Civilinė byla Nr. e2-924-943/2020

                Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00404-2020-7

        Procesinio sprendimo kategorijos: 

        3.1.18.1.1; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.2.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei A. T. dėl įpareigojimo prievolę įvykdyti natūra, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, O. T. ir Luminor Bank AS Lietuvos skyrius,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas J. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę A. T. ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti sutartį su ieškovu dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto: 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini)dalių negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės su dviračių saugyklomis (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį 2017 m. spalio 10 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių bei 2017 m. spalio 10 d. preliminariojoje sutartyje numatytomis sąlygomis; 2) nustatyti 100 Eur baudą už kiekvieną kalendorinę dieną, jei atsakovė pavėluotų įvykdyti teismo sprendimą; 3) priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešajame registre dėl atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto: 1/2 dalies buto (duomenys neskelbtini), 9081/1119600 dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir 2913/66536 dalių negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės su dviračių saugyklomis (duomenys neskelbtini), perleidimo draudimo.

3.       Ieškovas nurodė, kad ne tik egzistuoja pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga,      t. y. pareikštas ieškinys yra tikėtinai (prima facie) pagrįstas, bet yra ir tikra grėsmė ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimui įvykdymui, nes atsakovė atsiuntė trečiajam asmeniui pranešimą apie ketinimą perleisti turtą kitam asmeniui, nors sutartimi buvo įsipareigojusi jį perleisti ieškovui. Netaikius laikinosios apsaugos priemonės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas. Atsakovė nevykdo sutartinių įsipareigojimų, vengia sudaryti sutartį, todėl ieškovas mano, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai. Atsakovės nesąžiningumą patvirtina jos elgesys, kai suderinus pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, t. y. parengus net du pirkimo–pardavimo sutarčių projektus, suderinus pagrindinės sutarties sudarymo vietą ir laiką (Kauno miesto 19–asis notarų biuras, 2018 m. liepos 11 d. 10 val.), atsakovė vengė ir iki šiol vengia atvykti į notarų biurą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino.

5.       Teismas, susipažinęs su ieškinio ir jo priedų turiniu, padarė išvadą, kad ieškovas tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, t. y. nurodė aplinkybes, pateikė jas patvirtinančius įrodymus. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima daryti išvadą, kad pagal ieškovo reikalavimus negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas.

6.       Vertindamas tai, ar egzistuoja grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, teismas nurodė, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės, susijusios su pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties parengimu, nuostatų derinimu ir jos (ne)sudarymu, leidžia abejoti atsakovės sąžiningumu. Teismo vertinimu, netaikius laikinosios apsaugos priemonės, nekilnojamasis turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims. Dėl to būtų pradėti nauji teisminiai ginčai. Teismas, įvertinęs ieškovo pareikštus reikalavimus atsakovei, sprendė, kad yra pagrindas manyti, jog, nesiėmus laikinosios apsaugos priemonės – įrašo viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

7.       Atskiruoju skundu atsakovė A. T. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

7.1.       Teismas, vertindamas ieškovo ieškinio preliminarų pagrįstumą, neatsižvelgė į pačiame ieškinyje išdėstytas faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovės prievolė sudaryti pagrindinę sutartį yra pasibaigusi, dėl ko ieškinio reikalavimas įpareigoti prievolę vykdyti natūra, negali būti patenkintas. Ieškovo reikalavimas įpareigoti įvykdyti prievolę natūra yra akivaizdžiai nepagrįstas, kadangi būtų pažeistos atsakovės teisės bei teisėti interesai gauti tinkamą atlygį, atitinkantį realią daiktų rinkos kainą, nes pardavimo kaina priklauso nuo kredito likučio, kurį šiuo metu atsakovė jau yra visiškai apmokėjusi.

7.2.       Teismo išvada dėl atsakovės nesąžiningumo yra nepagrįsta, nes daiktų pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo priežastis yra ne atsakovės neveikimas, o termino sudaryti pagrindinę sutartį praleidimas. Vienas iš būtinų pagrindinei sutarčiai sudaryti dokumentų – kreditoriaus Luminor Bank AB sutikimas dėl atsakovei ir trečiajam asmeniui priklausančių daiktų pardavimo buvo gautas tik 2018 m. kovo 30 d., t. y. pasibaigus terminui, per kurį turėjo būti sudaryta pagrindinė sutartis.

7.3.       Ieškovas ieškinio reikalavimus, tarp jų ir reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, grindžia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendime pateiktomis teismo išvadomis (civilinė byla Nr. e2-1205-918/2019), tačiau pažymėtina, kad šis teismo sprendimas yra apskųstas ir nėra įsiteisėjęs, todėl neturi prejudicinės galios.

7.4.       Taikant tokias varžančias procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja ir poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei proporcingumo principo. Atsakovės, kaip fizinio asmens, teisių suvaržymas yra neproporcinga priemonė.

8.       Ieškovas J. T. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

8.1.       Atsakovės atskirojo skundo argumentai yra susiję su aplinkybėmis, kurios galėtų būti nustatinėjamos tik bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje.

8.2.       Egzistuoja ir reali ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, kadangi atsakovė atsiuntė O. T. pranešimą apie ketinimą perleisti turtą kitam asmeniui. Akivaizdu, kad byloje netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas.

9.       Trečiasis asmuo O. T. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Atsakovė savo pateiktame atskirajame skunde niekaip nepaneigia prima facie ieškinio pagrįstumo. Atsakovės nurodomi argumentai iš esmės yra atsikirtimo į ieškinį argumentai, kurie neturi jokios įtakos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimui. Tik išnagrinėjus bylą iš esmės teismas galės šiuos argumentus išanalizuoti ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą.

9.2.       Atsakovės skundžiama nutartis nėra grindžiama 2019 m. gruodžio 31 d. sprendime pateiktomis išvadomis civilinėje byloje Nr. e2-1205-918/2019, todėl atsakovės argumentai, susiję su tuo, jog šis sprendimas neturi res judicata galios, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturi teisinės reikšmės.

9.3.       Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atžvilgiu būtų taikomas kokios nors apimties turto areštas, tuo tarpu įrašas dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo savo esme yra tik konservacinės paskirties laikinoji apsaugos priemonė, kurios tikslas yra užtikrinti tam tikrą status quo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumo ir teisėtumo. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

11.       Atsakovė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2020 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1, kuris pagrindžia, kad atsakovė yra sumokėjusi įmoką Luminor Bank AB pagal kreditavimo sutartį Nr. 1900-2014-89792. Nurodo, kad šio įrodymo pateikti anksčiau galimybės neturėjo, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo išspręstas atsakovei apie tai nepranešus.

12.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Be to, apeliacinės instancijos teismui teikiami nauji įrodymai turi atitikti ryšio su bylos nagrinėjimo dalyku reikalavimą (CPK 180 straipsnis).

13.       Atsakovės pridedamas įrodymas yra susijęs su aplinkybių, kurios bus nagrinėjamos bylą nagrinėjant iš esmės, įrodinėjimu, tačiau nėra susijęs su sprendžiamu procesiniu klausimu –laikinųjų apsaugos priemonių taikymu. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti atsakovės pateiktą įrodymą, jo nevertina ir dėl jo nepasisako. Taip pat išaiškintina, kad atsakovė, manydama, jog jos teikiami dokumentai turi reikšmės bylos nagrinėjimui iš esmės, atitinkamus procesinius prašymus gali teikti bylą iš esmės nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui.

Dėl pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimo

14.       Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019).

15.       Byloje visų pirma keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas pirmiausiai turi atlikti pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Kai vertinamas ieškinio prima facie pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais. Tačiau toks ieškinio preliminaraus pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas negali ir neturi pateikti kategoriško atsakymo dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti, jų sąsajumo (jei aplinkybė, kad su ieškiniu pateikti įrodymai nesusiję su byla, nėra akivaizdi dar pradinėje bylos nagrinėjimo stadijoje) ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1464-516/2016). Vadinasi, preliminarus ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti pagrįstą prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015). Tik įsitikinęs ieškinio reikalavimų tikėtinu pagrįstumu teismas gali spręsti, ar yra antroji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

16.       Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo įpareigoti atsakovę sudaryti sutartį su ieškovu dėl jai nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo šalių sutartomis sąlygomis. Aplinkybėms, kad susitarimas dėl minėto turto perleidimo egzistavo ir atsakovė susitarimo galimai nepagrįstai nevykdė, pagrįsti ieškovas kartu su ieškiniu pateikė įrodymus, jo manymu, pagrindžiančius ieškinyje dėstomas aplinkybes.

17.       Teismo vertinimu, šiuo atveju, nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad jis savo interesus gintų aiškiai netinkamu būdu ir panašiai, pareikštas ieškinys yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek ieškovo poziciją pagrindžiančiais teisiniais pagrindais. Todėl apeliacinės instancijos teismas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškinys šioje proceso stadijoje yra tikėtinai pagrįstas.

18.       Teismas pažymi, kad atsakovės atskirojo skundo argumentai iš esmės susiję su pareikštų reikalavimų teisiniu materialiniu įvertinimu. Tokio pobūdžio aplinkybės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negali būti vertinamos. Atsakovės nurodomi argumentai dėl neegzistuojančios ieškovo reikalavimo teisės, kaip sąlygos pareikšti ieškinį, taip pat argumentai, kad prievolė sudaryti pagrindinę sutartį yra pasibaigusi, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir negali būti vertinami sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šie klausimai bus išspręsti galutiniu teismo procesiniu sprendimu, kai bus visapusiškai įvertinami į bylą pateikti įrodymai ir jais pagrindžiamos aplinkybės, taip pat ir šalių minimo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1205-918/2019 įtaka byloje nagrinėjamam ginčui.

19.       Vertindamas kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui, egzistavimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo bei sąsajumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Laikinosios apsaugos priemonės neturi varžyti proceso šalies teisių daugiau, negu būtina tikslui pasiekti, be to, jos turi būti tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais, užtikrinti šių reikalavimų įvykdymą.

20.       Ginčijama nutartimi byloje pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti teismas nurodė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje atlikti įrašą viešame registre dėl ginčo turto nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

21.       Sprendžiant dėl skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagrįstumo ir teisėtumo, atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareikštu ieškiniu yra prašoma įpareigoti atsakovę perleisti nekilnojamąjį turtą. Reikalavimo pobūdis patvirtina byloje egzistuojantį siekį užtikrinti, kad ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, taip sudarant galimybę užtikrinti ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdymą jo patenkino atveju.

22.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai ginčijami arba prašoma pripažinti negaliojančiais konkrečius turtinius sandorius ar kitus nuosavybės teises sukuriančius ar pakeičiančius aktus, kurių objektas yra nekilnojamasis turtas, laikoma, kad ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objektų teisinio režimo, jo tolesnio statuso pasikeitimu. Todėl tokiais atvejais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sudaro pati galimybė nevaržomai disponuoti turtu, kuris yra restitucijos objektas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1398-178/2017). Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jų perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tokio sprendimo vykdymas pasidarytų nebeįmanomas. Todėl laikomasi nuomonės, kad tuo atveju, kai ieškovas paduoda ieškinį dėl nuosavybės teisių į konkretų turtą pripažinimo, jeigu nėra duomenų, kad paduotas ieškinys akivaizdžiai neperspektyvus, teismas paprastai turi tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-636-178/2015).

23.       Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešajame registre, uždraudžiantis disponuoti ginčo turtu, yra prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017), užkertanti kelią bylos nagrinėjimo metu pakisti esančiai situacijai bei atsirasti naujiems ginčo turto savininkams, kurių (sąžiningų įgijėjų) atsiradimas, kaip jau pasisakyta, apsunkintų ar net padarytų neįmanomu ieškovei palankaus sprendimo įvykdymą.

24.       Atsakovė atskirajame skunde nurodo, kad taikant tokias varžančiais procesines priemones, kaip turto areštas, visuomet egzistuoja ir poreikis nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei proporcingumo principo. Jos teigimu, atsakovės, kaip fizinio asmens, teisių suvaržymas, lyginant su ieškovo interesais, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos, yra pernelyg neproporcinga priemonė. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, o ne turto areštas. Vertinant šioje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitiktį minėtam principui, laikytina, kad atsakovės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visada yra susijęs su tam tikrų apribojimų taikymu atsakovams. Šiuo atveju teismas, atsižvelgdamas į proporcingumo principo reikalavimus (CPK 145 straipsnio 2 dalis), parinko laikinąją apsaugos priemonę, kuri užtikrina būsimo, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą, ir kartu sukelia atsakovei tik minimalius jos, kaip ginčo turto savininkės, suvaržymus, kadangi pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė laikinai apriboja tik vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą ginčo turtu.

25.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre, draudžiantis perleisti ginčo turto nuosavybės teisę, yra pritaikyta teisėtai, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, neapsunkina atsakovės galimybės naudotis nekilnojamuoju turtu, todėl paliktina galioti, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėja                                                         Egidija Tamošiūnienė