Administracinė byla Nr. eS-219-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00315-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo B. E. L. prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir priimti apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. E. L. skundą atsakovui Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir D. J.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas B. E. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos 2015 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 2-787 „Dėl galimai neteisėtos veiklos“.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas elektroninių ryšių priemonėmis 2016 m. vasario 9 d. kreipėsi su apeliaciniu skundu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 24 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui pašalinti apeliacinio skundo trūkumą ir pateikti tinkamai suformuluotą prašymą atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti.

II.

2016 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo B. E. L. prašymas dėl apeliacinio skundo padavimo termino atnaujinimo.

Pareiškėjas nurodo, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas skundžiamą sprendimą priėmė 2016 m. sausio 25 d., tačiau su informacija apie šį sprendimą elektronine forma buvo galima susipažinti nuo 2016 m. sausio 26 d. Pareiškėjas paaiškina, kad jis nedalyvavo teismo sprendimo paskelbime 2016 m. sausio 25 d. dėl svarbios priežasties – ekonomiškumo principo, t. y. ganėtinai keblaus susisiekimo tarp gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) ir Panevėžio apygardos administracinio teismo buveinės. Pareiškėjo teigimu, jis apie Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimą sužinojo 2016 m. sausio 26 d. iš pranešimo elektroninių paslaugų portale. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis nežymiai (1 diena) praleido terminą apeliaciniam skundui pateikti, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį sužinojo 2016 m. sausio 26 d. ir todėl manė, jog paskutinė apeliacinio skundo dėl ginčijamo sprendimo pateikimo teismui diena buvo 2016 m. vasario 9 d. Pareiškėjui, kaip neįgaliam asmeniui, yra labai svarbi galimybė pasinaudoti teise kreiptis į teismą, kurio sprendimai yra labai svarbūs užtikrinti jo tiesioginę gerovę. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jis buvo ir yra sąžiningas šio proceso dalyvis, nepiktnaudžiaujantis savo teisėmis. Pareiškėjas pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pripažįstama tiek nacionalinių, tiek ir tarptautinių teisės aktų, įskaitant ir Europos Sąjungos teisės aktus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo B. E. L. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą pagrįstumo.

Kaip teisingai pažymi pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis gynybos į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų.

Pagal ABTĮ 127 straipsnio 1 dalį apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Teismo sprendimas šioje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą buvo priimtas ir paskelbtas 2016 m. sausio 25 d. Pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybės, kad terminas apskųsti šį Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą baigėsi 2016 m. vasario 8 d. Pareiškėjo apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui elektroninių ryšių priemonėmis buvo išsiųstas 2016 m. vasario 9 d., t. y. 1 diena praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą. Pareiškėjas 2016 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo paduoti.

ABTĮ 127 straipsnio 2 dalis nustato, jog praleidus terminą apeliaciniam skundui paduoti, apelianto prašymu apeliacinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jei bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Pažymėtina, kad svarbiomis termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimo priežastimis pagal ABTĮ 127 straipsnį laikytinos objektyvios, nuo asmens valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012; 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Pagal administracinių teismų praktiką sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą pareiškėjas iš esmės grindžia aplinkybėmis, kad jis nedalyvavo teismo sprendimo paskelbime 2016 m. sausio 25 d., kad pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį sužinojo 2016 m. sausio 26 d., kad jis terminą apeliaciniam skundui pateikti praleido nežymiai, nes suklydo nustatydamas paskutinę apeliacinio skundo pateikimo teismui dieną, tačiau buvo ir yra sąžiningas bei nepiktnaudžiaujantis savo teisėmis neįgalus proceso dalyvis, kuriam yra labai svarbi galimybė pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl savo tiesioginės gerovės užtikrinimo.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta 2016 m. sausio 5 d. teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas, teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2016 m. sausio 25 d., o 2016 m. sausio 26 d. teismo sprendimas buvo išsiųstas proceso dalyviams. Nors pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą akcentuoja informacijos apie skundžiamą teismo sprendimą prieinamumo elektronine forma laiką, t. y. kitą dieną po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo, ir teigia, kad dėl to jis manė, jog paskutinė apeliacinio skundo dėl ginčijamo sprendimo pateikimo teismui diena buvo 2016 m. vasario 9 d., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, įskaitant ir sprendimus, priimtus elektroninėse bylose, apeliacine tvarka gali būti skundžiami per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo, o ne nuo jo išsiuntimo ar įteikimo (ABTĮ 127 str. 1 d.). Tiek ABTĮ, tiek skundžiamame teismo sprendime yra aiškiai nurodytas jo apskundimo terminas (14 dienų) ir termino skaičiavimo pradžios momentas (nuo teismo sprendimo paskelbimo), todėl laikytina, kad pareiškėjui buvo tinkamai išaiškinta, kaip jis gali įgyvendinti savo procesines teises.

Pagal ABTĮ 93 straipsnį per tris dienas nuo sprendimo surašymo dienos bylos šalims ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kurie nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo sprendimo nuorašai. Šiuo atveju Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo nuorašas pareiškėjui ir jo atstovui, nors jie ir dalyvavo teismo posėdyje, buvo išsiųstas 2016 m. sausio 26 d. Pats pareiškėjas pripažįsta, kad jam pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys tapo žinomas nuo 2016 m. sausio 26 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas (jo atstovas) nedalyvavo teismo sprendimo paskelbime 2016 m. sausio 25 d., ir pareiškėjo nurodytos neatvykimo į teismo sprendimo paskelbimą priežastys nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo spręsti, jog terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentą, kad jis nežymiai (1 diena) praleido terminą apeliaciniam skundui pateikti, atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad maža termino praleidimo trukmė savaime nelaikytina svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą praleistą terminą atnaujinti, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-382-822/2015; 2015 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1144-556/2015).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo prašymo argumentas, jog jam, kaip neįgaliam asmeniui, yra labai svarbi galimybė pasinaudoti teise kreiptis į teismą, kurio sprendimai yra labai svarbūs užtikrinti jo tiesioginę gerovę, nėra susijęs su apeliacinio skundo padavimo termino praleidimu. Pažymėtina, kad šioje byloje buvo sprendžiamas ginčas ne dėl neįgalaus asmens teisių, o pareiškėjas prašyme atnaujinti terminą nepaaiškina, kaip jo neįgalumas yra susijęs su suklydimu dėl termino skaičiavimo ar su negalėjimu apeliacinį skundą paduoti laiku, t. y. byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų aplinkybę, kad pareiškėjo neįgalumas apribojo jo galimybę efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas savo interesus teisme nagrinėjamu atveju gynė ne tik pats, bet ir pasinaudodamas atstovo pagalba, nes pareiškėjas šioje byloje turėjo atstovą, su kuriuo buvo sudaręs teisinės pagalbos paslaugų sutartį.

Įvertinusi visas su apeliacinio skundo pateikimu susijusias pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko apeliaciniam skundui parengti ir išsiųsti (13 kalendorinių dienų nuo susipažinimo su skundžiamo teismo sprendimo turiniu), tačiau per šį terminą pareiškėjas operatyviai nepasirūpino savo teisių gynimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kuriam, kaip jis teigia, labai svarbi galimybė pasinaudoti teise kreiptis į teismą, būdamas apdairus ir rūpestingas, galėjo ir turėjo pasirinkti tokius savo elgesio variantus, jog apeliacinį skundą parengtų ir išsiųstų teismui nustatytu terminu. Tai, kad pareiškėjas buvo ir yra sąžiningas šio proceso dalyvis, nepiktnaudžiaujantis savo teisėmis, niekaip nepagrindžia fakto, jog egzistuoja svarbios apeliacinio skundo padavimo termino praleidimo priežastys.

Įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas terminą apeliaciniam skundui paduoti praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, ar atsitiktinių aplinkybių, ir daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą apeliaciniam skundui paduoti (ABTĮ 127 str. 2 d.). Dėl to apeliacinį skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 134 str. 3 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 127 straipsnio 2 dalimi, 134 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. E. L. prašymo atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinti. Atsisakyti priimti pareiškėjo B. E. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 25 d. sprendimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė