Civilinė byla Nr. 2-504/2007
Procesinio sprendimo kategorijos 121.20; 126.5 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. rugpjūčio 2 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorių uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“, „Atlantic Aliance LLC“ ir „MultiForEx LLC“ atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-129-524/2007, iškeltoje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Barklita“ dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Klaipėdos apygardos teismas 2006 m. spalio 25 d. nutartimi UAB „Barklita“ iškėlė bankroto bylą ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Verslo administravimo kompanija“. Įmonės bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo 2007 m. kovo 5 d. pateikė teismui prašymą dėl BUAB „Barklita“ kreditorių reikalavimų tvirtinimo. Nurodė, jog pripažįsta visus kreditorių pareikštus reikalavimus bankrutuojančiai įmonei, išskyrus tuos įmonės kreditorių UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“, UAB „Ketonas“, „Atlantic Aliance LLC“ ir „MultiForEx LLC“ reikalavimų, kurie nepagrįsti rašytiniai įrodymais, t. y. administratorius pripažino UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ reikalavimą dėl 481 502,58 Lt įsiskolinimo (buvo pareikštas 482 571,85 Lt reikalavimas) ir 12 082,10 Lt palūkanų priteisimo (buvo pareikštas reikalavimas dėl 14 718,99 Lt palūkanų priteisimo), tačiau nepripažino kreditoriaus reikalavimo dėl 89 581,47 Lt išlaidų kompensavimo. Taip pat prašė teismo patvirtinti kreditoriaus „Atlantic Aliance LLC“ 36 742,38 JAV dolerių reikalavimą (nors šis kreditorius pareiškė 70 327 JAV dolerių reikalavimą dėl žalos atlyginimo) ir kreditoriaus „MultiForEx LLC“ 36 742,38 JAV dolerių reikalavimą (kreditorius pareiškė 71 503 JAV dolerių reikalavimą dėl žalos atlyginimo).
Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 15 d. nutartimi patvirtinto BUAB „Barklita“ administratoriaus pripažintus reikalavimus, taip pat administratoriaus ginčijamą kreditoriaus UAB „Ketonas“ 15 791,50 Lt reikalavimą, tačiau netvirtino ginčijamus kreditorių UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“, „Atlantic Aliance LLC“ ir „MultiForEx LLC“ reikalavimus. Teismo nuomone, kreditoriaus UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ pateikta PVM sąskaita-faktūra dėl 1069,27 Lt apmokėjimo neįrodo, kad tokio dydžio skola atsirado vykdant tarp šalių 2006 m. balandžio 19 d. sudarytą prekių sandėliavimo ir krovos šaldytuve sutartį, o reikalavimas priteisti 89 581,47 Lt išlaidų, yra nepagrįstas, nes kreditorius neįrodė, jog tretysis asmuo (UAB „Koralita“) įvykdė sutartinę prievolę už atsakovą. Teismas pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu kreditorius būtų įrodęs šią aplinkybę, tokį reikalavimą atsakovui pagal CK 6.50 straipsnį galėtų pareikšti tik šią prievolę įvykdęs tretysis asmuo. Pažymėjo, kad kreditorius „Atlantic Aliance LLC“ neįrodė pareikštų reikalavimų dėl 20 818,63 Lt JAV dolerių negauto pelno, 7871 JAV dolerių sandėliavimo išlaidų ir 4894,87 JAV dolerių nedeklaruotos prekių vertės priteisimo, pagrįstumo, o kito kreditoriaus „MultiForEx LLC“ reikalavimai priteisti 24940 Lt JAV dolerių negauto pelno, 1218 JAV dolerių sandėliavimo išlaidų ir 16 836,08 JAV dolerių nedeklaruotos prekių vertės nepagrįsti įrodymais.
Kreditorius UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria netvirtinti šio kreditoriaus ginčijami reikalavimai dėl 89 581,47 Lt išlaidų kompensavimo. Skundą grindžia šiais motyvais:
- CK 6.50 straipsnio 1 dalis reguliuoja klausimus, susijusius su trečiojo asmens veiksmais, kuriais už skolininką tinkamai įvykdoma prievolė. UAB „Koralita“ tik įvykdė prievolę už atsakovą ir pašalino šio skolininko padarytus pažeidimus, tačiau nesiekė perimti reikalavimo teisių iš kreditoriaus UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ į skolininką UAB „Barklita“.
- UAB „Koralita“ pateikta PVM sąskaita-faktūra kreditoriui UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ įrodo, kad ši įmonė įvykdė sutartinę prievolę už atsakovą.
- Bankrutuojančios įmonės administratorius, taip pat buvęs įmonės vadovas pripažino, kad UAB „Barklita“ nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal 2006 m. balandžio 19 d. sutartį, neginčijo krovinio išvežimo darbų terminų ir kainos.
Kreditoriai „Atlantic Aliance LLC“ ir „MultiForEx LLC“ pateikė atskirąjį skundą, ir prašo Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria netvirtinti šių kreditorių ginčijami reikalavimai, panaikinti, o jų pareikštus reikalavimus patvirtinti. Skundą grindžia šiais motyvais:
- Byloje pateikta 2005 m. vasario 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp MultiForEx LLC“ (pardavėjo) ir RAB „Rostservis-Baltika“ (pirkėjo) įrodo, kad kreditorius įsipareigojo parduoti pirkėjui prekių už 146 057 JAV dolerių, tačiau krovinys dingo. 2005 m. sausio 17 d. tarp „Atlantic Aliance LLC“ ir „Baltik-Viz“ sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis taip pat įrodo, jog dingusio krovinio vertė yra didesnė, negu nustatė teismas. Apelianto nuomone, teismas nurodytų sutarčių apskritai nevertino, o nutartį grindė tik važtaraščiais.
- Kreditoriai perdavė krovinį saugoti atsakovui, tačiau nesuteikė jam teisės išvežti krovinio, todėl ginčas tarp šalių yra kildinamas iš pasaugos, o ne pervežimo teisinių santykių. Pažymi, jog pagal dingusio krovinio kiekį galima apskaičiuoti kreditorių patirtos žalos dydį.
- Bylos nagrinėjimo metu atsakovui atstovavęs E. K. neturėjo teisės būti įmonės atstovu, todėl teismas negalėjo priimtos nutarties grįsti šio įgaliotinio pateiktais paaiškinimais.
BUAB „Barklita“ atsiliepimuose į kreditorių atskiruosius skundus pirmosios instancijos teismo nutartį prašo palikti nepakeistą, o kreditorių atskirųjų skundų netenkinti. Nurodo, kad:
- UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ nepateikė įrodymų, jog realiai patyrė 10057,64 Lt krovinio utilizavimo išlaidų, todėl kreditoriaus reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo nepagrįstas.
- Kreditorius UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ turėjo teisę išvežti saugomą krovinį tik tuomet, jeigu krovinio savininkas būtų sumokėjęs atsakovui už krovinio saugojimą, ir tik esant raštiškam UAB „Barklita“ sutikimui (2006 m. balandžio 19 d. sudarytos prekių sandėliavimo ir krovos šaldytuve sutarties 4 punktas).
- UAB „Koralita“, kuri gabeno krovinį, vykdė ne sutartines prievoles kreditoriui UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ už atsakovą, o savo prisiimtus įsipareigojimus, atsiradusius iš teisinių santykių su krovinio savininku „Jambor LLC“. Todėl mano, jog UAB „Koralita“ reikalavimus turėtų reikšti krovinio savininkui.
- Kreditoriai „Atlantic Aliance LLC“ ir „MultiForEx LLC“ nepateikė teismui įrodymų dėl nedeklaruotų prarastų krovinių vertės, patirtų sandėliavimo išlaidų ir negauto pelno, todėl teismas pagrįstai netenkino šių reikalavimų.
Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.
Byloje kilo ginčas dėl bankrutuojančiai įmonei pareikštų kreditorių reikalavimų pagrįstumo. Sprendžiant šį ginčą, reikia vadovautis CPK normomis, išskyrus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatytas išimtis (CPK 1 str. 1 d.).
Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme numatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Pažymėtina, kad bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštiems ieškinio reikalavimams ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme. Šiuo atveju kreditoriaus pareikštas prašymas dėl reikalavimo patvirtinimo yra tapatus ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštam ieškinio reikalavimui dėl pinigų sumos priteisimo. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Todėl administratoriaus pateiktas teismui tvirtinti kreditorių reikalavimų sąrašas nereiškia šių reikalavimų nenuginčijamumo. Teismas nėra įpareigotas tvirtinti visus be išimties administratoriaus pripažintus reikalavimus, o gali patvirtinti administratoriaus ginčijamus kreditorių pareikštus reikalavimus, arba atsisakyti juos tvirtinti, sumažinti ar padidinti administratoriaus pripažintus teismui pateiktus tvirtinti kreditorių reikalavimus. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų padaryti išvadą dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 str.).
Taigi, bankroto bylų nagrinėjimo specifika lemia tai, kad teismas neturi pareigos tvirtinti administratoriaus pateiktus kreditorių pareikštus reikalavimus remdamasis tik administratoriaus ir kreditorių pateiktais įrodymais, bet privalo būti aktyvus, nes tik tokiu atveju galima teisingai išspręsti kilusį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino tik administratoriaus pateiktus įrodymus, tačiau nebuvo aktyvus, neišsiaiškino visų esminių bylos aplinkybių, neišaiškino šalims teisės teikti papildomus įrodymus tam, kad būtų atskleista bylos esmė ir pašalinti joje esantys neaiškumai bei prieštaravimai.
Dėl kreditoriaus UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ reikalavimo patvirtinti 89 581,47 Lt išlaidas
UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ ginčijamą reikalavimą dėl 89 581,47 Lt patvirtinimo grindžia tuo, kad UAB „Barklita“ pažeidė tarp šalių 2006 m. balandžio 19 d. sudarytos prekių sandėliavimo ir krovos šaldytuve sutarties 8 punktą, kadangi per nustatytą terminą neišvežė prekių iš saugomo sandėlio ar jų nesunaikino savo lėšomis. Įrodinėja, jog dėl neteisėtų atsakovo veiksmų turėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu UAB „Koralita“, kuris įvykdė sutartinę prievolę už atsakovą verslo solidarumo pagrindu, todėl turi būti atlygintos UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ patirtos išlaidos. Kreditoriaus atstovas 2007 m. birželio 11 d. įvykusiame teismo posėdyje nurodė, kad pareikštas reikalavimas turėtų būti tenkinamas remiantis CK 6.61 straipsnio norma (t. 3, b.l. 35). Teismas skundžiamoje nutartyje sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ reikalavimo, nes tokią teisę pagal CK 6.50 straipsnį gali įgyti tik už atsakovą prievolę įvykdęs tretysis asmuo, t.y. UAB „Koralita“, kuri byloje nepareiškė reikalavimo dėl nurodytos sumos priteisimo (t. 3, b.l. 40).
Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pareikštus reikalavimus ir atsikirtimus į juos pagrįsti teisės normomis, tačiau tai neįpareigoja teismo procesinį sprendimą grįsti būtent šiomis normomis. Bankroto byloje, kaip ir kitose civiline tvarka nagrinėjamose bylose, dalyvaujantys byloje asmenys turi nurodyti tik faktinį, bet ne teisinį pareikštų reikalavimų pagrindą (causa petendi, CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Teisinė santykių kvalifikacija yra išimtinė teismo pareiga, kuri realizuojama tik kruopščiai išanalizavus causa petendi, pateiktus įrodymus, ieškinio reikalavimus (petitium) ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Tačiau teismas, taikydamas kitas teisės normas, negu nurodė dalyvaujantys byloje asmenys, turi teisiškai pagrįsti tokį savo procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo teisės normos, kuria kreditorius grindė reikalavimą (CK 6.61 straipsnis), o reikalavimą atmetė taikydamas CK 6.50 straipsnį. Teismo veiksmai, kai priimant procesinį sprendimą nėra pasisakoma dėl normų, kuriomis dalyvaujantys byloje asmenys grindžia reikalavimus, santykio su kitomis teismo taikomomis teisės normomis, aiškiai neįvardijamos priežastys, dėl kurių taikomos vienos, o netaikomos kitos teisės normomis, sudaro prielaidas atsirasti teisiniam neaiškumui ir abejoti priimto procesinio sprendimo teisėtumu.
CK 6.50 straipsnio 1 dalis suteikia teisę trečiajam asmeniui visiškai ar iš dalies įvykdyti prievolę už skolininką, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas prievolę įvykdytų asmeniškai. Tretysis asmuo, vykdydamas prievolę už skolininką, turi suvokti, jog vykdo ne savo prievolę, o prievolę už kitą asmenį. Įvykdęs prievolę už skolininką, tretysis asmuo perima kreditoriaus teises, susijusias su skolininku (CK 6.50 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė, kad remiantis šia norma UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ ginčijamas reikalavimas negali būti tenkinamas, nes pagal šią teisės normą nuostolių atlyginimo turi teisę reikalauti tretysis asmuo, o ne kreditorius. Todėl UAB „Koralita“ galėtų pareikšti tokį reikalavimą atsakovui, jeigu įrodytų, jog esant teisiniam pagrindui, vykdė atsakovo prievolę kreditoriui, ir ją įvykdė tinkamai. Teismas turėjo išaiškinti UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ ir UAB „Koralita“ šias aplinkybes, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą (CPK 158 str. 3 d.).
Be to, teismas nutartyje turėjo pagrįsti, kodėl šiuo atveju kreditoriaus reikalavimas negali būti tenkinamas remiantis CK 6.61 straipsniu. Ši norma suteikia teisę kreditoriui įvykdyti prievolę atlikti tam tikrą darbą už skolininką pastarojo sąskaita, jeigu skolininkas pažeidžia prievolę, arba teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Sprendžiant klausimą dėl kreditoriaus reikalavimo atlyginti nuostolius pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar skolininkas pažeidė sutartinę prievolę (CK 6.63 str., 6.246 str. 1 d.), ar kreditorius patyrė nuostolių (CK 6.249 str.), ar yra priežastinis ryšys tarp patirtų nuostolių ir neteisėtų veiksmų (CK 6.247 str.), t. y. teismas turėjo nustatyti, ar egzistuoja visos atsakovo sutartinei civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos: neteisėti atsakovo veiksmai, žala, priežastinis ryšys ir kaltė, kuri yra preziumuojama (CK 6.245 str. 3 d., 6.246-6.249 str.). Teismas iš esmės pripažino, jog atsakovas pažeidė sutartinę prievolę, tačiau neanalizavo priežasčių, dėl kurių susidarė tokia padėtis, nesprendė, ar esant tokiam prievolės pažeidimui, kreditorius turėjo teisę vienašališkai nuspręsti utilizuoti ir (ar) išgabenti prekes. Jeigu atsakovas sutartinę prievolę pažeidė dėl kitų priežasčių, teismas turėjo nustatyti šias priežastis. 2006 m. balandžio 19 d. prekių sandėliavimo ir krovos šaldytuve sutarties 4 punkte šalys susitarė, jog nuo 2006 m. birželio 1 d. UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ išveš krovinį tik tuomet, jeigu krovinio savininkas atsakovui bus sumokėjęs už paslaugas ir atsakovas pateiks raštišką pranešimą. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino, nors šioje byloje teisiškai reikšminga, kieno krovinį gabeno atsakovas, kokie teisiniai santykiai siejo jį su krovinio savininku, ar krovinio savininkas tinkamai įvykdė sutartines prievoles atsakovui ir atsiskaitė su juo, ir pan. Iš byloje esančių duomenų neaišku, ar UAB „Koralita“ vykdė sutartines prievoles, kurių neįvykdė atsakovas, t.y., ar iš sandėlių gabeno būtent atsakovo perduotą saugoti produkciją. Jeigu buvo gabenamas atsakovo kreditoriui UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ perduotas saugoti krovinys, turėjo būti išsiaiškinta, kokiu pagrindu šis krovinys buvo perduotas UAB „Koralita“. Nusprendęs, jog nėra pagrindo tenkinti kreditoriaus pareikšto reikalavimo, teismas turėjo aiškiai nurodyti, kuri civilinės atsakomybės sąlyga nenustatyta, o esant nepakankamai duomenų apie reikšmingas bylai aplinkybes – išaiškinti šalims galimybę pateikti papildomus įrodymus, reikalingus toms aplinkybėms nustatyti. Teismas taip pat turėtų vertinti aplinkybę, ar kreditorius yra atsiskaitęs su UAB „Koralita“ už krovinio gabenimą, ar vis dėlto nėra apmokėjęs pateiktos PVM sąskaitos-faktūros (t. 3, b.l. 43), t. y. nepatyrė realių nuostolių. Be to, pastebėtina, kad klausimą dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo sprendęs teismas nevertino kreditoriaus pateikto Pasienio ir transporto valstybinės veterinarijos tarnybos 2006 m. rugpjūčio 3 d. rašto, kuriuo UAB Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ įspėta dėl beveik 100 tonų sugedusios gyvulinės produkcijos laikymo, netyrė, ar šiame rašte minima būtent atsakovo perduota saugoti produkcija kreditoriui, taip pat nenagrinėjo, ar UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ perduotas UAB „Koralita“ krovinys buvo pristatytas krovinio savininkui, jeigu ne, dėl kokių priežasčių nebuvo įvykdytas toks pavedimas.
Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, jog spręsdamas klausimą dėl kreditoriaus UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ ginčijamo reikalavimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino visų šiam klausimui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės, o pagal pateiktus įrodymus nurodyto klausimo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta tvirtinti šio kreditoriaus ginčijamus reikalavimus, naikintina ir klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 3 p., 338 str.). Nagrinėdamas šį klausimą iš naujo, pirmosios instancijos teismas turi atsižvelgti į aukščiau nurodytas aplinkybes, išsamiai jas išnagrinėti, ištirti bei įvertinti byloje esančius ir šalių pateiktus papildomus įrodymus, kad būtų apsaugoti ne tik bankrutuojančios įmonės, bet ir kreditorių teisėti interesai.
Dėl atstovavimo kreditoriui UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ pagrįstumo pasakytina, jog byloje esantis 2007 m. balandžio 2 d. išduotas įmonės vadovo įgaliojimas suteikia teisę E. K. atstovauti įmonės interesus nagrinėjamoje bankroto byloje (t. 2, b.l. 168). Įstatymas juridinio asmens atstovui pirmosios instancijos teisme nustato vienintelį reikalavimą – būti įmonės darbuotoju (CPK 55 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad šis atstovas būtų nurodyto kreditoriaus darbuotojas, arba juridinio asmens valdymo organo narys ar dalyvis. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies apeliantų nurodytais motyvais. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad šis kreditoriaus atstovas atstovavo ne tik šį, bet ir kitą kreditorių susirinkimuose. Nepaisant to, bylą nagrinėjantis teismas įpareigotinas imtis priemonių, kad būtų pašalinti nurodyti neaiškumai.
Dėl kreditorių „Atlantic Aliance LLC“ ir „MultiForEx LLC“ atskirųjų skundų
Byloje nėra kreditorius „Atlantic Aliance LLC“ prašymo dėl reikalavimų patvirtinimo, tačiau iš įmonės administratoriaus prašymo ir kreditoriaus pateiktų pretenzijų atsakovui galima manyti, kad kreditorius prašė teismo patvirtinti 70 327 JAV dolerių reikalavimą, kurį sudaro reikalavimai priteisti: a) 41 637,25 JAV dolerių už prarastas prekes (iš jų 4 894,87 JAV dolerių dėl nedeklaruotos prekių vertės); b) 20 818,63 JAV dolerių negauto pelno; c) 7 871 JAV dolerių sandėliavimo ir iškrovimo išlaidų t. 1, b.l. 148, t. 2, b. l. 6-9).
Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 15 d. nutartimi patvirtino 36 742,38 JAV dolerių reikalavimo dalį dėl prarasto krovinio, o kitus kreditoriaus reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus (t. 3, b.l. 38-41).
Kreditorius „Atlantic Aliance LLC“ atskirajame skunde nurodo, jog spręsdamas šį klausimą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik važtaraščiais, o nevertino 2005 m. sausio 17 d. su „Baltik-Viz“ sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytos prekių kainos - 382 500 JAV dolerių (t. 2, b.l. 123-128, t. 3, b.l. 48-49).
Byloje taip pat nėra kreditoriaus „MultiForEx LLC“ prašymo dėl reikalavimų patvirtinimo, tačiau iš administratoriaus prašymo ir šio kreditoriaus pateiktų pretenzijų atsakovui galima daryti išvadą, kad kreditorius prašė teismo patvirtinti 71 503 JAV dolerių reikalavimą, kurį sudaro reikalavimai priteisti: a) 45 345 JAV dolerių už prarastas prekes; b) 24 940 JAV dolerių negauto pelno; c) 1218 JAV dolerių sandėliavimo išlaidas (t. 2, b.l. 27-34).
Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. birželio 15 d. nutartimi patvirtino 26 401,92 JAV dolerių reikalavimo dalį dėl prarasto krovinio, o kitus kreditoriaus reikalavimus atmetė (t. 3, b.l. 38-41). Atkreiptinas dėmesys, kad teismas neteisingai apskaičiavo šio kreditoriaus reikalavimo dalį, kurią atsisakė tvirtinti dėl prarasto krovinio, nes kreditorius prašė patvirtinti 45 345 JAV dolerių reikalavimą už prarastas prekes, o teismas patvirtino 26 401,92 JAV dolerių reikalavimą, tačiau motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad netvirtina reikalavimo dėl 16 836,08 JAV dolerių nedeklaruotos prekių vertės priteisimo. Iš šių aplinkybių matyti, kad teismas iš tiesų atsisakė tvirtinti ne reikalavimą dėl 16 836,08 JAV dolerių, o reikalavimą dėl 18 343,08 JAV dolerių priteisimo už prarastą krovinį (45 345 – 26 401,92 JAV dolerių). Šios aplinkybės leidžia manyti, jog teismas, atmesdamas administratoriaus ginčijamą kreditoriaus reikalavimą dėl pinigų sumos už prarastą krovinį priteisimo, neįsigilino į šio reikalavimo esmę ir pobūdį, neįvardijo priežasčių, dėl kurių atmestą reikalavimo dalį įvardijo kaip reikalavimą dėl nedeklaruotos prekių vertės priteisimo, o dėl kitos reikalavimo dalies nutartyje apskritai nepasisakė - jo nepatvirtino ir neatmetė.
Kreditorius „MultiForEx LLC“ atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi tik važtaraščiais, o nevertino 2005 m. vasario 21 d. su „Rostservis-Baltika“ (pirkėjas) sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią kreditorius įsipareigojo parduoti pirkėjui prekių už 146 057 JAV dolerių (t. 2, b.l. 132-134, t. 3, b.l. 48-49).
Apeliantai atskirajame skunde nenurodė konkrečios ginčijamos sumos, išsamiai neišdėstė, kurią pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties dalį ginčija - dėl atsisakytos tvirtinti reikalavimo dalies už prarastas prekes, ar dėl reikalavimų priteisti negautą pelną, ar sandėliavimo ir iškrovimo išlaidas. Dar daugiau, iš apeliantų nurodytų argumentų matyti, kad jų pareikšti reikalavimai gali viršyti pirmosios instancijos teisme pareikštų reikalavimų ribas, nes nurodytose sutartyse prekių kaina kelis kartus viršija pirmosios instancijos teisme kreditorių pareikštų reikalavimų sumas. Aiškiai neapibrėžus apeliacijos dalyko, nėra galimybės teisingai išnagrinėti ginčijamą klausimą apeliacinės instancijos teisme. CPK 315 straipsnio 1 dalis apeliacinio (atskirojo) skundo priėmimo klausimą įgalina spręsti pirmosios instancijos teismą (CPK 338 str.). Skundžiamą procesinį sprendimą priėmęs teismas, gavęs apeliantų atskirąjį skundą, turėjo nustatyti terminą atskirojo skundo trūkumams šalinti – tiksliai nurodyti, kurios nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ginčija kiekvienas apeliantas (CPK 306 str. 1 d. 2 ir 4 p., 316 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas perdavė bylą nagrinėti apeliacine tvarka apskritai nesprendęs nurodytų kreditorių atskirojo skundo priėmimo klausimo, todėl apeliacinės instancijos teismas grąžino bylą pirmosios instancijos teismui tam, kad būtų išspręstas šis klausimas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, gavęs bylą, atskirojo skundo trūkumų nenustatė, o tik formaliai nutartimi priėmė šį apeliantų skundą (t. 3, b.l. 48-49, 51-52, 62). Šalinti šio procesinio dokumento trūkumus apeliacinės instancijos teisme (CPK 316 str. 3 d.) netikslinga, nes bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, nustatyti ir kiti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai, dėl kurių ši nutarties dalis turi būti panaikinta ir klausimai perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Abu apeliantai atskirajame skunde reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino aukščiau nurodytų sutarčių. Su tuo teisėjų kolegija sutinka. Nepaisant to, kad šios sutartys yra bankroto byloje (t. 2, b.l. 123-134), tačiau teismas nutartyje jų nevertino ir dėl juose esančių susitarimų nepasisakė. Teismas iš esmės neargumentavo, kokie teisiniai santykiai susiklostė tarp atsakovo ir kreditorių, neišsiaiškino, ar egzistuoja visos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos, jeigu taip, ar dingusios prekės sudaro dalį pagal kreditorių nurodytas sutartis įsipareigotų parduoti prekių, kokios konkrečiai prekės yra prarastos, kuo grindžiami apeliantų reikalavimai dėl netiesioginių nuostolių ir kitų išlaidų priteisimo, pagal kokius kriterijus ir kuo vadovaujantis turėtų būti apskaičiuojami kreditorių patirti nuostoliai - ar pagal pirkimo-pardavimo sandorių, kurie turėjo įvykti, tačiau dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo kreditorių, neįvyko, ar pagal rinkos vertę, ar būtina taikyti Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintas 1992 m. spalio 10 d. Tarybos Reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos Reglamento (EEB) Nr. 2454/93, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo tvarką, taikymo Lietuvos Respublikoje taisykles.
Nurodytos aplinkybės įrodo, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o pagal pateiktus įrodymus nurodyto klausimo negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl nutarties dalis, kuria atsisakyta tvirtinti atsakovo administratoriaus ginčijamus kreditorių „Atlantic Aliance LLC“ ir „MultiForEx LLC“ reikalavimus, naikintina ir šis klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 3 p., 338 str.). Sprendžiant šį klausimą iš naujo, teismas turi ne tik pašalinti aukščiau nurodytus trūkumus, bet ir pareikalauti iš kreditorių pateikti įrodymus, pagrindžiančius kiekvieną jų išdėstytą reikalavimą bei paneigiančius deklaruojamų prekių muitinėje verčių nustatymo teisingumą, taip pat įvertinti apeliantų nurodytose 2005 m. sausio 17 d. ir 2005 m. vasario 21 d. sutartyse esančių susitarimų reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, o procesinį sprendimą byloje priimti ištyrus ir įvertinus visus byloje esančius ir papildomai surinktus reikšmingus įrodymus.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta tvirtinti BUAB „Barklita“ administratoriaus ginčijamą kreditoriaus UAB „Klaipėdos šaldytuvų terminalas“ reikalavimą dėl 89 581,47 Lt išlaidų kompensavimo, taip pat administratoriaus ginčijamus kreditoriaus „Atlantic Aliance LLC“ reikalavimus dėl 4894,87 JAV dolerių prarasto krovinio vertės, 20 818,63 JAV dolerių negauto pelno, 7871 JAV dolerių sandėliavimo ir iškrovimo išlaidų, kreditoriaus „MultiForEx LLC“ reikalavimus dėl 18 343,08 JAV dolerių prarasto krovinio vertės, 24 940 JAV dolerių negauto pelno, 1218 JAV dolerių sandėliavimo išlaidų priteisimo, panaikinti ir perduoti šiuos klausimus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjai: Artūras Driukas
Nijolė Piškinaitė
Donatas Šernas