Administracinė byla Nr. A-3303-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03785-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. M. ir G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. M. ir G. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI), atlikusi pakartotinį pareiškėjų M. M. ir G. M. (toliau – ir pareiškėjai) mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., 2014 m. spalio 20 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR680-674 ir Nr. FR680-677 (toliau – ir Patikrinimo aktai). Patikrinimų metu nustatyta, kad 2008, 2009 ir 2010 metais pareiškėjai disponavo pajamomis, kurių gavimo šaltiniai nepagrįsti, gautomis iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių prievolė valstybei nebuvo padengta.
2. Šiaulių AVMI 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimais Nr. (26)-FR0682-678 ir Nr. (26)‑FR0682-679 (toliau – ir Šiaulių AVMI sprendimai) pakeitė Patikrinimo aktus, nurodydama sumokėti pareiškėjui – 6 425 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 458 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, papildomai apskaičiavo 3 403 Lt GPM delspinigių, 231 Lt PSD įmokų delspinigių ir skyrė 643 Lt GPM baudos bei 46 Lt PSD įmokų baudos; pareiškėjai – 6 421 Lt GPM, 458 Lt PSD įmokų, papildomai apskaičiavo 3 400 Lt GPM delspinigių, 231 Lt PSD įmokų delspinigių ir skyrė 642 Lt GPM baudos bei 46 Lt PSD įmokų baudos.
3. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. kovo 12 d. sprendimais Nr. 68-30 ir Nr. 68-31 (toliau – ir VMI sprendimai) patvirtino Šiaulių AVMI sprendimus.
4. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2015 m. birželio 10 d. sprendimais Nr. S-104(7-77/2015) ir Nr. S-105(7-76/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimai, MGK sprendimai) patvirtino VMI sprendimus.
5. Pareiškėjai su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti: Šiaulių AVMI 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (26)FR0682-678 ir 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (25)FR0682-679; VMI 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 68-30 ir 2015 m. kovo 12 d. sprendimą Nr. 68-31; MGK 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. S-104(7-77/2015) ir 2015 m. birželio 10 d. sprendimą Nr. S-105(7-76/2015).
6. Nurodė, kad mokesčių administratorius ir MGK neatsižvelgė į esmines aplinkybes. Pareiškėjai nuo pat pradžių mokesčių administratoriui nurodė, kad jų šeimą sudaro 5 asmenys. Be pareiškėjų, jų vaikų, šeimoje kartu gyvena ir pareiškėjos motina – M. L. M.. Būdami viena šeima, jie kartu veda bendrą ūkį, todėl mokesčių administratorius, vertindamas išlaidų pagrįstumą, turėjo atsižvelgti į trijų suaugusių šeimos narių pajamas. Įvertinus bendrai visos pareiškėjų šeimos gautas pajamas ir išlaidas, akivaizdu, jog balansas yra teigiamas (prie skundo pareiškėjai pateikė skaičiavimus).
7. Teigė, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė ir komunalinių mokesčių sumą, nes mokesčiai už komunalinius patarnavimus turėjo būti padalinti 5 asmenims. Patikrinimo akto priede Nr. 5 nurodomos namo, esančio (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buto, esančio Palangoje, ir M. L. M. sodybos komunalinės išlaidos. Taip pat pridedamas namo draudimas, už kurį mokėjo M. L. M., ir žemės mokesčiai, kurie jau įskaičiuoti prie faktinių vartojimo išlaidų. Atkreipė dėmesį į tai, kad priešpriešinio patikrinimo akte nurodyta, jog M. L. M. pajamų užteko jos išlaidoms pagrįsti. Patikrinimų aktų priede Nr. 6 M. L. M. pajamų ir išlaidų lentelėje nėra įtrauktos jos komandiruotpinigių ir priedais prie atlyginimo gautos pajamos, kurios gali būti panaudotos jų išlaidoms pagrįsti.
8. Pareiškėjai nesutiko ir su mokesčių administratoriaus nustatytomis išlaidomis maistui. Nuo pat mokestinio ginčo pradžios pareiškėjai akcentavo, jog turi kaimą ir sodybą (2014 m. kovo 26 d. priešpriešinio patikrinimo aktas ir 2014 m. rugsėjo 9-11 paklausimai), todėl didžiosios dalies maisto neperka. Tai, kad jie gyvena Šiaulių miesto centre, dar nereiškia, kad jie 100 proc. patiria Statistikos departamento nustatytas maisto ir kitas vartojimo išlaidas. Pareiškėjų teigimu, jie maistą gamina tik namuose, nepietauja ir nevakarieniauja restoranuose, kavinėse, neorganizuoja pokylių, todėl jų šeimos išlaidos yra mažesnės, nei mokesčių administratoriaus nustatytos.
9. Pasak pareiškėjų, mokesčių administratorius ir MGK nepripažino pajamomis komandiruočių metu gautų dienpinigių. Komandiruotpinigiai ir priedai prie atlyginimo yra pajamos, susijusios su darbo santykiais. GPM deklaracijose nesimato komandiruotpinigių ir priedų prie atlyginimo, į banko sąskaitas jie pervesti neišskiriant atskirais pavedimais. Pareiškėjai nesutinka su mokesčio administratoriaus teiginiais, jog dienpinigiai buvo išleisti maitinimui užsienio šalyse. Prie 2014 m. lapkričio 17 d. skundo pateikta viešbučio sąskaita už apgyvendinimą ir maitinimą patvirtina, kad 64 Eur už pusryčius įeina į bendrą 222 Eur viešbučio sąskaitos sumą. Minėta suma buvo sumokėta grynais, kuriuos pareiškėjai 2010 m. kovo 5 d. atsiėmė, o komandiruotpinigiai (1 182 Lt) dar papildomai į banko sąskaitą pervesti 2010 m. balandžio 14 d. Komandiruotpinigiai dažniausiai buvo išmokami jau po komandiruočių, todėl kelionės metu jų niekaip nebuvo galima išleisti maitinimui. Atsakovas nepateikė jokių konkrečių įrodymų apie tai, jog komandiruotpinigiai buvo išleisti maistui. Jų komandiruotės buvo grynai dalykinės, aplankomi statybos objektai ir statybinės organizacijos. Jų asmenines išlaidas patvirtina banko sąskaitų išrašai.
10. Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai pareiškėjams priskyrė išlaidas, neva patirtas jų kelionių į Norvegiją, Šveicariją, Čekiją, Vengriją metu, nes jie niekada į šias šalis nevyko. Į šias šalis keliavo M. L. M., šioms kelionėms turėtos išlaidos įvertintos M. L. M. priešpriešinio patikrinimo metu ir negali būti priskirtos pareiškėjams. Sutuoktiniai tiriamuoju laikotarpiu taip pat nevyko ir į JAV bei neįsigijo automobilio „Mercedes Benz ML 350“.
11. Nesutiko su mokesčių administratoriaus taikytu mišriu metodu, nes jų šeima tikrinamuoju laikotarpiu nepatyrė išlaidų transportui, poilsiui ir kultūrai, viešbučiams ir kavinėms. Automobilis panaudos sutartimi buvo perduotas UAB „Meba“ reikmėms, kuri apmokėjo visas su automobilio išlaikymu susijusias išlaidas, įskaitant kurą, draudimo ir techninės priežiūros išlaidas. Dažniausiai darbo reikalų tvarkymas sutapo su privačiais poreikiais, todėl automobilis buvo naudojamas ne asmeniniams poreikiams tenkinti, o verslo interesais. Nepaisant to, mokesčių administratorius šias išlaidas priskyrė statistinėms transporto išlaidoms.
12. Paaiškino, jog butas, esantis Palangoje, buvo įsigytas kaip investicija, taip pat buvo naudojamas šeimos poilsiui. Dėl šios priežasties jų šeima tikrinamuoju laikotarpiu jokių išlaidų viešbučiams nepatyrė, o iš pareiškėjo banko sąskaitos 2008 m. spalio 15 d. apmokėta 111,60 Lt suma buvo skirta svečių, atvykusių verslo reikalais, pietų sąskaitai apmokėti. Pareiškėjų manymu, vienkartinė išvyka į Operos ir baleto teatrą nepatvirtina, kad tokios išvykos tikrinamuoju laikotarpiu buvo nuolatinio pobūdžio.
13. Nurodė, jog mokesčių administratorius mokestinį patikrinimą pradėjo 2014 m. liepos 17 d., todėl mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą už 2008 metus, pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio nuostatas.
14. Teigė, kad MGK savo sprendimų nemotyvavo, apsiribojo tik mokesčių administratoriaus argumentų perrašymu, pareiškėjų motyvų ir argumentų neanalizavo, kas yra savarankiškas pagrindas panaikinti MGK sprendimus.
15. Pareiškėjai ir jų atstovas teismo posėdžio metu papildomai akcentavo, kad nėra aišku, kaip mokesčių administratorius apskaičiavo statistinius rodiklius už 2009 ir 2010 metus, nes Statistikos departamentas, jų žiniomis, tyrimo apie vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį šiuo laikotarpiu nevykdė. Nurodė ir tai, kad buvo atliktas UAB „Meba“ patikrinimas. Iš patikrinimo duomenų matyti, kad dažnai tekdavo dirbti savaitgaliais ir viršvalandžius. Mokesčių administratorius savaitgaliais piltą kurą ir 10 proc. kuro, pilto darbo dienomis (iš viso apie 20 proc. kuro) priskaičiavo kaip pareiškėjo reikmėms naudotą kurą, t. y. kaip natūra gautas pajamas, ir nuo jų įmonei priskaičiavo PVM, GPM ir Sodros įmokas. Tai, pasak pareiškėjų, patvirtina, kad jie savo asmeninių lėšų transportui neišleido, tačiau mokesčių administratorius ne tik apmokestino įmonę, bet dar kartą siekia apmokestinti ir pareiškėjus.
16. Atsakovas atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.
17. Nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjai 2008, 2009 ir 2010 m. disponavo pajamomis, kurių gavimo šaltiniai nepagrįsti, todėl jų gautos kitos pajamos bei nuo šių pajamų mokėtini mokesčiai apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir vadovaujantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą naudojant išlaidų metodą.
18. Tvirtino, jog mokesčių administratorius atsižvelgė į pareiškėjų nurodytas aplinkybes, o 2008–2011 m. pareiškėjų patirtas vartojimo išlaidas apskaičiavo taikydamas mišrų metodą, t. y. išlaidas apmokant už namo apsaugą, turto draudimus, žemės mokestį, ryšių paslaugas, atliekų išvežimą, vandenį/nuotekas, dujas, elektrą skaičiavo pagal faktiškai patirtas išlaidas, o kitas vartojimo išlaidas – pagal Statistikos departamento informaciją (statistinį vidurkį). Išlaidos maistui nebuvo vertinamos, nes už jas apmokėjo M. L. M.. Išlaidos tabakui ir alkoholiniams gėrimams taip pat nebuvo vertinamos dėl kartu gyvenančių nepilnamečių vaikų. Operatyvaus patikrinimo metu priešpriešinei informacijai surinkti nustatyta, kad 2008–2012 metų laikotarpiu M. L. M. piniginių lėšų užteko tik jos asmeniškai patirtoms išlaidoms, įskaitant išlaidas maistui 5 asmenims. 2008–2010 metais ji atliekamų piniginių lėšų (santaupų) nebuvo sukaupusi, todėl negalėjo padengti pareiškėjų pajamų trūkumo. Pareiškėjai teiktuose paaiškinimuose nurodė šeimos patirtas apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas 2008–2011 metų laikotarpiu, tačiau, kadangi jos buvo mažesnės nei Statistikos departamento skelbiama skurdo rizikos riba, jos buvo įvertintos kritiškai. Įvertinęs tai, jog pareiškėjai keliavo ir patirdavo papildomų kelionių išlaidų užsienyje, mokesčių administratorius manė, jog apskaičiuojant pareiškėjų šeimos patiriamas išlaidas, pagrįstai ir teisingai naudojo ne mažesnius nei Statistikos departamento teikiamus duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas, tenkančias vienam gyventojui, gyvenančiam didžiajame mieste (Šiauliai pagal Lietuvos Statistikos departamento rengiamą leidinį „Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos“ yra priskiriami kategorijai „Didieji miestai“), bei teisingai ir objektyviai pritaikė mišrųjį metodą.
19. Dėl Statistikos departamento duomenų naudojimo atsakovas nurodė, jog atliekamam mokestiniam patikrinimui, kai vertinamos mokesčių mokėtojo patirtos išlaidos, mokesčių administratorius gali pasirinkti tokį informacijos šaltinį, kuris leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą, bei turi teisę naudotis informacija, gauta iš Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų, registrų (kadastrų), statistikos leidinių, žinynų, katalogų, spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių, interneto svetainių bei kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius ir gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją. Mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų metodas leido tiksliausiai apskaičiuoti pareiškėjų mokestinę prievolę už praėjusį laikotarpį, remiantis oficialiais ir visuotinai prieinamais duomenimis. Centrinis mokesčių administratorius pažymėjo, jog juvelyrinių dirbinių pirkimas ar sumokėtos administracinės baudos nėra įprastinės vartojimo išlaidos, todėl patikrinimo metu jų įrašymas atskirais įrašais į vartojimo išlaidas yra pagrįstas. Pareiškėjų patikrinimo aktų priede Nr. 6 atskira eilute įtraukti banko mokesčiai, kurie pagal banko sąskaitų išrašus yra už mokėjimo pavedimus, pinigų išėmimą ar sąskaitos aptarnavimą, priskirtini vartojimo išlaidoms, todėl pareiškėjų išlaidos mokestinio ginčo metu Inspekcijai priimant sprendimus buvo mažintos atitinkamomis sumomis.
20. Dėl dienpinigių mokesčių administratorius darė išvadą, kad jie buvo panaudoti sutuoktinių asmeniniam maitinimui užsienio šalyse. Į užsienio komandiruotes sutuoktiniai vykdavo kartu, kai kuriose šalyse aplankydavo kelis miestus, todėl sprendė, jog jų tikslas buvo susijęs ne vien su profesine, bet ir pažintine/poilsine veikla (pvz., Japonijoje, JAE, JAV vyko į skirtingus miestus), todėl negalėjo sutaupyti dienpinigių, o turėjo patirti papildomų išlaidų.
21. Pasisakydamas dėl pareiškėjų patikslintame skunde išdėstytų teiginių apie atsakovo skaičiavimuose naudotus besidubliuojančius duomenis, atsakovas nurodė, jog lentelė Nr. 3 yra padalinta į dvi dalis, kurios pirmoje dalyje surašytos faktinės suminės išlaidos už būsto eksploataciją (04) ir ryšius (08), o II dalyje surašytos suminės statistinės išlaidos, kuriose (04) ir (08) statistiniai dydžiai nėra dubliuojami. Patikrinimų aktų lentelėje Nr. 3 buvo „išminusuotos“ atitinkamos statistinių išlaidų pozicijos ir vietoje jų įrašytos faktinės išlaidos.
22. Nurodė, jog atliekant pareiškėjų pajamų–išlaidų analizę už 2008–2010 metus, į skaičiavimus kaip vartojimo išlaidos buvo įtraukti atitinkami suminiai dydžiai iš lentelės Nr. 3: 2008 m. – 27 902,39 Lt; 2009 m. – 28 838,41 Lt; 2010 m. – 29 435,47 Lt. Administracinės baudos nepatenka į Statistikos departamento skelbiamų išlaidų sąrašą, kaip ir prabangos prekių (juvelyrikos) pirkimas, todėl šių prekių įsigijimas ir baudų sumokėjimas buvo vertinti atskira eilute, kaip ir vejos laistymo sistemos įrengimas (8 100 Lt), kuri įvertinta kaip investicija į ilgalaikį turtą. Pareiškėjų patikrinimo aktų prieduose Nr. 6 atskira eilute įtraukti banko mokesčiai už mokėjimo pavedimus, pinigų išėmimą ar sąskaitos aptarnavimą, todėl priskirti vartojimo išlaidoms.
23. Dėl pareiškėjų argumentų, jog skaičiuodamas jiems tenkančią išlaidų dalį, mokesčių administratorius nepagrįstai naudojosi Statistikos departamento duomenimis (vidutinėmis vartojimo išlaidomis vienam namų ūkio nariui per mėnesį) apie transporto išlaidas, atsakovas paaiškino, jog iš banko sąskaitų išrašų matyti, kad pareiškėjai apsipirkdavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestuose, todėl akivaizdu, jog patirdavo išlaidų transportui.
24. Atsakovas atsiliepime tikslino Patikrinimo aktuose ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimuose paminėtus faktus, kad pareiškėja iš savo atsiskaitomosios sąskaitos sumokėjo 983,78 Lt (o ne 2 555,78 Lt) Estijoje, Taline 2008 m. (o ne 2009 m.) balandžio 5–6 d. (ne komandiruočių metu) bei, kad mokesčių administratorius nenustatė, jog pareiškėjai būtų patyrę išlaidų kitose šalyse (Norvegijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Vengrijoje) ne komandiruočių metu. Pripažino, kad šiose šalyse išlaidas patyrė M. L. M.. Taip pat atsiliepime pažymėjo, jog ši klaida neturi įtakos papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimo rezultatams, nes patirtos išlaidos nebuvo įtrauktos į skaičiavimus, atliekant 2008–2010 m. pajamų–išlaidų analizę.
25. Nesutiko su skundo argumentais dėl komandiruotpinigių priskyrimo pajamoms, nes įmonė atskirai maitinimo išlaidų savo lėšomis neapmokėjo, taigi dienpinigiai buvo panaudoti sutuoktinių asmeniniam maitinimuisi ir kitoms išlaidoms užsienio šalyse padengti (pvz., kaip anksčiau minėta JAE ar Japonija). Dienpinigių paskirtis yra padengti išlaidas, kylančias dėl komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje.
26. Atsakovo įsitikinimu, MAĮ 68 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas pagal Šiaulių AVMI 2013 m. gruodžio 27 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-130 pradėtas 2013 m. gruodžio 27 d., todėl GPM bei PSDĮ tikrinti už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos mokestinis patikrinimas pagal Šiaulių AVMI 2013 m. gruodžio 27 d. pavedimą tikrinti Nr. 35-131 pradėtas 2013 m. gruodžio 27 d., todėl GPM bei PSDĮ tikrinti už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojant atgal nuo 2013 m.
27. Atsakovo atstovė papildomai paaiškino, jog skaičiuojant vartojimo išlaidas buvo įvertintas M. L. M. paaiškinimas, kad ji mokėjo už maistą. Dienpinigiai nebuvo apmokestinti. M. L. M. yra atskiras mokesčių mokėtojas, todėl jos pajamos ir išlaidos buvo atskirtos nuo pareiškėjų. Išlaidos, patirtos automobilio įsigijimui, nepriskirtos tikrinamajam laikotarpiui. Ši aplinkybė vertinta nustatant pareiškėjų pragyvenimo lygį.
28. Nesutikdami su Šiaulių AVMI, VMI ir Komisijos priimtais sprendimais, pareiškėjai padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2016 m. vasario 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3748-821/2016 šį skundą tenkino iš dalies: panaikino apskųstus sprendimus bei grąžino mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, o kitą skundo dalį atmetė.
29. VMI, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 19 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-759-438/2017 jį tenkino iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir perdavė bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.

II.

30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
31. Teismas vadovavosi Taisyklių 6.1, 6.3.3, 28 ir 29 punktais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.87 ir 3.88 straipsniais, GPMĮ 27 straipsnio 1 dalimi.
32. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu pagal turimą informaciją nustatė, jog pareiškėjas turi 40 proc. UAB „Megairė“ akcijų, pareiškėja yra 100 proc. UAB „Meba“ akcininkė ir turi 30 proc. UAB „Megairė“ akcijų. Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes bei pareiškėjų paaiškinimus, atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinama, jog pareiškėjai mokestinio patikrinimo pradžiai, t. y. 2008 m. sausio 1 d., piniginių lėšų ne banke neturėjo.
33. Nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjų 2008 m. pajamos sudarė 500 702,60 Lt, o išlaidos – 522 544,07 Lt, t. y. išlaidos už 2008 metus viršijo pajamas 21 841,47 Lt suma, kuri gauta iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių prievolė valstybei nebuvo padengta. Inspekcija konstatavo, jog M. L. M. 2008 m. neturėjo finansinių galimybių padengti sutuoktinių pajamų trūkumo, nes jos turėtas 96 526,87 Lt grynųjų pinigų likutis metų pabaigoje buvo reikalingas jos pačios būsimoms 2009 m. išlaidoms padengti.
34. Teigė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjų 2009 m. pajamos sudarė 294 789,65 Lt, o išlaidos – 309 143,08 Lt, atitinkamai išlaidos už 2009 m. viršijo pajamas 14 353,43 Lt suma, kurią mokesčių administratorius laikė gauta iš jam nežinomų šaltinių, nuo kurių prievolė valstybei nebuvo padengta. Mokesčių administratorius konstatavo, jog M. L. M. 2009 m. neturėjo finansinių galimybių daugiau padengti sutuoktinių pajamų trūkumo, nes jos turėtas 9 145,98 Lt grynųjų pinigų likutis metų pabaigoje buvo reikalingas jos būsimoms 2010 m. išlaidoms padengti.
35. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjų 2010 m. pajamos sudarė 363 217,33 Lt, o išlaidos – 397 545,84 Lt, todėl išlaidos už 2010 m. viršijo pajamas 34 630,98 Lt suma, gauta iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių prievolė valstybei nebuvo padengta. Mokesčių administratorius konstatavo, jog M. L. M. 2010 m. neturėjo finansinių galimybių daugiau padengti sutuoktinių pajamų trūkumo, nes metų pabaigoje jai susidarė apie tik 899,87 Lt grynųjų pinigų likutis.
36. Nurodė, kad mokesčių administratorius MAĮ 70 straipsnio nuostatas taikė nustatęs, jog pareiškėjų veiksmai atitiko Taisyklių 4.1 punkte įtvirtintą sąlygą, nes pareiškėjų šeimos tikrinamuoju laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo gautas, teisės aktų nustatyta tvarka apskaitytas ir apmokestintas bei deklaruotas pajamas: 2008 m. – 21 841,47 Lt, 2009 m. – 14 353,43 Lt, 2010 m. – 34 630,98 Lt, t. y. buvo konstatuota, kad pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo kitų pajamų, kuriomis ir dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų kitų pajamų nedeklaravo. Pareiškėjams nepateikus tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, mokesčių administratorius negalėjo nustatyti pareiškėjų mokestinės prievolės dydžio įprasta, t. y. atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta, tvarka, todėl pareiškėjų patikrinimą atliko ir mokesčio bazę nustatė taikydamas MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Taip pat nustatyta, jog tiriamojo laikotarpio pabaigai, t. y. 2011 m. ir 2012 m., pareiškėjų patirtos išlaidos pajamų neviršijo. Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius taikė mišrų pareiškėjų šeimos išlaidų apskaičiavimo būdą, t. y. turimo turto išlaikymo ir eksploatacijos išlaidas apskaičiavo pagal faktiškai patirtas išlaidas, surinkęs informaciją iš paslaugų teikėjų; įvertinęs pareiškėjų ir M. L. M. paaiškinimus apie tai, jog M. L. M. dengė maisto išlaidas, šių maistui skirtų išlaidų nepriskirdamas pareiškėjų šeimos išlaidoms; vietos mokesčių administratorius išlaidoms nepriskyrė ir išlaidų tabakui bei alkoholiui dėl kartu gyvenančių nepilnamečių vaikų; kitas išlaidas nustatė pagal Statistikos departamento surinktus duomenis.
37. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pritaikė mišrų išlaidų metodą (tam tikrų statistinių vartojimo išlaidų pareiškėjai nepatyrė, turėjo būti vertinamos tik faktiškai patirtos jų šeimos išlaidos, nėra aišku, kaip buvo nustatytos statistinės 2009 m. vartojimo išlaidos, jei tokių duomenų Statistikos departamentas nekaupė), pažymėjo, kad tiek nagrinėjant mokestinį ginčą ikiteisminėse institucijose, tiek teisme, pareiškėjai savo išlaidų skaičiavimų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais. Apibendrinus banko sąskaitų išrašų duomenis, nustatyta, jog vien tik banko sąskaitose fiksuotos išlaidos viršija pareiškėjų nurodomas išlaidas. Be to, Lietuvos Respublikoje gana ženkli mokesčių mokėtojų išlaidų dalis yra patiriama atsiskaitant grynaisiais pinigais (šių išlaidų dydžio mokesčių administratorius, mokėtojui nepateikus konkrečių ūkines operacijas pagrindžiančių įrodymų, negali objektyviai nustatyti). Iš to teismas darė išvadą, jog mokesčių administratorius dalį pareiškėjo patiriamų išlaidų pagrįstai nustatė pagal Statistikos departamento duomenis. Kaip matyti, pasirinkdamas mišrų metodą mokesčių administratorius atsižvelgė į tai, kad pareiškėjų nurodytos išlaidų rūšys ir sumos buvo mažesnės nei Statistikos departamento skelbiama skurdo rizikos riba. Be to, mokesčių administratorius įvertino ir tą aplinkybę, kad atitinkamos faktinių pareiškėjų šeimos išlaidų rūšys ženkliai viršijo statistinį vidurkį (pareiškėjų šeima ataskaitiniu laikotarpiu įsigijo papildomą žemės sklypą namų valdos praplėtimui, papildomą būstą poilsiui, prabangos prekių, pirko prekes ir paslaugas iš paslaugų teikėjų ar parduotuvių, kuriose asmenys gyvenantys žemiau skurdo ribos paprastai neapsipirkinėja). Todėl mokesčių administratorius padarė pagrįstą išvadą, kad keturių asmenų šeima patyrė ne mažesnes, kaip statistines, vartojimo išlaidas.
38. Teismas nustatė, kad VMI 2015 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (24.10-3 l-5)-R-3728 pateikė Komisijai Statistikos departamento skelbiamų vidutinių vartojimo išlaidų vienam namų ūkio nariui didžiuosiuose miestuose per mėnesį 2008 m. dydį (893,3 Lt) bei paaiškino, jog Statistikos departamentas nuo 2009 m. nebeatlieka namų ūkio biudžeto tyrimo ir neskelbia šio tyrimo pagrindu apskaičiuotų vidutinių vartojimo išlaidų vienam namų ūkio nariui per mėnesį dydžių, tačiau rekomenduoja, apskaičiuojant 2009 m. ir vėlesnių metų vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui, naudoti nacionalinių sąskaitų rodiklį – namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą. Atitinkamai, naudojant Statistikos departamento rekomendacinį namų ūkio vartojimo išlaidų (to meto kainomis) indeksą, nustatytos vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui per mėnesį 2009 m. buvo 737,3 Lt, 2010 m. – 700,9 Lt, 2011 m. – 743,5 Lt. Iš to teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratoriaus naudoti informacijos šaltiniai atitinka Taisyklių reikalavimus.
39. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius, kad M. L. M. gyvena kartu su pareiškėjais ir veda bendrą ūkį, nurodė, jog ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nėra reikšminga. Operatyvaus patikrinimo medžiaga patvirtina, kad M. L. M. išlaidos neviršijo pajamų, todėl ji neturėjo finansinių galimybių padengti sutuoktinių pajamų trūkumo. GPMĮ prasme M. L. M. yra atskiras mokesčių mokėtojas, neturintis jokių teisių į pareiškėjų turtą, jos pajamos, nesant atitinkamų sandorių, negali pateisinti pareiškėjų išlaidų. Nustatyta, kad 2008‑2012 m. sudarydami nekilnojamojo turto sandorius ir sutartis su paskolų teikimo bendrovėms, pareiškėjai veikė individualiai. M. L. M. 2010 m. buvo paskolinusi pareiškėjui 100 000 Lt, kuriuos jis grąžino: 2010 m. – 55 000 Lt, 2012 m. – 45 000 Lt. Šiuo atveju mokesčių administratorius atsižvelgė tik į pareiškėjų ir M. L. M. paaiškinimus, kad M. L. M. dengė maisto išlaidas, todėl šių išlaidų nepriskyrė pareiškėjų šeimos išlaidoms.
40. Teismas pareiškėjų teiginius, kad didžioji dalis produktų yra užauginama M. L. M. ūkyje (darže), dalį maisto teikdavo pareiškėjo motina (turėjusi ūkį), vertino kritiškai ir laikė gynybine pozicija, nes pirminio patikrinimo metu pareiškėjai mokesčių administratoriui apie šią aplinkybę neužsiminė, o laikėsi pozicijos, jog maisto išlaidas dengdavo M. L. M.. Be to, nei mokesčių administratoriui, nei teismui nebuvo pateikti šią aplinkybę patvirtinantys įrodymai.
41. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjų šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, todėl išlaidos sveikatos priežiūrai, švietimui, kultūrai yra neišvengiamos. Mokestinio patikrinimo metu surinkti duomenys ir įrodymai patvirtina, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjų šeima įsigijo bilietus į teatrą, kiną, atsiskaitė už pirkinius vaistinėse, patyrė išlaidų būsto nuomai poilsiui, pirko prekes užsienio šalyse. Taip pat nustatė, kad pareiškėjai gyvena naujai pastatytame name, kurio kasdienei priežiūrai įprastai yra patiriamos išlaidos (perkamos skalbimo ir dulkių valymo priemonės, baldai ir pan.). Be to, šeima yra įsigijusi butą Palangoje, skirtą poilsiui. Byloje nėra duomenų, jog šis būstas perduotas naudotis (išnuomotas) kitiems asmenims, todėl teismas sprendė, kad šis turtas buvo skirtas poilsio paskirčiai bei pagal ją naudojamas. Bylos duomenys taip pat rodo, jog pareiškėjų gaunamos pajamos nėra žemos, todėl nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjų šeima būtų priversta prieš tai nurodytų išlaidų atsisakyti. Taigi pareiškėjų skundo teiginiai, kad jie nepatyrė išlaidų, susijusių su poilsiu, sveikatos priežiūra, būsto išlaikymu, švietimu ir kultūra, yra nepagrįsti, paneigti mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl atmesti.
42. Teismas nepagrįstu laikė pareiškėjų skundo argumentą, kad 2007 m. įsigyto automobilio išlaidos buvo priskirtos prie tikrinamojo laikotarpio išlaidų. Kaip matyti iš atsakovo paaiškinimų ir patikrinimo aktų, 2007 m. gamybos automobilio įsigijimas buvo vertinamas tik kaip kriterijus, nusakantis pareiškėjų pragyvenimo lygį, renkantis statistinius rodiklius pareiškėjų išlaidoms nustatyti. Nors pareiškėjai nesutiko ir su tuo, kad patyrė išlaidų dėl naudojimosi transportu (šeimos automobilis panaudos pagrindu buvo perduotas įmonei, kuri padengė visas su jo eksploatacija susijusias išlaidas), tačiau šiuos jų argumentus paneigė Šiaulių AVMI atlikto UAB „Meba“ mokestinio tyrimo duomenys. 2016 m. sausio 27 d. pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. FR0687-109 nurodyta, kad pagal bendrovės mokestiniam tyrimui pateiktus pirminius buhalterinės apskaitos duomenis nustatyta, jog bendrovė pagal sudarytą panaudos sutartį su fiziniu asmeniu M. M. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. neatlygintinai savo veikloje naudojo lengvąjį automobilį „Mercedes Benz ML350“. Automobilio savininkas M. M. minėtą automobilį naudojo ir savo privatiems poreikiams tenkinti bei savaitgaliais. Pagal bendrovės direktorės įsakymą, M. M. privatiems poreikiams tenkinti sunaudojo 10 proc. patirtų automobilio eksploatacinių ir kuro išlaidų. Už kurą, įsigytą privatiems poreikiams tenkinti bei savaitgaliais, apmokėjo bendrovė, todėl M. M. gavo iš bendrovės pajamų natūra. Ši nauda, remiantis GPMĮ 6 straipsniu, apmokestinama 15 proc. tarifu, galiojusiu tiriamuoju laikotarpiu. Pareiškėjai iš esmės neginčijo faktinės aplinkybės, kad naudojosi bendrovei perduotu automobiliu savo reikmėms. Teismas šio mokestinio tyrimo rezultatų teisingumu nenustatė pagrindo abejoti, todėl darė išvadą, kad pareiškėjų šeima tiriamuoju laikotarpiu patyrė išlaidų transportui.
43. Teismas, vertindamas pareiškėjų teiginius, kad jų pajamomis turi būti laikomi ir dienpinigiai, išmokėti vykstant į darbo keliones užsienyje (dienpinigių kelionių metu jie neišleisdavo, nes jie buvo išmokami jau po kelionės), pažymėjo, kad dienpinigiai yra tikslinė išmoka, skirta komandiruotėje esančio asmens išlaidų apmokėjimui. Nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, nes pajamos yra viskas, kas atneša naudą. Kas laikytina pajamomis, išvardyta GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje, tačiau tai, kad dienpinigiai laikytini pajamomis, nereiškia, jog šiuo atveju jie turi būti įtraukti į pareiškėjų pajamas, iš kurių buvo dengiamos tikrinamojo laikotarpio jų šeimos išlaidos. Teismas iš mokesčių administratoriaus surinktos medžiagos nustatė, kad UAB „Meba“ 2008–2010 metais pareiškėjams atskirai maitinimo išlaidų neapmokėjo, todėl dienpinigiai buvo panaudoti sutuoktinių maitinimosi užsienio šalyse išlaidoms padengti. Taip pat mokesčių administratorius atsižvelgė ir į tai, kad komandiruotės vyko tose šalyse, kuriose pragyvenimo lygis, atitinkamai ir paslaugų kainos, yra aukštesnis, be to, pareiškėjai komandiruočių metu lankydavosi keliuose miestuose, todėl sutaupyti dienpinigių nebuvo galimybės. Netgi pripažinus pareiškėjų nurodytas aplinkybes, kad dienpinigiai jiems buvo išmokėti jau po įvykusių komandiruočių kartu su darbo užmokesčiu, atitinkančiomis tikrovę, tai nepaneigia mokesčių administratoriaus pozicijos, kad šios sumos negali būti pripažintos pajamomis, padengusiomis pareiškėjų šeimos ataskaitinio laikotarpio išlaidas, nes tokiu atveju dienpinigių neišmokėjimas buvo kompensuojamas pareiškėjų asmeniškai disponuojamomis lėšomis (iš banko sąskaitų). O tai leidžia daryti išvadą, kad dienpinigiai buvo išleisti komandiruočių metu.
44. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepagrindė savo pozicijos dėl dalies išlaidų dubliavimo, nes iš patikrinimų aktų lentelės Nr. 3 matyti, jog ji yra padalinta į dvi dalis: pirmoje dalyje surašytos suminės faktinės išlaidos (iš Patikrinimų aktų priedo Nr. 5), kurios atitinkamai pagal statistiką atitinka (04) ir (08) kodus; antroje dalyje surašytos suminės statistinės išlaidos, atitinkančios (03), (05), (06), (07), (09), (10), (11), (12) kodus. (04) ir (08) kodais pažymėti statistiniai dydžiai niekur nebuvo dubliuojami, o vietoje statistinių duomenų įrašytos faktinės išlaidos. Taip pat nustatyta, kad Patikrinimų aktų lentelėje Nr. 3 buvo eliminuotos atitinkamos statistinių išlaidų pozicijos ir vietoje jų įrašytos faktinės pareiškėjų patirtos išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad administracinės baudos nepatenka į Statistikos departamento skelbiamų išlaidų sąrašą, kaip ir prabangos prekių (juvelyrikos) pirkimas, šių prekių įsigijimas ir baudų sumokėjimas įvertinti atskira eilute. Taip pat iš mokesčių administratoriaus paaiškinimo matyti, kad vejos laistymo sistemos įrengimas (8 100 Lt) buvo įvertintas atskira eilute, kaip investicija į ilgalaikį turtą, nes ji ilguoju laikotarpiu tenkins ne pirmo būtinumo pragyvenimo poreikius. Pareiškėjų Patikrinimo aktų priedo Nr. 6 atskira eilute įtraukti banko mokesčiai už mokėjimo pavedimus, pinigų išėmimą ar sąskaitos aptarnavimą, priskirtini vartojimo išlaidoms, kurių dydį Šiaulių AVMI, priimdama sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, eliminavo iš papildomų išlaidų.
45. Teismas dėl pareiškėjos tvirtinimų, kad jai buvo priskirtos išlaidos iš banko sąskaitos, kuri buvo uždaryta, be to, jog ji nevyko į keliones Norvegijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Vengrijoje, pažymėjo, kad centrinis mokesčių administratorius patikslino patikrinimo aktuose ir centrinio mokesčių administratoriaus sprendimuose minėtus faktus, kad pareiškėja iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 983,78 Lt (o ne 2 555,78 Lt) už pirkinius Estijoje, Talino mieste 2008 m. (o ne 2009 m.) balandžio 5–6 d. (ne komandiruočių metu) bei, jog mokesčių administratorius nenustatė, kad pareiškėjai būtų patyrę išlaidų kitose šalyse (Norvegijoje, Šveicarijoje, Čekijoje, Vengrijoje) ne komandiruočių metu, ir pripažino, jog šiose šalyse išlaidų patyrė M. L. M.. Kaip matyti, ši mokesčių administratoriaus klaida neturi jokios įtakos papildomų mokestinių prievolių apskaičiavimo rezultatams, nes patirtos išlaidos nebuvo įtrauktos į skaičiavimus, atliekant 2008–2010 m. pajamų–išlaidų analizę.
46. Teismas atmetė ir pareiškėjų teiginius dėl MAĮ 68 straipsnių pažeidimo atliekant mokestinį patikrinimą. Teismas vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, 134 straipsniu, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 23 punktu. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje mokestinio patikrinimo pavedimas buvo išrašytas, dėl ko iš principo ginčo ir nėra, 2013 m. gruodžio 27 d. Nuo šio momento ir prasidėjo mokestinis patikrinimas, suteikęs teisinę galimybę mokesčių administratoriui patikrinti mokesčių mokėtojus už einamuosius 2013 metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Todėl pareiškėjų skundo teiginiai, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės tikrinti 2008 m. laikotarpio, laikytini nepagrįstais.
47. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad mokesčių administratorius, mokestinio patikrinimo metu apskaičiuodamas pareiškėjų šeimos patirtas išlaidas, pagrįstai ir teisingai naudojo ne mažesnius nei Statistikos departamento teikiamus duomenis apie vidutines vartojimo išlaidas, tenkančias vienam gyventojui, gyvenančiam didžiajame mieste, bei teisingai ir objektyviai pritaikė mišrųjį metodą, atsižvelgęs į pareiškėjų paaiškinimuose nurodytas aplinkybes, todėl pagrįstai nustatė ir apskaičiavo pareiškėjams mokestinės prievolės dydį, kurio teisingumo pareiškėjai objektyviais įrodymais nepaneigė.
48. Teismas nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad MGK neišsamiai išnagrinėjo jų skundo, o tik perrašė centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų argumentus, neatlikdama savarankiško aplinkybių tyrimo, nes, kaip matyti iš pareiškėjų skundo MGK turinio, jis iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjų skundas centriniam mokesčių administratoriui. Teismo vertinimu, Komisija, nagrinėdama pareiškėjų skundus, atliko visapusišką ir objektyvų mokestinio ginčo vertinimą, reikalaudama papildomų mokesčių administratoriaus paaiškinimų bei pasisakydama dėl kiekvieno pareiškėjų skundo argumento. Tai, kad MGK palaikė centrinio mokesčių administratoriaus argumentus, dar nereiškia, jog neatliko savarankiško aplinkybių tyrimo, nes sutikimo su centrinio mokesčių administratoriaus argumentais motyvai yra išdėstyti MGK sprendimuose. Taigi MGK sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti.

III.

49. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimo, prašydami jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.
50. Pareiškėjai apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundus, pateiktus pirmosios instancijos teismui, t. y., kad ginčijamuose sprendimuose pridaryta aritmetinių klaidų, neteisingai skaičiuojama šeimos sudėtis, neteisingai apskaičiuotos faktinės komunalinių patarnavimų išlaidos bei vienam asmeniui tenkanti tokių išlaidų suma, prie komunalinių išlaidų pridėtos tokios išlaidos, kurių pareiškėjai nepatyrė (pvz., žemės mokesčio ir namo draudimo išlaidos jau buvo įtrauktos į vartojimo išlaidas), nepagrįstai į skaičiavimo lentelę vietoje faktinių vartojimo išlaidų įrašytos statistinės vartojimo išlaidos, neteisingai padalintos išlaidos šeimos nariams, sudubliuotos būsto ir vartojimo išlaidos, faktiškai nebuvo patirta kai kurių vartojimo išlaidų (automobilio eksploatacijos ir kuro išlaidų), į pajamas nepagrįstai nebuvo įtraukti pareiškėjų bei M. L. M. komandiruotpinigiai ir lauko priedai, į 2010 m. skaičiavimo lentelę neteisingai įrašytos indėlių palūkanos, mokestinis patikrinimas už 2008 m. negalėjo būti atliekamas.
51. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės dėsto tas pačias aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

52. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. gruodžio 12 d. sprendimų Nr. (26)-FR0682-678 ir Nr. (26)‑FR0682-679, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. kovo 12 d. sprendimų Nr. 68-30 ir Nr. 68-31 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. birželio 10 d. sprendimų Nr. S-104(7-77/2015) ir Nr. S-105(7-76/2015) teisėtumo ir pagrįstumo.
53. Ginčijamais sprendimais pareiškėjui M. M. buvo nurodyta sumokėti 6 425 Lt GPM, 458 Lt PSD įmokų, papildomai apskaičiuota 3 403 Lt GPM delspinigių, 231 Lt PSD įmokų delspinigių ir skirta 643 Lt GPM baudos bei 46 Lt PSD įmokų baudos; o pareiškėjai G. M. – 6 421 Lt GPM, 458 Lt PSD įmokų, papildomai apskaičiuota 3 400 Lt GPM delspinigių, 231 Lt PSD įmokų delspinigių ir skirta 642 Lt GPM baudos bei 46 Lt PSD įmokų baudos.
54. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
55. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl apeliacinio proceso ribų, tikrindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.
56. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, bei argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo.
57. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
58. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014).
60. Nustačius, kad pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo kitų pajamų, kuriomis dengė patirtas išlaidas, tačiau šių gautų pajamų nedeklaravo bei pareiškėjams nepateikus išlaidas pagrindžiančių dokumentų, mokesčių administratorius negalėjo nustatyti pareiškėjų mokestinės prievolės dydžio įprasta, t. y. atitinkamo mokesčio įstatymo nustatyta, tvarka, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjų mokestinės prievolės dydį apskaičiavo MAĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka.
61. MAĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.
62. MAĮ 70 straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103. Pagal Taisyklių 6.3.3 punktą, norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti išlaidų vertinimo metodą.
63. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjams priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal jo atliekamą įvertinimą, taikė būtent išlaidų vertinimo metodą. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas (Taisyklių 14 p.). Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis (Taisyklių 15 p.). Tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys (Taisyklių 16 p.).
64. Nagrinėjamu atveju vietos mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjams priklausančią mokėti mokesčių sumą pagal išlaidų apskaičiavimo metodą, turimo turto išlaikymo ir eksploatacijos išlaidas apskaičiavo pagal faktiškai patirtas išlaidas, surinkęs informaciją iš paslaugų teikėjų; įvertinęs pareiškėjų ir M. L. M. (pareiškėjos motinos) paaiškinimus apie tai, jog M. L. M. dengė maisto išlaidas, šių maistui skirtų išlaidų nepriskirdamas pareiškėjų šeimos išlaidoms; vietos mokesčių administratorius išlaidoms nepriskyrė ir išlaidų tabakui bei alkoholiui dėl kartu gyvenančių nepilnamečių vaikų; kitas išlaidas nustatė pagal Statistikos departamento surinktus duomenis. Taigi mokesčių administratoriaus faktiškai taikytas išlaidų metodas atitiko teisės normų, reguliuojančių šio vertinimo metodo, reikalavimus.
65. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo jų išlaidų dydį susumuodamas faktiškai patirtas išlaidas su išlaidomis pagal statistinius duomenis. Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų išlaidų dydį, statistiniais duomenis pagrindė tik tas išlaidas, kurios nebuvo pagrįstos mokesčių administratoriaus surinktais faktiniais duomenimis. Toks išlaidų apskaičiavimo būdas užtikrino objektyvesnį turimų duomenų įvertinimą. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl faktinių išlaidų ir statistinių išlaidų dydžių dubliavimo yra nepagrįstos.
66. Dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė išlaidų, kurios nėra pagrįstos konkrečiais faktiniais duomenimis, dydžius, teisėjų kolegija pažymi, kad mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nelaikomas objektyvios tiesos nustatymu, bet pagal įstatymą yra laikomas pagalbiniais faktiniais duomenimis, kurių negalima nustatyti įprasto įrodinėjimo proceso metu, todėl tam tikri nukrypimai yra galimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-1236/2012; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-409/2014; 2014 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-542/2014; 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-467-602/2017).
67. Be to, MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
68. Mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga onus probandi yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo.
69. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
70. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius yra surinkęs faktinius duomenis, kuriais grindžia pareiškėjams apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas.   Pareiškėjai, neigdami mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, priešingų (kitokių) duomenų nepateikė. Tik abstraktaus pobūdžio pareiškėjų paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių, nepagrįsti faktiniais duomenimis, negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų.
71. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje yra pakankamai faktinių duomenų išvadai, kad pareiškėjų mokestinės prievolės dydžio apskaičiavimas MAĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka yra pagrįstas. Tai detaliai pagrindė ir išdėstė pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Pareiškėjai, paduodami apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti kitokią išvadą.
72. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

M. M. ir G. M. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.