Administracinė byla Nr. I-52-279/2017
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00277-2016-2
Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.;20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
(S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. sausio 25 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Čekanauskienė,
sekretoriaujant Aistei Kuliavcevaitei,
dalyvaujant pareiškėjui E. V.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
pareiškėjas E. V. skundu (b. l. 2-3) ir patikslintu skundu (b. l. 11-12) (toliau – ir skundas) kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija), Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija) ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis skirtingais laikotarpiais nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., kiekvienu iš jų – ne ilgiau nei 15 parų, buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose: Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 8, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 20 ir kt., kuriose nebuvo peleninių rūkantiems asmenims. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių Panevėžio AVPK areštinės kamerų įrengimo sąlygų yra atsakingos valstybės valdžios institucijos (Policijos departamentas, Teisingumo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija), kurios dėl aplaidumo ir neveikimo nepriėmė teisės aktų, reglamentuojančių peleninių įrengimą policijos areštinės kamerose. Pareiškėjas taip pat teigė, kad nors teisės aktai teritorinėms policijos įstaigoms nenumato reikalavimo areštinės kamerose įrengti peleninių, tačiau Panevėžio AVPK neatsižvelgė į pareiškėjo žmogiškuosius poreikius, todėl pareiškėjas rūkymo metu buvo priverstas jausti nepatogumus. Pažymėjo, kad teisės aktai leidžia teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomiems asmenims turėti ir gauti artimųjų perduodamus tabako gaminius bei cigaretes, tačiau neįtvirtina leidimo perduoti pelenines bei nenumato jų įrengimo areštinės kamerose. Pareiškėjas patvirtino, kad Panevėžio AVPK areštinėje laikomi asmenys privalo laikytis higienos reikalavimų, tačiau pasidarius savadarbes pelenines, skiriamos baudos. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad rašytiniais prašymais dėl peleninių išdavimo į Panevėžio AVPK administraciją nesikreipė. Nesant peleninių Panevėžio AVPK areštinės kamerose, pareiškėjas buvo privertas 10-20 kartų per dieną rūkyti atsitūpęs prieš sanitarinio mazgo kanalizacijos angą, iš kurios sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjo nuomone, aptariamas aplaidus nurodytų valstybės valdžios institucijų veikimas pažeidė jo teises, įtvirtintas nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, diskomfortą.
Lietuvos valstybei atstovaujantis Policijos departamentas atsiliepime (b. l. 17-18) į pareiškėjo skundą nurodė, kad žala kildinama ne iš Policijos departamento, o Panevėžio AVPK pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų, todėl Policijos departamentas nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas valstybės atstovas.
Lietuvos valstybės atstovė Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimu (b. l. 21-24) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerijos priimti teisės aktai yra galiojantys ir teisėti, o dėl juose nustatyto teisinio reguliavimo pareiškėjui žala kilti negalėjo. Pareiškėjo nurodytas Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimas, pasireiškęs tuo, jog valstybės valdžios institucija nesiėmė teisinio reglamentavimo priemonių, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nenurodė jokios įstatyminės nuostatos, kurios institucija nevykdė. Atsakovės atstovės nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl nepatogumų, patirtų rūkant prie tualeto, yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjo apsisprendimas rūkyti priklauso nuo jo valios, todėl minimų nepatogumų pareiškėjas galėjo išvengti. Taip pat pažymėjo, kad Sveikatos apsaugos ministerija neturi ir negali turėti pareigos imtis pareiškėjo minimo teisinio reglamentavimo (užtikrinti, kad kamerose būtų peleninė), kadangi tai prieštarauja ministerijos veiklos tikslui – sumažinti rūkymo žalą žmonių sveikatai.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu (b. l. 59-60) su pareiškėjo skundu nesutiko. Teigė, kad Teisingumo ministerijai nėra priskirtinos funkcijos, susijusios su teritorinių policijos įstaigų areštinių veikla, įrengimu ir priežiūra. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad yra pažeista jo teisė rūkyti policijos areštinės kamerose, kurios turi atitikti jo keliamus reikalavimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų neteisėtus Teisingumo ministerijos veiksmus.
Lietuvos valstybės atstovas Panevėžio AVPK atsiliepimu (b. l. 26-27) teismui su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Panevėžio AVPK nurodė, kad teisės aktai, reglamentuojantys policijos areštinių įrengimo, priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos organizavimą, nenumato peleninių įrengimo areštinių kamerose.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK, Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos ir Policijos departamento, atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems buvo pranešta tinkamai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) (toliau – ir ABTĮ) 72-73 straipsniai). ABTĮ 77 straipsnio 3 dalis nustato, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl teisinio reglamentavimo, neįtvirtinančio reikalavimo policijos areštinės kamerose įrengti pelenines.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Dėl šios priežasties reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009). Atsižvelgiant į tai, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai.
Taigi, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2016 m. gegužės 1 d. jo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje metu, galiojęs teisinis reglamentavimas neįtvirtino peleninių įrengimo kamerų areštinėse.
Reikalavimus suėmimą vykdančioms institucijoms, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas). Pagal minėtojo įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose; asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusi Higienos norma HN 76:2010 ir vėliau ją pakeitusi ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Higienos norma HN 134:2015, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), nustatė laisvės atėmimo vietų, tame tarpe ir teritorinių policijos įstaigų areštinių, įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, sveikatos priežiūros organizavimą. Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Higienos normos HN 76:2010 14 punktas nustatė draudimą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, tuo tarpu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 7 punktas įtvirtino reikalavimą policijos areštinėms organizuoti jose laikomų asmenų apgyvendinimą taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiško pobūdžio draudimą policijos areštinėje laikomiems asmenims įtvirtino ir ginčo laikotarpiu galiojusių Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) 10.10 punktas. Pažymėtina, kad nei minėtieji teisės aktai, nei Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai, patvirtinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 ir vėlesni jo pakeitimai (2010 m. spalio 14 d. įsakymas Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymas Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymas Nr. 5-V-31) nenustatė reikalavimo teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose įrengti peleninių.
Remdamasis nustatytu teisiniu reguliavimu, atsižvelgdamas į medicinos mokslinę literatūrą bei praktiką, teismas sprendžia, kad peleninės įrengimas teritorinės policijos įstaigos areštinės, nagrinėjamu atveju – Panevėžio AVPK, kamerose nelaikytinas būtinuoju sveikatos ir saugos užtikrinimo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, reikalavimas užtikrinti teritorinių policijos įstaigų areštinių kamerų įrengimą tokiu būdu, jog būtų sudaromos išskirtinės sąlygos vienai asmenų grupei (konkrečiu atveju – rūkantiems), teismo vertinimu, negali būti laikomas tokio būtinumo, kad jo netenkinimas galėtų būti pripažintinas asmens garbės ir orumo pažeidimu. Tai pat pažymėtina, kad paminėtuose ir aptartuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose laisvės atėmimų įstaigų, tame tarpe ir teritorinių policijos įstaigų, materialinį buitinį aprūpinimą, įtvirtinti būtiniausi daiktai, be kurių kasdienėje veikloje neišsiverstų laikomi asmenys. Taigi, teisės aktuose nesant nustatyto reikalavimo teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose įrengti pelenines, sprendžiama, kad peleninės nėra pirmo būtino daiktai, be kurių teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose laikomi asmenys negalėtų išsiversti ir kuriais valstybė turėtų juos aprūpinti.
Pažymėtina, kad Areštinių veiklos taisyklių VII skirsnyje, reglamentuojančiame areštinėje laikomiems asmenims perduodamų daiktų, maisto produktų ir banderolių su spauda priėmimo ir įteikimo tvarką, nėra nustatyto draudimo areštinėje laikomiems asmenims perduoti pelenines. Tai, jog Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims gali būti perduodamos peleninės, patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2016 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniame pranešime pateikti paaiškinimai (b. l. 28). Nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad pareiškėjo artimiesiems ar kitiems jį lankantiems asmenims, būtų uždrausta jam perduoti peleninę ar kitą indą, kurį pareiškėjas galėtų panaudoti rūkymo metu susidarančioms nuorūkoms laikyti. Pažymėtina, kad pareiškėjas teigdamas, jog Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims artimieji negali perduoti peleninių, nenurodė konkrečių atveju, kada pareiškėjo artimiesiems ar kitiems jį lankantiems asmenims buvo uždrausta perduoti peleninę ar peleninės paskirtį atitinkantį daiktą. Remiantis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. paaiškinimais, Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys naudoja iš popieriaus ar kitų medžiagų pasidarytas pelenines (b. l. 28). Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK pareigūnai būtų draudę pareiškėjui iš turimų medžiagų ar nereikalingų daiktų pasidaryti peleninę ar jos pasidarymui panaudoti daiktą, atitinkantį peleninės funkcinę paskirtį. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginių nurodymas, jų nekonkretizuojant objektyviais įrodymais, nepatvirtina Panevėžio AVPK neteisėtų veiksmų, nesudarant sąlygų pareiškėjo artimiesiems ar kitiems jį lankantiems asmenims perduoti peleninės ar kito daikto, atliekančio peleninės funkcinę paskirtį, taip pat tai, jog pareiškėjui buvo draudžiama naudoti paties pasidarytą peleninę, todėl minėtieji pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jo nurodytų valstybės valdžios institucijų, t. y. Sveikatos apsaugos ministerijos, Teisingumo ministerijos, Policijos departamento ir Panevėžio AVPK, aplaidumo ir neveikimo, teismas vadovaujasi šių institucijų veiklą reglamentuojančiais teisės aktais.
Vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai, ir Nuostatai) Sveikatos apsaugos ministerijos kompetencijai priskirtina formuoti valstybės politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, o įstatymų numatytais atvejais – ją įgyvendinti sveikatos apsaugos ministrui pavestose valdymo srityse. Sveikatos apsaugos ministerijos misija – gyventojų sveikatos išsaugojimas, grąžinimas ir stiprinimas; veiklos prioritetai: 1) Lietuvos gyventojų sveikos gyvensenos gerinimas; 2) mirtingumo nuo išorinių mirties priežasčių mažinimas; <...> (prieiga per internetą: https://sam.lrv.lt/lt/apie-ministerija/misija). Nuostatų 2 punkte išvardinti pagrindiniai teisės aktai, kuriais privalo vadovautis Sveikatos apsaugos ministerija, veikdama jai nustatytos kompetencijos ribose, keletas iš jų – tai Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (toliau – ir Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas) ir Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas (toliau – ir Sveikatos sistemos įstatymas). Sveikatos sistemos įstatymas įpareigoja Sveikatos apsaugos ministeriją nustatyti darbo, gyvenamosios bei gamtinės aplinkos, ūkinės ar kitokios veiklos, vartojimui skirtų produktų nekenksmingumo ir nepavojingumo sveikatai reikalavimus (33 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad Lietuvos higienos normos rengiamos, atsižvelgiant į Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo ir Sveikatos sistemos įstatymo Sveikatos apsaugos ministerijai suteiktus įgaliojimus reguliavimo srityje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytus administracinio reglamentavimo principus: būtinumo (reguliuoja tik tada, kai būtina), proporcingumo (pasirinktos reguliavimo priemonės atitinka reguliavimo tikslus), skaidrumo (teisės aktų priėmimo procesas viešas, teisės aktai paprasti ir suprantami), prieinamumo (teisės aktai prieinami viešai) ir atskaitomybės (priimami sprendimai pagrįsti, ir už juos atsiskaitoma visuomenei). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildindamas iš Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimo, nenurodė jokių teisės aktų ar jų nuostatų, kurias ji pažeidė ar galėjo pažeisti.
Vertindamas Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos neteisėtą veikimą (neveikimą) neužtikrinant pareiškėjo keliamų reikalavimų dėl teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerų įrengimo, teismas remiasi Teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 (toliau – ir Teisingumo ministerijos nuostatai, ir Nuostatai). Pagal minėtųjų nuostatų 7 punktą, Teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politiką nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, kovos su korupcija, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, teismo ekspertizės, civilinės būklės aktų registravimo, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento, savivaldybių tarybų rinkimų, rinkimų į Europos Parlamentą organizavimo ir vykdymo, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, registrų ir ministro valdymo sričiai priskirtų informacinių sistemų veiklos, visuomenės teisinio švietimo, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir pagal kompetenciją atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios valstybės politikos įgyvendinimą. Siekdama nustatytų veiklos tikslų, Teisingumo ministerija atlieka Nuostatų 8 punkte nurodytas funkcijas. Įvertinęs Teisingumo ministerijai nustatytų tikslų ir funkcijų turinį, teismas sprendžia, kad šiai valstybės valdžios institucijai nėra priskirtinos funkcijos, susijusios su teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklą reglamentuojančių teisės aktų priėmimu.
Policijos departamento paskirtis, veiklos tikslai ir funkcijos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 98 patvirtintuose Policijos departamento nuostatuose. Pagal šių nuostatų 1 punktą, Policijos departamentas yra vidaus reikalų centrinė įstaiga, kurios paskirtis – organizuoti policijos veiklą, siekiant užtikrinti asmens, visuomenės saugumą ir viešąją tvarką. Atsižvelgiant į valstybės valdžios institucijos paskirtį, taip pat sistemiškai įvertinus šiuose nuostatuose jai nustatytus tikslus bei funkcijas, teismas sprendžia, kad Policijos departamento kompetencijai nėra priskirtinas reglamentavimo, susijusio su peleninių įrengimu teritorinių policijos įstaigų areštinių kamerose, nustatymas. Tokia kompetencija taip pat nėra priskirtina ir Panevėžio AVPK, remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 patvirtintais Panevėžio AVPK nuostatais.
Spręsdamas pareiškėjo keliamą ginčą, teismas taip pat atsižvelgia ir į Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tabako kontrolės principus, nuostatas. Viena iš pamatinių nuostatų skelbia, jog yra būtina ginti žmogaus teises į aplinką be tabako dūmų, didinti visuomenės informuotumą apie tabako gaminių ir susijusių gaminių vartojimo daromą žalą žmonių sveikatai, taip pat socialinę ir ekonominę žalą valstybei, skatinti rūkančius asmenis mesti rūkyti ir teikti jiems pagalbą, siekti sukurti darbo, poilsio ir gyvenamąją aplinką be tako dūmų. Šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, taip pat atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančioms valstybės valdžios institucijoms nustatytos kompetencijos bei suteiktų įgaliojimų turinį bei apimtį, Tabako kontrolės įstatyme įtvirtintus tabako kontrolės politikos principus, teismas daro išvadą, kad Lietuvos valstybę atstovaujanti Sveikatos apsaugos ministerija, Teisingumo ministerija, Policijos departamentas, Panevėžio AVPK veikė teisėtai ir pagrįstai, o pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK metu galiojęs nustatytas teisinis reglamentavimas nepaneigė pareiškėjo teisės rūkyti policijos areštinės kamerose bei galimybių naudotis asmenine pelenine.
Spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymi, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-376/2007). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nurodė bendro pobūdžio argumentus, kurių nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjui buvo sudaromos išimtinai blogesnės sąlygos, nei kitiems Panevėžio AVPK areštinėje laikomiems asmenims.
Apibendrinęs byloje nustatytus duomenis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nenustačius Lietuvos valstybei atstovaujančių valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
pareiškėjo E. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.
Teisėja Nijolė Čekanauskienė