Baudžiamoji byla Nr. 2K-163/2014

     Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01274-2012-8

                                                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       1.1.2.1.;

                                                                                                       1.1.8.6.2;

                                                                                                       2.1.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Č. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžio.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu A. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalis laisvės atėmimu:

dėl A. A. ir L. A. turto sugadinimo – dvejiems metams;

dėl L. A. turto sugadinimo – vieneriems metams trims mėnesiams;

dėl O. A. turto sugadinimo – vieneriems metams trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir A. Č. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Iš A. Č. priteista civiliniam ieškovui A. A. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta, civilinei ieškovei L. A. priteista 300 Lt turtinei ir 300 Lt neturtinei žalai atlyginti, civiliniam ieškovui O. A. – 500 Lt turtinei ir 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

              Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nuosprendis pakeistas:

A. Č. už A. A. turto sunaikinimą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu pagal BK 187 straipsnio 2 dalis už L. A. bei O. A. turto sugadinimą paskirtomis bausmėmis, iš dalies jas sudedant, ir A. Č. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Iš A. Č. priteista:

A. A. 97 275 Lt turtinei žalai atlyginti, o neturtinės žalos atlyginimas padidintas iki 5000 Lt;

L. A. turtinės žalos atlyginimas padidintas iki 350 Lt.

              Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

A. Č. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalis už šių nusikaltimų padarymą:

2012 m. lapkričio 6 d., apie 2 val., Alytaus r., Alytaus sen., (duomenys neskelbtini), tyčia, išlaužęs langą, įlipo į A. A. gyvenamąjį namą, nupjovė dujų baliono žarną ir atsuko dujų baliono ventilį, dėl to kilus gaisrui galėjo įvykti sprogimas, patalpas apipylė benzinu ir padegė, sukeldamas gaisrą, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino ar nepataisomai sugadino A. A. didelės vertės turtą: patį namą kaip pastatą, kurio vertė 74 400 Lt, taip pat jame buvusius įvairius daiktus, kurių vertė 22 875 Lt, iš viso padarydamas A. A. 97 275 Lt turtinę žalą (šias aplinkybes nustatė apeliacinės instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. nuosprendžiu);

2012 m. lapkričio 6 d., apie 19.15 val., Alytuje, (duomenys neskelbtini), benzinu apipylė L. A. buto duris, kurių vertė 300 Lt, ir jas padegė, taip padarydamas 300 Lt turtinę žalą;

2012 m. lapkričio 14 d., apie 18.10 val., Alytuje, (duomenys neskelbtini), benzinu apipylė O. A. buto duris, kurių vertė 500 Lt, ir jas padegė, taip padarydamas 500 Lt turtinę žalą.

Pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog A. A. namas buvo tik sugadintas, o byloje nėra patikimų duomenų apie name buvusius daiktus ir jų vertę, neatitinka byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų, kaip nukentėjusiųjų, nuteistojo parodymų, byloje surinktų dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs įrodymus, nustatė, kad A. Č. 2012 m. lapkričio 6 d., apie 2 val., Alytaus r., Alytaus sen., (duomenys neskelbtini), tyčia, išlaužęs langą, įlipo į A. A. gyvenamąjį namą, nupjovė dujų baliono žarną ir atsuko dujų baliono ventilį, dėl to kilus gaisrui galėjo įvykti sprogimas, patalpas apipylė benzinu ir padegė, sukeldamas gaisrą, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikino ar nepataisomai sugadino A. A. didelės vertės turtą: patį namą kaip pastatą, kurio vertė 74 400 Lt, taip pat jame buvusius įvairius daiktus, kurių vertė 22 875 Lt, iš viso padarydamas A. A. 97 275 Lt turtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė yra per švelni, nepagrįstai nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamas veikas, nes nuteistasis prisipažino tik po to, kai, paskelbus jo paiešką, buvo sulaikytas, po nusikalstamų veikų padarymo nedėjo pastangų, kad nukentėjusiesiems padaryta žala būtų atlyginta, o jo atsiprašymas teismo posėdžio metu yra tik formalus ir negali būti vertinamas kaip realus gailėjimasis. Sugriežtindamas bausmę apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nustatytas didesnis veikos mastas, kad nuteistojo pasirinktas visuotinai pavojingas veikos padarymo būdas galėjo sukelti sunkius ir nepataisomus padarinius.

              Kasaciniu skundu nuteistasis A. Č. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, taip pat taikyti jam BK 641 straipsnį.

              Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, įvertindamas byloje surinktus įrodymus dėl A. A. padarytos turtinės žalos dydžio, pažeidė BPK 20 straipsnį, 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, nustatydamas nukentėjusiajam A. A. dėl sugadinto namo padarytą turtinę žalą, teismas rėmėsi VĮ Registrų centro išrašo duomenimis apie vidutinę namo rinkos vertę, tačiau šie duomenys nėra pakankami tam, kad būtų padaryta tiksli išvada dėl turtinės žalos dydžio, nes jie yra tik apie namo vertę iki jo sugadinimo, tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kokia yra namo vertė po jo sugadinimo. Kasatorius pabrėžia, kad, darydamas išvadas dėl šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis nukentėjusiojo A. A. parodymais, nes jie nėra nuoširdūs, o tai teikia pagrindą manyti, kad dėl įvykio nukentėjusysis siekia pasipelnyti. Antai pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis aiškino, kad sugadintame name niekas negyveno, jo vertė 76 000 Lt, tačiau apeliaciniame skunde jau nurodė, kad jis name gyveno, VĮ Registrų centro išraše nurodoma, kad namo vertė yra tik 74 400 Lt.

              Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įvertindamas dėl šios aplinkybės surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20, 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas panaikino pirmosios instancijos nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, motyvuodamas tuo, kad jis prisipažino tik verčiamas byloje surinktų įrodymų. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes visi byloje surinkti įrodymai, išskyrus nukentėjusiojo parodymus, buvo gauti po to, kai jis 2011 m. lapkričio 11 d. buvo sulaikytas ir prisipažino dėl padarytų nusikalstamų veikų, davė išsamius parodymus apie bylos aplinkybes, kurios ikiteisminio tyrimo pareigūnams dar nebuvo žinomos (atsuko dujų balioną, nupjovė žarnelę ir kt.). Jo parodymai buvo reikšmingi, nes leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams kryptingai atlikti tyrimą, surenkant įrodymus, patvirtinančius jo pirminius parodymus. Nukentėjusiųjų teiginiai, kad jis nesigaili padaręs nusikalstamas veikas, grasino nukentėjusiajai L. A., nėra paremti jokiais įrodymais, todėl nesuteikia pagrindo išvadai, kad jis nesigaili padaręs nusikalstamas veikas.

              Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo netaikė jam BK 641 straipsnio, neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes vėl pažeisdamas BPK 241 straipsnio 2 dalį, 242 straipsnio 1 dalį. Anot kasatoriaus, byloje buvo pagrindas jam taikyti BK 641 straipsnio taisykles ir bausmę sušvelninti, nes jis savo kaltę pripažino, įrodymų tyrimas teisme buvo sutrumpintas.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. Č. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų, nustatant nukentėjusiesiems A. A. ir L. A. nusikalstamomis veikomis padarytą turtinę žalą. Apeliacinės instancijos teismo išvados dėl nukentėjusiųjų patirtos turtinės ir neturtinės žalos yra teisingos, tinkamai motyvuotos, padarytos iš esmės nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kitų BPK straipsnių reikalavimų. Spręsdamas dėl A. A. civilinio ieškinio, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi visiško turtinės žalos atlyginimo principu, objektyviais duomenimis dėl visiškai sudegusio gyvenamojo namo vertės, taip pat duomenimis, pagrindžiančiais visiškai sudegusių daiktų vertę, rėmėsi nuosekliais nukentėjusiojo A. A. parodymais, byloje ištirtais įrodymais patvirtinta aplinkybe, kad visa nukentėjusiojo A. A. patirta turtinė žala yra nusikalstamos veikos padariniai, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su nuteistojo A. Č. nusikalstamais veiksmais. Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus argumentai dėl neteisingai nustatytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio yra susiję su įrodymų vertinimu, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas.

Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, sugriežtindamas nuteistajam A. Č. paskirtą bausmę, nes padarė pagrįstas išvadas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nustatydamas A. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taip pat teismas netinkamai įvertino kitas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad bausmės sugriežtinimą nuteistajam lėmė ir tai, kad jis lengvabūdiškai veikė visuotinai pavojingu būdu, tokio jo veikimo mastas, kad nuteistasis yra aštuonis kartus teistas, linkęs nusikalsti, ignoruoja įstatymo saugomas vertybes. Sugriežtinus už vieną iš nusikalstamų veikų paskirtą bausmę, buvo sugriežtinta ir galutinė subendrinta bausmė, todėl keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl bausmės nėra pagrindo.

Prokuroras teigia, kad nepagrįsti ir kasatoriaus argumentai dėl BK 641 straipsnio taikymo. Iš BK 641 straipsnio turinio matyti, kad jis taikytinas tik esant šioms sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu; 3) bausmės mažinimo klausimas gali būti išspręstas tuo pačiu nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu. BK 641 straipsnį įtvirtinantis baudžiamasis įstatymas įsigaliojo 2013 m. liepos 13 d., todėl gali būti taikomas tik tada, kai nuosprendis ar baudžiamasis įsakymas yra priimami po šios datos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje byloje buvo priimtas 2013 m. gegužės 28 d., t. y. iki 2013 m. liepos 13 d., kai įsigaliojo BK 641 straipsnį įtvirtinantis baudžiamasis įstatymas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, todėl BK 641 straipsnio taisyklės negalėjo būti taikomos ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui. Pažymėtina, kad BK 641 straipsnį įtvirtinęs baudžiamasis įstatymas negali būti laikomas švelninančiu ar kitaip palengvinančiu nuteistojo teisinę padėtį, nes jis nepanaikina kokios nors veikos nusikalstamumo, nešvelnina konkrečios bausmės ir kitaip nelengvina nuteistojo teisinės padėties, o tik patikslina bausmės skyrimo taisykles neordinariniuose procesuose.

Nukentėjusysis O. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. Č. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis nurodo, kad A. Č. padarė labai pavojingus nusikaltimus, nes padegė daugiabučio namo buto duris, kai buto viduje buvo žmonių, ir tik dėl laimingai susiklosčiusių aplinkybių žmonių mirties, didelio gaisro pavyko išvengti. A. Č. anksčiau daug kartų teistas, ne kartą grasino nukentėjusiajam ir jo mažamečiams vaikams, todėl kaltininko asmenybė yra itin pavojinga. Dėl to apeliacinės instancijos teismo A. Č. paskirta bausmė yra teisinga ir neturėtų būti švelninama.

Nukentėjusysis A. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. Č. kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis nurodo, kad sudegintas namas jam turėjo ne tik turtinę, bet ir didelę neturtinę vertę, nes buvo statytas kelių kartų už sunkiu darbu uždirbtus pinigus. Jo nuomone, žmogus, kuris kelis mėnesius pabendravęs su moterimi ir jos paliktas dėl nestabilios psichikos kerštaudamas sudegina visos šeimos turtą, taip pat uždega dviejų butų duris, kai butų viduje yra žmonių, nusipelno, kiek leidžia įstatymas, griežtesnės bausmės. Nukentėjusysis atkreipia teismo dėmesį į tai, kad A. Č. anksčiau kelis kartus teistas, vengia sąžiningai gyventi ir nuolat dirbti, jam suteiktas visiškas išlaikymas, todėl jis turi atlyginti visą nusikaltimu padarytą žalą.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu, tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina skundžiamų teismų sprendimų teisėtumą remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, pats iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir bylos aplinkybių nenustato (plenarinės sesijos nutartys Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Dėl to nuteistojo A. Č. kasacinio skundo argumentas, kuriuo ginčijamas nukentėjusiojo A. A. parodymų patikimumas (nesutinkama su jų vertinimu, tačiau neteigiama, kad buvo pažeistos nuteistojo procesinės teisės), paliekamas nenagrinėtas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio, 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies taikymo

Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo išvada dėl turtinės žalos, kuri padaryta dėl A. A. turto sunaikinimo, nėra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes nustatant turtinės žalos dydį neatsižvelgta į tai, kad ne visas turtas buvo sunaikintas, kad dalis jo buvo tik sugadinta ir dėl to turinti tam tikrą turtinę vertę.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BPK 241 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teisiamojo posėdžio pirmininkas turi imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės, savo ruožtu pirmosios instancijos teismas pagal BPK 242 straipsnio 1 dalį privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus. Kasatorius nepagristai teigia, kad minėtos BPK normos buvo pažeistos. Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė nukentėjusiajam A. A. dėl sudeginto namo padarytą turtinę žalą pagal dokumentą, t. y. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro išraše nurodytą vidutinę namo rinkos vertę. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo, taip pat akto dėl kilusio gaisro matyti, kad namas buvo iš pagrindų paveiktas ugnies, nes gaisro metu sudegė namo stogas, dalis jo perdangos, išdegė visa namo medinė dalis, langai ir durys. Byloje nėra duomenų apie tai, kad likusios namo konstrukcijos dalys buvo ar dar gali būti kaip nors panaudotos ateityje, t. y. kad turi kokią nors turtinę vertę. Dėl to kasatorius nepagristai teigia, kad teismo išvada dėl A. A. padarytos turtinės žalos sudeginant jo namą padaryta neišsamiai ištyrus bylos aplinkybes, teisiamojo posėdžio pirmininkas nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių išsamiai ir nešališkai ištirti bylos aplinkybes, o pirmosios instancijos teismas tiesiogiai neatliko įrodymų tyrimo. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai argumentavo savo išvadas, kokio dydžio padaryta turtinė žala A. A. sudeginant jo namą.

Pažymėtina ir tai, kad kasatoriaus teiginiai dėl BPK 241 straipsnio 2 dalies, 242 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo apeliacinės instancijos teismui netaikant BK 641 straipsnio yra neteisingi, nes BPK 241 straipsnio 2 dalis, 242 straipsnio 1 dalis reglamentuoja teisiamojo posėdžio pirmininko ir teismo veiksmus tiriant įrodymus, bet ne taikant baudžiamąjį įstatymą.

Taigi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepadarė.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: tai kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

Šioje byloje aktuali kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis, todėl ji bus išsamiau analizuojama. Minėta, jog teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti šių sąlygų visumą, t. y. tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir tai, kad jis dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013).

Pirmosios instancijos teismas A. Č. prisipažinimą ir nukentėjusiųjų atsiprašymą teisme pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutiko. Šis teismas nurodė, kad A. Č. prisipažino ne savo noru, o tik tada, kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, be to, buvo paieškomas. Kolegijos nuomone, tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos – kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir teismų praktikos, nes šios normos turinys nereikalauja, kad kaltininkas pats atvyktų ir prisipažintų. Pakanka, kad kaltininkas, jam pareiškus įtarimą, pripažintų esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Bylos medžiaga patvirtina, kad A. Č., jam pareiškus įtarimą, pripažino esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tokius parodymus davė ir teisme. Taigi A. Č. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. Č. nuoširdžiai nesigaili, ir išsamiai argumentavo tokią išvadą. Esminiai šios išvados argumentai, kad A. Č. padaręs du nusikaltimus 2012 m. lapkričio 11 d. buvo sulaikytas, lapkričio 13 d. paleistas, o lapkričio 14 d. vėl padarė naują nusikaltimą – padegė O. A. buto duris, be to, nukentėjusiajai L. A. nuolat grasino, jo atsiprašymas teisme tik formalus, nesiėmė priemonių atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisinga, nes minėti argumentai patvirtina, kad A. Č. iš tiesų nuoširdžiai nesigailėjo.

Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nustatytą A. Č. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 641 straipsnio taikymo

BK 641 straipsnyje nustatyta: ,,Baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas“.

Ši baudžiamojo įstatymo norma buvo priimta 2013 m. liepos 2 d., tuo tarpu A. Č. byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta ir jam priimtas apkaltinamasis nuosprendis 2013 m. gegužės 28 d. Taigi pirmosios instancijos teismui priimant nuosprendį BK 641 straipsnis dar nebuvo priimtas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, todėl taikyti BK 641 straipsnį A. Č. taip pat nebuvo pagrindo. Pažymėtina, kad BK 641 straipsnyje suformuluota taisyklė negali būti suprantama kaip turintis atgalinio veikimo galią bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas, nes šis straipsnis įtvirtina ne bausmės skyrimo, bet specialią procesinę taisyklę dėl nuosprendžio turinio, kai asmuo prisipažįsta kaltas ir byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, arba baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

              n u t a r i a :

              Nuteistojo A. Č. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                            Viktoras Aidukas

                                                                                                                                            Vytautas Masiokas