Civilinė byla Nr. e2A-257-881/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-41152-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.4.2.10

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „LIT-INVEST“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-611-235/2018 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „LIT-INVEST“ dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: uždaroji akcinė bendrovė „Paribys“, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau –ir Inspekcija) ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovę UAB „LIT-INVEST“ savo lėšomis per 3 mėnesius po sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti gelžbetoninį pamatą ir ant jo sumontuotą kuro cisterną (dujų talpą), (duomenys neskelbtini), Vilniuje (žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), bei sutvarkyti statybvietę; teismo sprendime nurodyti, kad atsakovei neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, ieškovė turi teisę nugriauti gelžbetoninį pamatą ir ant jo sumontuotą kuro cisterną (dujų talpą), (duomenys neskelbtini), Vilniuje (žemės sklypo kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), bei sutvarkyti statybvietę pati, reikiamas išlaidas išieškodama iš atsakovės; jei atsakovė per prašomą terminą neįvykdys 1 punkte nustatyto reikalavimo, įpareigoti atsakovę mokėti 30 Eur baudą už kiekvieną reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti pašalinti savavališkos statybos padariniai, pasibaigimo. Nurodė, kad atsakovė, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, neturėdama statybą leidžiančio dokumento, nuomos teise valdomame valstybinės žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), pastatė inžinerinį statinį – įrengė pamatą dujų rezervuarui (ilgis 6,6 m, plotis – 3,0 m) ir ant pamato sumontavo 10 m3 talpos kuro cisterną, kuri prie pado pritvirtinta inkariniais varžtais. 2014 m. gruodžio 12 d. dėl pastatyto statinio surašytas savavališkos statybos aktas Nr. SSA-00-141212-00216, o 2015 m. liepos 14 d. privalomuoju nurodymu pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-00-150714-00086 iš atsakovės pareikalauta savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą inžinerinį statinį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir sutvarkyti statybvietę. Inspekcijai atlikus privalomo nurodymo įvykdymo patikrinimą, 2017 m. rugsėjo 1 d. aktu Nr. PNSSA-100-170901-00123 konstatuota, kad privalomasis nurodymas neįvykdytas – inžinerinis statinys nenugriautas.

2.       Atsakovė UAB „LIT-INVEST“ su ieškiniu nesutiko. Teigė, kad negali pašalinti gelžbetoninės plokštės dėl objektyvių priežasčių. t. y. atsakovės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir nebaigtų degalinės remonto darbų. Anot atsakovės, ieškovė neatsižvelgia į tai, jog tam, kad būtų galima nugriauti gelžbetoninę plokštę, visų pirma, turi būti užbaigti dujų rezervuaro pamato remonto darbai pašalinant nuokrypį (gelžbetoninė plokštė buvo įrengta tam, kad atliekant dujų rezervuaro pakrypusio pamato remonto darbus, dujų rezervuaras galėtų būti saugiai saugomas), o to negalima padaryti dėl atsakovės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Nors teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 pakeitė laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leisdamas atlikti savavališkos statybos akte nurodytų padarinių šalinimo darbus, tačiau aiškiai nenurodė, kokia apimtimi modifikavo pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą bei kokiomis priemonėmis ir būdais atsakovei leidžiama atlikti gelžbetoninės plokštės, nurodytos savavališkos statybos akte, šalinimo darbus. Atsakovė 2015 m. vasario 27 d. kreipėsi į teismą dėl 2015 m. vasario 19 d. nutarties panaikinimo, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 23 d. nutartimi grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti atsakovės prašymą pakeisti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o degalinės nuomotojas trečiasis asmuo UAB „ECOIL“ 2015 m. balandžio 27 d. pateikė teismui prašymą išaiškinti 2015 m. vasario 19 d. nutartį. Atsakovė prašė sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2375-560/2018.

        II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4.       Teismas sprendė, kad atsakovės atsiliepime nurodyti motyvai, dėl kurių nesutinkama su ieškovės reikalavimais, yra nepagrįsti.

5.       Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo nagrinėta civilinė byla Nr. e2-1484-465/2016, kurioje atsakovė ginčijo tiek savavališkos statybos akto, tiek privalomojo nurodymo teisėtumą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu civilinę bylą dėl savavališkos statybos akto panaikinimo nutraukė, o ieškinį dėl privalomojo nurodymo panaikinimo atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1146-232/2017 sprendimą paliko nepakeistą. Teismai nustatė, kad atsakovo įrengta gelžbetoninė plokštė ant kurios sumontuota ir inkariniais varžtais pritvirtinta 10m3 talpos kuro cisterna atitinka ypatingo statinio sąvoką, kurio statybai reikalingas leidimas, todėl privalomasis nurodymas surašytas teisėtai, parenkant vieną iš baigtiniame sąraše nurodytų alternatyvių būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius ir neužkertant kelio statytojui pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe įteisinti savavališką statybą.

6.       Teismas konstatavo, kad šie įsiteisėję teismo sprendimai turi prejudicinę galią nagrinėjant šią bylą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas).

7.       Teismas nustatė, kad atsakovė skundė jos atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjant kitą civilinę bylą dėl nurodytos savavališkos statybos, kurioje atsakove yra UAB „LIT INVEST“. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 pakeitė pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leisdamas atlikti savavališkos statybos akte nurodytų padarinių šalinimo darbus.

8.       Teismas sprendė, kad prieštaringi atsakovės motyvai, dėl kurių ji neva negali įvykdyti privalomojo Inspekcijos nurodymo, vertintini kaip bandymas suklaidinti teismą. Anot teismo, atsakovei niekas nekliudo vykdyti savavališkos statybos padarinių pašalinimą, likusios pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės tokių atsakovės veiksmų nevaržo. 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 teismas nusprendė pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių apimtį, leisdamas atsakovei vykdyti savavališkos statybos padarinių pašalinimą, todėl negali būti jokių neaiškumų atsakovei šalinant savavališkos statybos padarinius.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9.       Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „LIT-INVEST“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą ir ieškinį atmesti bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2375-560/2018, bus pateiktas išaiškinimas dėl 2015 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 ir išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.       Teismas neturėjo teisės išaiškinti 2015 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015, o tą padaręs pažeidė CPK 278 straipsnį, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas bei nepagrįstas. Jis gali būti priimtas tik po to, kai Vilniaus apygardos teismas išspręs dujų rezervuaro grąžinimo klausimą civilinėje byloje Nr. 2-2375-560/2018, atsakovės prašymą pakeisti 2015 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 ir priims nutartį dėl šios nutarties išaiškinimo pagal dar 2015 metais pateiktus prašymus.

9.2.       Teismo sprendimas, kuriuo atsakovė įpareigota pašalinti gelžbetoninę plokštę ją nugriaunant, yra vertinamas kaip kraštutinė priemonė, kuria pažeidžiamas proporcingumo, teisėtų lūkesčių, nuosavybės neliečiamumo principai, nes atsakovė įpareigota nugriauti teisėtai įrengtą dujų rezervuarą. Teismas neįvertino bei nepasisakė dėl atsakovės argumentų, kad vykdant Inspekcijos nurodymą dujų rezervuarą būtina grąžinti į projektinę padėtį, o ne nugriauti.

9.3.       Teismas nesiėmė vertinti galimybės įteisinti gelžbetoninės plokštės, kuri buvo įrengta lokalizuojant ir likviduojant avarijos padarinius, ir ant kurios šiuo metu laikomas dujų rezervuaras. Teismo įpareigojimas nugriauti gelžbetoninę plokštę kartu su dujų rezervuaru, nesudarant galimybės atliktų darbų įteisinti, pažeidžia atsakovės interesus.

9.4.       Norint pašalinti gelžbetoninę plokštę, visų pirma, turi būti užbaigti dujų rezervuaro pamato remonto darbai pašalinant nuokrypį, o šis klausimas vis dar yra sprendžiamas civilinėje byloje Nr. 2-2375-560/2018. Juo labiau teismas nepagrįstai nusprendė pripažinti, kad civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 atsakovės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nesudaro atsakovei kliūčių pašalinti gelžbetoninę, kai nėra išspręstas klausimas dėl dujų rezervuaro grąžinimo. Taigi, kol civilinėje byloje Nr. 2-2375-560/2018 nėra išspręstas dujų rezervuaro grąžinimo klausimas, kol teismas nepateikė 2015 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 išaiškinimo, neišsprendė klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo leidžiant dujų rezervuarą grąžinti į projektinę padėtį, tol atsakovė negali būti įpareigota pašalinti gelžbetoninę plokštę ar dujų rezervuarą. Todėl byloje egzistavo pagrindas sustabdyti bylą iki civilinės bylos Nr. 2-2375-560/2018 ir joje pateiktų prašymų išnagrinėjimo.

10.       Ieškovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1.       Priešingai nei bando įtikinti apeliantė, savavališkos statybos aktas surašytas ne dėl gelžbetoninės plokštės, bet dėl gelžbetoninio pamato ir kuro cisternos kaip vientiso inžinerinio statinio – dujų rezervuaro statybos. Tos pačios aplinkybės konstatuotos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, privalomais visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turinčiais prejudicinę galią šioje civilinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtintas Inspekcijos veiksmų teisėtumas ir surašyto privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius nugriaunant savavališkai pastatytą statinį pagrįstumas, apeliacinio skundo argumentai dėl atliktų statybos darbų apimties, jų kvalifikavimo, ginčo objekto kaip statinio vertinimo nereikšmingi ir papildomai neturi būti nagrinėjami. Teismui patvirtinus privalomojo nurodymo teisėtumą, šis nebegali būti kvestionuojamas ir pagal Inspekcijos ieškinį turi būti išsprendžiamas jo vykdymo klausimas.

10.2.       Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, kad apeliantė neatliko jokių savavališkos statybos darbų, o tik vykdė „senojo pamato“ paprastojo remonto darbus, priskiriamus prie avarijos degalinėje likvidavimo darbų, išnagrinėti ne tik civilinėje byloje Nr. e2-1484-465/2016 dėl aktų teisėtumo, bet ir kitose bylose.

10.3.       Apeliantės argumentai, kad teismas nevertino ir nepasisakė dėl galimybės perkelti dujų rezervuarą, taip pat negalėjo išspręsti ginčo, kol nėra išnagrinėtas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimas civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015, be to, nepagrįstai pats ėmėsi aiškinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015, nepagrįsti ir neturi įtakos nagrinėjamam ginčui. Taip pat šios bylos išnagrinėjimui jokios įtakos neturi ir apeliantės minima kita Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla ar jos prašymų, susijusių su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, išsprendimas.

10.4.       Teismo išvados seka iš savavališkos statybos padarinių teisinio reglamentavimo, bylos faktinių aplinkybių ir, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, negali būti traktuojamos kaip Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties aiškinimas CPK 278 straipsnio pagrindu. Argumentai dėl galimybės Inspekcijai veikti teisės aktų nustatyta tvarka ir apeliantei šalinti savavališkos statybos padarinius vykdant privalomąjį nurodymą, kol neišspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pagal apeliantės prašymus, buvo išnagrinėti ir nagrinėjant ginčą dėl aktų panaikinimo civilinėje byloje Nr. e2-1484-465/2016. Teismas apeliantės nurodomų aplinkybių nepripažino kliūtimis savavališkos statybos padariniams pašalinti.

10.5.       Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir TPSVPĮ) 14 straipsnyje įtvirtintas baigtinis teismui galimų priimti sprendimų sąrašas sprendžiant klausimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo TPSVPĮ nustatyta tvarka. Nė viena iš teisės normų, priešingai nei tvirtina apeliantė, neįtvirtina teismo pareigos vertinti apeliantės nurodomas aplinkybes dėl galimybės perkelti statinį į kitą vietą ir nenumato tokio statybos padarinių šalinimo būdo. Apeliantė visą bylos nagrinėjimo laikotarpį nepateikė įrodymų, kad savavališkos statybos akte ir privalomajame nurodyme nurodyto statinio statybai būtų gavusi statybą leidžiantį dokumentą, ir neįrodinėjo, kad siekia jį gauti ir tokia reali galimybė egzistuoja.

10.6.       Apeliantė neįrodo ir nepagrindžia, kad šioje civilinėje byloje nagrinėjami klausimai neatsiejamai susiję su apeliaciniame skunde nurodyta civiline byla Nr. 2-2375-560/2018 ir jos prašymo dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties išnagrinėjimu. Atsižvelgiant į tai, kad visos svarbios bylai aplinkybės gali būti nustatytos šioje byloje, jokių kliūčių savavališkos statybos padarinių šalinimui pagal Inspekcijos reikalavimą nėra, ką aiškiai pažymėjo tiek teismai įsiteisėjusiais sprendimais (civilinėje byloje Nr. e2-1484-465/2016), tiek teismas skundžiamame sprendime, pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą nėra.

11.       Trečiasis asmuo UAB „Paribys“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1.       Šioje civilinėje byloje turi būti apsiribojama procedūriniu apeliantės įpareigojimo vykdyti tai, ko ji piktybiškai nevykdo, klausimo išsprendimu. Privalomojo nurodymo pagrįstumo ir teisėtumo klausimai buvo išnagrinėti bei visi apeliaciniame skunde apeliantės išdėstyti argumentai jau buvo įvertinti įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1484-465/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1146-232/2017.

11.2.       Pirmosios instancijos teismas neaiškino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015, CPK 278 straipsnio prasme, o tik atkreipė dėmesį į tai, kad tokia nutartis, priimta pagal Inspekcijos prašymą, egzistuoja ir ja išspręstas būtent savavališkos statybos padarinių šalinimo pagal Inspekcijos savavališkos statybos aktą, kurio pagrindu buvo surašytas privalomasis nurodymas, galimybės klausimas.

11.3.       Nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo stabdyti šią civilinę bylą dėl Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-2375-560/2018. Šioje civilinėje byloje Inspekcija reikalauja teismo intervencijos dėl teismuose įsiteisėjusiais sprendimais patikrinto privalomojo nurodymo nevykdymo ir atsakomybės apeliantei už nevykdymą nustatymo, o civilinėje byloje Nr. 2-2375-560/2018 UAB „Paribys“ siekia pažeistų teisių ir įstatymų saugomų interesų savo iniciatyva, be kita ko, reikalaudamas pripažinti, kad dujų degalinės negali būti net ir tariamoje pradinėje projektinėje vietoje, kadangi statybos leidimas tam niekada nebuvo išduotas. Pastarojo klausimo išsprendimas apeliantės savavališkai pastatytos dujų degalinės esamoje vietoje niekaip neįteisintų ir Inspekcijos privalomojo nurodymo nepadarytų nepagrįsto ir/ ar neteisėto.

12.       Trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nėra susiję su departamento kompetencija nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje, todėl departamentas palaiko atsiliepime į ieškinį išdėstytus argumentus ir prašo, sprendžiant dėl apeliacinio skundo tenkinimo, atsižvelgti į juos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).

14.       Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, neįvykdžius privalomo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nurodymo.

15.       Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentus, kad Inspekcijos privalomo nurodymo ji negalėjo įvykdyti dėl kitoje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, konstatavęs, kad teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 pakeitė laikinųjų apsaugos priemonių mastą, leisdamas atlikti savavališkos statybos akte nurodytų padarinių šalinimo darbus, todėl, anot teismo, apeliantei niekas nekliudo vykdyti savavališkos statybos padarinių pašalinimą ir negali būti jokių neaiškumų apeliantei juos šalinant.

16.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės aiškinti kito teismo priimtos nutarties, o tą padaręs pažeidė CPK 278 straipsnį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitų byloje dalyvaujančių asmenų pateikta nuomone, kad nurodytų pirmosios instancijos teismo argumentų negalima vertinti kaip teismo nutarties aiškinimo CPK 278 straipsnio prasme, kadangi toks klausimas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas.

17.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė nepateikė duomenų, jog būtų kreipusis į minėtą 2015 m. vasario 19 d. nutartį priėmusį teismą dėl jos išaiškinimo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad ši nutartis apskritai apeliantei yra neaiški. Apeliantė pati nurodo, kad dėl minėtos nutarties išaiškinimo į teismą kreipėsi kitas asmuo – UAB „ECOIL“ – be to, dar 2015 m. balandžio 27 d., ir apeliantė nepateikė duomenų, kad šis klausimas (vis dar) būtų sprendžiamas teisme, o apeliantė būtų suinteresuota šio klausimo išsprendimu. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas tuo pačiu daro išvadą, kad apeliantės prašymas sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki bus pateiktas išaiškinimas dėl 2015 m. vasario 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-859-560/2015 (Nr. 2-2193-560/2019) yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

18.       Apeliantė taip pat prašo sustabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki civilinėje byloje Nr. 2-2193-560/2019 (Nr. 2-859-560/2015) bus išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Tačiau kaip ir pirmiau nurodytu atveju apeliantė nepateikė duomenų, kad šis klausimas (nuo 2015 m. birželio 23 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas grąžino pirmosios instancijos teismui spręsti apeliantės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo) būtų sprendžiamas teisme ir apeliantė būtų suinteresuota kuo greitesniu jo išnagrinėjimu. Todėl vien tai sudaro savarankišką pagrindą apeliantės prašymą dėl bylos sustabdymo atmesti, papildomai neanalizuojant apeliantės argumentų dėl jos prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ryšio su nagrinėjama civiline byla.

19.       Apeliantės teigimu, Inspekcijos privalomame nurodyme nurodytas reikalavimas nugriauti savavališkai pastatytą inžinerinį statinį yra taikomas tik gelžbetoninei plokštei, todėl teismas neturėjo teisės įpareigoti apeliantę nugriauti ne tik gelžbetoninę plokštę, bet ir dujų rezervuarą, kurio įrengimas degalinėje, anot apeliantės, yra numatytas pagal 2003 m. balandžio 16 d. statybos leidimą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

20.       Byloje nustatyta, kad Inspekcijos 2015 m. liepos 14 d. privalomo nurodymo teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1484-465/2016. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimu apeliantės ieškinį dėl privalomo nurodymo panaikinimo atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1146-232/2017 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, be kita ko, konstatavęs, kad apeliantės įrengta gelžbetoninė plokštė, ant kurios sumontuota ir inkariniais varžtais pritvirtinta 10 m3 talpos kuro cisterna, atitinka ypatingo statinio sąvoką, kurio statybai reikalingas leidimas. Privalomuoju nurodymu apeliantė įpareigota nugriauti savavališkai pastatytą inžinerinį statinį (6,6 m ilgio, 3 m pločio ir 0,3 m aukščio), išmontuoti dujų talpą ir sutvarkyti teritoriją. Todėl apeliantės argumentai, kad privalomasis nurodymas yra taikomas tik gelžbetoninei plokštei, tačiau ne dujų rezervuarui, neatitinka privalomo nurodymo esmės. Tai, kad privalomasis nurodymas surašytas dėl viso statybos objekto, t. y. tiek gelžbetoninės plokštės, tiek ant jos įrengtos kuro cisternos kaip visumos, tiesiogiai pažymėta ir nurodytoje Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nutartyje.

21.       Inspekcijos privalomame nurodyme apeliantei buvo išaiškinta teisė kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. išaiškinta galimybė įteisinti savavališkas statybas. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad šių veiksmų būtų ėmusis ir (ar) turėtų rimtų ketinimų tai padaryti, todėl, priešingai nei apeliantė nurodo, pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėjamoje byloje vertinti apeliantės galimybių įteisinti statinį.

22.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat netenkina apeliantės prašymo dėl nagrinėjamos civilinės bylos sustabdymo, iki bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-2193-560/2019 (Nr. 2-2375-560/2018). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės argumentai nepagrindžia tarp abiejų bylų egzistuojant prejudicinį ar kitą teisinį ryšį, lemiantį būtinumą sustabdyti bylos nagrinėjimą.

23.       Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

24.       Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

25.       Įrodymų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, trečiasis asmuo UAB „Paribys“ nepateikė, todėl dėl šių išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teismas nesprendžia.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                Vilija Mikuckienė

Laima Ribokaitė

Tomas Venckus