Administracinė byla Nr. eA-1885-520/2021

  Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00538-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 20.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lazdijų rajono savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (biudžetinė įstaiga Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas pasibaigė dėl reorganizacijos), Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Veisiejų regioninio parko direkcija) dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 122 873,68 Eur turtinės ir 270 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad jis ir O. P. 2005 m. balandžio 18 d. pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria jis iš O. P. nuosavybės teise įsigijo 1,5580 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Žemės sklypas). Viena esminių pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių buvo galimybė Žemės sklype statyti statinius. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti statybos leidimą vykdyti statybos darbus Žemės sklype ir Administracija 2005 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjui išdavė statybos leidimą Nr. 56 (toliau – ir Leidimas), suteikiantį teisę Žemės sklype statyti statinius, kurių statybos rūšis – nauja statyba. Pareiškėjas statybą pradėjo 2005 metų rudenį (statybos aikštelės paruošimas, žemės darbai, pamatų kasimas).

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad Veisiejų regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) atstovė bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Inspekcija) vyr. specialistas K. J. 2010 m. rugpjūčio 27 d. atliko statybų patikrinimą vietoje ir surašė Patikrinimo aktą Nr. 13, kuriame fiksavo statybų pradžią pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype, jokių poveikio priemonių Inspekcija tuo metu nesiėmė.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad nutaręs pakoreguoti Leidimą, 2010 metais užsakė, o uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lazdijų projektas“ parengė, gyvenamojo namo projekto ir ūkinio pastato korektūrą „Gyvenamojo namo projekto, ūkinio pastato projekto koregavimas 2010“ (toliau – ir Projektas). Pareiškėjas 2010 metų rudenį kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti statybos leidimą pagal parengtą Projektą. Administracija 2010 m. spalio 28 d. išdavė pareiškėjui statybos leidimą Nr. LNS-14-101028-00124 (toliau – ir Statybos leidimas), suteikiantį teisę statyti statinius – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą Žemės sklype pagal Projektą.

5.       Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad Inspekcija 2011 m. liepos 27 d. dar kartą patikrino išduotų statybą leidžiančių dokumentų teisėtumą ir surašė Statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą Nr. PSI-I033-(14.5) (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad Statybos leidimas parengtas ir išduotas nesilaikant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų. Inspekcija 2011 m. rugpjūčio 29 d. su ieškiniu dėl statybą leidžiančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais ir statybos padarinių šalinimo kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą, kuris 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-232-470/2012 Inspekcijos ieškinį atmetė. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Inspekcijos apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-859-555/2013 jį atmetė, o 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi patenkino Inspekcijos kasacinį skundą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendimu panaikino Alytaus apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir Inspekcijos ieškinį patenkino, t. y. Administracijos pareiškėjui išduotus statybos leidimus pripažino negaliojančiais ir įpareigojo pareiškėją nugriauti statinius, esančius Žemės sklype. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi patenkino pareiškėjo kasacinį skundą ir perdavė civilinę bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu panaikino Alytaus apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir ieškinį patenkino: Administracijos išduotus statybos leidimus pripažino negaliojančiais ir įpareigojo pareiškėją per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos nugriauti Žemės sklype statinius bei sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjas įvykdė Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir savo lėšomis pašalino savavališkos statybos padarinius bei sutvarkė statybvietę.

6.       Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu konstatavo Administracijos neteisėtus veiksmus išduodant pareiškėjui statybos leidimus, ji privalo prisiimti savo neteisėtų veiksmų riziką ir atlyginti pareiškėjui patirtą žalą. Atsakovo civilinei atsakomybei kilti turi būti įrodomas tik pareiškėjo patirtos žalos dydis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 str.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, savivaldybė privalo atlyginti visą statinio savininko dėl neteisėtų savivaldybės veiksmų patirtą žalą.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė 122 873,68 Eur turtinę žalą, kurią pagrindžia eksperto S. M. ekspertinio tyrimo išvada (toliau – ir Išvada), pagal kurią Žemės sklype pastatytų statinių ir elektros įvado įrengimo kaina, skaičiuojant vidutinėmis rinkos kainomis, buvusiomis jų statybos metu, yra 73 977,31 Eur su PVM, iš jų: gyvenamojo namo statybos kaina vidutinėmis rinkos kainomis yra 40 501,85 Eur su PVM; ūkinio pastato – 26 920,48 Eur su PVM; elektros įvado – 6 554,98 Eur su PVM; statinių nugriovimo kaina yra 58 042,65 Eur su PVM; vidutinė po statinių nugriovimo likusių medžiagų rinkos kaina yra 9 146,28 Eur su PVM. Išvadoje konstatuota, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (CK 6.246 str.) pareiškėjas iš viso patyrė 122 873,68 Eur turtinę žalą.

8.       Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.) išduodant statybos leidimus, jis patyrė ir neturtinę žalą, kurią vertina 270 000 Eur, kuri pasireiškė sunkiais dvasiniais, emociniais išgyvenimais ir patirtais nepatogumais (CK 6.250 str.). Pareiškėjas namą statė savo šeimai, ketino jame gyventi, todėl namo nugriovimas ir su tuo susiję teismo procesai sukėlė ne tik jam, bet ir visai jo šeimai didelį stresą, nusivylimą, nerimą. Pareiškėjas, įsigijęs Žemės sklypą ir gavęs atsakovo išduotą Statybos leidimą, turėjo teisėtą lūkestį, kad galės pastatyti Statybos leidime nurodytus statinius ir naudoti juos pagal numatytą paskirtį. Pareiškėjo teisėti lūkesčiai taip pat buvo formuojami ir tolimesniais atsakovo veiksmais, jau pradėjus statybos darbus, kadangi Administracija išdavė Statybos leidimą, leidžiantį statyti statinius pagal parengtą Projektą. Vykstant teisminiam procesui dėl leidimų panaikinimo, pareiškėjas nebuvo užtikrintas dėl savo teisių, negalėjo naudotis sukurtu turtu bei juo laisvai disponuoti, nebuvo tikras, kiek truks byla bei kiek papildomų lėšų teisminei gynybai privalės skirti. Tokia būklė truko ypač ilgą laiko tarpą – galutinis teismo sprendimas įsiteisėjo tik 2015 metų pabaigoje. 

9.       Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, susiję su atsiradusios žalos dydžiu bei priežastiniu ryšiu tarp Administracijos veiksmų ir patirtos žalos, yra iš dalies nepagrįsti. Atsakovas sutiko, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo panaikintas Administracijos pareiškėjui išduotas Statybos leidimas, tačiau nesutinka su pareiškėjo nurodytu turtinės ir neturtinės žalos dydžiu bei Administracijos atsakomybės už pareiškėjo patirtą žalą mastu.

11.       Atsakovas paaiškino, kad O. P. pareiškėjui Žemės sklypą pardavė už 4 000 Lt (1 157,50 Eur). Atsakovo nuomone, 1,5 ha Žemės sklypas tokioje gražioje ir vertingoje vietoje su realia galimybe ir jau turimais dokumentais statyboms, būtų kainavęs žymiai daugiau. Sutartyje nėra jokios sąlygos apie tai, kad parduodamame Žemės sklype galima statyba. Pareiškėjo gyvenamasis namas ir ūkinis pastatas miško žemėje negalėjo būti pastatyti, kadangi tokie statiniai neatitiko Lietuvos Respublikos miškų įstatymo ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostatų, jie nebuvo būtini miškų ūkio veiklai, kaip tai buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkte. Pareiškėjo statiniai negalėjo būti įteisinti pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatas, parengus atitinkamus projektus ir gavus leidžiančius dokumentus, nes miško paskirties žemėje yra draudžiama bet kokia statyba. Statant statinius buvo ignoruojamas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 4 d. nutarimas, kuriuo Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai, ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, yra pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

12.       Administracija nurodė, kad Konstitucijos 7 straipsnyje įtvirtinta, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Pareiškėjas, pradėdamas statyti statinius, ignoruodamas teisės aktų ir Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas, draudžiančias miško paskirties žemėje bet kokią statybą, veikė savo rizika ir prisiėmė sau negatyvias tokio ignoravimo pasekmes. Pareiškėjas siekia skundu paneigti tiek teisės teorijoje, tiek teismų jurisprudencijoje galiojantį bendrąjį teisės principą, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lotynų kalba – ex in juria non oritur jus). Veisiejų regioninis parkas, kuriame yra Žemės sklypas, įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių steigimo“, siekiant išsaugoti Veisiejų ežeryno miškingą kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą, kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Ši aplinkybė pareiškėjui taip pat turėjo būti žinoma. Inspekcijos ir Direkcijos atstovai dar statybų pradžioje 2010 m. rugpjūčio 27 d. atliko statybų patikrinimą vietoje, surašė Patikrinimo aktą, kuriame nustatė ir fiksavo statybos pradžią pareiškėjui priklausančiame Žemės sklype. Tuo metu jau galiojo Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas, kuriame buvo aiškiai įvardyta, kad negalima gyvenamųjų namų statyba miško žemėje. Visa tai turėjo įspėti pareiškėją apie jo veiksmų neteisėtumą ir skatinti statybos darbų sustabdymą, tačiau jis to nepaisė ir atkakliai savo rizika tęsė darbus. Be to, Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškėjui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis statybos darbai turėjo būti sustabdyti. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime atkreipė dėmesį, kad, jau pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo pilnai įrengta abiejų pastatų stogo konstrukcija, uždengta stogo danga (molio čerpės). Teismas pažymėjo, kad, kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, pareiškėjas nesilaikė teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, dėl to pareiškėjo lūkesčiai negali būti vertinami kaip teisėti.

13.       Atsakovo teigimu, paties pareiškėjo didelis neatsargumas, nerūpestingumas ir neteisėti veiksmai, nesilaikant Alytaus rajono apylinkės teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Administracija negali būti laikoma vieninteliu už pareiškėjo partirtą žalą atsakingu subjektu. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyriaus vedėja 2004 m. lapkričio 18 d. pasirašė išvadą Nr. 05-12-2857 dėl statinio projekto aplinkos apsaugos dalies (Projektavimo sąlygos) ir 2005 m. rugsėjo 15 d. raštą Nr. 05-12-3208 dėl techninio projekto, kuriuo neprieštaravo leidimo statybai išdavimui. Šių dokumentų išdavimas sudarė prielaidas išduoti Leidimą ir po to vykusiems statybos procesams bei turto sukūrimui. Veisiejų regioninio parko direktorė kartu su Inspekcijos vyr. specialistu K. J. 2010 m. rugpjūčio 27 d. atliko planinį patikrinimą ir fiksavo statybų pradžią pareiškėjo Žemės sklype bei surašė Patikrinimo aktą, tačiau jokių pažeidimų nefiksavo. Atsakingi pareigūnai negalėjo nežinoti apie Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir jį ignoruoti. Šiuo atveju pagal minėtas faktines aplinkybes turėjo būti fiksuotas statybų neteisėtumo faktas. Be to, Veisiejų regioninio parko direktorė pareiškėjo statinio projektą patvirtino savo parašu „suderinta“ ir antspaudu net 10 kartų skirtingose vietose. Šie Veisiejų regiono parko direktorės veiksmai taip pat turėjo įtakos žalai atsirasti. Tai buvo dalis bendro vientiso proceso, suponavusio nuosavybės teisę į nugriautą ginčo statinį. Atsižvelgiant į tai, atsakovu byloje turėtų būti patraukta ir valstybė, atsakinga už Veisiejų regioninio parko direktorės, taip pat už Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyriaus vedėjos bei Inspekcijos vyr. specialisto K. J. veiksmus. Galėtų būti nagrinėjamas klausimas dėl abiejų atsakovų – Administracijos ir valstybės solidariosios atsakomybės taikymo.

14.       Atsakovas nurodė, kad sutinka atlyginti dalį pareiškėjo patirtos turtinės žalos, tačiau prašoma priteisti suma didžiąja dalimi yra nepagrįsta. Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia iš esmės vien Išvada, kurioje buvo apskaičiuota tik tikėtina statinių statybos ir griovimo kaina. Jokių įrodymų, kurie pagrįstų realiai patirtą turtinę žalą, pareiškėjas į bylą nepateikė. Atsakovas sutiko su dalimi patirtų išlaidų dėl statybos ir griovimo darbų, tačiau prašė taikyti dalinę Administracijos atsakomybę, atsižvelgti į kitų minėtų valstybės institucijų kaltę, taip pat patirtas išlaidas mažinti įvertinus paties pareiškėjo rizikingą, neatsakingą ir neteisėtą jo elgesį vykdant statybas.

15.       Atsakovas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad skunde nepateikiama jokių įrodymų, pagrindžiančių tokios didelės žalos atsiradimą. Pareiškėjas patirtos neturtinės žalos nepagrindžia jokiais objektyviais įrodymais, pateikia vien deklaratyvius teiginius, prašoma priteisti neturtinės žalos suma yra neproporcingai didelė, žymiai didesnė, negu nurodoma turtinės žalos suma, todėl toks reikalavimas vertinamas kaip siekis nepagrįstai praturtėti ir turi būti atmestas.

16.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir AAD) atsiliepime į skundą nesutiko su atsakovo išdėstyta pozicija dėl atsakomybės paskirstymo, nurodė, kad be Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyriaus, Administracijos direktoriaus įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo patvirtintam 2004 m. gruodžio 14 d. projektavimo sąlygų sąvadui Nr. R12-146 statinio projektavimo sąlygas taip pat teikė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Rytų skirstomieji tinklai“ Alytaus filialo Lazdijų skyrius, Direkcija, valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Veisiejų miškų urėdija, tačiau minėtų institucijų pagal savo kompetenciją sąvadui išduotos sąlygos negalėjo pareiškėjui sukelti teisinių pasekmių, nes vien tik statinio projektavimo sąlygų pateikimas Administracijos direktoriui nereiškė, kad pareiškėjui suteikiama teisė vykdyti statybos darbus.

17.       Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad statytojas, turėdamas projektavimo sąlygų sąvadą, suderintą projektą, tačiau neturėdamas leidimo vykdyti statybos darbus, neįgyja teisės pradėti statybas. Leidimą šiuo atveju išdavė būtent atsakovas, todėl AAD, išdavęs ginčo statinio projektavimo sąlygas, pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių nesukėlė ir neturėtų būti laikomas atsakingu už kilusią žalą.

II.

18.       Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 10 169,68 Eur turtinės ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei 4 425,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, grąžino Lazdijų rajono savivaldybės administracijai 2019 m. gruodžio 11 d. į teismo specialiąją sąskaitą sumokėtą 484 Eur įmoką už eksperto patirtas išlaidas.

19.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2005 m. balandžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš O. P. įsigijo 1,5580 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). O. P. 2004 m. gruodžio 14 d. buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas dėl statybų šiame Žemės sklype (Nr. R12-146) kartu su nustatytais statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistiniais projektavimo sąlygų reikalavimais (Nr. R8-14), jų pagrindu 2005 metais parengtas Žemės sklype statytinų statinių projektas. Administracija pareiškėjui išdavė Leidimą Žemės sklype statyti statinius. 2005 metų rudenį Žemės sklype pradėta statyba. Inspekcijos vyr. specialistas ir Direkcijos atstovė 2010 m. rugpjūčio 27 d. atliko statybų patikrinimą Žemės sklype ir surašė Patikrinimo aktą. Pareiškėjas 2010 metais užsakė ir UAB „Lazdijų projektas“ parengė Projektą, su kuriuo pareiškėjas 2010 metais rudenį kreipėsi į Administraciją, prašydamas išduoti statybos leidimą pagal Projektą. Administracija 2010 m. spalio 28 d. pareiškėjui išdavė Statybos leidimą, suteikiantį teisę statyti statinius – gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą Žemės sklype pagal Projektą.

20.       Teismas nurodė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 metais kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu civilinėje byloje Nr. 2-232-470/2012, prašydama: pripažinti negaliojančiais Administracijos išduotą Leidimą ir Statybos leidimą; pašalinti statybos padarinius – įpareigoti statytoją (pareiškėją) per teismo nustatytą terminą nugriauti pradėtą statyti gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą bei sutvarkyti statybvietę. Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 20 nutartimi šį Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. kovo 21 d. nutartimi Kauno apygardos teismo nutartį panaikino ir bylą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kauno apygardos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs bylą, 2014 m. spalio 2 d. sprendimu panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino: pripažino negaliojančiais Administracijos Leidimą ir Statybos leidimą bei įpareigojo pareiškėją pašalinti savavališkos statybos darbų padarinius – per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pradėtą statyti gyvenamąjį namą, ūkio pastatą Žemės sklype ir sutvarkyti statybvietę; per nustatytą terminą neįvykdžius teismo sprendimo, suteikė teisę Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti pradėtą statyti gyvenamąjį namą, ūkio pastatą ir sutvarkyti statybvietę išieškant patirtas išlaidas iš pareiškėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015 panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiais Administracijos Leidimą ir Statybos leidimą ir įpareigojo pareiškėją pašalinti savavališkos statybos darbų padarinius – per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pradėtą statyti gyvenamąjį namą, ūkio pastatą, esančius Žemės sklype, ir sutvarkyti statybvietę. Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, pareiškėjas įvykdė jame nurodytus įpareigojimus, savo lėšomis nugriovė ginčo pastatus ir sutvarkė statybvietę Žemės sklype.

21.       Teismas taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartimi civilinėje byloje 3K-3-156/2014, 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime neginčijamai nustatė, jog Žemės sklype statiniai buvo statomi miško žemėje, esančioje Veisiejų regioninio parko funkcinėje Šlavanto kraštovaizdžio draustinio zonoje, ir kad Leidimo ir Statybos leidimo išdavimo metu jie privačioje žemėje negalėjo būti statomi, todėl statybos leidimai pareiškėjui buvo išduoti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

22.       Teismas aptarė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nurodė, kad civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015 ir nagrinėjamoje administracinėje byloje iš esmės dalyvauja tie patys asmenys, todėl viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti viešojo administravimo subjekto Administracijos veiksmai neteisėtai išduodant pareiškėjui statybą Žemės sklype leidžiančius dokumentus – iš naujo šioje administracinėje byloje nebeįrodinėtini ir laikytina nustatyta, o tai patikslina ir ginčo nagrinėjimo ribas, sietinas tik su kitomis viešosios atsakomybės sąlygomis: žala ir priežastiniu ryšiu tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos.

23.       Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodytos turtinės žalos dydžio, nurodė, kad pareiškėjas turtinės žalos dydį iš esmės grindžia eksperto S. M. 2017 m. gruodžio 5 d. Ekspertinio tyrimo aktu, jame esančiomis ir papildomai pateiktomis išplėstinėmis lokalinėmis sąmatomis, statybinių medžiagų pirkimo dokumentais, statinių griovimo išlaidas patvirtinančiais dokumentais ir liudytojų A. G., G. N., G. K., A. L. ir S. V. parodymais.

24.       Teismas dėl gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos darbų kaštų nurodė, kad pareiškėjo pateiktoje S. M. parengtoje gyvenamojo namo statybos darbų lokalinėje sąmatoje nurodoma užmokesčio už gyvenamojo namo statybos darbus suma (be pridėtinių kaštų) yra 6 270,70 Eur, o už ūkinio pastato statybos darbus – 4 225,07 Eur, iš viso 10 495,77 Eur. Lokalinėje sąmatoje nurodyta išlaidų už pastato mechanizmus suma (be pridėtinių kaštų) gyvenamajam namui yra 790,09 Eur, o ūkiniam pastatui – 374,81 Eur, iš viso – 1 164,90 Eur. Teismas iš lokalinės sąmatos duomenų ir liudytojo S. M. patvirtinimo nustatė, kad šios sumos buvo apskaičiuotos preziumuojant, jog ginčo statybos darbus vykdė juridinis asmuo vidutinėmis rinkos kainomis. Teismas nustatė ir pareiškėjas pripažino bei liudytojai A. G., G. N., G. K., A. L. ir S. V. patvirtino, kad statybos darbai Žemės sklype buvo vykdomi ūkio būdu, t. y. juos atliko keturi verslo liudijimo pagrindu veikiantys asmenys: G. N., G. K., A. L. ir S. V.. 

25.       Teismas nurodė, kad liudytojas S. M. paaiškino, jog jeigu statiniai buvo statomi ne juridinio asmens, o ūkio būdu, lokalinėje sąmatoje nurodytos darbo užmokesčio sumos galėtų būti mažinamos apie 20 procentų. Statybos darbus atlikę liudytojai negalėjo tiksliai prisiminti, kokį darbo užmokestį gavo. Pareiškėjui nepateikus jokių kitų tikslių duomenų apie šias išlaidas, teismas vadovavosi liudytojo S. M. paaiškinimais, kuriuos jis pateikė vadovaudamasis savo, kaip statybos specialisto, žiniomis ir patirtimi. Teismas sutiko, kad užmokesčio už darbus fiziniams ir juridiniams asmenims įkainiai rinkoje skiriasi, todėl atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjo patirtų užmokesčio už darbus išlaidų suma (be pridėtinių kaštų) mažintina 20 procentų, t. y. iki 8 396,62 Eur.

26.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad statybos darbus vykdė ne juridinis asmuo, o keturi verslo liudijimo pagrindu dirbantys asmenys, taip pat byloje nesant jokių kitų šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, vertino, jog prie minėtų užmokesčio už atliktus statybos darbus sumų neturėtų būti pridedami lokalinėje sąmatoje nurodyti papildomi netiesioginiai kaštai: sezoniniai darbai 15 proc. (gyvenamojo namo – 433,94 Eur, ūkinio pastato – 163,06), papildomas darbo užmokestis 8 proc. (gyvenamojo namo – 562,02 Eur, ūkinio pastato – 361,69 Eur), specifiniai darbai 17 proc. (gyvenamojo namo – 320,63 Eur, ūkinio pastato – 132,99 Eur), socialinio draudimo išlaidos 31 proc. (gyvenamojo namo – 2 352,06 Eur, ūkinio pastato – 1 513,67 Eur), statybvietės išlaidos 8 proc. (gyvenamojo namo – 2 192,78 Eur, ūkinio pastato – 1 461,04 Eur), pridėtinės išlaidos 30 proc. (gyvenamojo namo – 2 276,19 Eur, ūkinio pastato – 1 464,84 Eur), pelnas 5 proc. (gyvenamojo namo – 1 593,93 Eur, ūkinio pastato – 1 059,44 Eur). Šios papildomos išlaidos yra būdingos veiklą vykdantiems juridiniams asmenims, tačiau ne fiziniams asmenis, dirbantiems pagal verslo liudijimą. Visuotinai žinoma ir papildomai neįrodinėtina aplinkybė, kad juridinis asmuo, tinkamai įteisinęs savo veiklą, patiria daug didesnę administracinę ir mokestinę naštą, negu fizinis asmuo, veikiantis pagal verslo liudijimą, todėl minėtų išlaidų teismas nevertino kaip tikėtinai patirtų.

27.       Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad atsižvelgiant į tai, jog statybos buvo vykdomos ūkio būdu, 20 procentų turi būti mažinamas ir lokalinėje sąmatoje nurodytas mechanizmų įkainis (gyvenamojo namo – 790,09 Eur, ūkinio pastato – 374,81 Eur). Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad atliekant statybos darbus ūkio būdu, nebuvo naudojami ar mažiau naudojami tiek stambūs (pvz. keltuvas, ekskavatorius), tiek smulkūs mechanizmai (elektriniai ar kitokie statybos įrankiai). Bendrieji protingumo ir teisingumo pricipai suponuoja, jog nepaisant to, ar statybos darbus atliko juridinis, ar fizinis asmuo, tam tikrų mechanizmų naudojimas statyboje yra būtinas, o šių mechanizmų nusidėvėjimo, nuomos ir kitus kaštus patiria tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Taip pat dėl minėtų motyvų nėra pagrindo nepridėti sąmatoje nurodomos papildomos mechanizmų vertės koeficiento (3 proc.), kuris gyvenamajam namui sudaro 23,70 Eur, ūkiniam pastatui – 11,24 Eur. Teismas vertino, kad šioje dalyje nėra pagrindo mažinti už mechanizmų naudojimą patirtas išlaidas, kurios iš viso tikėtinai sudarė 1 199,84 Eur (790,09 + 374,81 + 23,70 + 11,24).

28.       Teismas nurodė, kad lokalinėje sąmatoje nurodyta statybinių medžiagų kaina (be pridėtinių kaštų) gyvenamajam namui yra 16 171,42 Eur, o ūkiniam pastatui – 11 146,10 Eur, iš viso – 27 317,52 Eur. Pareiškėjas pateikė Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 6982150, kuriame nurodyta medienos įsigijimo kaina – 9 388,00 Lt (2 718,95 Eur). Pareiškėjas patvirtino, kad pagal šį kvitą buvo įsigyta visą abiejų pastatų statybai reikalinga mediena (tašai, gegnės, sienojai, lentos). Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad byloje esant tiesioginių objektyvių įrodymų apie realiai patirtus medienos įsigijimo kaštus, lokalinėje sąmatoje nurodyta tikėtina medienos įsigijimo kaina turi būti išskaitoma iš bendros sąmatoje nurodytos medžiagų kainos, pridedant minėtame kvite nurodytą sumą. Teismas, įvertinęs išplėstinės lokalinės sąmatos duomenis, nustatė, kad visų gyvenamojo namo ir ūkinio pastato sąmatos punktų, kuriuose minima mediena, bendra suma sudaro 7 775,70 Eur (ūkinis pastatas – 3 678,99 Eur, gyvenamasis namas – 4 096,71 Eur), šią sumą atėmus iš bendros statybinių medžiagų sumos, likusių medžiagų tikėtina kaina (be pridėtinių kaštų) yra 19 541,82 Eur (27 317,52 – 7 775,70 ).

29.       Teismas nevertino pareiškėjo į bylą pateiktų stogo medžiagų pirkimo dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų Nr. 204/2011 ir Nr. 205/2011, kuriais grindžia šių medžiagų įsigijimą, kadangi jose prie įrašo „Mokėjimo būdas – grynaisiais“ nurodyta suma – 0,00 zlotų. Kadangi byloje nustatyta tiksli medienos įsigijimo kaina, lokalinėje sąmatoje nurodytas papildomos medžiagų vertės koeficientas (3 proc.) taikytinas tik likusių medžiagų, išskyrus medieną, kainai (19 541,82 Eur). Papildoma 3 procentų medžiagų vertė nuo 19 541,82 Eur sudaro 586,26 Eur (19 541,82 * 3 / 100). Taigi, kitų, išskyrus medieną, statybinių medžiagų tikėtina įsigijimo kaina laikytina 20 128,08 Eur (19 541,82 + 586,26).

30.       Teismas dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), kuris lokalinėje sąmatoje yra pritaikytas visoms pareiškėjo patirtoms išlaidoms, nurodė, kad pagal ginčo statybų metu galiojusį teisinį reglamentavimą, verslo liudijimus įsigiję gyventojai galėjo vykdyti veiklą tik tuo atveju, jei neprivalėjo registruotis PVM mokėtojais, todėl nagrinėjamu atveju PVM ginčo statybos darbus atlikusių asmenų darbo apmokėjimui negalėjo būti taikomas. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog užmokestis už ginčo statybos darbus buvo apmokestintas PVM, asmenys, vykdę statybos darbus, nebuvo PVM mokėtojais. Iš pateikto medienos įsigijimo kvito matyti, kad šis mokestis nebuvo mokamas ir perkant medieną. Teismas nurodė, kad PVM nagrinėjamu atveju taikytinas tik medžiagų vertei, išskyrus medieną. Nustatyta medžiagų, išskyrus medieną, kaina yra 20 128,08 Eur, pritaikius PVM, šių medžiagų vertė sudaro 24 354,97 Eur. Pridėjus prie šios sumos medienos įsigijimo kvite nurodytą realią medienos kainą, tikėtina bendra statybinių medžiagų įsigijimo suma sudaro 27 073,92 Eur (24 354,97 + 2 718,95). Teismas nurodė, kad bendra pareiškėjo tikėtinai patirta gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos darbų, medžiagų ir mechanizmų išlaidų suma yra 36 670,38 Eur (8 396,62 + 1 199,84 + 27 073,92).

31.       Teismas dėl ginčo pastatų griovimo darbų išlaidų nurodė, kad ekspertinio tyrimo akte S. M. vadovavosi mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Daketa“ 2016 m. sausio 10 d. parengtomis sąmatomis Nr. 20160110, kuriose nurodoma gyvenamojo namo griovimo darbų kaina – 30 413,23 Eur, ūkinio pastato – 28 182,61 Eur. Rangos sutartyje tarp MB „Daketa“ ir M. M. bei MB „Daketa“ darbų pridavimo aktuose nurodomos analogiškos griovimo darbų sumos. UAB „Daketa“ 2019 m. lapkričio 18 d. pažymoje nurodyta, kad statybinių medžiagų išvežimo įmonė nevykdė, galutinis atsiskaitymas su pareiškėju bus įvykdytas, kai bus priteistas žalos atlyginimas.

32.       Teismas vertino, kad MB „Daketa“ lokalinė sąmata, rangos sutartis ir darbų pridavimo aktai neįrodo realių pareiškėjo patirtų išlaidų griaunant ginčo statinius. Teismas sutiko su atsakovo atstovo abejone, kad nors darbų pridavimo aktuose yra įskaičiuota 2 000 Eur vertės paslauga – transportas (iš ir į objektą), tačiau pateiktoje pažymoje nurodyta, kad statybinių medžiagų transportavimo iš objekto nevykdė. Teismas atkreipė dėmesį, kad patikrinus Juridinių asmenų registro duomenis, rangos sutarties sudarymo, griovimo darbų sąmatų ir pridavimo aktų parengimo metu MB „Daketa“ buvo pakeitusi juridinio asmens formą iš mažosios bendrijos į uždarąją akcinę bendrovę. UAB „Daketa“ įregistravimo Juridinių asmenų registre data – 2014 m. lapkričio 21 d., tuo tarpu minėtuose dokumentuose šios įmonės forma nurodoma mažoji bendrija, todėl teismas suabejojo šių įrodymų objektyvumu. Byloje nepateiktos nei sąskaitos faktūros, nei mokėjimo nurodymai ar pinigų priėmimo kvitai, kurie galėtų pagrįsti realias pareiškėjo patirtas išlaidas pagal darbų pridavimo aktus, išskyrus avansinių mokėjimų pavedimus, kurie nėra pagrįsti jokiais kitais dokumentais (sąskaitomis). Nesant šiuos avansinius mokėjimus pagrindžiančių sąskaitų, neįmanoma nustatyti, už kokias paslaugas sumokėta. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo pateiktus duomenis, susijusius su UAB „Daketa“, kaip teigiama, vykdytais statinių griovimo darbais, laikė prieštaringais ir neobjektyviais. Be to, liudytojas S. M. nurodė lokalinėje sąmatoje nevertinęs MB „Daketa“ nurodytų griovimo darbų kainų pagrįstumo ir racionalumo, o tik įvertinęs jų kiekį. Teismas ypatingą dėmesį atkreipė ir į tai, kad liudytojai A. L. ir S. V. apklausų metu teigė, jog būtent jie, drauge su G. N. ir G. K., vykdė ginčo statinių griovimą, tačiau visiškai negalėjo įvardinti, kokį užmokestį už šiuos darbus gavo iš pareiškėjo, negalėjo prisiminti (net metų tikslumu), kada šiuos darbus vykdė. Tačiau liudytojai G. N. ir G. K. paneigė vykdę statinių griovimą ir teigė nežinantys, kas šiuos darbus atliko. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kokias ginčo statinių griovimo išlaidas pareiškėjas realiai arba tikėtinai patyrė, taip pat nenustatyta, kas šiuos darbus atliko. Nenustačius šių faktinių aplinkybių, negalimas ir tokių išlaidų atlyginimas priteisiant turtinę žalą.

33.       Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas statybos darbus vykdė kai jie buvo sustabdyti teismo nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, sprendė, jog iš nustatytos statybų kainos turi būti išskaičiuotos išlaidos, kurias pareiškėjas patyrė dengiant abiejų pastatų stogus, todėl iš teismo nustatytos bendros statybų kainos išskaičiavo lokalinėje sąmatoje nurodytas pastatų stogų dengimo išlaidas. Gyvenamojo namo ir ūkinio pastato lokalinių sąmatų 3 skyriuose nurodyta gyvenamojo namo ir ūkinio pastato stogų dengimo darbo užmokesčio, mechanizmų ir medžiagų bendra kaina (be pridėtinių kaštų) yra 9 129,64 Eur (4 519,09 + 4 610,55). Šią kainą sudaro 1 664,14 Eur darbo užmokesčio suma (843,95+820,19), 7 338,13 Eur medžiagų kainų suma (3 702,41+3 635,72) ir bendra 127,37 Eur mechanizmų kaina (64,19+63,18). Mechanizmų kainai pritaikius 3 proc. papildomos vertės koeficientą, bendra mechanizmų, naudotų stogų dengimo darbams, kaina sudaro 131,19 Eur. Pagal lokalines sąmatas, stogų dengimui buvo panaudota medienos už 1 048,89 Eur, tuo tarpu bendra lokalinėse sąmatose nurodyta medienos vertė visoms abiejų pastatų konstrukcijoms sudaro 7 775,70 Eur. Kadangi nagrinėjamu atveju teismas vadovavosi ne lokalinėje sąmatoje nurodyta medienos kaina, o realia jos įsigijimo kaina (2 718,95 Eur), vertino, kad apskaičiuojant stogų dengimui panaudotos medienos realią vertę, pagal lokalinių sąmatų duomenis turi būti nustatoma procentinė stogams ir kitoms pastatų konstrukcijoms panaudotos medienos vertė ir šis procentas pritaikomas realiai medienos kainai. Pagal lokalinėse sąmatose nurodytas medienos kainas, stogams buvo panaudota medienos už 13,50 procentų nuo visos medienos vertės (1 048,89*100/7 775,70). Šią proporciją pritaikius realiai byloje nustatytai medienos kainai (2 718,95 Eur), teismas sprendė, kad stogų dengimo konstrukcijoms galėjo būti panaudota medienos už 367,06 Eur (2 718,95*13,50/100). Byloje nėra jokių kitų konkrečių įrodymų, kurie pagrįstų, kiek ir kokios vertės medienos buvo panaudota stogų konstrukcijoms, todėl teismas vadovavosi nurodyta proporcija.

34.       Teismas nurodė, kad iš visos lokalinėse sąmatose nurodytos stogų dengimui panaudotų medžiagų kainos (7 338,13 Eur) atėmus sąmatose nurodytą stogams panaudotos medienos kainą (1 048,89 Eur), likusiai medžiagų vertei (6 289,24 Eur) pritaikius 3 proc. (188,67 Eur) papildomos medžiagų vertės koeficientą ir gautai sumai pritaikius PVM, taip pat pridėjus teismo apskaičiuotą stogams panaudotos medienos kainą (367,06 Eur), galutinė stogams panaudotų medžiagų vertė sudaro 8 205,33 Eur. Sudėjus visas minėtas stogų dengimo išlaidas, bendra jų suma sudaro 10 000,67 Eur (1 664,14+131,19+8 205,33). Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojas G. N. apklausos metu patvirtino, jog sąmatoje nurodyti darbai, susiję su medinių paviršių dengimu antipirenu, nebuvo vykdomi, todėl teismas vertino, kad sąmatoje nurodytos išlaidos už šiuos darbus ir medžiagas (antipireną) turi būti išskaitomos iš bendros statybos kainos. Pagal lokalinę sąmatą, šias išlaidas be pridėtinių kaštų abiejų pastatų statybai, išskyrus stogą, sudaro: 228,96 Eur darbo užmokestis ir 38,10 Eur medžiagų kaina, kuriai taikytinas 3 proc. pridėtinės vertės koeficientas ir PVM, todėl galutinė išlaidų, susijusių su antipirenais, suma yra 276,44 Eur (228,96+47,48). Teismas, atėmęs iš bendros statybų kainos (36 670,38 Eur) stogų dengimo išlaidas bei išlaidas, susijusias su antipirenais, sprendė, kad pagrįsta bendra pareiškėjo patirta gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybų išlaidų suma yra 26 393,27 Eur (36 670,38 – 10 000,67 – 276,44).

35.       Teismas dėl likutinių statybinių medžiagų vertės, nurodė, jog S. M. rengtame ekspertinio tyrimo akte nurodyta, kad ją galėtų sudaryti: sienų rąstų vertė – 6 602,12 Eur, gegnių vertė – 825,90 Eur, perdangų sijų vertė – 921,94 Eur, keraminių čerpių vertė – 3 881,80 Eur, latakų vertė – 177,66 Eur ir lietvamzdžių vertė – 188,76 Eur, iš viso 12 598,18 Eur. Ekspertas šioje sąmatoje nurodytai kainai taip pat pritaikė 0,6 koeficientą ir sumažino ją iki 7 558,91 Eur, kadangi likutinės medžiagos nėra naujos, gali būti pažeistos, todėl jų pardavimo ir panaudojimo statybai galimybės yra ribotos. Teismas pažymėjo, kad didžioji dalis medžiagų (gegnės, keraminės čerpės, latakai ir lietvamzdžiai) buvo naudojamos stogo dengimo darbams. Konstatavus, kad stogo dengimo darbus pareiškėjas vykdė savo rizika, teismas šių kaštų nevertino. Teismas nurodė, kad likutinių medžiagų, kurios buvo naudojamos kitoms pastatų konstrukcijoms (sienų rąstų ir perdangų sijų), vertė gali būti išskaitoma iš pareiškėjo patirtų statybos išlaidų sumos.

36.       Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad šiai likutinių medžiagų vertei neturėtų būti taikomas kainos mažinimo koeficientas. Liudytojas S. M. paaiškino, jog šis koeficientas skirtųsi priklausomai nuo to, ar medžiagos buvo parduotos, ar panaudotos naujoje statyboje paties pareiškėjo. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų apie tai, kaip šios statybinės medžiagos buvo realizuotos, byloje nėra jokių įrodymų, pagal kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, ar šios medžiagos buvo parduotos už žymiai mažesnę, nei įsigijimo kainą, ar (ir kokia apimtimi) buvo panaudotos naujoje statyboje. Kadangi pareiškėjas šių aplinkybių neįrodė, teismas, vadovaudamasis bendruoju sąžiningumo principu, vertino, kad taikyti kainos mažinimo koeficientą nėra faktinio pagrindo. Teismas sprendė, jog likutinių medžiagų vertė nagrinėjamu atveju yra 7 524,06 Eur. Šiai vertei netaikytinas PVM, kadangi įsigyjant medieną šis mokestis nebuvo mokamas. Minėta statybinių medžiagų likutinė vertė išskaičiuotina iš bendros teismo nustatytos statybos darbų kainos, kuri sudaro 18 869,21 Eur (26 393,27 – 7 524,06).

37.       Teismas, vertindamas pareiškėjo prašomas atlyginti elektros įvado įrengimo išlaidas, kurios pagal eksperto S. M. parengtą Išvadą, sudaro 6 554,98 Eur, sprendė, kad šios išlaidos laikytinos pagrįstomis ir yra įrodytos ekspertiniam tyrimui pateiktomis sąskaitomis ir mokėjimo nurodymais, todėl šią sumą pridėjo prie bendros statybos kainos (18 869,21+6 554,98). Teismas nurodė, kad bendra pareiškėjo patirtos turtinės žalos suma, susijusi su ginčo statinių statybos kaštais, yra 25 424,19 Eur.

38.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo patirtą neturtinę žalą. Teismas sutiko, kad dėl atsakovo neteisėtai išduoto Statybos leidimo ir būtinybės nugriauti ginčo statinius pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, tačiau byloje nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo patirti nepatogumai ir išgyvenimai buvo tokio masto, kad jiems atlyginti priteistina pareiškėjo prašoma suma, kuri daugiau nei du kartus viršija skunde nurodomą turtinės žalos sumą bei daugiau nei 10 kartų viršija teismo nustatytą pagrįstą turtinės žalos sumą, todėl yra neproporcinga.

39.       Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai apie išgyvenimus, patirtus dėl užsitęsusių teismo procesų, susijusių su statybos leidimo panaikinimu, savaime negali būti pagrindas priteisti neturtinę žalą. Net ir tuo atveju, jei būtų konstatuotas nepagrįstai užsitęsusio civilinio proceso faktas, susijęs su teismo veiksmų neteisėtumu, ši situacija savaime negalėtų būti įvertinta kaip sukėlusi pareiškėjui neturtinę žalą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo fakto bei jos dydžio, įvertinęs, kad pareikštas reikalavimas yra neproporcingas nagrinėjamam atvejui, taip pat atsižvelgdamas į pareiškėjo nesąžiningą elgesį dėl teismo nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių nesilaikymo, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 1 000 Eur suma.

40.       Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo naštos paskirstymo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime pateiktus išaiškinimus ir jo įsigaliojimo momentą – 2006 m. kovo 16 d., ir nurodė, kad nuo tos dienos jame išdėstyti išaiškinimai, kad pagal Miškų ir Žemės įstatymų nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai ir šis sąrašas negali būti išplėstas žemesnės teisinės galios teisės aktais, įgijo įstatymo galią ir tapo privalomi visiems asmenims, taip pat ir pareiškėjui. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas statybos darbus Žemės sklype vykdė ir dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo į atsakovą kreipėsi jau po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, kuriuo statybos miškų ūkio paskirties žemėje buvo uždraustos. Pareiškėjas prašė išduoti statybos leidimą ir pradėjo statybą, nors privalėjo žinoti, kad tokia statyba yra neteisėta. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, pradėjęs vykdyti neteisėtą statybą tuo metu, kai ji įstatymais buvo draudžiama, yra taip pat dėl to atsakingas, kadangi nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai. Teismo vertinimu, 20 procentų patirtos žalos dalis turi tekti pačiam pareiškėjui ir negali būti atlyginama.

41.       Teismas pareiškėjo patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį sumažino 20 procentų, įvertinęs pareiškėjo nesąžiningus ir neapdairius veiksmus ginčo kontekste. Teismas turtinės žalos sumą sumažino iki 20 339,35 Eur, o neturtinės žalos sumą – iki 800 Eur.

42.       Teismas dėl Administracijos atsakomybės dėl likusios žalos dalies nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime, iš kurio vykdymo kildinamas žalos atlyginimas, nebuvo išsamiai pasisakyta dėl valstybės ir savivaldybės institucijų kaltės klausimo, t. y. nebuvo tiksliai nustatyti kalti asmenys dėl kiekvieno neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo proceso veiksmo bei jų kaltės laipsnis. Tačiau aplinkybė, kad savivaldybės ir valstybės institucijų atsakomybės dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo susijusiems klausimams minėtoje civilinėje byloje nėra skirta daug dėmesio, savaime nesuponuoja jų (savivaldybės ir valstybės) atsakomybės nebuvimo.

43.       Teismas nekvestionavo teismo sprendime nustatyto fakto, kad būtent Administracija pareiškėjui išdavė neteisėtus statybos leidimus, todėl nagrinėjamu atveju ji neabejotinai yra atsakinga už pareiškėjui kilusios žalos atlyginimą. Tačiau Kauno apygardos teismas civilinėje byloje taip pat nustatė faktinę aplinkybę, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. Inspekcijos vyr. specialistas ir Direkcijos atstovė atliko statybų patikrinimą Žemės sklype, surašė Patikrinimo aktą, tačiau nei viena iš šių institucijų nesiėmė veiksmų, kad būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo iki pat 2011 m. liepos 27 d., kuomet Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atliko patikrinimą Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos nurodymu.

44.       Teismas vertino, kad dalis šios atsakomybės už pareiškėjo patirtą žalą galėtų tekti ir Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei Direkcijai, kurie, turėdami pareigą užtikrinti aplinkos apsaugą ir statybų teisėtumą, operatyviai neinicijavo pareiškėjo vykdomų statybų sustabdymo, tokiais veiksmais galbūt leisdami žalai didėti. Be to, Statybos leidimo pareiškėjui išdavimo metu galiojusiame Statybos įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. gegužės 23 d.) buvo reglamentuota, jog leidimą statyti naują statinį, leidimą rekonstruoti statinį ir leidimą atnaujinti (modernizuoti) pastatą išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas (23 str. 2 d.). Tačiau minėto įstatymo 23 straipsnio 5 ir 17 dalyse buvo nurodyta, jog statinio projektui raštu turi pritarti šių institucijų įgalioti valstybės tarnautojai: 1) savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas valstybės tarnautojas – visais atvejais; 2) saugomos teritorijos direkcijos įgaliotas valstybės tarnautojas – statybos saugomoje teritorijoje, kurioje yra įsteigta saugomos teritorijos direkcija, atveju; 3) regiono aplinkos apsaugos departamento įgaliotas atstovas – statybos saugomoje teritorijoje, kurioje nėra įsteigtos saugomos teritorijos direkcijos, atveju; 4) Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos įgaliotas valstybės tarnautojas – statybos kultūros paveldo statinyje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje ar jų apsaugos zonose atvejais.

45.       Teismas nurodė, kad nors galutinį sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo priima savivaldybės administracijos direktorius, šiame procese tam tikra apimtimi dalyvauja ir kitos valstybės institucijos. Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes bei ginčo laikotarpiui aktualų teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Administracija negali būti laikoma vieninteliu atsakingu subjektu už visos likusios pareiškėjo patirtos žalos atlyginimą, atėmus dalį, tenkančią jo paties rizikai.

46.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kitas valstybės institucijas patraukti atsakovais atsisakė, todėl teismas nevertino jų galbūt atliktų neteisėtų veiksmų ir nenustatė atsakomybės už pareiškėjo patirtą žalą masto. Teismas šioje byloje nustatė tik atsakovo Administracijos atsakomybės dalį, kurią teismas įvertino 50 procentų nuo teismo nustatytų turtinės ir neturtinės žalos sumų, atskaičius dalis, tenkančias pareiškėjo rizikai, todėl pareiškėjui iš atsakovo priteisė 10 169,68 Eur (20 339,35/2=10 169,68) turtinės žalos atlyginimą ir 400 Eur (800/2=400) neturtinės žalos atlyginimą.

47.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo ir atsakovo prašymų priteisti bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad sprendimas priimamas pareiškėjo naudai, todėl atsakovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

48.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 10 893,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už advokatų teiktas teisinės paslaugas byloje, taip pat dokumentų vertimo į lietuvių kalbą paslaugas bei išlaidas už ekspertinį tyrimą. Pateikti mokėjimo nurodymai pagrindžia, kad pareiškėjas šias išlaidas realiai patyrė. Teismas vertino, kad bendra pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma, kurią teismas vertino kaip pagrįstą, sudaro 8 174,16 Eur. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nėra skirtingos prigimties, kadangi kildinami iš tų pačių faktinių aplinkybių ir abu turi materialinę išraišką. Nors pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinamas iš dalies, šis reikalavimas bylinėjimosi išlaidų priteisimo kontekste vertinamas kiekybiniu kriterijumi, laikant, jog yra patenkintas. Patenkinus vieną iš dviejų reikalavimų, pareiškėjui iš atsakovo priteisina 50 procentų pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 4 087,08 Eur. Tuo tarpu reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti vertinamas procentine išraiška. Pareiškėjas prašė teismo priteisti 122 873,68 Eur turtinės žalos atlyginimą, tačiau teismo nustatytos priteistinos turtinės žalos dydis sudaro 10 169,68 Eur, todėl patenkinta pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo dalis yra 8,28 procento. Atsižvelgiant į tai, nuo likusios teismo nustatytos pagrįstos bylinėjimosi išlaidų sumos (4087,08 Eur) pareiškėjui iš atsakovo priteistina proporcinė dalis (8,28 proc.) sudaro 338,41 Eur. Taigi bendra pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 4 425,49 Eur.

49.       Teismas taip pat nurodė, kad Administracija buvo įpareigota į teismo specialiąją sąskaitą sumokėti 484 Eur eksperto išlaidoms atlyginti ir atsakovas šią sumą sumokėjo į teismo specialiąją sąskaitą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad S. M. byloje dalyvavo ne kaip ekspertas, o kaip liudytojas, teismo ekspertizė nagrinėjamu atveju nebuvo paskirta, S. M. neįgijo teisės į eksperto išlaidų atlyginimą, todėl Administracijai iš teismo specialiosios sąskaitos grąžino 484 Eur nepanaudotą sumą eksperto išlaidoms apmokėti.

III.

50.       Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visiškai. 

51.       Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, priimtas nevisapusiškai ištyrus pateiktus įrodymus bei nurodytas reikšmingas aplinkybes, netinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai sumažino pareiškėjo prašomą priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydį. Pareiškėjas teigia, kad pateikė duomenis ir įrodė tiek patirtos neturtinės žalos faktą, tiek ir jos dydį, tačiau skundžiamu teismo sprendimu, neatsižvelgiant ir nevertinant pareiškėjo pateiktų duomenų, priteistinos neturtinės žalos dydis sumažintas net 270 kartų. Teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, kadangi būtent atsakovas yra atsakingas už pareiškėjo patirtą žalą, o skundžiamas sprendimas neteisėtai ir nepagrįstai priimtas vadovaujantis ginčui neaktualia teismų praktika, be to, teismas padarė grubias aritmetines klaidas apskaičiuojant pareiškėjui priteistinos žalos dydį, todėl yra neteisėtas, nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas.

52.       Pareiškėjas teigia, kad byloje nėra ginčo, jog statiniai buvo pastatyti ir nugriauti, o jis bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog statinių statyba ir griovimas vyko ūkio būdu (šią aplinkybę patvirtino ir liudytojai A. G., K. J.), pareiškėjui nesiruošiant administracinės bylos nagrinėjimui, nerenkant ir neišsaugant visų medžiagų įsigijimo ar apmokėjimą už darbus patvirtinančių dokumentų. Būtent dėl šios priežasties jis pasirinko savo pažeistas teises ginti patirtos turtinės žalos dydį įrodinėjant ne faktiškai patirtas išlaidas patvirtinančiais įrodymais, o eksperto Išvadoje nurodyta labiausiai tikėtina statinių statybos ir griovimo kaina, iš jos atimant po griovimo likusių statybinių medžiagų kainą.

53.       Pareiškėjas nurodo, kad neturint objektyvios galimybės pateikti įrodymus, patvirtinančius visus faktiškai patirtus medžiagų įsigijimo ir apmokėjimo už atliktus darbus kaštus ir patirtos žalos dydį, administracinėje byloje įrodinėjant pateiktu eksperto aktu (ABTĮ 56 str.), jo teisės į veiksmingą teisminę gynybą pažeidimu (ABTĮ 5 str.), vertintina aplinkybė, kad teismas skundžiamame sprendime jo patirtos žalos dydį (jos dalį) vertino ne analizuodamas Išvadoje nurodytų skaičiavimų pagrįstumą, tačiau byloje esančią dalį įrodymų apie faktiškai patirtus medžiagų įsigijimo ir apmokėjimo už darbus kaštus. Vien dėl šios aplinkybės skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

54.       Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl turtinės žalos vertinimo ir jos apskaičiavimo, kadangi teismas neteisėtai ir nepagrįstai ją sumažino 20 procentų, taip pat papildomai sumažino papildomų netiesioginių kaštų dydžiu. Pareiškėjas nurodo, kad eksperto Išvadoje nurodytos pridėtinės išlaidos nėra niekaip susijusios ir nepriklauso nuo aplinkybės, ar statybos darbus atlieka fiziniai asmenys, ar juridinis asmuo. Statytojas šias išlaidas patiria bet kuriuo atveju. Liudytojas S. M. apklausos metu, vertindamas atsakovo pateiktą lokalinę darbų sąmatą, nurodė, kad joje neteisėtai ir nepagrįstai, priešingai, nei Išvadoje, nėra įtraukti papildomi netiesioginiai kaštai, kuriuos statytojas patiria nepriklausomai nuo to, ar statybos darbus atlieka fizinis, ar juridinis asmuo. Taigi S. M. apklausos metu taip pat patvirtino, kad statytojas pridėtines netiesiogines išlaidas (papildomą kainą dėl sezono metu atliekamų papildomų darbų; statybvietės tvarkymo ir priežiūros išlaidas ir kt.) patiria bet kuriuo atveju, todėl jos teisėtai ir pagrįstai yra nurodytos Išvadoje ir įtrauktos skaičiuojant patirtos žalos dydį (CK 6.249 str.).

55.       Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime rėmėsi liudytojo S. M. apklausos metu pateiktais paaiškinimais dėl darbo užmokesčio sumos mažinimo 20 procentų, tačiau nesivadovavo jo paaiškinimais dėl papildomų netiesioginių išlaidų, nenurodydamas jokių tokio sprendimo motyvų (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str., 86 str.), nepaisant to, kad byloje nėra pateikta jokių tokius liudytojo parodymus paneigiančių įrodymų (ABTĮ 56 str., 81 str.). Be to, skundžiamu sprendimu Išvadoje nurodytos darbo užmokesčio sumos jau buvo sumažintos 20 procentų remiantis aplinkybe, kad darbus atliko fiziniai asmenys, todėl nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo papildomų netiesioginių kaštų sumą mažinti dar kartą net 15 888,28 Eur dydžio suma.

56.       Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimo išvadomis dėl medienos įsigijimo kainos ir teigia, jog nei procesiniuose dokumentuose, nei vykusių teismo posėdžiu metu jis nepatvirtino, kad pagal Prekių (paslaugų) pirkimo–pardavimo kvitą Nr. 6982150 buvo įsigyta visa statinių statybai reikalinga mediena, todėl teismo konstatuota aplinkybė yra prieštaraujanti byloje esantiems įrodymams (ABTĮ 56 str.).

57.       Pareiškėjo teigimu, teismo sprendime padaryta ir aritmetinių klaidų. Teismas sprendime nurodė, kad faktinė visos medienos įsigijimo kaina yra 2 718,95 Eur, o lokalinėje sąmatoje nurodyta medienos kaina – 7 775,70 Eur, tačiau teismas priteistinos žalos dydį neteisėtai ir nepagrįstai sumažino ne šių kainų skirtumo dydžiu (7 775,70 Eur – 2 718,95 Eur = 5 056,76 Eur), tačiau visu lokalinėje sąmatoje nurodytu medienos kainos dydžiu – 7 775,70 Eur, tokiu būdu visiškai neatlyginant patirtų medienos įsigijimo kaštų.

58.       Pareiškėjas nurodo, kad taip pat nesutinka ir su teismo sprendime nurodytomis išvadomis dėl MB „Daketa“ atliktų darbų ir jų vertės. Pareiškėjas pateikė sutartį su MB „Daketa“ Nr. 20160110-1 dėl Statinių griovimo, kurios 4 skyriuje nustatyta, jog pareiškėjas privalo sumokėti avansinį mokėjimą, o likusi suma sumokama per 24 mėnesius. Sutartyje su MB „Daketa“ nėra numatyta, kad mokėjimai atliekami pagal išrašytą sąskaitą faktūrą, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už tai, kad MB „Daketa“ neišrašė sąskaitos faktūros, nes tokios prievolės sutartyje nebuvo nustatyta. Priešingai, sutarties su MB „Daketa“ 4.4–4.5 punktuose nustatyta, kad mokėjimo pagrindu yra laikomas šalių pasirašytas darbų priėmimo perdavimo aktas, o mokėjimai patvirtinami tik abiejų šalių pasirašytu dokumentu. Byloje pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad MB „Daketa“ atliko darbus, sutartyje su MB „Daketa“ nustatyta tvarka darbai buvo priimti bei apmokėti. Pareiškėjo vertinimu, vien aplinkybė, kad oficialiuose blankuose UAB „Daketa“ nurodė ankstesnį MB „Daketa“ pavadinimą, nepaneigia šių įrodymų įrodomosios galios, todėl teismas neteisėtai ir nepagrįstai vertino, kad byloje nenustatyta, kas atliko statinių griovimo darbus ir, ar pareiškėjas apskritai patyrė statinių griovimo išlaidas. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismo pateiktas liudytojų A. L., S. V., G. N. ir G. K. parodymų teisinis vertinimas dėl griovimo išlaidų yra tarpusavyje prieštaraujantis.

59.       Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimo argumentai apie tai, kad liudytojas S. M. nevertino MB „Daketa“ pateiktų griovimo darbų kainų, yra tiesiogiai prieštaraujantys byloje pateiktiems įrodymams. Eksperto akte pateiktas ne tik griovimo darbų kiekio, tačiau ir jų kainos vertinimas, nurodant, kad gyvenamojo namo griovimo darbų kaina yra 29 645,88 Eur be PVM, o ūkinio pastato – 28 396,77 Eur be PVM. Šis vertinimas liudytojo S. M. taip pat pateiktas ir eksperto Išvadų dalyje.

60.       Pareiškėjas nurodo, kad byloje susiklostė tokia teismų praktikai prieštaraujanti situacija, kai jis ne tik buvo priverstas pats patirti statinių griovimo kaštus (nors šiuos kaštus tiesiogiai patirti turėjo atsakovas), tačiau ir byloje pateikus reikalavimą atlyginti patirtus statinių griovimo kaštus bei šių kaštų realumą įrodančius dokumentus, patirta žala neteisėtai ir nepagrįstai nebuvo atlyginta. Nors tokių kaštų pareiškėjas apskritai neturėjo patirti.

61.       Pareiškėjas teigia, kad nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria priteistinos turtinės žalos dydis neteisėtai ir nepagrįstai sumažintas 10 000,67 Eur dydžiu ir nurodo, jog teismas iš esmės nenagrinėjo aplinkybių, kada buvo įrengti statinių stogai. Kauno apygardos teismas 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015 tik konstatavo, kad 2012 m. kovo 21 d. statiniai buvo su stogais. Pareiškėjo vertinimu, teismas privalėjo vertinti aplinkybę, ar statinių stogai buvo įrengti iki 2011 m. rugsėjo 14 d., kadangi Kauno apygardos teismo sprendime tik konstatuotas faktas, jog statiniai buvo su stogais atliekant patikrinimą 2012 m. kovo 21 d., teismas neatliko papildomo vertinimo ir analizės kada konkrečiai buvo įrengti statinių stogai. Liudytojai patvirtino, kad statinių stogus įrengė iki 2011 m. rugsėjo 14 d., šią aplinkybę taip pat patvirtina stogų dengimui reikalingų medžiagų įsigijimą patvirtinantys dokumentai (ABTĮ 56 str.), jog stogų dengimui reikalingos medžiagos buvo įsigytos dar 2011 m. rugpjūčio 15 d., t. y. iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi teismo išvada, kad statinių stogai buvo uždengti pažeidžiant pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįsta.

62.       Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teismas sprendime priteistinos turtinės žalos dydį (likutinę medžiagų kainą) neteisėtai ir nepagrįstai sumažino 7 524,06 Eur dydžiu, kadangi sprendime nėra pateiktas apskaičiavimas, nenurodyta kaip yra gaunama 7 524,06 Eur likutinė medžiagų vertė, nes eksperto akte nurodyta 9 146,26 Eur, įskaitant stogų dengimui reikalingų stogo čerpių, latakų, lietvamzdžių likutinė medžiagų vertė. Teismo sprendimas šioje dalyje yra visiškai nemotyvuotas. Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai, neatsižvelgiant į Išvadoje ir liudytojo S. M. pateiktus argumentus, likutinė medžiagų vertė nebuvo sumažinta 60 proc.

63.       Pareiškėjas teigia, kad sprendime pateiktas aiškinimas dėl neturtinės žalos fakto ir dydžio nustatymo tiesiogiai prieštarauja tiek nusistovėjusiai teismų praktikai, tiek ir CK 6.250 straipsnio nuostatoms. Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai konstatuojama, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo patirtą neturtinę žalą, kadangi jis tokius duomenis pateikė, o teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo imtis aktyvaus vaidmens, vertinti ir nustatyti priteistinos neturtinės žalos dydį, tačiau to nepagrįstai nedarė. Pareiškėjas akcentuoja, kad kaip pripažinta ir Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime, įsigijęs Žemės sklypą su atsakovo išduotu Statybos leidimu statinių statybai, turėjo teisėtą lūkestį, kad galės pastatyti Statybos leidime nurodytus statinius ir naudoti juos pagal jame numatytą gyvenamąją paskirtį, t. y., įsigydamas Žemės sklypą ir statydamas statinius pareiškėjas siekė sukurti sau ir savo šeimai gyvenamąjį būstą. Pareiškėjas nurodo, kad jo teisėti lūkesčiai taip pat buvo formuojami ir tolimesniais atsakovo veiksmais jau pradėjus statybos darbus. Atsakovas išdavė pareiškėjui Statybos leidimą, leidžiantį statyti statinius pagal parengtą Projektą, todėl jis pagrįstai tikėjosi, kad investuodamas į Žemės sklypo įsigijimą ir statinių statybą galės pastatyti Statybos leidime nurodytus statinius ir naudoti juos pagal numatytą gyvenamąją paskirtį.

64.       Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino, kad neteisėtais atsakovo veiksmais buvo pažeisti jo teisėti lūkesčiai sau ir savo šeimai sukurti gyvenamąjį būstą. Pareiškėjas į gyvenamojo būsto statybas įdėjo dideles finansines investicijas, skyrė laiko tinkamo Žemės sklypo paieškai bei rūpinosi statinių statyba, patyrė neigiamus išgyvenimus dėl teisinio neapibrėžtumo ir pastatytų statinių tolimesnio likimo. Teismas nepagrįstai nevertino šių reikšmingų aplinkybių. Teismo sprendime taip pat nepagrįstai konstatuota, kad civilinės bylos dėl Statybos leidimo išdavimo pagrįstumo trukmė neturi įtakos pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymui. Pareiškėjas nurodo, kad statybą pradėjo vykdyti dar 2005 metais pagal išduotą Leidimą, kuris buvo pakoreguotas 2010 m. spalio mėn., tačiau tik 2011 m. pabaigoje buvo kreiptasi į teismą dėl Statybos leidimo panaikinimo. Sprendimas civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas atsakovo išduotų statybos leidimų teisėtumo klausimas, buvo priimtas praėjus daugiau nei 4 metams nuo bylos iškėlimo teisme, be to, civilinė byla net 2 kartus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo buvo grąžinta nagrinėti Kauno apygardos teismui. Administracinė byla taip pat nagrinėjama dar nuo 2018 m. birželio mėnesio. Pareiškėjas buvo ir yra priverstas dalyvauti nepagrįstai bei neproporcingai ilguose keliuose teisminiuose procesuose, kurie atsirado išimtinai dėl viešojo administravimo subjektų klaidų. Pareiškėjo teigimu, būtent dėl šių aplinkybių jis patyrė emocinius išgyvenimus - nebuvo užtikrintas dėl savo teisių, civilinės bylos nagrinėjimo metu negalėjo naudotis sukurtu turtu bei juo laisvai disponuoti, nebuvo tikras, kiek truks byla bei kiek papildomų lėšų teisminei gynybai privalės skirti.

65.       Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka ir su teismo sprendimo argumentais, kad jis inicijuodamas ir vykdydamas statinių statybos darbus po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kuriuo uždrausta statyba miško žemėje, veikė savo rizika, todėl prisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, dėl to priteistinos žalos dydis mažintinas 20 proc. Sprendime taip pat konstatuota, kad ne vien atsakovas yra atsakingas už žalos pareiškėjui atsiradimą, todėl likęs priteistinos žalos dydis sumažintas dar 50 procentų, pareiškėjo vertinimu, teismo sprendimas šioje dalyje iš esmės yra be motyvų, jame nenurodyta nei kokia teisės norma remiantis yra mažinamas atsakovo civilinės atsakomybės dydis, nei motyvuojama kodėl jis yra mažinamas atitinkamai 20 procentų (dalyje dėl pareiškėjo prisidėjimo prie žalos atsiradimo) ir 50 procentų (dalyje dėl trečiųjų asmenų prisidėjimo prie žalos atsiradimo) dydžiu. Pareiškėjas teigia, kad priešingai nei konstatuota teismo sprendime, Leidimas statinių statybai buvo gautas ir statybos darbai buvo pradėti dar iki Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo, kuriuo uždrausta statyba miško žemėje, priėmimo. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, jog Leidimas statinių statybai buvo išduotas ir statyba prasidėjo dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo, 2010 m. rugpjūčio 27 d. atlikus statybų patikrinimą vietoje ir gavus Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorės patvirtinimą dėl vykdomų statybos darbų teisėtumo, statybų vykdymo metu atsakovui pritariant statybos projekto korekcijoms, nors ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, tačiau būdamas atidus ir rūpestingas statytojas, negalėjo tikėtis, kad vykdomos statybos ateityje bus pripažintos neteisėtomis.

66.       Pareiškėjo vertinimu, teismas sprendime nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, jog atsakovui taikoma civilinės atsakomybės dalis mažintina 50 procentų, atsižvelgiant į trečiųjų asmenų prisidėjimą prie žalos atsiradimo pareiškėjui, kadangi pagal skundo pateikimo metu 2018 m. birželio 5 d. galiojusią teismų praktiką, panaikinus savivaldybės administracijos išduotą statybos leidimą, už žalą atsakingu asmeniu buvo laikoma tik statybos leidimą išdavusi savivaldybės administracija, atsakovais tokioje byloje netraukiant atitinkamus pritarimus išdavusių institucijų. Tokiu atveju, ieškinio tenkinimo atveju statybos leidimą išdavusi savivaldybės administracija įgyja regreso teisę į žalos atlyginimą, jeigu nustatomi atitinkamų pritarimus išdavusių institucijų neteisėti veiksmai. Sprendime nurodyta teismų praktika dėl atitinkamų institucijų patraukimo atsakovais buvo suformuota iš esmės jau baigus administracinės bylos nagrinėjimą, todėl pareiškėjas negali būti atsakingas už iš esmės baigus administracinės bylos nagrinėjimą pasikeitusią teismų praktiką. Be to, teismo nurodyta teismų praktika suformuota neanalogiškose administracinėse bylose, todėl negali būti laikoma precedentu šioje administracinėje byloje.

67.       Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015 įgijo prejudicinę galią, todėl esant konstatuotiems tik atsakovo neteisėtiems veiksmams, pareiškėjas neturi galimybės byloje ginčyti Kauno apygardos teismo sprendime civilinėje byloje konstatuotų aplinkybių ir reikalauti žalos atlyginimo taip pat ir iš trečiųjų asmenų. Be to, sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo priėmė atsakovas ir būtent atsakovas, o ne pareiškėjas kreipėsi į trečiuosius asmenis, prašydamas išduoti pritarimus. Taigi būtent atsakovas yra atsakingas už pareiškėjo patirtą žalą, o teismo sprendimas neteisėtai ir nepagrįstai priimtas vadovaujantis ginčui neaktualia teismų praktika, todėl yra neteisėtas, nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas.

68.       Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

69.       Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu teisėtai ir pagrįstai nustatytas pareiškėjui priteistinas turtinės žalos dydis, sprendimas tinkamai motyvuotas, priimtas visapusiškai ištyrus byloje pateiktus įrodymus bei nurodytas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškinant ir taikant materialiosios teisės normas. Teismas taip pat teisėtai ir pagrįstai nustatė neturtinės žalos dydį įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir argumentus, nenukrypdamas nuo nuosekliai formuojamos teismų praktikos. Pareiškėjas nepateikė duomenų, leidžiančių teismui pagrįstai spręsti, kad jo patirta neturtinė žala gali būti vertinama 270 000 Eur suma. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas prisidėjo prie žalos atsiradimo ir / ar padidėjimo, trečiųjų asmenų kaltę ir jos laipsnį dėl pareiškėjo žalos atsiradimo ir padidėjimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

70.       Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė bylą turtinės žalos atlyginimo dalyje ir nustatė turtinę žalą tinkamai ir visapusiškai įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus: Išvadą, jį rengusio S. M. paaiškinimus, liudytojų, vykdžiusių statybos ir griovimo darbus, paaiškinimus, pareiškėjo pateiktus kitus rašytinius įrodymus, paties pareiškėjo veiksmus, kaltę ir prisiimtą riziką.

71.       Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad statinių statyba ir griovimas vyko ūkio būdu, pareiškėjui nesiruošiant administracinės bylos nagrinėjimui, nerenkant ir neišsaugant visų medžiagų įsigijimo ar apmokėjimą už darbus patvirtinančių dokumentų, todėl būtent dėl šios priežasties jis pasirinko savo pažeistas teises ginti patirtos turtinės žalos dydį įrodinėjant ne faktiškai patirtas išlaidas patvirtinančiais įrodymais, o Išvadoje nurodyta labiausiai tikėtina statinių statybos ir griovimo kaina (ABTĮ 56 str.), iš jos atimant po griovimo likusių statybinių medžiagų kainą (ABTĮ 5 str.). Atsakovas nurodo, kad byloje nebuvo atlikta teismo ekspertizė, o pareiškėjas savo reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo suformulavo atsižvelgdamas į S. M., nors ir turinčio eksperto kvalifikaciją, tačiau neatlikusio teismo ekspertizės, iki teismo parengtu ekspertinio tyrimo aktu, kuris, kaip jame pažymėjo pats S. M., neatitinka Ekspertizės įstatymo reikalavimų, todėl laikytina tik rašytiniu įrodymu byloje. Be to, kaip paaiškino S. M., skaičiavimus jis atliko vadovaudamasis pareiškėjo paaiškinimais ir nematė byloje esančių rašytinių įrodymų; skaičiavimus atliko darydamas prielaidą, kad statybos darbai buvo vykdomi rangos sutarties pagrindu bendrovės, besiverčiančios ūkine veikla ir esančios PVM mokėtoja; jam nebuvo žinoma, kad statybos darbai buvo vykdomi pagal verslo liudijimą dirbančių fizinių asmenų ir patvirtino, jog dėl to jo skaičiavimai leistųsi ir kainos būtų mažinamos apie 20 procentų; jam nebuvo žinomos aplinkybes, kurias nurodė faktiškai statybos darbus atlikę asmenys, apie tai, kad tam tikri darbai, įrašyti jo lokalinėse sąmatose, apskritai nebuvo vykdomi; jis medžiagų kainas nurodė vadovaudamasis savo patirtimi, pareiškėjas nepateikė jam realias faktines medžiagų įsigijimui patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų. Taigi teismas pagrįstai vertino tiek S. M. pateiktus skaičiavimus, tiek konkrečias byloje nustatytas aplinkybes ir, nustatydamas tikėtinas paraiškėjo patirtas išlaidas, atsižvelgė į realiai patirtas išlaidas patvirtinančius įrodymus.

72.       Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje buvo apklausti keturi statybos ir griovimo darbus vykdę liudytojai, kurie dirba pagal verslo liudijimus, kurie patvirtino, jog statė pastatus ir gavo atlygį už darbus, sprendžia, kad pareiškėjas nelaikytinas statybas vykdęs ūkio būdu, o buvo sudaręs rangos sutartį dėl statybos ir griovimo darbų (rangos sutartis gali būti tiek žodinė, tiek rašytinė). Pareiškėjo akcentavimas, kad darbai buvo vykdomi ūkio būdu, yra nepagrįstas ir neturintis įtakos priimant sprendimą, kadangi net ir tuo atveju, jeigu būtų buvę statoma ūkio būdu, tai neatleistų jo nuo įrodinėjimo pareigos, įrodant realiai patirtą, o ne tikėtinai patirtą žalą, kaip teigia pareiškėjas.

73.       Atsakovas taip pat nurodo, kad apeliacinio skundo argumentas, neva pareiškėjas neturėjo galimybės kitaip įrodyti žalos dydžio, nes nesiruošė teisminiam procesui, yra klaidinantis. Pareiškėjas teismui teikė prieštaringus įrodymus: griovimo darbų išlaidas grindė UAB „Daketa“ parengta lokaline sąmata, sutartimi ir darbų perdavimo aktais, teigdamas, kad dėl griovimo patiriama žala sudaro juose nurodytą 58 595,84 Eur sumą, nepateikdamas išlaidas patvirtinančių įrodymų. Iš pradžių pareiškėjas įrodinėjo, kad visą sumą yra sumokėjęs minėtai įmonei, vėliau buvo gauti įrodymai, kad ta suma nebuvo sumokėta, o liudytojai apskritai paneigė UAB „Daketa“ dalyvavimą griaunant statinius ir patvirtino, kad griovimo darbus atliko keturi fiziniai asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimus.

74.       Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, nustatydamas byloje esančiais įrodymais pagrįstą išlaidų sumą.

75.       Atsakovas, pasisakydamas dėl statybos darbų vertės, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ir tinkamai nustatė, jog darbus atliekant ūkio būdu nėra patiriamos pridėtinės išlaidos (išskyrus sprendime nurodytas išimtis), statybvietės išlaidos, socialinio draudimo išlaidos, juo labiau nėra patiriamos išlaidos pelnui ar PVM (išskyrus medžiagų įsigijimą), kadangi statybas vykdant ūkio būdu nėra patiriami jokie administraciniai kaštai. Skaičiuojamoji statybos kaina yra orientuota į būtinųjų statybos sąnaudų, arba tiesioginių išlaidų, apskaičiavimą ir pagrindimą. Netiesioginės išlaidos kompensuoja rangovų bendrąsias administracines pridėtines išlaidas ir garantuoja jiems pelną. Teismas nustatydamas būtinąsias statybos išlaidas, pagrįstai S. M. pateiktas vertes peržiūrėjo, atsižvelgdamas į kitus byloje paties pareiškėjo pateiktus įrodymus ir nustatė jų dydį vadovaudamasis visapusiško visų byloje esančių įrodymų ištyrimo ir įvertinimo principu.

76.       Administracija nesutinka ir su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas išlaidas už statybos darbus sumažino du kartus, kadangi jis nėra grindžiamas jokiais argumentais ir tokiam teiginiui prieštarauja teismo sprendimo motyvai, iš kurių matyti, kad vertė mažinta vieną kartą. Teismas pagrįstai neįtraukė į statybos vertę pridėtinių, socialinio draudimo ir kitų papildomų išlaidų, įskaitant ir PVM, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas tokių išlaidų nepatyrė.

77.       Atsakovas nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai nustatė medienos įsigijimo kainą, kadangi pareiškėjas pats pateikė medienos įsigijimo kvitą, o teismo posėdyje patvirtino, jog pagal pateiktą kvitą buvo įsigyta visa reikalinga mediena. Be to, nurodytas kiekis atitinka ir lokalinėje sąmatoje nurodytus kiekius (yra net didesnis), o pareiškėjo atstovas bylos nagrinėjimo eigoje nė karto neginčijo šios aplinkybės.

78.       Atsakovas taip pat nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu dėl teismo padarytos aritmetinės klaidos, neva liko neatlyginta išlaidų medienai dalis, kadangi iš sprendimo matyti, jog teismas pridėjo medienos įsigijimo išlaidas, jokia aritmetinė klaida nepadaryta, o pareiškėjui priteista turtinės žalos dalis atitinka jo paties pateiktus rašytinius įrodymus.

79.       Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta bendra pareiškėjo tikėtinai patirta gyvenamojo namo ir ūkinio pastato statybos darbų, medžiagų ir mechanizmų išlaidų suma buvo nustatyta įvertinus visus byloje esančius įrodymus, o pareiškėjas jokių argumentų, galinčių paneigti teismo padarytas išvadas, apeliaciniame skunde nenurodė, todėl teismo išvada laikytina pagrįsta.

80.       Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su statinių griovimu, nurodo, kad pareiškėjas teikė byloje prieštaringus duomenis apie griovimo išlaidas ir apie griovimo darbus atlikusį subjektą. Pareiškėjas, įsiteisėjus teismo sprendimui, buvo įpareigotas pašalinti neteisėtos statybos padarinius – nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę, todėl neturi pagrindo tvirtinti, kad griovimas vyko nesant galimybės surinkti įrodymų, patvirtinančių realias išlaidas griovimo darbams atlikti, kadangi tuo metu jis jau turėjo galimybę numatyti, jog dėl šių išlaidų kompensavimo jis kreipsis į atsakingus subjektus. Pareiškėjas skunde nurodė, kad griovimo darbus atliko UAB „Daketa“ pagal 2016 m. sausio 10 d. rangos sutartį už 58 595,84 Eur sumą ir pateikė lokalinę sąmatą bei 2016 m. balandžio 25 d. darbų pridavimo aktus, tačiau mokėjimą patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsakovo vertinimu, teismas turėjo objektyvų pagrindą abejoti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis dėl griovimo išlaidų, kadangi pareiškėjo pozicija buvo prieštaringa, pareiškėjas papildomų įrodymų, susijusių su griovimo darbais, likusių medžiagų transportavimu, sąmoningai neteikė, liudytojų parodymų nekritikavo, tvirtino, kad jis neįrodinėja, kas atliko darbus, o įrodinėja patirtą žalą UAB „Daketa“ lokaline sąmata ir, jog joje nurodyta kaina yra atitinkanti rinkos kainą ir neva dėl jos pagrįstumo pasisakė S. M., todėl pareiškėjas laikė esant pakankamu patirtų išlaidų įrodymu byloje esantį S. M. aktą. Liudytojas S. M. teismo posėdyje paneigė savo akte nurodytą išvadą dėl griovimo darbų kainos, kelis kartus pakartodamas, kad kainos pagrįstumo nevertino.

81.       Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo teiginys, kad pareiškėjas patyrė statinių griovimo kaštus ir pateikė jų realumą įrodančius dokumentus, yra nepagrįstas, nes jokių realiai patirtas išlaidas patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pareiškėjas neįrodė griovimo darbams patirtų išlaidų dydžio, nepateikė išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje.

82.       Pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo prisidėjimo prie žalos atsiradimo ir padidėjimo, savo rizika dengiant pastatų stogus laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog išlaidos, susijusios su pastatų stogo uždengimu buvo patirtos paties pareiškėjo rizika, todėl negali būti laikomos patirta žala ir šioje dalyje sumažino statybos išlaidų sumą.

83.       Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su likutinių medžiagų verte, nurodo, kad sutinka, jog teismo nustatyta likutinių medžiagų vertė neatitinka bylos medžiagos, tačiau ji neatitinka ne taip, kaip nurodo pareiškėjas, o priešingai – teismas nustatė per mažą likutinių medžiagų vertę ir tai patvirtina bylos duomenys. S. M. pateikė lokalinę sąmatą, kurioje nurodyta, kad išvardytų likusių medžiagų bendra vertė be PVM yra 12 598,18 Eur, pritaikius koeficientą 0,6, nurodyta, jog likutinių medžiagų vertė mažintina iki 7 558,91 Eur be PVM. Atsakovo įsitikinimu, toks kainos koeficiento taikymas nepagrįstas, kadangi medžiagų sugadinimai buvo įvertinti skaičiuojant likučių kiekius ir papildomai mažinti kainą dar 40 procentų nebuvo jokio pagrindo. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, tačiau nurodė, kad likutinių medžiagų vertė yra ne 12 598,18 Eur, o 7 524,06 Eur, kas iš esmės lėmė naudingesnį teismo sprendimą pareiškėjui nei turėjo būti pagal teismo motyvus, dėl to galima tvirtinti, kad nustatyta vertė atitinka S. M. nurodytą vertę be PVM.

84.       Atsakovas taip pat nepagrįstu laiko apeliacinio skundo argumentą, kad S. M. kainos mažinimo koeficiento taikymo nesiejo su likutinių medžiagų panaudojimu, kadangi S. M. aiškiai nurodė, jog apskaičiuojant likutinę vertę yra svarbi aplinkybė dėl medžiagų panaudojimo.

85.       Atsakovas nurodo, kad teismas, siekdamas nustatyti, kur buvo panaudotos likutinės medžiagos, jog galėtų teisingai įvertinti pareiškėjo reikalavimus, pasiūlė pareiškėjui pateikti įrodymus apie tai, kur jos buvo nuvežtos ir kokiu būdu realizuotos, tačiau pareiškėjas viso proceso eigoje vengė teikti duomenis tiek apie medžiagų transportavimo vietą, tiek apie jų panaudojimą. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad tokiu atveju ir kainos mažinimo koeficientas neturėtų būti taikomas, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja prielaida jo taikymui. Taigi teismas nustatė bylos įrodymais pagrįstą statybos ir griovimo išlaidų sumą – 25 424,19 Eur.

86.       Administracija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjo patirta neturtine žala, nurodo, kad tiek iš skundo, tiek iš byloje esančių įrodymų matyti, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjo neturtinė žala buvo tokio dydžio ir masto, kad atitiktų prašomą priteisti 270 000 Eur sumą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde ir teigia, kad neva pateikė duomenis ir įrodė tiek neturtinės žalos faktą, tiek ir jos dydį, tačiau nepateikė jokių tai patvirtinančių argumentų ar nuorodų į tokius duomenis ar įrodymus. Atsakovo teigimu, net jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas išgyveno dėl ilgai trunkančio teismo proceso, dėl bylinėjimosi išlaidų neapibrėžtumo, tai akivaizdu, jog tarp šių išgyvenimų ir atsakovo veiksmų nėra jokio priežastinio ryšio, nes teismo proceso trukmė niekaip nepriklausė nuo atsakovo veiksmų, aplinkybė, kad Administracija savo veiksmais būtų dariusi įtaką civilinės bylos trukmei, nenustatyta.

87.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai apie teisėtų lūkesčių pažeidimą savaime nėra kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui. Visais atvejais, kai yra pažeidžiama teisės norma, galima įžvelgti ir teisėtų lūkesčių pažeidimą, kylantį iš asmens pagrįsto tikėjimosi, jog jam bus suteiktos teisės aktuose įtvirtintos teisės. Be to, dėl pareiškėjo teisėtų lūkesčių principo pažeidimo jau pasisakyta Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015, kur teismas pažymėjo, kad pareiškėjo lūkesčiai negali būti vertinami kaip teisėti.

88.       Atsakovo vertinimu, pareiškėjo prašomos priteisti 270 000 Eur neturtinės žalos dydis yra neproporcingas, neatitinka formuojamos praktikos, prieštarauja CK įtvirtintoms teisės normoms, reglamentuojančioms neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai išsprendė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

89.       Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, jog teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas savo veiksmais laikytinas prisidėjusiu prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, o sprendimas šioje dalyje buvo nemotyvuotas. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos dydį sumažino 20 procentų, įvertinęs jo paties nesąžiningus ir neapdairius veiksmus ginčo kontekste.

90.       Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu buvo nustatyta tik Administracijos kaltė, jog ji nustatyta vieninteliu atsakingu asmeniu bei jos kalti veiksmai, todėl pagal tuo metu formuojamą praktiką tik atsakovas turėjo atlyginti žalą, kadangi Kauno apygardos teismo sprendimu nebuvo sprendžiamas atsakomybės dėl žalos ir kaltės klausimas, reikalavimas dėl žalos atlyginimo nebuvo pareikštas. Kauno apygardos teismo sprendime, iš kurio vykdymo kildinamas žalos atlyginimas, nebuvo išsamiai pasisakyta dėl valstybės ir savivaldybės institucijų kaltės klausimo, t. y. nebuvo tiksliai nustatyti kalti asmenys dėl kiekvieno neteisėto statybą leidžiančio dokumento išdavimo proceso veiksmo bei nenustatytas jų kaltės laipsnis.

91.       Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su asmenų atsakomybės laipsniu ir sprendė dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo ir pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas negali būti laikomas vieninteliu atsakingu subjektu už visos likusios pareiškėjo patirtos žalos atlyginimą, išskaičius dalį, tenkančią paties pareiškėjo rizikai.

92.       Atsakovas nurodo, kad teismų praktika, kurioje pasisakoma, jo sprendžiant dėl žalos atlyginimo turi būti nustatoma visų atsakingų asmenų kaltė ir jos laipsnis, buvo suformuota jau bylos nagrinėjimo iš esmės metu, savo pasisakymuose šia praktika vadovavosi ir savo argumentus grindė ir atsakovas teikdamas paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, o pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė pareiškėjui spręsti dėl skundo patikslinimo, atsižvelgiant į Administracijos cituojamą teismų praktiką, tačiau pareiškėjas tikslinti skundą atsisakė, t. y. apeliacinio skundo argumentas, kad vien tik atsakovas laikytinas atsakingu už pareiškėjo patirtą žalą, yra nepagrįstas ir neatitinkantis nei byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nei formuojamos aukštesnės instancijos teismų praktikos.

93.       Trečiasis suinteresuotas asmuo AAD atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu tik savo kompetencijos ribose.

94.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad tiek savo atsiliepimuose į skundą, tiek teismo posėdžiuose nesutiko su atsakovo išdėstyta pozicija dėl atsakomybės paskirstymo, nurodė, jog be Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyriaus, Administracijos direktoriaus įgalioto savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo patvirtintam 2004 m. gruodžio 14 d. projektavimo sąlygų sąvadui Nr. R12-146, statinio projektavimo sąlygas taip pat teikė AB „Rytų skirstomieji tinklai“ Alytaus filialo Lazdijų skyrius, Direkcija, VĮ Veisiejų miškų urėdija, tačiau šių institucijų pagal savo kompetenciją sąvadui išduotos sąlygos negalėjo pareiškėjui sukelti teisinių pasekmių, nes vien tik statinio projektavimo sąlygų pateikimas Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, nereiškė, kad pareiškėjui suteikiama teisė vykdyti statybos darbus. Statytojas, turėdamas projektavimo sąlygų sąvadą, suderintą projektą, tačiau neturėdamas leidimo vykdyti statybos darbus, neįgyja teisės pradėti statybas. Leidimą šiuo atveju išdavė būtent atsakovas, todėl AAD, išdavęs ginčo statinio projektavimo sąlygas, pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių nesukėlė ir neturėtų būti laikomas atsakingu už kilusią žalą.

95.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas AAD neteisėtų veiksmų nenustatė, tačiau vis tiek vertino, jog dalis atsakomybės už pareiškėjo patirtą žalą galėtų tekti ir AAD, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei Direkcijai, kurie, turėdami pareigą užtikrinti aplinkos apsaugą ir statybų teisėtumą, operatyviai neinicijavo pareiškėjo vykdomų statybų sustabdymo, tokiais veiksmais galbūt leisdami žalai didėti. AAD su tokiu teismo vertinimu nesutinka.

96.       Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Poveikio aplinkai vertinimo ir normatyvų skyrius (toliau – ir PAVNS) 2004 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 05-V2-2857 išdavė sąlygas Statinio projektavimo sąlygų sąvadui Nr. R12-146, O. P. gyvenamojo namo ir ūkio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), projektui rengti (toliau – ir Projektavimo sąlygos). Projektavimo sąlygose aiškiai įvardyti aplinkosauginiai reikalavimai statinio projektui rengti, kurie turėjo būti perkelti į Projektą. AAD teigia, kad statytojas, turėdamas projektavimo sąlygų sąvadą, suderintą projektą, tačiau neturėdamas leidimo vykdyti statybos darbus, neįgyja teisės pradėti statybos darbus. Kadangi AAD PAVNS 2004 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 05-V2-2857 statinio projektavimo sąvadui Nr. R12-146 išdavęs statinio projektavimo sąlygas, pareiškėjui neigiamų teisinių pasekmių nesukėlė, o byloje AAD neteisėti veiksmai nekonstatuoti, todėl su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija dėl to, kad šiuo atveju AAD kaltės nėra, sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

97.       Nagrinėjamos bylos dalykas – 122 873,68 Eur turtinės ir 270 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos pagal CK 6.271 straipsnį.

98.       CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

99.       CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. CK 6.249 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė taikoma taip pat ir už būsimą žalą, kurios dydį (nuostolius) teismas gali įvertinti remdamasis realia tokios žalos atsiradimo tikimybe.

100.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lotynų kalba – restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.).

101.        Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

102.        Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui padaryta jo nurodomo dydžio žala dėl Administracijos neteisėtų veiksmų.

103.        Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

104.        Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos dydžio pagrįstumą, nustatyta, kad pareiškėjas, nesutikdamas su šia išvada, ginčija tai, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė Išvada. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

105.        Vertinant pareiškėjo pateiktą Išvadą, kuria remdamasis jis nurodo, kad jam turėjo būti priteistas 122 873,68 Eur turtinės žalos atlyginimas, konstatuotina ir tai, jog ši Išvada nėra eksperto išvada, duota atlikus teismo paskirtą ekspertizę (ABTĮ 61 str. 3 d.), tačiau net ir eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (ABTĮ 61 str. 4 d.).

106.        Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Leidimas ir Statybos leidimas namo bei ūkio pastato statybai pareiškėjui buvo išduoti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Administracijos neteisėti veiksmai, kurių pagrindu Žemės sklype buvo pastatyti gyvenamasis namas ir ūkio pastatas, dėl kurių statybos ir nugriovimo pareiškėjas prašo priteisti jam žalą, nustatyti įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015, kuriuo pripažinti negaliojančiais Leidimas ir Statybos leidimas bei pareiškėjas įpareigotas pašalinti savavališkos statybos darbų padarinius – per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti savavališkai pradėtą statyti gyvenamąjį namą, ūkio pastatą, esančius Žemės sklype, ir sutvarkyti statybvietę. Šį teismo sprendimą pareiškėjas yra įvykdęs.

107.        Taigi šioje byloje yra faktinis ir teisinis pagrindai nustatyti, kad pareiškėjas patyrė turtinę žalą dėl Administracijos neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015 nustatytas aplinkybes, susijusias su Leidimo ir Statybos leidimo išdavimu, taip pat šioje byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad dėl neteisėto Leidimo ir Statybos leidimo išdavimo yra kalta ne tik Administracija, bet ir statytojas (pareiškėjas) bei valstybės institucijos (Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ir Veisiejų regioninio parko direkcija).

108.        Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl šios išvados pagrįstumo nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018 34 punkte suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, taikant neteisėtos statybos teisinius padarinius, turi būti nustatomi dėl neteisėto statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, nustatomas jų atsakomybės laipsnis ir sprendžiama dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo, t. y. teismas privalo ex officio (pagal pareigas) spręsti nurodytus klausimus net ir nesant pareikšto atitinkamo šalių reikalavimo (žr. 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020; 2020 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-611/2020; kt.). 

109.        Nagrinėjamu atveju Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015 nėra nustatyti konkretūs dėl Leidimo ir Statybos leidimo išdavimo kalti asmenys, nenustatytas jų atsakomybės laipsnis ir nebuvo išspręstas klausimas dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo. Taip pat minėtame sprendime nėra nustatyta prejudicinė šiai bylai aplinkybė, kad visa atsakomybė už statinių statybos padarinių šalinimą bei už prarastą pareiškėjo nuosavybės teisę į statinius tenka vien Administracijai (ABTĮ 57 str. 2 d.).

110.        Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tuo atveju, jei būtų nustatyti kelių asmenų (statytojų, valstybės institucijų) neteisėti veiksmai, teismas turėtų analizuoti asmenų atsakomybės laipsnį ir spręsti dėl proporcingos statybos padarinių šalinimo naštos paskirstymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-250-915/2018; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-624/2019; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020; kt.).

111.        Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 27 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Alytaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyr. specialistas ir Veisiejų regioninio parko direkcijos atstovė atliko statybų patikrinimą pareiškėjo Žemės sklype ir surašė patikrinimo aktą, tačiau nei viena iš šių institucijų nesiėmė veiksmų, jog būtų išvengta neteisėtų statybų miško žemėje vykdymo iki pat 2011 m. liepos 27 d., kuomet Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atliko patikrinimą pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos nurodymą.

112.        Taigi, nors galutinį sprendimą dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo priima savivaldybės administracija, tačiau šiame procese tam tikra apimtimi dalyvauja ir kitos valstybės institucijos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog dalis šios atsakomybės už pareiškėjo patirtą žalą tenka ir Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos bei Veisiejų regioninio parko direkcijai, kurie, turėdami pareigą užtikrinti aplinkos apsaugą ir statybų teisėtumą, neužtikrino, kad nebūtų vykdomos neteisėtos statybos.

113.        Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dėl atsiradusios žalos yra atsakingas ir pareiškėjas.

114.        Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis sumažintinas.

115.        Sprendžiant valstybės ir savivaldybės deliktinės atsakomybės klausimą teismo teisė sumažinti prašomos priteisti žalos dydį, atsižvelgiant į asmens, pareiškusio reikalavimą atlyginti patirtą žalą, veiksmus įgyvendinama laikantis bendrųjų teisės principų ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018).

116.        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad asmens kaltės buvimas turi būti itin atidžiai ir rūpestingai įvertintas, atsižvelgiant ne tik į objektyvias aplinkybes ar asmens elgesio objektyvius požymius, tačiau ir asmens elgesio subjektyvaus pobūdžio aplinkybes, kurios, be kita ko, apsprendžiamos ir tokių asmenį individualizuojančių savybių, kaip amžius, išsilavinimas, patirtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1324-502/2015; 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020; kt.). 

117.        Asmuo laikomas kaltu, kai jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek buvo būtina, atsižvelgiant į tam asmeniui tenkančias pareigas, nepriklausomai nuo to, ar tam tikrus veiksmus jis padarė tyčia, ar dėl neatsargumo. Civilinėje teisėje subjektyvūs asmens ketinimai darant pažeidimą yra mažiau reikšmingi nei asmens elgesio atitiktis bendram rūpestingumo standartui, o jei pagal CK normas reikalaujama nustatyti tam tikrą kaltės laipsnį, tai tyčios ir didelio neatsargumo padariniai paprastai būna tapatūs (pvz., CK 6.270 str. 1 d., 6.634 str. 1 d., 6.665 str. 4 d., 6.755 str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324-684/2018, kt.).

118.        Nagrinėjamu atveju nukentėjusio asmens veiksmai, galintys turėti reikšmės savivaldybės atsakomybės dydžiui, pirmosios instancijos teismo ir atsakovo siejami su informatyvumo (žinojimo) pareigos pažeidimu, ši aplinkybė, be kita ko, yra neatsiejama nukentėjusio asmens geros valios (lotynų kalba – bona fide), apimančios, be kita ko, sąžiningumą, apdairumą, rūpestingumą, sudėtinė dalis. Asmens pareiga santykiuose su valstybės ir savivaldybės institucijomis yra elgtis sąžiningai. Sprendžiant, ar asmuo elgėsi gera valia, reikšminga aplinkybe pripažįstamos suinteresuotų asmenų žinios ir informacija, kuri yra ar turėjo būti prieinama šiems asmenims, taip pat aplinkybės dėl savo pobūdžio gali būti vertinamos kaip akivaizdžios (visuotinai žinomos). Tačiau tai nereiškia, kad privatiems asmenims gali būti taikomas griežtesnis žinojimo standartas nei kompetentingoms valstybės institucijoms su sąlyga, jog asmuo pateikia visus reikalaujamus duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020; kt.). 

119.        Teismų praktikoje vertinant statytojo kaltę vykdant statybas miško žemėje, konstatuojama statytojo pareiga domėtis teisės aktų reikalavimais ir atsižvelgti į statybai taikomus apribojimus. Atsakingo ir protingo statytojo elgesio reikalavimo laikymasis reiškia statytojo pareigą išsiaiškinti visas reikšmingas statybos procesui pradėti aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reglamentavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-1075/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020).

120.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad privataus asmens kaltės įrodymu galėtų būti, pavyzdžiui, aiškus teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas, kuris asmeniui buvo (turėjo būti) žinomas, privataus asmens veiksmai ginčijamo valdžios institucijų akto priėmimo metu, neteisėti susitarimai su valdžios atstovais ir pan. (žr., pvz., 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-469/2015; 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-403/2019; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020; kt.). 

121.        Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjui sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, jam turėjo būti žinoma, jog jo įsigyjamas Žemės sklypas yra miško ūkio paskirties, Žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos – sklypas yra nacionalinio ir regioninio parko teritorijoje, kraštovaizdžio draustinyje, jam taikomi miško naudojimo apribojimai, todėl pareiškėjas jau tuo metu galėjo ir turėjo suvokti prisiimamą riziką dėl būsimų statinių Žemės sklype statybos. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo nuo jo oficialaus paskelbimo – 2006 m. kovo 16 d., todėl nuo tos dienos jame išdėstyti išaiškinimai, t. y. kad pagal Miškų ir Žemės įstatymų nuostatas miškų ūkio paskirties žemėje gali būti statomi tik su mišku susiję statiniai ir įrenginiai ir šis sąrašas negali būti išplėstas žemesnės teisinės galios teisės aktais, įgijo įstatymo galią ir tapo privalomi visiems asmenims, taip pat ir pareiškėjui.

122.        Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjas miško paskirties Žemės sklype statybos darbus vykdė ir dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo į Administraciją kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsigaliojimo, nors galėjo ir turėjo žinoti, jog statybos miškų ūkio paskirties žemėje draudžiamos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl susiklosčiusios padėties iš dalies kaltė tenka ir pačiam pareiškėjui, kadangi vykdydamas statybas miško žemėje ir kreipdamasis į Administraciją 2010 metais dėl Leidimo koregavimo po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo įsigaliojimo, nesielgė sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai.

123.        Tačiau teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas nėra toks reikšmingas, jog sudarytų pagrindą jo kaltės laipsnį dėl neteisėtų statybų vertinti 20 procentų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kokiais nors kitais veiksmais būtų prisidėjęs prie neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų priimant administracinius aktus (sąmoningai juos klaidinęs, nėra akivaizdžių įrodymų, kad pareiškėjas siekė neteisėtų tikslų ar kažkokiu kitu būdu elgėsi neteisėtai ir pan.), susijusius su statybos leidimų išdavimu, todėl sprendžiant dėl kaltės ir atsakomybės laipsnio minėtos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo patirta žala turi būti mažinama 20 procentų.

124.        Nagrinėjamo ginčo kontekste yra reikšmingi EŽTT 2018 m. sausio 9 d. sprendime byloje Tumeliai prieš Lietuvos Respubliką, peticijos Nr. 25545/14, kuriame konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio pažeidimas, priminimas / pastebėjimas, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo, tačiau valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.

125.        Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas gyvenamojo namo ir ūkio pastato statybą vykdė turėdamas statybą leidžiančius dokumentus, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sprendžiant analogiško ar panašaus pobūdžio bylas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-331-1075/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3910-662/2020; kt.), pareiškėjo kaltė turėtų būti vertinama 10 procentų. 

126.        Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad iš nustatytos statybų kainos turi būti išskaitomos visos išlaidos, kurias pareiškėjas patyrė dengdamas abiejų pastatų stogus, nes Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-1840-221/2015 nustatyta faktinė aplinkybė, jog šiuos darbus pareiškėjas vykdė nesilaikydamas Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis statybos darbai Žemės sklype buvo sustabdyti.

127.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių aptariamu klausimu, nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie sudarytų pagrindą kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl pastatų stogų dengimo ir pareiškėjo dėl to patirtų nuostolių.

128.        Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nors ir konstatavo faktą, kad ginčo statiniai buvo pastatyti ir vykdant bendrosios kompetencijos teismo sprendimą šie statiniai buvo nugriauti, tačiau nustatė, jog pareiškėjas patyrė tik 25 424,19 Eur turtinę žalą, susijusią su ginčo statinių statybos kaštais.

129.        Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus įrodymus (MB „Daketa“ dokumentus, liudytojų A. L., S. V., G. N. ir G. K. parodymus, taip pat liudytojo S. M. parodymus), padarė išvadą, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kokias ginčo statinių griovimo išlaidas pareiškėjas realiai arba tikėtinai patyrė, taip pat nenustatyta, kas šiuos darbus atliko, o nenustačius šių faktinių aplinkybių, negalimas ir tokių išlaidų atlyginimas priteisiant turtinę žalą.

130.       Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiktina, nes byloje nustatytas faktas, jog ginčo statiniai nugriauti, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas, vykdęs nugriovimo darbus, patyrė žalą ir patirs realią žalą, ir pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių, kad šis būsimos žalos dydis būtų nustatytas (CK 6.249 str. 3 d.).

131.        Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismų praktikoje yra nurodyta, jog tuo atveju, kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos įvykdymo prasme tai reiškia, kad teismui turi būti pateikti tokie įrodymai, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl tokios žalos atsiradimo ateityje. Sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą svarbu įvertinti tų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, kurie pagrįstų atsakovo įrodinėjamą žalą ir jos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012; 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-666-602/2021; kt.).

132.       Pagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjas pateikė prieštaringus įrodymus, susijusius su jau patirtomis ir būsimomis išlaidomis dėl statinių nugriovimo, tačiau iš bylos medžiagos nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje esančius neaiškumus dėl statinių statybos darbų, statybinių medžiagų ir statinių griovimo darbų vertės, siūlė bylos šalims svarstyti klausimą dėl ekspertizės byloje skyrimo. Pareiškėjas pateikė prašymą skirti ekspertizę, kad būtų nustatyta, kokia yra pareiškėjo Žemės sklype faktiškai pastatytų (iki baigtumo lygio, kuris užfiksuotas bylos medžiagoje) ir inžinerinių statinių statybos ir nugriovimo kaina, atsižvelgiant į byloje esančius faktines išlaidas patvirtinančius įrodymus, o jų nesant – statybos metu galiojusias vidutines rinkos kainas, taip pat kokia yra likutinių medžiagų nugriovus pastatus, vidutinė rinkos kaina (el. bylos V tomas, b. l. 175–177). Atsakovas iš esmės ekspertizės skyrimui neprieštaravo, tik nesutiko, kad ją atliktų ekspertas S. M., kadangi jis jau yra pateikęs Išvadą bei byloje buvo apklaustas liudytoju.

133.       Pirmosios instancijos teismas 2020 m. kovo 23 d. nutartimi netenkino prašymo, nurodė, kad yra pateiktas pakankamai išsamus ekspertinio tyrimo aktas (Išvada), kuriame programos „SISTELA“ kainomis yra apskaičiuota vidutinė statinių statybos ir griovimo darbų bei likusių medžiagų vertė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje yra pateikti kai kurias realias išlaidas pagrindžiantys dokumentai, šių išlaidų sumoms išskaityti ar pridėti prie ekspertiniame akte (Išvadoje) nurodytų sumų, specialiosios žinios nėra reikalingos, o papildomos teismo ekspertizės skyrimas, siekiant išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, nėra tikslingas bei neatitiktų bendrojo proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principo.

134.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos šalių pirmosios instancijos teismui teiktus paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, susijusias su įrodymais, kuriuos vertino pirmosios instancijos teismas (įrodymai dėl atliktų statybos darbų, panaudotų medžiagų, jų vertės, statinių nugriovimo darbų ir jų vertės, nepanaudotų medžiagų vertės ir pan.), atkreipia dėmesį į šioje byloje vertinamųjų aspektų specifiškumą, t. y. į tai, kad byloje yra sprendžiami klausimai, reikalaujantys žinių statybos srityje.

135.       Pažymėtina, kad ABTĮ 61 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialiųjų mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda ekspertizės įstaigai atlikti ekspertizę, t. y. teismas (teisėjai) neatlieka eksperto funkcijų. ABTĮ 60 straipsnyje nustatyta, kad gali būti kviečiamas tam tikros srities specialistas tais atvejais, kai nagrinėjant administracinę bylą reikia specialiųjų žinių dokumentams, daiktams ar veiksmams ištirti ir įvertinti (1 d.), specialisto paaiškinimai gali būti surašomi atskirame dokumente, kuris turi būti pasirašytas (2 d.).

136.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti dokumentai, kuriuose specialistas (-ai) būtų objektyviai ir išsamiai įvertinę pareiškėjo pateiktus duomenis apie ginčo statinių statybos ir jų nugriovimo kaštus.

137.       Pareiškėjo atstovas pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad pareiškėjas patirtą turtinę žalą, iš esmės nesant išlikusių įrodymų apie faktiškai patirtas statinių statymo, įskaitant statybines medžiagas, išlaidas, grindžia eksperto S. M. Išvada, kurioje nurodytos tikėtinos statinių statybos darbų ir statybinių medžiagų vidutinės rinkos kainos. Pareiškėjas taip pat pateikė pirmosios instancijos teismui medienos įsigijimo kvitą, pagal kurį, kaip teismo posėdyje paaiškino pareiškėjo atstovas, buvo įsigyta visą abiejų pastatų statybai reikalinga mediena (tašai, gegnės, sienojai, lentos). Byloje taip pat buvo apklausti liudytojai, kurie negalėjo tiksliai nurodyti teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima apskaičiuoti statinių statybos kaštus.

138.       S. M. surašyta Išvada nėra nei eksperto, nei specialisto išvada, atitinkanti ABTĮ 60 ir 61 straipsnių reikalavimus. S. M. nėra atlikęs jokio ekspertinio tyrimo. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdyje S. M. buvo apklaustas liudytoju (ABTĮ 59 str.), kurio paaiškinimai nagrinėjamu atveju negali būti vertinami kaip specialisto ar eksperto, be to, iš jo pateiktų parodymų matyti, jog rašant Išvadą nebuvo įvertinti visi šioje byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat nevertintos aplinkybės, susijusios su vykdytos statybos būdu, jam (liudytojui) nebuvo žinomos aplinkybės, susijusios su realiai atliktais / neatliktais darbais, taip pat nebuvo žinomi įrodymai apie medžiagų įsigijimą; kt. Liudytojas nurodė, kad jam nebuvo pateikti jokie faktines išlaidas patvirtinantys įrodymai, nors jeigu jie būtų buvę pateikti, Išvadoje nurodytos tiek darbų, tiek ir statybinių medžiagų vertės būtų buvusios kitokios.

139.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo konstatuotu turtinės žalos dydžiu, kuris nustatytas nesant byloje pakankamų ir įtikinamų įrodymų apie pareiškėjo patirtus su statinių statyba ir jų griovimu susijusius nuostolius, nepašalinus byloje esančių prieštaravimų, susijusių su statinių statybos darbų, statybinių medžiagų ir griovimo darbų, likusių statybinių medžiagų verte. Taip pat nepripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kuria nenustatytas būsimos turtinės žalos dydis dėl statinių nugriovimo.

140.       Pažymėtina, kad tuo atveju, jei bylos šalių pateikti įrodymai yra prieštaringi, pirmosios instancijos teismas tarp jų egzistuojančius prieštaravimus gali šalinti, pasiūlydamas bylos šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus, o tam, kad būtų išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylantys klausimai, reikalaujantys specialiųjų žinių, paskirti ekspertizę (ABTĮ 61 str.). 

141.       Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę, užkirto jam kelią įrodyti patirtos ir būsimos turtinės žalos dydį (nors pagal ABTĮ 12 straipsnį teismas turi padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises), todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos, nepripažintinos pagrįstomis ir teisėtomis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl patirtos turtinės žalos, susijusios su statinių statyba, tenkino iš dalies, o reikalavimą priteisti žalą dėl pastatų nugriovimo atmetė motyvuodamas būtent įrodymų nepakankamumu, o ši teismo konstatuota specifinių įrodymų trūkumo problema kaip tik ir galėjo būti eliminuota paskyrus ekspertizę.

142.       Pirmosios instancijos teismui neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo proceso, nebuvo atskleista bylos esmė, kitaip tariant, nebuvo išsiaiškintos bylai išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su turtinės žalos dydžiu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 straipsnio reikalavimų, todėl panaikinamas.

143.       Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.  CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. 

144.       Įvertinus tai, kad nustatant asmens patirtos neturtinės žalos dydį, turi būti atsižvelgiama ir į jo patirtos turtinės žalos dydį, o nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl turtinės žalos dydžio nustatymo negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta, todėl nenagrinėtini ir nevertintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo patirtos neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo ir nustačius pareiškėjui padarytos turtinės žalos dydį, turėtų būti sprendžiamas ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas.

145.       Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, į tai, kad byloje turi būti renkami nauji įrodymai, jie vertinami, į šių įrodymų pobūdį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo inicijuotas ginčas negali būti išnagrinėtas iš esmės apeliacinės instancijos teisme, t. y. pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, ir todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str. 1 d., 146 str. 1 d., 147 str.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priimti naują sprendimą, t. y. skundą tenkinti, tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šis pareiškėjo prašymas netenkinamas. Pažymėtina, kad paliekama galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria grąžinta Administracijai 2019 m. gruodžio 11 d. į teismo specialiąją sąskaitą sumokėta 484 Eur įmoka už eksperto patirtas išlaidas.

146.       Pareiškėjas ir atsakovas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra priimtas galutinis procesinis sprendimas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negali būti sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

            Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. birželio 30 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos 10 169,68 Eur turtinės ir 400 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 4 425,49 Eur bylinėjimosi išlaidų, kita pareiškėjo skundo dalis atmesta, panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Regionų apygardos administraciniam teismui.

            Palikti galioti sprendimo dalį, kuria grąžinta atsakovui Lazdijų rajono savivaldybės administracijai 2019 m. gruodžio 11 d. į teismo specialiąją sąskaitą sumokėta 484 Eur įmoka už eksperto patirtas išlaidas.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė