Civilinė byla Nr. e3K-3-289-1075/2018

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-25908-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.3; 2.6.18.2; 2.6.18.6; 2.8.2.1; 3.2.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. Ž. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gembės“ statybos ieškinį atsakovui R. Ž. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo M. Ž..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl atsakovo gynimosi būdų, kai ieškovas (rangovas) reiškia reikalavimą sumokėti už atliktus darbus, o atsakovas (užsakovas) nesutinka su mokėtina suma remdamasis atliktų darbų trūkumais, taip pat dėl teismo pareigos ex officio (pagal pareigas) kvalifikuoti sutartį kaip vartojimo sutartį ir ex officio kvalifikuoti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas.
2. Ieškovė dokumentinio proceso tvarka prašė teismo priteisti iš atsakovo 17 628,80 Eur skolos, 6346,37 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad 2006 m. lapkričio 2 d. ji pasirašė su užsakove (buvusia atsakovo sutuoktine N. Ž.) statybos rangos sutartį (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo iki 2007 m. lapkričio 2 d. nugriauti ant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), stovintį namą, pastatyti šiame sklype gyvenamojo namo konstrukcijas ir atlikti išorės apdailą, o užsakovė – sumokėti Sutartyje sutartą kainą pagal pateiktus atliktų darbų aktus. Ieškovės statytas pastatas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių R. Ž. ir N. Ž. nuosavybė. Ieškovė atliko sutartus darbus bei išrašė bendros 71 797,40 Eur (247 902,07 Lt) sumos PVM sąskaitas faktūras. Atsakovo sutuoktinė sumokėjo dalį šios sumos (54 168,61 Eur (187 033,36 Lt) ir liko nesumokėta 17 628,80 Eur (60 868,71 Lt). 2011 m. rugpjūčio 10 d. N. Ž. mirė. 
4. Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 12 d. nutartimi iškelta UAB „Gembės“ statybai bankroto byla.
5. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 21 d. preliminariu sprendimu tenkino BUAB „Gembės“ statybos ieškinį, priteisė iš atsakovo ieškovei 17 628,80 Eur skolos, 6346,37 Eur delspinigių, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (23 975,17 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; valstybei iš atsakovo priteisė 270 Eur žyminį mokestį.
6. Atsakovas, nesutikdamas su preliminariu sprendimu, pateikė teismui prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad ieškovės prašoma priteisti 17 628,80 Eur suma mažintina, nes darbai buvo atlikti su trūkumais, jiems pašalinti buvo reikalinga 15 529,17 Eur suma. Be to, ieškovė uždelsė atlikti darbus, todėl atsakovo ir užsakovės mokėtinas atlyginimas ieškovei pagal Sutarties 9.2 punkto 2 papunktį mažintinas 91 434,66 Eur suma, t. y. didesne suma negu visa sutartyje nurodyta orientacinė objekto kaina. Ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius paduotas praleidus ieškinio senaties terminą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Kauno apylinkės teismas 2017 m. liepos 27 d. galutiniu sprendimu Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 21 d. preliminarų sprendimą pakeitė, ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo ieškovei 6234,23 Eur skolos, 2244,60 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas nuo 8478,83 Eur, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 272,56 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė iš atsakovo 67 Eur žyminį mokestį valstybės naudai.
8. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), iki 2017 m. birželio 26 d. Nekilnojamojo turto registre registruotas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių N. Ž. ir R. Ž. nuosavybė, nors jų santuoka nutraukta 1990 m. gegužės 3 d.; Nekilnojamojo turto registre šie duomenys 2017 m. birželio 26 d. buvo pakeisti, nurodant, kad N. Ž. ir atsakovui priklauso po 1/2 dalį gyvenamojo namo; N. Ž. turtą pagal testamentą paveldėjo jos duktė M. Ž.. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, pasitvirtinus ieškinio reikalavimams, turėtų atsakyti tik jam priklausančio turto dalimi (1/2).
9. Teismas nurodė, kad užsakovė ir atsakovas priėmė ieškovės atliktus darbus 2007 m. gruodžio 4 d. Nors atsakovas teigė, kad Atliktų darbų 2007 m. gruodžio 4 d. aktą pasirašė prieš 2007 m. pabaigą dėl finansinių reikalų, atlikta tik pusė darbų, tačiau teismas pažymėjo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad, pasirašius šį aktą, ieškovė atliko vidaus apdailos darbus, dėl kurių Sutartimi nebuvo susitarta. Atsakovas pats patvirtino, kad 2008 m. ieškovė dar dirbo, atliko vidaus apdailos darbus.
10. Teismas nustatė, kad ieškovė uždelsė atlikti darbus 32 dienas, t. y. nuo 2007 m. lapkričio 2 d. iki 2007 m. gruodžio 4 d., todėl sprendė, kad jos prašoma priteisti skola iš atsakovo galėtų būti mažinama 2580,17 Eur (32 dienos x 556,80 Lt / 2 (atsakovui priklausanti gyvenamojo namo dalis).
11. Atsakovas teigė, kad ieškovė darbus atliko su defektais, šiuos jis vėliau pašalino savo iniciatyva. Ekspertizės akte nurodyta, kad atliktų darbų trūkumams pašalinti reikalinga 15 529,17 Eur suma (atsakovo patirti nuostoliai, kuriuos turėtų atlyginti ieškovė pagal Sutarties 9.2 punkto 2 papunktį). Teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašoma priteisti skola negali būti mažinama 15 529,17 Eur suma, nes atsakovas nepateikė įrodymų, jog jis faktiškai patyrė tokio dydžio išlaidas.
12. Teismas nustatė, kad ieškovė delspinigius skaičiavo už laikotarpį, ne ilgesnį kaip šeši mėnesiai iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. spalio 4 d., todėl  sprendė, jog nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį delspinigiams.
13. Už atliktus darbus turėjo būti atsiskaityta per penkias darbo dienas nuo atliktų darbų akto pasirašymo. Ieškovė išrašė 71 797,41 Eur (247 902,07 Lt) sumos PVM sąskaitas faktūras, jos turėjo būti apmokėtos iki 2007 m. gruodžio 11 d. Užsakovė N. Ž. sumokėjo ieškovei 54 168,61 Eur (187 033,36 Lt), liko neapmokėta 17 628,80 Eur (60 868,71 Lt). Dėl to iš atsakovo ieškovei priteistina 8814,40 Eur (17 628,80 Eur / 2) suma mažintina 2580,17 Eur. Taigi iš atsakovo ieškovei priteista 6234,23 Eur skola. Priteisęs 6234,23 Eur skolos, teismas atitinkamai sumažino priteistinus delspinigius – priteisė 2244,60 Eur delspinigių (6234,23 Eur x 0,2 proc. /100 proc. x 180 dienos).
14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2017 m. lapkričio 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. galutinį sprendimą.
15. Kolegija nurodė, kad bylos nagrinėjimo ribas sudaro pareikštų byloje reikalavimų apimtis. Kolegija pripažino, kad atsakovas turi teisę reikalauti, esant darbų trūkumų, mažinti darbų kainą, tačiau jis turi byloje pareikšti tokį reikalavimą. Šiuo atveju atsakovas nereiškė priešieškinio, t. y. reikalavimo sumažinti darbų kainą, nesumokėjo už šį reikalavimą žyminio mokesčio, taigi darbų kainos pagal rangos sutartį sumažinimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsiliepime išdėstyta atsakovo pozicija negali būti vertinama kaip šalies reikalavimas, nes tai akivaizdžiai pažeistų šalių procesinę lygybę ir rungtyniškumo principą.
16. Ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo argumentus, iš dalies sumažino priteistiną darbų kainą, taip išeidamas už byloje pareikštų reikalavimų ribų, nesudaro pagrindo keisti sprendimo. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal vienos iš šalių (atsakovo) apeliacinį skundą, ir kadangi apeliacinės instancijos teismas negali priimti dėl atsakovo blogesnio sprendimo, tai pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl darbų kainos sumažinimo nekeitė.
17. Kolegija nevertino apeliacinio skundo argumentų dėl netesybų, konstatuodama, kad apeliacinio skundo argumentai neatitinka apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų, nes šių argumentų atsakovas nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teisme.  

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

18. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visų jo byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią ekspertizės akto nevertinimas kvalifikuotinas kaip proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015). Teismas, vertindamas atsakovo prievolės ieškovei dydį, privalo atsižvelgti į prievolės atsiradimo metu atliktą ekspertizės aktą, kuriame nustatyti ieškovės atliktų darbų trūkumai, nurodytos konkrečios sumos, reikalingos trūkumams pašalinti. Atsakovas pateikė įrodymus, kurie pagrindžia buvusius trūkumus ir tai, kad šiuo metu tie trūkumai yra ištaisyti; paaiškino, kad trūkumai jau seniai pašalinti paties atsakovo iniciatyva ir išlaidomis (ūkio būdu) (dėl ilgo laikotarpio atsakovas nėra išsaugojęs konkrečių trūkumų šalinimo išlaidas patvirtinančių čekių). Neįvertindamas atsakovo pateikto ekspertizės dėl darbų trūkumų akto, t. y. ieškinio pagrįstumo ir tikrosios atsakovo prievolės ieškovei dydžio, apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovo teisė sumažinti pagal rangos sutartį prašomos priteisti skolos sumą gali būti įgyvendinama tik reiškiant savarankišką reikalavimą (priešieškinį dėl darbų kainos mažinimo), netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias rungimosi ir dispozityvumo principus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 13 straipsniai). Teisės normose nenustatyta, kad, siekdamas sumažinti priteistiną skolą, užsakovas privalo reikšti savarankišką reikalavimą teismui dėl darbų kainos sumažinimo. Šioje situacijoje, net ir užsakovui pareiškus priešieškinį teisme, ieškovė turėtų teisę apsiginti, prašydama taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.667 straipsnio 1 dalyje nustatytą vienerių metų senaties terminą ieškinio reikalavimams, kylantiems dėl atliktų darbų trūkumų. Be to, nagrinėjamoje byloje atsakovas pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, taip pat apeliacinį skundą, kuriuose išdėstė atsikirtimus į pareikštą ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Taigi teismas, vertindamas ieškinio pagrįstumą, privalėjo aiškinti, ar, ieškovei tinkamai ir laiku neatlikus darbų ir tinkamai jų neperdavus, atsakovas turi teisę nemokėti ieškovei sutartimi sulygtos sumos dalies, t. y. ar užsakovė pagrįstai pasinaudojo CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Rangos sutarties 9.2 punkto 2 papunktyje nustatyta teise sumažinti darbų kainą.
19. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Atsakovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015 aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, be to, joje nėra suformuluota tam tikra aiškinimo ir taikymo taisyklė.  Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai atskleidė ginčo esmę, nustatė reikšmingas faktines aplinkybes bei įrodymus, pasisakė dėl ekspertizės akto įrodomosios reikšmės, taigi visos bylos aplinkybės ištirtos tinkamai.
2. Priešieškinis yra atsakovo pareikštas ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese. Pareiškiant priešieškinį taikomos visos bendros ieškinio pareiškimo taisyklės. Atsiliepime į ieškinį atsakovas išdėsto savo argumentus dėl jam pareikštų reikalavimų, nurodydamas materialiojo ir procesinio pobūdžio atsikirtimus, kuriuos privalo pagrįsti įrodymais. Taigi atsiliepime atsakovas nereiškia savarankiško reikalavimo, tik išdėsto savo poziciją dėl pareikšto ieškinio. Šiuo atveju atsakovas siekė pareikšti savarankišką reikalavimą ieškovei, tačiau to nepadarė, nes ieškovė būtų prašiusi taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą. Be to, atsakovas, pasirinkęs CK 6.665 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pažeistų teisių gynimo būdą, turėtų įrodyti rangovo atliktų darbų trūkumus ir tokių darbų vertę. Atsakovo pasirinkta teisė į gynybą atitinka dispozityvumo, proceso šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus.
20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. birželio 13 d. nutartimi informavo šalis apie ketinimą išeiti už kasacinio skundo ribų ir pasisakyti dėl statybos rangos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties ir jos nuostatų dėl netesybų sąžiningumo galimo vertinimo.
21. Atsakovas 2018 m. birželio 22 d. pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, ex officio nevertindamas sutarties sąlygų sąžiningumo, netinkamai taikė CK 6.681 straipsnio 4 dalį, nukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė yra verslininkė, o užsakovė – vartotoja (silpnesnioji šalis) (CK 6.681 straipsnio 4 dalis). Kadangi nagrinėjamu atveju reikalavimas kildinamas iš vartojimo sutarties santykių, teismai ex officio turėjo imtis vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos. Teismai, visiškai patenkindami ieškovės prašymą dėl delspinigių priteisimo, šią pareigą pažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovo gynimosi būdų, kai ieškovas (rangovas) reiškia reikalavimą sumokėti už atliktus darbus, o atsakovas (užsakovas) nesutinka su mokėtina suma remdamasis atliktų darbų trūkumais

22. Įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės realizuojamos atsakovui pateikiant atsiliepimą (CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Atsikirtimais į ieškinį atsakovas pateikia argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai gali būti materialiojo ar procesinio teisinio pobūdžio. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimais atsakovas nurodo faktines aplinkybes, argumentus, paaiškinimus, kuriais siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą.
23. Įstatyme nenurodyta nei kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, nei kada jis gali pasinaudoti atsikirtimais (materialiniais ir (ar) procesiniais). Gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visais atvejais pasirenka pats atsakovas priklausomai nuo jo siekiamo rezultato. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visų pirma nulemia materialieji teisiniai santykiai ir materialiųjų teisių gynimo būdai.   
24. Nagrinėjamoje byloje atsakovas nuo pareikšto ieškovės reikalavimo gynėsi atsikirtimais, išdėstytais teismui pateiktame atsiliepime. Atsakovas nuo pareikšto ieškovės reikalavimo gynėsi, be kita ko, nurodydamas tokias aplinkybes: ieškovė tinkamai neįvykdė rangos sutarties – darbų neatliko laiku, jų tinkamai neperdavė, juos atliko nekokybiškai, ieškovė pripažino atliktų darbų trūkumus ir jokių pretenzijų dėl atliktų darbų apmokėjimo nereiškė, ieškovė buvo susipažinusi su atliktu ekspertizės aktu ir sutiko, kad už atliktus darbus užsakovas jai daugiau nemokės. Atsakovas atliktų darbų nekokybiškumą grindė ekspertizės aktu, kuris buvo atliktas užbaigus darbus pagal rangos sutartį.  
25. Apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovo argumentų dėl darbų trūkumų pašalinimo kainos, dėl statybos sutarties turinio aiškinimo ir vertinimo, remdamasis vien tuo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nereiškė priešieškinio dėl darbų kainos pagal rangos sutartį sumažinimo.
26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kaip rangos sutartis kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Rangos sutarties šalių teisės ir pareigos turi priešpriešinį pobūdį. Vienos rangos sutarties šalies teisės atitinka kitos šalies pareigas; tik savo pareigas pagal sutartį įvykdžiusi šalis gali reikalauti iš kitos sutarties šalies atitinkamo pareigų vykdymo; jeigu rangovas savo pareigas įvykdo netinkamai, užsakovas turi teisę atitinkamai nevykdyti savo pareigos priimti darbą ir už jį sumokėti ir priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).
27. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui visų pirma lemia užsakovo poreikis tam tikram darbui ar to darbo rezultatui, be to, darbo ar jo rezultato specifika. Kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar rangos darbai atitinka kokybės reikalavimus, įtvirtinti CK 6.663 straipsnyje: rangovo atliekamų darbų kokybė privalo atitikti rangos sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje kokybės sąlygos nenustatytos, – įprastai tokios rūšies darbams keliamus reikalavimus; darbų rezultatas jo perdavimo užsakovui momentu turi turėti rangos sutartyje nustatytas ar įprastai reikalaujamas savybes ir turi būti tinkamas naudoti pagal paskirtį protingą terminą; jeigu įstatymas ar rangos sutartis nustato atliekamų darbų privalomus reikalavimus, rangovas, veikiantis kaip verslininkas, privalo tų reikalavimų laikytis; rangos sutartyje šalys gali numatyti rangovo pareigą atlikti darbą pagal aukštesnius, nei nustatyti privalomi, reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).
28. Įstatyme užsakovo pareiga sumokėti už atliktus rangos darbus ir teisė reikšti rangovui reikalavimus dėl atliktų darbų trūkumų siejama su perdavimo–priėmimo akto pasirašymu. Pagal CK 6.662, 6.694 straipsniuose įtvirtintą reguliavimą apžiūrėti ir priimti atliktą darbą yra užsakovo pareiga, atliktų darbų priėmimas įforminamas aktu, kuriuo užsakovas be išlygų ar su išlygomis patvirtina priėmęs, o rangovas – perdavęs atliktus darbus, užsakovas darbų priėmimo metu turi elgtis rūpestingai – apžiūrėti rangos darbų rezultatu esantį daiktą, kad įsitikintų, ar daiktas neturi akivaizdžių trūkumų; pagal įstatymą iš užsakovo nereikalaujama daugiau negu normali daikto apžiūra, tikrinant, ar nėra akivaizdžių trūkumų, jis neįpareigotas daikto trūkumų paieškai naudoti specialias priemones ar metodus (CK 6.662 straipsnio 1 dalis). Paprastai (jeigu ko kita nenumatyta šalių susitarimu) užsakovas, priėmęs darbą jo nepatikrinęs ar nenurodęs priėmimo akte akivaizdžių darbų (rezultato) trūkumų, netenka teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyta taisyklė nėra absoliuti: pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs darbų trūkumus ar kitokius nukrypimus nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jei tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti trūkumai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo; tokiu atveju rangovas atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatyme įtvirtintais teisių gynimo būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Kasacinio teismo praktikoje dėl rangos darbų perdavimo–priėmimo akto reikšmės rangos sutarties šalių teisėms ir pareigoms išaiškinta, kad, net ir tinkamo darbų priėmimo atveju nenurodžius trūkumų, užsakovas nepraranda teisės remtis trūkumų faktu, jeigu šie neakivaizdūs. Tokiais atvejais teismai turi analizuoti trūkumų pobūdį ir tik esant akivaizdžiam trūkumui taikyti CK 6.662 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2005).
29. Rangovo atsakomybė už darbų kokybę išlieka ir pasibaigus statybos rangos sutarčiai; įstatyme nustatyta rangovo atliktų darbų kokybės garantija – rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį; rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį terminą, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl objekto ar jo dalių normalaus susidėvėjimo, jo netinkamo naudojimo ar užsakovo arba jo pasamdytų asmenų netinkamai atlikto remonto arba dėl užsakovo ar jo pasamdytų asmenų kitokių kaltų veiksmų (CK 6.697 straipsnio 1, 3 dalys). Šios materialiosios teisės normos reiškia specifinį įrodinėjimo naštos pasiskirstymą teisme sprendžiant ginčus dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių statybos darbų trūkumų. Kasacinio teismo nutartyse akcentuojama, kad tokio ginčo atveju netaikomos bendrosios procesinės įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės; užsakovas privalo įrodyti tik defektų faktą ir neprivalo įrodinėti rangovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos; tuo tarpu rangovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turi įrodyti CPK 6.697 straipsnio 3 dalyje nurodytas, jo atsakomybę šalinančias defektų atsiradimo priežastis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). 
30. CK 6.658 straipsnio 5 dalis nustato specialią užsakovo teisę (kartu ir jo teisių gynimo būdą) atskaityti iš sumų, priklausančių rangovui už atliktus darbus, sumą, reikalingą tiems trūkumams pašalinti, jeigu darbų priėmimo metu nustatomi darbo trūkumai. Šią teisę užsakovas turi ir tada, kai nustatomi paslėpti darbo trūkumai.
31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai rangovas reiškia reikalavimą užsakovui sumokėti už atliktus rangos darbus, o užsakovas tokį reikalavimą ginčija remdamasis darbų trūkumais, teismas turi tirti, ar užsakovas tinkamai įvykdė pareigą priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar darbai (rezultatas) atitinka kokybės reikalavimus, ar darbai (rezultatas) turi trūkumų, ar tie trūkumai buvo akivaizdūs ir galėjo būti pastebėti darbų perdavimo–priėmimo metu, ar reikalavimas dėl darbų trūkumų pareikštas laikantis įstatyme nustatytų terminų, kitas reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas ar šalių sutartis sieja rangovo atsakomybę už atliktų darbų trūkumus, ir atitinkamai spręsti, ar užsakovas turi teisę reikalauti sumažinti darbų kainą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010).
32. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra nurodyta, kad aplinkybė dėl rangovės nekokybiškai atliktų darbų laikytina reikšminga, sprendžiant dėl jos prievolės apimties, todėl teismas privalo tirti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015).
33. CK 6.58 straipsnyje (atitinkamai šiame straipsnyje įtvirtintas reguliavimas atsispindi ir CK 6.207 straipsnyje) nustatyta dvišalės sutarties šalių teisę sustabdyti prievolės įvykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti. CK 6.58 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba apskritai atsisakyti ją vykdyti, apie tai pranešti kitai šaliai ir pareikalauti atlyginti nuostolius. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą arba atsisakyti ją įvykdyti tiek, kiek prievolės neįvykdė šalis, privalėjusi ją įvykdyti pirma.
34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 26–33 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad tais atvejais, kai pagal tarp šalių atsiradusį teisinį santykį abi šalių prievolės yra tarpusavyje susijusios ir vienos šalies prievolės vykdymas priklauso nuo kitos šalies prievolės vykdymo ir kai šalys taiko savo teisių gynimo būdus, nustatytus CK 6.58 arba 6.207 straipsniuose, arba specialius teisių gynimo būdus, apibrėžtus atskiras sutarčių rūšis reglamentuojančiose taisyklėse, tokius kaip nurodytasis CK 6.658 straipsnio 5 dalyje, vienai šaliai pareiškus ieškinį dėl piniginės prievolės vykdymo, kita šalis turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio atsikirtimų forma, įrodinėdama aplinkybes, susijusias su prievolės vykdymo sustabdymu ar atsisakymu ją vykdyti, ar teise atlikti atskaitymus. Bylą nagrinėjantis teismas tokiu atveju privalo iš esmės įvertinti šalies argumentus, kuriais ji įrodinėja aplinkybes, susijusias su prievolės vykdymo sustabdymu ar atsisakymu ją vykdyti, ar teise atlikti atskaitymus nepriklausomai nuo to, ar tokie argumentai pateikiami atsiliepimo į ieškinį ar priešieškinio forma.     
35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 34 punkte pateiktą išaiškinimą, konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovo argumentus dėl darbų trūkumų pašalinimo kainos, dėl statybos sutarties turinio aiškinimo ir vertinimo remdamasis vien tuo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nereiškė priešieškinio dėl darbų kainos pagal rangos sutartį sumažinimo.
36. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas aplinkybes, susijusias su darbų trūkumais ir suma, reikalinga tiems trūkumams pašalinti, turi vertinti visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir byloje pateiktą ekspertizės aktą.

Dėl teismo pareigos ex officio kvalifikuoti sutartį kaip vartojimo sutartį ir vartojimo sutarčių sąlygas – kaip nesąžiningas

37. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 353 straipsnio 2 dalis).   Vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, reikšmingas ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai, todėl kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikia, kad būtų apginti vartotojo interesai. Kasaciniu skundu atsakovas neginčijo apeliacinės instancijos teismo nutarties dalies dėl netesybų priteisimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas peržengti kasacinio skundo ribas ir pasisakyti dėl statybos rangos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties ir jos nuostatų dėl netesybų sąžiningumo galimo vertinimo.
38. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (iki 2014 m. birželio 13 d. galiojusio CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).
39. Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.2281 straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
40. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
41. Statybos rangos sutartis taip pat gali būti priskirta vartojimo sutarčių kategorijai (CK 6.681 straipsnis), jei ji atitinka šios nutarties 39–40 punktuose nurodytus vartojimo sutarties požymius. Nagrinėjamoje byloje statybos rangos šalimi – užsakovu – buvo fiziniai asmenys , o rangovu – juridinis asmuo (verslininkas). Taigi byloje aptariama sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį. Statybos rangos sutarties objektas (gyvenamojo namo statyba) suponuoja, jog statybos rangos sutarties tikslas yra susijęs ne su ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu. Atsakovas pateiktuose prieštaravimuose ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog sudaryta statybos rangos sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, ieškovė šios aplinkybės neginčijo ir nenurodė argumentų, kodėl ši sutartis negalėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas ginčo statybos rangos sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį.
42. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog sąlygų nesąžiningumą vartojimo sutartyse reglamentuoja CK 6.2284 straipsnis (buvęs CK 6.188 straipsnis), įgyvendinantis 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos Direktyvą 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 37, 38 punktai). Pagal nusistovėjusią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
43. Pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalį, nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
44. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė visų pirma taikoma vartojimo sutartims, antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.2284 straipsnio 4 dalį individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Jeigu iš anksto parengtoje standartinėje sutartyje tam tikros sąlygos buvo aptartos individualiai, šio straipsnio taisyklės taikomos kitoms tos sutarties sąlygoms. Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.
45. Minėta, jog CK 6.2284 straipsnio 2 dalis nustato, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, kad sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.2284 straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.2284 straipsnio 4 dalis nustato, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.
46. Taigi, CK 6.2284 straipsnio 2 ir 4 dalys nustato kriterijų, kurie turi būti taikomi siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą, sistemą. Kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas). Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu. Atsižvelgiant į tai, koks kriterijus yra taikomas, gali skirtis ir taikytinos teisinės pasekmės.
47. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo, jei jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į ESTT Direktyvos taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo tik formaliuoju ir gramatiniu aspektais, skaidrumo reikalavimas turi būti suprantamas plačiai; siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo vartotojui ne tik svarbu, kad prieš sudarant sutartį jam būtų pateikta informacija dėl įsipareigojimo sąlygų, bet ir aiškiai bei suprantamai išdėstytos sutarties sąlygos tam, kad vartotojas remdamasis aiškiais ir suprantamais kriterijais galėtų įvertinti dėl to jam kylančius ekonominius padarinius ir nuspręsti, ar nori sudaryti sutartį su verslininku priimdamas iš anksto jo suformuluotas sąlygas. ESTT yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., be kita ko, 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).
48. Materialinis arba sutarties turinio kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinio pobūdžio, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.
49. ESTT yra nurodęs, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, taikytinas tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad svarbu konstatuoti, jog atsižvelgiant į Direktyvos 16 konstatuojamąją dalį nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai).
50. Pagal CK 6.2284 straipsnio 5 dalį, ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį ir visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes, ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Taigi, sutarties sąlyga gali būti pripažinta nesąžininga tiek įvertinus patį sutarties turinį, tiek sutarties sudarymo aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip pat reikia atsižvelgti į sąlygų tarpusavio ryšį, nes viena sutarties sąlyga, vertinama atskirai, gali būti pripažinta sąžininga, tačiau, atsižvelgiant į jos santykį bei ryšį su kitomis sutarties sąlygomis, ji gali būti pripažinta nesąžininga, ir atvirkščiai.
51. CK 6.2284 straipsnio 6 ir 8 dalys nustato teisines pasekmes, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos. CK 6.2284 straipsnio 6 dalis nustato, kad aiškumo ir suprantamumo reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis. Kai kyla abejonių dėl vartojimo sutarties sąlygų turinio, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. CK 6.2284 straipsnio 8 dalis nustato, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
52. ESTT, pasisakydamas dėl nesąžiningos sąlygos sukeliamų teisinių pasekmių, išaiškino, kad iš Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, jog nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos, siekdami, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, neturėdami teisės pakeisti jos turinio. Iš tiesų ši sutartis iš esmės turi išlikti be jokio kito pakeitimo nei atsirandantieji dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas (ESTT 2012 m. birželio 14 d. sprendimas byloje Banco Espa?ol de Crédito SA prieš Joaqu?n Calderón Camino, C-618/10). Tačiau ESTT taip pat nurodė, kad nesąžiningos sąlygos pakeitimas dispozityvia nacionaline nuostata atitinka Direktyvos 6 straipsnio 1 dalies tikslą, nes pagal nusistovėjusią teismo praktiką šia nuostata siekiama pakeisti sutartimi nustatytą formalią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą realia pusiausvyra, galinčia atkurti šios sutarties šalių lygybę, o ne panaikinti visas sutartis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų (ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimas byloje K?sler ir K?slerné R?bai prieš OTP Jelz?logbank Zrt, C-26/13).
53. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl sąlygos, apibrėžiančios netesybų dydį, sąžiningumo remdamasis iš esmės vien tuo, kad atsakovas tik apeliacinės instancijos teisme iškėlė argumentus dėl delspinigių dydžio, todėl tokius apeliacinio skundo argumentus vertino kaip neatitinkančius apeliacinio skundo turiniui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei susiformavusią teismų praktiką, sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės nuostatas, reglamentuojančias vartojimo sutartis ir nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, ir nenustatė bylai teisingai išnagrinėti reikšmingų aplinkybių, todėl yra pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
54. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, visų pirma, turi nustatyti, ar ginčo statybos rangos sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos. Nustatęs, kad ginčo statybos rangos sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, teismas ex officio turi spręsti dėl taikytinų sutarties sąlygų sąžiningumo pagal šioje nutartyje nurodytame teisiniame reguliavime nustatytus ir teismų praktikos išplėtotus sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės kriterijus ir sąlygas.
55. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Taigi, tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.2284 straipsnio 8 dalyje. Klausimą, ar statybos rangos sutartyje nustatytas netesybų dydis – 0,2 procento nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną – laikomas neproporcingai didele atsakomybe vartotojui už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į CK 6.2284 straipsnio 5 dalyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu (bet ne vieninteliu) iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną.
56. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje gali kilti poreikis sąžiningumo aspektu įvertinti ir ginčo statybos rangos sutarties 8.1 punktą. 
57. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialiosios bei proceso teisės normas, be pagrindo neįvertino atsakovo argumentų dėl darbų trūkumų pašalinimo kainos, dėl statybos sutarties turinio aiškinimo ir vertinimo, remdamasis tik tuo, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nereiškė priešieškinio dėl darbų kainos pagal rangos sutartį sumažinimo, be to, nepagrįstai nesprendė dėl sąlygos, apibrėžiančios netesybų dydį, sąžiningumo. Dėl padarytų materialiosios ir proceso teisės normų taikymo klaidų yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti šiam teismui, kad būtų išnagrinėti apeliacinio skundo argumentai dėl darbų trūkumų pašalinimo kainos, dėl statybos sutarties turinio aiškinimo ir vertinimo bei dėl nesąžiningų sutarčių sąlygų, atsižvelgiant į šioje nutartyje pateiktus išaiškinimus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Kasaciniame teisme patirta 5,31 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus bylą grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pirmiau nurodytų išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Danguolė Bublienė

              Andžej Maciejevski

              Donatas Šernas