Civilinė byla Nr. 2A-1383-881/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00244-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.29.1.; 3.2.4.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 30 d.

        Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-16061-866/2014 pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovui G. V. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                  I. Ginčo esmė

   Ieškovas E. Š. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo G. V. 12 000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 30 d. atsakovas G. V. pasirašė skolos raštelį, kuriame pripažino, jog ieškovui yra skolingas 12 000 Lt. Ieškovas nurodytą pinigų sumą paskolino atsižvelgdamas į tai, kad nuo 2007 m. kovo mėnesio juos su atsakovu siejo darbiniai santykiai, juo pasitikėjo. Nors atsakovas ir teigia, kad yra sumokėjęs ieškovui 9 000 Lt ir yra skolingas 3 000 Lt, tai neatitinka tikrovės. Ieškovas pabrėžė, kad atsakovas nebuvo silpnesnioji santykių šalis, neva bijojusi paprašyti iš ieškovo patvirtinti skolos grąžinimo faktą, o ieškovas buvo apgautoji šių santykių šalis, pasitikėjusi atsakovo žodžiais ne tik grąžinti skolą, bet ir finansiškai remti laikraštį „(duomenys neskelbtini)“, kuris yra leidžiamas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, bei reklamuoti internetinę svetainę ww.(duomenys neskelbtini).lt. Šias aplinkybes, ieškovo teigimu, patvirtina 2009 m. liepos 17 d. G. V. pareiškimas, kuriuo jis įsipareigojo“ <...> prijungiu laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ internetinę svetainę www.(duomenys neskelbtini).lt prie www.(duomenys neskelbtini).lt ir įsipareigoju jos nepradanginti, niekam kitam neperleisti ir laikyti internetinėje erdvėje. Taip pat įsipareigoju nuo 2009 m. lapkričio 15 d. pradėti finansiškai remti (apie 2 000 Lt per mėnesį) laikraštį „(duomenys neskelbtini)“ <...>. 2009 m. rugsėjo 4 d. atsakovas pakartojo savo įsipareigojimą finansiškai remti laikraštį „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovas atkreipė dėmesį, jog šie atsakovo įsipareigojimai buvo ne darbuotojo, įsipareigojančio remti savo darbdavį, o juridinio asmens atstovo įsipareigojimas bendradarbiauti kito juridinio asmens atstovui. Tokiais savo įsipareigojimais ir bendradarbiavimo susitarimais atsakovas siekė įtikinti ieškovą, kad jo vystomas verslas yra sėkmingas – jis ne tik pajėgus grąžinti skolą, bet ir finansiškai remti laikraštį „(duomenys neskelbtini)“. Galiausiai šis bendradarbiavimo susitarimas buvo įformintas raštišku susitarimu – bendradarbiavimo sutartimi, kurią 2011 m. kovo 3 d. pasirašė VšĮ videostudija „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. V. ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktorė L. Š.. Atsakovas tik pradėjęs dirbti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nuolatos prašydavo ieškovo, kad šis jam paskolintų pinigų, kurių atsakovui neva reikėjo savo verslo vystymui. Iš pradžių sumos buvo mažesnės ir buvo grąžinamos laiku, taip užsitikrinant ieškovo pasitikėjimą. Atsakovas melagingai teigia, kad ieškovas reikalavo, jog po 500 Lt kas mėnesį būtų atskaitoma iš jo honoraro. Nuo 2011 m. kovo 3 d. atsakovui nebuvo mokamas honoraras, pagal atsakovo 2011 m. kovo 28 d. raštą, atsakovas buvo susitaręs, kad jam bus mokamas mėnesinis atlyginimas. Bendradarbiavimo sutartimi buvo įteisinta faktinė padėtis, kad atsakovo ar kitų autorių rašyti rašiniai be jokio honoraro spausdinami laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“, kaip ir internetiniame puslapyje www.(duomenys neskelbtini).lt nemokamai publikuojami straipsniai iš laikraščio „(duomenys neskelbtini)“. Taigi atsakovo teiginiai ir pretenzijos dėl grąžintos skolos dalies iš jo rašomų straipsnių honorarų, yra nepagrįsti.

            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 12 000 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 860 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad ginčo dėl paskolos sumos perdavimo skolininkui byloje nėra. Tačiau atsakovas teigia, kad pinigus skolinosi iš ieškovo kaip iš darbdavio, o iš reikalaujamos priteisti sumos turėtų būti išskaičiuotas ieškovo neišmokėtas užmokestis, remiantis darbo santykiais. Teismas sprendė, kad 2007 m. kovo 9 d. darbo sutartis paneigia atsakovo nurodomas aplinkybes ir patvirtina, kad atsakovas dirbo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kurio direktorė yra L. Š.. Taigi šis įrodymas, anot teismo, patvirtina, kad ieškovas nebuvo atsakovo darbdavys. Be kita ko, šios atsakovo nurodomos aplinkybės nepaneigia atsakovo pareigos grąžinti ieškovui skolą.

Teismo vertinimu, atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai apie atsakovo negautą darbo užmokestį ir autorinius darbus, nėra susiję su nagrinėjama byla, nes nėra sprendžiamas atsakovo darbo užmokesčio pagrįstumas. Reikalavimų dėl netinkamo atsiskaitymo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ atsakovas nereiškė. Teismas pabrėžė, kad byloje kilęs ginčas ne iš darbo teisinių santykių, o iš prievolinių teisinių santykių. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas dėl konkrečios 12 000 Lt paskolos ieškovo E. Š. suteiktos atsakovui G. V. grąžinimo, t. y. ginčas kilęs iš tarp fizinių asmenų susiklosčiusių paskolinių teisinių santykių. Be to, pats atsakovas aiškina, kad nutrukus darbo santykiams, susitiko su ieškovu, kalbėjo dėl skolos grąžinimo, kas rodo, kad jokio realaus susitarimo, siejamo su darbo santykiais, nebuvo. Nors atsakovas ir teigia, kad ieškovui grąžino dalį pinigų, tačiau nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias nurodomas aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad elektroniniuos laiškuose nurodytos pinigų sumos nei paneigia, nei patvirtina pinigų judėjimo.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 12 000 Lt skolą pagal skolos raštelį pagrįstumo, neįrodė, kaip teigė,  kad dalį skolos yra grąžinęs, ir nenurodė aplinkybių, kurios paneigtų atsakovo prievolę grąžinti ieškovui 12 000 Lt sumą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas G. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 1 200 Lt skolos, atmesti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo; apklausti liudytoju V. V., bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, išimtinai palankiai vertino ieškovo pateiktus įrodymus, o atsakovo ignoravo. Paskolos raštelio turinys patvirtina, kad pinigus atsakovas skolinosi iš asmens, su kuriuo jį siejo darbo teisiniai santykiai, nes skolos raštelyje ieškovas nurodytas kaip VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ vyr. redaktorius, o atsakovas, kuriam ieškovas skolina pinigus – šio laikraščio korespondentas. Be to, ieškovas tuo metu buvo ir VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininku, laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ steigėju bei leidėju, o jo žmona L. Š. – VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktore, su kuria atsakovas pasirašė 2007 m. kovo 9 d. darbo sutartį. Pastaroji vyr. redaktoriaus (ieškovo) nurodymu nepervesdavo dalies atsakovui G. V. priklausančio darbo užmokesčio, taip padengdama atsakovo skolą jos vyrui E. Š.. Šių tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių teisinės reikšmės teismas nevertino, t. y. teismas neanalizavo ir nevertino, kad tarp šalių susiklostę faktiniai santykiai atitiko jų susitarimą dengti atsakovo įsiskolinimą ieškovui iš atsakovo atlyginimo dalies, ir toks prievolių įvykdymo būdas yra galimas bei teisėtas. Teismas neįvertino atsakovo į bylą pateiktų įrodymų (asmeninės banko sąskaitos išrašo ir pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą), kurie patvirtina, kad ieškovas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki jo atleidimo iš darbo 2013 m. liepos 19 d. kas mėnesį mokėjo tik dalį darbo sutartimi sulygto atlyginimo, o dalis atsakovo darbo užmokesčio buvo naudojama atsakovo skolai padengti. Atsakovui neišmokėto darbo užmokesčio dalis yra 10 800 Lt, ir juos ieškovas yra gavęs. Be to, teismas nepagrįstai nevertino ir tos aplinkybės, kad ieškovo įrodinėjimas yra grindžiamas rašteliu (atsakovo 2011 m. kovo 28 d. atsisakymas nuo honoraro), kuriame atsakovas tarsi geranoriškai atsisako nuo jam mokėtino honoraro už laikraščiui „(duomenys neskelbtini)“ rengiamus straipsnius. Teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, liko neįvertinta ir tai, kad ieškovas teismui teikiamą skolos lapelį sutiko anuliuoti tik tuo atveju, jie atsakovas ne tik sumokės skolą, bet dar ir atsisakys nuo bet kokių pretenzijų į honorarus. Iš ieškovo asmeninio elektroninio pašto atsisiųsto laiško matyti, kad atsakovas buvo šantažuojamas. Taigi ieškovas skolos grąžinimą sieja su atsakovo „atsisakymu nuo bet kokių pretenzijų“. Toks skolos grąžinimo susiejimas su atsakovo „atsisakymu nuo bet kokių pretenzijų“ – nesąžiningas. Be to, ieškovo į bylą pateiktas įrodymas – atsakovo 2011 m. kovo 28 d. atsisakymas nuo honoraro – akivaizdžiai pagrindžia, kad ieškovas siekė teisme paneigti, kad už atsakovo darbą VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 7 d. iki 2013 m. liepos 25 d. darbdavys atsakovui nesumokėjo dalies atlyginimo, taip bandydamas nuslėpti šalių susitarimu vykdytą skolos grąžinimo ieškovui faktą. Teismas taip pat nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad el. laiške ieškovas pats pripažįsta, jog atsakovas jam skolingas mažiau nei 12 000 Lt – apie 3 000 Lt. Be to, teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą kviesti liudytoju V. V. (kitus liudytojus) tarp šalių sudaryto susitarimo dėl skolos grąžinimo sąlygų faktui patvirtinti.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, jį priimant tinkamai taikytos ir aiškintos materialinės bei procesinės teisės normos, sprendimas priimtas nenukrypstant nuo formuojamos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Atsakovas tik dėl jam vienam žinomų priežasčių nuolat painioja tarp jo ir ieškovo susiklosčiusius teisinius santykius. Paties atsakovo pateikta darbo sutartis patvirtina, kad ieškovas niekuomet nebuvo atsakovo darbdavys. Įrodymų, patvirtinančių tarp šalių buvus žodinį susitarimą dėl skolos grąžinimo mokant mažesnį darbo užmokestį, atsakovas nepateikė. Be to, būtent atsakovas prašė ieškovo susitarti, kad skola būtų atskaitoma iš jo honoraro, tačiau ieškovas su tokiu pasiūlymu kategoriškai nesutiko, nes honorarą atsakovui mokėjo ne ieškovas, o juridinis asmuo VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, todėl pasiimti sau atsakovo honoraro dalį ieškovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Kita vertus, pagal atsakovo 2011 m. kovo 28 d. raštą nuo 2011 m. balandžio 1 d. atsakovui net nebuvo mokamas honoraras už straipsnius, atsakovas buvo susitaręs, kad jam bus mokamas mėnesinis atlyginimas. Taigi teismas motyvuotai bei pagrįstai konstatavo, kad paskolos suma, nurodyta sutartyje, nėra grąžinta.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo argumentai, o V. V. parodymai dėl artimų giminystės ryšių su apeliantu negalėtų turėti lemiamos reikšmės nagrinėjamai bylai, todėl apelianto prašymai nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka bei kviesti liudytoju V. V. netenkinami.

   Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį patenkino (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl paskolos grąžinimo fakto.

Apeliantas tvirtina, kad dalį skolos – iš viso 10 800 Lt – ieškovui yra grąžinęs gauto mažesnio, nei priklausė pagal darbo sutartį, darbo užmokesčio forma, todėl iš prašomų priteisti      12 000 Lt yra skolingas tik 1 200 Lt. Be to, pats ieškovas yra pripažinęs, kad atsakovas jam skolingas kur kas mažesnę sumą, nei prašo priteisti ieškiniu, o būtent, apie 3 000 Lt.

            Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas šios pareigos neįvykdė.

            Apeliantas teigia, kad skola ieškovui buvo grąžinama iš jo darbo užmokesčio, atliekant priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Šio argumento kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš būtinųjų įskaitymo, kaip prievolės įvykdymo būdo, sąlygų yra abi šalis saistančios priešpriešinės prievolės, t. y. prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, kitaip tariant, skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas, ir šie šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apelianto darbdavys buvo, taigi ir prievolę mokėti apeliantui darbo užmokestį turėjo, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovas, priešingai nei tvirtina apeliantas, teisės požiūriu nebuvo apelianto darbdavys ir neturėjo prievolės mokėti jam darbo užmokesčio. Taigi apelianto nurodytos priešpriešinės prievolės šalių nesiejo, atitinkamai apelianto prievolė grąžinti ieškovui paskolą negalėjo pasibaigti įskaitymu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto argumentai bei įrodymai dėl negauto darbo užmokesčio ir autorinių darbų nėra susiję su nagrinėjama byla, yra teisėta bei pagrįsta.

            Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu šalių elektroninio susirašinėjimo vertinimu. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185 straipsniuose, tinkamai įvertinęs pateikto elektroninio susirašinėjimo pobūdį bei kontekstą, pagrįstai sprendė, kad paskolos grąžinimo fakto jis nepatvirtina.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Teisėjai                                                                                                                  Andrutė Kalinauskienė

                                             Vilija Mikuckienė

                                                                                    Antanas Rudzinskas