Civilinė byla Nr. e2-267-861/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-34642-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.1.;

2.6.29.4.;3.2.6.1.

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 4 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Donata Kravčenkienė,

sekretoriaujant Jolitai Aleksejūnaitei, 

dalyvaujant ieškovo UAB „Finiens“ atstovams advokatui Justui Viliui, advokato padėjėjui Karoliui Dūdėnui, advokato padėjėjai G. D.,

atsakovo UAB „Sorita“ atstovei advokatei Jolantai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Finiens“ ieškinį atsakovui UAB „Sorita“ dėl sandoriu pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys N. R., V. K., Vilniaus rajono 1-asis notarų biuras. Teismas

n u s t a t ė :

ieškovas prašo pripažinti UAB „Finiens“ ir UAB „Sorita“ 2015-05-20 paskolos sutartį negaliojančia, pripažinti 2015-05-29 sutartinę hipoteką negaliojančia bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas turi su atsakovu 2015-05-20 sudarytą paskolos sutartį. Sutartyje nurodyta, kad atsakovas suteikė 40 000 Eur paskolą ieškovui, o šis savo ruožtu 2015-05-29 įkeitė nekilnojamojo turto objektus sutartine hipoteka, įkeistų objektų vertė yra 118 300 Eur. Ginčijamą sutartį pasirašė tuometinis ieškovo direktorius V. K. ir atsakovo direktorius Stefan I. R.. Ieškovo žinioje nėra duomenų apie gautą 40 000 Eur sumą iš atsakovo. Ginčo sutartis sudaryta tik rašytine forma, nors turėjo būti patvirtinta notaro. Ieškovas atkreipė dėmesį, kad sutartine hipoteka įkeistas tris kartus didesnės vertės turtas nei paskolos suma. Pažymėjo, kad tuometinio ieškovo vienintelio akcininko OOO „Nasa-Stroi“ atstovės N. R. teigimu, ji nėra pasirašiusi 2015-05-20 ieškovo vienintelio akcininko sprendimo, kuriuo neva buvo suteiktas įgaliojimas tuometiniam ieškovo direktoriui V. K. sudaryti Hipotekinę sutartį, todėl minėtas vienintelio akcininko sprendimas yra galimai suklastotas. Atsakovo nesąžiningumą rodo ir tai, kad atsakovas neva skolina lėšas ieškovui, nors pats yra ieškovui skolingas.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad 2015-05-19 tarp ieškovo, atsakovo ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo sudaryta sutartis, kuria UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido atsakovui 40 000 Eur reikalavimą į ieškovą. Šį reikalavimą UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo įgijęs pagal 2015-01-20 tarp UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir ieškovo sudarytą paskolos sutartį. Pagal šią 2015-01-20 sutartį UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ paskolino ieškovui 64 000 Eur sumą, kurią ieškovas privalėjo grąžinti iki 2015-05-31. Iki 2015-05-19, kai buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, ieškovas pagal 2015-01-20 paskolos sutartį buvo gražinęs UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 14 000 Eur, todėl 2015-05-19 sutartimi buvo perleistas reikalavimas į negrąžintą paskolos dalį – 40 000 Eur. 2015-05-19 sutartyje buvo numatyta, kad jei naujasis kreditorius ir skolininkas susitartų dėl kitokių paskolos grąžinimo sąlygų, tai tarp naujojo kreditoriaus ir skolininko yra sudaroma nauja paskolos sutartis – tai ir buvo padaryta. Kadangi nei pagal 2015-05-20, nei pagal 2015-01-20 paskolos sutartis grynieji pinigai nebuvo perduodami, notarinė sutarties forma nebuvo reikalinga. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas privalėjo atsiskaityti su ieškovu gavęs lėšas iš banko pagal kredito sutartį. Kadangi atsakovui nepavyko gauti kredito iš banko, jis skolą ieškovui gražino už ieškovą padengdamas pastarojo skolas tretiesiems asmenims.

Trečiasis asmuo N. R. sutiko su pareikštu ieškiniu ir palaikė ieškovo poziciją. Paaiškino, kad ieškovo banko sąskaitų išrašuose nematyti, kad atsakovas būtų pervedęs ieškovui paskolos sumą.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai palaikė ieškinyje nurodytus motyvus, nurodė, kad paskolos suma nebuvo perduota atsakovui. Iš atliktos ekspertizės matyti, kad vienintelio akcininko sprendimas yra suklastotas. Pažymėjo, kad negaliojant paskolos sutarčiai, sutartinė hipoteka taip pat negalioja. Pažymėjo, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuo 2007 m., o atsakovas nuo 2013 m. neteikia savo finansinės atskaitomybės dokumentų, kas parodo, kad šios įmonės negalėjo teikti paskolų.

Atsakovo atstovė dar kartą paaiškino, kad atsakovas reikalavimo teisę į ieškovą gavo sudarius reikalavimo perleidimo sutartį. Nėra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą.

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „Finiens“ ir UAB „Sorita“ 2015-05-20 pasirašė paskolos sutartį (e. b. l. 14-16, I tomas), o 2015-05-29 buvo sudaryta sutartinė hipoteka (e. b. l. 17-24, I tomas). 2015-05-20 taip pat buvo pasirašytas vienintelio akcininko sprendimas, leidžiantis UAB „Finiens“ vadovui V. K. pasirašyti hipotekos sutartį (e. b. l. 35-37, I tomas). Po atliktos teismo ekspertizės paaiškėjo, kad vienintelio akcininko (N. R.) parašas yra suklastotas. 2015-05-19 tarp UAB „Sorita“, UAB „Finiens“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo pasirašyta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perleido UAB „Sorita“ savo reikalavimo teisę į ieškovą UAB „Finiens“ (e. b. l. 28-29, II tomas).

Dėl paskolos sutarties.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi, paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Kaip minėta aukščiau, esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn faktą turi įrodyti būtent paskolos davėjas. Be to, sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kaip minėta aukščiau, pinigų perdavimo faktą turi įrodyti būtent paskolos davėjas, šiuo atveju – atsakovas.

Nagrinėjamu atveju šalys sudarė rašytinę paskolos sutartį, kurioje nurodė, kad kreditorius (atsakovas) suteikia paskolos gavėjui paskolą, o paskolos gavėjas (ieškovas) įsipareigoją ją grąžinti. Paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, kad paskolos gavėjas 40 000 Eur paskolą gavo prieš paskolos sutarties pasirašymą. Atsakovas paaiškino, kad jis reikalavimo teisę į ieškovą įgijo reikalavimo teisės perleidimo sutarties su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pagrindu. Būtent šios reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu ieškovas su atsakovu sudarė ginčo paskolos sutartį. Atsakovas nei grynaisiais pinigais, nei pavedimu ieškovui pinigų neperdavė, nes juos ieškovas gavo iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“.

Teismo tokia atsakovo pozicija neįtikina, nes ginčijamoje paskolos sutartyje nėra nurodyta, kad sudaroma ne nauja paskolos sutartis, o tik pakeičiamos ankstesnės paskolos sutarties sąlygos. Priešingai, sutartyje nurodyta, kad atsakovas ieškovui suteikia paskolą. Todėl teismas ginčo paskolos sutartį laiko savarankiška paskolos sutartimi, o ne 2015-01-20 paskolos sutarties pakeitimu.

Ginčo sutartyje teigiama, kad paskolos suma perduota prieš sutarties pasirašymą, tačiau nėra nurodyta nei kada, nei kokiu būdu, nei kas pinigus perdavė. Atsakovo teigimu, pinigus ieškovui pervedė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, tačiau iš pateiktų ieškovo banko sąskaitų išrašų tokios išvados teismas daryti negali. Nors atsakovas teigė, kad tam tikri pavedimai ieškovui iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ buvo padaryti būtent ginčo sutarties (ar pirminės 2015-01-20 sutarties) pagrindu, tačiau tai, kad pavedimo paskirtyje nurodyta „pagal sutartį“, neparodo, kad jie daryti būtent pagal ginčo ar 2015-01-20 sutartį, o ne kokią nors kitą. Pažymėtina, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atliko ne vieną pavedimą ieškovui, todėl negalima atskirų pavedimų priskirti būtent ginčo ar 2015-01-20 sutarčiai, kai tai nenurodyta pavedimo paskirtyje.

Byloje iš esmės nėra pateikta jokių kitų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – ieškovui. Kaip minėta aukščiau, pagal CK 6.875 straipsnio 3 dalį, jeigu neįrodoma, kad paskolos dalykas iš tikrųjų perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes nėra tiesioginių įrodymų, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui – ieškovui.

Dėl sutartinės hipotekos negaliojimo.

Ieškovas taip pat prašo pripažinti negaliojančia 2015-05-29 sutartinę hipoteką, nurodydamas, kad šis sandoris prieštarauja ieškovo teisnumui.

Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekė užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, trečiųjų asmenų apsaugą, apribojo galimybę ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius motyvuojant tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens tikslams arba pažeidžia juridinių asmenų valdymo organų kompetenciją.

Juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo pagrindai ir nuginčijimo sąlygos įtvirtinti CK 1.82 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, gali būti pripažinti negaliojančiais dėl steigimo dokumentuose nustatytos kompetencijos pažeidimo ar prieštaravimo juridinio asmens tikslams tik tais atvejais, kai kita šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, jog tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens tikslams; juridinio asmens steigimo dokumentų paskelbimo faktas tokiais atvejais nėra pakankamas kitos šalies nesąžiningumo įrodymas, todėl būtina įrodyti, kad kita sandorio šalis veikė nesąžiningai. CK 1.82 straipsnyje numatyti sandoriai, pažeidžiantys juridinio asmens teisnumą, yra nuginčijami, todėl reikalavimą pripažinti juos negaliojančiais gali reikšti tik įstatymų nurodyti asmenys (CK 1.78 straipsnio 4 dalis). Tokie asmenys įvardyti CK 1.82 straipsnio 3 dalyje: ieškinį dėl sandorio, pažeidžiančio juridinio asmens teisnumą, pripažinimo negaliojančiu turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjai, juridinio asmens dalyviai; įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį, arba specialius reikalavimus, kuriuos turi atitikti tą ieškinį reiškiantys asmenys (pvz., tam tikro akcijų (balsų) skaičiaus turėjimas).

Kasacinio teismo praktika dėl galimybės ginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, yra nuosekliai plėtojama ta linkme, jog, sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB Vasmangas v. UAB Valdo leidykla, bylos Nr. 3K-3-567/2006; 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Beltateksas“ v. UAB „Sarteksas“, bylos Nr. 3K-3-534/2007).

Taigi, toliau aptartinos visos keturios sandorio negaliojimo sąlygos. Visų pirma, neginčytina, kad hipotekos sutartį sudarė privatūs juridiniai asmenys. Antra, teismas sutinka su ieškovo vertinimu, kad hipotekos sutartis sudaryta pažeidžiant ieškovo įstatuose nustatytas kompetencijos ribas. Įstatuose nustatyta, kad įmonės direktorius turi teisę priimti sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo investavimo, perleidimo, nuomos, tik jeigu yra gautas visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimas. Nors hipotekos sandoris buvo sudarytas turint vienintelio akcininko pritarimą, tačiau po atliktos teismo ekspertizės paaiškėjo, kad vienintelio akcininko (N. R.) parašas yra suklastotas, todėl laikytina, kad hipotekos sandoris sudarytas neturint visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo.

Nors atsakovas neigia savo nesąžiningumą ir teigia negalėjęs žinoti apie vienintelio akcininko sprendimo suklastojimą, tačiau teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Teismas mano, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad hipotekos sandoris sudarytas pažeidžiant ieškovo kompetencijos ribas ir prieštarauja ieškovo veiklos tikslams. Visų pirma, paskolos suma yra nepagrįstai kelis kartus mažesnė, nei jai užtikrinti įkeisto turto vertė. Be to, kaip nurodyta aukščiau, atsakovas paskolos sumos ieškovui net neperdavė, todėl yra nesąžininga sudaryti hipotekos sandorį siekiant užtikrinti paskolos, kurios nesuteikė, grąžinimą. Taip pat yra neaišku, kodėl ieškovas turėjo skolintis iš atsakovo ir jam įkeisti savo turtą, kai pats atsakovas buvo skolingas ieškovui 363 000 Eur sumą. Nors atsakovas teigia, kad jis ieškovui nebuvo skolingas, nes už ieškovą atsiskaitė su ieškovo kreditoriais, tačiau tokių duomenų į bylą nepateikė, todėl šis argumentas laikytinas nepagrįstu. Taigi, visos šios aplinkybės leidžia teismui laikyti atsakovą nesąžiningu ir pripažinti, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad ieškovo vienintelio akcininko sprendimas yra suklastotas ir atsakovas tokio sandorio sudaryti negali. Teismas taip pat mano, kad yra pagrindas ginti pažeistas ieškovo teises pripažįstant jo sudarytą hipotekos sandorį negaliojančiu.

Remiantis išdėstytu, nustačius visas aukščiau aptartas sąlygas, teismas pripažįsta 2015-05-29 sutartinę hipoteką negaliojančia.

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas.

Ieškovas patyrė 1 018,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 150 Eur sumokėtas žyminis mokestis, 560 Eur už teisinę pagalbą ir 308,81 Eur išlaidos už ekspertizės atlikimą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovo priteistinos 1 018,81 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Valstybei iš atsakovo priteistina 750 Eur žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas ieškovui buvo atidėtas.

Grąžinti ieškovui 191,39 Eur permoką už ekspertizę, grąžinant ją mokėtojui advokatui Justui Viliui, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini).

Kadangi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu sudaro 87,31 Eur ir yra didesnės negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatyta minimali 3 Eur suma, iš atsakovo valstybės naudai priteistina 87,31 Eur pašto išlaidų (CPK 92 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

ieškinį tenkinti.

Pripažinti UAB „Finiens“, į. k. 148170045, ir atsakovo UAB „Sorita“, į. k. 302845291, 2015-05-20 Paskolos sutartį nesudaryta.

Pripažinti UAB „Finiens“, į. k. 148170045, 2015-05-29 Sutartinę hipoteką negaliojančia.

Priteisti ieškovui UAB „Finiens“, į. k. 148170045, iš atsakovo UAB „Sorita“, į. k. 302845291, 1 018,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Sorita“, į. k. 302845291, 750 Eur žyminio mokesčio ir 87,31 Eur pašto išlaidas.

Grąžinti ieškovo UAB „Finiens“ atstovui advokatui Justui Viliui, a. k. (duomenys neskelbtini) 191,39 Eur permoką už ekspertizę, banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja                                                                                                  Donata Kravčenkienė