Civilinė byla Nr. e2-3145-1140/2024
Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01396-2024-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.1; 3.2.4.11; 3.2.6.1; 1.1.1.1 (S)
TELŠIŲ APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugsėjo 12 d.
Mažeikiai
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teisėja Gintarė Bunikienė,
sekretoriaujant Daivai Juškuvienei,
dalyvaujant ieškovės UAB „Baltic Trans Service“ atstovams direktoriui P. R. ir advokato padėjėjui Linui Mikalauskui,
atsakovui V. D., jo atstovams advokato padėjėjui Algirdui Gedminui ir advokatei Rimantei Tamulytei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Baltic Trans Service“ ieškinį atsakovui V. D. dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.
Teismas
nustatė:
Ieškovė UAB „Baltic Trans Service“ kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės, atmetant atsakovo reikalavimus kaip neteisėtus ir nepagrįstus ieškovo atžvilgiu dėl piniginių sumų priteisimo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme.
Ieškovė pateiktame ieškinyje nurodė, kad 2023 m. balandžio 17 d. tarp UAB „Baltic Trans Service“ ir V. D. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 34. Darbo sutarties pagrindu V. D. pas ieškovę pradėjo dirbti autovežio vairuotoju, darbo pradžia nuo 2023 m. gegužės 2 d. Ieškovė ir atsakovas susitarė, kad darbuotojo mėnesinis darbo užmokestis yra LR Vyriausybės nustatyta minimali valandinė alga, padauginta iš 1,65 koeficiento. Darbo norma – taikoma suminė darbo laiko apskaita, apskaitinis laikotarpis yra 3 mėn. V. D. 2023 m. lapkričio 25 d. komandiruotės metu Vokietijoje būdamas neblaivus sukėlė eismo įvykį, apgadino ieškovo transporto priemonę. Darbdavys, siekdamas žalos atlyginimo, kreipėsi į darbo ginčų komisiją, buvo išnagrinėta darbo byla Nr. APS-113-1092/2024. Minėta darbo byla išspręsta taikos sutartimi, kuria ieškovas ir atsakovas susitarė, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2024 m. kovo 15 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 1 dalį, dėl 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 2 punkte numatytų pažeidimų, o V. D. geranoriškai atlygina darbdaviui 4 500,00 Eur žalą, mokėjimą atlikdamas ne vėliau kaip iki 2024 m. kovo 31 d. Taikos sutartimi šalys taip pat patvirtino, jog ieškovė ir atsakovas vienas kitam pretenzijų neturi. Darbdavys iš savo pusės taikos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus įvykdė visa apimtimi, darbo sutartį nutraukė, atliko galutinį atsiskaitymą. Tačiau darbuotojas (atsakovas šioje byloje) 2024 m. kovo 18 d. Vilniaus darbo ginčų komisijai pateikė ieškinį, prašydamas įpareigoti darbdavį išmokėti sutarto darbo užmokesčio skirtumą už visą dirbtą laikotarpį, t. y. 3450,00 Eur, taip pat įpareigoti išmokėti netesybas – 4350,00 Eur ir perskaičiuoti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. 2024 m. balandžio 10 d. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – DGK) priėmė sprendimą dėl darbo bylos Nr. APS-131-6236/2024 (toliau – Sprendimas), kuriuo nusprendė V. D. prašymą tenkinti iš dalies, t. y. priteisti iš ieškovės UAB „Baltic Trans Service“ atsakovui V. D. 4538,66 EUR darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (suma nurodyta neatskaičiavus privalomų mokesčių), taip pat 1094,21 EUR netesybas (suma nurodyta neatskaičiavus privalomų mokesčių). Nesutikdamas su šiuo Sprendimu darbdavys (ieškovė šioje byloje) pateikė teismui ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės.
Atsakovas V. D. pateiktu atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad darbo santykiai buvo susiklostę taip, jog atsakovas neidavo į darbovietę ir neklausdavo dėl darbų paskyrimo, o gaudavo nurodymus, darbo grafikus telefonu iš anksto. Atsakovas nėjo į darbovietę dėl to, kad tai nebuvo įprasta. Atsakovas fiziškai darbovietėje yra buvęs vos kelis kartus, kadangi elementariai tam nebuvo jokio poreikio. Be to, jeigu atsakovas iš tiesų padarė pravaikštas, tai visų pirma ieškovas privalėjo pareikalauti rašytinio atsakovo pasiaiškinimo, kodėl visgi jis nepasirodė darbe, bet atsakovas tokios užklausos niekada nesulaukė. Atsakovas 2024 m. sausio 25 d. pateikė prašymą atleisti jį iš darbo, tačiau tokio prašymo ieškovas netenkino, ieškinyje kaip tokio atsisakymo priežastį nurodydamas tai, jog atsakovas vis dar nebuvo atlyginęs dėl eismo įvykio kilusios žalos. Tokie ieškovo veiksmai, kuomet darbo santykių įsipareigojimai naudojami kaip priemonė priversti imtis kokių nors veiksmų, tokių kaip atlyginti žalą, yra visiškai neteisėti. Taip pat laikotarpis iki atleidimo negali būti laikomas nemokamomis atostogomis. Atsakovas pateikė prašymą išeiti nemokamų atostogų nuo 2023 m. lapkričio 28 d. iki 2023 m. gruodžio 27 d. Kito prašymo, kaip pavyzdžiui prašymo atostogas pratęsti, atsakovas nepateikė. Tai reiškia, kad atsakovas dirbti grįžo 2023 m. gruodžio 28 d. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pasirašydamas taikos sutartį, ieškovas pripažino, jog darbo sutartis nutraukiama 2024 m. kovo 15 d., tai reiškia, kad darbo santykiai pasibaigė tik tuomet, todėl kaip darbo ginčų komisija ir nusprendė, atsakovui pagrįstai priklauso darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 28 d. iki 2024 m. kovo 15 d. (iš viso 4 057,2 EUR) bei 481,46 EUR kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, nes laikytina, jog šiuo laikotarpiu atsakovas toliau ėjo darbo pareigas.
Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas P. R. nurodė, jog įmonė yra visiškai atsiskaičiusi su atsakovu. Darbuotojas įmonėje dirbo nuo 2023 m. balandžio mėn. iki 2023 m. lapkričio mėn., kai grįžo iš komandiruotės. Po to darbuotojas buvo išleistas į nemokamas atostogas, vėliau jos buvo sužymėtos kaip pravaikštos, kol 2024 m. kovo 15 d. darbuotojas buvo atleistas iš darbo. Atleidimo iš darbo pagrindas – šiurkštus darbo drausmės pažeidimas dėl darbuotojo kaltės, t. y. girtumas atliekant darbo funkcijas ir pravaikštos. Galutinis atsiskaitymas darbuotojui sumokėtas viena ar dvi dienos po atleidimo dienos. Darbuotojo pateiktas prašymas atleisti jį iš darbo buvo netenkinamas dėl to, kad pateiktas nesilaikant įspėjimo termino. Pakartotinio prašymo darbuotojas nepateikė, į darbą neatvyko ir niekaip su darbdaviu nebesusisiekė. Nemokamų atostogų laikotarpiui darbuotojui buvo siūlomas kitas darbas, tačiau darbuotojas jo atsisakė. Įprastai darbas vykdavo taip, kad darbuotojas telefonu gaudavo informaciją apie išvykimus ir nurodytu laiku turėdavo atvykti. Pravaikštos buvo suformuotos, nes darbuotojas neatvyko į darbą, nesusisiekė su darbdaviu ir atsisakė siūlomo darbo.
Ieškovės atstovas advokato padėjėjas Linas Mikalauskas teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinio reikalavimus palaiko visiškai ir paaiškino, kad darbo sutartis nutraukta 2024 m. kovo 15 d. taikos sutartimi, konstatuojant atsakovo padarytą šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nes pasibaigus nemokamoms atostogoms darbuotojas į darbą neatvyko. Ieškovas laikosi pozicijos, kad laikotarpis nuo 2023 m. gruodžio 28 d., kuomet baigėsi darbuotojo nemokamos atostogos, yra traktuotinas kaip pravaikštos, nes tokios pat pozicijos laikosi ir pats atsakovas, tai nurodęs Darbo ginčų komisijoje. Atsakovo pozicija, kad nesulaukė jokių nurodymų iš darbdavio, todėl į darbą neatėjo, yra tik deklaratyvūs teiginiai, nes realiai jis stengėsi išvengti padarytos darbdaviui žalos atlyginimo. Su darbuotoju nebuvo atsiskaityta atleidimo dieną, tačiau reikalinga įvertinti ir tai, kad darbo sutartis buvo nutraukta dėl darbuotojo kaltės, kas yra esminė aplinkybė netesybų priteisimo klausimui spręsti. Su darbuotoju buvo atsiskaityta pilna apimti, todėl jokios skolos darbdavys neturi, taigi ir netesybos negali būti skaičiuojamos. Laikotarpio nuo 2023 m. gruodžio 28 d. iki atleidimo dienos darbo laiko apskaitos žiniaraščius darbdavys iš nemokamų atostogų koregavo į pravaikštas, nes Darbo ginčų komisijos posėdyje 2024 m. balandžio 10 d. tokią poziciją išreiškė pats atsakovas. Pirmoji diena, kada darbuotojas privalėjo atvykti į darbą buvo 2024 m. sausio 8 d., tačiau į darbą neatvyko, bet iki šios dienos ankstesniuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose šis laikotarpis buvo pažymėtas kaip nemokamos atostogos. Su darbuotoju atleidimo metu buvo atsiskaityta 2024 m. kovo 19 d., kai jam pervestas darbo užmokestis už 2023 m. lapkričio mėn. ir už laikotarpį iki atleidimo dienos bei kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Po darbdavio parašytos SMS žinutės, kad nesutinka nutraukti darbo sutarties darbuotojo prašymu, darbdavys ir toliau fiksavo nemokamas atostogas. Dėl nemokamų atostogų šalys susitarė darbuotojo rašytiniu prašymu, kurios buvo suteiktos iki 2024 m. gruodžio 28 d., bet tuo pat metu žodžiu buvo susitarta, kad nemokamos atostogos tęsis tol, kol darbuotojas atlygins padarytą žalą, todėl pagal pirminį prašymą nemokamos atostogos buvo tęsiamos, o jų suteikimas įformintas įmonės vadovo įsakymu.
Atsakovas V. D. teismo posėdyje nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, paaiškino, jog darbdavys visą atleidimo procesą organizavimo ir jį vilkino taip, kad priverstų atlyginti padarytą žalą, todėl net už 2023 m. lapkričio mėnesį atlyginimo negavo. Atlyginimas už darbo dieną žodiniu susitarimu turėjo siekti 150,00 Eur, tačiau darbo sutartyje tai nebuvo įforminta. Įvykio Vokietijoje metu būdamas neblaivus išvyko su mašina ir padarė eismo įvykį. Grįžęs iš šios komandiruotės pasirašė darbdavio duotą prašymą dėl nemokamų atostogų, todėl iš darbo jo neatleido, o tiesiog tęsė nemokamas atostogas. Kai 2024 m. sausio pradžioje baigėsi nedarbingumas, į darbą nesiruošė, tiesiog laukė, kuo baigsis visa situacija, bet į darbą nevyko savo sprendimu. Nesulaukęs darbo užmokesčio už 2023 m. lapkričio mėnesį niekur nesikreipė, nes darbdavys buvo sakęs, kad iš darbo neatleis ir nieko nemokės, kol nebus atlyginta žala. Į darbdavį dėl atlyginimo kreipėsi tik 2023 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, tačiau sumokėta nebuvo. Šiuo metu atlyginimas už 2023 m. lapkritį yra sumokėtas tik dalinai, o už atostogas apskritai nėra atsiskaityta. Įprastai darbas vykdavo taip, kad iš anksto apsitardavo su darbdaviu, kada reikės vykti į reisą ir tada iš namų nuvykdavo į Klaipėdą. Bandė ieškotis darbo Užimtumo tarnyboje, tačiau ten jį informavo, kad jis tebėra darbo santykiuose, todėl 2024 m. sausio mėn. jis pateikė prašymą atleisti jį iš darbo, kuris nebuvo patenkintas. Naujo tokio prašymo nepateikė, nes nebesitikėjo, kad jis galėtų būti patenkintas. Į darbą nevyko nuo 2024 m. sausio 8 d. dėl to, kad darbdavys nemokėjo atlyginimo, tačiau dėl to jokių teisinių veiksmų nesiėmė, tik porą kartų pakalbėjo telefonu. Jis turėjo išankstinę poziciją į darbą nebeiti ir niekada į darbovietę nebevyko. Sudarant taikos sutartį susitarė, kad bus atleistas dėl padarytos žalos, bet detaliau atleidimo pagrindo nežino, taikos sutartį pasirašė savo laisva valia, neverčiamas ir be jokios prievartos.
Atsakovo V. D. atstovas advokato padėjėjas Algirdas Gedminas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas neturėjo pareigos faktiškai vykti pas darbdavį prašyti darbo, nes už darbo organizavimą ir darbo suteikimą darbuotojui yra atsakingas darbdavys. Tačiau šiuo atveju darbuotojas buvo faktiškai „įkalintas“, nes darbdavys neatleido darbuotojo iš darbo, fiksavo tai nemokamas atostogas, tai pravaikštas, nesuteikė darbuotojui darbo ir tokiu būdu neteisėtais veiksmais darbuotoją spaudė dėl žalos atlyginimo. Teisės vairuoti praradimas nereiškia darbo santykių pabaigos, todėl darbdaviui kilo pareiga pasiūlyti kitą darbą ar imtis kitokių veiksmų. Taikos sutartis dėl žalos atlyginimo buvo sudaryta pasinaudojant silpnesniąja santykio šalimi – darbuotoju, kuris ne iki galo suprato, kokiu pagrindu yra atleidžiamas iš darbo. Darbdavys turėjo pareigą nušalinti darbuotoją nuo darbo, tačiau to nepadarė, tiesiog vėliau spręsdamas situaciją atgaline data sukūrė ir pakeitė dokumentus. Bylos duomenys patvirtina, kad darbdavys elgėsi nesąžiningai ir neapdairiai, todėl ieškinys yra atmestinas.
Atsakovo atstovė advokatė Rimantė Tamulytė teismo posėdžio metu nurodė, kad darbdavys turėjo galimybę ir pareigą atleisti darbuotoją, tačiau prieš darbuotojo valią tęsė darbo santykius. Darbas faktiškai vykdavo taip, kad darbuotojas nuolat būdavo iškviečiamas atlikti darbo funkcijų, todėl pareiga organizuoti darbą tinkamai tenka darbdaviui, taip pat darbdaviui tenka pareiga suteikti darbuotojui darbą. Šioje byloje nėra svarbu, kiek kartų atsakovas teikė prašymus atleisti iš darbo, nes tik darbdavys gali nutraukti darbo sutartį, taip pat šiuo atveju darbdavys privalėjo priimti atitinkamus procedūrinius sprendimus, konstatavus šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo padarymą, tačiau darbdavys to nepadarė ir tokiu būdu darbuotojui sukėlė neproporcingai dideles pasekmes jo padarytam pažeidimui. Šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo padarymas neatleidžia darbdavio nuo pareigos laiku sumokėti darbo užmokestį.
Teismas
konstatuoja:
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2023 m. balandžio 17 d. atsakovas V. D. sudarė darbo sutartį su ieškove UAB „Baltic Trans Service“, kuria buvo įdarbintas atlikti autovežio vairuotojo pareigas. Vykdydamas šias pareigas 2023 m. lapkričio 25 d. Vokietijoje būdamas neblaivus atsakovas sukėlė eismo įvykį, dėl ko buvo apgadinta ieškovės transporto priemonė. Siekdamas žalos atlyginimo darbdavys kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją, tačiau šalys ginčą užbaigė taikos sutartimi, kuri buvo patvirtinta Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. kovo 19 d. sprendimu, priimtu darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024. Iš šios taikos sutarties turinio matyti, kad šalys susitarė: 1) atsakovas atlygins 4500,00 Eur turtinę žalą darbdaviui; 2) darbo sutartis bus nutraukiama nuo 2024 m. kovo 15 d. pagal Darbo kodekso (toliau - DK) 58 straipsnio 1 dalį. Taigi šia taikos sutartimi buvo išspręstas darbo sutarties nutraukimo ir darbdaviui padarytos žalos atlyginimo klausimas.
Pažymėtina, kad DK 229 straipsnio 1 dalis numato, jog darbo ginčų komisijos sprendimas įsiteisėja, pasibaigus šio kodekso 231 straipsnyje nustatytam ieškinio pareiškimo teismui terminui, jeigu nė viena šalis jo metu nepareiškė ieškinio teisme. Tuo tarpu DK 231 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo ginčo šaliai nesutinkant su darbo ginčų komisijos sprendimu, taip pat darbo ginčų komisijai priėmus sprendimą atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės, darbo ginčo šalis per vieną mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos turi teisę pareikšti ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad darbo ginčas, kuris buvo užbaigtas taikos sutartimi, t. y. ginčas dėl žalos atlyginimo ir darbo sutarties nutraukimo, būtų nagrinėtas teisme, ką patvirtino ir abi proceso šalys teismo posėdžio šioje byloje metu. Taigi darbo ginčų komisijos sprendimas, priimtas darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024, yra įsiteisėjęs, galiojantis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje konstatuojama, kad įsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, gali būti vertinamas kaip individualaus pobūdžio privalomasis teisės taikymo aktas, kuriuo iš esmės ir galutinai išspręstas individualus darbo ginčas dėl teisės – nustatomi, pakeičiami ar nutraukiami materialieji teisiniai darbo ginčo šalių santykiai. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės, priėmimo bent viena iš ginčo šalių per įstatyme nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, dėl kurio yra priimtas darbo ginčų komisijos sprendimas, išnagrinėjimo, tai darbo ginčų komisijos sprendimas lieka neįsiteisėjęs, netampa privalomas ir neįgyja vykdomojo dokumento statuso (nekalbant apie atvejus, kai sprendimas ar jo dalis turi būti įvykdyti skubiai) bei pagal įstatymą netenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas. Tokiu atveju individualų darbo ginčą dėl teisės iš esmės išsprendžia teismas savo priimamu procesiniu dokumentu – sprendimu, o darbo ginčo išnagrinėjimas darbo ginčų komisijoje reiškia, kad buvo įgyvendinta įstatyme įtvirtinta asmens teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgijimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-701/2024).
Šiuo konkrečiu atveju šalys byloje, be kita ko, kvestionuoja ir aplinkybes, kurios jau buvo išspręstos darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024, t. y. darbo sutarties nutraukimo pagrindą ir aplinkybes (padaryta pravaikšta ar ne, ar tinkamai įformintos nemokamos atostogos, ir pan.). Tačiau šiuos ginčus išsprendus darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis, nenustačius, kad viena iš šalių būtų pateikusi ieškinį teismui dėl ginčo, kuris buvo išspręstas taikos sutartimi, įsiteisėjęs sprendimas darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024 turi res judicata (galutinis sprendimas) galią. Esant šioms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad nei darbo sutarties nutraukimo klausimas, nei žalos dydis, nei kitos darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024 išspręstos aplinkybės nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tokiais klausimais teismas šiame sprendime nepasisako.
Nagrinėjamu atveju byloje reiškiamas ieškinys, ieškovei UAB „Baltic Trans Service“ nesutinkant su Valstybinės darbo inspekcijos prie SADM Vilniaus darbo ginčų komisijos (toliau - DGK) 2024 m. balandžio 10 d. spendimu, priimtu darbo byloje Nr. APS-131-6236/2024. Pažymėtina, kad šioje darbo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl (ne)tinkamo atsiskaitymo su darbuotoju. Ieškovė, nesutikdama su šiuo sprendimu, kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama išnagrinėti darbo ginčą dėl teisės iš esmės. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad būtent darbo užmokestis, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas ir netesybos yra ginčo dalykas šioje byloje, todėl teismas bylą nagrinėja neišeidamas iš ginčo ribų.
Dėl ginčo esmės
Byloje tarp šalių kilo ginčas, ar darbdavys (ieškovė) yra tinkamai atsiskaitęs su atleistu darbuotoju (atsakovu).
Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar su darbuotoju (atsakovu) buvo tinkamai atsiskaityta iki 2023 m. gruodžio mėnesio, kai jam turėjo būti išmokėtas atlyginimas už 2023 m. lapkričio mėnesį. Teismo posėdžio metu pats atsakovas patvirtino, kad už laikotarpį nuo darbo santykių pradžios iki 2023 m. gruodžio mėnesio, kai jam turėjo būti pervestas atlyginimas už 2023 m. lapkričio mėnesį, pretenzijų darbdaviui neturi ir su juo yra atsiskaityta tinkamai.
DK 139 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo užmokestis – atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbuotojo darbo užmokestį sudaro bazinis atlyginimas, papildoma darbo užmokesčio dalis, nustatyta šalių susitarimu ar mokama pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą, priedai už įgytą kvalifikaciją, priemokos už papildomą darbą ar papildomų pareigų ar užduočių vykdymą, premijos už atliktą darbą, nustatytos šalių susitarimu ar mokamos pagal darbo teisės normas ar darbovietėje taikomą darbo apmokėjimo sistemą, bei premijos, darbdavio iniciatyva skiriamos paskatinti darbuotoją už gerai atliktą darbą, jo ar įmonės, padalinio ar darbuotojų grupės veiklą ar veiklos rezultatus (DK 139 straipsnio 2 dalis). Byloje nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad darbuotojui buvo mokami priedai, premijos ar papildomos darbo užmokesčio dalys, todėl laikytina, kad jo darbo užmokestį sudarė bazinis atlyginimas, numatytas darbo sutartyje.
Ieškovė ir atsakovas 2023 m. balandžio 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 34, kuria susitarė, kad darbuotojui bus mokamas darbo užmokestis, kurio dydis apskaičiuojamas vieną minimalią valandinę algą padauginant iš 1,65 koeficiento (darbo sutarties 1.3 punktas). Pažymėtina, kad bylos duomenimis patvirtinama, jog nagrinėjamu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu iki darbo sutarties nutraukimo ir galutinio atsiskaitymo su darbuotoju metu, darbuotojo atlyginimą sudarė 72,95 Eur už vieną darbo dieną. Tokia suma patvirtinta ir DGK sprendime, be to, tokį atlyginimo dydį teismo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir pats atsakovas bei jo atstovai, todėl ginčo dėl šios sumos nėra. Ir nors bylos nagrinėjimo teisme metu atsakovas nurodė, kad žodžiu buvo susitarta didesnė suma ir faktiškai susitarimas dėl atlyginimo siekė 150,00 Eur už vieną darbo dieną, byloje nepateikus tai patvirtinančių rašytinių įrodymų, konstatuotina, kad darbuotojas ir darbdavys darbo sutartimi susitarė dėl atlyginimo, kurio dydis siekia 72,95 Eur už vieną darbo dieną.
Byloje kilo ginčas, ar su darbuotoju buvo tinkamai ir laiku atsiskaityta už 2023 m. lapkričio mėnesį. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atlyginimo už šį laiką negavo ilgą laiką. Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir pačios ieškovės atstovas, teismo posėdžio metu nurodydamas, kad atlyginimas už 2023 m. lapkričio mėnesį darbuotojui buvo išmokėtas kartu su galutiniu atsiskaitymu, išmokėtu jau nutraukiant darbo sutartį. Taigi pačios bylos šalys patvirtino, kad atlyginimas už 2023 m. lapkričio mėnesį darbuotojui (atsakovui) buvo sumokėtas tik 2024 m. kovo mėnesį.
Iš byloje pateikto 2024 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodymo Nr. 4569 nustatyta, kad atsakovui tą dieną buvo pervesta 1651,22 Eur (atskaičius mokesčius) suma, kuri atsakovui sumokėta kaip galutinis atsiskaitymas atleidžiant darbuotoją iš darbo. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad šią sumą sudaro atlyginimas už 2023 m. lapkričio mėnesį bei kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, sukauptas iki atleidimo dienos. Iš byloje pateiktos kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimo pažymos matyti, kad 2024 m. kovo 15 d. darbuotojas turėjo 2,27 dienas sukauptų ir nepanaudotų kasmetinių atostogų. Vertinant šią sumą pinigine išraiška, darbuotojui kaip kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas darbdavys sumokėjo 152,46 Eur neatskaičius mokesčių (2024 m. kovo 21 d. Darbo užmokesčio pažyma) arba 87,67 Eur atskaičius mokesčius (darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštis Nr. 3, parengtas 2024 m. kovo 21 d.).
Byloje nustatyta, kad už 2023 m. lapkričio mėnesį darbuotojui turėjo būti sumokėta 1563,55 Eur atlyginimo (1651,22 Eur – 87,67 Eur). Darbo kodekso 146 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis darbuotojui mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu darbuotojas prašo – kartą per mėnesį. Bet kuriuo atveju už darbą per kalendorinį mėnesį negali būti atsiskaitoma vėliau negu per dešimt darbo dienų nuo jo pabaigos, jeigu darbo teisės normos ar darbo sutartis nenustato kitaip. Šiuo konkrečiu atveju šalių sudarytos darbo sutarties 1.3 punkte buvo nustatyta, jog mėnesinė alga išmokama vieną kartą per mėnesį ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų nuo kalendorinio mėnesio pabaigos. Taigi šalių susitarimas dėl darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos atitiko įstatymo normą, šalys nesusitarė dėl kitokios, negu numatyta įstatyme, darbo užmokesčio mokėjimo tvarkos. Atlyginimas už 2023 m. lapkričio mėnesį darbuotojui privalėjo būti sumokėtas ne vėliau kaip iki 2023 m. gruodžio 14 d. Todėl šiuo atveju konstatuotina, kad darbdavys atlyginimą už 2023 m. lapkričio mėnesį pervedė pažeisdamas atsiskaitymo su darbuotoju tvarką.
Pažymėtina, kad atsakovas DGK buvo prašęs priteisti darbo užmokesčio skirtumą. DGK 2024 m. balandžio 10 d. sprendimu konstatavo, kad už laikotarpį nuo 2023 m. gruodžio 28 d. ieškovui priskaičiuotinas šis darbo užmokestis: už 2023 m. gruodį (2 d. d.) – 132,63, už 2024 m. sausį – 1524,60 Eur, už 2024 m. vasarį – 1524,60 Eur, o už 2024 m. kovą (12 d. d.) – 875,37 Eur, iš viso darbuotojui buvo priteista 4057,20 Eur atlyginimo suma ir 481,46 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. DGK sprendimas priteisti šias sumas motyvuojamas tuo, kad darbdavys po eismo įvykio, kurį darbuotojas padarė neblaivus, privalėjo nušalinti darbuotoją nuo darbo funkcijų vykdymo iki bus išspręstas klausimas dėl teisės vairuoti transporto priemones ir tai buvo pagrindas darbdaviui nutraukti darbo sutartį, tačiau buvo suteiktos nemokamos atostogos iki 2023 m. gruodžio 27 d., kurios vėliau tęstos be darbuotojo prašymo. Tokiu būdu darbdaviui nepaskelbus prastovos darbdavys privalėjo skaičiuoti darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį. Ieškiniu su tokiais DGK argumentais nesutinkama, motyvuojant tuo, kad aptariamas laikotarpis buvo laikotarpis, už kurį darbuotojui darbo užmokestis nepriklausė ir negalėjo būti skaičiuojamas. Tuo tarpu atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad darbdavys turėjo jam už šį laikotarpį mokėti darbo užmokestį.
Teismas pažymi, kad atlyginimas už darbą mokamas pagal darbuotojo darbo laiką, darbo užmokesčio dydis nurodytas darbo sutartyje ir jau buvo aptartas anksčiau. DK 111 straipsnyje numatyta, kad darbo laikas – bet koks laikas, kuriuo darbuotojas yra darbdavio žinioje ar atlieka pareigas pagal darbo sutartį, o į darbo laiką bet kuriuo atveju įtraukiami laikotarpiai, numatyti DK 111 straipsnio 2 dalyje, kurioje be kita ko numatyta, kad į darbo laiką įskaičiuojamas prastovos laikas ir nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos. Būtent šiuo pagrindu DGK savo sprendime ir priteisė darbuotojui (atsakovui) ieškovės nesumokėtą atlyginimą. Tačiau, teismo vertinimu, darbo užmokestis darbuotojui (atsakovui) už laikotarpį nuo jo grįžimo iš komandiruotės, t. y. autoįvykio padarymo, iki atleidimo dienos, neturi būti mokamas.
Dėl darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 27 d. iki 2023 m. gruodžio 27 d.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas 2023 m. lapkričio 25 d. Vokietijoje padarė eismo įvykį, po kurio buvo grąžintas į Lietuvą. Teismo posėdžio metu šalys patvirtino, kad atsakovas į Lietuvą grįžo 2023 m. lapkričio 26 d. ir parašė prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo. Šį prašymą darbdavys tenkino ir 2023 m. lapkričio 27 d. priėmė įsakymą, kuriuo darbuotojui buvo suteiktos nemokamos atostogos nuo 2023 m. lapkričio 27 d. Vadovaujantis byloje pateiktu darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraščiu už 2023 m. gruodžio mėnesį, nustatyta, kad nemokamos atostogos buvo suteiktos iki 2023 m. gruodžio 27 d. imtinai. Pažymėtina, kad dėl šio laikotarpio, kaip nemokamų atostogų laiko, ginčo byloje tarp šalių nėra.
DK 122 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad poilsio laikas – laisvas nuo darbo laikas. Viena iš poilsio laiko rūšių – nemokamos atostogos, kurios yra tikslinės (DK 131 straipsnio 1 dalies 6 punktas). DK 137 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visą darbo dieną (pamainą) ir ilgiau trunkančios nemokamos atostogos gali būti suteikiamos darbuotojo prašymu, jeigu darbdavys sutinka. Pažymėtina, kad būtent taip šiuo konkrečiu atveju ir buvo padaryta – nemokamos atostogos buvo suteiktos pagal darbuotojo prašymą, o darbdavys savo sutikimą išreiškė priimdamas įsakymą dėl šių atostogų suteikimo. Taigi nemokamos atostogos laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 27 d. iki 2023 gruodžio 27 d. imtinai buvo suteiktos teisėtai ir pagrįstai.
Pažymėtina, kad DGK konstatavo, jog šiuo laikotarpiu darbdavys privalėjo nušalinti darbuotoją nuo darbo ir skelbti prastovą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad prastova skelbiama tuo atveju, kai darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl objektyvių priežasčių ne dėl darbuotojo kaltės ir darbuotojas nesutinka dirbti kito jam pasiūlyto darbo (DK 47 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo konkrečiu atveju darbuotojui (atsakovui) prastova negalėjo būti skelbiama, nes darbdavys negalėjo suteikti darbuotojui darbo dėl paties darbuotojo kaltės, t. y. dėl to, kad darbuotojas, vairuodamas neblaivus, padarė eismo įvykį, ir dėl to prarado specialiąją teisę vairuoti kelių transporto priemones. Tokias aplinkybes patvirtino ir pats atsakovas teismo posėdžio metu. Be to, vos tik grįžęs iš komandiruotės, t. y. jau kitą dieną darbuotojas išreiškė valią išeiti nemokamų atostogų, todėl tenkinus tokį prašymą, darbdaviui nebeliko pareigos spręsti darbuotojo nušalinimo ar prastovos skelbimo klausimo.
Atsižvelgiant į tai, kad nemokamos atostogos yra poilsio nuo darbo laikas, už kurį darbuotojui nėra skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis, o ginčo tarp šalių, kad šis laikotarpis nėra nemokamos atostogos, nėra, todėl teismas konstatuoja, kad už šį laikotarpį darbuotojui atlyginimas nebuvo mokamas pagrįstai ir teisėtai.
Dėl laikotarpio nuo 2023 m. gruodžio 28 d. iki 2024 m. sausio 7 d.
Byloje esantys darbo laiko apskaitos žiniaraščiai už 2023 m. gruodžio ir 2024 m. sausio mėnesius patvirtina byloje nustatytas aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 28 d., t. y. kitos dienos po nemokamų atostogų pabaigos, iki 2024 m. sausio 5 d. atsakovas sirgo ir jam buvo fiksuotas nedarbingumo laikotarpis. Pažymėtina, kad teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad nurodytu laikotarpiu tikrai sirgo, todėl dėl šio laikotarpio byloje ginčo taip pat nėra. Ligos laikotarpis taip pat yra laikotarpis, už kurį darbuotojui neskaičiuojamas ir nemokamas darbo užmokestis, todėl šiuo konkrečiu atveju darbuotojui darbo užmokestis už šį laikotarpį nemokėtas teisėtai.
Pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pirminiuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, t. y. tuose, kuriuos darbdavys pateikė DGK, prieš atlikdamas jų pataisymus, laikotarpis nuo 2023 m. gruodžio 28 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d. imtinai buvo žymėtas kaip ligos laikotarpis. Tuo tarpu laikotarpis nuo 2024 m. sausio 2 d. buvo žymimas kaip nemokamos atostogos ir toks darbo laiko žymėjimas tęsėsi iki pat atsakovo atleidimo dienos. Tačiau kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovės atstovas, laikotarpiai nuo 2024 sausio 2 d. iki 2024 m. sausio 5 d. kaip darbuotojo liga buvo pataisyti, nes pavėluotai buvo gautas pranešimas iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie darbuotojo ligą. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl šio laikotarpio byloje nėra, o aplinkybę, kad darbuotojas faktiškai sirgo iki pat 2024 m. sausio 5 d. ir dėl to į darbą turėjo grįžti tik 2024 m. sausio 8 d. teismo posėdžio metu patvirtino ir pats atsakovas, konstatuotina, kad darbo užmokestis iki 2024 m. sausio 5 d. imtinai neskaičiuotas pagrįstai.
Dėl laikotarpio nuo 2024 m. sausio 8 d. iki darbuotojo atleidimo dienos
Byloje kilo ginčas, ar laikotarpis nuo 2024 m. sausio 8 d. iki 2024 m. kovo 15 d., kai darbuotojas buvo atleistas, laikytinas nemokamomis atostogomis, ar visas šis darbuotojo nebuvimo darbe laikotarpis laikytinas darbuotojo neatvykimu į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties.
Pažymėtina, kad pirminiuose darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, t. y. tuose, kuriuos darbdavys pateikė DGK, laikotarpis nuo 2024 m. sausio 8 d. iki darbuotojo atleidimo fiksuotas kaip nemokamos atostogos. Tačiau DGK priėmus 2024 m. kovo 19 d. sprendimą, kuriuo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, vienu iš jos punktu pripažįstant, kad darbuotojas neatvykimo į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties visą šį laikotarpį, darbdavys 2024 m. balandžio 10 d. priėmė įsakymą, kuriuo nutarta atsakovui nuo 2024 m. sausio 2 d. žymėti pravaikštas ir patikslinti darbuotojo darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Kitaip tariant, darbdavys darbo laiko žiniaraščių duomenis patikslino atgaline data jau po darbuotojo atleidimo, o pranešimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai duomenis patikslino tik 2024 m. birželio 21 d. Darbdavys tokias aplinkybes motyvuoja tuo, kad tokių veiksmų ėmėsi todėl, kad DGK 2024 m. kovo 19 d. sprendimu patvirtino taikos sutartį, kuria sutarta, jog darbuotojas atleidžiamas ir dėl „padarytų pravaikštų“. Atsakovas ir jo atstovai su tokiomis aplinkybėmis nesutinka.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal DK 137 straipsnio nuostatas nemokamos atostogos gali būti suteikiamos tik darbuotojo prašymu, darbdavys neturi teisės reikalauti, jog darbuotojas išeitų nemokamų atostogų (Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1071-524/2021; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2648-967/2019; 2022 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1141-852/2022; kt.). Nemokamos atostogos yra tikslinės atostogos, t. y. suteikiamos tam tikram tikslui. Nemokamų atostogų suteikimo tikslas (priežastis) turi būti susijęs su darbuotojo interesais. Darbo kodeksas neapibrėžia baigtinio sąrašo priežasčių, dėl kurių darbuotojui gali būti suteiktos nemokamos atostogos (DK 137 straipsnio 2 dalis). Priežasčių svarbumas šiuo atveju nėra itin reikšmingas – svarbu, kad priežastys būtų tikros ir patikrinamos. Priežastys turi būti tokios, kad įtikinamai pagrįstų darbuotojo norą ir iniciatyvą naudotis tokiomis atostogomis. Darbo kodeksas nenustato, kaip darbuotojas turi pateikti prašymą dėl nemokamų atostogų. Toks prašymas gali būti pateikiamas žodžiu ir raštu, gali būti išankstinis ir daugkartinis. Tačiau visais atvejais, kilus ginčui, darbdaviui tenka pareiga įrodyti, kad prašymas buvo tikras ir kad nemokamų atostogų iniciatorius buvo darbuotojas (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1141-852/2022). Taigi kilus ginčui dėl darbuotojo valios gauti nemokamas atostogas, būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti tokios darbuotojo valios buvimą (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2648-967/2019).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal darbuotojo prašymą nemokamos atostogos buvo suteiktos iki 2023 m. gruodžio 27 d. imtinai. Darbdavio įsakymas dėl nemokamų atostogų suteikimo priimtas 2023 m. lapkričio 27 d., darbuotojui nemokamas atostogas suteiktos be galutinio termino. Teismo posėdžio metu, teikdamas paaiškinimus, ieškovės direktorius nurodė, kad taip buvo pasielgta dėl to, kad toks buvo žodinis susitarimas su darbuotoju. Tačiau pats darbuotojas ir jo atstovai nurodė, jog tarp šalių nebuvo sudarytas žodinis susitarimas dėl tolesnio nemokamų atostogų taikymo, o nemokamas atostogas už tolesnį laikotarpį darbdavys taikė savarankiškai, neturėdamas darbuotojo prašymo, todėl kad buvo neišspręsti žalos įmonei atlyginimo klausimai. Be to, kaip nurodyta aukščiau, pasibaigus nemokamų atostogų pagal darbuotojo pateiktą prašymą laikotarpiui 2023 m. gruodžio 28 d. darbuotojas susirgo ir jo liga tęsėsi iki 2024 m. sausio 5 d., kas reiškia, kad nemokamos atostogos nebuvo tęstinės ir nepertraukiamos, naują prašymas dėl nemokamų atostogų suteikimo nebuvo darbuotojo pateiktas. Atsižvelgiant į išdėstytą, darbdavys (ieškovė) nepagrindė darbuotojo valios dėl nemokamų atostogų šioje dalyje aptariamu laikotarpiu taikymo, todėl laikotarpis nuo 2024 m. sausio 8 d. iki 2024 m. kovo 15 d. darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo netinkamai žymimas kaip nemokamos atostogos.
Tačiau, kaip jau buvo minėta, darbo sutarties nutraukimo klausimas buvo išspręstas DGK 2024 m. kovo 19 d. patvirtinus šalių sudarytą taikos sutartį darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024. Ieškovė ir atsakovas toje darbo byloje susitarė, kad darbo sutartis nutraukiama nuo 2024 m. kovo 15 d. pagal DK 58 straipsnio 1 dalį, dėl 58 straipsnio 3 dalies 1 punkte ir 2 punkte numatytų pažeidimų. Pažymėtina, kad DK 58 straipsnio 1 dalis numato darbuotojo atleidimą iš darbo dėl darbuotojo kaltės, o šio straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktas atitinkamai numato, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomas neatvykimas į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties ir pasirodymas neblaiviam ar apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų darbo metu darbo vietoje. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, iš byloje esančios medžiagos matyti, kad darbo sutartis su atsakovu nutraukta dėl darbuotojo nebuvimo darbe be pateisinamos priežasties bei pasirodymo neblaiviam darbo metu darbo vietoje.
Kaip jau buvo minėta, aptariamas DGK 2024 m. kovo 19 d. sprendimas yra įsiteisėjęs, vykdytinas, dėl jo teisme nebuvo pareikšta jokių reikalavimų, prašant ginčą dėl atleidimo iš darbo (ar jo pagrindo) išnagrinėti teisme iš esmės. Darbo sutarties šalims susitarus, kad darbo santykiai nutraukiami dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, ir tokį šalių susitarimą patvirtinus DGK, būtent toks atleidimo pagrindas ir įgavo teisinę galią. Esant šioms aplinkybėms, kaip ir paaiškino ieškovės atstovai teisme, darbdavys ir atliko pataisymus darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, taip pat siuntė naujus pranešimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nes pareiga tinkamai informuoti apie darbo santykio pabaigą tenka darbdaviui.
Atsakovas ir jo atstovai kvestionuoja patį atsakovo neatvykimo į darbą visą darbo dieną ar pamainą be pateisinamos priežasties faktą ir jo įforminimo procedūrą, teikdami, kad darbdavys tokiu būdu pasielgė nesąžiningai, nes darbuotojui pateikė pasirašyti jų parengtą taikos sutarties variantą, kad darbuotojas nebuvo atstovaujamas teisininkų, neturėjo galimybės konsultuotis ir taip tinkamai susipažinti su taikos sutarties pasekmėmis, taip pat kad darbdavys nesiūlė kito darbo, nekvietė darbuotojo dirbti ir nedavė jam nurodymų, kaip ir kada turėtų atvykti į darbą. Tačiau visos tokios aplinkybės turėjo būti nurodomos darbo ginče dėl teisės išnagrinėjimo iš esmės po 2024 m. kovo 19 d. sprendimo darbo byloje Nr. APS-113-1092/2024, nes būtent šiame darbo ginče buvo nagrinėjamas atleidimo ir jo pagrindo klausimas, ginčas išspręstas šalims sudarius ir DGK patvirtinus jų pasirašytą taikos sutartį.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad laikotarpis nuo 2024 m. sausio 8 d. iki darbuotojo atleidimo dienos 2024 m. kovo 15 d. yra laikas, kurį darbuotojas (atsakovas) nebuvo darbe be pateisinamos priežasties. Vadovaujantis DK 111 straipsnio 2 dalies norma, į darbo laiką nėra įskaitomas darbuotojo laikas, kurį darbuotojas nebuvo darbe be pateisinamos priežasties, todėl už šį laikotarpį jam neskaičiuotinas ir nemokėtinas darbo užmokestis. Nors atsakovas teismo posėdžio metu ir nurodė, kad už šį laikotarpį jam turėtų būti sumokėtas darbo užmokestis, nes darbdavys neteisėtai neatleido jo iš darbo, tačiau, kaip minėta, šioje byloje teismas negali paneigti aplinkybių, dėl kurių yra priimtas ir įsiteisėjęs DGK 2024 m. kovo 19 d. sprendimas. Esant išdėstytiems motyvams, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 8 d. iki darbuotojo atleidimo dienos darbo užmokestis darbuotojui neturėjo būti mokamas.
Dėl prašomų priteisti sumų
Teismui konstatavus, kad darbo užmokestis darbuotojui neturėjo būti mokamas už laikotarpį nuo 2023 m. lapkričio 27 d. iki pat atleidimo dienos, ieškovės ieškinys toje dalyje tenkintinas, atmetant darbuotojo darbo byloje pareikštus reikalavimus dėl darbo užmokesčio mokėjimo. Atitinkamai už šį laikotarpį darbuotojui negali būti skaičiuojamos ir netesybos už vėlavimą laiku su juo atsiskaityti. Tačiau įvertinus visą bylos medžiagą konstatuotina, kad darbdavys pažeidė atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką.
Kaip minėta, darbo sutartis su darbuotoju nutraukta nuo 2024 m. kovo 15 d. DK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
Darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (DK 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui (DK 147 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad darbo sutartį su atsakovu nutraukus nuo 2024 m. kovo 15 d., pareigą su juo atsiskaityti darbdavys turėjo darbo santykių nutraukimo dieną, t. y. 2024 m. kovo 15 d. Pažymėtina, kad šalių sudarytoje taikos sutartyje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl darbo sutarties nutraukimo datos, šalys nesusitarė kitokios atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarkos. Todėl pripažintina, jog ieškovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą atsiskaityti su atsakovu darbo sutarčiai pasibaigus ir, vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, ieškovė privalo atsakovui mokėti netesybas.
Atsižvelgus į tai, jog ieškovė galutinį atsiskaitymą sumokėjo 2024 m. kovo 19 d., t. y. po darbo sutarties pasibaigimo praėjus 4 (keturioms) dienoms, yra pagrindas atsakovo naudai iš ieškovės priteisti netesybas. Iš byloje esančių duomenų nustatyta (Darbdavio parengtos pažymos apie darbuotojui mokėtiną vidutinį darbo užmokestį, pateiktos DGK), kad galutinis atsiskaitymas darbuotojui paskaičiuotas pagal jo vidutinį atlyginimą, kuris sudaro 76,23 Eur neatskaičius mokesčių. Todėl darbuotojui tenkančios netesybos skaičiuotinos taikant būtent šią sumą ir iš ieškovės atsakovui priteistina 304,92 Eur (4 d. X 76,23 Eur) neatskaičius mokesčių netesybų suma.
Dėl darbuotojui priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas konstatuotina, kad byloje kilo ginčas dėl darbuotojui tenkančių kasmetinių atostogų trukmės. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad realiai nepanaudotų atostogų turėjo būti daugiau, nes nė karto nuo įsidarbinimo nebuvo išėjęs apmokamų kasmetinių atostogų, tačiau byloje tėra vienas dokumentas, patvirtinantis darbuotojui priklausančių kasmetinių atostogų trukmę. Ieškovės byloje pateiktoje kompensacijos už nepanaudotas atostogas paskaičiavimo pažymoje nurodyta, kad darbuotojui atleidimo dieną priklausė 2,27 darbo dienos nepanaudotų atostogų, kas skaičiuojant šią sumą pinigine išraiška sudaro 173,04 Eur (2,27 d. d. X 76,23 Eur) neatskaičius mokesčių. Atsižvelgiant į tai, kad su galutiniu atsiskaitymu 2024 m. kovo 19 d. atsakovui buvo išmokėta 152,46 Eur (neatskaičius mokesčių) kompensacija, arba 87,67 Eur atskaičius mokesčius, konstatuotina, kad ieškovė liko atsakovui nesumokėjusi 20,58 Eur neatskaičius mokesčių kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas. Todėl iš ieškovės atsakovo naudai priteistina 20,58 Eur (76,23 Eur x 0,27 d. d.) kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, neatskaičius mokesčių (DK 147 straipsnio 2 dalis, CPK 417 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
Byloje ieškovė pateikė duomenis, kad bendrai patyrė 1609,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 127,00 Eur žyminis mokestis ir 1482,25 Eur išlaidos advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti. Atsakovas pateikė duomenis, kad patyrė bendrai 2660,79 Eur išlaidas už advokatės ir advokato padėjėjo teisinę pagalbą.
Pažymėtina, kad ieškovė byloje kėlė prašymą atmesti atsakovo turtinius reikalavimus, kurių bendra suma 5632,87 Eur. Iš ieškovės atsakovo naudai šiuo sprendimu priteistina bendra 325,50 Eur suma, taigi tenkinama 83 proc. ieškinio reikalavimų. Todėl iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 1335,68 Eur (1609,25 Eur X 83 proc.) bylinėjimosi išlaidų suma. Tuo tarpu teismui tenkinus 17 proc. atsakovo reikalavimų, iš ieškovės atsakovo naudai priteistina bendra 452,33 Eur (2660,79 Eur X 17 proc.) bylinėjimosi išlaidų suma. Siekiant išvengti papildomų ginčų tarp šalių, galinčių kilti iš šių priešpriešinių reikalavimų, ieškovės atsakovui mokėtina bylinėjimosi išlaidų suma įskaitytina į atsakovo mokėtiną bylinėjimosi išlaidų sumą ieškovei, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina galutinė 883,35 Eur (1335,68 Eur – 452,33 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Ieškovės UAB „Baltic Trans Service“, juridinio asmens kodas 305547065, ir atsakovo V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) darbo ginčą išspręsti taip:
Priteisti iš ieškovės UAB „Baltic Trans Service“, juridinio asmens kodas 305547065, atsakovo V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai:
- 304,92 Eur (trijų šimtų keturių eurų 92 ct) neatskaičius mokesčių netesybas;
- 20,58 Eur (dvidešimties eurų ir 58 ct) neatskaičius mokesčių kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas.
Priteisti iš atsakovo V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės UAB „Baltic Trans Service“, juridinio asmens kodas 305547065, naudai 883,35 Eur (aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų ir 35 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2024 m. balandžio 10 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-131-6236/2024.
Likusią ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusius Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.
Teisėja Gintarė Bunikienė