Civilinė byla Nr. 3K-3-605/2014

                                           Teisminio proceso Nr. 2-05-3-07200-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 44.5.2.17 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB lizingas ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centrui ir V. Č. dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Gertauta“, „If P& C Insurance AS“ filialas. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto administratoriaus civilinę atsakomybę (Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 6 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas 2007 m. vasario 1 d. sudarė su UAB „Gertauta“ lizingo sutartį Nr. 2007/02-LTN44, pagal kurią ieškovas perdavė UAB „Gertauta“ naudotis automobilį „Audi Q7“, o UAB „Gertauta“ įsipareigojo mokėti lizingo įmokas; 2007 m. birželio 21 d. lizingo sutartį Nr. 2007/06-LTN283, pagal kurią ieškovas perdavimo naudotis aktu perdavė UAB „Gertauta“ automobilį „VW Touran“, o UAB „Gertauta“ sutartyje nustatytais terminais įsipareigojo mokėti lizingo įmokas. Kauno apygardos teismas 2008 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Gertauta“ ir bankroto administratoriumi paskyrė atsakovą UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centrą, kuris 2008 m. lapkričio 14 d. pranešė ieškovui, kad vykdys lizingo sutartis, tačiau nuo 2009 m. balandžio mėnesio nustojo vykdyti įsipareigojimus, todėl ieškovas 2009 m. spalio 5 d. raštu vienašališkai nutraukė nurodytas lizingo sutartis ir pareikalavo grąžinti tvarkingus lizingo objektus – automobilius „Audi Q7“ ir „VW Touran“. Atsakovas šio ieškovo reikalavimo nevykdė. Ieškovo iniciatyva buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, siekiant susigrąžinti atsakovo neteisėtai BUAB „Gertauta“ bankroto byloje valdomus ir naudojamus automobilius, atsakovas įvairiais būdais trukdė ieškovui įgyvendinti savo teises, ginčijo sutarties nutraukimą teisme, tačiau Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. sprendimu atmetė atsakovo ieškinį. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartimi Nr. 2-1538/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi Nr. 3K-3-230/2011 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartimi Nr. 2-1791/2011 BUAB „Gertauta“ administratoriaus veiksmai – teisėto ieškovo reikalavimo grąžinti automobilius nevykdymas ir naudojimasis jais – BUAB „Gertauta“ bankroto byloje buvo pripažinti neteisėtais. Ieškovui priklausančius automobilius atsakovas grąžino tik 2011 m. balandžio 12 d. Ieškovo teigimu, bankroto administratorius nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2011 m. balandžio 12 d. automobilius naudotojo neteisėtai, todėl ieškovas patyrė žalos, kuri pasireiškė ieškovui priklausančio turto vertės sumažėjimu. 2009 m. spalio 19 d. nustatyta, kad automobilio „Audi Q7“ rinkos vertė 2009 m. spalio 19 d. buvo 94 300 Lt, o po faktinio automobilio sugrąžinimo – 79 700 Lt, automobilio „VW Touran“ rinkos vertė – 39 400 Lt, po faktinio sugrąžinimo – 30 200 Lt, t. y. per neteisėto automobilių valdymo ir naudojimo laikotarpį abiejų automobilių rinkos vertė sumažėjo 23 800 Lt. Ieškovas 2011 m. liepos 15 d. pardavė automobilį „VW Touran“ už 34 000 Lt, o 2011 m. gruodžio 5 d. lizingo sutartimi automobilį – „Audi Q7“ už 79 000 Lt. Taigi faktiniai ieškovo nuostoliai (turto ir pajamų netekimas dėl neteisėto automobilių negrąžinimo – skirtumas tarp nustatytos rinkos vertės 2010 m. spalio 19 d. ir faktinės jų pardavimo ir nuomos kainos po automobilių atsiėmimo yra 20 700 Lt. Be to, 2011 m. balandžio 12 d. automobilio „VW Touran“ perdavimo akte užfiksuota, kad jo perdavimo metu automobilis buvo nevažiuojantis (neužsivedė), todėl ieškovas patyrė 98,01 Lt papildomų išlaidų transportuodamas šį automobilį.

Ieškovas prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro ir V. Č. 20 798,01 Lt nuostoliams atlyginti, šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė; V. Č. byloje nelaikė tinkamu atsakovu ir ieškinį jam pripažino taip pat nepagrįstu. Teismas nustatė, kad atsakovas, būdamas trečiojo asmens administratorius, nesutiko su lizingo sutarčių nutraukimu, todėl kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiais raštus dėl lizingo sutarčių nutraukimo ir pakeisti lizingo sutartis – vietoj lizingo gavėjo BUAB „Gertauta“ nurodyti UAB „Solotransa“. Vykstant bylos nagrinėjimui atsakovai ginčo automobilių ieškovui negrąžino. 2009 m. lapkričio 18 d. AB DnB NORD bankas kreipėsi į Kauno miesto Dainavos policijos komisariatą dėl BUAB „Gertauta“ administratoriaus veiksmų, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, BUAB „Gertauta“ administratorius V. Č. įpareigotas grąžinti ginčo automobilius ieškovui. Apskundus šį nutarimą Kauno miesto apylinkės teismui, nutarimo dalis dėl ginčo automobilių grąžinimo ieškovui buvo panaikinta. Toliau vykstant bylos nagrinėjimui, Kauno apygardos teismas 2010 m. liepos 23 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasisakė, kad kol neišnagrinėta civilinė byla pagal BUAB „Gertauta“ ieškinį dėl lizingo sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiais ir lizingo sutarčių pakeitimo ir nepriimtas teismo sprendimas, atsakovas neturi jokių galimybių perimti iš ieškovo automobilius. Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2886-605/2010, kuriuo atmetė BUAB „Gertauta“ ieškinį, o bylos dalį dėl lizingo sutarčių pakeitimo nutraukė, nenustatė, kad BUAB „Gertauta“ būtų piktnaudžiavusi savo procesinėmis teisėmis. Teismas taip pat nustatė, kad 2009 m. balandžio 14 d. įvykusiame pakartotiniame bendrovės kreditorių susirinkime vienas iš darbotvarkės klausimų buvo dėl mokėjimų pagal lizingo sutartis įtraukimo į administravimo išlaidų sąmatą ir kreditoriai pritarė administratoriaus sprendimui vykdyti ginčo automobilių lizingo sutartis, tačiau AB DNB bankas, įvertinęs faktinę situaciją, kad jam buvo naudingiau patronuojamai įmonei perimti automobilius, nors už juos buvo sumokėta didelė pinigų suma, apskundė kreditorių susirinkimo nutarimus Kauno apygardos teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2011 konstatavo, kad BUAB „Gertauta“ administratorius nepagrįstai ir neteisėtai negrąžino pagal lizingo sutartis naudotų automobilių savininkui, o lizingo sutarties objektų likimas nepagrįstai buvo sprendžiamas kreditorių susirinkime. Ieškovas patirtus nuostolius grindė nepriklausomų vertintojų biuro „Marleksa“ Transporto priemonės vertinimo ataskaitomis, Transporto priemonės retrospektyvinio vertinimo ataskaitomis, iš kurių teismas nustatė, kad automobilio „Audi Q7“ rinkos vertė 2009 m. spalio 19 d. buvo 94 300 Lt, o 2011 m. gegužės 11 d. – 79 700 Lt, automobilio „VW Touran“ atitinkamai 39 400 Lt ir 30 200 Lt. Ginčo automobiliai buvo realizuoti 2011 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (automobilis „VW Touran“ už 34 000 Lt), 2011 m. gruodžio 5 d. lizingo sutartimi (automobilis „Audi Q7“ už 79 000 Lt). Teismas, įvertinęs šiuos duomenis, sprendė, kad ieškovo pateiktos 2012 m. sausio 13 d. surašytos Transporto priemonės retrospektyvinių vertinimo ataskaitų išvados apie ginčo automobilių rinkos vertę 2009 m. spalio 19 d. nelaikytinos tinkamu įrodymu nustatant, kiek pasikeitė automobilių „Audi Q7“ ir „VW Touran“ rinkos vertė nuo pareikalavimo juos grąžinti 2009 m. spalio 19 d. iki faktinės jų perdavimo dienos 2011 m. balandžio 12 d., nes iš retrospektyvinių vertinimų ataskaitų matyti, kad automobiliai buvo apžiūrėti ir įvertinti ne 2009 m. spalio 19 d., o 2011 m. gegužės 11 d., t. y. praėjus vienam mėnesiui po automobilių perdavimo ieškovui. Atsakovas UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras, nesutikdamas su ieškovo pateiktu ginčo automobilių įvertinimu, taip pat pateikė įrodymus: UAB STIVVF atliktas Kilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, kuriose automobilis „Audi Q7“ įvertintas 120 000 Lt, automobilis „VW Touran“ – 42 000 Lt. Šios ataskaitos surašytos 2011 m. balandžio 14 d., ginčo automobilius apžiūrėjus 2011 m. balandžio 12 d., t. y. tą dieną, kai jie buvo perduoti ieškovui. Automobilių „Audi Q7“ ir „VW Touran“ techninę būklę 2011 m. balandžio 12 d. perdavimo ieškovui metu Faktinių aplinkybių protokole konstatavo ir antstolis I. G. , protokole užfiksuota, kad automobilis VW Touran gęsta ir vairuotojas negali jos pristatyti į sutartą vietą, taip pat nuotraukose užfiksuota automobilių „Audi Q7“ ir „VW Touran“ kėbulas, ratai, salonai ir varikliai. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog nebuvo užfiksuota automobilių būklė ir rinkos vertė 2009 m. spalio 19 d., teismas neturėjo galimybės objektyviai įvertinti, kokio dydžio nuostolių galėjo turėti ieškovas dėl ginčo automobilių perdavimo ne 2009 m. spalio 19 d., o 2011 m. balandžio 12 d. Dėl to sprendė, kad ieškovas neįrodė prašomų priteisti nuostolių pagrįstumo ir dydžio.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. vasario 21 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą: priteisė ieškovui iš atsakovo UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro 20 798, 01 Lt nuostoliams atlyginti, šešių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas atsakovui V. Č. , paliko nepakeistą. Kolegija, remdamasi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, pagal kurį įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti finansines prievole, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2008 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą UAB „Gertauta“ ši neturėjo pareigos mokėti pagal sudarytas lizingo sutartis, o bankas turėjo nutraukti ĮBĮ nustatytų sumų pagal lizingo sutartis skaičiavimą. Sustojus lizingo sutarčių vykdymui, BUAB „Gertauta“ turėjo perduoti lizingo sutarčių objektus teisėtam jų savininkui, o dėl likusių nesumokėtų skolų bankas turėjo kreiptis su kreditoriaus reikalavimu į BUAB „Gertauta“ administratorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2 – 1791/2011). Kadangi ieškovui AB „DNB lizingas“ priklausantys automobiliai buvo grąžinti tik 2011m. balandžio 12 d., tai kolegija sprendė, kad bankrutuojanti įmonė automobilius neteisėtai naudojo nuo 2009 m. spalio 19 d. iki 2011m. balandžio 12 d., t. y. administratorius netinkamai atliko savo funkcijas, nustatytas ĮBĮ 11 straipsnyje, todėl ieškovas patyrė turtinės žalos, kurią pagal ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalį turi atlyginti administratorius įstatymų nustatyta tvarka, nes nuostoliai atsirado dėl jo kaltės.

Šioje byloje 2013 m. birželio 6 d. teismo nutartimi buvo paskirta transporto priemonių vertės nustatymo ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad automobilio „Audi Q7“ rinkos vertė 2009 m. spalio 19 d. buvo 99 000 Lt, o 2011 m. balandžio 4 d. – 78 000 Lt; automobilio „VW Touran“ vertė 2009 m. spalio 19 d. – 40 000 Lt, 2011 m. balandžio 12 d. – 35 000 Lt. Per neteisėto automobilių valdymo ir naudojimo laikotarpį abiejų automobilių vertė sumažėjo 26 000 Lt, bet kadangi ieškovas prašė priteisti 20 798, 01 Lt, tai kolegija pripažino, jog ginčytini nuostoliai yra 20 798, 01 Lt. Kolegija pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 1 dalį įmonės bankroto administratorius yra teismo paskirtas fizinis ar juridinis asmuo, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, o pagal ĮBĮ 11 straipsnį viena iš bankroto administratoriaus funkcijų yra vadovauti bankrutuojančios įmonės ūkinei komercinei veiklai, valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą ir juo, taip pat bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis disponuoti, atstovauti arba įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius, kai įmonė tęsia ūkinę veiklą. Kadangi nagrinėjamoje byloje veiksmus atliko BUAB „Gertauta“ bankroto administratoriaus UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro įgaliotas asmuo V. Č. , UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro direktorius, atestuotas specialistas, turintis bankroto administratoriaus kvalifikaciją, tai jo kaip įgalioto asmens veiklai taikomi visi ĮBĮ 11 straipsnyje nustatyti reikalavimai, kurie taikomi ir teismo paskirtam administratoriui. Be to, samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės (CK 6. 264 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas V. Č. , kuris buvo teismo paskirto administratoriaus UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro darbuotojas, bankroto byloje buvo administratoriaus įgaliotas asmuo, tai kolegija sprendė, jog žalą privalėjo atlyginti atsakovas UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras, kuris yra bankrutavusios UAB „Gertauta“ administratorius (CK 6.263 straipsnio 2 dalis, ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis). Kolegijos nuomone, tik bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai (CK 6. 279 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju žalos ieškovui padarė įmonės darbuotojas, todėl įmonė ir atsako už darbuotojo padarytą žalą, t. y. administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės (ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Dėl subsidiariosios atsakomybės taisyklių netinkamo taikymo. Kasatorius skunde teigia, kad atsakovas kaip BUAB „Gertauta“ bankroto administratorius ginčo santykiuose veikė BUAB „Gertauta“ vardu ir teises bei pareigas sukūrė ne sau, o BUAB „Gertauta“. Nors administratorius pagal ĮBĮ 11 straipsnį turi įstatymo jam suteiktus plačius įgalinimus, tačiau veikia ne savo, o bankrutuojančios įmonės (jos kreditorių) naudai, o administratorių su įmone sieja pavedimo teisiniai santykiai ir jis materialinės naudos gauna tik tiek, kiek uždirba atlikdamas administratoriaus funkcijas. Atitinkamai administratorius reiškia ieškinius ne savo, o bankrutuojančios įmonės vardu ir jos naudai (netiesioginis ieškinys), todėl administratoriaus, kaip savarankiško subjekto, atsakomybė galima tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka arba jeigu būtų konstatuotas jo, kaip atstovo, piktnaudžiavimas civilinėmis procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnis). Dėl to nagrinėjamoje byloje kreditorius, prieš pareikšdamas reikalavimus asmeniui, kuris pagal įstatymus ar sutartį atsako papildomai kartu su kitu asmeniu (subsidiarioji atsakomybė), turi pagrindiniam skolininkui pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, t. y. ieškovas, reikšdamas civilinės atsakomybės reikalavimą subsidiariam civilinės atsakomybės subjektui, pažeidė imperatyviąją teisės normą, todėl ieškinio reikalavimas turėjo būti atmestas.

Dėl niekinio sandorio fakto ir jo padarinių taikant atsakovui civilinę atsakomybę. Kasaciniame skunde teigiama, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog BUAB „Gertauta“ administratorius jau nuo bankroto bylos iškėlimo dienos (2008 m. spalio 15 d.) neteisėtai valdė bankui priklausančius automobilius, todėl ieškovo 2009 m. spalio 5 d. pranešimas apie lizingo sutarčių nutraukimą yra niekinis ir negalėjo sukelti teisinių padarinių, t. y. pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Taigi Kauno apygardos teismui 2008 m. liepos 9 d. nutartimi iškėlus bankroto bylą BUAB „Gertauta“, ši bendrovė neturėjo pareigos mokėti pagal sudarytas lizingo sutartis nustatytų sumų, o UAB „ DnB NORD lizingas“ turėjo nutraukti sumų pagal lizingo sutartis skaičiavimą, t. y. pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą lizingo sutartys pasibaigė 2008 m. spalio 15 d. (įsiteisėjus Kauno apygardos teismo 2008 m. liepos 9 d. nutarčiai), o ieškovo sudarytas vienašalis lizingo sutarčių nutraukimo sandoris yra niekinis, tačiau apeliacinės instancijos teismas nevykdė įstatyme jam nustatytos pareigos ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Dėl netinkamo neteisėto veiksmo nustatymo ir padarytos žalos fakto vertinimo. Nors byloje ieškovas prašė priteisti 20 700 Lt nuostolių, susidariusių dėl jo turimo turto rinkos vertės sumažėjimo, t. y. negautas pajamas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad jis planavo gauti prašomas priteisti pajamas neįvykdytos kasatoriaus pareigos perduoti lizingo sutarčių dalyką ieškovui atsiradimo momentu. Bylą nagrinėję teismai šį momentą nustatė skirtingai, taip pat nevienodai aiškino kasatoriaus pareigos atsiradimo pagrindą. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; kt.).

Dėl teismo pareigos tinkamai motyvuoti procesinį sprendimą ir įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą tinkamai motyvuoti išvadas, įvertinti visus byloje esančius įrodymus bei argumentus, įrodymų vertinimo taisykles, reglamentuotas CPK 185 straipsnyje. Vertindamas byloje esančius įrodymus dėl žalos dydžio visiškai nepasisakė dėl kasatoriaus pateiktų įrodymų: UAB STIVVF 2011 m. kovo 29 d. kilnojamojo turto vertinimo ataskaitų, kuriomis buvo nustatyta tikroji ginčo automobilių rinkos vertė vertinimo dieną (2011 m. balandžio 12 d.), o rėmėsi tik automobilių vertės nustatymo ekspertizės išvadomis. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas pripažino, kad jis, atlikdamas ekspertizę, neįvertino itin svarbių, vertinto turto vertę lemiančių faktų, t. y. automobilių papildomos įrangos, ji sumontuota automobilyje „Audi Q7“ ir sudaro daugiau kaip 30 procentų automobilio kainos. Apeliacinės instancijos teismas dėl eksperto teismui teiktų paaiškinimų nepasisakė net glaustai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jis atsiliepime nurodo, kad bankroto administratorius yra savarankiškas subjektas įmonės bankroto procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. , BUAB „Pakrijas“ ir kt. v. UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010), nei kreditorių susirinkimas, nei kreditorių komitetas negali duoti administratoriui neteisėtų nurodymų ar pavedimų, o administratorius – tokių pavedimų vykdyti. Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės – neteisėti bankroto administratoriaus veiksmai, nevykdant pareigos grąžinti savininkui nuosavybės teise priklausantį turtą – neginčytinai patvirtina, kad bankroto administratorius, atlikdamas šiuos veiksmus, juos atliko ne veikdamas įmonės interesais ir atstovaudamas įmonei, o savo rizika ir savo interesais. Bylos aplinkybės patvirtino faktą, kad administratorius neteisėtai negrąžino automobilių tik tam, kad juo toliau galėtų naudotis buvęs įmonės direktorius, ir šis asmuo buvo įdarbintas bankrutuojančios įmonės juristu tik tam, kad galėtų toliau naudotis iki bankroto bylos iškėlimo naudotu automobiliu „Audi Q7“. Vertinant subsidiarios atsakomybės taikymo taisykles, pažymėtina, kad kasatoriaus nurodomas tariamas pagrindinis skolininkas BUAB „Gertauta“ ieškinio pareiškimo metu yra pripažintas nemokiu, bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. Šios įmonės statusas akivaizdžiai patvirtina, kad ji neturi jokių galimybių įvykdyti prievoles kreditoriams, o žala ieškovui buvo padaryta jau po bankroto bylos iškėlimo ją administravusio asmens veiksmais. Kasatoriaus argumentai dėl niekino sandorio fakto nepagrįsti, nes šioje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl atsakovo pareigos grąžinti priklausančias transporto priemones nevykdymo, todėl sprendžiant administratoriaus civilinės atsakomybės klausimą nėra svarbu, koks buvo tokios pareigos atsiradimo pagrindas – bankroto bylos iškėlimas ar banko pranešimas apie sutarčių nutraukimą. Šiuo atveju svarbu tai, kad kasatorius neginčija pareigos grąžinti transporto priemones ir fakto, kad ši pareiga buvo įvykdyta tik 2011 m. balandžio 12 d. Ieškovas kasatoriaus argumentus dėl neteisėto veiksmo ir padarytos žalos fakto vertinimo pripažįsta naujais, su faktinių aplinkybių nustatymu ir vertinimu susijusiais argumentais, kurie neturėtų būti bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme dalyku. Šioje byloje ieškovas įrodinėjo būtent tiesioginius nuostolius – faktą, kad per neteisėtą bankui priklausančio turto valdymo ir naudojimo laikotarpį sumažėjo automobilių vertė, t. y. įrodinėjimo dalykas – skirtumas tarp turto rinkos vertės pareigos grąžinti turtą savininkui atsiradimo dieną ir faktinio turto sugrąžinimo dieną. Ieškovo teigimu, kasatoriaus argumentai dėl netinkamo teismo sprendimo motyvavimo nepagrįsti, nes apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir išsamiai motyvavo priimtą teismo sprendimą; pareiga motyvuoti teismo sprendimą nereiškia, kad teismas sprendime turi detaliai aptarti ir pasisakyti dėl kiekvieno šalies argumento ar pateikto įrodymo. Kasatoriaus pateiktos UAB STIVVF parengtos kilnojamojo turto vertinimo ataskaitos neatitinka įrodymų liečiamumo reikalavimų, nes šioje byloje ginčo ir įrodinėjimo dalykas yra ne turto rinkos vertė apskirtai, o turto rinkos vertės pokytis per neteisėto naudojimosi automobiliais laikotarpį. Dėl to vertinimo dokumentai, kuriuose nenurodytas vertės pokytis, neturi jokios įrodomosios vertės. Antstolio I. G. faktinių aplinkybių konstatavimo 2011 m. balandžio 12 d. protokolas, sudarytas turto perdavimo momentu, turto perdavimo aktuose užfiksuoti defektai, iš karto po automobilių perdavimo autorizuotų automobilių atstovų apžiūrų metu užfiksuoti defektai – visi šie įrodymai leidžia kritiškai vertinti atsakovų į bylą pateiktas turto vertinimo ataskaitas.

Teisėjų kolegija

        k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įmonės bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės

ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad įmonės bankroto administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Kai įmonės bankroto administratorius yra fizinis asmuo, jis pats atsako už savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą, o kai bankroto administravimo paslaugas teikia juridinis asmuo, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip, šis asmuo, o ne jo įgalioti fiziniai asmenys, yra civilinės atsakomybės subjektas (CK 6.264 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad už žalą yra atsakingas bankroto administravimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo. Kasaciniame skunde teigiama, kad bankroto administratoriaus ir bankruotuojančios įmonės atsakomybė ieškovui (kreditoriui) yra subsidiari, nes ginčo santykiuose bankroto administratorius veikė bankrutuojančios įmonės vardu ir teises bei pareigas sukūrė ne sau, o bankrutuojančiai įmonei. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį kasacinio skundo argumentą, pažymi, kad iškėlus bankroto bylą, įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą, jos valdymo organai nušalinami nuo įmonės valdymo ir jos valdymą bei kontrolę perima bankroto administratorius (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų. Bankrutuojančios įmonės turtui valdyti, nauduoti ir juo disponuoti, taip pat užtikrinti šio turto apsaugą teismas paskiria administratorių (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai). Įmonės bankroto procese bankrutuojanti įmonė turi pareigą perduoti įmonės dokumentus ir turtą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad prašoma priteisti žala ieškovui buvo padaryta dėl bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų po bankroto bylos įmonei iškėlimo, kai bankroto administratoriui buvo perduota teisė valdyti, naudoti ir disponuoti bankrutuojančios įmonės turtu. Žala (nuostoliai) ieškovui atsirado dėl administratoriaus kaltės šiam netinkamai atliekant ĮBĮ 11 straipsnyje nustatytas funkcijas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankroto administratorius yra savarankiškas subjektas įmonės bankroto procese; bankroto administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,Pakrijas“ v. UAB ,,Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Slovis“, bylos Nr. 3K-3-447/2011; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB Verslo valdymo ir restruktūrizavimo centras, bylos Nr. 3K-3-506/2012). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad už žalą ieškovui subsidiariai yra atsakingi bankrutuojanti įmonė ir bankroto administratorius.

Kasaciniame skunde teigiama, kad bankroto administratoriaus, kaip savarankiško subjekto, atsakomybė galima tik Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Slovis“, bylos Nr. 3K-3-447/2011). Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl bankroto administratoriaus atsakomybės, bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje   UAB „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Pakrijas“ v. UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Slovis“, bylos Nr. 3K-3-447/2011). Nagrinėjamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bankroto administratoriaus atsakomybės, vadovavosi ĮBĮ nuostatomis konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų neteisėtumui įvertinti.

Dėl žalos (nuostolių) dydžio ir įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad padarytos žalos (nuostolių) dydis yra faktinės bylos aplinkybės, kurios nustatomos nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, o kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, t. y. ar teismai, nustatydami faktines bylos aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo taisyklių.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio dalis reikalauja, kad nacionalinis teismas išspręstų esmines jo jurisdikcijai pateiktas problemas (Vojt?chov? v. Slovakia, no. 59102/08, par. 35, 25 September 2012). Vidaus teismas turi pareigą atlikti tinkamą šalių pateiktų paaiškinimų, argumentų bei įrodymų vertinimą be išankstinio nusistatymo dėl jų svarbos sprendimui (Van de Hurk v. Netherlands, 19 April 1994, § 59, Series A no. 288). Europos Žmogaus Teisių Teismas nuolat pabrėžia bendrąjį principą, kad nacionalinis teisėjas turi vertinti visų įrodymų byloje svarbą ir įrodomąją vertę (žr., pvz., Khrabova v. Russia, no. 18498/04, 2 October 2012, par. 40;  Mirilashvili v. Russia, no. 6293/04, par. 174, 11 December 2008). Svarbu, kad būtų nepažeista kitos civilinio proceso šalies galimybė pateikti kitus įrodymus savo pozicijai apginti ir atitiktų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas garantijas, įskaitant šalių lygybės, rungimosi principus (žr. Khrabrova, par. 38; Gryaznov v. Russia, no. 19673/03, par. 56, 57, 12 June 2012; Wierzbicki v. Poland, no. 24541/94, par. 39, 18 June 2002).

Nagrinėjamojoje byloje kilus neaiškumams dėl žalos, nuostolių ir jos dydžio, apeliacinės instancijos teismas (ieškovo prašymu) skyrė ekspertizę. Remdamasis ekspertizės išvadomis, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad per neteisėto automobilių valdymo ir naudojimo laikotarpį abiejų automobilių vertė sumažėjo 26 000 Lt, bet, atsižvelgdamas į ieškovo reikalavimą, sprendė, jog nuostoliai yra 20 798, 01 Lt.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kad nagrinėjamojoje byloje ginčo ir įrodinėjimo dalykas yra ne turto rinkos vertė apskritai, o turto rinkos vertės pokytis per neteisėto naudojimosi automobiliais laikotarpį. Kasatoriaus pateiktose UAB STIVVF parengtose kilnojamojo turto vertinimo ataskaitose nenurodytas automobilių vertės pokytis per neteisėtą jų naudojimosi laikotarpį, todėl ši atskaita neturi įrodomosios reikšmės nustatant įrodinėjimo dalyku byloje esančias faktines aplinkybes, pagrindžiančias šalių reikalavimus ir atsikirtumus, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos (nuostolių) dydžio, pagrįstai joje esančiais duomenimis nesirėmė.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tik automobilių vertės nustatymo ekspertizės išvada, nors teismo posėdyje apklaustas ekspertas pripažino, kad jis neįvertino automobilių papildomos įrangos, kuri automobilyje „Audi Q7“ sudaro daugiau kaip 30 procentų automobilio kainos. Teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo posėdyje duotais eksperto paaiškinimais dėl išvados (išklausiusi teismo posėdžio įrašą), nenustatė, kad ekspertas būtų teigęs kasatoriaus nurodytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino ekspertizės išvadą pagal CPK 185, 218 straipsnius.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus ir padarytas išvadas dėl ieškovui priteistinų nuostolių, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir tinkamai nustatė jų dydį. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius neteigia, jog dėl neteisėto naudojimosi automobiliais ieškovas nepatyrė nuostolių.

Dėl pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą

Nors kasatorius skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai nemotyvuodamas išvadų bei nevertindamas kai kurių įrodymų, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog motyvuojamosios teismo sprendimo (nutarties) dalies paskirtis – pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) dalyje ir toks pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, tik jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis A. B. v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2012 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. UAB „Gubernija“, bylos Nr. 3K-3-27/2012; kt.).

Be to, ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį teismai įpareigoti pateikti savo sprendimų argumentus, tačiau tai negali būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Hiro Balani v. Spain, 9 December 1994, § 27, Series A no. 303‑B; Ruiz Torija v. Spain, 9 December 1994, § 29, Series A no. 303‑A); teismai turi pakankamai aiškiai nurodyti savo sprendimų pagrindus (žr. Hadjianastassiou v. Greece, 16 December 1992, § 33, Series A no. 252).

Nagrinėjamoje byloje iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje argumentuotai atsakė į pagrindinius išnagrinėtų klausimų aspektus, visa bylos medžiaga leidžia spręsti, kokiais teisiniais argumentais remdamasis teismas priėmė skundžiamą nutartį, todėl atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde teigiama, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažinta, jog BUAB „Gertauta“ administratorius jau nuo bankroto bylos iškėlimo dienos (2008 m. spalio 15 d.) neteisėtai valdė bankui priklausančius automobilius, todėl ieškovo 2009 m. spalio 5 d. pranešimas apie lizingo sutarčių nutraukimą yra niekinis ir negalėjo sukelti teisinių padarinių, apeliacinės instancijos teismas nevykdė įstatyme jam nustatytos pareigos ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie skundo argumentai apie netinkamą CK 1.78 straipsnio 5 dalies taikymą atmestini kaip nepagrįsti. Nutraukimas lizingo sandorių, vykdytų po bankroto bylos iškėlimo, kurių vykdymas vėlesniu teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu, savaime neteikia pagrindo teismui ex officio pripažinti tokį sandorių nutraukimą niekiniu (CK 1.78 straipsnio 5 dalis).

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų tenkinti kasacinį skundą šioje byloje nėra, ir skundą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 60,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai. Ieškovas AB DNB lizingas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – advokatui sumokėtus 2178 Lt už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Ieškovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.14 punkte nustatytą sumą už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, todėl ieškovui priteistina 2070 Lt už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB lizingas (juridinio asmens kodas 124385737) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro (juridinio asmens kodas 135569749) 2070 (du tūkstančius septyniasdešimt) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centro (juridinio asmens kodas 135569749) 60,68Lt (šešiasdešimt Lt 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Dalia Vasarienė