Pranešėja J. Badaugienė Civilinė byla Nr. 2S-74-194/2013
Teisėjas L. Zederštremas Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00777-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija 110.5.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 21 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Badaugienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Pakruojo vandentiekis“ atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutarties, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal ieškovo UAB „Alsuva“ ieškinį atsakovui UAB „Pakruojo vandentiekis“ dėl skolos priteisimo, ir
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas pateikė teismui ieškinį (1–5 b. l.), prašydamas iš atsakovo UAB „Pakruojo vandentiekis“ priteisti 54 735,07 Lt skolos, 3589,75 Lt palūkanų, 7,75 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuojant atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises, esančias pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai –pinigines lėšas atsiskaitomojoje banko sąskaitoje neviršijant ieškinio sumos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi (83–84 b. l.) ieškovo prašymą tenkino, areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus bei turtines teises, esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, esančias kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose 58 324,82 Lt sumai.
Teismas nurodė, kad prievolės sumokėti už atliktus darbus atsakovas nevykdo nuo 2011 m. lapkričio 25 d. pagal ieškovo pateiktas apmokėti PVM sąskaitas - faktūras, t.y. pakankamai ilgą laiką. Ieškinio suma yra pakankamai didelė ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neatsiskaito gana ilga laiką, bei yra pripažinęs, kad negali ir negalės pats padengti šios skolos, duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog atsakovo finansinė padėtis nėra gera. Įvertinęs ieškovo pareikšto piniginio reikalavimo pobūdį, dydį ir atsakovo vengimą prievolę įvykdyti gera valia, teismas padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais bei tinkamos užtikrinti šioje byloje teismo sprendimo įvykdymą ir kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Pakruojo vandentiekis“ atskiruoju skundu (93–95 b. l.) prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012-11-19 nutartį. Nesutikimą su apylinkės teismo nutartimi atsakovas grindžia šiais argumentais:
- Neaišku, kokiais duomenimis ir aplinkybėmis teismas vadovavosi spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo tinkamam įvykdymui ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Be to, ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų ar kitų dokumentų, patvirtinančių, kad atsakovas, sužinojęs apie bylos iškėlimą teisme, gali bandyti įmonės turtą paslėpti, vengia bendrauti. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas slapstytųsi, vengtų įsipareigojimų vykdymo, atsakovo finansinė padėtis būtų itin sudėtinga ir jis nepajėgs įvykdyti būsimo teismo sprendimo.
- Pagal Rangos sutartį buvo atliekami papildomi, Rangos sutartyje nenumatyti darbai, už kuriuos atsakovas dar nėra atsiskaitęs su ieškovu, tačiau visi kiti mokėjimai už atliktus pagal Rangos sutartį darbus yra atlikti, taigi, sumokėta ieškovui sutarties kaina - 6 227 924, 42 Lt. Papildomi darbai, už kuriuos neatsiskaityta, sudaro tik 54 735,07 Lt, o tai yra tik 0,87 % visos sutarties kainos. Taigi, teismo argumentas, jog prašoma priteisti suma yra didelė ir todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nepagrįstas, kadangi lyginant visą sutarties kainą su reikalaujama priteisti suma, akivaizdu jog suma nėra didelė.
- Ieškovas buvo informuotas, jog lėšos yra numatytos savivaldybės biudžete, jos bus sumokėtos ieškovui, bet dėl netinkamo Rangos sutarties vykdymo vyksta ginčas tarp ieškovo ir atsakovo, nes yra reikalaujama iš ieškovo sumokėti 199 293, 58 Lt dydžio delspinigius. Kadangi minėti piniginiai reikalavimai gali būti įskaityti, todėl ieškovo prašomos sumos mokėjimas buvo atidėtas, kol ieškovo ir atsakovo ginčas bus išspręstas.
- Atsakovas nevengia vykdyti savo įsipareigojimų, lėšos, mokėtinos ieškovui yra numatytos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad kyla reali grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Atsakovas yra savivaldybės įmonė, teikianti viešąsias paslaugas gyventojams, ginanti viešą interesą, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės labai apsunkintų ir sutrikdytų normalų įmonės darbą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą (116–120 b. l.) ieškovas UAB „Alsuva“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012-11-19 nutartį palikti nepakeistą, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas 2012-11-19 nutartyje aiškiai ir išsamiai pagrindė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, nurodydamas, jog ieškinio suma yra pakankamai didelė, atsakovas neatsiskaito ilgą laiką, kad atsakovas pats negali ir negalės padengti šios skolos, jog atsakovo finansinė padėtis nėra gera. Atsakovas nepateikė teismui nei finansinės atskaitomybės dokumentų, nei kitų tariamai gerą finansinę padėtį patvirtinančiu įrodymų, kas reiškia, jog nepaneigė grėsmės būsimo ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ta aplinkybė, kad ieškovui buvo sumokėta Rangos sutarties kaina, nepatvirtina geros atsakovo finansinės padėties, kadangi kaina buvo sumokėta ne atsakovo nuosavomis lėšomis, bet Europos Sąjungos struktūrinių fondu lėšomis. Tuo tarpu savo nuosavomis lėšomis atsakovas yra finansiškai nepajėgus padengti pakankamai nedidelio, lyginant su Rangos sutarties kaina, įsiskolinimo. Atsakovo ruošiamas priešieškinys nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi tai yra bylos iš esmės nagrinėjimo dalykas. Atskirojo skundo argumentas dėl reikalaujamų sumokėti 199 293,58 Lt dydžio delspinigių apskritai yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl svarstant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą šioje byloje neturėtų būti vertinamas. Atsakovas, teigdamas, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios, nepagrindė šio argumento, t. y. nenurodė, kokia apimtimi laikinosios apsaugos priemonės neva yra parinktos nepagrįstai, kaip (kokiu būdu) jų taikymu, neva, bus apsunkinta atsakovo vykdoma ūkinė-komercinė veikla ir (ar) viešųjų paslaugų teikimas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas UAB „Alsuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo UAB „Pakruojo vandentiekis“ priteisti 54 735,07 Lt skolą bei 3589,75 Lt palūkanų, o reikalavimui užtikrinti atsakovo turtui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (1–5 b. l.).
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2012-11-19 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo UAB „Pakruojo vandentiekis“ kilnojamam ir nekilnojamam turtui, bei turtinėms teisėms, o jų nesant – piniginėms lėšoms, leido atsiskaityti su ieškovu, darbuotojais, mokėti privalomuosius mokesčius valstybei bei valstybinio socialinio draudimo fondui (83–84 b. l.).
Pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra pagrįsta teismo abejonė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (LR CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, būsimo, galbūt ieškovui palankaus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas ieškinio užtikrinimo klausimą, tik preliminariai įvertinęs ieškinio pagrįstumą, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendė, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra – ar ieškovo pareikštų reikalavimų patenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įgyvendintas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis proceso normų numatytų priemonių.
Nagrinėjamu atveju atsakovui UAB „Pakruojo vandentiekis“ pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas dėl 58 324,82 Lt sumos. Pažymėtina, kad susiklosčiusi teisminė praktika rodo, jog esant turtiniam ginčui, jei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašoma pradinėje bylos stadijoje, paprastai ieškinio užtikrinimo priemonės yra taikomos. Tai paaiškinama tuo, jog atsakovo pozicija, taip pat jo finansinis pajėgumas teismui šioje stadijoje dar nėra žinomi, o laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad jam ši skolos suma nėra didelė, nes ieškovui yra sumokėta 6 227 924,42 Lt suma, o likusi skolos suma – 54 735,07 Lt sudaro tik 0,87 % visos sutarties kainos, darbai, už kuriuos atsakovas neatsiskaitė su ieškovu, Rangos sutartyje nebuvo numatyti. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad neatlikti papildomi darbai nebuvo įtraukti į šalių pasirašytą Rangos sutartį, kad pagal Rangos sutartį su ieškovu buvo atsiskaityta iš Europos Sąjungos lėšų (6227924,42 Lt), o likusios 54 735,07 Lt skolos dalies atsakovas nesumoka nuo 2011 m. lapkričio mėnesio. Tikslu gauti likusią skolos sumą, atsakovas kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybę, kas rodo, jog atsakovas tokių piniginių lėšų neturi, todėl nepajėgus sumokėti įsiskolinimo. Kad negali ir negalės atsiskaityti su ieškovu pripažino ir pats atsakovas. Pažymėtina, kad LR CPK 178 straipsnis numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Aplinkybes apie tai, kad skolos suma nėra didelė, atsakovas nepagrindžia jokiais įrodymais, neprideda bendrovės balanso, iš kurio matytųsi jo turimo turto vertė, įsipareigojimai ir kt., ar kitokių jo argumentus pagrindžiančių įrodymų, kuriais vadovaudamasis teismas galėtų konstatuoti gerą atsakovo finansinę būklę ir realios grėsmės nebuvimą, tinkamą sprendimo įvykdymą, priėmus ieškovui palankų sprendimą. Nepateikus teismui šių įrodymų, atsakovo atskirojo skundo argumentas laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu.
Apeliantas nurodo, kad tarp ieškovo ir atsakovo vyksta ginčas, nes atsakovas reikalauja iš ieškovo sumokėti 199 293, 58 Lt dydžio delspinigius, piniginiai reikalavimai gali būti įskaityti, todėl ieškovo prašomos sumos mokėjimas buvo atidėtas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui, priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismui nebuvo žinoma apie galimus atsakovo reikalavimus ieškovui ir apie atsakovo ruošiamą priešieškinį, todėl pirmosios instancijos teismas, iš turimų įrodymų pagrįstai sprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Pažymėtina tai, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo, o tik preliminariai įvertina ieškinio reikalavimus, nes ieškinio pagrįstumas bus konstatuotas išnagrinėjus bylą iš esmės.
Atsakovas nurodė, kad jis yra savivaldybės įmonė, teikianti viešąsias paslaugas, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės labai apsunkintų ir sutrikdytų normalų įmonės darbą. Pakruojo rajono apylinkės teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi ekonomiškumo principu, reiškiančiu maksimalų būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą ir minimalų nuostolių ir asmens teisių pažeidimą. Pirmiausia teismas areštavo atsakovo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai – pinigines lėšas, leisdamas atsiskaityti su ieškovu, įmonės darbuotojais, su valstybės ir Sodros biudžetais. Toks laikinųjų apsaugos priemonių eiliškumas, kai pirmiausia areštuojamas atsakovo nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas bei turtinės teisės, ir tik šių nesant – piniginės lėšos, negali apsunkinti ir sutrikdyti normalaus įmonės darbo. Atsakovui leista atsiskaityti su įmonės darbuotojais, mokėti privalomus mokėjimus Sodrai ir valstybės biudžetui, grąžinti skolą ieškovui. Atsakovas tik deklaratyviai konstatavo, tačiau teismui nenurodė, kaip laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas apsunkintų ir sutrikdytų normalų įmonės darbą.
Apeliacinės instancijos pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, išsamiai pagrindė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, todėl priėmė teisiškai pagrįstą nutartį. Tuo tarpu atsakovas atskirajame skunde nurodytų aplinkybių nepagrindė, teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, todėl atskirasis skundas atmestinas.
Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikia jokių šias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl jo prašymas netenkintinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a :
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Jolanta Badaugienė