Civilinė byla Nr. e2-22127-1089/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16688-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.1.; 3.2.6.1
(S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Linas Virkutis
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „CCS-customers care services“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vileka“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „CCS-customers services“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Vileka“ 87,62 Eur skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareikštus reikalavimus ieškovė grindžia tokiais esminiais argumentais, suformuluotais ieškinyje, dublike ir rašytiniuose paaiškinimuose:
1.1. Ieškovė ir UAB „Storent“ bendradarbiauja skolų išieškojimo srityje, kurioje ieškovė vykdo veiklą. Atsakovė laiku neapmokėjo UAB „Storent“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų Nr. INV0131189 ir Nr. INV0115657. Dėl skolos išieškojimo UAB „Storent“ kreipėsi į ieškovę. Kai ieškovė ėmėsi skolos išieškojimo veiksmų, atsakovė apmokėjo įsiskolinimą, tačiau nepadengė 87,62 Eur išieškojimo išlaidų.
1.2. Pagal tarp ieškovės ir UAB „Storent“ sudarytą Susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo prie Partnerystės sutarties Nr. 14-121 teisė į skolos išieškojimo mokestį yra perleista ieškovei. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovė yra informuota. Neapmokėdama skolos administravimo mokesčio atsakovė elgiasi nesąžiningai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau – Mokėjimų įstatymas) 7 straipsnio 2 dalis).
1.3. Atsakovei buvo pateikta skolos detalizacija: 36,11 Eur skolos administravimo mokestis, 48,51 Eur papildomos išlaidos (duomenų tikrinimas, mokumo vertinimas ir kt.), 3 Eur pašto išlaidos. Skolos išieškojimas vyko tokia tvarka: 2016 m. vasario 26 d. atlikti atsakovės veiklos ir kreditingumo patikros veiksmai, elektroniniu paštu ir neregistruota pašto siunta išiųstas reikalavimas dėl skolos apmokėjimo, o 2016 m. kovo 2 d. reikalavimas pakartotinai išsiųstas elektroniniu paštu ir skambinta žinomais atsakovės ir įmonės vadovo telefonais.
2. Atsakovė UAB „Vileka“ su ieškovės reikalavimais nesutinka ir prašo jų netenkinti Savo poziciją atsakovė grindžia tokiais esminiais atsikirtimais, išdėstytais atsiliepime į ieškinį, triplike ir rašytiniuose paaiškinimuose:
2.1. Ieškovė nepagrindžia, kad turi teisę reikalauti, jog atsakovė mokėtų skolos administravimo mokestį. Šis yra numatytas ieškovės ir UAB „Storent“ sudarytame susitarime, kurio šalimi atsakovė nėra.
2.2. Skolos išieškojimo išlaidos nėra atsakovės prievolių neįvykdymo rezultatas, t. y. tokios išlaidos nėra būtinos ir priverstinės. Ieškovės pasitelkimas skolos išieškojimui nebuvo būtinas. Be to, skolų išieškojimas yra ieškovės vykdoma ūkinė komercinė veikla. Taigi ieškovės minimos išlaidos nepriskirtinos prie numatytų CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1285-614/2017). Tai, kad šios išlaidos nebuvo būtinos pagrindžia ir aplinkybė, jog UAB „Storent“ tęsė bendradarbiavimą su atsakove ir po to, kai laiku nebuvo apmokėta ginčo sąskaita, nereiškė pretenzijų dėl kitų sąskaitų apmokėjimo. Pradinei kreditorei nebuvo jokio pagrindo manyti, kad atsakovė neatsiskaitys ir dėl to pradėti ikiteisminio skolos išieškojimo veiksmus.
2.3. Atsakovė ieškovės minimos sąskaitos laiku neapmokėjo dėl techninės klaidos administruojant ir buhalterinės apskaitos progamoje apdorojant iš UAB „Storent“ gautas sąskaitas. Be to, iš atsakovės užsakovų mokėjimai už suteiktas paslaugas buvo gaunami pavėluotai. Dėl to išsiderino atsakovės gaunami piniginių lėšų srautai ir tai lėmė, kad UAB „Storent“ sąskaita nebuvo apmokėta laiku.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir išvados dėl jų teisinio vertinimo
3. Ištyrus byloje pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat išanalizavus bylos šalių suformuluotas paaiškinimus dėl ginčo aplinkybių, nustatyta, kad atsakovę UAB „Vileka“ ir UAB „Storent“ siejo ūkiniai komerciniai santykiai. Tai yra, atsakovė iš UAB „Storent“ 2015 metais už užmokestį nuomojosi įvairią įrangą. Ginčo dėl to, kad abu nurodyti asmenys laikytini ūkio subjektais, o tarp jų sudaryti susitarimai atitinka Mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus komercinės sutarties formaliuosius požymius, nėra. Vadinasi, atsakovės ir UAB „Storent“ sudarytiems susitarimams dėl įrangos nuomos taikytinos Mokėjimų įstatymo nuostatos (Mokėjimų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis).
4. Taip pat nustatyta, kad atsakovė laiku neapmokėjo UAB „Storent“ 2015 m. gegužės 31 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. INV0115657 ir 2015 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. INV0131189 (žr. DOK-181204). Pirmoji sąskaita turėjo būti apmokėta iki 2015 m. birželio 30 d., o antroji iki 2015 m. spalio 30 d. Tai laiku nebuvo padaryta – mokėjimas atliktas 2016 m. kovo 2 d., ir atsakovė neneigia šio fakto (žr. DOK-181162).
5. 2020 m. lapkričio 3 d. rašytiniuose paaiškinimuose atsakovė išskyrė dvi priežastis, dėl kurių uždelsė atsiskaityti su UAB „Storent“: techninę klaidą apdorojant iš UAB „Storent“ gautas sąskaitas ir sutrikusius atsakovės gautinų lėšų srautus, t. y. sudėtingą įmonės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 187 straipsnio 1 dalis). Taigi atsakovė pripažįsta, kad vėlavimą atsiskaityti su UAB „Storent“ lėmė ne išorinės, bet vidinės su atsakovės veikla susijusios aplinkybės. Patikslinusi savo procesinę poziciją, atsakovė atsisakė 2020 m. rugsėjo 18 d. rašytiniuose paaiškinimuose suformuluoto atsikirtimo, jog UAB „Storent“ sąskaitas atsakovei pateikė tik 2016 m. kovo mėn. Atsakovei neneigiant ieškovės paaiškinimų apie ginčo sąskaitų pateikimo būdą ir momentą, laikytina, kad labiau tikėtina, jog PVM sąskaitos faktūros Nr. INV0115657 ir Nr. INV0131189 atsakovei turėjo būti įteiktos nedelsiant po jų išrašymo (CPK 185 straipsnis).
6. Atsakovė nenegia, kad ginčo sąskaitas apmokėjo po to, kai iš ieškovės UAB „CCS-customers services“ gavo raginimą dėl skolos UAB „Storent“ apmokėjimo. Tokį veiksmą ieškovė atliko UAB „Storent“ pavedimu, vykdydama savo įsipareigojimus pagal įmonių sudarytą Partnerystės sutartį Nr. 14-21. Kaip galima spręsti iš ieškovės paaiškinimų, įmonė teikė UAB „Storent“ neteisminio skolų išieškojimo paslaugas. Taip pat nustatyta, kad ieškovė ir UAB „Storent“ 2014 m. vasario 6 d. pasirašė Susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo, pagal kurio 2 ir 6 punktus UAB „Storent“ neatlygintinai perleido ieškovei teisę reikalauti UAB „Storent“ skolininkų sumokėti skolos administravimo mokestį (žr., CBP-16639). Šio mokesčio apskaičiavimo metodika apibrėžta ieškovės ir UAB „Storent“ 2014 m. vasario 6 d. sudarytame Priede Nr. 1 prie Specialiosios dalies Skolų išieška Lietuvoje.
7. Ieškovės ir UAB „Storent“ sudarytų susitarimų sąlygos suponuoja, kad UAB „Storent“ perleido ieškovei būsimą reikalavimo teisę į atsakovę dėl neteisminio (ikiteisminio) skolos išieškojimo išlaidų kompensavimo (CK 6.101 straipsnio 1, 3 dalys, 6.102 straipsnio 1 dalis). Ginčo byloje dėl to, kad ieškovė pranešė atsakovei apie reikalavimo teisių perleidimo faktą, nėra ir tokia aplinkybe atsakovė nesigina nuo ieškovės pareikštų reikalavimų (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai ir į procesiniuose dokumentuose atsakovės išdėstytus atsikirtimus, darytina išvada, kad byloje yra svarbūs du klausimai: ar atsakovė turi pareigą apmokėti ieškovės reikalaujamas skolos administravimo išlaidas, ir kaip tarp bylos šalių turėtų būti paskirstytos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos.
Ar atsakovė UAB „Vileka“ turi pareigą apmokėti ieškovės UAB „CCS-customers services“ reikalaujamas skolos administravimo išlaidas?
8. Ieškovė teigia, kad prašomą priteisti išlaidų sumą sudaro kelios dedamosios: 36,11 Eur skolos administravimo mokestis, 48,51 Eur papildomos išlaidos (duomenų tikrinimas, mokumo vertinimas ir kt.), 3 Eur pašto išlaidos. Įrodymų, kurie patvirtintų realias ieškovės išlaidas atskiriems veiksmams atlikti (pvz., duomenų viešuose registruose tikrinimui, pašto siuntų siuntimo), ieškovė į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis).
9. Reikalavimas priteisti išlaidas, susijusias su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, pagal savo pobūdį kvalifikuotinas kaip reikalavimas atlyginti patirtus nuostolius, t. y. taikyti skolininkui civilinę atsakomybę (CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktas, 6.256 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas, ar remiantis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu prašomos priteisti sumos yra nuostoliai, turi patikrinti, ar išlaidos atitinka šiuos požymius: 1) jos yra priverstinės, 2) jos yra būtinos, 3) jos yra protingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174-701/2016, 35 ir 36 punktas). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį išlaidos, kad galėtų būti kvalifikuotos kaip tiesioginiai nuostoliai, turi būti faktiškai patirtos ir realios.
10. Iš esmės analogiška, nustatytai CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte, norma įtvirtinta ir Mokėjimų įstatymo 7 straipsnyje. Pastarajame yra detalizuota, kad kreditorius, įgijęs teisę į komercinėje sutartyje ar įstatyme nustatytas palūkanas, turi teisę be įspėjimo iš skolininko gauti 40 eurų sumą (1 dalis), kreditorius taip pat turi teisę reikalauti iš skolininko kompensuoti visas 40 Eur viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (2 dalis). Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, lyginant su CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punktu, įtvirtina specialiąją normą, taikytiną pavėluoto prievolių, kylančių iš komercinių sutarčių, vykdymo atveju. O Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalies nuostatos iš esmės atitinka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto turinį.
11. Nurodytas Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalyje apibrėžtų normų išskyrimas yra reikšmingas sprendžiant dėl to, kokia įrodinėjimo našta tenka reikalavimą dėl išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu ne teismo tvarka, atlyginimo priteisimo pareiškusiam kreditoriui. Visų pirma, Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio normos įsigaliojo nuo 2013 m. kovo 1 d., kai, priėmus Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo pakeitimo įstatymą, į Lietuvos nacionalinę teisę perkeltos 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (toliau – Pavėluotų mokėjimų direktyva), nuostatos. Kreditoriaus teisė į išieškojimo išlaidų, patirtų dėl pavėluoto mokėjimo, kompensaciją Mokėjimų įstatyme įtvirtinta įgyvendinant Pavėluotų mokėjimų direktyvos 6 straipsnį.
12. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad taikydami nacionalinę teisę nacionaliniai teismai turi ją aiškinti remdamiesi visais galimais aiškinimo metodais, kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. sausio 19 d. sprendimo byloje Kücükdeveci, bylos Nr. C-555/07, 48 punktą). Taigi, aiškinant ir taikant Mokėjimų įstatymo 7 straipsnį, be kita ko, reikšmingas yra Pavėluotų mokėjimų direktyvos tekstas, o 7 straipsnio normos negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigti į nacionalinę teisę perkeltų direktyvos nuostatų tikslai.
13. Iš Pavėluotų mokėjimų direktyvos preambulės 19, 20 įtraukų ir 6 straipsnio nuostatų galima spręsti, kad direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta fiksuota 40 Eur dydžio minimali kompensacija turėtų būti traktuojama kaip neįrodinėtini kreditoriaus nuostoliai, kurie nėra siejami su konkrečiomis ir apibrėžtomis kreditoriaus išlaidomis. Vadinasi, Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi nustatyta kreditoriaus, su kuriuo skolininkas laiku neatsiskaitė, teisė reikalauti, kad skolininkas sumokėtų neįrodinėtiną minimalaus dydžio kompensaciją. Pastaroji pagal savo pobūdį atitinka formalius netesybų požymius. Priešingas šios įstatyminės nuostatos aiškinimas paneigtų vieną iš Pavėluotų mokėjimų direktyvos tikslų – atgrasinti ūkio subjektus nuo pavėluotų mokėjimų. Be to, minimalaus 40 Eur dydžio kompensacijos sumokėjimas neatleidžia skolininko nuo pareigos atlyginti ir kompensaciją viršijančias kreditoriaus išieškojimo išlaidas, susijusias su pavėluotu mokėjimu.
14. Taip, kaip nurodyta, Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio normos aiškinamos ir apeliacinės instancijos teismų praktikoje (žr., pvz., Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1823-230/2018; 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1197-638/2019).
15. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pavėluoto mokėjimo pagal komercinę sutartį atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti, jog skolininkas sumokėtų:
15.1. neįrodinėtiną 40 Eur dydžio kompensaciją;
15.2. 40 Eur viršijančias, kreditoriaus patirtas su pavėluotu mokėjimu susijusias išieškojimo išlaidas, įskaitant užmokestį už advokatų suteiktas paslaugas ir išlaidas, susijusias su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.
16. Kaip jau pasisakyta šio sprendimo 3 punkte, ginčo teisiniai santykiai, iš kurių kildinamas ieškovės pareikštas reikalavimas, patenka į Mokėjimų įstatymo taikymo sritį. Byloje nustatyta, kad atsakovė laiku neapmokėjo pradinės kreditorės UAB „Storent“ išrašytų sąskaitų. Tą lėmė ne išorinės, bet vidinės, susijusios atsakovės veikla, priežastys (žr. sprendimo 5 punktą). Dėl to UAB „Storent“ įgijo teisę reikalauti, kad atsakovė sumokėtų neįrodinėtiną 40 Eur dydžio išieškojimo išlaidų kompensaciją, ir nėra pagrindo atleisti atsakovės nuo civilinės atsakomybės šioje apimtyje ar ją mažinti (CK 6.259 straipsnio 1 dalis). Juolab, kad pradinė kreditorė ėmėsi skolos išieškojimo ne teismo tvarka veiksmų – tam pasitelkė ieškovę, kuri atsakovei pateikė pretenziją. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Storent“ yra perleidusi ieškovei teisę reikalauti, jog atsakovė sumokėtų skolos administravimo mokestį, atitinkantį išieškojimo ne teismo tvarka išlaidų formaliuosius požymius (2014 m. vasario 6 d. Susitarimo dėl reikalavimo teisių perleidimo 5 punktas).
17. Atsižvelgiant į tai, tenkinamas ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 40 Eur kompensaciją (Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis). Atsakovės atsikirtimas, kad ieškovė neturi teisės gauti išlaidų atlyginimo, nes įmonė verčiasi skolų išieškojimo veikla, atmestinas kaip nepagrįstas. Ieškiniu prašomą apginti teisę ieškovė yra perėmusi iš UAB „Storent“. Dėl to formaliai skolos išieškojimo sąnaudos priskirtinos pradiniam kreditoriui, o ne ieškovei. Atsakovės minima Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis nagrinėjamu atveju kaip teisės šaltinis yra neaktuali, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). Tai yra, atsakovės minimoje byloje pareikšti reikalavimai nebuvo susiję su komerciniais teisiniais santykiais, o reikalautos priteisti skolos išieškojimo išlaidos patirtos kitokiomis aplinkybėmis.
18. Sprendžiant dėl to, ar atsakovė turi pareigą sumokėti ieškovei likusią ieškiniu prašomą priteisti sumą, kuri viršija 40 Eur, t. y. 47,62 Eur, reikšmingi tampa atsakovės atsikirtimai, kad ieškovės išlaidos yra neįrodytos ir neatitinka CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte, Mokėjimų įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatytų išlaidų pagrįstumo kriterijų. Išanalizavus bylos šalių pozicijas, pritartina atsakovės atsikirtimams. Pirma, ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad įmonė turėjo tiesioginių išlaidų, susijusių su pretenzijų atsakovei pateikimu (pvz., kad patyrė realių pašto, duomenų registruose patikros išlaidų). Aplinkybė, kad ieškovė ir UAB „Storent“ buvo susitarę dėl skolos administravimo mokesčio kainodaros, neturi teisinės reikšmės. Byloje nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovė būtų prisijungusi prie tokio susitarimo. Civiliniai santykiai yra grindžiami sutarties uždarumo principu, kuris reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011). Ieškovės ir UAB „Storent“ individualūs susitarimai negali sukurti atsakovei pareigų, susijusių su išlaidų, neatitinkančių įstatymuose nustatytų reikalavimų, kompensavimu.
19. Antra, kaip galima spręsti iš bylos šalių nurodytų aplinkybių, tam, kad atsakovė atsiskaitytų ieškovei pakako pateikti rašytinę pretenziją. Pagal ieškovės 2020 m. rugsėjo 18 d. rašytinius paaiškinimus pretenzija atsakovei išsiųsta 2016 m. vasario 26 d., o ginčo sąskaitos apmokėtos 2016 m. kovo 2 d. Taigi tam, kad būtų apmokėta skola, pakako paprasto veiksmo pareiškiant pretenziją. Įvertinus atsakovės neapmokėtos skolos sumą, aplinkybę, kad atsakovę ir UAB „Storent“ sieję santykiai nebuvo vienkartiniai, akivaizdu, kad papildomų ieškovės minimų duomenų rinkimas, jeigu tai iš tiesų buvo atlikta, nebuvo būtinas ir, pritariant atsakovei, laikytinas pertekliniu veikimu. Tai lemia išvadą, kad likusioje 47,62 Eur dydžio dalyje ieškinio reikalavimai negali būti patenkinti. Ieškovės išlaidos šioje apimtyje yra neįrodytos ir neatitinka pagrįstumo kriterijų.
20. Iš dalies patenkinus pagrindinį reikalavimą, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).
Kaip tarp bylos šalių turėtų būti paskirstytos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos?
21. Už pareikštą ieškinį ieškovė sumokėjo 15 Eur dydžio žyminį mokestį, o advokatui už suteiktą teisinę pagalbą – 96,80 Eur. Patenkinti 45,65 procentai ieškinio reikalavimų (40 Eur / 87,62 Eur). Remiantis patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcija, ieškovei iš atsakovės priteisiamas 51,04 Eur (111,80 Eur × 45,65 procentai) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).
22. Atsakovė iš ieškovės prašo priteisti 738,10 Eur dydžio išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas atlyginimą. Pagal atsakovės atstovo pateiktą paslaugų detalizaciją, atsakovė prašo iš ieškovės priteisti ne tik išlaidų už atsiliepimo į ieškinį ir tripliko, bet ir reikalavimo dėl įrašo apie nepagrįstą skolą pašalinimo parengimą. Atsakovės išlaidos atsiskaitant su advokatu už reikalavimo parengimą neatitinka ryšio su šios bylos teisminio nagrinėjimo dalyku kriterijaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktai). Iš atsakovės 2020 m. gegužės 4 d. pretenzijos turinio aišku, kad ji teikta ieškovei iš esmės dėl to, jog ieškovė viešoje informacinėje sistemoje patalpino pranešimą apie atsakovės skolą. Aplinkybė, susijusios su tuo, ar ieškovė teisėtai atliko atsakovės kvestionuotus veiksmus, neturiu ryšio su šios bylos teisminio nagrinėjimo dalyku. Dėl to atsakovės išlaidos pretenzijos parengimui negali būti paskirstytos tarp šalių pagal CPK 93 straipsnio nuostatas. Atsakovė turi teisę reikalauti, kad ieškovė atlygintų išlaidas pretenzijos parengimui bendra CPK nustatyta tvarka.
23. Su teisminiu nagrinėjimu susijusios atsakovės išlaidos teisinei pagalbai sudaro 496,10 Eur. Įvertinus atsakovei suteiktos teisinės pagalbos apimtį, nurodyta suma laikytina pagrįsta ir protinga. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškovės reikalavimų proporciją, atsakovei iš ieškovės priteisiamas 269,63 Eur (496,10 Eur × 54,35 procentai) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Įskaičius į šią sumą ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumą, iš atsakovės ieškovei priteisiama 218,59 Eur (269,63 Eur – 51,04 Eur) suma.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovei UAB „CCS-customers services“ iš atsakovės UAB „Vileka“ 40 Eur (keturiasdešimties eurų) skolą, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (40 Eur (keturiasdešimt eurų) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. birželio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.
Priteisti atsakovei UAB „Vileka“ iš ieškovės UAB „CCS-customers services“ 218,59 Eur (dviejų šimtų aštuoniolikos eurų ir 59 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Linas Virkutis