Civilinė byla Nr. 3K-3-117-706/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01525-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 121.21 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Virgilijaus Grabinsko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo, kurio teisių perėmėjas valstybės įmonė Turto bankas, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vystymo kompanija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, dalyvaujant tretiesiems asmenims Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, valstybės įmonei Registrų centrui.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialinės teisės klausimai dėl sutarties aiškinimo, bendrovės ir akcininko atsakomybės atribojimo, proceso teisės klausimas dėl teismo sprendimo motyvavimo.

Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas prašė: 1) įpareigoti atsakovą UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m); 2) įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m) su visa pastato eksploatavimo technine dokumentacija ir ne mažiau kaip 30 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. lapkričio 26 d. sudarė sutartį Nr. 137, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2000 kv. m bendro ploto naujas administracines patalpas, kurios bus įrengtos atskirame pastate, pastatytame 1,28 ha žemės sklype, ir ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje. Nuo 2004 m. birželio 7 d. nuosavybės teises į ginčo patalpas įgijo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kurios 100 proc. akcijų nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybė nesiima jokių veiksmų, kad įvykdytų sutartinius įsipareigojimus pagal 2002 m. lapkričio 26 d. sutartį ir perduotų ginčo patalpas valstybės nuosavybėn.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį patenkino – įpareigojo atsakovą UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ perduoti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m); įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę perduoti Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Valstybės turto fondo, nuosavybėn administracines patalpas (bendras plotas – 3069,72 kv. m) su visa pastato eksploatavimo technine dokumentacija ir ne mažiau kaip 30 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje. Teismas nustatė, kad atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2002 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 01-D-01-889 „Dėl apskrities viršininko administracijos patalpų naujame savivaldybės administraciniame pastate ir mainų galimybės“ kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją, siūlydamas teisės aktų nustatyta tvarka perduoti savivaldybės nuosavybėn pastatą, esantį Vilniuje, Gedimino pr. 14,  priklausantį nuosavybės teise valstybei, siekiant užtikrinti naujo savivaldybės administracinio pastato statybų finansavimą bei naujų patalpų, skirtų Vilniaus apskrities viršininko administracijai, įrengimą. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2002 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 704 „Dėl sutikimo perimti valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, dėl naujų Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpų statybos ir perdavimo valstybės nuosavybėn“ sutiko perimti nuosavybėn patalpas Vilniuje, Gedimino pr. 14, 24 ir 37, priklausančias nuosavybės teise valstybei, bei patvirtino sutartį dėl naujų Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpų ir pavedė Vilniaus miesto savivaldybės merui ją pasirašyti; taip pat nutarta perėmus nurodytas patalpas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, papildomai investuoti į UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ (šiuo metu – UAB „Vilniaus vystymo kompanija“) įstatinį kapitalą 7 200 000 Lt, reikalingų naujoms Vilniaus apskrities viršininko administracijos patalpoms statyti. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. lapkričio 26 d. sudarė sutartį Nr. 137, pagal kurią Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2000 kv. m bendro ploto naujas administracines patalpas ir ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje (sutarties 1.1 ir 1.5 punktai). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 70, atsižvelgdama į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 704, perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausančias ir tuo metu Vilniaus apskrities viršininko patikėjimo teise valdytas ir naudotas negyvenamąsias patalpas Vilniuje, Gedimino pr. 14, 24, ir 37. Vilniaus miesto tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-206 „Dėl UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinio kapitalo didinimo“ nuspręsta investuoti į UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą 20 018 651 Lt, iš kurių 10 356 265 Lt skirta Vilniaus apskrities viršininko administracijos pastatui statyti ir įsigyti. UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ 2004 m. gruodžio 8 d. raštas Nr. 10-03-968 patvirtina, kad gautos lėšos buvo panaudotos Vilniaus apskrities viršininko administracijos pastatui statyti. Nuo 2004 m. birželio 7 d. nuosavybės teises į ginčo patalpas pagal 2004 m. gegužės 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. VB7-7908 įgijo atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kurios 100 proc. akcijų nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2006 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. 1-1285 sumažino UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ (2010 m. pertvarkyta į UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“) įstatinį kapitalą proporcingai savivaldybės nuosavybėn perduodamų administracinių patalpų (bendras plotas – 3069,72 kv. m) daliai įmonės nuosavame kapitale; anuliavo dalį paprastųjų vardinių savivaldybei priklausančių akcijų ir įpareigojo savivaldybę pasirašyti perduodamų patalpų perdavimo–priėmimo aktus bei atlikti veiksmus, susijusius su turto įregistravimu savivaldybės tarybos vardu; taip pat patvirtino UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ pakeistus įstatus. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimas nėra įvykdytas iki šiol. Atsakovo nuomone, nėra galimybės įvykdyti sutartinių įsipareigojimų, nes VĮ Registrų centras atsisako registruoti UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ įstatų pakeitimą, o šiuo metu priimti naują sprendimą dėl bendrovės kapitalo mažinimo draudžia Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 53 straipsnis. Teismo vertinimu, šis atsakovo argumentas yra nepagrįstas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimu, kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas įpareigotas įregistruoti Juridinių asmenų registre pakeistus duomenis, atitinkančius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 1-1285 ,,Dėl UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinio kapitalo sumažinimo“. VĮ Registrų centras 2007 m. lapkričio 7 d. įregistravo duomenis apie UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinio kapitalo sumažinimą. Teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad šio teismo sprendimo pagrindu UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ turi galimybę įregistruoti ir atitinkamus įstatų pakeitimus bei pakartotinio sprendimo dėl bendrovės kapitalo mažinimo savivaldybei priimti nereikia. Teismas sprendė, kad atsakovas UAB ,,Vilniaus kapitalinė statyba“ nesant svarbių priežasčių nevykdo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimo ir neperduoda Vilniaus miesto savivaldybei ginčo patalpų, t. y. atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė nevykdo įsipareigojimų ieškovui pagal 2002 m. lapkričio 26 d. sutartį dėl pastatytų naujų patalpų perdavimo. Teismas nurodė, kad nors sutartyje šalys nebuvo aptarusios konkrečios datos dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo, tačiau akivaizdu, kad sutarties įvykdymo terminas buvo susietas su tam tikru įvykiu, būtent su ginčo patalpų pastatymu. Šias aplinkybes ir patvirtina atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtas 2006 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 1-1285. Teismo nuomone, vėlesni atsakovo UAB ,,Vilniaus vystymo kompanija“ veiksmai, susiję su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo nevykdymu, bei atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės neveikimas, neužtikrinant priimto 2006 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 1-1285 įvykdymo, yra laikytini netinkamu prievolių pagal 2002 m. lapkričio 26 d. sutartį vykdymu. Teismas pažymėjo, kad atsakovų nurodyta ginčo patalpų rinkos vertė nėra lemiamas kriterijus sprendžiant ginčą, kai yra jau priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. 1-1285 dėl patalpų perėmimo iš atsakovo UAB ,,Vilniaus vystymo kompanijos“ ir jų perdavimo valstybės nuosavybėn. Teismo nuomone, atsakovų nurodyta aplinkybė dėl mokestinių prievolių atsiradimo, perduodant ginčo nekilnojamąjį turtą, taip pat nesudaro pagrindo nevykdyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. 1-1285. Teismo vertinimu, nepagrįsti atsakovų argumentai, kad 2002 m. lapkričio 26 d. sutartyje susitarta tik dėl 2000 kv. m bendro ploto patalpų ir tik apie 20 automobilių stovėjimo vietų perdavimo, nes sutartyje yra aiškiai nurodyta, jog yra įsipareigojama perduoti ne mažiau kaip 2000 kv. m bendro ploto patalpų, be to, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimas taip pat patvirtina sutarties šalių valią dėl galimybės perduoti didesnio nei 2000 kv. m ploto patalpas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. birželio 9 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas, aiškindamas sutartį, netinkamai taikė CK 6.193–6.195 straipsnius ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos dėl sutarčių aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Iš sutarties teksto akivaizdu, kad šalys susitarė dėl ne mažesnio kaip 2000 kv. m dydžio ploto ginčo patalpų perdavimo valstybės nuosavybėn. Sutarties preambulėje nurodyta, kad šalių susitarimas sudaromas, atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei yra pateiktas svarstyti nutarimo projektas „Dėl turto perdavimo“, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn būtų perduotos 1852,79 kv. m bendro ploto patalpos. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės perduotino valstybei turto plotas turi būti panašaus dydžio.  Teismai nevertino aplinkybės, kad, patenkinus ieškinį, valstybė įgijo 1000 kv. m didesnes administracines patalpas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 70 „Dėl turto perdavimo“ nuosavybės teise perdavė savivaldybei, o tai valstybei suteikia nepagrįstą pranašumą. Kasatorius niekada savo veiksmais nepripažino prievolės perduoti būtent 3069,72 kv. m dydžio administracines patalpas ir 30 požeminių automobilių stovėjimo vietų. Sutarties 1.2 punktu šalys sutarė, kad iki patalpų perdavimo nuosavybės teise valstybei Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigoja užtikrinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisę administracinėmis patalpomis naudotis panaudos pagrindais. Teismai nevertino aplinkybės, kad panaudos pagrindais niekada nebuvo suteikta teisė naudotis 3069,72 kv. m dydžio patalpomis ir 30 požeminių automobilių stovėjimo vietų. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 1-1285 „Dėl UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinio kapitalo mažinimo“ prilygino sutarties šalių valią patvirtinančiam veiksmui. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimo tikslas buvo sumažinti UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“ įstatinį kapitalą, perduodant bendrovei nuosavybės teise priklausančias patalpas akcininko nuosavybėn. Akcininko sprendimas sumažinti įstatinį kapitalą ir Vilniaus miesto savivaldybės sutartinių įsipareigojimų vykdymas yra skirtingi veiksmai. Sprendimu dėl įstatinio kapitalo mažinimo Vilniaus miesto savivaldybė įgyvendino ABĮ 52 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę sumažinti įstatinį kapitalą ir įgyti nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Sprendimas dėl ginčo patalpų dalies perdavimo valstybės nuosavybėn privalomas pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punktą ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, įgyvendinant sutartinius įsipareigojimus, ir tik toks sprendimas savo esme galėtų būti prilygintas sutarties šalies valiai.

2. Apeliacinės instancijos teismas formaliai išvardijo įrodymus, tačiau neatskleidė šių įrodymų įrodomosios reikšmės, nepasisakė dėl vieno iš esminių Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo patalpų plotu. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką teismo sprendimas laikytinas motyvuotu tik tuo atveju, jeigu teismas nurodo savo išvadų faktinius ir teisinius argumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004). Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; kt.)

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai taikė ABĮ 52 straipsnio 11 dalį  ir nepagrįstai konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. sprendimo pagrindu UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ turi galimybę įregistruoti atitinkamus įstatų pakeitimus ir pakartotinio sprendimo dėl bendrovės įstatinio kapitalo mažinimo priimti nereikia. Pagal ABĮ 52 straipsnio 11 dalį  įstatinis kapitalas laikomas sumažintu tik pakeistus įstatus įregistravus Juridinių asmenų registre; visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas sumažinti įstatinį kapitalą laikomas negaliojančiu, jeigu pakeisti bendrovės įstatai nebuvo pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui per 6 mėnesius nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, dienos, išskyrus šio įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nurodytą atvejį. Kasatoriaus nuomone, nurodytoje teisės normoje įtvirtintas naikinamasis terminas, kurio nei teismas, nei kiti subjektai neturi teisinio pagrindo pratęsti ar atnaujinti. Jeigu bendrovė per 6 mėnesius nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, dienos Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikė pakeistų įstatų, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas dėl įstatinio kapitalo mažinimo laikomas negaliojančiu. Bendrovė, siekdama įgyvendinti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo, turi atlikti ir kitus teisės aktuose nurodytus veiksmus: pranešti kiekvienam bendrovės kreditoriui pasirašytinai ar registruotu laišku, apie sprendimą sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą viešai paskelbti įstatuose nurodytame šaltinyje arba apie jį pranešti kiekvienam bendrovės akcininkui pasirašytinai ar registruotu laišku, savo prievolių įvykdymą papildomai užtikrinti kiekvienam to pareikalavusiam savo kreditoriui (ABĮ 53 straipsnio 1 ir 2 dalys), perduoti nekilnojamąjį turtą akcininkui, patvirtinti įstatus pas notarą. Tik atlikusi visus išvardytus veiksmus bendrovė turi teisę pakeistus įstatus pateikti Juridinių asmenų registro tvarkytojui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pakeisti įstatai nebuvo pateikti įregistruoti Juridinių asmenų registro tvarkytojui nei per 6 mėnesius nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą sumažinti įstatinį kapitalą, dienos, nei per 6 mėnesius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 30 d. nutarties įsiteisėjimo dienos. Kasatoriaus nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimas šiuo metu negali būti įvykdytas ir nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl toks sprendimas negali būti teisiniu pagrindu įpareigoti kasatorių perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn ginčo patalpas. Kasatorius yra privatus juridinis asmuo, todėl jam nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti perleidžiamas kitų asmenų (įskaitant bendrovės akcininkus) nuosavybėn atlygintinų sandorių pagrindu. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. liepos 26 d. sprendimas laikytinas vienintelio akcininko sprendimu ir teisiniu pagrindu sudaryti sandorį – akcijų anuliavimą ir turto perdavimą priėmimo–perdavimo aktais. Tačiau per ABĮ nustatytą naikinamąjį terminą nurodytas sandoris nebuvo sudarytas (neanuliuotos akcijos, nepasirašyti perdavimo–priėmimo aktai), o šiuo metu galiojantis ABĮ tokio sandorio sudaryti neleidžia (visuotinis akcininkų susirinkimas gali priimti sprendimą mažinti įstatinį kapitalą su akcininkais atsiskaitant tik pinigais). Taigi pagal teismų sprendimus kasatorius turi perduoti ginčo patalpas akcininkui nesant galiojančio teisinio pagrindo.

2. Teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje valstybės įmonė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Garant“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-42/2009; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007), aiškindami 2002 m. lapkričio 26 d. sutartį. Šios sutarties 1.1 punktas nustatė savivaldybės įsipareigojimą perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2000 kv. m bendro ploto naujas patalpas ir priimti dėl to atitinkamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą. Taigi, sutartis neįtvirtina Vilniaus miesto savivaldybės prievolės perduoti didesnes kaip 2000 kv. m naujas administracines patalpas. Be to, teismai neatsižvelgė, kad pagal UAB „Resolution valuations“ atliktą 2012 m. lapkričio 16 d. turto vertinimo ataskaitą ginčo patalpų vertė siekia 16 000 000 Lt, t. y. viršija Vilniaus apskrities viršininko administracijos pastatui statyti ir įsigyti Vilniaus miesto savivaldybės skirtas 10 356 265 Lt lėšas.

3. Teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, netinkamai aiškino CK 2.81 straipsnio 1 dalį, ABĮ, spręsdami, kad ieškovas turi reikalavimo teisę kasatoriui. Ieškovas savo reikalavimą kasatoriui grindė 2002 m. lapkričio 26 d. sutartimi, tačiau kasatorius nėra 2002 m. lapkričio 26 d. sutarties šalis. Sutartis buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės, todėl ieškovas reikalavimus dėl ginčo patalpų galėjo reikšti tik Vilniaus miesto savivaldybei. Bendrovė nėra atsakinga už jos akcininko prisiimtus įsipareigojimus.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kasacinį skundą ieškovas VĮ Valstybės turto fondas prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

Teismai tinkamai aiškino Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. lapkričio 26 d. sutartį, kuria Vilniaus miesto savivaldybė įsipareigojo perduoti valstybės nuosavybėn ne mažiau kaip 2000 kv. m. bendro ploto naujas administracines patalpas ir ne mažiau kaip 20 automobilių stovėjimo vietų požeminėje aikštelėje. Pažymėtina, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. lapkričio 6 d. sprendimo 4 punktą šių patalpų plotas turėjo būti ne mažesnis negu 2400 kv. m. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė už jai nuosavybėn perduotą valstybės turtą gavo maždaug apie 13 354 859 Lt pajamų, o Vilniaus apskrities viršininko administracijos pastatui statyti ir įsigyti skyrė 10 356 265 Lt. Ieškovo nuomone, atsižvelgiant į šią aplinkybę ir į tai, kad sutartyje nebuvo nurodytas tikslus patalpų plotas, teismai pagrįstai priteisė 3069,72 kv. m patalpas valstybei (CK 6.193–195 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2014 m. spalio 29 d. nutartimi pakeitė byloje ieškovą – valstybės įmonę Valstybės turto fondą – jo teisių perėmėju –valstybės įmone Turto banku.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įsipareigojimo perduoti valstybės nuosavybėn administracines patalpas ir tų patalpų dydžio

Asmenys, kreipdamiesi į teismą, pasirenka savo pažeistos teisės ar intereso gynimo būdą (CK 1.137, 1.138 straipsniai). Ieškovas, įgaliota vyriausybės institucija, sutarties pagrindu prašo įpareigoti atsakovą vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir perduoti valstybės nuosavybėn atitinkamas administracines patalpas. Kasatorius Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka perduoti 3069,72 kv. m patalpų ir 30 požeminių automobilių stovėjimo vietų, nes, jo manymu, tokio dydžio objektų perduoti nebuvo susitarta.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 128 straipsnį, yra konstatavęs ir tai, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises; neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei; tačiau iš Konstitucijos kylantis reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti anaiptol nereiškia, kad valstybės turtas negali būti perduotas kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis); taigi neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimai). Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tada, kai tai gali duoti didesnę naudą visuomenei, kai tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius, interesus; toks perdavimas (ir atlygintinis, ir neatlygintinis) konstituciškai būtų nepateisinamas, jeigu juo būtų daroma akivaizdi žala visuomenei, pažeidžiamos kitų asmenų teisės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Be to, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos ir atsižvelgdamas į įvairius veiksnius, gali nustatyti perduodamo kitų subjektų nuosavybėn turto teisinį režimą (naudojimo sąlygas ir tvarką), idant ir toliau būtų užtikrinama visuomenės interesai, tautos gerovė, būtų įgyvendinamos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).

Viešosios nuosavybės atsiradimas, pasikeitimas, pasibaigimas, kaip ir kiti civiliniai teisiniai santykiai, pasikeičia esant tam tikriems juridiniams faktams. Paprastai viešosios nuosavybės atsiradimui, pasikeitimui, pasibaigimui reikšmingi ne vien atitinkamos civilinio pobūdžio sutartys, bet ir individualūs administraciniai aktai, kurių būtinumą nustato viešosios nuosavybės subjektų veiklą reglamentuojantys įstatymai. Taigi aiškinant viešosios nuosavybės subjekto sprendimus pakeisti, sukurti ar pabaigti viešąją nuosavybę atsižvelgiama ne tik į jo sudarytas sutartis, bet ir atitinkamus tuo klausimu priimtus administracinius aktus. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: sutartis ir aktus dėl vienos viešosios nuosavybės pasibaigimo ir kitą tokių faktų visumą dėl naujos viešosios nuosavybės atsiradimo. Dėl viešosios nuosavybės perdavimo savivaldybei ir naujų patalpų perdavimo Vilniaus apskrities viršininko administracijai buvo sudaryta 2002 m. lapkričio 26 d. sutartis bei atitinkami viešosios nuosavybės subjektų administraciniai individualaus pobūdžio teisės aktai. 2002 m. lapkričio 6 d. buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo buvo nutarta perimti valstybei nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias Vilniuje, Gedimino pr. 14, 24, 37, ir patvirtinta, kad naujos administracijos patalpos bus ne mažesnės nei 2000 kv. m investuojant 6 000 000 Lt. 2003 m. sausio 21 d. Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 70 „Dėl turto perdavimo“ ir juo perdavė Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn valstybei nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias Vilniuje, Gedimino pr. 14, 24, 37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad viešosios nuosavybės subjektų susitarimai dėl viešosios nuosavybės perleidimo gali būti aiškinami siekiant nustatyti naujos viešosios nuosavybės apimtis, atsižvelgiant į visus juridiškai reikšmingus faktus, ne vien sutartis, kaip teigia kasatorius Vilniaus miesto savivaldybė. Viešosios nuosavybės į patalpas Gedimino prospekte pakeitimo iš valstybės į savivaldybės nuosavybę tikslas, kad savivaldybė šias patalpas perleistų privatinės nuosavybės teise pageidaujantiems įsigyti asmenims ir gautas lėšas panaudotų naujai viešajai nuosavybei sukurti, reiškia, kad gautų lėšų dydis reikšmingas sprendžiant, kokio dydžio bus naujas viešosios nuosavybės objektas. Naujas sukurtos nuosavybės objektas, perduotinas valstybei, negalėjo būti mažesnis nei 2000 kv. m (2002 m. lapkričio 26 d. sutarties 1.1 punktas). Teisėjų kolegija tokį susitarimą vien lingvistine prasme vertina kaip draudžiantį sukurti mažiau ir nevertina kaip susitarimą dėl konkretaus dydžio, t. y. tik 2000 kv. m. Pažymėtina, kad dėl konkretaus naujos nuosavybės objekto dydžio nebuvo galima susitarti, nes nebuvo aiškus lėšų dydis, kuris galimai bus gautas pardavus perduotą turtą. Dėl šios aplinkybės teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus Vilniaus miesto savivaldybės argumentą, kad 2002 m. lapkričio 26 d. buvo sutarta dėl konkrečios naujos sukurtos ir valstybei perduotinos nuosavybės apimties, t. y. 2000 kv. m patalpų administraciniame pastate.

Sprendžiant, ar ieškovas pagrįstai prašo perduoti 3069,72 kv. m ir 30 vietų automobilių požeminėje stovėjimo aikštelėje, atsižvelgtina ne tik į panaudos sutartis dėl patalpų perdavimo naudotis Vilniaus apskrities administracijai, kaip tuo metu įgaliotai valstybės institucijai spręsti dėl naujos nuosavybės perdavimo valstybės nuosavybėn, bet ir kitas sutartis (pvz., perduoto turto pardavimo sutartys), savivaldybės sprendimus dėl lėšų sukuriant naują nuosavybę didinimo ir perėmimo nuosavybėn patalpas iš atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. 2006 m. liepos 26 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą mažinti nurodytos uždarosios akcinės bendrovės įstatinį kapitalą 9 583 145 Lt ir perimti viešosios nuosavybes teise patalpas 3069,72 kv. m ir 30 vietų automobilių stovėjimo aikštelėje teisėjų kolegija vertina kaip atsakovo savivaldybės pripažinimą, kokia apimtimi turi vykdyti savo įsipareigojimą valstybei, t. y. perduoti valstybės nuosavybėn sprendimu nurodytą patalpų kiekį naujame pastatytame administraciniame pastate. Taigi teismai, nustatydami savivaldybės įsipareigojimo apimtį, nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių bei tikruosius viešųjų subjektų tikslus dėl viešosios nuosavybės pasibaigimo ir atsiradimo nustatė vadovaudamiesi ne tik sutartimis, bet ir kitais juridiškai reikšmingais faktais. Pažymėtina, kad savivaldybės tarybos sprendimai atitinka jos kompetenciją pagal Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Dėl (ne)galimumo įvykdyti savivaldybės sprendimo pakeisti įstatinį kapitalą ir perimti nuosavybėn ginčo patalpas

Savivaldybė – viešasis subjektas, kuris taip pat vykdo ūkinę veiklą ir veikia kaip civilinių teisinių santykių subjektas. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai ūkinei veiklai vykdyti įsteigiami atitinkami ūkiniai vienetai, jų steigėjas, akcininkas (viešasis subjektas) privalo nepažeisti ne tik tokių ūkinių vienetų veiklą nustatančių teisės normų, bet ir viešojo subjekto veiklą reglamentuojančių įstatymų, šio viešojo subjekto priimtų individualių administracinių aktų, prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ir kita. Nagrinėjamoje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prisiimtą įsipareigojimą sukurti naują viešosios nuosavybės objektą, panaudojant lėšas, gautas pardavus jai perduotus viešosios nuosavybės teisės objektus, vykdė pasitelkdama atsakovą UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, kurios vienintelis akcininkas yra pati savivaldybė. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo saistoma kokiu nors susitarimu su valstybės įgaliota institucija dėl sutartinių įsipareigojimų įvykdymo sąlygų ar tvarkos. Atsakovas įsipareigojimą  dėl viešosios nuosavybės objekto sukūrimo galėjo vykdyti savo nuožiūra ir rizika pasirinkdamas veiklos būdus ir yra iki šiol atsakingas, kad ši veikla atitiktų tokią veiklą reglamentuojančias teisės normas.

Dėl ieškovo teisės reikšti reikalavimą ne tik bendrovės akcininkui, su kuriuo siejo sutartiniai santykiai, bet ir bendrovei

Kasatorius UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kasaciniame skunde teigia, kad teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, netinkamai aiškino CK 2.81 straipsnio 1 dalį, ABĮ, spręsdami, kad ieškovas turi reikalavimo teisę kasatoriui UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Ieškovas savo reikalavimą kasatoriui UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ grindė 2002 m. lapkričio 26 d. sutartimi, tačiau kasatorius UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nėra 2002 m. lapkričio 26 d. sutarties šalis, sutartis buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės ir valstybės, todėl ieškovas reikalavimus dėl ginčo patalpų galėjo reikšti tik Vilniaus miesto savivaldybei.

Su šiuo kasatoriaus argumentu teisėjų kolegija sutinka iš dalies. Kasatorius UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ yra savarankiškas teisės subjektas, todėl pagal bendrąsias prievolių atsiradimo taisykles ir CK 2.81 straipsnio 2 dalį jo atžvilgiu ieškovo reikalavimo teisė gali atsirasti iš sutarties arba iš įstatymo. Sutiktina su kasatoriaus argumentu, kad jis nėra 2002 m. lapkričio 26 d. sutarties šalis, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nereiškia, kad nagrinėjamoje byloje nėra įstatymu grindžiamų kasatoriaus atsakomybės pagrindų. Atsižvelgus į sutarties vykdymo aplinkybes ir į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra vienintelė kasatoriaus akcininkė, kasatorius šios sutarties vykdymo aspektu yra Vilniaus miesto savivaldybės atstovas ir ieškovo reikalavimas kasatoriui kildintinas iš atstovavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.760 straipsnio 5 dalį, visa, ką gavo vykdydamas pavedimą, įgaliotinis privalo tuojau pat perduoti įgaliotojui. Kadangi kasatorius nevykdo šios pareigos pagal įstatymą, teisėjų kolegija sprendžia, kad net tik Vilniaus miesto savivaldybė turi reikalavimo teisę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ atžvilgiu dėl ginčo pastatų nuosavybės teisės perdavimo jai, kaip UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ įgaliojusiam subjektui, tokią teisę turi ir ieškovas, kurio reikalavimas dėl prievolės įvykdymo natūra tiesiogiai priklauso nuo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ tinkamo prievolės įvykdymo Vilniaus miesto savivaldybei.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą

Kasatorius Vilniaus miesto savivaldybė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nemotyvuotas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismo) bylų praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuoroda yra susijusi su kitu Teismo praktikoje įtvirtintu principu – teismų ir tribunolų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie pagrįsti. Sprendimą motyvuoti būtina, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgment of 27 September 2001, par. 30). Pabrėžtina, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29–30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į tam tikras sąlygas: šalių pareiškimų prieštaringumą, valstybių Konvencijos narių įstatymų nuostatų, papročių, teisinių nuomonių ir sprendimų rengimo taisyklių skirtumus. Nepaisant to, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutati mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59–60).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimų.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 9,01 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. kovo 12 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), jos, atmetus kasacinius skundus, priteistinos valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, paduodamas kasacinį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio. CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti subjektai, kurie viešojo, valstybės arba savivaldybės intereso gynimo pagrindu buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinius, pareiškimus ir priešieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir už kasacinius skundus, tačiau tik tais atvejais, kai jie kasacine tvarka skundžia teismo procesinį sprendimą dėl jų pareikšto ieškinio, pareiškimo ar priešieškinio išsprendimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis). Jeigu prokuroras, valstybė, savivaldybė (ar atitinkama jų institucija) byloje yra atsakovas, nepareiškęs priešpriešinių reikalavimų, tai skųsdami teismo procesinį sprendimą šie subjektai turi mokėti žyminį mokestį bendrais pagrindais. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 82 straipsniu, už 2014 m. liepos 8 d. gautą kasacinį skundą dėl turto, kurio vertė 6 817 000 Lt, atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė turėjo sumokėti 43 350 Lt (12 555 Eur) žyminį mokestį. Taigi iš viso iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės valstybės naudai priteistina 12 559,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ kasacinis skundas, kaip paduotas dėl išvestinių reikalavimų, 43 350 Lt (12 555 Eur) žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (j. a. k. 111109233) 12 559,50 Eur (dvylika tūkstančių penkis šimtus penkiasdešimt devynis Eur 50 ct) ir iš atsakovo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ (j. a. k. 120750163) 4,50 Eur (keturis Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Gražina Davidonienė

Virgilijus Grabinskas

Janina Stripeikienė