Administracinė byla Nr. eA-641-525/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02273-2017-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10; 14.15
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
2020 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „GTV GROUP IR KO“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GTV GROUP IR KO“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl įsakymų ir privalomojo nurodymo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „GTV GROUP IR KO“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. V-62 „Dėl 2017 m. rugsėjo 18 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-42“ (toliau – ir 2017 m. spalio 11 d. įsakymas); 2) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. rugsėjo 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-42 (toliau – ir privalomasis nurodymas).
2. Pareiškėjas nurodė, jog 2017 m. rugsėjo 18 d. UAB „GTV GROUP IR KO“ gavo privalomąjį nurodymą Nr. PN-42, kuriuo jis buvo įpareigotas pagal sudarytą rašytinę sutartį dėl atliekų naudojimo ir šalinimo eksploatuoti netinkamą transporto priemonę „Dodge Challenger“, 1 vnt., raudona, 2015 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini): 1) per 30 dienų perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas; 2) dokumentus, patvirtinančius atliekų pridavimą atliekų tvarkytojams, pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Kauno RAAD) Kauno agentūrai. Pareiškėjas, nesutikdamas su privalomuoju nurodymu, pateikė skundą Kauno RAAD vadovui, kuris 2017 m. spalio 11 d. įsakymu atmetė pareiškėjo skundą.
3. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo transporto priemonę įsigijo iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Automobilis buvo pirktas aukciono būdu, kaip daužta transporto priemonė, siekiant ją perparduoti arba išardžius parduoti dalimis, t. y. automobilis buvo įsigytas ne tam, kad suremontavus būtų eksploatuojamas eisme, o parduodamas kaip prekė. Privalomasis nurodymas buvo grindžiamas Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. liepos 25 d. raštu bei Kauno RAAD išvadomis, o ne Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ar Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo nuostatomis. Pareiškėjo teigimu, 2017 m. spalio 11 d. įsakymas buvo priimtas visiškai neįvertinus pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų. Kauno RAAD vadovas nevertino ir nepasisakė nei dėl Kauno RAAD išvados procedūros teisėtumo, nei Kauno RAAD kompetencijos duoti tokią išvadą, todėl iš esmės nevertino ir privalomojo nurodymo teisėtumo. Priimant skundžiamą privalomąjį nurodymą ir įsakymą, buvo pažeisti viešojo administravimo principai. Pareiškėjas nebuvo supažindintas nei su Aplinkos apsaugos agentūros raštu, nei su Kauno RAAD išvadomis. Privalomajame nurodyme yra nuorodos į Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1013/2006 16 straipsnį, 24 straipsnio 3 dalį, tačiau nenurodoma, kokia procedūra buvo taikoma pareiškėjo prekę pripažįstant atlieka. Skundžiami sprendimai nebuvo motyvuoti, t. y. tiek iš privalomojo nurodymo, tiek iš 2017 m. spalio 11 d. įsakymo nebuvo aišku, kokiais kriterijais remiantis pareiškėjo prekė buvo pripažinta atlieka, kokie įstatymai šiai procedūrai buvo taikomi, kokia šios procedūros apskundimo tvarka. Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Pareiškėjas pirko prekę, o ne atliekas, ir eksportavo prekę, o ne atliekas, už kurias privalo sumokėti muito ir kitus mokesčius. Prekės įsigijimo dokumentai nenurodo ir niekaip nepatvirtina, kad prekė yra atlieka. Jokio akto ar sprendimo (kuris būtų skirtas pareiškėjui), kuris motyvuotai įvardytų, kad minėta prekė yra atlieka ir jos privalu atsikratyti, nebuvo. Pareiškėjo teigimu, nei Atliekų tvarkymo įstatyme, nei Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 1013/2006 nebuvo teisinio reglamentavimo, numatančio sąlygų, kada transporto priemonė gali (privalo) būti pripažinta atlieka. Pareiškėjas tvirtino, kad nei ketina atsikratyti atliekų, nei jas pirko kaip atliekas, o mūsų šalyje nėra galiojančio teisinio dokumento, kuriuo pareiškėjo prekė yra pripažinta atlieka, todėl skundžiamas privalomasis nurodymas perduoti atlieką atliekų tvarkytojams yra nepagrįstas. Pareiškėjas nesutiko, kad transporto priemonė „Dodge Challenger“, kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), yra atlieka. Pirkdamas prekę pareiškėjas žinojo, jog ji yra skirta tik eksportui, nes turėjo dokumento žymą „certificate of destruction“, aiškiai buvo nurodyta „EXPORT ONLY“. Pagal tokias žymas transporto priemonė Floridos valstijoje (kurioje buvo pirkta prekė), remiantis šios valstijos įstatymais, negali būti eksploatuojama joje, tačiau žyma „certificate of destruction“ galioja toje valstijoje ir skirta jos vietiniams registrams (analogija Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos saugos eismo įstatymo 27 straipsnio 6 dalį). Ši žyma nėra transporto priemonės pripažinimo atlieka pagrindas. Šiuo atveju pareiškėjas prekę pirko siekdamas ją parduoti kitiems rinkos dalyviams kaip prekę. Pareiškėjas teigė, kad į Kauno RAAD funkcijas nebuvo įtraukta funkcija teikti technines ekspertizes ar kitas paslaugas, pagal kurias transporto priemonės pripažįstamos atliekomis arba ne, taip pat neturėjo kompetencijos priimti tokius sprendimus arba duoti išvadas dėl prekių pripažinimo atliekomis, tokiais sprendimais apribojant asmenų nuosavybės teises į prekes. Pareiškėjas nurodė, kad išvada, kuri 2017 m. liepos 19 d. ranka įrašyta specialistės Dalios Ušinskaitės į 2017 m. liepos 17 d. pranešimą apie prekių neišleidimą, yra niekinė. Nebuvo aišku, ar specialistė apskritai turi kvalifikaciją vertinti transporto priemonės techninę būklę ir nustatyti, ar daužta transporto priemonė yra atlieka, ar ne. Taip pat nebuvo aišku, kokia metodika ir kokiais duomenimis remiantis tokia išvada buvo padaryta. Pareiškėjo vertinimu, ginčijamas privalomasis nurodymas yra visiškai nepagrįstas, nes yra paremtas subjekto sprendimais, kurie neturi tokios įstatymo teisės. Pareiškėjas teigė, kad pagal 2014 m. liepos 14 d. transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. KK170995 transporto priemonės remonto kaštai neviršija 75 proc. transporto priemonės rinkos vertės iki apgadinimo, transporto priemonės vidutinė rinkos vertė, remiantis VšĮ „Emprekis“ duomenimis, lyginant liepos ir rugsėjo mėnesius, padidėjo beveik 5 000 Eur, todėl šiandien tapo ekonomiškai tikslingiau remontuoti šią transporto priemonę. Kadangi turto vertinimo ataskaita buvo atlikta dėl apmokestinimo, todėl iš jos negalima spręsti dėl aplinkosaugos reikalavimų taikymo, be to, Kauno RADD neturėjo nei teisės, nei kompetencijos spręsti apie transporto priemonės būklę ir ją pripažinti atlieka. Pareiškėjo įsitikinimu, Kauno RAAD 2017 m. spalio 11 d. įsakymas ir privalomasis nurodymas buvo nepagrįsti, neteisėti ir pažeidė gero administravimo principą. Pareiškėjo nuomone, tiek 2017 m. spalio 11 d. įsakymas, tiek privalomasis nurodymas buvo priimti ne vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymu arba Reglamentu Nr. 1013/2006 (pareiškėjas pabrėžė, kad šiuose dviejuose teisės aktuose nebuvo reglamentavimo, kas ir kokia procedūra privaloma pripažinti prekes atliekomis), o vadovaujantis Kauno RAAD išvada, kuri buvo įrašyta vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2017 m. liepos 25 d. raštu Nr. (27)-A4-7677. Pareiškėjas pažymėjo, kad minėtas raštas buvo parengtas vadovaujantis 2016 m. lapkričio 25 d. ministro įsakymu Nr. D1-798, kuris prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatoms, konstituciniams teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, teisės aktų hierarchijos principams.
4. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovė advokato padėjėja Evelina Veličkienė pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, jog atsisako reikalavimo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 teisėtumo.
5. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas ginčo transporto priemonę įsigijo iš Jungtinių Amerikos Valstijų už 10 620 JAV dolerių sumą. Šis automobilis buvo pirktas aukciono būdu, kaip daužta transporto priemonė, skirta tik eksportui iš Floridos valstijos, numatant, kad subjektas, nurodytas dalyje apie antrąjį perleidimą, turi išardyti arba sunaikinti šią perleidžiamą transporto priemonę. 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui buvo surašytas privalomasis nurodymas, įpareigojantis pareiškėją, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 16 straipsniu, 24 straipsnio 3 dalimi, pagal sudarytą rašytinę sutartį dėl atliekų naudojimo ir šalinimo eksploatuoti netinkamą transporto priemonę „Dodge Challenger“, 1 vnt., raudona, 2015 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), per 30 dienų perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas, bei dokumentus, patvirtinančius atliekų pridavimą atliekų tvarkytojams, pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai ir Kauno RAAD Kauno agentūrai. Reikalavimus įvykdyti iki 2017 m. spalio 18 d. Atsakovas nurodė, kad procedūriniai dokumentai dėl automobilio pripažinimo atlieka buvo priimti ne individualaus administracinio akto forma, šiuose dokumentuose nebuvo numatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, tai tik tarpinstituciniai procedūriniai dokumentai, todėl nebuvo pagrindo apie juos informuoti pareiškėją. Pareiškėjas įsigydamas automobilį žinojo, kad nustatyta tvarka transporto priemonė išregistruota iš kitos šalies kelių transporto priemonių registro kaip nebeatitinkanti transporto priemonei keliamų reikalavimų, transporto priemonės statusas buvo „Certificate of Destruction“, reiškiantis, jog tai atlieka, naikintinas turtas. Be to, šis automobilis ir pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus yra priskiriamas eksploatuoti netinkamoms transporto priemonėms, o ši transporto priemonė priskiriama atliekoms. Atsakovas pažymėjo, kad įsigijus atlieką ir ją importavus, atlieka negali tapti ne atlieka. Skundžiamas privalomasis nurodymas buvo duotas siekiant dėl juridinių asmenų veiksmų padarytų teisės aktų pažeidimų išvengti žalos aplinkai, atsižvelgiant į tai, kad UAB „GTV GROUP IR KO“, iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos Respubliką per Kauno teritorinės muitinės krovinių postą „Centras“ įveždama (importuodama) vieną eksploatuoti netinkamą transporto priemonę, pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 90 punktą, kuris įpareigoja pavojingąsias atliekas įvežant (importuojant) į Lietuvos Respublikos teritoriją ar vežant tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją privalomai vadovautis Bazelio konvencijos dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1998 m. gruodžio 22 d., taip pat 2006 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo (toliau – ir Reglamentas) ir Atliekų vežimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. D1-207 „Dėl Atliekų vežimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Atliekų vežimo tvarkos aprašas), reikalavimais. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę šio įstatymo nustatytais atvejais ir tvarka duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Skundžiamas privalomasis nurodymas buvo duotas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu. Vadovaujantis Kauno RAAD išvadomis, pateiktomis 2017 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (MAKS)-D2-2148 „Dėl naujų vertinimo išvadų“, pagal kurias pirmiau nurodyta importuota prekė buvo pripažįstama eksploatuoti netinkama transporto priemone (toliau – ir ENTP), ir Kauno teritorinės muitinės krovinių posto „Centras“ informacija, kad ši ENTP buvo vežta nesilaikant Reglamento reikalavimų, t. y. neturint susijusių kompetentingų institucijų leidimų vežti atliekas, bei Aplinkos apsaugos agentūros (kompetentinga institucija) 2017 m. liepos 25 d. rašte Nr. (27)-A4-7677 pateikta išvada, šios ENTP (atliekų kodas 160104*) vežimas laikytinas neteisėtu (neturint tam teisės) pavojingų atliekų vežimu, vadovaujantis Reglamento reikalavimų 2 straipsnio 35 dalies a ir b punktais (atliekamas pagal šį Reglamentą nepranešus visoms susijusioms kompetentingoms institucijoms; arba neturint susijusių kompetentingų institucijų leidimo pagal Reglamentą). Atsakovo vertinimu, dėl pirmiau išvardytų teisės aktų pažeidimo bei siekiant išvengti žalos aplinkai už šios pavojingos atliekos neteisėtą įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją atsako gavėjas. Vadovaujantis Reglamento 24 straipsnio 3 dalies a punktu, jei už neteisėtą vežimą atsako gavėjas, paskirties kompetentinga institucija užtikrina, kad šias atliekas naudotų ar šalintų aplinkai saugiu būdu gavėjas, šiuo atveju UAB „GTV GROUP IR KO“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, buvo duotas skundžiamas privalomasis nurodymas. Atsakovo teigimu, skundžiamas privalomasis nurodymas, kaip individualus teisės aktas, yra pagrįstas ir teisėtas, jame aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, teisės aktų pažeidimai bei nurodytos tai pagrindžiančios nustatytos faktinės aplinkybės.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „GTV GROUP IR KO“ skundą atmetė.
8. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo atstovės pareiškimą, kuriame nurodyta, jog atsisako reikalavimo pradėti tyrimą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 teisėtumo ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pagal Seimo nario Juliaus Sabatausko prašymą atliko tyrimą dėl šio akto teisėtumo pareiškėjui aktualiais klausimais, šio reikalavimo nenagrinėjo.
9. Teismas nustatė, kad pagrindinė pareiškėjo veikla – transporto nuoma, automobilių pirkimas aukcionuose, automobilių, motociklų naudotų dalių pardavimas. Pareiškėjas ginčo transporto priemonę „Dodge Challenger“, 1 vnt., raudona, 2015 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo iš Jungtinių Amerikos Valstijų už 10 620 JAV dolerių sumą. Šis automobilis buvo pirktas aukciono būdu, kaip daužta transporto priemonė, skirta tik eksportui iš Floridos valstijos, numatant, kad subjektas, nurodytas dalyje apie antrąjį perleidimą, turi išardyti arba sunaikinti šią perleidžiamą transporto priemonę.
10. Taip pat teismas nustatė, kad Kauno RAAD Kauno agentūros vyresnysis specialistas, vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius davė 2017 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjui privalomąjį nurodymą Nr. PN-42, įpareigojantį pareiškėją, vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 16 straipsniu, 24 straipsnio 3 dalimi, pagal sudarytą rašytinę sutartį dėl atliekų naudojimo ir šalinimo eksploatuoti netinkamą transporto priemonę „Dodge Challenger“, 1 vnt., raudona, 2015 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), per 30 dienų perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas, bei dokumentus, patvirtinančius atliekų pridavimą atliekų tvarkytojams, pateikti Aplinkos apsaugos agentūrai ir Kauno RAAD Kauno agentūrai. Nurodyta šiuos reikalavimus įvykdyti iki 2017 m. spalio 18 d.
11. Teismo vertinimu, kaip matyti iš byloje pateiktų dokumentų ir iš pareiškėjo paaiškinimų, byloje nebuvo ginčo dėl to, jog pareiškėjas įsigydamas automobilį žinojo, kad nustatyta tvarka transporto priemonė išregistruota iš kitos šalies kelių transporto priemonių registro kaip nebeatitinkanti transporto priemonei keliamų reikalavimų, t. y. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Floridos valstijoje, transporto priemonės „Dodge Challenger“, 1 vnt., raudona, 2015 m., kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), statusas buvo „Certificate of Destruction“, reiškiantis, jog tai atlieka, naikintinas turtas.
12. Pareiškėjui buvo surašytas privalomasis nurodymas, jog nustatytu terminu įvežama į Lietuvos Respubliką atlieka būtų sutvarkyta, remiantis principu „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas; taip pat užtikrinti gamintojo atsakomybės principo įgyvendinimą, kai gamintojai ir importuotojai atsakingi už jų vidaus rinkai tiekiamų gaminių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir (ar) finansavimą, informacijos apie gaminius ir jų atliekų tvarkymą teikimą šių gaminių naudotojams ir atliekų tvarkytojams, grąžinamų produktų ir juos panaudojus susidarančių atliekų priėmimą, tvarkymą ir finansinę atsakomybę už tokią veiklą, teisės aktuose yra numatytos ekonominės priemonės, skirtos visiems gamintojams ir importuotojams už aplinkos teršimą eksploatuoti netinkamomis transporto priemonėmis. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis Aplinkos ministerijos ir Muitinės departamento 2017 m. sausio 16 d. Susitarimu dėl bendradarbiavimo atliekų tarpvalstybinių vežimų kontrolės srityje Nr. BS-2017-2/15B-1, pagal teritorinės muitinės pranešimą apie prekių neišleidimą Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentai teikia išvadas, ar transporto priemonės priskirtinos eksploatuoti netinkamoms transporto priemonėms. Transporto priemonės turėtojo pateikiamo transporto priemonės registravimo dokumento pavadinimas nerodo, ar transporto priemonė yra atlieka, ar priešingai – nelaikoma atlieka. Kontrolės funkcijas vykdančios institucijos privalo vertinti dokumento turinį, t. y., nustatyti, kokią žymą kitos šalies kompetentinga institucija yra palikusi transporto priemonės registravimo dokumente. Vertindami transporto priemonės registravimo dokumento turinį ir rengdami išvadą dėl transporto priemonės priskyrimo atliekai, Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentai vadovaujasi jiems pateikta metodine medžiaga. Vertinimo kriterijai, patvirtinti remiantis rekomendacijomis, skirtomis visoms Europos Sąjungos narėms. Tačiau, teismas pažymėjo, jog pati išvada teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, yra tarpinis dokumentas, konkrečias pasekmes sukelia išvados pagrindu priimtas dokumentas. Procedūriniai dokumentai dėl automobilio pripažinimo atlieka buvo priimti ne individualaus administracinio akto forma, šiuose dokumentuose nebuvo numatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui, tai tik tarpinstituciniai procedūriniai dokumentai, todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo apie juos informuoti pareiškėją.
13. Ginčijamas privalomasis nurodymas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu ir remiantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 dėl atliekų vežimo 16 straipsniu, 24 straipsnio 3 dalimi.
14. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 1.2 punktas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkamų transporto priemonių apibrėžimas papildytas Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede nustatytais kriterijais, taip pat 1.3 punktas, kuriuo Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklės papildytos 2 priedu, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; pripažinti, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. rugpjūčio 2 d. įsakymo Nr. D1-658 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
15. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Atliekos tvarkomos aplinkos ministro patvirtintose Atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekų turėtojas pagal sudarytą rašytinės formos sutartį dėl atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo atliekas perduoda atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti atliekas, išskyrus komunalinių atliekų perdavimą, vadovaujantis šio įstatymo 301 straipsniu. Remiantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti, o pagal šio straipsnio 53 punktą, pavojingosios atliekos – atliekos, kurios pasižymi viena ar keliomis pavojingomis savybėmis, nurodytomis 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1357/2014, kuriuo pakeičiamas Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas III priedas (OL L 365, 2014, p. 89), priede. Reglamento punktuose yra pasisakyta, kad susijusioms kompetentingoms institucijoms davus leidimą pranešime nurodytam vežimui, visos dalyvaujančios įmonės užpildo judėjimo dokumentą, o bendro pranešimo atveju – judėjimo dokumentus nurodytais punktais, jį ar juos pasirašo, o jų kopijas saugo. Minėto Reglamento straipsnyje yra aprašyta atliekų lydinčių dokumentų įforminimo ir keliavimo tvarka. Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta: „atliekos“ reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių I priedą, eksploatuoti netinkamos įvairios paskirties transporto priemonės (įskaitant nesavaeiges mašinas) ir atliekos išardžius eksploatuoti netinkamas transporto priemones bei transporto priemonių eksploatavimo atliekos (išskyrus nurodytas 13, 14, 16 06 ir 16 08) yra žymima kodu 16 01 04* (pavojinga atlieka) – eksploatuoti netinkamos transporto priemonės. Iš išdėstyto teisinio reglamentavimo pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, nors ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu nustatė teisės normų prieštaravimus konstituciniam teisiniam valstybės principui, tačiau minėtas automobilis ir pagal Lietuvos Respublikos galiojančius teisės aktus yra priskiriamas eksploatuoti netinkamai transporto priemonei, o ši transporto priemonė priskiriama atliekoms pagal Atliekų tvarkymo taisyklių I priedą, kuriame nurodomas atliekų sąrašas su kodais, ir, kaip minėta, eksploatuoti netinkamos įvairios paskirties transporto priemonės (įskaitant nesavaeiges mašinas) ir atliekos išardžius eksploatuoti netinkamas transporto priemones bei transporto priemonių eksploatavimo atliekos (išskyrus nurodytas 13, 14, 16 06 ir 16 08) yra žymima kodu 16 01 04* (pavojinga atlieka) – eksploatuoti netinkamos transporto priemonės. Ši teisės norma yra galiojanti ir nepanaikinta. Atliekų tvarkymo taisyklės taikomos transporto priemonėms ir eksploatuoti netinkamoms transporto priemonėms bei jų dalims ir medžiagoms nepriklausomai nuo to, kaip transporto priemonė prižiūrima arba remontuojama ją naudojant, ar ji surinkta iš gamintojo pateiktų dalių, ar iš kitų dalių, kurios, kaip atsarginės arba keičiamosios dalys, atitinka šiai sričiai taikomus reikalavimus. Šios Atliekų tvarkymo taisyklės privalomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurių veikla susijusi su transporto priemonių gamyba, importu (įvežimu), eksportu (išvežimu), eksploatuoti netinkamų transporto priemonių surinkimu ir apdorojimu, ir institucijoms, pagal kompetenciją vykdančioms šių veiklų kontrolę. Įsigijus atlieką ir ją importavus, atlieka negali tapti ne atlieka. Teismo vertinimu, pagal kilmės dokumentus pareiškėjas įsigijo atlieką.
16. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skundžiamas privalomasis nurodymas buvo duotas siekiant dėl juridinių asmenų veiksmų padarytų teisės aktų pažeidimų išvengti žalos aplinkai, atsižvelgiant į tai, kad UAB „GTV GROUP IR KO“, iš Jungtinių Amerikos Valstijų į Lietuvos Respubliką per Kauno teritorinės muitinės krovinių postą „Centras“ įveždama (importuodama) vieną eksploatuoti netinkamą transporto priemonę, pažeidė Atliekų tvarkymo taisyklių 90 punktą, kuris įpareigoja pavojingąsias atliekas įvežant (importuojant) į Lietuvos Respublikos teritoriją ar vežant tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją privalomai vadovautis Bazelio konvencijos dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1998 m. gruodžio 22 d., taip pat Reglamento ir Atliekų vežimo tvarkos aprašo, reikalavimais. Vadovaujantis Departamento išvadomis, pateiktomis 2017 m. liepos 19 d. rašte Nr. (MAKS)-D2-1940 „Dėl informacijos pateikimo“ bei 2017 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (MAKS)-D2-2148 „Dėl naujų vertinimo išvadų“, pagal kurias pirmiau nurodyta importuota prekė yra pripažįstama eksploatuoti netinkama transporto priemone, ir Kauno teritorinės muitinės krovinių posto „Centras“ informacija, kad ši ENTP buvo vežta nesilaikant Reglamento reikalavimų, t. y. neturint susijusių kompetentingų institucijų leidimų vežti atliekas, bei Aplinkos apsaugos agentūros (kompetentinga institucija) 2017 m. liepos 25 d. rašte Nr. (27)-A4-7677 pateikta išvada, šios ENTP (atliekų kodas 160104*) vežimas laikytinas neteisėtu (neturint tam teisės) pavojingų atliekų vežimu, vadovaujantis Reglamento reikalavimų 2 straipsnio 35 dalies a ir b punktais (atliekamas pagal šį Reglamentą nepranešus visoms susijusioms kompetentingoms institucijoms; arba neturint susijusių kompetentingų institucijų leidimo pagal Reglamentą). Todėl dėl pirmiau išvardytų teisės aktų pažeidimo bei siekiant išvengti žalos aplinkai, už šios pavojingos atliekos neteisėtą įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją atsako gavėjas. Vadovaujantis Reglamento 24 straipsnio 3 dalies a punktu, jei už neteisėtą vežimą atsako gavėjas, paskirties kompetentinga institucija užtikrina, kad šias atliekas naudotų ar šalintų aplinkai saugiu būdu gavėjas, šiuo atveju – pareiškėjas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, buvo duotas skundžiamas privalomasis nurodymas.
17. Teismas pažymėjo, kad skundžiamas privalomasis nurodymas buvo duotas vadovaujantis aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 punktu, kuriame nurodyta, kad privalomieji nurodymai duodami, kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti.
18. Atliekų tvarkymo įstatymas, be kita ko, nustato bendruosius atliekų prevencijos ir tvarkymo reikalavimus, kad būtų išvengta atliekų neigiamo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai. Aplinkos apsaugos politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais, kuriais siekiama, kad neigiamas poveikis ar žala aplinkai apskritai neatsirastų, o imantis prevencinių priemonių turi būti siekiama užkirsti kelią neigiamam poveikiui ar žalai, o ne laukti, kol jie atsiras, ir tik tada šalinti. Pakanka to, kad žala ar pavojus apskritai yra galimi ir kad pasirinkta apsaugos priemonė yra tinkama tam užkirsti kelią. Jei yra nors mažiausia rizika, kad gali kilti pavojus aplinkai, veiksmai, kuriais turi būti užkirstas tam kelias, bus pateisinami. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad pagal minėtus principus Bendrijai ir valstybėms narėms kyla pareiga imtis tinkamų priemonių, kurios leistų išvengti rizikos, užkirstų kelią žalai atsirasti ten, kur yra jos šaltinis, leistų sumažinti galimą pavojų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. spalio 5 d. sprendimas sujungtose bylose Nr. CM 75/98 ir 177/98K, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2053-520/2017).
19. Teismo vertinimu, remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, patenkinti pareiškėjo reikalavimų, kuriais jis prašo panaikinti 2017 m. spalio 11 d. įsakymą ir privalomąjį nurodymą, nėra įstatyminio pagrindo. Atsakovas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.
20. Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė, jog skundžiamuose sprendimuose nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas vadovavosi priimdamas administracinius aktus, motyvai išdėstyti aiškiai, logiškai ir pakankamai. Priimti sprendimai nesudaro pagrindo asmeniui dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai. Ginčijami sprendimai atitiko Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Byloje taip pat nenustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymo) 89 straipsnyje nurodytų pagrindų, kuriems esant viešojo administravimo metu priimtas sprendimas yra naikintinas ir skundžiamas privalomasis nurodymas bei 2017 m. spalio 11 d. įsakymas yra pagrįsti ir teisėti.
III.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, panaikinti privalomąjį nurodymą ir 2017 m. spalio 11 d. įsakymą. Taip pat pareiškėjas prašo pradėti tyrimą dėl Atliekų tvarkymo taisyklių teisėtumo (suvestinė redakcija 2015 m. liepos 1 d. – 2016 m. sausio 20 d. su vėlesniais jos pakeitimais), t. y. ištirti ar Atliekų tvarkymo taisyklių 1 priedas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkama transporto priemonė yra priskiriama atliekoms (žymima kodu 16 01 04*) neprieštarauja: 1) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 daliai (Valstybės žinios, 2000-09-06, Nr. 74-2262); 2) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui; 3) Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 1 daliai (Nr. IX-1004, 2002-07-01, Žin., 2002, Nr. 72-3016 (2002-07-17).
22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, turėjusių lemiamos įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
23. Pareiškėjo teigimu, jis įsivežė ne atlieką, o prekę – transporto priemonę, kuri turėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose išduotą žymą „Certificate of destruction“. Pareiškėjas žinojo, kad toks automobilis negali būti eksploatuojamas Lietuvoje, tačiau kitose Europos Sąjungos šalyse ir trečiosiose šalyse tokie automobiliai yra grąžinami į eismą atlikus tam tikras ekspertizes. Todėl tokį automobilį, kaip teigė pareiškėjas, jis turi teisę parduoti tretiesiems asmenims ir toks automobilis neturėtų būti privalomai išardomas arba sunaikinamas. Tai, kad siuntėjo šalies valstybė, remdamasi savo teisės aktais, yra pripažinusi šią transporto priemonę netinkama eksploatuoti, visiškai neturi teisinės įtakos sprendžiant ginčą, ar pagal Lietuvos Respublikos teisinį reglamentavimą tokia transporto priemonė bus pripažinta atlieka.
24. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo nuosavybės teisės buvo apribotos remiantis: 1) Aplinkos apsaugos agentūros 2017 m. liepos 25 d. raštu Nr. (27)-A4-7677, kurio pagrindu prekė neišleista ir nebuvo išmuitinta Muitinėje ir kuris yra skirtas net ne pareiškėjui (be to, nors minėtas raštas pareiškėjui sukūrė teises ir pareigas, bet jis neturėjo galimybės jo skųsti); 2) 2017 m. liepos 19 d. ranka įrašyta Kauno RAAD išvada, kurioje yra nurodyta, kad prekė priskirta ENTP; 3) Kauno RAAD 2017 m. rugpjūčio 10 d. raštu Nr. (MAKS)-D2-2148, kuriame yra paaiškinama, kad pareiškėjo transporto priemonė pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedo 5 punkto pakeitimą nepriskirtina eksploatuoti netinkamai transporto priemonei, tačiau pagal Atliekų tvarkymo taisyklių 2 priedo 2 punktą priskirtina ENTP. Visi nurodyti dokumentai buvo paremti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. Dl-798 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 710 „Dėl eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ ir nebuvo grįsti ar motyvuoti pirmosios instancijos teismo nurodytomis Atliekų tvarkymo taisyklėmis. Pareiškėjo teigimu, toks nuosavybės teisių suvaržymas net ne įstatymu, o vidinių tvarkomųjų dokumentų pagrindu yra akivaizdus jo teisių pažeidimas, todėl visi minėti aktai, kaip neatitinkantys viešojo administravimo įstatymo keliamų reikalavimų bei prieštaraujantys įstatymų nuostatoms, turėtų būti panaikinti.
25. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra visiškai nepagrįstas, kadangi jis nenurodė Atliekų tvarkymo taisyklių redakcijos, kuria remiasi darydamas išvadas dėl privalomojo nurodymo priėmimo aplinkybių. Pareiškėjas ginčo transporto priemonę įsivežė 2017 metų liepos mėnesį. 2017 liepos mėnesio Atliekų tvarkymo taisyklių redakcija numatė, kad šios taisyklės nustato reikalavimus atliekų tvarkymui, rūšiavimui ir t. t., ir neskirtos reguliuoti, kas yra priskiriama atliekoms, o kas ne, nes tai gali būti nustatyta tik įstatymu. Taigi, pareiškėjo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime minimos Atliekų tvarkymo taisyklės nėra skirtos nustatyti, kas yra atlieka, o kas ne – jos skirtos numatyti reikalavimus atliekų tvarkymui ir rūšiavimui.
26. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog remiantis Atliekų tvarkymo taisyklių 1 priedu ginčo transporto priemonė ir pagal galiojančius teisės aktus yra atlieka. Pareiškėjo nuomone, šiomis taisyklėmis negali būti nustatyta, kas yra priskirtina atliekoms, nes tai prieštarautų Atliekų tvarkymo įstatymui. Todėl, pareiškėjo teigimu, Atliekų tvarkymo taisyklėmis teismas rėmėsi nepagrįstai (jų paskirtis yra kita), o jeigu tokiomis Atliekų tvarkymo taisyklėmis vis dėlto apeliacinės instancijos teismas nuspręstų remtis, tada pareiškėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų pradėti tyrimą dėl Atliekų tvarkymo taisyklių teisėtumo, t. y. ištirti, ar Atliekų tvarkymo taisyklių 1 priedas ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkama transporto priemonė yra priskiriama atliekoms (žymima kodu 16 01 04*) neprieštarauja Civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio ir Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatoms.
27. Pareiškėjo vertinimu, nei Atliekų tvarkymo įstatyme nei Reglamente nėra teisinio reglamentavimo, numatančio sąlygų, kada transporto priemonė gali (privalo) būti pripažinta atlieka.
28. Pareiškėjas dėl Reglamento 16 straipsnio, 24 straipsnio 3 dalies nurodo, kad juose pasisakyta, jog susijusioms kompetentingoms institucijoms davus leidimą pranešime nurodytam vežimui, visos dalyvaujančios įmonės užpildo judėjimo dokumentą, o bendro pranešimo atveju — judėjimo dokumentus nurodytais punktais, jį ar juos pasirašo, o jų kopijas – saugo. Minėto Reglamento straipsnyje yra aprašyta atliekų lydinčių dokumentų su forminimo ir keliavimo tvarka, bet Reglamentas nenumato ir nereglamentuoja tiesiogiai, kas yra pripažintina atlieka, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Reglamentu kaip teisiniu pagrindu, nustatydamas, kad ginčo transporto priemonė yra atlieka.
29. Pareiškėjas nurodo, kad Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta: „atliekos“ reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į 1 priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti. Pirmame direktyvos priede nėra įvardintos transporto priemonės, kurios yra pripažįstamomis atliekomis. Be to, Direktyva negali būti taikoma tiesiogiai, Lietuvos Respublika nėra savo įstatymuose apibrėžusi teisės normų, kad netinkama transporto priemonė yra pripažintina atlieka. Remdamasis tuo, pareiškėjas tvirtina, kad nėra teisinio reglamentavimo, numatančio sąlygų, kada transporto priemonė gali (privalo) būti pripažinta atlieka, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pasisakė, kad pagal galiojančias teisės normas tokia transporto priemonė yra pripažintina atlieka.
30. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
31. Atsakovas apeliaciniame skunde dėsto aktualų teisinį reglamentavimą, nurodydamas, kad Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta: „atliekos“ reiškia medžiagą ar daiktą, patenkantį į I priede nustatytas kategorijas, kurių atliekų turėtojas atsikrato, ketina atsikratyti arba privalo atsikratyti. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. Atliekos tvarkomos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro patvirtintose Atliekų tvarkymo taisyklėse nustatyta tvarka. Atliekų turėtojas pagal sudarytą rašytinės formos sutartį dėl atliekų naudojimo ir (ar) šalinimo atliekas perduoda atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti atliekas, išskyrus komunalinių atliekų perdavimą, vadovaujantis šio įstatymo 301 straipsniu. Vadovaujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 6 dalimi, atliekos – medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti, o pagal šio straipsnio 53 dalį, pavojingosios atliekos – atliekos, kurios pasižymi viena ar keliomis pavojingomis savybėmis, nurodytomis 2014 m. gruodžio 18 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 1357/2014 priede. Reglamente pasisakyta, kad susijusioms kompetentingoms institucijoms davus leidimą pranešime nurodytam vežimui, visos dalyvaujančios įmonės užpildo judėjimo dokumentą, o bendro pranešimo atveju – judėjimo dokumentus nurodytais punktais, jį ar juos pasirašo, o jų kopijas – saugo. Minėtame Reglamente yra aprašyta atliekų lydinčių dokumentų įforminimo ir keliavimo tvarka. Pagal Atliekų tvarkymo taisyklių I priedą, eksploatuoti netinkamos įvairios paskirties transporto priemonės (įskaitant nesavaeiges mašinas) ir atliekos išardžius eksploatuoti netinkamas transporto priemones bei transporto priemonių eksploatavimo atliekos (išskyrus nurodytas 13, 14, 16 06 ir 16 08) yra žymima kodu 16 01 04* (pavojinga atlieka) – eksploatuoti netinkamos transporto priemonės.
32. Atsakovas nurodo, kad reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, jog privalomame nurodyme turi būti įvardinta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, turi atitikti pirmiau paminėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės, o nagrinėjamu atveju – ir aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes pagrindžiantys faktai.
33. Atsakovas teigia, kad vadovaujantis Departamento išvadomis, pateiktomis 2017 m. rugpjūčio 10 d. rašte Nr. (MAKS)-D2-2148 „Dėl naujų vertinimo išvadų“, pagal kurias pirmiau nurodyta importuota prekė yra pripažįstama eksploatuoti netinkama transporto priemone ir Kauno teritorinės muitinės krovinių posto „Centras“ informacija, kad ši eksploatuoti netinkama transporto priemonė buvo vežta nesilaikant Reglamento reikalavimų, t. y. neturint susijusių kompetentingų institucijų leidimų vežti atliekas, bei Aplinkos apsaugos agentūros (kompetentinga institucija) 2017 m. liepos 25 d. rašte Nr. (27)-A4-7677 pateikta išvada, šis eksploatuoti netinkamos transporto priemonės (atliekų kodas 160104*) vežimas laikytinas neteisėtu (neturint tam teisės) pavojingų atliekų vežimu, vadovaujantis Reglamento reikalavimų 2 straipsnio 35 dalies a ir b punktais (atliekamas pagal šį reglamentą nepranešus visoms susijusioms kompetentingoms institucijoms; arba neturint susijusių kompetentingų institucijų leidimo pagal šį reglamentą). Todėl, atsakovo nuomone, dėl pirmiau išvardintų teisės aktų pažeidimo bei siekiant išvengti žalos aplinkai, už šios pavojingos atliekos neteisėtą įvežimą į Lietuvos Respublikos teritoriją atsako gavėjas. Vadovaujantis Reglamento 24 straipsnio 3 dalies a punktu, jei už neteisėtą vežimą atsako gavėjas, paskirties kompetentinga institucija užtikrina, kad šias atliekas naudotų ar šalintų aplinkai saugiu būdu gavėjas, šiuo atveju UAB „ GTV GROUP IR KO“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo teigimu, skundžiamas privalomasis nurodymas buvo duotas pagrįstai ir teisėtai.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. spalio 11 d. įsakymo Nr. V-62 „Dėl 2017 m. rugsėjo 18 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-42“ ir 2017 m. rugsėjo 18 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-42 teisėtumo ir pagrįstumo.
35. Privalomuoju nurodymu Nr. PN-42 pareiškėjas, be kita ko, buvo įpareigotas transporto priemonę „Dodge Challenger“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) perduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas. Pareiškėjas šį nurodymą apskundė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno RAAD vadovui, kuris 2017 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-62 atmetė pareiškėjo skundą pripažinęs, kad nurodymas perduoti automobilį atliekų tvarkytojams yra pagrįstas.
36. Privalomasis nurodymas Nr. PN-42 yra grindžiamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (įsakymo priėmimo metu galiojusi 2017 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-584 redakcija), kurioje nustatyta, kad atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba gali tvarkyti atliekas pats. 2017 m. spalio 11 d. įsakyme Nr. V-62 yra nurodyta, kad, vadovaujantis Atliekų tvarkymo taisyklių I priedu, netinkama eksploatuoti transporto priemonė priskirtina atliekoms ir paminėtas automobilio pripažinimo netinkama eksploatuoti transporto priemone teisinis pagrindas – Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 710 patvirtintų Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede nustatyti Transporto priemonių pripažinimo eksploatuoti netinkamomis transporto priemonėmis kriterijai.
37. Šiuose kriterijuose numatyta, kad transporto priemonė pripažįstama eksploatuoti netinkama transporto priemone, jeigu atitinka bent vieną iš šių kriterijų:
37.1. Nustatyta tvarka transporto priemonei išduotas eksploatuoti netinkamos transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimas (1 p.).
37.2. Transporto priemonė išregistruota iš kitos šalies kelių transporto priemonių registro, kaip nebeatitinkanti transporto priemonei keliamų reikalavimų, ir dėl to kompetentingos institucijos yra paėmusios transporto priemonės registravimo dokumentą ar jo dalį arba yra palikusios atitinkamą žymą transporto priemonės registravimo dokumente, arba Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro tvarkymo įstaiga tai nustatė tarptautinėse transporto priemonių duomenų bazėse ar kitais būdais (2 p.).
37.3. Transporto priemonė išmontuota sudėtinių dalių naudojimui tam pačiam tikslui, kuriam jos buvo pagamintos (3 p.).
37.4. Transporto priemonė supjaustyta į dalis (4 p.).
37.5. Transporto priemonės remonto išlaidos yra lygios 75 procentams turto rinkos vertės iki eismo įvykio ar kitos žmogaus ar gamtos sukeltos nelaimės arba didesnės, išskyrus istorines motorines transporto priemones (5 p.).
37.6. Transporto priemonė neturi identifikavimo numerio (išskyrus istorines transporto priemones) arba transporto priemonė turi identifikavimo numerį, bet jos savininkas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nenustatytas (6 p.).
37.7. Transporto priemonė laikoma nenaudojama pagal paskirtį ir kenkia aplinkai ir (ar) žmonių sveikatai ir per aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytą terminą nepašalinti privalomajame nurodyme nustatyti neigiamo poveikio aplinkai ir (ar) žmonių sveikatai pažeidimai (7 p.).
38. Dėl transporto priemonės „Dodge Challenger“ (kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini)) priskyrimo prie netinkamų eksploatuoti atsakovas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad pareiškėjas ginčo transporto priemonę įsigijo iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir automobilis buvo skirtas tik eksportui iš Floridos valstijos, numatant, kad pareiškėjas turi išardyti arba sunaikinti šią perleidžiamą transporto priemonę; transporto priemonė išregistruota iš kitos šalies kelių transporto priemonių registro kaip nebeatitinkanti transporto priemonei keliamų reikalavimų, jai buvo išduotas sunaikinimo pažymėjimas (originalo anglų kalba – certificate of destruction), reiškiantis, jog tai yra naikintinas turtas.
39. Skundžiamame regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendime nurodyta, kad ginčo automobilis pagal Lietuvos Respublikos galiojančius teisės aktus yra priskiriamas eksploatuoti netinkamai transporto priemonei, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad „pagal kilmės dokumentus pareiškėjas įsigijo atlieką“.
V.
40. Išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamoje byloje lemiamą reikšmę turi tai, ar ginčo transporto priemonė priskirtina prie netinkamų eksploatuoti transporto priemonių ir, atitinkamai, ar privalo būti laikoma atlieka. Kaip buvo minėta, byloje ginčijamas nurodymas ją sunaikinti yra grindžiamas Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri įtvirtina atliekų turėtojo pareigą atliekas perduoti atliekų tvarkytojams arba atliekas tvarkyti pačiam įstatymų nustatyta tvarka.
41. To paties įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje atliekos apibrėžtos kaip medžiaga ar daiktas, kurių turėtojas atsikrato, ketina ar privalo atsikratyti. Konkretūs teisiniai kriterijai, kuriais vadovaujantis transporto priemonė galėjo būti pripažįstama atlieka, buvo įtvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 710 patvirtintų Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede.
42. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 25 d. įsakymo Nr. D1-798 1.3 punktas, kuriuo buvo patvirtintas šis priedas, įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018 pripažintas neteisėtu – teismas konstatavo, kad šiuos kriterijus patvirtinantis punktas prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.
43. Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje bei Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta taisyklė, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.
44. Interpretuojant šias teisės normas subsidiariai atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudenciją, kurioje vadovaujamasi taisykle, suformuluota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
45. Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, įtvirtina 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia (be kita ko) būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo Konstitucinio Teismo 2015 m. rugsėjo 18 d., 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimai, 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).
46. Atsižvelgiant į šią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei Konstitucijos 110 straipsnyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai, darytina išvada, kad nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, toks norminis administracinis aktas negali būti taikomas nagrinėjant bylas teismuose; taip pat ir nagrinėjant tas bylas, kuriose ginčijamas individualus administracinis aktas buvo priimtas prieš oficialiai paskelbiant įsiteisėjusį administracinio teismo sprendimą dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.
47. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje negali būti taikomi Transporto priemonių pripažinimo eksploatuoti netinkamomis transporto priemonėmis kriterijai, kuriais vadovaujantis transporto priemonė galėjo būti pripažįstama atlieka, kadangi jie buvo įtvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 710 patvirtintų Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede, kuris pripažintas prieštaraujančiu teisinės valstybės principui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5-492/2018.
VI.
48. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečių teisinių pagrindų, kuriais vadovaujantis ginčo automobilis pripažintas atlieka, išskyrus įtvirtintuosius minėtame Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių tvarkymo taisyklių 2 priede, kuris nebegali būti taikomas. Vadovaujantis Konstitucija, svarbiausi visuomeniniai santykiai turi būti reguliuojami įstatymais: su žmogaus teisių ir laisvių turinio apibrėžimu ar jų įgyvendinimo garantijų įtvirtinimu susijusį teisinį reguliavimą galima nustatyti tik įstatymu (1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimai). Jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais teisės aktais negalima nustatyti asmens teisės atsiradimo sąlygų, riboti teisės apimties (2007 m. gegužės 5 d., 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad ir nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir (arba) konstituciškai svarbius tikslus; turi būti laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutarimas).
49. Be reikalavimo žmogaus teisių (tarp jų – ir nuosavybės teisės) ribojimo sąlygas įtvirtinti ne žemesnio negu įstatymo lygmens teisės akte, šiame kontekste reikšmingas ir bendrasis reikalavimas viešojo administravimo aktus grįsti įstatymais bei laikytis teisinio tikrumo principo. Teisės normomis nepagrįstas administracinis aktas yra nesuderinamas ir su Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu įstatymo viršenybės principu, pagal kurį, be kita ko, administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Abstraktūs ir neapibrėžti transporto priemonės pripažinimo atlieka pagrindai (dėl ko nuosavybės objektas privalo būti sunaikinamas) yra nesuderinami su teisinio tikrumo ir teisinio aiškumo imperatyvu, kuris, pagal Konstitucinį Teismą, suponuoja tam tikrus privalomus reikalavimus teisiniam reguliavimui: jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).
50. Transporto priemonės pripažinimas atlieka konstatuojant, kad ji netinkama eksploatuoti, ir dėl to privalo būti perduota atliekų tvarkytojui, yra laikytina įsiterpimu į asmens nuosavybės teisę, kadangi tuo savininkas iš esmės yra įpareigojamas sunaikinti savo nuosavybės objektą. Nagrinėjamu atveju teisinis pagrindas šiam įsiterpimui buvo nustatytas norminiame administraciniame akte, kuris yra pripažintas neteisėtu ir nebegali būti taikomas, todėl teisėje neliko pagrindo pripažinti ginčo transporto priemonę netinkama eksploatuoti ją priskiriant atliekoms. Vadinasi, ginčijamais aktais be teisinio pagrindo įsiterpiama į nuosavybės teisę, pripažįstant ginčo transporto priemonę netinkama eksploatuoti, todėl šis įsiterpimas neteisėtai suvaržo ir pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą asmens nuosavybės teisę bei yra nesuderinamas su teisinio tikrumo principu, reikalavimu administracinius aktus grįsti įstatymais.
51. Nustačius, kad ginčijamais aktais ginčo transporto priemonė nepagrįstai pripažinta netinkama eksploatuoti, nėra pagrindo tenkinti apeliaciniame skunde pateiktą prašymą pradėti tyrimą dėl Atliekų tvarkymo taisyklių teisėtumo ta apimtimi, kuria eksploatuoti netinkama transporto priemonė yra priskiriama atliekoms (žymima kodu 16 01 04*). Teismo įgaliojimai pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 3 dalyje: norminio administracinio akto tyrimas pradedamas, kai nėra pagrindo atmesti (asmens, dėl kurio teisių pažeidimo yra nagrinėjama konkreti byla) prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas yra įmanomas tik ištyrus norminio akto teisėtumą (žr. 2019 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3914-502/2019; 2020 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-940-602/2019; kt.). Teisės norma dėl netinkamos eksploatuoti transporto priemonės priskyrimo atliekoms neturi lemiamos reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi, remiantis tuo, kas išdėstyta, ginčo transporto priemonė negali būti pripažįstama netinkama eksploatuoti, todėl ši norma jai netaikoma ir nesudaro kliūčių teisingai išspręsti bylą. Taigi, pareiškėjo prašymas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą netenkinamas.
52. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017 m. spalio 11 d. įsakymas Nr. V-62 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. rugsėjo 18 d. privalomasis nurodymas Nr. PN-42 yra neteisėti, kadangi buvo priimti vadovaujantis konstitucinio teisinės valstybės principo neatitikusiu aktu (kas yra pripažinta įsiteisėjusiame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime) ir todėl pažeidžia asmens nuosavybės teisę bei yra nesuderinami su teisinio tikrumo principu. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GTV GROUP IR KO“ skundas yra pagrįstas, jį atmetęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisę, todėl skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir apeliacinės instancijos teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą bei priima naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GTV GROUP IR KO“ apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GTV GROUP IR KO“ skundą patenkinti: panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus 2017 m. spalio 11 d. įsakymą Nr. V-62 „Dėl 2017 m. rugsėjo 18 d. privalomojo nurodymo Nr. PN-42“ ir panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. rugsėjo 18 d. privalomąjį nurodymą Nr. PN-42.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė