Administracinė byla Nr. eA-367-502/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00611-2021-6
Procesinio sprendimo kategorija 27.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugpjūčio 31 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. N. pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2021 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. EKS-06/21 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus“ (toliau – ir Sprendimas), ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė tokias aplinkybes:
2.1. Pareiškėjas yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkas, valdybos narys (valdybos pirmininkas), taip pat ir Bendrovės leidžiamo laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Laikraštis) redaktorius. Pareiškėjas buvo ilgametis Bendrovės direktorius, vadovavo jai nuo Bendrovės įkūrimo, t. y. nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 2017 m. spalio 11 d., taip pat nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. spalio 11 d. buvo visų Bendrovės leidžiamų leidinių vyriausiasis redaktorius.
2.2. 2017 m. spalio 11 d. įvyko visuotinis Bendrovės akcininkų susirinkimas, kurio metu buvo atšaukta iki tol pareigas ėjusi, ir išrinkta naujos sudėties Bendrovės valdyba, taigi pareiškėjas 2017 m. spalio 11 d. buvo atšauktas iš Bendrovės vadovo pareigų, o naujuoju Bendrovės vadovu išrinktas J. S.. Pagrindinis už senosios Bendrovės valdybos atšaukimą balsavęs akcininkas buvo G. M., t. y. UAB „Dvylika pirklių“ vadovas. Be to, G. M. buvo paskirtas naujuoju Bendrovės leidžiamų leidinių vyriausiuoju redaktoriumi, o vėliau – naujuoju Bendrovės direktoriumi.
2.3. 2020 m. rugpjūčio 17 d. įvyko visuotinis Bendrovės akcininkų susirinkimas, kurio metu akcininkai nusprendė išrinkti naujos sudėties valdybą, o ji 2020 m. rugpjūčio 17 d. atšaukė G. M. iš Bendrovės vadovo pareigų, tačiau jis liko dirbti Bendrovėje kaip jos leidinių vyriausiasis redaktorius. Vėliau G. M. buvo atleistas ir iš šių pareigų.
2.4. Laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. stipriai krito Bendrovės leidžiamų leidinių kokybė, jų tiražai, suprastėjo Bendrovės finansinė būklė, todėl 2020 m. rugsėjo 22 d. Laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Straipsnis). Straipsnyje skaitytojai informuoti apie tai, jog pasikeitė Bendrovės vadovybė ir pareiškėjas grįžo į Bendrovę, taip pat pristatyti naujos vadovybės atlikti veiksmai, o Bendrovės gerove suinteresuoti asmenys pakviesti padėti Bendrovei finansiškai, teikiant redakcijai piniginę paramą, t. y. perkant Laikraštyje simbolinę plytą (reklamos plotą). Tačiau buvęs Bendrovės direktorius ir vyriausiasis redaktorius G. M. 2020 m. spalio 13 d. Komisijai pateikė skundą, teigdamas, kad Straipsnyje esantys sakiniai neva grubiai pažeidė Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodeksą, patvirtintą Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų organizacijų ir Visuomenės informavimo etikos asociacijos narių atstovų 2016 m. vasario 29 d. susirinkime, kuris teisės aktų registre paskelbtas 2020 m. gegužės 18 d. ir įsigaliojo 2020 m. gegužės 19 d. (toliau – ir Etikos kodeksas). Dėl to Komisija priėmė Sprendimą, kuriuo pripažino, jog pareiškėjo Straipsniu buvo pažeistas Etikos kodekso 53 straipsnis.
2.5. Skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje keliamų reikalavimų, kadangi Sprendimas nėra pagrįstas ir tinkamai motyvuotas. Be to, Sprendime yra tik viena pastraipa, kurioje nurodomos skundžiamo sprendimo priežastys. Pareiškėjas pateikė Komisijai visus paaiškinimus, o 2021 m. sausio 4 d. – atsakymą į G. M. skundą, tačiau Sprendime pareiškėjo nurodyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai visiškai neaptarti. Sprendimas yra be motyvuojamosios dalies, labai abstraktus, neįvertintas nė vienas pareiškėjo įrodymas, todėl jo teisė būti išklausytam yra įgyvendinta tik formaliai.
2.6. Sprendime nepagrįstai konstatuotas Etikos kodekso 53 straipsnio pažeidimas, kadangi Komisija niekaip nepagrindė tokio nustatyto pažeidimo, iš Sprendimo turinio neaišku, kuo remiantis atsakovas padarė išvadą, jog visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota vienos iš Bendrovėje konfliktuojančių šalių pozicijai paviešinti. Pareiškėjas mano, jog Komisija privalėjo nustatyti, kad jis Straipsniu pasinaudojo savo privatiems reikalams spręsti arba asmeninėms sąskaitoms suvesti, tačiau Sprendime tai neaptarta. Be to, pareiškėjas iš Straipsnio negavo jokios naudos, jis ir G. M. iki tol niekur tarpusavyje nekonfliktavo, teismuose nėra buvę bylos, kurioje jiedu tarpusavyje būtų buvę proceso dalyviais, todėl nėra pagrindo teiginiams, jog buvo pasinaudota visuomenės informavimo priemone asmeniniams nesutarimams spręsti.
3. Atsakovas atsiliepime nurodė nesutinkantis su Sprendimu bei pateikė šiuos motyvus:
3.1. Komisijai pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 2 d. G. M. organizuota grupuotė neteisėtai įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontrolinį akcijų paketą, tačiau 2020 m. vasario 6 d. Lietuvos apeliacinis teismas šį sandorį pripažino negaliojančiu nuo jo sudarymo dienos. Taip pat paaiškino, dėl kokių priežasčių, pareiškėjo manymu, laikytina, jog G. M. buvo užgrobęs ir išplėšęs Bendrovę bei užgniaužęs laisvą žodį „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, ir nurodė, kad apie tai Straipsnyje buvo paskelbta siekiant informuoti visuomenę, o ne asmeniniais tikslais. Įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, Komisija konstatavo, kad Straipsnyje buvo paviešinta subjektyvi pareiškėjo nuomonė apie konfliktinius įvykius UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje.
3.2. Pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo įgyvendinta tinkamai, kadangi jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus dėl G. M. skundo, taip pat išsakyti savo poziciją ir žodžiu. Pareiškėjo pasisakymai nebuvo ribojami, priešingai, buvo siekiama išsiaiškinti jo poziciją.
3.3. Pareiškėjas savo poziciją iš esmės pagrindė vien kaltinimais G. M. dėl jo galimai padarytų veikų, kurių vertinimas išeina už Komisijos kompetencijos ribų. Komisija yra žiniasklaidos savireguliavimo institucija, kuri rūpinasi viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinės etikos ugdymu ir nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę. Todėl tiek Straipsnis, tiek G. M. skundas ir pareiškėjo paaiškinimai buvo vertinami išimtinai tik profesinės etikos kontekste. Komisijos nuomone, viešo intereso skelbti per visuomenės informavimo priemonę subjektyvius neigiamo pobūdžio vertinimus apie pareiškėjo oponentus redakcijoje ir Bendrovės valdymo organuose nebuvo, todėl ji pripažino, jog publikacijoje buvo pažeisti Etikos kodekso 53 straipsnio reikalavimai.
3.4. Sprendime aiškiai nurodyta, jog publikacijoje (Straipsnyje) pateikta subjektyvi pareiškėjo nuomonė apie įvykius Bendrovėje ir „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, kuriai jis galimai turėjo pakankamai pagrindo, tačiau tokiu būdu visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota vienos iš šioje Bendrovėje konfliktuojančių šalių pozicijai paviešinti. Pareiškėjas klaidina teismą, teigdamas, jog niekada nėra buvę bylos, kurioje priešingomis šalimis būtų jis ir G. M., kadangi publikacijoje kalbama ne tik apie patį G. M., bet ir jo organizuotą „grupuotę“, o Komisijai pateiktuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, jog G. M. vadovaujama UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo jam pareiškusi (duomenys neskelbtini) Eur ieškinį. Be to, Komisijos posėdyje pareiškėjas taip pat nurodė, jog G. M. yra iškelta baudžiamoji byla dėl turto iššvaistymo ir keliama byla dėl pareiškėjo apšmeižimo. Todėl pagrįstai padaryta išvada, jog Straipsnio pagalba buvo siekiama formuoti neigiamą nuomonę apie G. M. ir suvesti su juo asmenines sąskaitas, o Komisija pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog Straipsnyje buvo pažeisti Etikos kodekso 53 straipsnio reikalavimai.
II.
4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo V. N. skundą atmetė.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes:
5.1. Laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2020 m. rugsėjo 22 d. buvo išspausdintas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, kuriame, be kita ko, asmenys kviečiami padėti Bendrovei finansiškai, teikiant piniginę paramą, t. y. perkant Laikraštyje simbolinę plytą (reklamos plotą).
5.2. G. M. 2020 m. spalio 13 d. Komisijai pateikė skundą, kuriame prašė Komisijos įvertinti leidinio „(duomenys neskelbtini)“ ir jo redaktoriaus V. N. veiksmus dėl jų atitikimo Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 32 ir 53 straipsniams. Skundė nurodė, kad V. N. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“ galimai pažeidžia Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 32 ir 53 straipsnius, o būtent – šie sakiniai: „Deja, 2017 m. spalio 11 d. organizuota G. M. grupuotė užgrobė „(duomenys neskelbtini)“ bendrovę, užgniaužė laisvą žodį ir išplėšė įmonę“ ir „Jau grąžinome žurnalistams kūrybinę laisvę, vėl vadovaujamės mūsų gildijos Etikos kodeksu, panaikinome G. M. „nepageidaujamų pašnekovų“ sąrašus, atkūrėme patentuotus leidinių logotipus, gilinamės į realias ir svarbiausias žemės ūkio problemas, susitinkame su žemdirbių asociacijų lyderiais.“
5.3. Visuomenės informavimo etikos komisija 2021 m. sausio 19 d. priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad, Komisijos vertinimu, straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė apie įvykius Bendrovėje ir „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, taip pat akivaizdu, jog tokiu būdu visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota vienos iš šioje Bendrovėje konfliktuojančių šalių pozicijai paviešinti. Todėl Komisija nusprendė pripažinti, jog V. N. publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ buvo pažeistas Etikos kodekso 53 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti visuomenės informavimo priemonės savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti. Taip pat Komisija išaiškino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalo ne vėliau kaip per 2 savaites paskelbti šį sprendimą Laikraštyje ir portale (duomenys neskelbtini).
6. Teismas byloje vadovavosi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies, 43 straipsnio 1 dalies, 46 straipsnio 1 dalies, 461 straipsnio 1, 3 dalių, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatomis.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl Sprendime išdėstytų faktinių aplinkybių, tačiau pareiškėjas teigia, kad Sprendime neaptarta, kaip ir kokiu būdu jo Straipsnis galėjo spręsti pareiškėjo privačius interesus ar suvedinėti asmenines sąskaitas, taip pat Sprendime nėra paaiškinta, kokios šalys yra konfliktuojančios, dėl ko kilęs tariamas konfliktas ar kaip tariamo konflikto paviešinimas galėtų pasitarnauti pareiškėjui. Be to, pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kadangi yra nemotyvuotas, neišsamus ir nepagrįstas.
8. Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu, 41 punkte įtvirtinta Komisijos sprendimų dėl visuomenės informavimo etikos pažeidimų forma. Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 53 straipsnyje nustatyta, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti visuomenės informavimo priemonės savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti.
9. Teismas nesutiko su skundo argumentais, kad Sprendime neatskleista Etikos kodekso 53 straipsnio pažeidimo sudėtis, Sprendime neįvardijama, kokios šalys konfliktuoja, dėl ko kilęs tariamas konfliktas ir pan., ir pažymėjo, kad Sprendime konstatuodama Etikos kodekso 53 straipsnio pažeidimą, Komisija tokią išvadą priėmė nustačiusi, jog 2020 m. rugsėjo 22 d. Straipsnyje autorius (pareiškėjas) išsakė savo nuomonę apie G. M. veiksmus ir elgesį, pavartodamas teiginius: „Deja, 2017 m. spalio 11 d. organizuota G. M. grupuotė užgrobė „(duomenys neskelbtini)“ bendrovę, užgniaužė laisvą žodį ir išplėšė įmonę. Po beveik trejų metų teismų maratono grįžome namo. Esame kupini ryžto atkurti viską ir dar aukščiau iškelti „(duomenys neskelbtini)“ vėliavą. Jau grąžinome žurnalistams kūrybinę laisvę, vėl vadovaujamės mūsų gildijos Etikos kodeksu, panaikinome G. M. „nepageidaujamų pašnekovų“ sąrašus, atkūrėme patentuotus leidinių logotipus, gilinamės į realias ir svarbiausias žemės ūkio problemas, susitinkame su žemdirbių asociacijų lyderiais“. Teismas pažymėjo, kad Komisija vertino būtent tuos pareiškėjo teiginius, kurie yra išskirti Sprendime kitu šriftu, bei padarė išvadą, kad Straipsnyje pateikta subjektyvi autoriaus (pareiškėjo) nuomonė apie įvykius Bendrovėje ir „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, taip pat akivaizdu, jog tokiu būdu visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota vienos iš šioje Bendrovėje konfliktuojančių šalių pozicijai paviešinti.
10. Teismas nesutiko, kad iš Sprendimo nėra aišku, kokios šalys konfliktuoja, nes akivaizdu, jog Sprendime nurodomas G. M., kurio veiklą pareiškėjas Straipsnyje ir kritikuoja. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo tiek Komisijai teikti įrodymai, tiek teismui pateikti dokumentai rodo, kad pareiškėjas siekia parodyti G. M. netinkamą veiklą Bendrovėje, t. y. buvo atskleistas asmeninis pareiškėjo interesas. Teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas taip pat akcentavo, jog G. M. buvo apribojęs žodžio laisvę, draudė rašyti straipsnius tam tikra tema, G. M. valdymo metu Bendrovė turėjo skolų ir pan., todėl pareiškėjo teiginius dėl neaiškaus konflikto vertino kaip gynybinę poziciją.
11. Teismas, įvertinęs Straipsnio turinį, konstatavo, kad Straipsnyje iš esmės pasisakoma apie G. M. veiksmus, darbo sąlygas, jam valdant Bendrovę, kuriuos pareiškėjas atskleidžia Straipsnyje. Taip pat V. N. Straipsnyje akcentuoja, kad po beveik 3 metų bylinėjimosi teisme „grįžo namo“, yra kupinas (kupini) ryžto viską atkurti ir pan. Dar pareiškėjas Straipsnyje pažymi, kad jau grąžino žurnalistams kūrybinę laisvę, atkūrė patentuotus leidinių logotipus ir kitaip gerina sąlygas bei patį Laikraštį. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Straipsnyje išsakytų teiginių pobūdį, padarė išvadą, kad jame išreikšta kritika G. M. atžvilgiu, tad skaitytojas akivaizdžiai gali suprasti, kieno veiksmai kritikuojami.
12. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam pažeidimo, įvertinęs byloje esančius duomenis, nurodė, kad pareiškėjas, teikdamas paaiškinimus Komisijai, prieš priimant jo atžvilgiu Sprendimą, turėjo galimybę pasisakyti dėl skunde nurodytų kaltinimų, teikti savo argumentus, nurodyti aplinkybes, teikti įrodymus, ir ši teisė nebuvo pažeista.
13. Teismas, įvertinęs skundžiamą Sprendimą VAĮ naujosios redakcijos 10 straipsnio kontekste, padarė išvadą, kad Komisija skundą išnagrinėjo tinkamai taikydama Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius viešosios informacijos skleidimo reikalavimus. Teismas nenustatė, jog atsakovas skundžiamu Sprendimu būtų pažeidęs VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus individualiems administraciniams aktams, ar pažeidęs VAĮ 10 straipsnyje suformuluotus bendruosius aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimus, taikytinus individualiam administraciniam aktui. Teismas pažymėjo, kad ginčas iš esmės yra siauras savo apimtimi, todėl vertino, kad motyvuojamosios dalies pakanka, kadangi iš Sprendimo turinio akivaizdu, dėl kokių priežasčių Komisija sprendė, jog visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota konfliktuojančios šalies pozicijai paviešinti.
14. Teismas padarė išvadą, kad priimdama ginčijamą Sprendimą Komisija rėmėsi visa skundo nagrinėjimui aktualia informacija ir gautais duomenimis, tinkamai įvertino Straipsnyje pateiktą informaciją, Sprendime aiškiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados, todėl Komisijos Sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas, atmetęs pareiškėjo skundą, netenkino jo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
III.
15. Pareiškėjas V. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti atsakovo 2021 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. EKS-06/21. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir nurodo šiuos nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus:
16.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Sprendime tinkamai atskleista, kaip pasireiškė Etikos kodekso 53 straipsnio pažeidimas, kadangi Komisijos Sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra vos viena pastraipa, kurioje nurodomos atitinkamo sprendimo priėmimo priežastys (kad Straipsnyje buvo pateikta subjektyvi autoriaus nuomonė apie įvykius bendrovėje ir „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, ir tokiu būdu visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota vienos iš bendrovėje konfliktuojančių šalių pozicijai paviešinti), ir tai neatitinka Etikos kodekso 53 straipsnio nuostatų, kad pažeidimu yra laikomas visuomenės informavimo priemonės naudojimas savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti, nes būtent tokių aplinkybių Sprendime nebuvo konstatuota.
16.2. Pareiškėjas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo argumentus dėl to, kad Etikos kodekso 53 straipsnio pažeidimo aplinkybės yra numanomos iš paties Straipsnio turinio ir aprašomosios Komisijos sprendimo dalies, iš kurių matyti, kokius Straipsnio argumentus Komisija vertino, apie kokias ginčo šalis kalbama, ir kt., pažymi, kad teismas, kuris nėra įgaliotas taikyti atsakomybės už Etikos kodekso pažeidimus, praplėtė Sprendimo motyvus, dėl kokių priežasčių pareiškėjas laikomas pažeidęs Etikos kodekso 53 straipsnį.
16.3. Teismas turėjo vertinti Sprendimo atitiktį VAĮ – ar jis yra pakankamai motyvuotas ir ar jame tinkamai atskleista to pažeidimo, kurį pripažintas padaręs pareiškėjas, sudėtis. Tai, kad teismas skundžiamame sprendime nurodė papildomus Komisijos Sprendimo motyvus, kurie yra numanomi iš Sprendimo aprašomosios dalies ar gali būti suprantami iš paties Straipsnio, niekaip nepadaro Komisijos Sprendimo teisėtu. Tai, kad pats teismas vertino, jog Etikos kodekso 53 straipsnis buvo pažeistas tam tikru būdu, jokiu būdu nereiškia, jog toks pažeidimas yra konstatuotas ir Sprendime. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, yra nepakankamai motyvuotas. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į aktualią teismų praktiką, akcentuoja, kad teismas, nustatęs, kad administracinis aktas yra nepakankamai motyvuotas ir dėl to – nepagrįstas, tokį aktą turėtų panaikinti, ir klausimą, dėl kurio buvo priimtas ginčijamas aktas, palikti spręsti atitinkamam viešojo administravimo subjektui.
16.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė VAĮ nuostatas, nes netinkamai įvertino Komisijos Sprendimo motyvus ir nepagrįstai nurodė numanomus Sprendimo motyvus, bei padarė nepagrįstą išvadą, kaip pasireiškė Etikos kodekso 53 str. pažeidimas, nors tam Sprendime nepakanka motyvų.
16.5. Teismas neįvertino tikrojo Straipsnio paskelbimo tikslo (kad Straipsnis nebuvo paskelbtas turint tikslą suvesti tariamas asmenines sąskaitas, nes Straipsnis buvo publikuotas tik siekiant informuoti Laikraščio skaitytojus apie tai, kad pasikeitė Bendrovės vadovybė ir jos leidinių redaktorius, bei paprašyti, jog norintys palaikyti Bendrovę prisidėtų parama), šie pareiškėjo argumentai nebuvo įvertinti ir Komisijoje. Pareiškėjo teigimu, teismas, neišnagrinėjęs pareiškėjo pateiktų argumentų, dėl jų nepasisakydamas, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 ir 87 straipsnio nuostatas dėl įrodymų vertinimo bei sprendimo motyvavimo.
16.6. Pareiškėjas nurodo teikęs Komisijai ir teismui argumentus dėl tariamų Etikos kodekso pažeidimų, tačiau jie nebuvo išnagrinėti, taip pažeidžiant pareiškėjo teisę būti išklausytam, todėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši teisė nebuvo pažeista. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas šiuo atveju teisę būti išklausytam supranta itin formaliai – tik kaip teisę į paaiškinimų teikimą, o ne teisę į jų įvertinimą. Toks formalus teisės būti išklausytam supratimas tiesiogiai prieštarauja aktualiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, iš kurios suprantama, kad teisė būti išklausytam administracinėje procedūroje apima ne tik teisę tiesiog duoti paaiškinimus (kaip tai sprendime interpretuoja pirmosios instancijos teismas), bet teisę veiksmingai išsakyti nuomonę dėl nagrinėjamo įstatymo pažeidimo – taip, kad viešojo administravimo subjektas šią pareikštą nuomonę realiai įvertintų ir jos pagrindu grįstų priimamą individualų administracinį aktą. Komisijos Sprendime tik formaliai paminima, kad pareiškėjas pateikė paaiškinimus, tačiau Sprendimo motyvuojamojoje dalyje jais nėra remiamasi, niekaip nėra pagrįsta, kodėl Komisija juos atmetė kaip nepagrįstus.
16.7. Pareiškėjas nurodo, kad 2021 m. sausio 4 d. atsakyme į G. M. skundą, kuris buvo pridėtas prie skundo teismui, pareiškėjas nurodė išsamius nesutikimo su G. M. skundu argumentus, tačiau Komisijos sprendimo aprašomojoje dalyje didžioji dalis šių argumentų, minint pareiškėjo paaiškinimus, apskritai neaprašyti. Komisija ne tik Sprendime nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų pagrįstumo ar nepagrįstumo, tačiau ir aprašomojoje Sprendimo dalyje nurodė tik mažą dalį pareiškėjo paaiškinimo argumentų, todėl priimant Sprendimą nebuvo tinkamai įgyvendinta pareiškėjo teisė būti išklausytam, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokios išvados nepadarė.
16.8. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pasisakant dėl teisės būti išklausytam, bylose, kuriose ginčyti Komisijos sprendimai, akcentuojama, kad Komisija privalo laikytis procedūrų, turinčių užtikrinti objektyvų ir visapusišką reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-589- 602/2019). Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, kad buvo tinkamai įgyvendinta pareiškėjo teisė būti išklausytam, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos bylose, kuriose spręsta būtent dėl Komisijos priimtų sprendimų teisėtumo.
16.9. Pareiškėjas teigia nepadaręs Etikos kodekso 53 straipsnio pažeidimo, ir tą patvirtina jo 2021 m. sausio 4 d. Komisijai teiktame paaiškinime nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, jog G. M. iniciatyva buvo užgrobta Bendrovė, G. M. ribojo Bendrovės korespondentų žodžių laisvę, nespausdino kokybiškų straipsnių, atsisakė daugybę metų tobulintų ir ištobulintų Bendrovės leidinių logotipų, leidinius bandė kuo labiau padaryti vizualiai panašius į leidinį „Valstiečių laikraštis“, kuriame G. M. yra vyriausiasis redaktorius; jo vadovavimo laikotarpiu smuko Leidinio tiražas, buvo iššvaistytas Bendrovės turtas – nebuvo išsaugotas iki jo vadovavimo Bendrovei priklausęs turtas, ir kt. Šių argumentų pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nevertino ir dėl jų pagrįstumo / nepagrįstumo nepasisakė.
16.10. Pareiškėjo teigimu, aplinkybę, kad Straipsnis buvo paskelbtas ne pareiškėjo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti, o tam, kad būtų paprašyta žemdirbių visuomenės pagalbos, patvirtina faktas, kad po Straipsnio publikavimo buvo gauta (duomenys neskelbtini) EUR paramos.
16.11. Pareiškėjas akcentuoja, kad Komisijos narė G. V. P. buvo G. M. darbuotoja / pavaldinė Bendrovėje, ir nors ji nusišalino nuo dalyvavimo 2021 m. sausio 19 d. Komisijos posėdyje, tačiau galimai įtakojo Komisijos narius, nes Komisija priėmė akivaizdžiai nemotyvuotą ir pareiškėjo nurodytus faktus ignoruojantį sprendimą. Teiginys apie pareiškėjo asmeninių sąskaitų suvedinėjimą su G. M. yra niekuo nepagrįstas – ne pareiškėjas, o Bendrovės darbuotojai buvo nepatenkinti G. M. darbu Bendrovėje.
17. Atsakovas Visuomenės informavimo etikos asociacija pateiktame atsiliepime su V. N. apeliaciniu skundu nesutinka ir, remdamasi atsakovo atsiliepime pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas panaikinti Visuomenės informavimo etikos komisijos 2021 m. sausio 19 d. sprendimą Nr. EKS-06/21, pagrįstumas ir teisėtumas.
19. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, jog priimdama ginčijamą Sprendimą Komisija rėmėsi visa skundo nagrinėjimui aktualia informacija ir gautais duomenimis, tinkamai įvertino Straipsnyje pateiktą informaciją, Sprendime aiškiai išdėstė, kuo grindžiamos padarytos išvados, bei pripažinęs Komisijos Sprendimą teisėtu ir pagrįstu.
20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos atliktu įrodymų vertinimu, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas plečiamai išaiškino Sprendimo turinį, netunkamai nustatė Straipsnio tikslą, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo užtikrinta, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nepakankamai motyvuotas.
21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
22. Bylos duomenimis nustatyta, kad buvęs Bendrovės direktorius ir vyriausiasis redaktorius G. M. kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydamas įvertinti leidinio „(duomenys neskelbtini)“ ir jo redaktoriaus V. N. veiksmus dėl jų atitikimo Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 32 ir 53 straipsniams, dėl V. N. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtų teiginių apie G. M.. Komisija, išnagrinėjusi skundą. Skundžiamu Sprendimu pripažino, jog V. N. Publikacijoje buvo pažeistas Etikos kodekso 53 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti visuomenės informavimo priemonės savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti.
23. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje, be kita ko, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatų. Įstatymo 43 straipsnio 1 dalis nustato, kad etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, be kita ko, nustato Etikos kodeksas.
24. Nuo 2020 m. gegužės 20 d. galiojančio Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso 53 straipsnyje nustatyta, kad žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai neturi naudoti visuomenės informavimo priemonės savo privatiems reikalams spręsti bei asmeninėms sąskaitoms suvesti.
25. Teisėjų kolegija, įvertinus Komisijos Sprendimo turinį, nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Komisijos Sprendime neatskleista nusižengimo sudėtis, t. y. nenurodyta, kaip Straipsnis galėjo pasitarnauti pareiškėjo privatiems reikalams spręsti ar asmeninėms sąskaitoms suvesti, neatskleista, kokios šalys yra konfliktuojančios, dėl ko kilęs konfliktas ir pan.
26. Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamento, patvirtinto Komisijos 2015 m. kovo 23 d. sprendimu, 41 punkte numatyta, kad Komisijos sprendimas dėl visuomenės informavimo etikos pažeidimų susideda iš įžanginės, konstatuojamosios ir rezoliucinės dalies. Komisijos sprendime turi būti glaustai nurodyta svarstyto klausimo esmė, publikacijos ir (ar) visuomenės priemonės pavadinimas (jeigu pažeidimai buvo padaryti konkrečioje publikacijoje ir (ar) visuomenės informavimo priemonėje), publikacijos autoriaus ir (ar) kito visuomenės informavimo etikos pažeidimus padariusio žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo ar skleidėjo vardas ir pavardė, išdėstyti sprendimo priėmimo motyvai, apskundimo tvarka.
27. Kaip matyti iš skundžiamo Komisijos Sprendimo, jo įžanginėje (aprašomojoje) dalyje konstatuotos pažeidimo aplinkybės, t. y. nurodyta, kad konfliktas kilęs tarp buvusio Bendrovės direktorius ir vyriausiojo redaktoriaus G. M. ir dabartinio laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ redaktoriaus V. N., kadangi pareiškėjas nuolat šmeižia G. M. leidinyje „(duomenys neskelbtini)“. Skundas Komisijai buvo pateiktas dėl V. N. 2020 m. rugsėjo 22 d. Laikraštyje publikuotame straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ nurodytų šių sakinių: „Deja, 2017 m. spalio 11 d. organizuota G. M. grupuotė užgrobė „(duomenys neskelbtini)“ bendrovę, užgniaužė laisvą žodį ir išplėšė įmonę“ ir „Jau grąžinome žurnalistams kūrybinę laisvę, vėl vadovaujamės mūsų gildijos Etikos kodeksu, panaikinome G. M. „nepageidaujamų pašnekovų“ sąrašus, atkūrėme patentuotus leidinių logotipus, gilinamės į realias ir svarbiausias žemės ūkio problemas, susitinkame su žemdirbių asociacijų lyderiais.“ Komisija, įvertinus šiuos Straipsnio teiginius, konstatavo, kad juose pateikta subjektyvi autoriaus (pareiškėjo) nuomonė apie įvykius Bendrovėje ir „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, taip pat akivaizdu, jog tokiu būdu visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota vienos iš šioje Bendrovėje konfliktuojančių šalių pozicijai paviešinti.
28. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą Sprendimą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog iš Komisijos Sprendimo yra aišku, kurie Straipsnio teiginiai buvo vertinami kaip Etikos kodekso pažeidimas, taip pat atskleistas konflikto tarp pareiškėjo ir G. M. pobūdis (kad pareiškėjas siekia parodyti G. M. netinkamą veiklą Bendrovėje), Sprendime nustatyta aplinkybė, jog pareiškėjo subjektyvi nuomonė (kritika G. M. atžvilgiu) buvo išsakyta pareiškėjo vadovaujamame Laikraštyje (t. y. visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota pareiškėjo privatiems reikalams – konfliktui su G. M. – išviešinti, t. y. suvesti asmenines sąskaitas).
29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, jog Komisijos Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatyme nustatytų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, pažymi, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio (nuo 2020 m. lapkričio 1 d. – VAĮ 10 straipsnio) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-884-438/2019).
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo bei Komisijos Sprendimo turinį aukščiau minėto teisinio reglamentavimo kontekste, daro išvadą, jog Sprendimas yra pakankamai motyvuotas, jame atskleistas pažeidimas (Straipsnyje paskelbta subjektyvi pareiškėjo nuomonė apie įvykius Bendrovėje ir „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje, taip panaudojant Laikraštį asmeninėms sąskaitoms suvesti), atskleista tarp ginčo šalių kilusio konflikto esmė (kad pareiškėjas nepatenkintas G. M. vadovavimu Bendrovei ir Laikraščiui), nurodytas pažeidimą padaręs asmuo, publikacija, ir kt., taip pat nurodyta, jog pareiškėjas padarė Etikos kodekso 53 straipsnio pažeidimą, o Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 461 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų, 6 ir 7 dalių nuostatomis (t. y. nurodytas teisinis Sprendimo pagrindas). Sprendimo turinys nesukliudė pareiškėjui, atsižvelgiant į jam žinomas aplinkybes, žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis buvo priimtas būtent tokio turinio Sprendimas. Sprendime aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, kuria pareiškėjas pasinaudojo.
31. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleistas Straipsnio paskelbimo tikslas – pritraukti paramą Bendrovei, bet ne suvesti tariamas asmenines sąskaitas, tačiau toks Straipsnio tikslas nepaneigia Komisijos ir pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjas, Straipsnyje išsakęs kritiką G. M. atžvilgiu dėl jo vadovavimo Bendrovei laikotarpiu taikytų darbo metodų, pasinaudojo Laikraščiu, kad paviešintų kilusį konfliktą su G. M..
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, priimant Komisijos Sprendimą, buvo pažeista jo teisė būti išklausytam, kadangi pareiškėjas, atsakydamas į G. M. skundą, Komisijai 2021 m. sausio 4 d. pateikė išsamius nesutikimo su skundu argumentus, patvirtinančius netinkamą G. M. vadovavimą Bendrovei ir Laikraščiui, tačiau dėl pareiškėjo paaiškinimų skundžiamame Sprendime nebuvo pasisakyta. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais ir pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad pareiškėjas turėjo galimybę Komisijai išdėstyti savo poziciją dėl gauto skundo, ir šia teise pasinaudojo pateikdamas 2021 m. sausio 4 d. ir sausio 19 d. paaiškinimus ir dokumentus. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog Komisijos Sprendime nebuvo nurodyti visi pareiškėjo teiktų paaiškinimų argumentai, dėl jų nebuvo pasisakyta, tačiau minėta aplinkybė nepatvirtina, jog pareiškėjo pateikti argumentai nebuvo nagrinėti priimant Sprendimą. Komisijos Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas galbūt turi pakankamai pagrindo Straipsnyje išsakytai subjektyviai nuomonei apie įvykius Bendrovėje, ir ši aplinkybė patvirtina, jog pareiškėjo argumentai buvo įvertinti, tačiau, kaip teisingai nurodė atsakovas, tai nėra tiesiogiai susiję su pareiškėjo padaryto Etikos kodekso pažeidimo nagrinėjimu.
33. Pareiškėjas byloje vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-859-602/2020 (apeliaciniame skunde neteisingai nurodytas bylos Nr.eA-589-602/2020) suformuluota nuostata, kad Komisija, nagrinėdama profesinės etikos pažeidimus, privalo užtikrinti asmenims konstitucinį teisės į gynybą principą, kuris apima teisę būti išklausytam. Pažymėtina, jog minimoje byloje Komisija priėmė sprendimą dėl pažeidimo, dėl kurio asmenys neturėjo galimybės pasiaiškinti, o nagrinėjamoje byloje Komisija pripažino pareiškėją pažeidus Etikos kodekso 53 straipsnio nuostatas, kuris buvo nurodytas ir G. M. skunde, t. y. nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turėjo galimybę teikti paaiškinimus dėl jam inkriminuojamo pažeidimo, todėl atsižvelgiant į tai, kad minėtų bylų aplinkybės skiriasi, nėra teisinio pagrindo vadovautis administracinėje byloje Nr. eA-859-602/2020 padarytomis išvadomis.
34. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl teisės būti išklausytam užtikrinimo, taip pat vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. eA-1383-662/2021, Nr. A-438-41102/2014 ir Nr. A-858-737/2010, tačiau pažymėtina, jog minimose bylose asmenims visai nebuvo sudaryta galimybė pateikti paaiškinimus prieš priimant administraciniu sprendimus, arba asmenys nebuvo apklausti, kai tą daryti privaloma, t. y. skiriasi pareiškėjo nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (pagrindas, motyvacija), todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytose bylose.
35. Pasisakant dėl pareiškėjo argumento, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).
36. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.
37. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, jog Straipsnyje paskelbus subjektyvią pareiškėjo nuomonę apie G. M. vadovavimą Bendrovei, visuomenės informavimo priemonė buvo panaudota asmeninėms sąskaitoms suvesti, pateiktas Straipsnio teiginių faktinis ir teisinis įvertinimas, nurodytos teisės aktų normos, kuriomis grindžiamos išvados dėl ginčo esmės. Nėra jokio pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti Straipsnyje paskelbtų teiginių. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
38. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Ramūnas Gadliauskas
Virginija Volskienė