Civilinė byla Nr. 3K-3-503-969/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16970-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.2.2.3.1.1; 2.3.2.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų O. I. ir B. J. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo parduoti ieškovams jų nuomojamą butą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl subjektinės teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą paveldėjimo ir įgyvendinimo.

Ieškovai O. I. ir B. J. prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos lygiomis dalimis parduoti jiems jų nuomojamą savivaldybei priklausantį butą Vilniuje, Keramikų g. 84-1 (toliau – ginčo butas), pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Valstybės paramos būstui įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, laikantis sąlygos, kad pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją kaip nuomininkams, kuriems įstatymo nustatyta tvarka iki 1998 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija buvo išdavusi leidimus privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą.

Ieškovai nurodė, kad 1991 m. gruodžio 4 d. T. I. bei B. J. kreipėsi į Vilniaus miesto valdybą dėl ginčo buto privatizavimo, tačiau buto privatizavimo procedūra dėl Vilniaus miesto valdybos kaltės nebuvo baigta. 1998 m. birželio 1 d. valstybinės komisijos, sudarytos Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. I-118 „Dėl gyventojų, kurių gyvenamosios patalpos nebuvo privatizuotos Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku ne dėl jų pačių kaltės, pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti“, posėdžio protokolu Nr. 29 (215) buvo nutarta leisti B. J. ir T. I. privatizuoti ginčo butą, tačiau Vilniaus miesto administracija delsė tvarkyti privatizavimo dokumentus. 2007 m. lapkričio 29 d. T. I. mirė, jos turtą ir teises paveldėjo sūnus O. I.. Ieškovai 2013 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu privatizuoti nuomojamą butą; 2014 m. sausio 29 d. notariškai patvirtintu susitarimu susitarė tarpusavyje pirkti butą; 2014 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija nusprendė siūlyti pritarti prašymui privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei pavesti Ekonomikos ir investicijų departamentui rengti dokumentus dėl leidimo privatizuoti minėtas gyvenamąsias patalpas, taip pat siūlyta pritarti apskaičiuotai buto pardavimo kainai (1277,72 Lt (370,05 Eur); ieškovai su buto įkainojimo aktu sutiko. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 2 d. posėdyje nepritarė sprendimo projektui, t. y. atsisakė parduoti ieškovams nuomojamas gyvenamąsias patalpas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovais buto pirkimo–pardavimo lygiomis dalimis sutartį pagal Valstybės paramos būstui įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas atmetė ieškinį atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atžvilgiu kaip pareikštą netinkamam atsakovui.

Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, pateiktu 2012 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012, kad subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima, atsižvelgęs į tai, jog dėl ginčo buto privatizavimo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu į atsakovą kreipėsi tuometiniai buto nuomininkai T. I. ir B. J., vėliau Seimo sudaryta butų privatizavimo komisija jiems suteikė leidimą privatizuoti ginčo butą, teismas konstatavo, kad abu ieškovai yra tinkami ginčo buto privatizavimo subjektai, nes ieškovas B. J. subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą įgijo įstatymo nustatytais pagrindais kaip buto nuomininkas, o ieškovas O. I. tokią teisę paveldėjo iš savo motinos T. I.

Spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010, esančiu išaiškinimu, kad, sprendžiant, kada asmuo, siekiantis privatizuoti butą, sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, jog gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugelį šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė, be to, tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai. Teismas konstatavo, kad ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl T. I. ir B. J. kaltės; pažymėjo, jog po ieškovų kreipimosi 2013 m. gruodžio 23 d. atlikti veiksmai (ginčo buto įkainojimas ir susipažindinimas ieškovų su apskaičiuota kaina) sudarė ieškovams pagrįstus lūkesčius, kad jų teisės į buto privatizavimą bus įgyvendintos, tik Vilniaus miesto savivaldybės tarybai nepritarus ginčo buto pardavimui, ieškovai kreipėsi į teismą, taigi laikytina, kad ieškovai nepraleido įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino, nes iki 2014 m. balandžio 2 d. sprendimo turėjo pagrįstą lūkestį, jog jų teisės į ginčo buto privatizavimą bus įgyvendintos. Teismas taip pat pažymėjo, kad aukštesnės instancijos teismas yra pasisakęs, jog ieškinio senatis, jei ji ir būtų suėjusi, neturėtų būti argumentas atmesti ieškinį – ieškinio senatis nepaneigia ieškovų teisės, kuri jiems buvo suteikta įstatymu, įgyvendinimo, nes šios teisės įgyvendinimui pareiga įstatymu buvo paskirta ne tik ieškovams, tačiau ir institucijoms, kurių balanse buvo butai (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-834-160/2012).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2015 m. sausio 6 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms dėl ieškovų subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą egzistavimo bei ieškinio senaties; pažymėjo, kad, 1998 m. birželio 1 d. valstybinei komisijai davus leidimą nuomininkams B. J. ir T. I. baigti įforminti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo dokumentus, atsakovė privalėjo ne vėliau kaip per dvi savaites įforminti gyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo dokumentus (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo“ (toliau – ir Butų privatizavimo tvarka) 4 punktas), tačiau to nepadarė, todėl, esant tęstiniam ieškovų teisių pažeidimui, ieškinio senaties terminas nepraleistas (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Kolegija taip pat nurodė, kad ieškovų įgyta civilinė subjektinė teisė privatizuoti ginčo butą įgyvendintina nepriklausomai nuo atsakovės valdymo organų sprendimų, todėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. sprendimas nepritarti ginčo buto įkainojimo akto tvirtinimui ir šių patalpų pardavimui teisinės reikšmės neturi ir jo atskirai ginčyti nėra pagrindo. Kolegijos vertinimu, šis sprendimas yra niekinis, nes atsisakyta vykdyti imperatyvųjį Butų privatizavimo įstatymo, Valstybės paramos būstui įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl buto privatizavimo subjekto. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2012, nes nesutampa bylų faktinės aplinkybės; be pagrindo neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, kad, netgi pripažinus ieškovą mirusio nuomininko šeimos nariu, tai nesuteikia jam teisės perimti mirusio pagrindinio nuomininko teisių į buto privatizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009). Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir neanalizavo, ar įpėdinis O. I. atitiko Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, nesiaiškino, kokias konkrečiai teises paveldėjo ir ar iš jo nebuvo atimta paveldėjimo teisė, taigi neišsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą, neištyrė visų įrodymų ir todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

2. Dėl ieškinio senaties taikymo. Anot kasatorės, bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino ieškinio senaties termino pradžios momento – Seimo komisija sprendimą leisti privatizuoti ginčo butą priėmė 1998 m. birželio 1 d., o į kasatorę ieškovai kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip 14 metų, per kuriuos nesiėmė jokių veiksmų siekdami bent jau pasidomėti buto privatizavimo eiga ar ginčyti galimai pažeistų teisių. Kasatorės nuomone, tai nelaikytina protingu terminu turėti „pagrįstų lūkesčių“, kad butas bus privatizuotas. Butų privatizavimo tvarkos 4 punkto 2 dalyje nustatyta, kad už dokumentų parengimą ir įforminimą sumoka asmuo, norintis privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, mokėjimo metu galiojančiomis kainomis ir tarifais, tačiau byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovai būtų sumokėję už dokumentų forminimą, be to, dokumentams įforminti nustatytas konkretus terminas, kuriam pasibaigus taip pat skaičiuotinas ieškinio senaties terminas, t. y. praėjus dviem savaitėms nuo Seimo komisijos sprendimo, neįforminus buto privatizavimo dokumentų, už juos nesumokėję ieškovai žinojo apie galimą savo teisių pažeidimą ir turėjo teisę kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad 2001 m. gegužės 31 d. T. I. ir B. J. pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, taigi jau tuo metu suprato, kad ginčo butas nėra privatizuotas, ir nesiekė ginti galimai pažeistų savo teisių. Kasatorės nuomone, 10 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2011 m. gegužės 31 d. Butų privatizavimo tvarkoje nustatytos abipusės pareigos tiek institucijai, tiek siekiantiems privatizuoti butą asmenims, todėl laikyti kasatorės veiksmus tęstiniu pažeidimu nėra teisinio pagrindo.

3. Dėl CK 1.78, 1.80 straipsnių netinkamo taikymo. Imperatyviu įstatymo reikalavimu, dėl kurio sandoris laikytinas niekiniu, apeliacinės instancijos teismas įvardijo Valstybės paramos būstui įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau, kasatorės vertinimu, ši įstatymo norma nenustato imperatyvo – priešingai, tik konstatuojama, jog butai gali būti privatizuojami. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu nurodytas įstatymas buvo netekęs galios. Taigi apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo teisės normą, ją nepagrįstai pripažino imperatyvia ir dėl to netinkamai taikė CK 1.78, 1.80 straipsnius. Kasatorė, kaip juridinis asmuo, įpareigota sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį. Atliekant turto pirkimo–pardavimo veiksmus kasatorė veikia per atstovaujamąją instituciją – Tarybą, kurios veiklos forma – posėdis, todėl teismo sprendimas, įpareigojantis kasatorę parduoti ginčo butą, nurodant, kad Tarybos sprendimas neturi teisinės reikšmės ir yra niekinis, daro sprendimą neįvykdomą. Bylą nagrinėję teismai paneigė ne tik vietos savivaldos principus ir funkcijas, bet ir nepaisė Vietos savivaldos įstatyme nustatytos savivaldybių veiklos įgyvendinimo tvarkos ir taip priėmė imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantį sprendimą bei nutartį.

Atsiliepimais į kasacinį skundą ieškovai O. I. ir B. J. prašo kasacinį skundą atmesti bei skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus; O. I. – priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimuose ieškovai išreiškia sutikimą su bylą nagrinėjusių teismų argumentais ir išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Pažymėtina, kad specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija taip pat pažymi tai, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009).

Nagrinėjamoje byloje kasatorė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis yra nepaveldima. Atmesdama šį argumentą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorė skunde kaip teisminiu precedentu nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiajame Teisme išnagrinėta civiline byla Nr. 3K-3-118/2009, kurioje ieškovas teisę privatizuoti ginčo butą kildino ne iš savo, kaip pagrindinio buto nuomininko įpėdinio, teisinio statuso (aplinkybės, kad tarp mirusio pagrindinio buto nuomininko ir jo sūnaus – ieškovo – susiklostė paveldėjimo teisiniai santykiai, minėtoje byloje ieškovas neįrodinėjo ir ja nesirėmė, kaip savo reikalavimų pagrindu), o iš pagrindinio buto nuomininko šeimos nario teisių (CK 6.588 straipsnis). Taigi, ratio decidendi nagrinėjamoje ir kasatorės nurodytoje byloje nesutampa ir vadovautis joje pateiktu išaiškinimu nėra pagrindo. Priešingai nei nurodė kasatorė skunde, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas O. I. priėmė palikimą po savo motinos T. I. mirties, byloje yra paveldėjimo teisės liudijimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra konstatuota, jog subjektinė teisė privatizuoti butą savo turiniu yra turtinė reikalavimo teisė ir gali būti paveldima. Specialiojo teisės akto (Butų privatizavimo įstatymo) nustatytas reglamentavimas lemia, kad ši teisė nėra absoliuti – tam, kad galėtų paveldėti, įpėdinis turi atitikti Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus, tarp jų – nebūti pasinaudojęs teise pagal šį įstatymą įsigyti kitas gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-342/2004; 2006 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-694/2006; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-3-254/2008; 2012 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-318/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.). Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nurodytų aplinkybių neanalizavo (ar įpėdinis O. I. atitiko Butų privatizavimo įstatyme nustatytus reikalavimus), nesiaiškino, taigi neišsamiai išnagrinėjo bylos medžiagą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei 2014 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos sprendime, nei parengiamuosiuose dokumentuose nenurodyta, jog ieškovas O. I. neturi teisės privatizuoti ginčo buto, nes neatitinka pirmiau išvardytų Butų privatizavimo įstatymo reikalavimų. Vadovaujantis įrodinėjimo pareigos paskirstymą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, kilus teisminiam ginčui, argumentus dėl O. I. neatitikties Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintiems kriterijams kasatorė galėjo (jei tokių argumentų turėjo) pateikti kaip savo atsikirtimų į ieškinį pagrindą, tačiau šio argumento kasatorė nekėlė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, neteikė jį patvirtinančių įrodymų, o iškėlė tik kasaciniame skunde. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, civiliniame procese galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams (CPK 12, 13 straipsniai), ex officio neprivalėjo tirti aplinkybių, kuriomis šalys nesirėmė. Be to, CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasacinio skundo argumentai dėl aplinkybių, susijusių su O. I. atitiktimi Butų privatizavimo įstatymo reikalavimams, neištyrimo, atmestini ir šiuo pagrindu.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neįvertino ieškinio senaties termino pradžios momento. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, kada ieškovai sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi toliau būti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. Kauno miesto savavaldybė, bylos Nr. 3K-3-67/2010). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, pripažindami, jog ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo neigiamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo dienos, į prieš tai nurodytus kriterijus atsižvelgė, taigi jų išvada, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, pagrįsta. Valstybinė komisija 1998 m. birželio 1 d. nutarė leisti B. J. ir T. I. privatizuoti ginčo butą. Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo“ 3 punkte nustatyta, kad valstybinės komisijos išvados dėl gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo yra privalomos ministerijoms, kitoms valstybinėms tarnyboms, miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms; 4 punkte – kad ministerijos, kitos valstybinės tarnybos, miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos bei organizacijos, gavusios teigiamą valstybinės komisijos išvadą, privalo ne vėliau kaip per 2 savaites įforminti gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo dokumentus. 2001 m. sausio 1 d. Butų privatizavimo įstatymui netekus galios, šio įstatymo reguliuojami santykiai, reikšmingi nagrinėjamai bylai, buvo reglamentuoti Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, o nuo 2003 m. sausio 1 d. – Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Įgyvendindama Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 1013 patvirtinto Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) lėšų, gautų už privatizuojamas (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarkos aprašą (galiojo iki 2015 m. balandžio 3 d.). Šio aprašo 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad sprendimą dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo priima privatizavimą vykdančios institucijos valdymo organas. Sprendimas dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pardavimo) turi būti priimtas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šių gyvenamųjų patalpų nuomininko ar jo šeimos pilnamečio nario prašymo (kartu su nustatytais dokumentais) pateikimo. Prireikus šalys gali terminą pratęsti. Byloje nustatyta, kad ieškovai 2013 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu privatizuoti nuomojamą butą; 2014 m. sausio 29 d. notariškai patvirtintu susitarimu susitarė tarpusavyje pirkti butą; 2014 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija nusprendė siūlyti pritarti prašymui privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei pavesti Ekonomikos ir investicijų departamentui rengti dokumentus dėl leidimo privatizuoti minėtas gyvenamąsias patalpas, taip pat siūlyta pritarti apskaičiuotai buto pardavimo kainai (1277,72 Lt (370,05 Eur); ieškovai su buto įkainojimo aktu sutiko. Taigi, subjektyviuoju aspektu ieškovai suvokė savo teisių pažeidimą tik kai Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. balandžio 2 d. priėmė neigiamą sprendimą, nes iki tol atsakingos institucijos kompetentingi padaliniai atliko jų prašomus veiksmus dėl privatizavimo ir jokių kliūčių įgyvendinti savo teisę privatizuoti ginčo butą ieškovams nekilo. Todėl atmestini kasatorės argumentai dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisė normų taikymo.

Dėl teismo teisės įpareigoti savivaldybę sudaryti ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį

Kasaciniame skunde teigiama, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta savivaldybės (valstybės) teisė, bet ne pareiga privatizuoti gyvenamąsias patalpas, jeigu to nori nuomininkas, o bylą nagrinėję teismai nepagrįstai šią normą pripažino imperatyvia. Šį kasatorės argumentą teisėjų kolegija atmeta, kaip teisiškai nepagrįstą.

Minėta, kad Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkio Nr. 290p „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos“ vykdymo“ pagrindu valstybinė komisija 1998 m. birželio 1 d. nutarė leisti B. J. ir T. I. privatizuoti ginčo butą. Taigi, šio teisės taikymo akto pagrindu B. J. ir T. I. atsirado subjektinė teisė privatizuoti ginčo butą (šią T. I. teisę po jos mirties paveldėjo O. I.), kuri, pasikeitus teisiniam reguliavimui, turėjo būti įgyvendinama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 2 d. priimtas sprendimas neparduoti ieškovams ginčo buto reiškia, kad Valstybės paramos būstui įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta norma nebus taikoma net tuo atveju, jeigu bus visos įstatyme nustatytos sąlygos. Taigi, toks sprendimas paneigia konkretaus asmens (nuomininko) įstatymo nustatytą teisę, kai yra nustatytos sąlygos, sudaryti nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. U. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-379/2007).

Kasatorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl tarybos sprendimo ir tarybos narių diskrecijos teisės, o apeliacinės instancijos teismas vertino tarybos sprendimą kaip niekinį, nurodęs, jog subjektinė teisė privatizuoti ginčo butą įgyvendintina nepriklausomai nuo kasatorės valdymo organų sprendimų. Kasatorės vertinimu, taip bylą nagrinėję teismai paneigė vietos savivaldos principus ir funkcijas, nepaisė Vietos savivaldos įstatyme nustatytos savivaldybių veiklos įgyvendinimo tvarkos. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvė vietos savivaldos institucijoms priiminėti įvairius sprendimus laiduojama tik joms veikiant pagal savo kompetenciją (intra vires), kurią apibrėžia Konstitucija ir ordinariniai įstatymai, taip pat – iš Konstitucijos 5 straipsnio, nustatančio, jog valdžios galias riboja Konstitucija. Be to, bendrasis teisėtumo principas (legalitas regnorum fundamentum), be kita ko, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje bei įpareigojantis viešąją valdžią laikytis Konstitucijos ir kitų teisės aktų, taip pat suponuoja tai, jog minėtoji savaveiksmiškumo laisvė baigėsi ten, kur ja vietos savivaldos institucijos pradeda piktnaudžiauti savo neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta administracinėje byloje UAB „Dilidus“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. P602-37/2013). Pažymėtina, kad savivaldybės įpareigojimas sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį su asmeniu, turinčiu tokią teisę pagal įstatymą, kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas kaip tinkamas tokio asmens pažeistų teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2008 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. K. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-290/2008, ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, kasatorės argumentai dėl vietos savivaldos principų pažeidimo teismui įpareigojus Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti su ieškovais ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, atmestini.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo naikinti apskųstą teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. vasario 25 d. nutartimi tenkintas kasatorės prašymas ir atidėtas žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Atmetus kasacinį skundą, žyminis mokestis priteistinas iš kasatorės į valstybės biudžetą.

Kasaciniame teisme patirta 3,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. spalio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos, atmetus kasacinį skundą, priteistinos valstybei iš kasatorės.

Ieškovas O. I. patyrė 515 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjama byla nėra itin sudėtinga, kasacinio teismo praktika yra gausi ir suformuota, vadovaudamasi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2.1, 2.2, 2.7, 8.14 punktais, sumažina O. I. iš kasatorės priteistinas išlaidas advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą apmokėti iki 300 Eur.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti O. I. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 300 (tris šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 10,04 Eur (dešimt Eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo ir 41 (keturiasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Janina Stripeikienė

                                                                      Gediminas Sagatys

                                                                      Vincas Verseckas