Baudžiamoji byla Nr. 2K-143/2011

                                                                                                Proceso Nr. 1-69-00541/2009

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                2.1.4.6.1;

                                                                                                2.1.7.1

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. kovo 22 d.

Vilnius

 

           

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant Gražinai Pavlenko,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Vytauto Jurkevičiaus kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nutarties, kuria

atmesti nukentėjusiosios R. G. ir Kretingos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą tenkinti, paaiškinimų,

 

n u s t a t ė :

 

Kretingos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 10 d. nuosprendžiu R. L. išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje, nesurinkus pakankamai jo kaltės įrodymų.

Išteisintasis R. L. buvo kaltintas tuo, kad pagal teismo sprendimą vengė mokėti lėšas vaiko išlaikymui: t. y. žinodamas, kad pagal Skuodo rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 20 d. sprendimą privalo mokėti dukros E. L. (duomenys neskelbtini) išlaikymui kas mėnesį po 300 Lt, indeksuojant jas Vyriausybės nustatyta tvarka, R. G. naudai iki E. L. pilnametystės, nuo 2008 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. kovo 5 d. vengė pareigos mokėti lėšas vaiko išlaikymui.

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertino, ir tai, kad vengimo išlaikyti nepilnametį vaiką faktas byloje neįrodytas.

Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tada, kai kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą ir galėdamas ją įvykdyti, sąmoningai jos nevykdo. Asmuo baudžiamojon atsakomybėn negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Kasatoriaus manymu, tokių svarbių priežasčių byloje nenustatyta, todėl teismo išvada, kad R. L. neteikė išlaikymo dukteriai dėl sunkios materialinės padėties nepagrįsta, prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams: paties išteisintojo teiginiams, kad dirbo nelegaliai, nukentėjusiosios R. G. parodymams apie R. L. gaunamas pajamas, liudytojos G. B. teisme duotiems parodymams, kad R. L. materialiai remdavo jų bendrus vaikus. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (Baudžiamojo proceso kodekso  [toliau – BPK] 320 straipsnio 3 dalis), nutartį grindė ne įrodymais, o prielaidomis.

Be to, teismas, nenurodydamas motyvų, atmetė nukentėjusiosios pateiktus įrodymus, būtent prie R. G. apeliacinio skundo pridėtus kompaktinį diską su vaizdo ir garso įrašu, įrašo išklotines ir kitą medžiagą, nors nukentėjusioji skunde nurodė, kaip šiuos dokumentus gavo ir kokią įrodomąją reikšmę jie turi. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Skunde pabrėžiama, kad prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė atlikti įrodymų tyrimą ir peržiūrėti nukentėjusiosios pateiktą kompaktinį diską, tačiau apeliacinės instancijos teismas, net neapklausęs nukentėjusiosios, konstatavo, kad įrašai neatitinka keliamų reikalavimų, todėl jais remtis negali. Kasatoriaus manymu, toks prašymas galėjo būti atmestas tik motyvuota teismo nutartimi. Be to, spręsdamas, ar minėtus duomenis pripažinti įrodymais, teismas turėjo patikrinti, ar jų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir ar jie patikrinti BPK numatytais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką liudytojo ar nukentėjusiojo teismo posėdžio metu pateiktas garso įrašas, nors ir nėra gautas naudojant baudžiamojo proceso priemones, laikytinas įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2004). Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji pasinaudojo BPK 28 straipsnyje numatyta teise teikti įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai juos atmetė, t. y. ignoravo dalį svarbių bylos aplinkybių, nukentėjusiosios apeliacinį skundą išnagrinėjo neišsamiai, taip suvaržydamas jos teisę į išsamų ir teisingą bylos išnagrinėjimą.

 

Prokuroro kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

 

Prokuroro kasacinis skundas paduotas dėl, jo nuomone, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų, padarytų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme: 1) šios instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), ir nutartį pagrindė ne įrodymais, o prielaidomis; 2) nemotyvuotai atmetė nukentėjusiosios prašymą ištirti prie apeliacinio skundo pridėtą kompaktinį diską su vaizdo ir garso įrašu ir taip suvaržė nukentėjusiosios teises, kurias jai garantuoja baudžiamojo proceso įstatymas, o tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

BK 164 straipsnis numato atsakomybę už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui vengimą.

Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką iškyla tuo atveju, kai kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2005,              2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008). Taigi, baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Tokiomis svarbiomis priežastimis gali būti laikomos: visuotinė bedarbystė, nedarbingumas dėl ligos, sunki finansinė padėtis ir pan.

Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. L. dėl vengimo išlaikyti vaiką, faktines aplinkybes nustatė remdamasis šiais įrodymais: 1) nukentėjusiosios R. G. duotais parodymais, kad nuo išsiskyrimo R. L. jai paramos išlaikyti vaiko neteikė, todėl ji kreipėsi į teismą ir prisiteisė iš jo alimentus; nuo priteisimo R. L. alimentų nemokėjo, bet yra atvežęs dukteriai daiktų maždaug už 200 Lt; 2) liudytojos G. B. duotais parodymams, kad ji nuo R. L. augina dvi mergaites; joms išlaikyti taip pat yra prisiteisusi iš jo išlaikymą; jis, kai turėdavo pinigų, materialiai remdavo jų bendrus vaikus; 3) nuteistojo R. L. parodymais, kad nors teismo posėdyje dėl alimentų priteisimo R. G. naudai jų dukters E. išlaikymui jis nedalyvavo, tačiau jam buvo žinoma apie tai, kad teismo buvo priteisti alimentai dukters išlaikymui. Nuo 2009 m. spalio mėnesio jis, nerasdamas darbo, buvo įregistruotas darbo biržoje, nepakankamai teikė lėšų vaiko išlaikymui dėl sunkios materialinės padėties, nes neturėjo darbo.

Taigi šios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. L. neteikė išlaikymo dukrai dėl sunkios materialinės padėties, nes neturėjo nuolatinio darbo, vėliau buvo įregistruotas darbo biržoje, kaip ieškantis darbo.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs bylą pagal nustatytas aplinkybes, nutartyje padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra įrodymų, kad R. L. sąmoningai nevykdė pareigos pagal įsigaliojusį teismo sprendimą mokėti lėšas vaiko išlaikymui ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, taip pat kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinių skundų esminių argumentų, nes teismo nutartyje yra išdėstyta pakankamai motyvų dėl šių argumentų, nepažeidžiant BPK 320 straipsnio       3 dalies.

Nukentėjusiojo teisių sąrašas pateiktas BPK 28 straipsnio 2 dalyje, kurioje, be kitų teisių, yra įtvirtintos nukentėjusiojo teisės teikti įrodymus, pateikti prašymus ir kt. Minėta teisės norma suponuoja aktyvų nukentėjusiojo dalyvavimą procese. Šiomis teisėmis jis gali naudotis taip pat, kaip ir kaltinamasis, tai atitinka BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, garantuojantį kaltinimo ir gynybos šalims bylos nagrinėjimo teisme metu lygias procesines teises. Pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse formuojamą teismų praktiką pateikti įrodymus leidžiama bet kurioje proceso stadijoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-191/2005).

Po pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo R. L. nukentėjusioji R. G. 2010 m. birželio 10 d. mobiliuoju telefonu slaptai padarė pokalbio tarp jos ir R. L. garso įrašą. Kompaktinį diską su garso ir vaizdo įrašu bei šio įrašo išklotines, kitą medžiagą pateikė kartu su apeliaciniu skundu, nurodydama, kad, jos manymu, šis įrašas turi reikšmės R. L. nusikalstamai veikai ištirti.

2010 m. rugsėjo 23 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. G. nedalyvavo, tačiau prokurorė D. Mikelėnienė pateikė teismui prašymą atlikti įrodymų tyrimą ir išklausyti pateiktą garso įrašą.

Proceso dalyvių prašymai dėl įrodymų tyrimo atlikimo sprendžiami teismui priimant motyvuotą nutartį (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, protokoline nutartimi atmesdamas minėtą prokurorės prašymą, svarių argumentų nenurodė, o tik apsiribojo teiginiu, kad garso įrašai neatitinka keliamų reikalavimų ir teismas negali jais remtis (b. l. 126). Minėtoje nutartyje nekonkretizuota, kokių būtent reikalavimų neatitinka nukentėjusiosios pateiktas garso ir vaizdo įrašas.

Požymiai, pagal kuriuos sprendžiama, ar tam tikra informacija gali būti laikoma įrodymais, yra nurodyti BPK 20 straipsnyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad teismas, pagal BPK 20 straipsnio   2 dalį spręsdamas, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, atsižvelgia į BPK 20 straipsnio 1, 3, ir 4 dalyse numatytus reikalavimus, o nustatęs, kad išnagrinėti duomenys neatitinka kurio nors iš minėtų reikalavimų, turi tai motyvuotai konstatuoti, nurodyti konkrečias priežastis, dėl kurių šie duomenys neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų (kasacinė nutartis Nr. 2K-264/2006). Pažymėtina, kad netinkamai motyvuotas atsisakymas pripažinti proceso šalies teismui pateikiamus duomenis įrodymais gali pakirsti proceso teisingumą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (mutatis mutandis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas Peri? prieš Kroatiją (Peri? ?. Croatia, no. 34499/06, judgement of March 2008).

Atsižvelgiant į kasacinio teismo įgaliojimų ribas ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dėl prokurorės prašymo atmetimo turinį, kasacinis teismas turi galimybę pasisakyti tik dėl svarstomų duomenų (vaizdo ir garso įrašo) gavimo teisėtumo. Pažymėtina, kad įrašą padarė nukentėjusioji savo iniciatyva, taigi šiuo atveju baudžiamojo proceso ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys valstybės institucijų bei pareigūnų veiklą renkant įrodymus, netaikytini. Siekiant

nustatyti privataus asmens pateiktų duomenų gavimo teisėtumą, reikia patikrinti, ar jie gauti nepažeidžiant įstatymuose, reglamentuojančiuose atitinkamus veiksmus, nustatytų reikalavimų. Tuo atveju, jeigu veiksmai, kuriais gauti duomenys, nėra specialiai reglamentuojami, vadovaujamasi principu ,,leidžiama viskas, kas nėra draudžiama“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad privačių asmenų, siekiant apginti savo teises, t. y. gauti įrodymų byloje, padaryti įrašai gali būti pateikti teismui, kuris kiekvienu atveju sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-360/2004).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo priimta protokolinė nutartis yra procesiškai ydinga, nes nepakankamai motyvuota, ja nebuvo tinkamai išspręstas prokuroro prašymas išklausyti nukentėjusiosios pateiktus įrašus, todėl apeliacinės instancijos teismas suvaržė nukentėjusiosios teisę teikti įrodymus, įtvirtintą BPK 28 straipsnio 2 dalyje.

            Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nukentėjusioji R. G. pateikdama apeliacinį skundą prie jo pridėjo ir kompaktiniame diske 2010 m. birželio 10 d. įrašyto pokalbio tarp jos ir R. L. įrašo išklotines, o apeliacinės instancijos teismo kolegija, spręsdama klausimą dėl įrodymų tyrimo, susipažino su šio įrašo išklotinių turiniu bei įvertino jo reikšmę R. L. nusikalstamai veikai ištirti, daro išvadą, kad šioje baudžiamojoje byloje padarytas pažeidimas nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes jis nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Taigi aptartų aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

            Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

            Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                       Albinas Sirvydis

 

 

                                                                                                                    Valerijus Čiučiulka

 

 

                                                                                                                    Viktoras Aidukas