Administracinė byla Nr. eA-4049-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00188-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1.; 8.4.; 57.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas H. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (15/5-4) 3I-5 (00005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Libano Respublikos piliečiui H. H., panaikinimo“.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra vienasmenis UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir bendrovė) akcininkas ir įmonės vadovas. Įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įstatinį kapitalą sudaro 29 828,80 Eur ir joje dirba 4 darbuotojai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalimi 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. gruodžio 31 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris galioja iki 2017 m. gruodžio 30 d. Teigė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai vykdo ekonominę veiklą. Bendrovės realią veiklą patvirtina Migracijos departamentui pateikti dokumentai kartu su prašymu pratęsti leidimą gyventi Lietuvoje bei pateikti bendrovės finansiniai dokumentai. Pareiškėjo tvirtinimu, duomenų apie įmonės uždirbtą pelną Migracijos departamentas netikrino, o remdamasis vien tik prielaidomis, padarytomis pagal informaciją apie darbuotojams išmokėtus atlyginimus, padarė išvadą, kad įmonė realios veiklos nevykdo ir, kad pareiškėjo tikslas yra ne užsiimti teisėta veikla, bet gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento padaryta išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja finansiniams UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentams. Dokumentų dėl leidimo laikinai gyventi pratęsimo pateikimo metu įmonėje dirbo trys Lietuvos piliečiai visą darbo dieną. Praėjusių metų vasarą bendrovėje buvo susiklosčiusi nepalanki finansinė situacija, todėl, siekiant neatleisti darbuotojų, buvo sumažintos darbo valandos bei darbo užmokestis. Tačiau šiuo metu įmonės pardavimai pagyvėjo ir bendrovėje visą darbo dieną dirba 4 darbuotojai. Todėl vien tuo pagrindu, kad įmonėje kurį laiką darbuotojai dirbo trumpesnį darbo laiką, neatsižvelgiant į tai sąlygojusias individualias aplinkybes, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas neatitiktų protingumo, teisingumo ir proporcingumo principų. Migracijos departamentas šios informacijos apie darbuotojų laikinai sutrumpintą darbo laiką, priimdamas sprendimą neturėjo ir nevertino, kadangi nebuvo paprašyta nei įmonės, nei jos vadovo ar darbuotojų pateikti paaiškinimų apie šią situaciją. Pareiškėjas skunde nurodė ir tai, kad Migracijos departamento sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Migracijos departamento sprendimas šiuo atveju nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis, o remiasi prielaidomis.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad vykdydamas tikslinių priemonių planą, Migracijos departamento Migracijos skyrius atliko patikrinimą, ar pareiškėjas atitinka Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigta trijų darbo vietų, kuriose visą darbo dieną dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintų trijų Lietuvos Respublikos piliečių mėnesinis darbo užmokestis 2016 m. birželio – liepos mėn. sudarė apie 47,5 eurus, o trečiasis darbuotojas įdarbintas 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. birželio mėnesio negavo darbo užmokesčio. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintos Lietuvos Respublikos pilietės dirbo ir kitose įmonėse, jų kitose įmonėse gaunamas mėnesinis darbo užmokestis buvo didesnis negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad šios darbuotojos dirba visą darbo dieną ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kitoje įmonėje ir, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. sausio 3 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neginčija, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ jo turimo leidimo laikinai gyventi laikotarpiu neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių sąlygų. Pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, kaip įrodymą, kad įmonėje yra įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, pateikė 2015 m. liepos 1 d. sudarytas darbo sutartis tarp „UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir R. P., V. A. bei S. Č., kurioms minimalus mėnesinis atlyginimas nebuvo mokamas, net pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo laikotarpiu, o S. Č. atleista pareiškėjui įforminus leidimą laikinai gyventi. R. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintas nuo 2016 m. sausio 7 d., kuriam taip pat nebuvo mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, o nuo 2016 metų birželio mėn. darbo užmokestis šiam darbuotojui iš viso nebuvo mokamas. Atsakovo manymu, pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtinto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo, o kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir pagrindinis pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo kitoks, nei oficialiai deklaruota, t. y. užsienietis teisėtos veiklos pagrindu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, Migracijos departamentui pateikė 2015 m. spalio 19 d. paaiškinimą, kuriame teigė, kad jis investavo dideles lėšas į įmonės veiklą, dėl to nepakako lėšų darbo užmokesčiui mokėti bei įsipareigojo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bendrovėje dirbantiems darbuotojams nemažinti darbo užmokesčio. Migracijos departamentas teigė, kad jam nėra nustatyta pareiga apklausti užsienietį prieš sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimą. Migracijos departamento vertinimu, surinktų duomenų pakako sprendimui pagrįsti. Be to, Migracijos departamentas manė, kad darbo sutartis su R. B. sudaryta 2017 m. sausio 4 d. siekiant paneigti ginčijamo sprendimo išvadas. Visose teismui pateiktose darbo sutarčių 1. 1 papunkčiuose nurodyta, kad šios sutartys sudarytos ne su UAB „(duomenys neskelbtini)“, o su UAB „Avadi“. Migracijos departamentas atsiliepime taip pat nurodė, kad išanalizavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktas 2016 m. pelno (nuostolių) ataskaitą ir 2016 m. balansą, nustatyta, kad pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėjimo laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskritai jokios veiklos nevykdė, o aplinkybės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ per 2016 metus turėjo 17 391 Eur pajamų, nepaneigia ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir Migracijos departamento 2017 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (15/5-4) 3I-5 (00005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Libano Respublikos piliečiui H. H., panaikinimo“ panaikino.

Teismas nustatė, kad atsakovas leidimą laikinai gyventi pareiškėjui panaikino tuo pagrindu, jog paaiškėjo, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje pagrindai ir kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis ir vadovas yra H. H., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir jos darbuotojus ir H. H. pagrindinis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas buvo kitoks, nei oficialiai deklaruota, t. y. užsienietis teisėtos veiklos pagrindu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Tokią išvadą Migracijos departamentas padarė vadovaudamasis atliktu patikrinimu pagal 2016 m. spalio 10 d. tikslinių priemonių planą. Atsakovas rėmėsi Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) 2016 m. lapkričio 24 d. pažyma Nr. 20-IL-79470, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) informacinės sistemos duomenimis, pagal kuriuos nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigta trijų darbo vietų, kuriose visą darbo dieną dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintų trijų Lietuvos Respublikos piliečių mėnesinis darbo užmokestis 2016 m. birželio – liepos mėn. sudarė apie 47,5 eurus, o trečiasis darbuotojas, įdarbintas tik 2016 m. sausio 7 d. ir nuo 2016 m. birželio mėn. negavo darbo užmokesčio. Migracijos departamentas sprendime taip pat pažymėjo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ dvi įdarbintos Lietuvos Respublikos pilietės dirbo ir kitose įmonėse, kuriose gavo didesnį mėnesinį darbo užmokestį negu nustatytas minimalus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad šios darbuotojos dirba visą darbo dieną ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kitoje įmonėje ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, 2017 m. sausio 3 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Migracijos departamento sprendime nurodytų faktinių aplinkybių dėl darbuotojų skaičiaus ir jų gaunamo darbo užmokesčio dydžio pareiškėjas iš esmės neginčijo ir jas pripažino, tačiau jis kategoriškai nesutiko su tuo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdo realios veiklos, o jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas nebuvo užsiimti realia teisėta veikla Lietuvos Respublikoje ir kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Teismas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2  ir 12 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis.

Pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė 2015 m. spalio 20 d. Prašymą jis pateikė teisėtos veiklos pagrindu. Migracijos departamentas šį pareiškėjo prašymą patenkino ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį dvejus metus.

Byloje esantys duomenys patvirtino, kad H. H. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas ir vienasmenis vadovas. Bendrovės vykdoma veikla – automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas. Šiai aplinkybei patvirtinti pareiškėjas kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė ir Aikštelės nuomos sutartį, sudarytą 2015 m. rugpjūčio 24 d. su UAB „Fortas“, iš kurios matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ išsinuomojo aikštelę automobilių laikymui – eksponavimui – pardavimui. Taip pat Migracijos departamentui buvo pateikti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos išrašai apie vykdytas pinigines operacijas.

Pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktos darbo sutartys jau buvo įvertintos Migracijos departamento nagrinėjant pareiškėjo 2015 metais pateiktą prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat buvo įvertinti ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys apie apdraustuosius.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2016 m. lapkričio 24 d. pažymoje Nr. 20-IL-79470, kuria rėmėsi Migracijos departamentas priimdamas sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų įdarbinimas fiktyvus (Aprašo 100.9 punktas), o taip pat, kad UAB (duomenys neskelbtini)“ atstovauja Ž. V., kuri Migracijos skyriaus darbuotojams žinoma kaip asmuo, kuris taip pat atstovauja ir kitus užsieniečius dokumentų pateikimo procedūrose (Tvarkos aprašo 100.12 punktas). Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius pasiūlė Migracijos departamentui vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 7 punktu panaikinti H. H. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas atsižvelgė į Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) 101 punkto nuostatas. Bylos duomenys rodė, jog Migracijos departamentas, pažeisdamas Aprašo 101.1 – 101.5 punktų reikalavimus, jokio savarankiško patikrinimo neatliko, pareiškėjo apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą neinformavo, jo neapklausė.

Migracijos departamento 2017 m. sausio 4 d. pranešimas Nr. (15/5-4)10K-478 patvirtino, kad pareiškėjas apie tai, jog Migracijos departamento Kontrolės skyrius 2017 m. sausio 3 d. priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. gruodžio 30 d., informuotas 2017 m. sausio 4 d. elektroniniu paštu. Pareiškėjo paaiškinimas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos Migracijos departamentui pateiktas 2017 m. sausio 9 d., t. y. jau po ginčijamo sprendimo priėmimo.

Teismas atsižvelgė į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl teisės į gynybą. Pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruota, atsakovui ji žinoma. Migracijos departamentas pareiškėjo apie galimus įtarimus dėl bendrovės fiktyvios veiklos neinformavo, pateikti paaiškinimų neprašė, išsamaus tyrimo neatliko, o Migracijos departamento sprendimas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir fiktyvios įmonės  kontekste yra visiškai nemotyvuotas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, jog Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-901 / (15/5-8) 17U-1738 yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo, kad nors Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius, siųsdamas pareiškėjo bylą Migracijos departamentui spręsti leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą, pažymoje buvo nurodęs keletą Aprašo 100 punkto papunkčiuose nurodytų fiktyvios įmonės požymių, tačiau leidimą laikinai gyventi panaikinti siūlė ne fiktyvios įmonės pagrindu, o kitu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintu alternatyviu leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindu, o būtent – pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Pažymi, kad nei Įstatymo, nei Aprašo X skyriaus nuostatos nedraudžia Migracijos departamentui, gavus iš Migracijos tarnybos patikrinimo dėl įmonės fiktyvumo rezultatus, priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo ne įmonės fiktyvumo, o kitu Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu. Teigia, kad priešingai, nei yra teigiama ginčijamame sprendime, Migracijos departamentas neturėjo pareigos atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos fiktyvumo patikrinimo pagal Aprašo 101.1 – 101.5 punktų reikalavimus, tuo labiau įvertinus faktą, kad Migracijos skyrius siūlė Migracijos departamentui panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ne įmonės fiktyvumo, o tuo pagrindu, kad leidimas gautas apgaulės būdu ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, o Migracijos departamentas nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat gyvenantys užsieniečiai, kurie visą darbo dieną dirbtų šioje įmonėje. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime visiškai nevertino faktinės aplinkybės (kurios neginčijo ir pats pareiškėjas), kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Pareiškėjas H. H. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė ne Migracijos departamento procedūriniais pažeidimais, o iš šio pažeidimo išplaukusiomis pasekmėmis, t. y. kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi neatlikęs išsamaus tyrimo ir neišsiaiškinęs visų aplinkybių, turėjusių esminę reikšmę tokio sprendimo priėmimui.

Teigia, kad priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, jis sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje grindė ne tik tuo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, bet ir tuo, kad pareiškėjo vykdoma veikla nėra reali, t. y. yra fiktyvi, tačiau kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas – tokių savo išvadų visiškai nemotyvavo, neparėmė faktinėmis aplinkybėmis, kadangi Migracijos departamentas, dėl įmonės fiktyvumo jokio išsamaus tyrimo neatliko.

Pareiškėjo teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi atsakovui būtų pateikęs tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ar jos darbuotojus. Bylos duomenims prieštaraujanti ir atsakovo išvada, kad pareiškėjas teisėtos veiklos pagrindu siekė gauti leidimą laikinai gyventi, o ne užsiimti realia teisėta Lietuvos Respublikoje.

Mano, jog pripažinus, kad bendrovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra fiktyvi ir kad pareiškėjas faktiškai užsiima realia pelninga ekonomine veikla, sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje, remiantis vien tuo, kad bendrovės darbuotojai laikinai negavo minimalaus darbo užmokesčio, neatitiktų jokių teisingumo, sąžiningumo, protingumo bei gero administravimo principų. Pažymi, jog jokių realių, pagrįstų pagrindų, kurie leistų manyti, kad gali kilti ateityje nelegalios migracijos grėsmė, atsakovas nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. (15/5-4) 3I-5 (00005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Libano Respublikos piliečiui H. H., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2015 m. spalio 20 d. Libano Respublikos pilietis H. H., ketindamas ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dalyvis ir vadovas, pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2015 m. gruodžio 15 d. priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi, galiojantį dvejus metus. Migracijos skyrius, vykdydamas 2016 m. spalio 10 d. tikslinių priemonių planą, atliko patikrinimą, ar H. H. atitinka Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra įsteigta trijų darbo vietų, kuriose visą darbo dieną dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Migracijos skyrius, vadovaudamasis atlikto patikrinimo surinktais duomenimis, 2016 m. lapkričio 24 d. H. H. bylą dėl leidimo laikinai gyventi išsiuntė Migracijos departamento Kontrolės skyriui. Migracijos departamento Kontrolės skyrius nustatė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai. Dviejų šioje bendrovėje įdarbintų Lietuvos Respublikos piliečių mėnesinis darbo užmokestis nuo 2016 m. birželio – liepos mėnesio sudaro apie 47,5 eurus, o trečiasis darbuotojas, įdarbintas 2016 m. sausio 7 d., nuo 2016 m. birželio mėnesio negauna darbo užmokesčio; dvi UAB „(duomenys neskelbtini)“ įdarbintos Lietuvos Respublikos pilietės dirba ir kitose įmonėse (V. A. dirba dar vienoje įmonėje, o R. P. dirba dar 9 įmonėse). Šių Lietuvos Respublikos piliečių kitose įmonėse gaunamas mėnesinis darbo užmokestis yra didesnis negu minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl manyta, kad šios darbuotojos dirba visą darbo dieną ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kitoje įmonėje. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvis ir vadovas yra H. H., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, kadangi šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, o užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir jos darbuotojus. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, byloje ginčijamu sprendimu nusprendė panaikinti H. H. išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. gruodžio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, pažeisdamas Aprašo 101.1 – 101.5 punktų reikalavimus, jokio savarankiško patikrinimo neatliko, pareiškėjo apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą neinformavo, jo neapklausė, nusprendė, jog Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-901 / (15/5-8) 17U-1738 yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Nagrinėjamos bylos kontekste, visų pirma, pažymėtina, kad pagal VAĮ 8 straipsnio, nustatančio bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui, nuostatas, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d. (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija)). Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinta individualaus administracinio akto turiniui keliamų bendrųjų reikalavimų taisyklė yra bendroji taisyklė, kurios paprastai turi laikytis visi viešojo administravimo subjektai, priimdami individualius administracinius aktus pagal savo kompetenciją (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-206/2013). Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).

Nagrinėjamu atveju, nors byloje ginčijamame Migracijos departamento 2017 m. sausio 3 d. sprendime Nr. (15/5-4) 3I-5 (00005) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Libano Respublikos piliečiui H. H., panaikinimo“ iš tiesų yra cituojamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nustatantis, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, taip pat – ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų nuostatos, iš šio sprendimo turinio nėra galima spręsti, kokie faktiniai duomenys patvirtina Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose numatytų pagrindų buvimą, kadangi iš esmės visi jame nurodomi faktai yra susiję su Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyto pagrindo, kaip teigiama, buvimu (aptarinėjamos aplinkybės, susijusios su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų įdarbinimu ir jiems mokamu darbo užmokesčiu jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas ginčijamą Migracijos departamento sprendimą pagrįstai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies pažeidimo kontekste pripažino nemotyvuotu.

Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija, galiojusi pareiškėjo leidimo laikinai gyventi išdavimo metu) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Migracijos skyrius 2016 m. lapkričio 24 d. išsiuntė Migracijos departamento Kontrolės skyriui H. H. bylą dėl leidimo laikinai gyventi. Migracijos skyrius 2016 m. lapkričio 24 d. Pažymoje dėl nustatytų pažeidimų UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nr. 20-IL-79470, vadovaudamasis Aprašo 100 punktu, teikė informaciją apie nustatytus veiksnius, dėl kurių atsirado pagrindas manyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra fiktyvi ir gali būti konstatuojama, kad įmonė ir užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų; vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, siūlė panaikinti H. H. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Procedūros, kurioje buvo priimtas byloje ginčijamas sprendimas, vykdymo metu galiojusios redakcijos Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija), reglamentuojančio, be kita ko, leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarką, 188 punkte buvo nustatyta, kad kai užsienietis turi leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ar 2 punkte nurodytu pagrindu, įgaliotas Migracijos departamento arba migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, nustatęs Aprašo 100 punkte nurodytų veiksnių, dėl kurių gali atsirasti pagrindas manyti, kad įmonė fiktyvi, privalo pradėti patikrinimą, ar įmonė, kurios dalyvis, vadovas arba kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, ir įvertinti, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, nurodyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Šiuo atveju informacija gaunama Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais. Aprašo 190 punktas nustatė, kad įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, atlikęs Aprašo 188 ir 189 punktuose nurodytus veiksmus, įvertina, ar įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, ir surašo pažymą. Nustačius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nurodytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, užsieniečio byla ne vėliau kaip per 2 darbo dienas išsiunčiama Migracijos departamentui Aprašo 196 punkte nurodytam sprendimui priimti. Aprašo 192 punktas (2015 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1V-837 redakcija) nustatė, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas Aprašo 185, 186 ar 188 punkte nurodytu atveju arba esant duomenų ir (ar) dokumentų, patvirtinančių leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nurodytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–2, 4–6, 8–17 ar 18 punkte, nedelsdamas suderintu tarnybinio elektroninio pašto adresu kreipiasi į užsieniečio gyvenamosios vietos migracijos tarnybą dėl bylos persiuntimo. Ši migracijos tarnyba ne vėliau kaip per 2 darbo dienas, o Aprašo 83 punkte nurodytu atveju – ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo tokio prašymo gavimo dienos persiunčia užsieniečio bylą Migracijos departamentui.

Taigi, pagal Aprašo redakcijos, galiojusios procedūros dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo metu, siekiant įvertinti, ar nėra bet kurio iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, kurių, kaip pagrįstai apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, yra ne vienas, turėjo būti atliktas patikrinimas, kurio metu informacija gaunama Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais. Pažymėtina, nuo 2017 m. sausio 3 d. Aprašo nuostatos, reglamentuojančios įvertinimo, ar nėra leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų, ir leidimo laikinai gyventi panaikinimo tvarką, buvo pakeistos. 

Kaip matyti iš pateiktos administracinės procedūros dėl leidimo panaikinimo medžiagos bei ko neginčija ir Migracijos departamentas, patikrinimas, kurio metu informacija būtų gauta Aprašo 101.2–101.5 papunkčiuose ir 189 punkte nurodytais būdais, tame tarpe – apklausiant pareiškėją, nebuvo atliekamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamentas šioje byloje ginčijamą sprendimą priėmė neatlikęs išsamaus tyrimo, todėl tokio sprendimo, kuris, kaip minėta, turi ir turinio trūkumų (dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto pagrindo buvimo), nėra galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, jis yra naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 ir 3 p.).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikta Detalizuota užmokesčio apskaičiavimo pažyma ir Pinigų priėmimo kvitas, kurie patvirtina prašomas priteisti išlaidas – 1 000 Eur už susipažinimą su apeliaciniu skundu, teisinį įvertinimą apeliacinio skundo motyvų, konsultacijas, atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikimą teismui. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.11 punktu maksimali priteistina suma už advokato parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 069,64 Eur. Pažymėtina, jog teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, pagal Rekomendacijų 2 punktą, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kilusio ginčo pobūdį, į atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį ir turinį, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas sumažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, priteisiant iš atsakovo pareiškėjui 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui H. H. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.