Administracinė byla Nr. eA-2767-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03032-2025-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m.
spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 24S109828 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui nuspręsta: uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau – ir Lietuva) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui, Uzbekistano Respublikos piliečiui, išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvoje). Dėl iškilusių sveikatos problemų pareiškėjas į Lietuvą nevyko ir darbo sutarties su UAB „HOPTRANS1” (toliau – ir Bendrovė) nesudarė. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 28 d. priėmė sprendimą Nr. 24S8839, kuriuo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (nustačius, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta) pagrindais, nuspręsta panaikinti Leidimą, galiojantį iki 2025 m.
rugpjūčio 16 d.

3.       Pareiškėjas paaiškino, kad teisinės pagalbos kreipėsi sužinojęs, kad į Šengeno informacinę sistemą yra įvestas perspėjimas dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija) teritorijoje. Sprendimas priimtas klaidingai įvertinus faktines aplinkybes ir netinkamai taikant Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį. Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose keliamų reikalavimų bei gero administravimo principo.

4.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Sprendime nėra jokių įrodymų ar Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas iš anksto, t. y. prieš siekdamas gauti Leidimą, jau žinojo, ar galėjo žinoti, kad nedirbs Bendrovėje pagal darbo sutartį. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, objektyviai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dėl sveikatos problemų ir užsitęsusio gydymo negalės atvykti į Lietuvą ir pradėti dirbti Bendrovėje. Iš Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjas į Lietuvą neatvyko ir neįsidarbino Bendrovėje, nepakanka daryti išvados, jog egzistavo situacija, apibrėžta Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte t. y., kad duomenis, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti Leidimą, neatitiko tikrovės.

5.       Pareiškėjas teigė, kad vien Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, jog pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ar socialių ryšių Lietuvoje, nepakanka Sprendimui priimti. Vien aplinkybė, jog pareiškėjas gavęs Leidimą neatvyko į Lietuvą ir neįsidarbino dėl svarbių priežasčių (susirgus, tęsiant gydymą), užtraukianti draudimą atvykti į Lietuvą 3 metus, akivaizdžiai neatitinka proporcingumo reikalavimo. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vertindamas faktines aplinkybes, padarė akivaizdžiai klaidingas išvadas, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Todėl Migracijos departamentas netinkamai ir nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį.

6.       Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje ar Europos Sąjungoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos ar Europos Sąjungos teritoriją ir buvimo joje. Pareiškėjas rėmėsi LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024. Teigė, kad faktinės bylos aplinkybės (neatvyko į Lietuvą ir neįsidarbino) nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis, kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui. Sprendime nėra jokių argumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, jog perspėjimas būtų įvestas į SIS, todėl Sprendimas šioje dalyje nelaikytinas proporcingu. Sprendimas neatitinka VAĮ keliamų reikalavimų bei viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

7.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8.       Atsakovas manė, jog pareiškėjo teiginiai dėl to, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog dėl sveikatos problemų negalės atvykti į Lietuvą dirbti, yra nepagrįsti. Pareiškėjo elgesys nepatvirtina skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas neinformavo nei Bendrovės, nei Migracijos departamento apie tai, kad nusprendė nebevykti dirbti į Lietuvą dėl ligos. Bendrovė bandė susisiekti su pareiškėju, tačiau pareiškėjas į Bendrovės paklausimus neatsakė, dėl ko Bendrovė surašė Migracijos departamentui pareiškimą, kad pareiškėjas dirbti neatvyko.

9.       Sprendime pakankamai aiškiai nurodyta, jog jis priimtas įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi – tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, bei tai, kad pareiškėjas ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS.

10.       Pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, todėl Leidimas buvo panaikintas būtent dėl migracijos procedūrų pažeidimo, o siekis užkardyti nelegalią migraciją Europos Sąjungoje ir Šengeno erdvėje įgyvendinamas, įtraukiant pranešimą į SIS. Tai, kad pareiškėjas galėjo siekti neteisėtai naudotis Leidimu, patvirtina ir tai, kad prašymas išduoti Leidimą buvo pateiktas ir Leidimas darbo pagrindu buvo išduotas po pareiškėjo hospitalizacijos. Taip pat nėra aišku, ar asmuo informavo tarpininkavimo raštą pateikusią Bendrovę apie savo sveikatos rizikas, nes asmeniui, kuris ketina dirbti Tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, taip pat yra keliami tam tikri sveikatos reikalavimai. Leidime nurodyta galiojimo data – 2025 m. rugpjūčio 16 d., kas sudaro pagrindą vertinti, kad pareiškėjas tikėjosi, jog galės neteisėtai naudotis išduotu Leidimu iki jame nurodytos galiojimo datos.

11.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, būdamas trečiosios šalies pilietis, neįgyja laisvo judėjimo teisės Šengeno erdvėje, jei tokios teisės jam nesuteikia kuri nors iš Šengeno valstybių. Pareiškėjas sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo neskundė, šis Migracijos departamento sprendimas yra įsiteisėjęs. Migracijos departamentas pagrįstai vertino, kad galima pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, ir tai patvirtina jau po sprendimo priėmimo paaiškėjusios faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas po hospitalizacijos kreipėsi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu ir atsiėmė leidimą laikinai gyventi Lietuvoje iš išorės paslaugų tiekėjo, nors, kaip nurodė skunde, dirbti tokioje būklėje negalėjo. Sprendimas priimtas ne dėl pareiškėjo grėsmės Lietuvai, bet dėl to, kad pareiškėjas siekė apeiti valstybės narės teisę, pažeisdamas migracijos procedūras ir nepagrįstai gaudamas Leidimą kaip ketinantis Lietuvoje dirbti užsienietis. Pareiškėjas nepagrįstai susiaurina SIS Reglamentu siekiamus tikslus, ignoruodamas 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS Reglamento) 24 straipsnio 2 dalies c punkte numatytus atvejus, kai užsienietis apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ar buvimo joje. Migracijos departamentas vertino, kad atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, jog pateisintų perspėjimo įvedimą į SIS.

12.       Migracijos departamentas apibendrino, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

II.

13.       Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2025 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

14.       Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

15.       Remiantis byloje pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjas yra Uzbekistano Respublikos pilietis, kuriam 2023 m. rugpjūčio 16 d. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) išduotas Leidimas, galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 16 d. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjui įteiktas 2023 m. rugsėjo 12 d. per pasirinktą išorės paslaugų teikėją Uzbekistane. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 28 d., vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą Nr. 24S88391 (toliau – ir 2024 m. kovo 28 d. Sprendimas) panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, nes buvo nustatyta, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

16.       Sprendimu atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėn. (3 m.); įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėn. (3 m.). Sprendimo priėmimo pagrindas – asmens leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 15 punktu; Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 11 ir 14 punktais.

17.       2024 m. kovo 28 d. Sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, jog duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus nerasta; darbdavys darbo sutarties su pareiškėju nesudarė; jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas sprendimo priėmimo metu nedirbo. Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis 2024 m. kovo 28 d. Sprendimas nėra apskųstas, todėl jis yra įsiteisėjęs.

18.       Iš byloje esančio 2024 m. sausio 15 d. Bendrovės pranešimo Migracijos departamentui teismas nustatė, kad Bendrovė atsakovui pranešė apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis, nurodydama, kad jis neatvyko dirbti, prašė panaikinti Leidimą, kadangi pareiškėjas iki įmonės neatvyko, į paliktus pranešimus neatsako. Tokiu būdu atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas iš esmės rėmėsi 2024 m. kovo 28 d. Sprendime nustatytomis aplinkybėmis. Papildomai, Sprendime vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam anksčiau leidimai laikinai gyventi išduoti nebuvo, Lietuvoje įdarbintas nebuvo. Tokiu būdu padaryta išvada, kad pareiškėjas ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Informacijos apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra. Aplinkybė, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, jis į Lietuvos Respubliką neatvyko ir įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), buvo įvertinta kaip pareiškėjo piktnaudžiavimas migracijos procedūromis. Prieita prie išvados, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

19.       Teisėjų kolegija pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, nustatyta įsiteisėjusiu 2024 m. kovo 28 d. Sprendimu.

20.       Iš byloje pateiktų duomenų teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas buvo hospitalizuotas 2023 m. birželio 10 d. ir iš ligoninės išrašytas 2023 m. birželio 19 d. Išrašant pareiškėją iš ligoninės jam buvo rekomenduojamas (duomenys neskelbtini) gydymas, paskiriant (duomenys neskelbtini). Taigi, pareiškėjui paskirtas gydymas turėjo būti užbaigtas 2023 m. liepos 19 d. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė 2023 m. liepos 13 d., t. y. nepasibaigus paskirtam gydymui. Neatsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus negalavimus, leidimą laikinai gyventi pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 12 d. atsiėmė.

21.       Taigi, teisėjų kolegija įvertino, kad pareiškėjas 2023 m. liepos 13 d., kreipdamasis dėl leidimo išdavimo, t. y. neužbaigus gydymo kurso, jautėsi galintis vykti į Lietuvą, nes, priešingu atveju, esant sunkiai sveikatos būklei, nepateiktų prašymo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu išdavimo arba, pablogėjus jo sveikatos būklei po prašymo pateikimo, neatsiimtų Leidimo, žinodamas, kad dirbti Lietuvoje dėl sveikatos būklės negali. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog po Leidimo atsiėmimo pareiškėjo sveikatos būklė ženkliai pablogėjo; byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas informavo Bendrovę, kuri tarpininkavo išduodant Leidimą, apie tai, kad dėl sveikatos problemų pareiškėjas neketina atvykti į Lietuvą. Priešingai, pareiškėjas į paliktus Bendrovės pranešimus neatsakė. Taigi, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kodėl jis neatvyko į Lietuvą dirbti, teismo įvertinti kritiškai ir laikyti jo gynybine pozicija.

22.       Įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir tokiu būdu nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tai yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė.

23.       Tai, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi pasiėmė 2023 m. rugsėjo 12 d. per pasirinktą išorės paslaugų teikėją Uzbekistane ir iki 2024 m. kovo 28 d. (t. y. sprendimo dėl Leidimo panaikinimo priėmimo) neatvyko į Lietuvą, tačiau Leidimo negrąžino, kaip nurodė teismas, sudaro prielaidas vertinti, kad pareiškėjas ir neketino vykti į Lietuvą. Nusprendęs nevykti dirbti į Lietuvą, pareiškėjas galėjo leidimo laikinai gyventi nebeatsiimti, jį grąžinti ar informuoti, kad nusprendė neatvykti ir leidimas laikinai gyventi nebėra reikalingas. Įvertinęs tai, kad pareiškėjas nė vieno iš šių veiksmų neatliko, teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo teigti, jog nenustatyti jokie pareiškėjo neteisėti veiksmai.

24.       Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nustatyti draudimą atvykti, nes pareiškėjas nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai pasinaudojo jam suteikta diskrecijos teise ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą. Šiuo atveju, priimant Sprendimą dėl uždraudimo atvykti, buvo įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, t. y. nenustatyta, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis, Lietuvoje nėra įdarbintas ir net nebuvo atvykęs. LVAT naujausioje praktikoje panašioje byloje laikosi tokios pat pozicijos (žr. LVAT 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1873-624/2025).

25.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendimu nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metų laikotarpis yra proporcingas ir atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus. Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti.

26.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylai aktualų teisinį reguliavimą ir LVAT praktiką, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Tačiau Migracijos departamento įsiteisėjusiu 2024 m. kovo 28 d. Sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Šios aplinkybės yra aptartos Sprendime, pažymint, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje.

27.       Atsižvelgęs į nustatytas faktines bylos aplinkybes, teismas įvertino, kad pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS.

28.       Teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvavimo ir pagrįstumo reikalavimus. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatęs atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

29.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo: priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme 503 Eur, kurias sudaro žyminis mokestis 23 Eur ir išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą 480 Eur; priteisti iš Migracijos departamento patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, t. y. 12 Eur.

30.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

30.1.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, jog pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis ir dėl to buvo nesąžiningas bei piktnaudžiavo migracijos procedūromis, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str., Įstatymo 133 str., 35 str. 1 d. 2 p.), pažeidė procesinės teisės normas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 str. 3 ir 4 d., 56 str. 7 d.) dėl ko byla iš esmės išspręsta neteisingai. Teismas nukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią aplinkybė, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti nelaikoma nei kaip tikrovės neatitinkantys duomenys, nei kaip piktnaudžiavimas migracinėmis procedūromis, todėl tai sudaro savarankišką pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą (ABTĮ146 str. 1 d. ir 147 str.).

30.2.                      LVAT naujausiose tokio pobūdžio bylose, kurių faktinės aplinkybės identiškos nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms, laikosi nuoseklios pozicijos:

30.2.1.                       Tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, <...> savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. eA-2518-492/2025; 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2490-662/2025; 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2360-815/2025; 2025 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2363-502/2025, 26 punktas; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025; 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1881-525/2025);

30.2.2.                      Vien aplinkybė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu ir nepradėjo dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo fakto (žr., pvz., LVAT 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. Nr. eA-2518-492/2025; 2025 m. rugsėjo 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2490-662/2025; 2025 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2363-502/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025; 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1881-525/2025);

30.2.3.                      Argumentai, kad gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu užsienietis nepradėjo dirbti, nėra pakankami, pagrįsti, kad užsienietis, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (žr., pvz., 2025 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2360-815/2025);

30.2.4.                      Nenustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1881-525/2025);

30.2.5.                      Nekeičia vertinimo argumentai, kad pareiškėjas sutiko su sprendimu panaikinti leidimą laikinai gyventi (jo neskundė) po leidimo laikinai gyventi išdavimo pasikeitus faktinėms aplinkybėms (žr., pvz., 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2363-502/2025).

30.3.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, nevertino, ar Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, laikėsi visų Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų reikalavimų, dėl to netinkamai patikrino Sprendimo teisėtumą ir proporcingumą ir dėl tokio pažeidimo byla iš esmės išspręsta neteisingai (ABTĮ 146 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas formaliai taikė ir aiškino Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktą ir neatsižvelgė, kad Migracijos departamento Sprendime apskritai nėra vertinimo pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 11.3 punktą – ar pareiškėjui per pastaruosius metus iki sprendimo panaikinti leidimą gyventi priėmimo dienos buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 p.); ar buvo pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 p.). Dėl ko pirmosios instancijos teismas tinkamai nepatikrino Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, bylą išsprendė neteisingai.

30.4.                      Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas grindžiamas naujais (papildomais) motyvais, kurie nebuvo nurodyti Migracijos departamento Sprendime, dėl ko nepagrįstai išplėstos bylos nagrinėjimo ribos ir pareiškėjui apsunkinta gynyba bylą nagrinėjus rašytinio proceso tvarka. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nesiaiškino priežasčių, dėl kurių pareiškėjas neatvyko į Lietuvą ir nepradėjo dirbti. Taigi Migracijos departamento Sprendimas nėra grindžiamas aplinkybėmis dėl pareiškėjo neatvykimo priežasčių (ligos, hospitalizavimo ir jo laikotarpio), prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi data ar leidimo laikinai gyventi atsiėmimo data. Šios aplinkybės nurodytos tik prasidėjus teisminiam procesui, procesiniuose dokumentuose – pareiškėjo skunde, o Migracijos departamentas dėl jų pasisakė tik atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės vadovaudamasis naujomis aplinkybėmis (pareiškėjo liga, hospitalizavimu, prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi data ir leidimo atsiėmimo iš išorės paslaugų teikėjo Uzbekistane, data) grindė išvadą dėl pareiškėjo piktnaudžiavo migracijos procedūromis t. y. priimant 2025 m. spalio 9 d. sprendimą.

30.5.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai (klaidingai) nustatė faktines aplinkybes, kad 2023 m. liepos 13 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė pareiškėjas ir tai turėjo esminę reikšmę teismui darant klaidingas išvadas, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis (ABTĮ 10 str. 1–3 d., 86 str. 1 ir 2 d., 146 str. 1 d.). Pareiškėjas paaiškina, kad į bylą Migracijos departamentas pateikė 2023 m. liepos 13 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2306-LLG-0401, kuriame aiškiai nurodyta, kad prašymas teikiamas darbdavio, bet ne asmeniškai pareiškėjo.

30.6.                      Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas ir priimdamas 2025 m. spalio 9 d. sprendimą, neatliko visapusiško ir objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo (nevertino Bendrovės 2024 m. sausio 15 d. pranešimo apie pasikeitusius užsieniečio duomenis Nr. 2401-PRNŠ-1955, turinio) ir rėmėsi išskirtinai Migracijos departamento pateiktu įrodymų interpretavimu. savarankiškai ir individualiai nevertino reikšmingų faktinių aplinkybių, jų visumos (ABTĮ 80 str. 1 d., 87 str. 4 d.).

30.7.                      Pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjas: neketino vykti į Lietuvą; galėjo leidimo laikinai gyventi nebeatsiimti; prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Migracijos departamentui pateikė nepasibaigus paskirtam gydymui; neužbaigus gydymo kursą, jautėsi galintis vykti į Lietuvą, grindžiamos hipotetinėmis prielaidomis (spėjimais), o ne objektyviais byloje esančiais įrodymais ir teisės aktais.

30.8.                      Pirmosios instancijos teismas apsiribojo Migracijos departamento išvadomis ir bendro pobūdžio teiginiais dėl pareiškėjo piktnaudžiavimo migracijos procedūromis (nesant tam jokių objektyvių įrodymų) t. y. teismas savarankiškai neatliko apskritai jokio pareiškėjo individualaus atvejo vertinimo. Teismas formaliai aiškino ir taikė SIS Reglamento nuostatas, nesusiejus jų su realiomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl ko pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos taikant SIS Reglamento nuostatas.

30.9.                      Faktinės bylos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis migracijos procedūromis. Duomenų, kad pareiškėjas siekė suklaidinti Migracijos departamentą, siekė neteisėtai gauti leidimą laikinai gyventi kitu nei deklaruojamu tikslu, bandė apeiti leidimo laikinai gyventi išdavimo tvarką ar pažeidė Įstatymo nuostatas, byloje apskritai nėra t. y. tiek Migracijos departamento išvados, tiek ir teismo išvados dėl piktnaudžiavimo migracinėmis procedūromis yra grindžiamos tik prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti SIS Reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punkto.

30.10.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo faktinėmis aplinkybėmis identišką bylą t. y. Migracijos departamentui perspėjimo įvedimą į SIS motyvavus tuo, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, nustačius, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Remdamasis tuo, atsakovas padarė išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje. Įvertinęs tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, atsakovas sprendė, kad asmens duomenys teiktini SIS (žr. LVAT 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024).

30.11.                      Migracijos departamento Sprendimo dalis nusprendus įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje negali būti laikoma teisėta ir atitinkančia VAĮ keliamų reikalavimų.

31.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

32.       Atsakovas teigia, kad pareiškėjo faktinės aplinkybės nėra identiškos jo nurodytai LVAT praktikai. Nurodo, kad pareiškėjas neteikė pageidavimo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka; apie paskirtą teismo posėdį buvo informuotas tinkamai, turi profesionalius atstovus, kurie puikiai žino pareiškėjo procesines teises, t. y. iki teismo posėdžio pradžios teikti įrodymus, rašytinius paaiškinimus. Pareiškėjo gynyba nebuvo niekaip apsunkinta, pareiškėjas pats pasirinko savo procesinį elgesį. Aplinkybėmis dėl pareiškėjo hospitalizavimo pareiškėjas naudojosi kaip argumentais, kodėl Migracijos departamento sprendimas Nr. 24S109828 yra nepagrįstas, todėl šios aplinkybės nėra nei pareiškėjui nežinomos, nei naujos. Priešingai, pareiškėjui remiantis šiais argumentais, pateikus su tuo susijusius įrodymus, teismas turėjo išnagrinėti byloje kilusį ginčą. Be to, sprendimas grindžiamas ne vien aplinkybėmis, kurios susijusios su pareiškėjo ligos laikotarpiais, tačiau ir 2024 m. kovo 28 d. Migracijos departamento Sprendime nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjo pareiškimu ir elgesiu. Informacija apie pareiškėjo hospitalizavimą nebuvo vertinama išskirtinai, ji buvo įvertinta visų aplinkybių kontekste, nesuteikiant šiai aplinkybei išskirtinės įrodomosios reikšmės.

33.       Atsakovas paaiškina, kad nors prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi formoje ir nurodoma, kad prašymo formą užpildė darbdavys, tačiau ši forma pildoma per pareiškėjo asmeninę paskyrą. Taigi pareiškėjas gali matyti šį prašymą kaip savo ir tikslinti duomenis dėl prašymo. Taip pat, prie paties prašymo pridedama darbo sutartis su pareiškėju, kuri pareiškėjo pasirašyta 2023 m. birželio 5 d. Prašyme suteikti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pateikiama pareiškėjo 2023 m. gegužės 17 d. gauta neteistumo pažyma iš Uzbekistano institucijos; su prašymu taip pat pateikiamas pareiškėjo vairuotojo pažymėjimas, informacija apie gimimo datą, gyvenamąją vietą, santuoką, išsilavinimą, buvusias darbovietes. Be pareiškėjo pagalbos darbdavys šios informacijos neturėtų, o kadangi darbo sutartis su pareiškėju sudaryta 2023 m. birželio 5 d., tai jis žinojo apie prašymo teikimą ir neinformavo darbdavio apie pasikeitusias aplinkybes. Antra, aplinkybė, kad darbdavio, o ne pareiškėjo buvo pildoma prašymo forma, nekeičia fakto, kad leidimą laikinai gyventi jau po hospitalizavimo 2023 m. rugsėjo 12 d. atsiėmė pats pareiškėjas, todėl ji neturi esminės reikšmės, juo labiau, atsižvelgus į prieš tai nurodytas aplinkybes. Dėl to pareiškėjo argumentas yra deklaratyvus ir nepagrįstas.

34.       Migracijos departamento sprendimas, kuriuo buvo konstatuota, jog pareiškėjas teikė tikrovės  neatitinkančią informaciją yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo apskundimo laikotarpiu, todėl šią savo teisę praleido ir negali ja naudotis skundžiant kitą sprendimą. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės, t. y. kad pareiškėjas galėjo leidimo laikinai gyventi nebeatsiimti, išplaukia iš realiai egzistuojančių faktinių aplinkybių, nes pareiškėjas atsiėmė leidimą laikinai gyventi pats 2023 m. rugsėjo 12 d., nors nurodė, kad sirgo nuo birželio mėnesio. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas galėjo leidimo laikinai gyventi neatsiimti, bet jis jį atsiėmė, neinformavo nei darbdavio, nei Migracijos departamento ir nevyko į Lietuvos Respubliką dirbti (leidimo laikinai gyventi iki leidimo panaikinimo dienos negrąžino). Taigi, atsakovas apibendrino, kad teismas rėmėsi faktais, o ne prielaidomis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

35.       Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), pagrįstumo ir teisėtumo.

36.       Byloje nustatyta, kad pareiškėjui išduotas Leidimas (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p. pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje)) Migracijos departamento 2024 m. kovo 28 d. Sprendimu buvo panaikintas (Įstatymo 50 str. 1 d. 1 ir 6 p., 35 str. 1 d. 2 p.). Migracijos departamentas 2024 m. kovo 28 d. Sprendime nurodė šias priežastis, kodėl pareiškėjui panaikintas išduotas Leidimas: pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau pareiškėjas, 2023 m. rugsėjo 12 d. per Uzbekistano IPT atsiėmęs leidimą laikinai gyventi, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir darbo sutarties su Bendrove nesudarė; asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

37.       Skundžiamame Sprendime konstatuota, kad: 1) įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y., kad buvo nustatyta, jog duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, į Lietuvos Respubliką neatvyko ir įmonėje, tarpininkavusiose dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neįsidarbino), tai, kad nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą asmeniui nustatomas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis; 2) įvertinus tai, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, su juo darbo sutartis nesudaryta ir nėra duomenų, kad užsienietis būtų atvykęs į Lietuvos Respubliką, galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, įvestas perspėjimas į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), pagrįstumo ir teisėtumo.

38.       Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai uždraudė pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvedė į SIS persėjimą dėl draudimo pareiškėjui 3 metus atvykti ir apsigyventi į kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijas, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

39.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su šiuo vertinimu ir teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir prieštarauja aktualioms teisės aktų nuostatoms, paremtas prielaidomis, teismas neatliko visapusiško ir objektyvaus įrodymų tyrimo ir vertinimo, nepagrįstai išplėstos bylos nagrinėjimo ribos ir pareiškėjui apsunkinta gynyba bylą nagrinėjus rašytinio proceso tvarka, o vien aplinkybė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu ir nepradėjo dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo fakto. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinis skundas atmestinas.

40.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.

41.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, jog ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau ši diskrecija yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; 2025 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1813-492/2025; kt.).

42.       Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienus metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.

43.       Vertindama Sprendimo dalies dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra išaiškinęs, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvą, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, neatvyko į Lietuvos Respubliką dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo nagrinėjamu klausimu (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025).

44.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius metus iki sprendimo panaikinti Leidimą priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Nagrinėjamu atveju Sprendime išdėstyti argumentai nesudaro pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Be to, pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus, todėl Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką naikintina.

45.       Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, taip pat Taisyklių 15 punktu.

46.       Taisyklių 15 punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

47.       SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

48.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą. Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką).

49.       Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie priimtą administracinį sprendimą, kuriuo būtų konstatuota, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, sprendžia, kad atsakovas šiuo atveju nepateikė išsamių ir pagrįstų motyvų dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apimtų trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys imperatyvo administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui priimti įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; kt.). 

50.       Dėl to Sprendimo dalis dėl perspėjimo įtraukimo į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi negali būti pripažinta pagrįsta ir teisėta.

51.       Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo ginčui aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (ABTĮ 15 str. 1 d.), todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – Sprendimą panaikinti.

52.       ABTĮ 40

53.       Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 12 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 23 Eur – už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą sudaro 480 Eur. Teisėjų kolegija, remiantis byloje pateiktais duomenimis, nustatė, kad pagal 2025 m. birželio 2 d. sąskaitą už teisines paslaugas, pareiškėjas už dokumentų analizę ir vertinimą, prašymo Migracijos departamentui parengimą, skundo teismui dėl Sprendimo parengimą advokato padėjėjai iš viso turėjo sumokėti
450 Eur. Remiantis bylos medžiaga, pareiškėjas už skundo pirmosios instancijos teismui parengimą yra sumokėjęs 449 Eur. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose (iš viso 484 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, neviršija rekomenduojamų dydžių, jos priteistinos pareiškėjui iš atsakovo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo J. L. apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo J. L. skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. 24S109828.

Priteisti pareiškėjui Uzbekistano Respublikos piliečiui J. L. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Ernestas Spruogis

        Skirgailė Žalimienė