pagrįstos bylos medžiaga, pvz., nors neginčijamai yra nustatyta, kad Šveicarijos franko ir euro kursas nuo 2008 m. kovo 3 d. iki 2017 m. kovo 3 d. pakilo nuo 0,6334 iki 0,9368, t. y. padidėjo 47 proc., o tai lėmė ir grąžinamos paskolos sumos (ją skaičiuojant eurais) padidėjimą, tačiau nėra ginčo ir dėl to, jog ieškovų už paskolas įsigytų nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos (vertė) nuo 2008 metų taip pat pakilo. Byloje nėra pateikta duomenų, kurie parodytų, koks yra ieškovų įsigyto nekilnojamojo turto kainų pokytis. Nors teismai nurodė, kad ieškovai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nedetalizavo, kokias žalingas pasekmes, kurios būtų siejamos su ne piniginiais nuostoliais, jiems sukėlė pirmosios instancijos teismo pasirinktas restitucijos būdas, tačiau restitucijos paskirtis ir tikslas yra grąžinti ginčo šalis į padėtį iki teisės pažeidimo ir įstatymas nenustato, kad restitucijos pasekmė yra ta, jog šalys būtų grąžintos į padėtį iki teisės pažeidimo ir toks šalių grąžinimas būtų siejamas su nepiniginiais nuostoliais. Nors teismai pabrėžė, kad pagal ieškovų prašomą restitucijos taikymo būdą ieškovai būtų ne grąžinami į situaciją iki nesąžiningomis pripažintų ginčo sutarčių sąlygų atsiradimo, bet atsakovo sąskaita gautų finansinės naudos, kurios atlikto apskaičiavimo ieškovai neginčijo, tačiau teismai nepasisakė dėl to, kad ieškovai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose konkrečiai nurodė, jog atsakovo nurodoma tariama jo sąskaita įgyjama finansinė nauda yra ieškovų nuostoliai, atsiradę dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų. Toks įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas lėmė, kad teismai neatskleidė bylos esmės.

68.9.                      Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad ir atsakovo atsiliepime į ieškinį (teismui teiktame 2024 m. balandžio 23 d.) klaidingai nurodyta, jog ieškovo T. P. kredito likutis eurais ar litais iki pakeitimo į Šveicarijos frankus buvo 129 525 Eur, tačiau ši suma buvo ne kredito likutis, o paskolos suma. Realiai visa suma, kurią šis ieškovas pasiskolino (per 3 paskolos išmokas), skaičiuojant euro valiuta, buvo 115 187,60 Eur. T. P. konvertavimo euro valiuta metu atsakovui buvo negrąžinęs 78 531,46 Eur ir vėliau dar papildomai skolinosi Šveicarijos franko valiuta. Tai aiškiai buvo nurodyta ieškovų teismui 2024 m. balandžio 23 d. teiktuose dokumentuose (DOK-14706).

68.10.                      Apeliacinės instancijos teismas atsakovui iš ieškovų priteisė 14 495,20 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (atsakovas prašė 21 755,20 Eur). Teismas neįvertino, kad atsakovas, 2024 m. gruodžio 9 d. teikdamas prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, dokumentuose aiškiai įvardijo, kad 13 310 Eur yra sumokėta už eksperto išvadą, būtent tą, kurios apeliacinės instancijos teismas nepriėmė. Vadinasi, didžiausia priteistina suma atsakovui galėjo būti 8445,20 Eur.

69.       Ieškovas A. B. pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovų Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. kasacinio skundo prašo jį tenkinti.

70.       Atsakovas atsiliepimu į ieškovų Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. kasacinį skundą prašo jį atmesti, palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:

70.1.                      Teismai teisingai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju ab initio negalioja tik ginčo sutarčių pakeitimai dėl Šveicarijos franko valiutos, bet ne pačios kreditavimo sutartys, kurios galioja toliau ir dėl kurių teisėtumo ir sąžiningumo ginčo byloje nėra. Taigi, turi būti laikoma, jog šios sąlygos (be pakeitimų dėl Šveicarijos franko valiutos) galiojo visu laikotarpiu, šalis visada siejo kreditavimo santykiai euro valiuta, todėl visos ieškovų įmokos lito ar euro valiuta iki pakeitimo dėl Šveicarijos franko valiutos laikytinos kaip įmokos pagal galiojančias kreditavimo sutarčių sąlygas. Todėl ieškovų reikalavimas restitucijos pagrindu sumokėtas įmokas gauti Šveicarijos franko valiuta yra nepagrįstas. Pagal CK 6.873 straipsnio 6 dalį, tais atvejais, kai iki prievolės įvykdymo pinigų vertė padidėja ar sumažėja, skolininkas turi grąžinti tik sutartyje nurodytą sumą ta valiuta, kuri mokėjimo momentu naudojama kaip atsiskaitymo priemonė. Pripažinus pakeitimus dėl Šveicarijos franko valiutos negaliojančiais, restitucija turi būti taikoma nustatant skirtumą tarp to, ką atsakovas faktiškai gavo iš ieškovų Šveicarijos franko valiutos pakeitimų vykdymo metu, ir to, ką būtų gavęs, jeigu Šveicarijos franko pakeitimai nebūtų egzistavę. Vadinasi, tarp ieškovų ir atsakovo galiojant ginčo sutarčių sąlygoms dėl prievolių vykdymo euro valiuta, atitinkamai ir restitucijos taikymo metu prievolės turi būti vykdomos ta pačia šalių susitarimą atitinkančia euro valiuta. Ir toks restitucijos būdas nėra nei nesąžiningų sąlygų modifikavimas, nei yra analogiškas pirmiau teismų jau panaikintiems sprendimams.

70.2.                      Aplinkybės dėl to, kiek lėšų euro valiuta ieškovai perdavė atsakovui vykdydami pakeitimus dėl Šveicarijos franko valiutos, taip pat kiek lėšų ieškovai būtų sumokėję, jeigu Šveicarijos franko pakeitimų nebūtų buvę, byloje yra įrodytos ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir ieškovų faktų pripažinimu.

70.3.                      Direktyvos 93/13/EEB ir ESTT keliami tikslai ir principai nesuteikia teisės bausti verslininką dėl nesąžiningomis pripažintų sąlygų nustatymo, t. y. vartotojo apsauga negali lemti verslininko finansinio nubaudimo. Ieškovai siekia nubausti atsakovą atimdami net ir tas palūkanas, kurios niekaip nesusijusios su nesąžiningomis pripažintomis sąlygomis dėl Šveicarijos franko valiutos pakeitimo, nes jos priskaičiuotos pagal tarp šalių galiojančias kreditavimo sutarčių sąlygas, dėl kurių sąžiningumo ir teisėtumo ginčo byloje nėra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl restitucijos būdo, kai kreditavimo sutarties sąlyga yra pripažįstama negaliojančia ab initio

71.       Kasaciniame skunde ieškovas A. B. nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (CK 6.145–6.147 straipsnius), reglamentuojančias restitucijos taikymą, ir toks neteisingas restitucijos būdo pagal nominalą parinkimas prieštarauja restitucijos tikslams ir lemia realios šalių teisių ir pareigų pusiausvyros neatkūrimą, nes ieškovas A. B. nėra grąžinamas į padėtį, buvusią iki nesąžiningos sutarties sąlygos pasirašymo. Nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga iš principo turi būti laikoma niekuomet neegzistavusia, todėl ji negali sukurti padarinių vartotojui. Teismo konstatavimas, kad tokia sąlyga yra nesąžininga, iš principo turi lemti vartotojo faktinės ir teisinės situacijos, kurioje jis būtų, jeigu nebūtų minėtos sąlygos, atkūrimą. Teismų nustatytas restitucijos taikymo būdas lemia ir tai, jog ieškovas iš esmės įvykdytų kreditavimo sutartį visa apimtimi pagal teismų pripažintas nesąžiningomis sutarčių sąlygas.

72.       Kasaciniame skunde ieškovai R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. nurodo, kad skundžiamus procesinius sprendimus priėmę pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų šioje byloje, jog teismas turi imtis priemonių, kad būtų atkurta šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, kadangi neskaidrios sutarčių sąlygos sukūrė šalių teisių ir pareigų neatitiktį vartotojų nenaudai (valiutos pabrangimas žymiai padidino jų įsipareigojimus bankui). Pagal skundžiamus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus visos neigiamos nesąžiningų sutarčių sąlygų pasekmės atitenka ieškovams, todėl atsakovas (bankas) teismo sprendimu nepatiria atgrasomojo poveikio dėl savo pasiūlytų nesąžiningų sutarčių sąlygų. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad restitucijos taikymas kita valiuta reikštų pradinės sutarties sąlygų pakeitimą. Ieškovų teigimu, konkretus restitucijos būdas jokiu būdu nėra sutarties sąlygų keitimas – tai sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių nustatymas.

73.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmiau minėtais ieškovų kasacinių skundų argumentais, kad skundžiamais bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais nebuvo atkurta šalių teisių ir pareigų pusiausvyra.

74.       Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, restitucija taikoma ir tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų šalims didelius nepatogumus. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.

75.       Nors nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių yra ne dėl restitucijos taikymo sumokant ekvivalentą pinigais už daiktą, kurio neįmanoma grąžinti arba toks grąžinimas šalims sukeltų didelius nepatogumus, o dėl valiutos (eurų ar Šveicarijos frankų), kuria turėtų būti vykdoma restitucija, ginčui teisingai išspręsti aktualus pirmiau minėtas teisinis reguliavimas ir dėl jo aiškinimo ir taikymo kasacinio teismo suformuota teismų praktika.

76.       Kasacinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad restitucijos, kaip prievolinio teisinio pažeistų teisių gynimo būdo, kai ji taikoma kaip sandorio pripažinimo negaliojančiu ab initio teisinė pasekmė, esmė – šalys, gavusios tam tikrą turtą nuginčyto sandorio vykdymo metu, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant status quo ante (buvusioji padėtis). Taikant restituciją, siekiama atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, vadinasi, sureguliuoti situaciją taip, lyg sandoris apskritai nebūtų buvęs sudarytas. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, grąžinant negaliojančio sandorio pagrindu perduotą turtą natūra ar piniginiu ekvivalentu. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-16-421/2025 41 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

77.       Vadinasi, nagrinėjamoje byloje restitucija turi būti taikoma tokiu būdu, kad šalys grąžintų viena kitai naudą, kurią jos gavo vykdydamos iš kredito sutarties joms kylančius įsipareigojimus.

78.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmiau minėtus kasacinius skundus padavę ieškovai pagal kredito sutarčių su atsakovu sudarymą ir vykdymą patenka į vieną iš dviejų kategorijų: pirma, ieškovai, kurie buvo sudarę kredito sutartis dėl nekilnojamojo turto įsigijimo su kitomis finansų įstaigomis, ir šiose sutartyse nurodyta valiuta buvo litai arba eurai. Šiems ieškovams sudarius ginčo sutartis su banku, bankas sumokėjo ieškovų kreditoriams ieškovų įsipareigojimus litais arba eurais, o ieškovai tapo skolingi bankui atitinkamas sumas Šveicarijos frankais, apskaičiuotas pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą. Antra, ieškovai, kurie sudarė nekilnojamojo turto įsigijimo sandorius su pardavėjais litais, o su banku ginčo sutartis sudarė Šveicarijos frankais. Bankas pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą nekilnojamojo turto pardavėjams už ieškovų įsigytą nekilnojamąjį turtą sumokėjo litais.

79.       Taigi, jeigu su pirmiau minėtus kasacinius skundus padavusiais ieškovais ginčo sutartys nebūtų buvusios sudarytos, bankas nebūtų privalėjęs sumokėti litais arba eurais už ieškovų nupirktą nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad nors pagal ginčo sutartis skolininkais tapo pirmiau minėtus kasacinius skundus padavę ieškovai, kurie įgijo pareigą grąžinti bankui kredito sumą Šveicarijos frankais, bankas, vykdydamas šias sutartis, įvykdė ir minėtų ieškovų pareigą sumokėti už įsigytą nekilnojamąjį turtą – nekilnojamojo turto pardavėjams sumokėjo eurus arba litus. Kadangi euro ir lito kursas buvo fiksuotas, o lito kaip atsiskaitymo priemonės nebėra, tai nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl restitucijos būdo turėtų būti laikomasi pozicijos, kad bankas, vykdydamas ginčo sutartis, neteko minėtų ieškovų nekilnojamojo turto pardavėjams perduotų eurų, skaičiuojant jų santykį su Šveicarijos frankais pagal ginčo sutartyse nurodytą kursą.

80.       Byloje nėra ginčo, kad ieškovai įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartis vykdė (suteiktą kreditą grąžindavo) Šveicarijos frankais pagal tuo metu buvusį Šveicarijos franko ir euro valiutos kursą. Vadinasi, nors ieškovai įsipareigojimus pagal ginčo sutartis vykdė (suteiktą kreditą grąžindavo) Šveicarijos frankais, jie kiekvienu kredito grąžinimu prarasdavo (sumokėdavo atsakovui) tokią eurais išreikštą sumą, kuri apskaičiuotina pagal tuo metu buvusį Šveicarijos franko ir euro valiutos kursą.

81.       Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo A. B. kasacinio skundo argumentu, kad atsakovo gauta nauda dėl Šveicarijos franko pabrangimo, pritaikius restituciją, turėjo būti perduota vartotojams, tokiu būdu kompensuojant pastarųjų žalą, patirtą dėl Šveicarijos franko pabrangimo. Kaip minėta šios nutarties 76 punkte, pagal kasacinio teismo praktiką, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau negali gauti ir daugiau, nei turėjo.

82.       Dėl pirmiau nurodytos priežasties teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ir ieškovų argumentą, kad vykdant restituciją ieškovų atsakovui sumokėtos sumos priteistinos Šveicarijos frankais, t. y. kad valiutos, kuria vykdoma restitucija, aspektu turėtų būti taikomas mišrus būdas (atsakovui iš ieškovų priteisiama eurais, o ieškovams iš atsakovo – Šveicarijos frankais). Ieškovų sumokėtas atsakovui sumas priteisus Šveicarijos frankais, dėl Šveicarijos franko ir euro kurso pasikeitimo per laikotarpį nuo minėtų sumų sumokėjimo ieškovai gautų daugiau, nei turėjo.

83.       Teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovo atsiliepime į pirmiau minėtus kasacinius skundus nurodytu argumentu, kad tiek, kiek susiję su pirmiau minėtus kasacinius skundu padavusiais ieškovais, skundžiamais bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais buvo atkurta šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, be kita ko, dėl to, kad ieškovų už paskolas įsigytų nekilnojamojo turto objektų rinkos kainos (vertė) nuo 2008 metų taip pat pakilo.

84.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nei ieškovų nekilnojamojo turto objektų įsigijimas, nei tikėtinas jų rinkos kainos padidėjimas apskritai nesietinas su kredito suteikimu Šveicarijos frankais, t. y. jeigu kreditas būtų buvęs suteiktas litais arba eurais, ieškovų nekilnojamojo turto objektų rinkos kaina nebūtų kitokia.

85.       Įvertinusi visa, kas pirmiau minėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, jog pirmiau minėtus kasacinius skundus padavusių ieškovų atžvilgiu restitucija turi būti taikoma Šveicarijos frankais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas ieškovų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. reikalavimas dėl restitucijos taikymo, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, naikintinos. Kadangi, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, ši bylos dalis perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, kuris turi nustatyti ir ištirti įrodymus, susijusius su pareigų, kilusių šalims iš kredito sutarčių,  vykdymu, skaičiuojant eurais pagal pareigų įvykdymo metu buvusį euro ir Šveicarijos franko kursą.

86.       Kasaciniame skunde ieškovai Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nes sprendime tik nurodytos sumos, kiek kiekvienas ieškovas yra skolingas atsakovui, sprendime neaprašytas restitucijos taikymo mechanizmas ir konkretaus mechanizmo taikymo motyvai (kaip, kokiais principais remdamasis teismas gavo konkrečias sumas). Ieškovų vertinimu, skundžiamų teismų sprendimų esmė ir rezultatas iš esmės yra toks pat, kokio ieškovai prašė savo pradiniu ieškiniu – modifikuoti sutartis ir perskaičiuoti įmokas, jeigu būtų pripažinta, kad sutartys buvo sudarytos eurais (nekonvertuotos į Šveicarijos frankus). Ginčo papildomus susitarimus (dėl konvertavimo į Šveicarijos frankus) pripažinus negaliojančiais nuo jų sudarymo, atsakovas neturi teisės gauti palūkanų už šį laikotarpį. Tuo tarpu teismui ne pritaikius restituciją, o modifikavus ginčo sutartis, bankas už visą laikotarpį, kai ieškovai mokėjo įmokas Šveicarijos frankais, gavo palūkanų iš savo neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

87.       Kaip matyti iš bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nurodė, kad dėl to, jog kreditavimo sutarties nuostatos dėl užsienio valiutos taikymo laikytinos nesąžiningomis, teismas papildomas sutartis dėl užsienio valiutos taikymo pripažįsta negaliojančiomis ab initio.

88.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai nurodė CK įtvirtintas teisės normas ir faktines bylos aplinkybes, kuriomis remdamasis ginčo kredito sutarčių pakeitimus dėl Šveicarijos franko kredito valiutos, kuriuos sudarė atsakovas ir ieškovai V. K., T. P., R. V., G. Z., G. K., G. S., K. P., Ž. J. ir R. J., pripažino negaliojančiais ab initio. Teismas nusprendė, kad, pripažinus kreditavimo sutarčių pakeitimus negaliojančiais, šalių pasirašytos kreditavimo sutartys toliau lieka galioti pradinėmis sąlygomis, nes neįrodyta, jog, panaikinus nesąžiningas sąlygas, toliau vykdyti sutarčių nebus galima.

89.       Spręsdamas restitucijos klausimą, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl padarinių, kurie atsirado šalims vykdant iš papildomuose susitarimuose, kuriais sutarčių valiuta iš lito ar euro pakeista į Šveicarijos frankų valiutą, įtvirtintų kredito sutarties sąlygų kylančias pareigas. Teismas restitucijos klausimą teisingai išsprendė grąžindamas kredito sutarčių šalis į padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu nebūtų buvę papildomų susitarimų ir iš kredito sutarčių kylančius įsipareigojimus šalys būtų vykdžiusios litais, eurais, bet ne Šveicarijos frankais. Teismas nurodė, kad atsakovas pateikė lentelę, kurioje nurodė, ką ieškovai yra realiai sumokėję atsakovui, o atsakovas yra realiai gavęs iš ieškovų nuo sutarčių atitinkamų pakeitimų dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo Šveicarijos franko valiuta. Ieškovai atsakovo pateiktų skaičiavimų iš esmės neginčijo. Dėl to, taikant restituciją, atsakovas turi sumokėti ieškovams permokas eurais, o ieškovai atsakovui turi grąžinti negrąžinto kredito likučius eurais pagal ginčo kreditavimo sutartis, buvusias iki pakeitimų, kuriais kredito valiuta buvo pakeista į Šveicarijos frankus.

90.       Teisėjų kolegija pažymi, kad bankas palūkanas turėjo teisę gauti ir gavo ne dėl to, kad papildomais susitarimais buvo pakeistos ginčo sutarčių sąlygos dėl kredito sutarčių vykdymo valiutos, bet dėl to, kad bankas buvo suteikęs ieškovams kreditus, t. y. kreditavimo sutartyse nustatytos (šalių sutartos) palūkanos yra pagal šias sutartis ieškovams suteiktų kreditų (pinigų) kaina. Taigi, teismui nepanaikinus kreditavimo sutarčių, nėra pagrindo teigti, kad bankas neturėjo ir neturi teisės gauti jose nustatytų (šalių sutartų) palūkanų.

91.       Kiti kasacinių skundų argumentai vertintini kaip neturintys įtakos kitokio sprendimo byloje priėmimui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

92.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, jog, pripažinus ne kreditavimo sutartis, bet jų pakeitimus, kuriais buvo sutarta dėl sutarčių vykdymo Šveicarijos franko valiuta, negaliojančiais, taikant restituciją atsakovas turi sumokėti ieškovams permokas eurais, todėl šia suma mažintinas ieškovų negrąžinto kredito likutis, sprendimo rezoliucinę dalį dėl ieškovų Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. reikalavimų tenkinimo suformulavo netiksliai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl šio reikalavimo tikslintina.

Dėl bylos procesinės baigties

93.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos būdo parinkimą, kai dėl kreditavimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ab initio kreditavimo sutartis lieka galioti, nenukrypo nuo šių normų aiškinimo praktikos, tačiau netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias restitucijos būdo parinkimą, kai dėl kreditavimo sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia ab initio ir kreditavimo sutartis pripažįstama negaliojančia ab initio, nukrypo nuo šių normų aiškinimo praktikos. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria išspręstas ieškovų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. reikalavimas dėl restitucijos taikymo, ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinamos ir ši bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 5 dalis), atitinkamai naikinamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, taip pat, atsižvelgiant į šios nutarties 87–88 punktuose išdėstytus motyvus, patikslinama netiksliai suformuluota pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl ieškovų Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. reikalavimų tenkinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

94.       Kasaciniu skundu ieškovai R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V., Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas priteisė atsakovui iš ieškovų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J., Ž. J., V. K., A. K., T. P., L. L., K. P., G. S., R. R., V. S., S. T., R. V., M. V., G. Z. ir G. K. 14 495,20 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad bylos dalis, kuria išspręstas ieškovų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. reikalavimas dėl restitucijos taikymo, perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, naikinama ir ši apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

95.       Ieškovai A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V., taip pat Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. kasaciniais skundais taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą. Atsakovas, pateikęs atsiliepimus į kasacinius skundus, taip pat prašo priteisti jo kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

96.       Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis, kuria išspręstas ieškovų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. reikalavimas dėl restitucijos taikymo, perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, byla dar nėra išnagrinėta iš esmės, vadinasi, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, galutinis paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui išnagrinėjus pirmiau nurodytų ieškovų pareikštus reikalavimus (CPK 93, 96, 98 straipsniai).

97.       Kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį, kuria išspręstas ieškovų A. B., R. A., E. B., Š. G., D. J. ir N. J., A. K. ir S. G.-K., L. L. ir Ž. L., R. R. ir S. R., V. S., S. T., M. V. ir R. V. reikalavimas dėl restitucijos taikymo, ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį, kuria minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį, kuria nuspręsta dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. nutarties dalį ir Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistas.

Patikslinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimo dalį dėl ieškovų Ž. J., R. J., V. K., T. P., K. P., G. S., R. V., G. Z. ir G. K. reikalavimų tenkinimo ir ją išdėstyti taip:

„Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento R. J. ir Ž. J. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. balandžio 2 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: sumažinti Ž. J. ir R. J. 55 069,78 Eur negrąžinto kredito dalį 37 362,44 Eur permoka.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento V. K. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. birželio 10 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: sumažinti V. K. 58 851,61 Eur negrąžinto kredito dalį 12 889,02 Eur permoka.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento T. P. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. gegužės 7 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: sumažinti 67 439,21 Eur negrąžinto kredito dalį 16 388,30 Eur permoka.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento K. P. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. birželio 30 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: priteisti K. P. iš atsakovo „Luminor bank AS“, atstovaujamo „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyriaus, grąžinto kredito 52 723,22 Eur permoką.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento G. S. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. birželio 3 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: sumažinti 127 696,82 Eur negrąžinto kredito dalį 21 533,34 Eur permoka.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento R. V. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. birželio 3 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: sumažinti 77 372,05 Eur negrąžinto kredito dalį 18 899,20 Eur permoka.

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento G. Z. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. gegužės 6 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: sumažinti 33 167,19 Eur negrąžinto kredito dalį 9794,15 Eur permoka.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento G. K. su „Nordea“ banku (teisių perėmėjas „Luminor Bank AS“, veikiantis per „Luminor Bank AS“ Lietuvos skyrių) 2008 m. gegužės 28 d. sudarytą papildomą susitarimą Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją: sumažinti 22 207,41 Eur negrąžinto kredito dalį 7125,10 Eur permoka.“

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai         Gražina Davidonienė

        Sigita Rudėnaitė

        Algirdas Taminskas