Civilinė byla Nr. 3K-3-381/2006
Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.5 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Algimanto Spiečiaus,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Esviga“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Esviga“ ieškinį atsakovui draudimo UAB „Baltijos garantas“ dėl draudimo išmokos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Esviga“ prašė teismo iš atsakovo draudimo UAB „Baltijos garantas“ priteisti 16 620,50 Lt draudimo išmoką ir 349,81 Lt delspinigių bei 6 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad su atsakovu sudarė Sausumos transporto priemonių draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas ieškovui priklausantis lengvasis automobilis. 2004 m. gruodžio 3 d. įvyko draudiminis įvykis (autoavarija), kurio metu buvo apgadinta ši transporto priemonė. 2005 m. sausio 24 d. UAB „Krasta Auto“ ieškovui pateikė serviso pasiūlymą, pagal kurį transporto priemonės remonto sąmata yra 73 885,64 Lt. 2005 m. vasario 8 d. ieškovas gavo atsakovo raštą, kad, remiantis nepriklausoma kelių transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 04-0891 ir UAB „Krasta Auto“ serviso pasiūlymu Nr. SPA000687, atsakovas apskaičiavo 57 614,95 Lt draudimo išmoką. Taip pat atsakovas ieškovo paprašė nurodyti, ar jis remontuos transporto priemonę, ar jam išmokėti apskaičiuotą draudimo išmoką. 2005 m. vasario 8 d. raštu ieškovas atsakė, kad transporto priemonės neremontuos ir nurodė, kad atsakovas apskaičiavo per mažą draudimo išmoką ir turėtų išmokėti 70 211,64 Lt draudimo išmoką. Į šį ieškovo raštą atsakovas neatsakė, o 2005 m. vasario 21 d. išmokėjo 53 940,45 Lt draudimo išmoką, nors turėjo išmokėti 70 211,64 Lt (iš 73 885,64 Lt sumos, nurodytos UAB „Krasta Auto“ serviso pasiūlyme, atėmus 300 Lt frančizę ir 3374 Lt nesumokėtą draudimo įmoką). Ieškovas nurodė, kad 2005 m. kovo 17 d. nesuremontuotą transporto priemonę pardavė už 25 000 Lt. Ieškovas nurodė, kad neišmokėta draudimo išmokos dalis yra 16 270,69 Lt. Be to, vadovaujantis Draudimo taisyklių 17.4 punktu, atsakovas privalo sumokėti 349,81 Lt delspinigių už neišmokėtą draudimo išmoką.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2005 m. birželio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas sudarė su atsakovu transporto priemonės draudimo sutartį, nustatant 127 500 Lt draudimo sumą ir 300 Lt besąlyginę frančizę. Galiojant draudimo sutarčiai įvyko draudiminis įvykis – avarija, kurios metu buvo apgadinta transporto priemonė. Atsakovas pripažino įvykį draudiminiu ir 2005 m. vasario 21 d. išmokėjo ieškovui 53 940,95 Lt draudimo išmoką. Tarp šalių kilo ginčas dėl to, kokio dydžio draudimo išmoka ieškovui turėjo būti išmokėta. Šalys draudimo išmoką skaičiuoja pagal UAB „Krasta Auto“ pasiūlymą Nr. SP A000687, pagal kurį transporto priemonės remonto sąmata yra apskaičiuota 73 885,64 Lt. Ieškovas teigia, kad atsakovas turėjo išmokėti jam 70 211,64 Lt sumą, tai yra iš serviso pasiūlytos 73 885,64 Lt remonto kainos (remonto kaštų) atėmus 300 Lt frančizę ir 3374 Lt neįmokėtą ieškovo įmoką už draudimą. Atsakovas teigia, kad neturėjo apmokėti serviso pasiūlytoje remonto kainoje įskaičiuotos 18 proc. PVM sumos, kuri yra 11 270,69 Lt, ir įskaičiuotos 5000 Lt sumos už papildomus nenumatytus darbus ir detales, kurie gali atsirasti remonto metu. Draudimo taisyklių 15.2 punkte nustatyta, kad „nuostolis dėl transporto priemonės sugadinimo – tai betarpiškai dėl draudiminio įvykio reikalingos minimalios išlaidos transporto priemonei suremontuoti, atsižvelgiant į Finansų ministro įsakyme Nr.120/101 dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo nurodytus transporto priemonės nusidėvėjimo koeficientus, padidintos transporto priemonės gabenimo iš kelių eismo įvykio vietos išlaidomis“. Teismas nurodė, kad kompensuojamos tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti; teisės aktai orientuoja žalos prievolių santykių dalyvius vykdyti žalos atlyginimo prievolę racionaliai, ekonomiškai bei neleidžia nukentėjusiajam pagerinti savo turtinės padėties labiau už tą, kuri buvo iki jo teisių pažeidimo, taip pat nesąžiningai praturtėti. Susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr.120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos 10 punkte bei Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos 14 punkte nustatyta, kad atkūrimo (remonto) kaštai - tai išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių bei įtvirtina atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, kurio pagrindas yra skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos fizinės būklės ir esamą eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Teismas remdamasis nurodytais teisės aktais padarė išvadą, kad draudėjui šiuo atveju turi būti atlyginta suma, kuri atitinkamai reikalinga transporto priemonei suremontuoti. Remontuodamas transporto priemonę draudiko nurodytame servise draudėjas gauna PVM sąskaitą–faktūrą, kurioje nurodomos darbų, medžiagų kainos bei pagal įstatymą už suteikiamas paslaugas ir parduodamas prekes skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis (PVM). Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnį draudėjas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo PVM už įsigytas prekes ir (arba) paslaugas ir, būdamas PVM mokėtojas, PVM sumą susigrąžinti iš valstybės biudžeto. Šiuo atveju draudikas apmoka realią prekių ir paslaugų kainą servisui (pardavėjui) be PVM, o PVM sumą sumoka pats draudėjas, ją susigrąžindamas įstatymo pagrindu. Taigi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pagrindu apskaičiuota 18 proc. dydžio PVM suma negali būti laikoma draudėjo patirtu nuostoliu, nes šio nuostolio draudėjas nepatiria. Nepriklausomai nuo to, remontuotų draudėjas apgadintą transporto priemonę ar ne, nuostolis dėl PVM neatsiranda, todėl neturi būti priteisiamas, priešingu atveju draudėjas draudiko sąskaita atsidurtų geresnėje turtinėje padėtyje už tą, kuri buvo iki jo teisių pažeidimo. Teismas nurodė, kad draudėjas turi teisę pasirinkti nuostolio atlyginimo būdą – remontuoti transporto priemonę ar neremontuoti ir gauti piniginę išmoką už patirtą nuostolį. Ieškovas savo teisę įgyvendino neremontuodamas transporto priemonės. Draudimo taisyklių 15.5 punkte nustatyta, kad transporto priemonės remonto metu išaiškėjus paslėptiems sugadinimams, nenustatytiems transporto priemonės defektavimo metu, draudėjas ar įgaliotas jo atstovas apie tai privalo raštu informuoti draudiką. To nepadarius, draudimo išmoka už nurodytus sugadinimus nėra mokama. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas neremontavo automobilio, padarė išvadą, kad UAB „Krasta Auto“ serviso pasiūlyme nurodyta 5000 Lt suma papildomiems nenumatytiems darbams ir papildomoms nenumatytoms detalėms neatsirado ir neatsiras.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 28 d. nutartimi ieškovo UAB „Esviga“ apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija padarė išvadą, kad ieškovas nepasinaudojo automobilio remonto darbais ir paslaugomis, todėl laikytina, jog ieškovas nepatyrė 11 270,64 Lt išlaidų, susijusių su PVM, ir 5000 Lt išlaidų, susijusių su papildomais nenumatytais darbais ir detalėmis. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei CK 6.987 straipsnyje, kuriame apibrėžta draudimo sutarties sąvoka, nei Draudimo įstatymo 82 straipsnyje, nustatančiame draudimo išmokos dydį, nei Draudimo taisyklių 15.2 punkte, įtvirtinančiame nuostolio sąvoką, nenustatyta nuostolių, kurių draudėjas nepatyrė, atlyginimo.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas UAB „Esviga“ prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (11 495,83 Lt žyminio mokesčio ir 1180 Lt advokato pagalbai apmokėti). Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Tarp šalių susiklostė savanoriško draudimo teisiniai santykiai ir pagal CK 6.987 straipsnį draudimo išmoka apskaičiuojama draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Šalys sudarė draudimo sutartį pagal standartines atsakovo parengtas draudimo taisykles. Pagal Draudimo taisyklių 5.1 punktą, 15.2 punktą atlyginamos reikalingos minimalios išlaidos, o ne draudėjo patirtos remonto išlaidos, todėl teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad, ieškovui nepasinaudojus automobilio remonto darbais ir paslaugomis, laikoma, jog ieškovas nepatyrė 11 270,64 Lt išlaidų, susijusių su PVM, ir 5000 Lt išlaidų, susijusių su papildomais nenumatytais darbais ir detalėmis. Teismai turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aprobuota teismų praktika, pagal kurią, jeigu transporto priemonė nesuremontuota, atlyginami apskaičiuoti transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai. Jeigu ieškovas būtų nusprendęs remontuoti automobilį UAB „Krasta Auto“, neabejotinai būtų turėjęs sumokėti tiek pasiūlyme nurodytą 18 proc. PVM, tiek 5000 Lt sumą už papildomus nenumatytus darbus ir detales. Serviso pasiūlyme nustatyta, kad visa serviso pasiūlyme nurodyta suma (73 885,64 Lt) turi būti apmokama iš karto ir automobilio remonto išlaidos pagal paslaugų sutarties sąlygas negalėjo būti sumažintos, priešingai, jos tik galėjo dar padidėti pagal paslaugų sutarties 3 punktą. Atsakovas draudimo išmokos dydį nustatė dar iki ieškovui apsisprendžiant dėl automobilio remonto, todėl nepagrįstas atsakovo atsikirtimas, kad PVM suma ir papildomiems nenumatytiems darbams ir detalėms nustatyta suma nebuvo išmokėta ieškovui todėl, kad automobilis nebuvo remontuojamas. Draudimo taisyklėse nėra jokių specialių nuostatų, skirtų draudimo išmokos dydžiui nustatyti, kai automobilis yra neremontuojamas, todėl tiek remontuojant, tiek neremontuojant automobilį, draudimo išmoka (nuostoliai) turi būti nustatoma ta pačia tvarka. Draudimo taisyklėse nedraudžiama draudėjui savo nuožiūra pasirinkti, remontuoti automobilį ar jį parduoti nesuremontavus. Kadangi automobilis nebuvo remontuojamas ir šalių susitarimu nuostolio dydį nustatė UAB „Krasta Auto“, nurodydama, kad automobilio remonto sąmata yra 73 885,64 Lt, tai minimalios išlaidos automobiliui suremontuoti yra 73 885,64 Lt. Atsakovas ieškovui dėl draudiminio įvykio turėjo išmokėti 70 211,64 Lt (iš 73 885,64 Lt remonto sumos, nurodytos UAB „Krasta Auto“ serviso pasiūlyme, atėmus 300 Lt frančizę ir 3374 Lt nesumokėtą draudimo įmoką). Šalims sutarus, kad nuostolį ir jo dydį nustatys UAB „Krasta auto“, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai atsisakyti pripažinti serviso pasiūlyme nustatytų sumų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas pripažino, kad šalių susitarimas dėl nuostolių nustatymo būdo ir dydžio yra pakankamas įrodymas, nustatant patirtų nuostolių dydį.
2. Iš atsakovo atsikirtimų matyti, kad atsakovas skirtingai nustato nuostolius dėl sugadintos transporto priemonės priklausomai nuo to, yra ar ne draudėjas PVM mokėtojas. Kasatoriaus nuomone, nustatant nuostolių dydį, neturi ir negali turėti įtakos ta aplinkybė, ar draudėjas yra PVM mokėtojas. Atsakovas galėtų mažinti draudimo išmoką PVM suma tik tuo atveju, kai tai aiškiai būtų nurodyta taisyklėse, t. y. jeigu ieškovas ir atsakovas, kaip draudimo sutarties šalys, dėl to būtų susitarę. Be to, ieškovas neremontavo sugadinto automobilio ir pardavė jį nesuremontuotą fiziniam asmeniui, t. y. nepasinaudojo PVM atskaita. Priešingai, kadangi automobilis buvo parduotas, tai ieškovas turėjo patikslinti PVM atskaitą, padidinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 67 straipsnis).
3. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė nuostolio, serviso pasiūlyme
įvardyto kaip papildomi nenumatyti darbai ir detalės, buvimo. Ieškovas papildomą nuostolį įrodinėjo teismui pateiktu serviso pasiūlymu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo atveju vadovavosi Draudimo taisyklių 15.5 punkto nuostata, kad transporto priemonės remonto metu išaiškėjus paslėptiems sugadinimams, nenustatytiems transporto priemonės defektavimo metu, draudėjas (įgaliotas atstovas) apie tai privalo raštu informuoti draudiką, o to nepadarius, draudimo išmoka už nurodytus sugadinimus nėra mokama. Kasatoriaus nuomone, ši draudimo taisyklių nuostata gali būti taikoma tik tada, jeigu automobilis remontuojamas, o šiuo atveju automobilis nebuvo remontuojamas. Be to, ši nuostata apsaugo draudiką nuo išlaidų, apie kurias jis nėra informuotas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju draudikas žinojo, kad serviso pasiūlyme yra įtraukta suma papildomoms išlaidoms ir detalėms.
4. Atsakovas iki atsiliepimo į ieškinį neinformavo ieškovo, kuo remdamasis jis apskaičiavo mažesnę, nei UAB „Krasta Auto“ pasiūlyme nurodytą remonto kainą. Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, o pagal 82 straipsnio 8 dalį – atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, privalo pateikti draudėjui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Atsakovas, kaip draudikas, iš esmės piktnaudžiavo savo kaip draudiko teise nustatyti draudimo išmokos dydį.
5. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos draudimo sutarčių aiškinimo praktikos. Draudimo sutartis šalių buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal atsakovo parengtas standartines draudimo taisykles. Kai draudimo sutartis sudaroma pagal draudiko vienašališkai nustatytas sąlygas, draudėjas laikomas silpnesne sutarties šalimi, o draudikui taikoma griežtesnė sutartinė atsakomybė. Teismų praktikoje draudimo bylose pažymima, kad draudimo santykiuose stipresniosios šalies profesinei veiklai keliami didesni reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1150/2003, 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2006). Dėl to bet kuriuo atveju - pasiūlydama standartines draudimo rūšies sutarties sąlygas - draudimo įmonė turi užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi įvertinti sutarties turinį šiuo aspektu, nes draudėjo teisės ir interesai turi būti ginami prioritetiškai, siekiant jį apsaugoti nuo galimų nesąžiningų draudimo sutarties sąlygų, ir taip užtikrinti sutarties šalių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-911/2002). Kilus abejonių dėl sutarties sąlygų, sutartis aiškinama pagal CK 6.193 straipsnyje nustatytas taisykles.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Ieškovas sudarė su atsakovu transporto priemonės draudimo sutartį, nustatant 127 500 Lt draudimo sumą ir 300 Lt besąlyginę frančizę. Galiojant draudimo sutarčiai įvyko draudiminis įvykis – avarija, kurios metu buvo apgadinta transporto priemonė. Atsakovas pripažino įvykį draudiminiu. Pagal UAB „Krasta Auto“ serviso pasiūlymą Nr. SP A000687 transporto priemonės remonto sąmata yra apskaičiuota 73 885,64 Lt, įskaičiuojant 11 270,69 Lt PVM ir 5000 Lt už papildomus nenumatytus darbus ir detales, kurie gali atsirasti remonto metu. Atsakovas 2005 m. vasario 21 d. išmokėjo ieškovui 53 940,95 Lt draudimo išmoką, t. y. iš UAB „Krasta Auto” serviso nustatytos sąmatos atėmęs 300 Lt frančizę, 3374 Lt neįmokėtą ieškovo įmoką už draudimą, 11 270,69 Lt PVM ir 5000 Lt sumą už papildomus nenumatytus darbus ir detales, kurie gali atsirasti remonto metu. Ieškovas automobilį pardavė neremontavęs.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalys sudarė draudimo sutartį pagal standartines sąlygas (pagal atitinkamas draudimo rūšies taisykles), kilus ginčui dėl draudimo išmokos dydžio, turi būti nustatyta kaip draudimo taisyklėse reglamentuojamas draudimo išmokos dydžio nustatymas. Pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr.018 5.1 punktą „draudimo suma - tai suma, kurios ribose draudikas atlygina draudiminio įvykio metu patirtus nuostolius“, pagal 15.2 punktą „nuostolis dėl transporto priemonės sugadinimo - tai betarpiškai dėl draudiminio įvykio reikalingos minimalios išlaidos transporto priemonei suremontuoti, atsižvelgiant į 2000 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakyme Nr. 120/101 dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo nurodytus transporto priemonės nusidėvėjimo koeficientus, padidintos transporto priemonės gabenimo iš kelių eismo įvykio vietos išlaidomis“. Taigi pagal Draudimo taisykles nuostoliais pripažįstamos tiesiogiai dėl draudiminio įvykio reikalingos minimalios išlaidos transporto priemonei suremontuoti, atsižvelgiant į nustatytus transporto priemonės nusidėvėjimo koeficientus. Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakovu susitarė, kad išlaidas, reikalingas transporto priemonei suremontuoti, apskaičiuos pagal UAB „Krasta Auto“ pateiktą remonto sąmatą. Pagal šios įmonės apskaičiavimus transporto priemonės remonto sąmata yra 73 885,64 Lt, įskaičiuojant 11 270,69 Lt PVM ir 5000 Lt už papildomus nenumatytus darbus ir detales, kurie gali atsirasti remonto metu.
Ginčo šalys nesutaria, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti turi būti įtraukta PVM suma, ar ne. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, kai automobilio remonto paslaugas teiks apmokestinamasis asmuo, neprivalantis apskaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, tai minimalios išlaidos automobiliui suremontuoti bus prekių ir paslaugų vertė be PVM. Kai automobilio remonto paslaugas teiks apmokestinamasis asmuo, privalantis apskaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, tai toks asmuo už suteiktas paslaugas ir patiektas prekes apskaičiuos nustatyto dydžio PVM. Tačiau kai asmuo, kuris įsigyja prekes ir paslaugas (remontuojamo automobilio savininkas), yra PVM mokėtojas, tai, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 57 straipsniu, už remonto darbus ir detales sumokėtą pirkimo PVM įtrauks į PVM atskaitą, t. y. šia suma sumažins mokėtiną į biudžetą PVM arba šią sumą susigrąžins iš biudžeto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai prekes ir paslaugas įsigyja PVM mokėtojas, pirkimo PVM sumos negalima laikyti šio asmens nuostoliu. Priešingu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks asmuo ir susigrąžintų PVM iš biudžeto ir gautų kaip draudimo išmoką iš draudiko, tai reikštų nepagrįstą praturtėjimą. Taigi priklausomai nuo to, kas teiks paslaugas ir prekes (PVM mokėtojas ar ne), kas pirks prekes ir paslaugas (PVM mokėtojas ar ne), nuostolių dydis skirsis. Kadangi ieškovas yra PVM mokėtojas, tai jo nuostoliu, remontuojant automobilį, pripažintina remonto vertė be PVM. Kai automobilis neremontuojamas, tai prievolės apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, nėra tiekiamos prekės ar teikiamos paslaugos, todėl, kai automobilis neremontuojamas, tai tiek PVM mokėtojų, tiek ne PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui suremontuoti, vertė be PVM. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo, kuris yra PVM mokėtojas, nuostolis tiek remontuojant, tiek neremontuojant automobilio yra remonto paslaugų ir detalių vertė be PVM.
Ginčo šalys taip pat nesutaria, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti turi būti įtraukta 5000 Lt suma už papildomus nenumatytus darbus ir detales, kurie gali atsirasti remonto metu. Kadangi ieškovas neremontavo automobilio, tai neįmanoma nustatyti, ar tokios išlaidos būtų reikalingos ir kokio konkrečiai dydžio. UAB „Krasta Auto” pasiūlyme nurodyta, kad ši suma yra už papildomus darbus ir detales, kurie gali atsirasti remonto metu, tai reiškia, kad šios išlaidos yra galimos, bet neaišku, ar būtinos, todėl, nustatant minimalias išlaidas, reikalingas automobiliui suremontuoti, ši suma pagrįstai neįskaičiuota. Šiuo atveju šalių susitarimas yra ne tai, kad UAB „Krasta Auto“ apskaičiuos minimalias remonto išlaidas, o tai, kad, remiantis šios įmonės apskaičiuota remonto verte bus nustatomos minimalios išlaidos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Draudimo taisykles nuostoliu pripažįstamos ne galimos išlaidos, o minimalios išlaidos, reikalingos automobiliui suremontuoti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė neteisėtus sprendimus, todėl kasacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2005 m. birželio 29 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Sigitas Gurevičius
Algimantas Spiečius