Administracinė byla Nr. eA-2801-662/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01374-2018-9
Procesinio sprendimo kategorijos:29.9; 20.2.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Š. ir S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š. ir S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės žalos ir palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. Š. (toliau – ir pareiškėjas) ir pareiškėja S. Š. (toliau – ir pareiškėja) (toliau abu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos pareiškėjo naudai 84 400 Eur turtinę žalą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos pareiškėjos naudai 6 400 Eur turtinę žalą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos pareiškėjų naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus.
2. Pareiškėjai paaiškino, kad 2012 m. sausio 9 d. Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra, NMA) ir pareiškėjas pasirašė Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų paramos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos srities „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ paramos sutartį Nr. 3KT-KT-11-1-007094-PR001 (toliau – Paramos sutartis). Paramos sutartimi pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Kaimo turizmo sodybos „Malūnas“ įkūrimas“ Nr. 3KT-KT-11-1-007094-PR001 (toliau – Projektas), o Agentūra – Paramos sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kompensuoti iki 690 560 Lt. Paramos sutarties 5.1 punkte buvo nustatyta, kad parama bus suteikiama, jei Projektas bus įvykdytas iki 2013 m. balandžio 20 d. Paramos sutarties papildomais susitarimais galutinis Projekto įvykdymo terminas buvo perkeltas iki 2014 m. sausio 8 d. Pareiškėjas nurodė, kad vykdydamas projektą, jis 2012 m. sausio 16 d. su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Legertas“ pasirašė Rangos sutartį (toliau – Rangos sutartis), kuri vėlesniais susitarimais buvo kelis kartus pakeista, pratęsiant darbų atlikimo terminus. Agentūra 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime „Dėl paramos skyrimo iš dalies“ Nr. BRK-(12.4)-9703 (toliau – ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas) ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime „Dėl V. Š. išmokėtos paramos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veikos skatinimas“ dalies susigrąžinimo“ Nr. SKP-115 (toliau – ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas Nr. SKP-115) konstatavo, kad 2013 m. sausio 29 d. Rangos sutarties pakeitimu buvo pažeisti projekto vykdytojo, pretenduojančio gauti paramą iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų priemones, prekių, paslaugų ar darbų pirkimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 3D-150 (toliau – Pirkimo taisyklės), 3 punkte nustatyti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, todėl atitinkamai pareiškėjui buvo nesumokėta dalis paramos sumos (14 011,10 Lt) ir dalis išmokėtos paramos sumos pripažinta nekompensuotina (25 734,20 Lt). Agentūros 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu „Dėl skolos susidarymo ir išskaičiavimo“ Nr. BRK-(3.144.)-10314 (toliau – ir 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimas) iš pareiškėjo išskaičiuota Agentūros 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. SKP-115 pripažinta netinkama kompensuoti paramos suma (25 734,20 Lt) (toliau – ir Sprendimai).
3. Pareiškėjas nurodė, jog nesutikdamas su minėtais Agentūros Sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 25 d. sprendimu jo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs jo ir Agentūros ginčą apeliacine tvarka, 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-555-492/2015 (toliau – ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas) apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 25 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo skundą tenkino; panaikino Agentūros Sprendimus. Pareiškėjas teigė, jog įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu buvo pripažinti neteisėtais Agentūros veiksmai, dėl kurių jis daugiau nei pusantrų metų neturėjo galimybės disponuoti 39 745,30 Lt dydžio parama. Vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Agentūra 2015 m. gegužės mėn. jam išmokėjo 39 745,30 Lt. Nepaisant šios aplinkybės, pareiškėjas teigė patyręs didelę turtinę žalą.
4. Pareiškėjas nurodė, kad su banku 2005 m., 2007 m. ir 2008 m. sudarė kredito sutartis (toliau – Kredito sutartys). Dėl Agentūros Sprendimų, kurių pagrindu negavo dalies Projekto finansavimo, 2014 m. susidūrė su dideliais finansiniais sunkumais, nebuvo pajėgus tinkamai vykdyti įsipareigojimų bankui pagal Kredito sutartis – laiku mokėti įmokas, todėl bankas savo iniciatyva jas nutraukė ir pareikalavo nedelsiant grąžinti visą pagal Kredito sutartis paimtą ir dar negrąžintą kredito dalį bei kitus su Kredito sutartimis susijusius mokėjimus. Nepadengus pagal nutrauktas Kredito sutartis mokėtinų sumų, bankas kreipėsi į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš turto. Kredito sutartys buvo užtikrintos: buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusio pareiškėjui ir pareiškėjai, žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusio pareiškėjui, gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausiusio pareiškėjui, hipoteka. Pareiškėjams neturint galimybės padengti antstolio raginimuose nurodytų sumų, kurių bendra suma sudarė 141 098,21 Eur, antstolis pardavė hipoteka įkeistą turtą iš varžytynių už žemesnę nei rinkos kainą. Tokiu būdu, pareiškėjui buvo padaryta 84 400 Eur, o pareiškėjai – 6 400 Eur dydžio žala.
5. Pareiškėjai teigė, jog jeigu atsakovas nebūtų priėmęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo neteisėtais pripažintų Sprendimų ir nebūtų kone pusantrų metų delsęs išmokėti pareiškėjui 39 745,30 Lt (14 011,10 Lt + 25 734,20 Lt) dydžio paramos, pareiškėjas nebūtų vėlavęs mokėti bankui įmokų pagal Kredito sutartis, jos nebūtų buvę nutrauktos, o turtas nebūtų buvęs parduotas iš varžytinių. Pareiškėjai nurodė, jog jų patirta 90 800 Eur dydžio žala yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su Agentūros neteisėtais veiksmais.
6. Pareiškėjai pabrėžė, kad civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais. Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002, 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008).
7. Pareiškėjai paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007). Remiantis nurodytu, teismui sprendus, kad ginčo atveju tiesioginio priežastinio ryšio tarp Agentūros neteisėtų veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos – nėra, pareiškėjai manė, kad pagrindas spręsti dėl netiesioginio priežastinio ryšio neabejotinai turėtų būtų pakankamas.
8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Agentūros, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
9. Atsakovas paaiškino, kad reikalavimas dėl žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius viešosios atsakomybės sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Atsakovas pabrėžė, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
10. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai. Priešingai, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis paramos skyrimą, vertino pareiškėjo pateiktus mokėjimo prašymus ir pagal mokėjimo prašymuose nurodytus duomenis kompensavo pareiškėjui Projekto įgyvendinimo metu patirtas išlaidas. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad priimdamas 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SKP-115, veikė teisės aktų ribose, nes būtent teisės aktai jam suteikė galimybę vertinti mokėjimo prašymus ir priimti sprendimus dėl dalies išmokėtos paramos susigrąžinimo ar paramos mažinimo.
11. Atsakovas akcentavo, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str.), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
12. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas, nesutikdamas su NMA Sprendimais, pasinaudojo jam suteikta teise juos skųsti teismui. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime, kuriuo panaikinti Sprendimai, nebuvo konstatuoti neteisėti Agentūros ar jos darbuotojų veiksmai. Be to, atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, 2015 m. gegužės 11 d. raštu informavo pareiškėją apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymą. Pareiškėjui 2015 m. gegužės 14 d. buvo išmokėta 11 511,04 Eur paramos suma pagal 2012 m. gegužės 18 d., 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. liepos 30 d. mokėjimo prašymus. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ir po Agentūros priimtų Sprendimų, tarp Agentūros ir pareiškėjo sudaryta Paramos sutartis nebuvo nutraukta. Pareiškėją ir Agentūrą toliau siejo Paramos sutartimi įtvirtinti santykiai. Tai patvirtino pareiškėjo pateiktas 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo prašymas ir pareiškėjui 2015 m. gruodžio 21 d. išmokėta 84 040,06 Eur paramos suma.
13. Atsakovas nurodė, kad pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Atsakovas teigė, jog nuosekliai remiantis suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-34/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011), negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Atsakovas pabrėžė, kad patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis.
14. Atsakovas nurodė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašomą priteisti žalą sieja su nutrauktomis Kredito sutartimis ir iš varžytinių parduotu turtu, tačiau NMA atkreipė dėmesį, kad jis nedalyvavo sudarant Kredito sutartis. NMA pažymėjo ir tai, kad pareiškėjų skunde minimos Kredito sutartys sudarytos daug anksčiau, nei buvo pasirašyta Paramos sutartis. NMA nėra žinomos nei Kredito sutarčių sudarymo sąlygos, nei jose prisiimti pareiškėjų įsipareigojimai. Agentūra taip pat atkreipė dėmesį, kad remiantis Paramos sutarties nuostatomis, mokamos paramos tikslas yra kompensuoti su Projekto įgyvendinimu susijusias ir reikalavimus atitinkančias išlaidas, o ne kompensuoti (dengti) pareiškėjų su kitais subjektais sudarytų sutarčių įsipareigojimus. NMA teigė, jog šiuo aspektu (patirtos žalos apskaičiavimas) nurodyti pareiškėjų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad jie realiai patyrė tokio dydžio turtinę žalą (nuostolius).
15. Atsakovas nurodė, jog taip pat nėra priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kadangi atsakovas nėra atlikęs pareiškėjų atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų. Atsakovas teigė, jog nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
II.
16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
17. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, kuri kildinama iš Agentūros veiksmų, priimant 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SKP-115 ir 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą, atlyginimo.
18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 29 d. pateikė paraišką Projektui pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ finansuoti. Pareiškėjas su Agentūra 2012 m. sausio 9 d. pasirašė Paramos sutartį, pagal kurią paramos gavėjas (pareiškėjas) įsipareigojo įgyvendinti Projektą nepažeisdamas Paramos sutarties sąlygų, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Paramos sutarties 2 punkte nurodyta, kad Paramos gavėjui teisės aktuose ir šioje sutartyje numatyta tvarka ir sąlygomis kompensuojama iki 200 000 Eur (690 560,00 Lt) 65 proc. visų tinkamų kompensuoti Projekto išlaidų. Paramos sutarties 4 punkte nurodytos investicijos, kurios kompensuojamos, išmokant paramos lėšas.
19. Teismas nustatė, kad vykdant Projektą, pareiškėjas 2012 m. sausio 16 d. su UAB „Legertas“ pasirašė Rangos darbų sutartį Nr. Požerūnai-12/01/16. Rangos sutarties 4.1 punkte buvo numatyta, kad sutarties priede nurodytų darbų pradžia yra 2012 m. sausio 17 d., o darbų atlikimo pabaiga – 2013 m. balandžio 1 d. Rangos sutartyje numatyta, kad darbai bus vykdomi 4 etapais (4.1.2 punktas). 2013 m. sausio 29 d., 2013 m. birželio 20 d. ir 2013 m. rugpjūčio 28 d. Rangos sutarties pakeitimais darbų atlikimo terminas buvo pratęstas.
20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 18 d. pateikė mokėjimo prašymą Nr. 3KT-KT-11-1-007094-MP001 (toliau – 2012 m. gegužės 18 d. mokėjimo prašymas), kuriuo prašė kompensuoti 2012 m. gegužės 18 d. mokėjimo prašyme nurodytas patirtas išlaidas. 2012 m. gegužės 18 d. mokėjimo prašymas buvo įvertintas ir pareiškėjui 2012 m. birželio 25 d. buvo išmokėta 32 735,46 Eur (113 029,00 Lt) paramos suma.
21. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 30 d. pateikė mokėjimo prašymą Nr. 3KT-KT-11-1-007094-MP002 (toliau – 2013 m. balandžio 30 d. mokėjimo prašymas), kuriuo prašė kompensuoti 2013 m. balandžio 30 d. mokėjimo prašyme nurodytas patirtas išlaidas. 2013 m. balandžio 30 d. mokėjimo prašymas buvo įvertintas ir pareiškėjui 2013 m. birželio 17 d. buvo išmokėta 41 795,93 Eur (144 313,00 Lt) paramos suma.
22. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 30 d. pateikė mokėjimo prašymą Nr. 3KT-KT-11-1-007094-MP003 (toliau – 2013 m. liepos 30 d. mokėjimo prašymas), kuriuo prašė kompensuoti 2013 m. liepos 30 d. mokėjimo prašyme nurodytas patirtas išlaidas. Įvertinus pateiktą 2013 m. liepos 30 d. mokėjimo prašymą, pareiškėjui buvo suteikta ir 2013 m. gruodžio 11 d. išmokėta 36 520,79 Eur (126 099,90 Lt) parama vietoj prašytos 40 578,95 Eur (140 111,00 Lt) paramos.
23. Teismas nustatė, kad Agentūra 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. SKP-115 konstatavo, kad 2013 m. sausio 29 d. Rangos sutarties pakeitimu buvo pažeisti Pirkimo taisyklių 3 punkte nustatyti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, todėl atitinkamai buvo nesumokėta dalis paramos sumos ir dalis išmokėtos paramos sumos pripažinta nekompensuotina. Agentūros 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu iš pareiškėjo išskaičiuota Agentūros 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. SKP-115 pripažinta netinkama kompensuoti paramos suma (25 734,20 Lt).
24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Agentūros Sprendimus ginčijo Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. birželio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5107-580/2014 jo skundą atmetė.
25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 1 d. pateikė mokėjimo prašymą Nr. 3KT-KT-11-1-007094-MP004 (toliau – 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo prašymas), kuriuo prašė kompensuoti 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo prašyme nurodytas patirtas išlaidas. 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo prašymas buvo įvertintas ir 2015 m. gruodžio 21 d. pareiškėjui buvo išmokėta 84 040,06 Eur paramos suma.
26. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimu panaikino NMA 2013 m. lapkričio 21 d. raštą, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir 2013 m. gruodžio 12 d. raštą, konstatavęs, kad 2013 m. sausio 29 d. susitarimu Rangos sutarties pakeitimas atliktas dėl objektyvių ir pateisinamų aplinkybių, kurių sutarties šalys negalėjo iš anksto numatyti, tokiu pakeitimu nebuvo paneigti Projekto tikslai ar uždaviniai, todėl Projekto vykdytojas nepažeidė Pirkimo taisyklių nuostatų. Paneigus atsakovo išvadą dėl Pirkimų taisyklių pažeidimo pripažinta, kad pareiškėjui nepagrįstai taikytas Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153, 197.1.1 ir 197.4 punktuose numatytas paramos sumažinimas, nepagrįstai remtasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ įgyvendinimo 2011 metais taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2011 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 3D-377, 31 punktu ir 35.6 punktu, pagal kuriuos dalis Projekto įgyvendinimui skirtų išlaidų pripažinta netinkamomis bei išskaičiuotos iš pareiškėjo.
27. Teismas nurodė, kad NMA, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, 2015 m. gegužės 11 d. raštu „Dėl teismų sprendimų vykdymo“ Nr. BRK-4511 informavo pareiškėją apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymą, nurodydama, kad priėmė sprendimą kompensuoti 4 057,89 Eur (14 011,10 Lt) pagal 2013 m. liepos 30 d. mokėjimo prašymą bei kompensuoti pagal 2012 m. gegužės 18 d. mokėjimo prašymą 3 273,55 Eur (11 302,90 Lt) paramos sumą ir pagal 2013 m. balandžio 30 d. mokėjimo prašymą 4 179,60 Eur (14 341,30 Lt) paramos sumą. Pareiškėjui 2015 m. gegužės 14 d. buvo išmokėta 11 511,04 Eur paramos suma pagal 2012 m. gegužės 18 d., 2013 m. balandžio 30 d. ir 2013 m. liepos 30 d. mokėjimo prašymus.
28. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teismas rėmėsi CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu turtinės žalos apibrėžimu, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Teismas nurodė, kad šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
29. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
30. Teismas, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei nurodė, kad veiklos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Teismas nurodė, jog sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
31. Teismas nustatė, kad turtinės žalos atsiradimą pareiškėjai kildina iš Agentūros veiksmų, priimant Sprendimus, dėl kurių pareiškėjai laiku negavo dalies skirtos paramos, todėl negalėjo įvykdyti kreditorinių įsipareigojimų bankui, dėl ko, jų teigimu, prarado turtą, kuris buvo parduotas iš varžytinių ir žemesne nei rinkos kaina.
32. Teismas nustatė, jog byloje ginčo, kad Agentūros Sprendimais pareiškėjui nebuvo sumokėta dalis paramos sumos (14 011,10 Lt) ir dalis išmokėtos paramos sumos pripažinta nekompensuotina (25 734,20 Lt), nėra. Nėra ginčo ir dėl to, kad Agentūra, vykdydama įsiteisėjusį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, 2015 m. gegužės 14 d. išmokėjo pareiškėjui dėl Sprendimų priėmimo neišmokėtą paramos dalį (11 511,04 Eur).
33. Teismas nurodė, jog pagal civilinės atsakomybės sąlygas būtina nustatyti ne tik neteisėtus veiksmus, bet ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Teismas nurodė, jog bylos duomenimis nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad Kredito sutartys tarp pareiškėjo ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko sudarytos 2005 m., 2007 m. ir 2008 metais. Šiomis sutartimis suteiktos tikslinės paskolos: būstui įsigyti, gerbūviui sutvarkyti. Teismas nurodė, kad byloje taip pat nėra ginčo dėl to, jog Kredito sutartys sudarytos iki Paramos sutarties sudarymo (iki 2012 m. sausio 9 d.) ir kad jos nesusijusios su Projekto vykdymu ir Rangos sutartimi. Teismas akcentavo, kad pagal Paramos sutartį išmokėtos paramos lėšos yra tikslinės, jų panaudojimas yra griežtai kontroliuojamas. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad dėl Agentūros Sprendimų priėmimo savalaikiai negautų paramos lėšų Projekto įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teismas nurodė, jog teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad Projektas sėkmingai įgyvendintas, todėl darė išvadą, jog teigti, kad Agentūros darbuotojų veiksmai priimant Sprendimus buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjams kilusia žala, nėra pagrindo.
34. Teismas vertino tai, jog pareiškėjai skunde teigė, kad egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp Agentūros veiksmų ir jų patirtos žalos, nurodė, kad pareiškėjas iš Projektui skirtos paramos lėšų tikėjosi mokėti įmokas bankui pagal Kredito sutartis, tačiau dėl Sprendimų priėmimo jų laiku negavęs, priėmė sprendimą nemokėti įmokų bankui, o lėšas skirti Projektui, taip vengdamas Agentūros taikytinų sankcijų. Pareiškėjas teigė, jog dėl to Kredito sutartys buvo nutrauktos, pradėtas išieškojimo procesas, dėl ko prarado dalį turto.
35. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal byloje pateiktus dokumentus, pareiškėjo kreditoriniai įsipareigojimai siekė 141 098,21 Eur, o pareiškėjui Agentūros Sprendimais neišmokėta suma 39 745,30 Lt (11 511,04 Eur), t. y. žymiai mažesnė. Teismas nurodė, kad Agentūra nevilkino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo, sprendimą dėl 11 511,04 Eur sumos išmokėjimo priėmė 2015 m. gegužės 11 d. ir ją išmokėjo 2015 m. gegužės 14 d., t. y. iki antstoliui priimant 2015 m. gegužės 20 d. patvarkymą „Priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti“ Nr. S2-45475.
36. Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal Paramos sutartį pareiškėjas Projekto įgyvendinimui turėjo panaudoti 35 proc. savo asmeninių lėšų. Teismas nustatė, jog teikdamas paraišką, disponavimą asmeninėmis lėšomis Projektui įgyvendinti pareiškėjas grindė su fiziniu asmeniu sudaryta paskolos sutartimi 260 000 Lt sumai, o teismo posėdyje pareiškėjas jau nurodė, kad Projektą įgyvendino panaudodamas iš individualios įmonės veiklos gautas pajamas, o pagal nurodytą paskolos sutartį pinigų nėra gavęs.
37. Teismas darė išvadą, kad šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai nuostolių patyrė ne dėl Agentūros Sprendimų, o dėl savo, kaip skolininkų elgesio vykdant kreditorinius įsipareigojimus bankui. Teismas nurodė, jog tiek prisiimdamas kreditorinius įsipareigojimus bankui, tiek pasirašydamas Paramos sutartį ir prisiimdamas įsipareigojimus ją vykdyti, pareiškėjas veikė savo rizika, todėl turėjo būti apdairus ir rūpestingas. Teismas vertino, jog pareiškėjo sprendimas iš paramos lėšų dengti kreditorinius įsipareigojimus pagal Kredito sutartis, kurios niekaip nebuvo susijusios su Projekto įgyvendinimu, yra visiškai nepateisinamas ir prieštarauja Paramos sutarties turiniui bei pagal šią sutartį prisiimtiems įsipareigojimams. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjų skundo argumentą, kad šiuo atveju egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp Agentūros veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos, vertino kaip visiškai nepagrįstą.
38. Teismas, nenustatęs civilinės atsakomybės sąlygų viseto, nusprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo dėl turtinės žalos priteisimo, todėl jį atmetė. Teismas nurodė, jog netenkinus pareiškėjų skundo, jie neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 punktą, todėl prašymo atlyginti šias išlaidas netenkino.
III.
39. Pareiškėjai V. Š. ir S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes ir savo nesutikimą su teismo sprendimu iš esmės grindžia šiais papildomais argumentais:
39.1. Teismas neteisingai suprato ginčo situaciją. Pareiškėjai nurodo, kad Projekto įgyvendinimas, dėl laiku negautų paramos lėšų, už ankstesnius etapus, negalėjo būti neapsunkintas. Pareiškėjai teigia, jog Projektas turėjo būti vykdomas tiek iš asmeninių pareiškėjo lėšų, tiek iš paramos, gautos už ankstesnius etapus. Pareiškėjai pabrėžia, jog atsakovui neišmokėjus pareiškėjui paramos, už pareiškėjo sėkmingai įvykdytus antrą ir trečią etapus, bei pareiškėjui neturint finansinės galimybės vystyti Projektą tiek ta apimtimi, kuri buvo susijusi su jo prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, tiek ta, kuri buvo susijusi su atsakovo prievole laiku išmokėti visą paramą, Projekto įgyvendinimas buvo apsunkintas. Pareiškėjai teigia, jog nurodytą aplinkybę patvirtina faktas, kad pareiškėjas sėkmingai įvykdė Projektą, vykdant prievoles tiek už save, tiek už atsakovą, tik dėl to, kad atsisakė prievolių vykdymo bankui, dengiant asmeninius kreditus.
39.2. Pareiškėjai teigia, jog ginčas dėl to, kad Kredito sutartys sudarytos iki Paramos sutarties sudarymo (2012 m. sausio 9 d.) ir, kad jos nesusijusios su Projekto vykdymu ir Rangos sutartimi, nekilo. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad tai savaime nereiškia, jog dėl atsakovo savalaikio paramos neišmokėjimo, pareiškėjai nepatyrė jų prašomos priteisti žalos. Pareiškėjai akcentuoja, jog Agentūrai priėmus Sprendimus ir sustabdžius paramos pareiškėjui mokėjimą, pareiškėjas, tikslu išvengti didesnės žalos kilimo, buvo priverstas asmenines lėšas, skirtas Kredito sutarčių dengimui, nukreipti ne Kredito sutarčių vykdymui, bet Projekto vystymui. Pareiškėjai pabrėžia, jog finansinių galimybių daryti tiek vieną, tiek kitą pareiškėjas neturėjo, o ir turėti neprivalėjo, kadangi dalį Projekto vystymo išlaidų turėjo dengti Agentūra.
39.3. Pareiškėjų vertinimu, teismas nesigilino į ginčo esmę, bylos medžiagą vertino atsainiai, dalį teiginių – visiškai neaišku iš kur sugalvojo. Pareiškėjai nurodo, kad tokio nurodymo, kaip kad ginčijamame sprendime įvardijo teismas, jog „pareiškėjas iš Projektui skirtos paramos lėšų tikėjosi mokėti įmokas bankui pagal Kredito sutartis, tačiau dėl Sprendimų priėmimo jų laiku negavęs, priėmė sprendimą nemokėti įmokų bankui, o lėšas skirti Projektui, taip vengdamas Agentūros taikytinų sankcijų", nebuvo. Pareiškėjai nurodo, kad jo ir būti negalėjo, nes pareiškėjas iš Projektui skirtos paramos lėšų mokėti įmokas bankui pagal Kredito sutartis nei tikėjosi, nei kada nors tai darė. Priešingai, visos lėšos, gautos iš paramos, buvo skirtos Projekto vykdymui, o tos, kurios buvo sulaikytos, taipogi buvo planuotos skirti ir turėjo būti panaudotos išimtinai Projekto vykdymui. Ir tik dėl to, kad atsakovas laiku neišmokėjo paramos dalies, pareiškėjas, tikslu tęsti Projekto vykdymą, buvo priverstas Projekto vykdymui naudoti tiek tas asmenines lėšas, kurios buvo planuotos, tiek tas, kurios buvo skirtos Kredito sutarčių vykdymui. Pareiškėjai teigia, jog toks ginčijamo teismo sprendimo motyvas pareiškėjams kelia pagrįstų abejonių dėl teismo nešališkumo, kadangi tokių faktų išsigalvojimas yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir suteikia pagrindą manyti, jog teismas, galimai, palaiko atsakovo poziciją. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad bylos medžiaga ne tik kad nepatvirtina tokio pareiškėjo teiginio, bet priešingai, jį vienareikšmiškai paneigia (žr. pvz. baigiamąsias kalbas). Pareiškėjai akcentuoja, kad aptariamas teismo teiginys yra nelogiškas, prieštaraujantis pats sau, t. y. teismas, vienas vertus, sako, kad neva tai pareiškėjas iš Projektui skirtos paramos lėšų tikėjosi mokėti įmokas bankui pagal Kredito sutartis, antra vertus, teigia, kad dėl Sprendimų priėmimo jų laiku negavęs, pareiškėjas priėmė sprendimą lėšas skirti Projektui, taip vengdamas Agentūros taikytinų sankcijų. Pareiškėjų vertinimu, logiškai skirti lėšas, nepriklausomai nuo to – kur, kurios nebuvo išmokėtos, objektyviai vertinant, nėra galima.
39.4. Pareiškėjai remiasi bylos medžiaga ir pabrėžia, jog teismo posėdžio metu ne kartą buvo akcentuota, kad Kredito sutarys buvo ilgametės. Jomis paimtas kreditas buvo skirtas nekilnojamojo turto įsigijimui ir jo įrengimui. Kreditas turėjo būti grąžinamas bankui dalimis, mokant mėnesines įmokas, ir visą kreditą išmokant per eilę metų. Dėl to teismo ginčijamame sprendime nurodyta aplinkybė, kad bankui nutraukus Kredito sutartis su pareiškėju, pareiškėjo kreditoriniai įsipareigojimai siekė 141 098,21 Eur, pareiškėjų teigimu, ginčo atveju nereikšminga. Pareiškėjai nurodo, kad įvertinant pareiškėjo pradelstus įsipareigojimus, dengiant Kredito sutartis, matyti, kad bendrai 2014 m. sausio mėn. jie siekė tik 9 025,09 Eur, o tai tik dar kartą patvirtina faktą, jog jeigu Agentūra laiku (dar 2013 m., o ne 2015 m.) būtų išmokėjusi pareiškėjui 11 511,04 Eur dydžio paramą, pareiškėjas tas asmenines lėšas, kurios buvo skirtos kreditų dengimui, ir būtų galėjęs skirti kreditų dengimui, o ne Projekto vykdymui ir, kad dėl to jokio Kredito sutarčių vykdymo pradelsimo nebūtų buvę, kaip ir nebūtų buvus Kredito sutarčių nutraukimo bei reikalavimo grąžinti iš karto visą paimtą bei dar negrąžintą kredito sumą – 141 098,21 Eur. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad ir aplinkybė, jog Agentūra nevilkino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo vykdymo, pareiškėjo vertinimu, ginčo atveju taip pat nereikšminga, nes Kredito sutartys jau buvo nutrauktos, ir iš pareiškėjo buvo reikalaujama padengti ne mėnesines įmokas, ar keletą jų, pradelstų, bet grąžinti visą paimtą bei dar negrąžintą kreditą – 141 098,21 Eur. Pareiškėjų teigimu, Agentūros išmokėta suma – 11 511,04 Eur, tokių aplinkybių kontekste, buvo ženkliai per maža, siekiant išvengti priverstinio turto pardavimo.
39.5. Pareiškėjai nurodo, kad ginčijamo teismo sprendime pažymėta, kad „pagal Paramos sutartį pareiškėjas Projekto įgyvendinimui turėjo panaudoti 35 proc. savo asmeninių lėšų. Teikdamas paraišką, disponavimą asmeninėmis lėšomis Projektui įgyvendinti pareiškėjas grindė su fiziniu asmeniu sudaryta paskolos sutartimi 260 000 Lt sumai. Teismo posėdyje pareiškėjas jau nurodė, kad Projektą įgyvendino panaudodamas iš individualios įmonės veiklos gautas pajamas, o pagal nurodytą paskolos sutartį pinigų nėra gavęs“. Pareiškėjai teigia, jog toks teismo sprendimo motyvas patvirtina tai, kad teismas neįsigilino į bylos medžiagą, neklausė to, ką sakė pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas pabrėžia, kad bylos II t., b. l. 47 patvirtina tik tą faktą, kad A. Š. priėmė sprendimą suteikti paskolą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Projekto vykdymui finansinių resursų turėjo pats tiek, kiek jų turėjo turėti pagal prisiimtus įsipareigojimus (35 proc. asmeninių lėšų), paskola nebuvo paimta, o po to, kai Agentūra 2013 m. priėmė Sprendimus, joks kreditorius finansavimo pareiškėjui nebeteikė, motyvuojant tuo, kad dėl Sprendimų bei jais nustatytų pažeidimų pareiškėjo rizika – per aukšta. Atsižvelgę į tai, pareiškėjai teigia, jog teismo sprendimo teiginys, kad „pareiškėjai nuostolių patyrė ne dėl Agentūros Sprendimų, o dėl savo, kaip skolininkų elgesio vykdant kreditorinius įsipareigojimus bankui“ yra nepagrįstas.
39.6. Pareiškėjai nesutinka su teismo sprendimo teiginiu, kad „tiek prisiimdamas kreditorinius įsipareigojimus bankui, tiek pasirašydamas Paramos sutartį ir prisiimdamas įsipareigojimus ją vykdyti, pareiškėjas veikė savo rizika, todėl turėjo būti apdairus ir rūpestingas“ ir teigia, jog jis nėra visiškai teisingas. Pareiškėjas akcentuoja, kad įsipareigojimus dėl Projekto vykdymo prisiėmė ne tik pareiškėjas, bet ir Agentūra, abi šalys turėjo finansuoti Projekto vykdymą, o šiuo atveju iš Agentūros pusės tai nebuvo daroma laiku. Pareiškėjai teigia, kad visos Projekto vykdymo naštos perkėlimas pareiškėjui ginčo atveju nėra galimas, tą patį akcentuoja ir dėl rizikos. Pareiškėjų įsitikinimu, tą riziką, kurią prisiėmė pareiškėjas, jie valdė, nesuvaldyta ir žalos sukėlusi rizika buvo iš Agentūros pusės, todėl teigti, kad pareiškėjas buvo neapdairus ir / ar nerūpestingas, ar kad veikė išimtinai savo rizika, nėra jokio pagrindo.
39.7. Pareiškėjai, pakartodami tai, kas aukščiau išdėstyta, atkreipia dėmesį, kad teismo sprendimo teiginys „Pareiškėjo sprendimas iš paramos lėšų dengti kreditorinius įsipareigojimus pagal Kredito sutartis, kurios niekaip nebuvo susijusios su Projekto įgyvendinimu, yra visiškai nepateisinamas ir prieštarauja Paramos sutarties turiniui ir pagal šią sutartį prisiimtiems įsipareigojimams", pareiškėjams yra nesuvokiamas, nes toks faktinių aplinkybių iškraipymas, negali būti pateisinamas.
39.8. Pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (2006 m. sausio 16 d. nutarimas), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2516/2011; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011; 2007 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-568/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-724/2010) formuojama praktika dėl būtinybės priimti motyvuotą sprendimą ir teigia, kad ginčijamo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas nurodė faktines aplinkybes, kurios neegzistavo, pareiškėjo teiginius – kurių nebuvo, tų aplinkybių, kuriomis rėmėsi pareiškėjai, įrodinėdami priežastinį ryšį tarp neteisėtų Agentūros veiksmų ir jais sukeltos žalos, apskritai nevertino, todėl teismas nesilaikė pareigos bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, egzistuojančiomis de facto, t. y. priimti motyvuotą sprendimą. Pareiškėjai nurodo, kad teismas nesilaikė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
40. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų V. Š. ir S. Š. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, teisės aktų nuostatas (CK 6.271 str. 1 d., 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str.), remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008), dėl būtinybės nustatyti trijų viešosios atsakomybės sąlygų visumą (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010) ir savo nesutikimą su pareiškėjų apeliaciniu skundu iš esmės grindžia šiais papildomais argumentais:
40.1. Agentūra pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai. Priešingai, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis paramos skyrimą, vertino pareiškėjo pateiktus mokėjimo prašymus ir pagal mokėjimo prašymuose nurodytus duomenis kompensavo pareiškėjui Projekto įgyvendinimo metu patirtas išlaidas. Atsakovas pažymi ir tai, kad NMA, priimdama 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SKP-115, veikė teisės aktų ribose, nes būtent teisės aktai, jai suteikė galimybę vertinti mokėjimo prašymus ir priimti sprendimus dėl dalies išmokėtos paramos susigrąžinimo ar paramos mažinimo.
40.2. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, nesutikdamas su NMA 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. SKP-115 ir 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu, pasinaudojo jam suteikta teise skųsti NMA priimtus sprendimus ir pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nebuvo konstatuoti neteisėti NMA ar jos darbuotojų veiksmai. Atsakovas pažymi ir tai, kad ir po NMA priimtų 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. SKP-115 ir 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimo, tarp NMA ir pareiškėjo sudaryta Paramos sutartis nebuvo nutraukta, t. y. yra galiojanti, pareiškėją ir NMA toliau sieja Paramos sutartimi įtvirtinti santykiai, o tai patvirtina pareiškėjo pateiktas 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjimo prašymas ir pareiškėjui 2015 m. gruodžio 21 d. išmokėta 84 040,06 Eur paramos suma.
40.3. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjai privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais atsakovo veiksmais, tuo tarpu vertinant prašomos priteisti turtinės žalos galimybę ginčijamame teismo sprendime nustatyta, kad pareiškėjai prašomą priteisti žalą sieja su nutrauktomis Kredito sutartimis ir iš varžytinių parduotu turtu. Atsakovas pabrėžia, kad nedalyvavo pareiškėjui ir bankui sudarant Kredito sutartis ir atkreipia dėmesį, kad jos sudarytos daug anksčiau, negu buvo pasirašyta Paramos sutartis. Atsakovas akcentuoja, kad Paramos sutarties 2 punkte nurodyta, jog kompensuojama paramos suma, kurią pagal Paramos sutartį įsipareigoja mokėti NMA, buvo skirta konkrečiam tikslui – Projekto įgyvendinimui, tačiau tik Paramos sutarties 4 punkte nurodytoms investicijoms kompensuoti, išmokant paramos lėšas. Vadinasi, Agentūros mokamos paramos tikslas yra kompensuoti su Projekto įgyvendinimu susijusias ir reikalavimus atitinkančias išlaidas, o ne kompensuoti (dengti) pareiškėjų su kitais subjektais sudarytų sutarčių įsipareigojimus.
40.4. Atsakovas pažymi, jog nėra atlikusi Pareiškėjų atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjai taip pat nepatyrė jokios realios žalos, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taigi nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
41. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjai kildina iš Agentūros veiksmų, priimant 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SKP-115 ir 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimą, atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo.
42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų V. Š. ir S. Š. skundą netenkino ir jį atmetė. Teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų viseto, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo dėl turtinės žalos priteisimo.
43. Pareiškėjai apeliaciniu skundui prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y. jų skundą tenkinti. Teigia, jog teismas nevertino aplinkybių, kuriomis rėmėsi pareiškėjai įrodinėdami priežastinį ryšį tarp Agentūros veiksmų ir jais sukeltos žalos, nevykdė pareigos bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą, be to, teismas nesilaikė pareigos aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
44. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
45. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
46. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis aukščiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti.
47. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijos ar jos darbuotojų (pareigūnų) veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai (pareigūnai) privalėjo veikti.
48. Byloje ginčo dėl pirmosios civilinės atsakomybės kilimo sąlygos nėra. Tačiau remiantis prejudiciniais faktais nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai gali būti tik viena iš sąlygų jo atsakomybei dėl turtinės žalos atlyginimo kilti. Kitos reikšmingos aplinkybės, būtinos nustatyti byloje, yra pats žalos padarymo pareiškėjams faktas, priežastinis ryšys tarp nustatytų neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, kas nagrinėjamu atveju tai reiškia įvertinimą, ar neteisėtas paramos dalies neišmokėjimas galėjo nulemti pareiškėjų nurodomus nuostolius, bei prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio nustatymas.
49. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).
50. Pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.
51. Pareiškėjai tvirtina, kad jų patirtą turtinę žalą sudaro 90 800 Eur, kurią jie patyrė antstoliui pardavus hipoteka įkeistą turtą iš varžytynių už žemesnę nei rinkos kainą. Kitaip sakant, pareiškėjai žalą kildina iš kreditorinių įsipareigojimų vykdymo metu atsiradusių nuostolių. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui ginčijamais sprendimais neišmokėtos paramos dalis sudarė 11 511,04 Eur.
52. Bylos medžiaga rodo, jog pareiškėjų kreditoriniai įsipareigojimai AB SEB bankui siekė 141 098,21 Eur, o pareiškėjui Agentūros Sprendimais neišmokėta tik 39 745,30 Lt (11 511,04 Eur) suma, t. y. ženkliai mažesnė. Kita vertus, AB SEB bankas į antstolį dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto kreipėsi tik 2015 m. gegužės 20 d. ir 2015 m. gegužės 25 d., o butas iš varžytinių parduotas tik 2016 m. balandžio 4 d., o žemės sklypas ir gyvenamasis namas – 2016 m. liepos 8 d., kai tuo tarpu atsakovas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, 2015 m. gegužės 14 d. išmokėjo neišmokėtą paramos sumą. Be to, pagal Paramos sutartį išmokėtos paramos lėšos yra tikslinės (skirtos Projekto įgyvendinimui), todėl jų panaudojimas kitiems tikslams yra negalimas (tik Sutarties 4 punkte nurodytoms investicijoms finansuoti).
53. Apeliaciniame skunde, priešingai nei skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjai bando teigti, jog visos lėšos, gautos iš paramos buvo skirtos Projekto vykdymui, o tos, kurios buvo neišmokėtos, taipogi buvo planuotos skirti ir turėjo būti panaudotos išimtinai Projekto vykdymui. Taip pat pažymi, jog siekdami tęsti Projekto vykdymą, buvo priversti Projekto vykdymui naudoti tiek tas asmenines lėšas, kurios buvo planuotos, tiek tas, kurios buvo skirtos kredito sutarčių vykdymui. Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį. Byloje nėra jokių duomenų, kokia apimtimi (asmeninių lėšų dalimi) laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki 2015 m. gegužės mėn. pareiškėjai finansavo Projekto įgyvendinimą ir kokias veiklas. Tai reiškia, jog V. ir S. Š. neįrodė objektyvios ir realios žalos, susijusios su Projekto vykdymu, t. y. nenustatytas galimai padarytos tikrosios žalos dydis, o esant tokiai situacijai, vadovaujantis teismų praktika, konkretus atlygintinas žalos dydis pareiškėjams negali būti priteisiamas.
54. Byloje nustatyta, kad keturios kredito sutartys tarp pareiškėjo ir AB SEB banko sudarytos 2005, 2007 ir 2008 metais bei šiomis sutartimis suteiktos tikslinės paskolos – būstui įsigyti ir gerbūviui sutvarkyti. Teisėjų kolegijai kyla pagrįstos abejonės dėl to, ar pagal kredito sutartis gautos sumos buvo panaudotos ir būtinos projektui įgyvendinti. Vertindamas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog kredito sutartys sudarytos iki Paramos sutarties sudarymo (iki 2012 m. sausio 9 d.) ir kad jos niekaip nesusijusios su Projekto vykdymu ir Rangos sutartimi.
55. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą. Nenustačius žalos padarymo, nebūtų pagrindo nustatyti ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų ir žalos. Taigi būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (žalos pareiškėjui padarymo fakto ir priežastinio ryšio tarp institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos) šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti.
56. Kaip jau buvo minėta anksčiau, teisėjų kolegija akcentuoja, kad žalos padarymo faktas turi būti pagrįstas pareiškėjo, siekiančio žalos atlyginimo, pateiktais leistinais ir su ginčo dalyku susijusiais įrodymais, kurie neabejotinai patvirtintų informaciją apie žalos atsiradimo faktą, kuris priežastiniu ryšiu susijęs su pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai tokių įrodymų nepateikė. Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, darytina išvada, kad, kaip teisingai nusprendė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų skundo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, 90 800 Eur turtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas.
57. Dėl šios priežasties, t. y. nesant privalomųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, kadangi valstybei civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį nekyla.
58. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai kilusią jiems žalą išimtinai sieja su kreditoriniais įsipareigojimais. Dar skunde pirmosios instancijos teismui V. ir S. Š. nurodė, kad jie dėl Agentūros neteisėtų veiksmų, pastarajai ir toliau atsisakant išmokėti nepagrįstai neišmokėtą ir nepagrįstai susigrąžintą pinigų sumą, bendroje sumoje 39 745,30 Lt, nebuvo pajėgus tinkamai vykdyti kreditorinius įsipareigojimus SEB banko naudai (ateityje), t. y. mokėti laiku mėnesines įmokas. Taip pat jie akcentuoja, jog jeigu Agentūra nebūtų priėmusi teismo sprendimu neteisėtais pripažintų ir panaikintų sprendimų, ir nebūtų kone pusantrų metų delsusi pareiškėjams išmokėti 39 745,30 Lt paramos, V. ir S. Š. nebūtų vėlavę mokėti AB SEB bankui įmokų pagal kredito sutartis, kredito sutartys 2015 metais nebūtų buvusios nutrauktos ir butas bei žemės sklypas ir gyvenamasis namas nebūtų buvę parduoti iš varžytinių. Taigi patys pareiškėjai aiškiai teigia, kad gautomis paramos lėšomis planavo dengti įmokas pagal kredito sutartis AB SEB bankui, kas pagal Sutarties nuostatas draudžiama. Šiame kontekste atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nesigilino į ginčo esmę, bylos medžiagą vertino atsainiai, dalį teiginių visiškai neaišku iš kur sugalvojo.
59. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai pasisakė dėl netiesioginio priežastinis ryšio tarp Agentūros veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos egzistavimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija, patikrinusi šioje dalyje teismo sprendimą iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebeanalizuoja.
60. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta proceso šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisė gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi V. Š. ir S. Š. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jų naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
61. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų V. Š. ir S. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Milda Vainienė