Baudžiamoji byla Nr. 2K-161/2010

Procesinio sprendimo kategorija

2.6.4.1.

1.1.4.2.

1.2.14.5.2.

2.4.2.1.(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 27 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

            teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. ir jo gynėjos advokatės Marytės Vietaitės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-1182  „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

            Iš A. R. Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 30 052 Lt turtinei žalai atlyginti.

            Klaipėdos Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. R. apeliaciniai skundai atmesti.

               Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

 

nustatė:

 

A. R. nuteistas už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai kėsinosi įgyti didelės vertės svetimą turtą - Valstybės biudžeto lėšas, - susigrąžinant faktiškai nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tariamas permokas, o būtent:

laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 22 d. iki 1999 m. liepos 20 d., siekdamas apgaule savo ir kitų  naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą - valstybės biudžeto lėšas, susigrąžinant faktiškai nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio tariamas permokas, būdamas UAB „M“ įmonės kodas (duomenys neskelbtini) vadybininkas ir planuodamas eksportuoti UAB „M“ vardu medieną, įsigytą iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, be apskaitos, nesumokėdamas pirkimo PVM, kartu, nenustatytą laiko tarpą nesurašydamas jokių dokumentų, neišskaitydamas ir  nemokėdamas jokių mokesčių, supirkinėjo iš tyrimo metu nenustatytų asmenų medieną, kurią laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 26 d. iki 1999 m. liepos 20 d. UAB „M“ vardu eksportavo į įvairias užsienio šalis pagal  eksporto deklaracijas Nr. 9KR1B101065, 9KR1B101066, 9KR1B101085, 9KR1B101107, 9KR1B101210, 9KR1B101214, 9KR1B101213, 9KR1B101287, 9KR1B101350, 9KR1B101559, 9KR1B102436, 9KR1B102561, 9KR1B102599, 9KR1B102637, 9KR1B102776, 9KR1B102877, 9KR1B103068, 9KR1B103067, 9KR1B103069, 9KR1B103109, 9KR1B103153, 9KR1B104199, 9KR1B104277, 9KR1B104319, 9KR1B104448, 9KR1B104545, 9KR1B104593, 9KR1B104652; turėdamas tikslą fiktyviai pateisinti 1999 metais įvykdytus UAB „M“ medienos eksportus ir sukurti fikciją, neva eksportuotoji mediena buvo įsigyta iš įmonių PVM mokėtojų, t. y UAB „D“, UAB „M“, UAB „A“, UAB „D“, UAB „G“, UAB „G“, išskaitant ir į valstybės biudžetą sumokant PVM, ir suklastotas UAB „D“ PVM sąskaitas-faktūras serija GAE Nr. 8247183, 8247185, 8247186, pagal kurias UAB „D“ laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 22 d. iki 1999 m. vasario 24 d. neva pardavė UAB „M“ 69,000 kubinių metrų medienos iš viso už 105,482 Lt  tarp jų 16,146 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „M“  PVM sąskaitas – faktūras, serija GAE Nr. 5112144, 5112146, 5112145, pagal kurias UAB „M“ laikotarpiu nuo 1999 m. vasario 25 d. iki 1999 m. vasario 27 d. neva pardavė UAB „M“ 63,922 kubinius metrus medienos iš viso už 94319,05 Lt tarp jų 14387,65 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „A“ PVM sąskaitas faktūras, serija GAE Nr. 8247093, 8247092, 8247095, 8247108, 8247109, 8247110, 8247111, 8247142, 8247143, 8247144, 8247145, pagal kurias UAB „A“ laikotarpiu nuo 1999 m. kovo 2 d. iki 1999 m. balandžio 27 d. neva pardavė UAB „M“ 330,425 kubinius metrus medienos iš viso už  495618,40 Lt tarp jų 75602,80 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „D“  PVM sąskaitas faktūras serija GAE Nr. 8231421, 8231423, 8231425, 8231426, 8231427, 8231428, 8231432, pagal kurias UAB „D“ laikotarpiu nuo 1999 m. gegužės 3 d. iki 1999 m. gegužės 18 d. neva pardavė UAB „M“  248,991 kubinius metrus medienos iš viso už  377585,24 Lt tarp jų 57597,74 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „G“  PVM sąskaitą faktūrą serija GDA Nr. 2275166, pagal kurią UAB „G“ 1999 m. birželio 29 d. neva pardavė UAB „M“  36,746 kubinius metrus medienos iš viso už  52032,34 Lt tarp jų 7937,14 Lt PVM, taip pat suklastotas UAB „G“ PVM sąskaitas faktūras serija LBA Nr. 5409346, 5409343, 5409342, 5409339, 5409337, 5409335, pagal kurias UAB „G“ laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 1 d. iki 1999 m. liepos 20 d. neva pardavė UAB „M“  210653 kubinius metrus medienos viso už  312845,62 Lt tarp jų 47722.22 Lt PVM,  įtraukė šiuos pirminius apskaitos dokumentus į UAB „M“ buhalterinę apskaitą, bei 1999 m. kovo 16 d. pateikus Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Panevėžyje, Durpyno g. 3, UAB „M“ patikslintą 1999 metų vasario mėnesio PVM deklaraciją ir 1999 m. kovo 16 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad UAB „M“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 30052 Lt, tariamos PVM permokos, taip pat 1999 m. balandžio 15 d. pateikus  Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai  Panevėžyje, Durpyno g. 3, UAB „M“ 1999 metų kovo mėnesio, PVM deklaraciją ir 1999 m. balandžio 15 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad UAB „M“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 44092 Lt, tariamos PVM permokos, taip pat 1999 m. gegužės 14 d., 1999 m. birželio 15 d., 1999 m. birželio 17 d. pateikus  Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, esančiai Panevėžyje,  Durpyno g. 3, UAB „M“ 1999 metų balandžio mėnesio, gegužės mėnesio PVM deklaracijas ir 1999 m. birželio 16 d. prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką, kuriuose buvo melagingai nurodyta, kad UAB „M“ iš valstybės biudžeto turi būti grąžinta 83707 Lt, tariamos PVM permokos, nors žinodami, kad įsigyjant vėliau eksportuotą medieną, bei ją legalizavus, panaudodamas suklastotas UAB „D“, UAB „M“, UAB „Argo“, UAB „D“, UAB „G“, UAB „G“, priklausančias PVM sąskaitas faktūras, nurodęs 219393,558 Lt  pirkimo PVM, nors jis nebuvo mokamas, todėl UAB „M“ neįgijo teisės  į tariamos permokos grąžinimą, Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 1999 m. kovo 29 d. apgaulės įtakoje  patenkinus prašymą dėl PVM permokos grąžinimo ir 1999 m. balandžio 2 d. į UAB „M“ sąskaitą Nr. 5467129, esančią AB „Vilniaus banke“, Panevėžio skyriuje pervedus 30 052 Lt, ir šiais pinigais ėmus laisvai disponuoti apgaule savo ir kitų  naudai įgijo svetimo - valstybei priklausančio turto – 30 052 Lt pinigų, ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką kėsinosi savo ir kitų asmenų naudai įgyti svetimo didelės vertės - valstybės biudžeto lėšų - 127799 Lt pinigų, viso pasikėsino įgyti didelės vertės svetimo - valstybei priklausančio turto - bendrai 157851 Lt pinigų, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes  Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojams nustačius, kad pirkimo-pardavimo sandoriuose kartu su UAB „M“ dalyvavo asmenys, kurie nedeklaravo ir nesumokėjo pardavimo PVM, sandorių įforminimui naudojo negaliojančius SAD blankus, bei sustabdžius prašyto pridėtinės vertės mokesčio permokos grąžinimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. R. ir jo gynėja prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės  instancijų teismų sprendimus ir bylą A. R. nutraukti. Kasatoriai teigia, kad byla buvo išnagrinėta pagal kaltinamąjį aktą, neatitinkantį BPK 219 straipsnio reikalavimų. Kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes byloje neįrodytas A. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykis,  taip pat nenustatyta, kuo pasireiškė jo tyčia siekiant sukčiauti ir užvaldyti svetimą turtą, kokiais konkrečiais veiksmais tai padaryta. Teismas neteisingai nuosprendyje teigia, kad A. R. padarė didelės vertės svetimo turto pagrobimą, pasisavindamas iš valstybės 30 052 Lt. Tačiau tuo metu galioję įstatymai didelės vertės turtu laikė turtą, viršijantį 32000 Lt sumą. Pagal BPK, atidėjus bylos nagrinėjimą, byla pradedama nagrinėti iš naujo, nors tai nebuvo padaryta. Kasatoriai teigia,  kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, jame išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.  Apeliacinės instancijos teismas, kasatorių nuomone, neatsakė į visus apeliacinio skundo argumentus ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, o be to, padarė BPK 20 straipsnio pažeidimus. Kasatoriai konstatuoja, kad teismai buvo šališki.

Atsiliepime į nuteistojo A. R. ir jo gynėjos kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras siūlo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo A. R. veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, o apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo A. R. skundą ir į jo motyvus atsakė. Teismai nesuvaržė A. R. procesinių teisių, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teismai nepažeidė ir BPK 20 straipsnio reikalavimų, kadangi sprendimai priimti įvertinus nustatytų ir patikrintų įrodymų visetą. Prokuroro nuomone, pagrindo, panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, nėra.

 

Nuteistojo A. R. ir jo gynėjos kasacinis skundas atmestinas.

 

Dėl kasacinio skundo prašymo (BPK 368 straipsnio 2 dalis)

 

Reikalavimai kasaciniam skundui suformuluoti BPK 368 straipsnio 2 dalyje. Vienas iš reikalavimų yra kasaciniame skunde nurodyti kasatoriaus prašymą. Kasatorius gali prašyti priimti BPK 382 straipsnio 2-6 punktuose numatytą sprendimą, nurodydamas konkrečią tokio sprendimo formuluotę, kuri pagrindžiama kasacinio apskundimo pagrindais ir motyvais.

Nors kasatoriai ir nurodo kasaciniame skunde prašymą „panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartį ir bylą nutraukti“, kuris atitinka BPK 382 straipsnio 2 punkto formuluotę, tačiau pagal kasacinio skundo motyvus toks sprendimas, jeigu būtų tenkinamas kasacinio skundo prašymas, neįmanomas. Kasatoriai nurodo daugybę BPK reikalavimų pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kurie prisidėjo, kasatorių nuomone, prie neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimo. Tuo tarpu pagal BPK 382 straipsnio 2 punktą nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinami ir byla nutraukiama, kai nustatoma, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, esant baudžiamojo proceso įstatyme numatytiems išteisinimo ar bylos nutraukimo pagrindams. Pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatą teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu:

1)      nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

2)      nenustatyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

              Kadangi pagal BPK 376 straipsnio 4 dalį nagrinėdamas bylą teismo posėdyje kasacinės instancijos teismas neapklausia liudytojų, neskiria ekspertizių ir netiria kitų įrodymų, priimdamas sprendimus, kasacinės instancijos teismas privalo remtis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais. Pagal pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų posėdžiuose išnagrinėtus įrodymus šioje byloje kasacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo nutraukti bylą. Taip pat nenustatyta BPK 235 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų nutraukti šią bylą.

 

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimų

 

Kasacinio skundo pradžioje kasatoriai nurodo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendis yra nepagrįstas, nes nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, A. R. nepadarė. Toliau skunde dėstomas bylos įrodymų vertinimas kasatoriams palankia linkme ir išvadų paneigimas dėl įrodymų įvertinimo, pateikto pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų sprendimuose.

Pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžio pagrįstumas patikrintas apeliacine tvarka pagal nuteistojo A. R. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus, kurie Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartimi atmesti ir pripažinta, kad A. R. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 128 straipsnio 2 dalį nuteistas pagrįstai.

 

Dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo

 

Sukčiavimo esmė pagal BK 182 straipsnio prasmę yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. A. R. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – 157 851 Lt sumai.

Pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžiu nustatytas bylos aplinkybes, kurių kasacinės instancijos teisėjų kolegija nekvestionuoja, A. R. nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Jis nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimo turto 30 052 Lt sumai ir kėsinosi įgyti turto 127 799 Lt sumai. Apgaulė jo veiksmuose aiškiai apibrėžta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. A. R. veikdamas tiesiogine tyčia siekė užvaldyti didelės vertės biudžeto lėšas – neteisėtai susigrąžinti PVM, kuris jam nepriklausė. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad A. R. nusikalstama veika yra tęstinė, dalį sumanymo jam pavyko įvykdyti, bet galutinis rezultatas nepriklausomai nuo kaltininko valios nebuvo pasiektas, todėl veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuota su nuoroda į BK 22 straipsnio 1 dalį. Sukčiavimo motyvas – savanaudiškumas – nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl nepagrįstas kasatoriaus reikalavimas nustatinėti, kieno naudai jis veikė ir kaip planavo panaudoti neteisėtai gautus pinigus iš valstybės biudžeto. Į šį argumentą atsakyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, daugiau argumentuoti apgaulės panaudojimo „savo ar kitų naudai“ šios bylos kontekste netikslinga.

     

               Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų

 

              Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tai nereiškia, kad reikalaujama pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartis atitinka BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

                      Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 17 d. nutartyje atsakyta į esminį apeliacinio skundo argumentą dėl įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių teisinio įvertinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles ir nėra pagrindo pripažinti, kad šioje byloje vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme buvo pažeistos BPK nuostatos. Kasatoriai deklaratyviai nurodo, kad teismai neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tačiau nenurodo konkrečių neišsamumo ir šališkumo pavyzdžių. Apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo teisėjos J. Raščiuvienės šališkumo, kurį kasatoriai kartoja ir kasaciniame skunde, motyvuotai atmestas BPK 58 straipsnio nuostatų pagrindu.

                      Taip pat pagrįstai atmesti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamos liudytojų priesaikos, posėdžio sekretorės V. Jankūnienės nušalinimo klausimo, dėl civilinio ieškovo atstovo teisės pasakyti baigiamąją kalbą, dėl kaltinamųjų parodymų tvarkos nustatymo, dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Kasaciniame skunde šie argumentai pakartojami be naujo motyvavimo, nepaneigiant apeliacinės instancijos teismo išvadų.

                      Patikrinus kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, dėl kurių reikia naikinti šių teismų sprendimus.

                     

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Nuteistojo A. R. ir jo gynėjos kasacinį skundą atmesti.

 

 

 

Teisėjai                                                                                      Vytautas Masiokas

 

 

                     Jonas Prapiestis

 

 

                     Josifas Tomaševičius