Pranešėjas
Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr.
1A-489-397/09
Teisėjas
Rimantas Grigas (Proceso Nr.
20-9-029/2008)
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.4.7.

KAUNO APYGARDOS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2009 m. rugsėjo 28 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Romualdo
Lincevičiaus, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vitai Beleckaitei,
dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, gynėjai advokatei Aušrai Ručienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
nuteistųjų D. R. ir J. R. apeliacinius
skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 30 d. nuosprendžio,
kuriuo:
D.
R. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d.
15 MGL (1950 litų) dydžio bauda;
J. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos BK 235 str. 1 d. 15 MGL (1950 litų) dydžio bauda.
Kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
D. R. ir J. R. pagal Lietuvos
Respublikos BK 235 str. 1 d. nuteisti už tai, kad 2008-03-26
Kauno apygardos teisme, esančiame Mickevičiaus g. 18, Kaune, būdami liudytojais
baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir įspėti dėl baudžiamosios
atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus, tai yra
melagingai nurodė, kad kaltinamąjį E. P. 2006-12-22 įvykio vietoje matė su mergina.
Apeliaciniais skundais nuteistieji D.
R. ir J. R. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009
m. birželio 30 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą panaikinti ir
kiekvieno iš jų atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Neigdami savo
kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų, nuteistieji analogiškai tvirtina,
kad bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo surinkta
jokių pastarųjų kaltę patvirtinančių neginčijamų įrodymų, teismas bylos
nagrinėjimo metu ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį buvo šališkas ir
neobjektyvus, kas sutrukdė tinkamai įvertinti esančius įrodymus bei priimti
teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.
Anot apeliantų, teismas nepagrįstai
vadovavosi tik teismų procesiniais sprendimais, kur E.
Z. buvo pripažintas kaltu. Be to, nepagrįstai
neanalizavo bei neaptarė, kodėl laikytina, kad nuteistieji ikiteisminio tyrimo
metu davė teisingus parodymus, kad E. Z. matė su mergina, o Kauno apygardos teisme, duodami tuos
pačius parodymus kaip ir ikiteisminiame tyrime, melavo. Apeliaciniuose
skunduose abu nuteistieji patvirtina savo ikiteisminio bei teisminio
nagrinėjimo metu duotus parodymus, kad 2006 metų gruodžio mėnesį matė E. Z. einantį su mergina. Be to,
nuteistasis J. R. nesutinka
su teismo nustatyta aplinkybe, kad jis, duodamas parodymus Kauno apygardos
teisme, sakė, jog matė E. Z. su mergina 2006-12-22 įvykio vietoje, nes jis iš tikrųjų
nurodė, kad šiuos asmenis matė 2006 m. gruodžio mėnesį ir kad apie jokį įvykį
jam nėra žinoma.
Nuteistųjų teigimu, jie pagal
Lietuvos Respublikos BK 235 str. l d. turi būti išteisinti, nes nepadarė
veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, tai yra jų veiksmuose nėra šio
nusikaltimo subjektyvosios pusės požymio – tiesioginės tyčios. Anot apeliantų,
Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendyje visiškai nevertinti subjektyvieji
veikos požymiai, t.y. neanalizuota, ar nuteistieji sąmoningai davė neteisingus
parodymus, ar sąžiningai klydo juos duodami ir kodėl jų analogiškais
ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, prisiekus sakyti tiesą, yra
tikima.
Apeliaciniuose skunduose
nurodoma, jog nuosprendyje neteisingai konstatuota, kad jie davė parodymus, jog
matė E. P. su mergina,
nes asmens tokia pavarde jie nepažįsta, šias aplinkybes paneigia ir visa bylos
medžiaga.
Nuteistoji D.
R. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad ji charakterizuojama teigiamai,
šiuo metu yra vaiko auginimo atostogose, o nuteistasis J.
R. tvirtina, kad teismas, skirdamas
bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis
charakterizuojamas teigiamai, šiuo metu vienas išlaiko šeimą, veda padorų
gyvenimo būdą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėja prašė
apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų D. R. ir J.
R. apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios
instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str.,
nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ištirtus
įrodymus bei pagrįstai D.
R. ir J. R. pripažino kaltais, padarius nusikaltimus, numatytus
Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d..
Abu nuteistieji,
savo apeliaciniuose skunduose išdėstydami analogiškus argumentus ir
akcentuodami savo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus tapačius parodymus,
jų nesieja su kitomis teismo nustatytomis aplinkybėmis bei įrodymais, kas
nelaikytina įrodymų vertinimo kriterijumi, nes tik įrodymų visetas gali
pagrįsti ar paneigti asmenų kaltę.
Pirmosios
instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai grindė ne tik teismų
procesiniais sprendimais, kur E. Z. buvo
pripažintas kaltu (kas neteisingai nurodoma apeliaciniuose skunduose), bet ir kitais
byloje esančiais įrodymais, tai yra: 2008-03-26 teismo posėdžio protokolu,
priesaikomis, liudytojų apklausos protokolais. Iš 2008-03-26 teismo posėdžio
protokole (b.l. 27-29) užfiksuotų liudytojais apklaustų D. R. ir J. R. parodymų seka, kad jie analogiški
kaltinamojo E. Z. teisme
duotiems parodymams, kuriuos teismas nuosprendyje vertino kritiškai, kaip
neatitinkančius objektyviai nustatytų įvykio aplinkybių, prieštaraujančius
kitiems bylos duomenims ir laikė gynybine kaltinamojo versija. Būtent ši aplinkybė
paneigia apeliantų skundo argumentą, kad jų veikoje nėra subjektyviosios pusės
požymio – tiesioginės tyčios, nes pastarieji, apklausiami liudytojais ir
duodami parodymus teisme, siekė patvirtinti kaltinamojo teiginį, kad jis įvykio
vietoje buvo kartu su mergina ir grumtynėse, kai buvo sužalotas J. M., nedalyvavo.
Nepagrįstu
laikytinas nuteistojo J.
R. skundo teiginys, kad
jis Kauno apygardos teisme parodė, jog matė E. Z. 2006 m. gruodžio mėnesį ir kad apie įvykio vietą jam nieko nebuvo
žinoma, tačiau teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, nurodydamas
tikslią datą – 2008-12-22 ir vietą įvardindamas kaip „įvykio vietoje“.
Nuteistojo nurodytos aplinkybės, apklausiant jį liudytuoju teisme, kad jis
pravažiuodamas matė įvykį prie parduotuvės 2006 m. gruodžio mėnesio pabaigoje,
prieš Kalėdas, ir kad matė einantį jaunuolį su mergina, sutampa su liudytojos D. R. teisme duotais parodymais, o taip pat,
kaip jau buvo minėta, ir su kaltinamojo E. Z. teismo kritiškai įvertintais parodymais. Nors apeliantas ir
nenurodė tikslios įvykio datos, teigdamas, jog jaunuolį su mergina matė 2008 m.
gruodžio mėnesio pabaigoje, o ne būtent 2008-12-22, tai nepaneigia jo kaltės,
padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Iš šio liudytojo parodymų seka, kad jis
siekė patvirtinti nuteistojo E. Z. iškeltą
versiją, jog jie abu susitiko ir vienas kito pasiteiravo apie reikalingą
pagalbą kaip tik tuo momentu, kai tariamai nenustatytų vaikinų grupė kitoje
vietoje (prie parduotuvės) mušė J. M..
Nepagrįstu laikytinas ir kitas apeliacinių
skundų argumentas, jog teismas nepagrįstai
neanalizavo bei neaptarė, kodėl laikytina, kad nuteistieji ikiteisminio tyrimo
metu davė teisingus parodymus, kad E. Z. matė su mergina, o Kauno apygardos teisme, duodami tuos
pačius parodymus kaip ir ikiteisminiame tyrime, melavo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad D.
R. ir J. R. nuteisti už melagingų parodymų davimą teisme, o ne
ikiteisminio tyrimo metu, tad šie ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai
pagrįstai netgi nebuvo analizuojami, nes jie esminės
reikšmės veikos kvalifikacijai neturi.
Įvertinant pirmosios instancijos
teismo ištirtus įrodymus, jų visumą, nėra pagrindo abejoti teismo padarytomis
išvadomis apie nuteistųjų kaltę ir teisingą jų padarytų veikų kvalifikavimą
pagal Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalį.
Pirmosios
instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, atsižvelgė į tai, kad jie
padarė nesunkų nusikaltimą, D.
R. neteista, J. R. nors ir buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs. Be
šių aplinkybių įvertinta ir tai, kad byloje nenustatyta nuteistųjų atsakomybę
lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Kolegija, atsižvelgusi į visas
aplinkybes, konstatuoja, kad nuteistiesiems D. R. ir J. R. paskirtos bausmės yra teisingos, netgi vienos iš
švelnesnių, kurios numatytos baudžiamojo įstatymo sankcijoje už kiekvieno iš
nuteistųjų padarytą nusikaltimą, jų dydį nustatant įstatymo sankcijos ribose,
tad laikyti jas aiškiai per griežtomis ir mažinti apeliaciniuose skunduose
nurodytais motyvais (nuteistieji charakterizuojami teigiamai, D. R. augina mažametį vaiką, J. R. vienas išlaiko šeimą)
pagrindo nėra. Nuteistiesiems paskirtosios bausmės pagal savo rūšį ir griežtumą
visiškai atitinka jų padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą ir
sukeltas pasekmes.
Nuosprendžio nustatomojoje
dalyje neteisingai nurodyta kaltinamojo E. Z. pavardė, nurodant P. pavardę (apie tai pažymima ir
apeliaciniame skunde), tai yra nurodoma, kad D. R. ir
J. R. melagingai nurodė, kad
kaltinamąjį E. P. 2006-12-22
įvykio vietoje matė su mergina. Iš bylos aplinkybių ir nuosprendžio turinio
matyti, kad tokį netikslumą sąlygojo tik rašybos klaida (apsirikimas). Todėl
šis netikslumas ištaisytinas, nuosprendžio nustatomojoje dalyje patikslinant E. Z. anketinius duomenis, tai yra
pavardę, nekeičiant nuosprendžio esmės.
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos BPK 326 str.1 d. 1 p.,
n u t a r ė :
nuteistųjų D. R. ir J.
R. apeliacinius skundus atmesti.
Patikslinti nuosprendžio nustatomąją dalį, nurodant, kad
kaltinamasis E. P. laikytinas E. Z..
Kolegijos
pirmininkas
Gytis Večerskas
Teisėjai
Romualdas Lincevičius
Danguolė
Šiugždinytė