Civilinė byla Nr. 3K-3-489/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02856-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.10; 44.2.4.1; 45.9 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014  m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. C. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. C. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. C. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo AB SEB banko 180 595,02 Lt nuostolių ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad jis su atsakovu 2007 m. gegužės 21 d. sudarė vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių sutartį (toliau – Sutartis), kuria susitarta dėl vertybinių popierių atpirkimo sandorių sudarymo, vykdymo ir atsakomybės už sutarties pažeidimus. Vykdant Sutartį, 2008 m. gegužės 21 d., 2008 m. gegužės 23 d., 2008 m. birželio 3 d., 2008 m. birželio 6 d., 2008 m. spalio 13 d. buvo sudaryti vertybinių popierių (toliau – VP) atpirkimo sandoriai (toliau – Sandoriai, atskirai – Sandoris). Atsakovas laiku neinformavo ieškovo apie VP kainų sumažėjimą, tuo padarydamas nuostolių ieškovui. Ieškovas, laiku gavęs iš atsakovo nurodytą informaciją, būtų galėjęs imtis priemonių, kad VP būtų realizuoti patiriant minimalius nuostolius. Ieškovas teigia, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė 157 999 Lt nuostolių, kuriuos apskaičiuoja kaip skirtumą tarp kainos, už kurią jis būtų galėjęs parduoti VP, jei būtų gavęs atitinkamą informaciją iš atsakovo, ir faktiškai gautos kainos. Be to, ieškovas dėl patirtų nuostolių nebeturėjo lėšų padengti savo įsipareigojimų atsakovui ir buvo priverstas skolintis lėšas bei mokėti rinkos palūkanas, todėl susidarė 22 596,02 Lt papildomų nuostolių.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovas pagal ginčo sutarties sąlygas ir atitinkamus santykius reguliuojančias įstatymų nuostatas turėjo pareigą pranešti ir ar tinkamai pranešė ieškovui apie sumažėjusią užstatytų akcijų vertę ir ieškovo pareigą papildyti garantinę įmoką, konkrečiai, ar atsakovas turėjo pareigą informuoti ieškovą apie Sutarties 4.8 punkte nustatytų 1,44 ir 1,7 garantijos koeficientų sumažėjimą, ar atsakovas turėjo pareigą parduoti vertybinius popierius ieškovui palankiausiomis sąlygomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad pagal Sutarties 2.2 punktą akcijų atvirkštiniu atpirkimo sandoriu ieškovas (klientas) įsipareigojo Sutarties 3 straipsnyje numatyta tvarka, šalių suderintomis sąlygomis ir terminais pardavimo dieną perduoti atsakovui akcijas, o atsakovas įsipareigojo akcijas priimti ir į kliento sąskaitą įmokėti akcijų pardavimo kainą. Atpirkimo dieną klientas be atskiro pranešimo įsipareigojo sumokėti atsakovui į jo pinigų sąskaitą atpirkimo kainą ir priimti akcijas savo nuosavybėn, o atsakovas įsipareigojo akcijas perduoti Kliento nuosavybėn. Pagal Sutarties 3.5 ir 3.6 punktus, Sandoriai Sutarties pagrindu sudaromi raštu pagal prie Sutarties prieduose pateiktus susitarimus. Prieš sudarydamos sandorį, šalys turi suderinti sąlygas telefonu arba tiesiogiai žodžiu ir susitarti dėl sandorio VP, jų skaičiaus, nominaliosios vertės, pardavimo dienos, atpirkimo dienos ir kitų sąlygų. Šalys sutiko, kad jų pokalbiai būtų įrašomi, o įrašai vėliau panaudojami kilusiems ginčams spręsti. Sutarties 3.7 punkte nustatyta, kad Sutarties sąlygas, tokiu būdu aptartas su klientu, atsakovas įrašo į susitarimą, jį pasirašo ir tą pačią atsakovo darbo dieną siunčia faksu klientui, o klientas pasirašo ir persiunčia atsakovui tą pačią dieną. Šios Sutarties nuostatos rodo, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi praktika svarbiais klausimais bendrauti telefonu įrašant pokalbius. Sutarties pagrindu šalys nuo 2007 gegužės iki 2008 spalio mėnesio sudarė 45 Sandorius. Šių Sandorių 4.8 punkte nustatyti garantiniai koeficientai, kuriems sumažėjus (kritus VP rinkos kainai), atsakovas pagal Sutarties 4.5 punktą turi teisę pareikalauti iš kliento papildyti garantinę įmoką. Pagal daugumą sandorių, šis koeficientas sudarė 1,44, išskyrus 2008 m. gegužės 21 d. sudarytą sandorį, pagal kurį šis koeficientas sudarė 1,7. Ieškovas pateikė duomenis, kad jo atsakovui parduotų (užstatytų) akcijų koeficientas atitinkamai pagal atskiras akcijas buvo nukritęs žemiau garantinio koeficiento ribos jau 2008 m. rugpjūčio 14 d., 2008 m. liepos 22 d., 2008 m. liepos 16 d., 2008 m. rugpjūčio 12 d., 2008 m. rugsėjo 18 d., 2008 m. liepos 23 d., 2008 m. liepos 2 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2008 m. rugsėjo 24 d., 2008 m. spalio 8 d., 2008 m. birželio 5 d., 2008 m. rugpjūčio 5 d., 2008 m. spalio 17 d. Teismas pažymėjo, kad bendra tuo metu atsakovui užstatytų (parduotų) akcijų vertė dar viršijo  atpirkimo vertę, taip pat ir 2008 m. spalio 6 d., kai atsakovo darbuotojai telefonu (tai patvirtina telefono pokalbių įrašai), pareikalavo papildomų garantinių įmokų (žr. antstolio Vytauto Mitkaus faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą), tuo metu ieškovo nuostoliai būtų minimalūs. Ieškovas apsisprendė nepasinaudoti Sutarties 4.8 punkte nustatyta teise atpirkti VP. Pagal šio punkto nuostatas ieškovas turėjo teisę atpirkti visus VP anksčiau nei susitarimuose nurodytą dieną, pranešęs apie tai atsakovui prieš 4 dienas, sumokėdamas naują atpirkimo kainą, kuri apskaičiuojama prie pardavimo kainos pridedant 3 procentais padidintas palūkanas, bet ieškovas 2008 m. spalio 13 d. sudarė naujus Sandorius, kuriais padidino užstato vertę, bei prašė ir toliau nenutraukti sandorių. VP portfeliui dar nuvertėjus, ieškovas 2008 m. spalio  22 d. sumokėjo 20 065, 69 Lt garantinę įmoką savo lėšomis, o 2008 m. spalio  24 d. sudarė susitarimą prie ginčo sutarties, kuria pavedė atsakovui parduoti VP rinkos kaina, kliento sąskaita padengiant atpirkimo sandorius.

Šalių ginčui spręsti, be šalių pasirašytos sutarties sąlygų, CK normų, teismas taikė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ), Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo (toliau – FUSĮ) ir Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 (toliau – Taisyklės), nuostatas. Pagal Taisyklių 125 punktą, kuriuo savo reikalavimus grindė ieškovas, jei finansų maklerio įmonė sudaro sandorius valdydama neprofesionaliųjų klientų portfelius arba administruoja neprofesionaliųjų klientų sąskaitas, kuriose apskaitoma sandorio, kuriame numatyti tam tikromis aplinkybėmis galimi įsipareigojimai (angl. contingent liability transaction), nepadengta atviroji pozicija sandoryje, apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę, ji privalo pranešti neprofesionaliajam klientui ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią nustatyta riba buvo viršyta, pabaigos arba – jei nustatyta riba viršijama ne darbo dieną, – ne vėliau kaip iki po jos einančios darbo dienos pabaigos.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šiais klausimais išsamiai yra pasisakęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2011 m. kovo 7 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011, kurios faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, kai ginčas kilo tarp atsakovo ir neprofesionaliojo investuotojo iš analogiško atpirkimo sandorio analogiškomis sąlygomis. Šis sprendimas aktualus nagrinėjamoje byloje tuo, kad jame  analizuojama, ar atpirkimo sutartyje nustatytas garantinis koeficientas savo esme yra analogiškas Taisyklių 125 punkte įvardijamai atvirajai pozicijai, kuriai susidarius, finansų maklerio įmonė neprofesionaliajam klientui privalo nedelsdama apie tai pranešti. Sprendime buvo aiškinama Taisyklių 125 punkto esmė ir finansų maklerio įmonės pareigos santykis su Vertybinių popierių atpirkimo sandoryje numatytu garantiniu koeficientu. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, kad yra esminis ,,atvirosios pozicijos“ ir ,,garantinio koeficiento“ skirtumas pagal jų turinį, paskirtį bei susidarymo teisinius padarinius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad Taisyklėse nustatyta nepadengta atviroji pozicija gali atsirasti tuo atveju, kai atviroji pozicija, kuri yra užtikrinta Kliento vertybiniais popieriais sandorio sudarymo momentu, nukritus rinkoje finansinių priemonių vertei, tampa nepadengta. Teismas taip pat išaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 10 d. Komisijos direktyvos 2006/73/EB, kuria įgyvendinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/39/EB dėl investicinių įmonių organizacinių reikalavimų ir veiklos sąlygų bei toje direktyvoje apibrėžti terminai (toliau – Direktyva 2006/73/EB, Įgyvendinimo direktyva) 42 straipsnis ir Taisyklių 125 punktas nustato, jog administruojant sąskaitą klientui turi būti pranešama apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios finansų maklerio įmonė ir klientas yra susitarę. Tačiau tokia riba negali būti laikomas ginčo atpirkimo sutartyje (ir vertybinių popierių atpirkimo sandoriuose apskritai) nustatytas garantinis koeficientas, kuris tokiuose sandoriuose yra numatytas kaip kliento pareigos mokėti garantines įmokas atsiradimo riba, kurią peržengus atsakovui atsiranda teisė reikalauti sumokėti garantinę įmoką, o klientui, gavusiam tokį reikalavimą, atsiranda pareiga šią įmoką įmokėti į garantinę sąskaitą. Jokiose Sandorių nuostatose garantinis koeficientas eksplicitiškai neįvardytas kaip nuostolių riba Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ir (ar) Taisyklių 125 punkto prasme, be to, Sandoriuose nėra jokių nuostatų, kurios leistų vienareikšmiškai pripažinti, kad šalys apskritai susitarė dėl nuostolių ribos ir atsakovo pareigos informuoti apie šią ribą viršijančius nuostolius. Sutartyje ir Sandoriuose nustatytas garantinis koeficientas, skirtingai nei teisės aktuose nustatyta nuostolių riba, yra skirtas ne kliento (šiuo atveju – ieškovo), bet atsakovo turtiniams interesams apsaugoti.

Teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi Vertybinių popierių komisijos (toliau – VPK) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 2K-376 ir tyrimo medžiaga „Dėl AB SEB banko tikslinio patikrinimo“, kuriuo VPK, išnagrinėjusi ieškovo skundą, nusprendė nutraukti tyrimą dėl AB SEB banko veiksmų pagal ieškovo skundą, nesant atsakovo veiksmuose FPRĮ 22 straipsnio 1, 3 dalyse,  ir Taisyklių 125 punkte nustatytų reikalavimų pažeidimų sudėties.

Byloje pateiktas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – VVTAT) 2010 m. kovo 19 d. nutarimas, priimtas išnagrinėjus ieškovo prašymą dėl atsakovo jam padarytos žalos atlyginimo. VVTAT atmetė ieškovo prašymą, remdamasi pirmiau nurodyto Komisijos sprendimo išvadomis, taip pat nurodė, kad ieškovas prieš pasirašydamas ginčo sutartį, patvirtino, jog yra informuotas apie galimas rizikas, buvo patyręs neprofesionalusis investuotojas, atsakovas pakankamai informavo jį apie susidariusią situaciją.       

Teismas nurodė, kad Taisyklių papildymas 1251 punktu, kuriame nustatoma finansų maklerio įmonės pareiga informuoti neprofesionalųjį klientą apie jo pareigą sumokėti garantinę įmoką, jei sudaromas finansinių priemonių pirkimo–pardavimo sandoris su pareiga atpirkti, nagrinėjamam ginčui nėra reikšmingas, nes šis pakeitimas buvo padarytas 2009 m. gruodžio 23 d. VPK nutarimu Nr. 1K-28 ir įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 31 d., todėl netaikomas iki šio momento sudarytiems sandoriams.

Teismas konstatavo, kad garantinis koeficientas ginčo Sandoriuose buvo nustatytas kaip kliento pareigos mokėti garantines įmokas riba, ir ši situacija (garantinio koeficiento sumažėjimas daugiau negu sutartyje numatyta riba) suponuoja atsakovo teisę, bet ne pareigą pareikalauti sumokėti (papildyti) garantinę įmoką. Atsakovo nepareikalavimas įmokėti garantinę įmoką  negali būti vertinamas kaip ieškovo teisių, nustatytų ginčo Sutartyje, pažeidimas, todėl ieškinys buvo atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. sausio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei argumentais ir netenkino ieškovo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus nutarimo, pažymėjusi, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir MiFID) ir Direktyvos 2006/73/EB nuostatos yra detaliai išanalizuotos ir jų turinys atskleistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendime, o byloje nepateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad nurodytos nuostatos kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse būtų aiškinamos kitaip.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas A. C. prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą ir pateikti šiuos klausimus:

1) ar finansinių priemonių atpirkimo sandorį, kuriuo neprofesionalusis investuotojas parduoda kredito įstaigai finansines priemones, įsipareigodamas jas po tam tikro laiko atpirkti už pardavimo kainą ir palūkanas, o sutartyje numatant atsakovo teisę reikalauti garantinių įmokų sumokėjimo, tuo atveju, jei atsakovui parduotų finansinių priemonių vertė krenta žemiau tos kainos, kuriai esant nebetenkinamas sutartyje nustatytas garantijos koeficientas, reikia laikyti kredito įstaigos „valdoma mažmeninio kliento sąskaita, kuri apima nepadengtą atvirąją poziciją sąlyginių įsipareigojimų sandoryje“ Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio prasme;

2) jei atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas, ar Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio nuostatos, kad „<...> kai investicinės įmonės <...> valdo mažmeninio kliento sąskaitas, kurios apima nepadengtą atvirąją poziciją sąlyginių įsipareigojimų sandoryje, jos taip pat praneša mažmeniniam klientui apie bet kokius nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ir įmonės bei kliento sutartą ribą <...>“, turi būti aiškinamos kaip pareiga pirmame klausime nurodyto atpirkimo sandorio atveju informuoti neprofesionalųjį klientą, kai pagal atpirkimo sandorį parduotų finansinių priemonių vertė nebeatitinka minimalių garantijos koeficiento reikalavimų;

3) jei atsakymas į pirmą klausimą būtų teigiamas, ar Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio nuostata, kad „<...> investicinės įmonės <...> taip pat praneša mažmeniniam klientui apie bet kokius nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ir įmonės bei kliento sutartą ribą <...>“, turi būti aiškinama taip, kad nuostolius viršijanti riba gali apimti ir susitarimą dėl garantinių įmokų sumokėjimo tuo atveju, jei pagal atpirkimo sandorį atsakovui parduotų finansinių priemonių vertė nebeatitinka minimalių garantijos koeficiento reikalavimų.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Šioje byloje nepagrįstai konstatuota, kad garantinis koeficientas Sandoriuose buvo nustatytas kaip kliento pareigos mokėti garantines įmokas riba, ir tai esą suponuoja atsakovo teisę, bet ne pareigą pareikalauti sumokėti (papildyti) garantinę įmoką, todėl atsakovo nepareikalavimas įmokėti garantinę įmoką negali būti vertinamas kaip sutartinių ieškovo teisių pažeidimas. Tokia išvada yra nepagrįsta.

Teisės aktuose įtvirtinta atsakovo pareiga informuoti neprofesionalųjį investuotoją apie vertybinių popierių, esančių atpirkimo sandorių objektu, vertės kritimą. FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje, MiFID 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė ar investicines paslaugas teikianti kredito įstaiga, teikdama investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Kredito įstaiga taip pat turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3, 4 dalys, MiFID 19 straipsnio 2, 3 dalys). Nurodytos nuostatos detalizuojamos Taisyklėse. Pagal Taisyklių 125 punktą ir Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnį, kredito įstaiga apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios kredito įstaiga ir klientas yra susitarę, privalo pranešti neprofesionaliajam klientui ne vėliau kaip iki darbo dienos pabaigos. Ieškovo nuomone, susitarimas dėl garantijos koeficiento (Sandorių 4.8 punktas) yra numanoma (CK 6.156 straipsnio 4 dalis) Sutarties ir Sandorių sąlyga, reiškianti iš anksto nustatytą nuostolių ribą (Taisyklių 125 punkto ir Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio prasme), kurią viršijus, atsakovas apie tai privalo pranešti ieškovui. Ieškovo nuostoliai nurodytų nuostatų kontekste yra jo išlaidos, reikalingos papildomą įmoką sudarančioms lėšoms pritraukti ir palaikyti.

VPK 2009 m. gruodžio 23 d. papildė Taisykles 1251 punktu, kuriuo ne sukūrė naują teisinę taisyklę, o patikslino ir paaiškino jau egzistuojančią taisyklę, įtvirtintą Taisyklių 125 punkte bei Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnyje. Šiame punkte nustatyta, kad jei kredito įstaiga su neprofesionaliuoju klientu sudaro finansinių priemonių pirkimo–pardavimo sandorį su pareiga atpirkti, ji privalo informuoti neprofesionalųjį klientą apie jo pareigą sumokėti garantinę įmoką (angl. margin call) ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią kredito įstaigai pagal kiekvieną atpirkimo sandorį parduotų finansinių priemonių vertė arba visų parduotų finansinių priemonių bendra vertė nebeatitiko minimalių garantijos koeficiento reikalavimų, pabaigos. Sistemiškai aiškinant nurodytas normas darytina išvada, kad atsakovas, kaip profesionalioji šalis, privalėjo informuoti ieškovą ne vėliau kaip iki darbo dienos, kurią vertybinių popierių, perleistų atsakovui pagal kiekvieną atpirkimo sandorį, kaina nebeatitiko garantijos koeficiento reikalavimų, pabaigos.

2. Teismai nepasisakė dėl profesinių reikalavimų, taip pat apdairumo ir rūpestingumo standartų, kurių privalo laikytis atsakovas. Jeigu sutarties vykdymas vienai iš šalių kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis privalo vykdyti sutartį ir pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.256 straipsnio 3 dalis). FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje, į kurią perkeltos MiFID 19 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtintos dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigos: profesinio rūpestingumo ir lojalumo pareigos, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai. Finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, kad teikdamas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. UAB „Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014). Atsakovo dokumentuose nustatyta, kad atsakovas atvirkštinio atpirkimo sandorių atveju, kai sandoriai sudaromi dėl akcijų, įtrauktų į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, taiko 10 proc. vertybinių popierių kainos kitimo ribą. Ieškovo nuomone, sudarytų atpirkimo sandorių esminė sąlyga – ieškovui iki tam tikros ribos prisiimti su parduotų vertybinių popierių vertės sumažėjimu susijusią riziką, o atsakovui – tinkamai valdyti kitos sandorio šalies (ieškovo) riziką ir informuoti ieškovą (neprofesionalųjį klientą) apie nukritusią perleistų vertybinių popierių vertę.

3. Teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos Sutarties tikslus, neatsižvelgė į jos, kaip atpirkimo sutarties, specifiką, todėl nepagrįstai susiaurino atsakovo pareigų apimtį ieškovo atžvilgiu (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Teismai taip pat ignoravo aplinkybę, kad ieškovas, kaip neprofesionalusis investuotojas, atitinka vartotojo statusą, o Sutartis sudaryta prisijungimo būdu, todėl ji turėjo būti aiškinama ieškovo, o ne atsakovo naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Neprofesionalusis investuotojas, pardavęs atsakovui vertybinius popierius, neteko galimybės stebėti jų vertės kitimą, nes jie tapo atsakovo nuosavybe. Atsižvelgiant į tai, kad Sutarties 4.8 punkte numatyta neprofesionaliojo investuotojo teisė visus vertybinius popierius atpirkti ankščiau negu atpirkimo dieną, darytina išvada, kad neprofesionaliajam investuotojui turėjo būti suteikta galimybė žinoti apie vertybinių popierių rinkos vertės kitimą. Informacija apie vertybinių popierių vertės kitimą sudaro investuotojui galimybę priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Būtent tokios informacijos turėjimas galėjo lemti investuotojo pasirinkimą atpirkti iš atsakovo vertybinius popierius ankščiau sutarto termino. Sudarytos Sutarties 12.4 punkte nurodyta, kad šalys įsipareigoja viena kitai nedelsdamos raštu pateikti visą žinomą informaciją apie įvykius ar aplinkybes, turinčias ar galinčias turėti neigiamą įtaką šalies gebėjimui laiku ir tinkamai vykdyti sutarties sąlygas. Atsižvelgiant į atsakovo profesinei veiklai keliamus reikalavimus, Sutarties ir Sandorių nuostatas, teisinį reglamentavimą ir taikant vartotojui palankesnes nuostatas, darytina išvada, kad atsakovas privalėjo informuoti ieškovą, kai vertybinių popierių, perleistų atsakovui pagal kiekvieną atpirkimo sandorį, kaina nebeatitiko garantijos koeficiento.

4. Teismai nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad 2008 m. spalio 6 d. bendra viso atsakovui užstatytų akcijų portfelio vertė (bendra atsakovo turimo užstato vertė) litais nežymiai viršijo paskolos vertę dar ir 2008 m. spalio 16 d. Užstato ir paskolos santykio skaičiavimo ir su tuo susijusių pareigų ar teisių nėra nustatyta nei Sutartyje, nei jos pagrindu sudarytuose Sandoriuose (nei aiškiai, nei numanomai). Taip pat nesant jokio sutartinio ar teisės aktuose nustatyto pagrindo, nepagrįstai vertinama visų vertybinių popierių bendra vertė, nors pagal Sandorių 4.8 punktą garantijos koeficientas skaičiuojamas kiekvienam Sandoriui atskirai. Atsakovas šioje byloje privalo atlyginti ieškovui nuostolius dėl ieškovo prarastos galimybės parduoti akcijas naudinga kaina. Tai, kad ieškovas po 2008 m. spalio 6 d. pranešimo telefonu nepasinaudojo galimybe atpirkti perleistus vertybinius popierius, nepanaikina atsakovo atsakomybės. Ieškovui apie akcijų nuvertėjimą turėjo būti pranešta žymiai anksčiau, todėl ieškovas jau buvo praradęs galimybę parduoti akcijas už geresnę kainą ir išvengti nuostolių. Ieškovas patyrė nuostolių ir nebegalėjo priimti tokių sprendimų, kuriuos būtų galėjęs priimti, jei būtų buvęs laiku informuotas. Ieškovas patyrė žalą, o atsakovo neteisėti veiksmai, lėmę jos atsiradimą, pasireiškė tuo, kad atsakovas, tinkamai neatskleidęs informacijos apie vertybinių popierių nuvertėjimą, 1) nesilaikė Sutarties ir Sandorių nuostatų; 2) pažeidė teisės aktų imperatyviai įtvirtintą atsakovo pareigą informuoti ieškovą apie vertybinių popierių, esančių atpirkimo sandorių objektu, vertės kritimą; 3) pažeidė jam keliamus profesinius reikalavimus, taip pat apdairumo ir rūpestingumo standartus.

5. Teismas šioje byloje nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendimu, nes jame nustatytos aplinkybės neatitinka prejudicinių faktų kriterijų (CPK 182 straipsnio 2 punktas): 1) prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; 2) prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 3) pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Kasatorius neturėjo jokio procesinio statuso byloje, kurioje buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas. Tai, kad nurodytoje byloje nekonstatuotas administracinės teisės pažeidimas, nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovui negali kilti civilinė atsakomybė iš sutartinių prievolių vykdymo. Be to, administracinėje byloje teismas nevertino šalių sutartinių įsipareigojimų vykdymo apimties privatinės teisės normų aspektu.

6. Teismai nepagrįstai šioje byloje vadovavosi VPK 2009 m. lapkričio 26 d. spendimu ir VVTAT 2010 m. kovo 19 d. nutarimu. Teisiniai santykiai, susiklostę tarp ieškovo ir atsakovo, VPK sprendime nebuvo vertinami civilinės teisės ar civilinės atsakomybės požiūriu. VPK padaryta išvada, kad „Bankas, kaip ir nustatyta Taisyklių 125 p., informavo klientą, jog Banko turimo užstato vertė tapo mažesnė už Klientui suteiktos paskolos dydį“, nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės ir nėra pagrįsta nei Taisyklių 125 punktu, nei šalių sudaryta Sutartimi ar Sandoriais. VVTAT, priimdama 2010 m. kovo 19 d. nutarimą, iš esmės vadovavosi VPK 2009 m. lapkričio 26 d. spendimo išvadomis, todėl teismai šiuo nutarimu taip pat vadovavosi nepragrįstai.

7. Šioje byloje kyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimas. Tiek šalių, tiek teismų argumentai yra grindžiami Taisyklių 125 ir 1251 punktais, kurių nuostatos atitinka Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnio nuostatas. Ginčo šalys jas aiškina skirtingai. Aiškinti Europos Sąjungos teisės aktus kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos, o ne nacionaliniai teismai, todėl iškilus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo klausimui, būtina kreiptis dėl preliminaraus nutarimo į Europos Sąjungos teisminę instituciją (Teismų įstatymo 401 straipsnis).

Atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje ieškovas reikalauja taikyti civilinę atsakomybę atsakovui, nes jis, ieškovo nuomone, netinkamai vykdė 2007 m. gegužės 21 d. sudarytą vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių (4.8, 12.4 punktai) ir teisės aktuose (Taisyklių 125 punktas, Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnis) nustatytą pareigą pranešti ieškovui apie sumažėjusią užstatytų akcijų vertę, taip pat pažeidė jam keliamus profesinius reikalavimus, apdairumo ir rūpestingumo standartus (CK 6.38 straipsnio 2 dalis, 6.256 straipsnio 3 dalis, FPRĮ 22 straipsnio 1, 3, 4 dalys, MiFID 19 straipsnio 1–3 dalys). Ieškovas teigia, kad teismai nekonstatavo šių pažeidimų, nes netinkamai aiškino Sutarties tikslus, neatsižvelgė į jos, kaip atpirkimo sutarties, specifiką (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pasisako dėl šių ieškovo keliamų klausimų ir atpirkimo sandorius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo nagrinėjamoje byloje.

Dėl ginčo sutarties pobūdžio įtakos jos šalių teisių ir pareigų turinio aiškinimui

Sutartyje ir jos pagrindu sudarytuose Sandoriuose expressis verbis nėra nustatyta banko pareigos teikti kitai sutarties šaliai informaciją apie atpirktinų vertybinių popierių vertės kitimą ir garantinio fondo įmokų nepakankamumą. Ieškovo nuomone tokia atsakovo pareiga konstatuotina sistemiškai aiškinat Sutarties ir įstatymo nuostatas.

Kasacinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje E. V. ir kt. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-226/2014 ir 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. D. ir kt. v. UAB „Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014, pažymėjo, kad finansų tarpininko profesinis rūpestingumas reikalauja, jog valdydamas portfelį ir teikdamas kitas investicines paslaugas finansų tarpininkas elgtųsi su tokiu apdairumu, atidumu ir profesionalumu, koks yra būtinas finansų tarpininkų profesinėje veikloje, t. y. taip, kaip tikimasi iš kompetentingo, patyrusio ir kvalifikuoto finansininko, veikiančio atitinkamomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į šį išaiškinimą nagrinėjamoje byloje, pažymėtina, kad šalių sudaryta vertybinių popierių atpirkimo ir atvirkštinio atpirkimo sandorių sutartis ir konkretūs vertybinių popierių atpirkimo sandoriai kvalifikuojami kaip investicinė paslauga, patenkanti į FPRĮ reguliavimo sritį (FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 3 punktas). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad FPRĮ 3 straipsnio 13 dalyje reglamentuojamos investicinės paslaugos yra nevienodos vertinant jų turinį, finansų tarpininko vaidmenį priimant sprendimus dėl kliento investicijų. Atliekant  vienas paslaugas finansų tarpininkas nėra aktyvus (pvz. FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 1 punkte nurodyta pavedimų priėmimo ir perdavimo paslauga), kitose  (pvz. FPRĮ 3 straipsnio 13 dalies 4 punkte nurodytas finansinių priemonių portfelio valdymas) finansų tarpininko aktyvus vaidmuo yra būtinas. Priklausomai nuo konkrečios investicinės paslaugos pobūdžio ir sutarties dėl jos teikimo turinio, jos šalims (finansiniam tarpininkui ir klientui) gali būti nustatytos įvairios rizikos ir atsakomybės sąlygos. Dėl to, sprendžiant dėl reikalavimų finansų tarpininko profesiniam rūpestingumui, šalių teisių ir pareigų turinio, vykdant konkrečią sutartį dėl investicinių paslaugų teikimo, taikytinos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės (CK 6.193 straipsnis), atsižvelgiant į sutarties esmę, jos pobūdį ir tikslą bei vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais.

Bylą nagrinėję teismai ištyrė ginčo Sutarties turinį ir jos vykdymo praktiką bei nustatė, kad vykdant šią Sutartį, sprendimus dėl finansinių priemonių valdymo priimdavo ne finansų tarpininkas, bet klientas, t. y. ieškovas. Kitaip nei teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugas, pagal ginčo Sutartį finansų tarpininkas neįgyja teisės kliento finansinių priemonių valdyti savo nuožiūra tol, kol kliento sumokėta garantinė įmoka atitinka Sutartyje nustatytą dydį. Atitinkamai atsakovas neįgijo ir pareigos kontroliuoti ieškovo investavimo veiksmus, vertinti jų rizikingumą, nes pagal Sutarties pobūdį, investavimo sprendimų laisvę ir su tuo susijusią riziką prisiėmė ieškovas. Dėl to išvados apie įstatyme nustatytų bendrųjų rūpestingumo pareigų tikslų turinį konkrečios investavimo paslaugų sutarties šalims turėtų būti daromos tik įvertinus tokios sutarties pobūdį, teisių ir pareigų paskirstymą jos nuostatose.

Dėl finansų tarpininko pareigos informuoti klientą apie nuostolius

Spręsdami, ar atsakovas, dalyvaudamas ginčo sutartiniuose teisiniuose santykiuose, tinkamai atliko įstatyme nustatytas pareigas, teismai atsižvelgė į išaiškinimus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 7 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A63-2604/2011. Kasatoriaus nuomone, teismai į jį atsižvelgė nepagrįstai, nes jame nustatytos aplinkybės neatitinka prejudicinių faktų kriterijų. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesirėmė nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime nustatytomis aplinkybėmis kaip prejudiciniais faktais, bet konstatavę, kad bylų faktinės aplinkybės iš esmės sutampa (abiejose bylose ginčas kilo tarp banko ir neprofesionalių investuotojų dėl atpirkimo sutarčių, sudarytų analogiškomis sąlygomis), užtikrindami tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo analogiškiems teisės santykiams vienodumą, pagrįstai atsižvelgė į sprendime išdėstytą teisės aiškinimą, aktualų nagrinėjamoje byloje.

Kasatoriaus nuomone, atsakovas turėjo pareigą informuoti ieškovą apie Sandorių 4.8 punkte nustatytų 1,44 ir 1,7 garantijos koeficientų sumažėjimą kritus VP kainai rinkoje, nes Taisyklių 125 punkte ir Direktyvos 2006/73/EB 42 straipsnyje kredito įstaigai nustatyta pareiga ne vėliau kaip iki darbo dienos pabaigos pranešti apie visus nuostolius, viršijančius iš anksto nustatytą ribą, dėl kurios kredito įstaiga ir klientas yra susitarę. Atsakant į šį kasatoriaus argumentą, sutinkant su šią bylą nagrinėjusių teismų pozicija, pažymėtina, kad Sutartyje ir Sandoriuose garantinis koeficientas nustatytas ne kaip nuostolių, bet kliento pareigos mokėti garantines įmokas riba, t. y. jis nustato ribą, kurią peržengus atsakovui atsiranda teisė reikalauti sumokėti garantinę įmoką, o ieškovui, gavus tokį reikalavimą, – pareiga šią įmoką įmokėti į garantinę sąskaitą. Nurodytuose sandoriuose garantinis koeficientas eksplicitiškai neįvardytas kaip nuostolių riba Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ar Taisyklių 125 punkto prasme, be to, šiuose sandoriuose nėra jokių nuostatų, kurios leistų pripažinti, kad šalys apskritai susitarė dėl nuostolių ribos ir atsakovo pareigos informuoti apie šią ribą viršijančius nuostolius. Be to, garantinio koeficiento paskirtis – apsaugoti atsakovo turtinius interesus, o teisės aktuose nurodyta nuostolių ribos paskirtis – apsaugoti ieškovo interesus; Sutartyje įtvirtinta atsakovo teisė, o ne pareiga informuoti apie tai, kad užstato vertė nebeatitinka nustatyto garantinio koeficiento ir reikalauti sumokėti garantinę įmoką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai, nustatę šiam ginčui reikšmingų sąvokų (garantinis koeficientas ir nuostolių riba) požymius ir skirtumus, pagrįstai konstatavo, jog ginčo Sandorių 4.8 punkte nustatytas garantinis koeficientas negali būti pripažintas šių sandorių šalių nustatyta nuostolių riba Įgyvendinimo direktyvos 42 straipsnio ar Taisyklių 125 punkto prasme.

Pasisakant dėl FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies reikalavimų vykdymo, pažymėtina, kad šioje teisės normoje nustatyta bendroji finansų maklerio įmonės pareiga, teikiant klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikantis FPRĮ 22 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansų tarpininkas, teikdamas klientui investicines paslaugas ir (arba) papildomas paslaugas, turi garbingai, sąžiningai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikydamasis šiame straipsnyje nustatytų reikalavimų. Lietuvoje ši nuostata perkelta į FPRĮ (visur tekste remiamasi šio įstatymo redakcija, galiojusia nuo 2007 m. vasario 8 d. iki 2008 m. lapkričio 15 d.) 22 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta finansų tarpininko įmonės pareiga teikiant klientui investicines ir (arba) papildomas paslaugas veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, laikantis šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų. Kasacinis teismas išaiškino, kad FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigos: profesinio rūpestingumo pareiga ir lojalumo pareiga, kai tarp šalių egzistuoja fiduciariniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. ir kt. v. UAB „Finasta Asset Management“, bylos Nr. 3K-3-10/2014; 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-412/2014). Pažymėtina, kad pagal savo turinį ši norma koreliuoja su  CK 6.200 straipsnyje įtvirtintais sutarčių vykdymo principais: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo, ir su ieškovo nurodoma CK 6.38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu vienai iš šalių prievolės vykdymas kartu yra ir profesinė veikla, ši šalis turi vykdyti prievolę taip pat pagal tai profesinei veiklai taikomus reikalavimus.

Kasacinis teismas, analogiškoje nagrinėjamai byloje pasisakydamas dėl nurodytoje teisės normoje įtvirtintų reikalavimų finansų tarpininkui, pažymėjo, kad finansų tarpininkas neprivalo teikti klientui informacijos apie VP rinkos svyravimus, sandorių vertybinių popierių vertės pokyčius, garantinių įmokų pakankamumą, net jei šie pokyčiai tam tikru laikotarpiu ir nepalankūs investuotojui, kol neviršijama rizika, įprastinė tokiai investicinei paslaugai (atpirkimo sandoriams). Tačiau kai viršijama rizika, įprastinė atpirkimo sandoriams, finansų tarpininkas, kaip investicinių paslaugų teikimo profesionalas, galintis ir privalantis kvalifikuotai įvertinti vertybinių popierių rinkos pokyčius, taip pat ir galimus padarinius atsakovui, tokiu atveju, jei sumažėjusi vertybinių popierių vertė lemia didelį garantinės įmokos deficitą, juolab esant tendencijai jam dar labiau didėti, veikdamas geriausiais investuotojo interesais, pagal FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies nuostatas, turi pareigą apie tokią situaciją įspėti klientą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. Ž. S., bylos Nr. 3K-3-412/2014).

Atsižvelgiant į suformuotą FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies aiškinimą, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2008 m. spalio 6 d. atsakovas pranešė ieškovui, kad jo Sandoriais bankui parduotų VP rinkos kaina nukrito žemiau jam suteiktos paskolos vertės ribos, sudarydamas galimybę ieškovui išvengti didesnių nuostolių. Atsižvelgiant į ginčo Sutarties specifiką, kliento savarankiškų investavimo sprendimų priėmimo praktiką, darytina išvada, kad atsakovas veikė tinkamai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jis neįvykdė bendrosios pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais susiklosčiusioje situacijoje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas, nepažeidęs Sutarties ar įstatymo normų, neturi prievolės atlyginti ieškovui jo patirtų nuostolių.

Ieškovo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu pateikti preliminarų nutarimą netenkintinas, nes teisėjų kolegijai nekilo abejonių dėl ieškovo nurodomų Europos Sąjungos  teisės normų turinio.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartimi priėmus ieškovo kasacinį skundą kartu atidėtas 3459 Lt žyminio mokesčio mokėjimas iki bylos išnagrinėjimo kasacine tvarka. Dėl to išnagrinėjus bylą kasacine tvarka iš ieškovo A. C. priteistina 3459 Lt žyminio mokesčio Lietuvos valstybei.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš A. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3459 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt devynis litus) atidėto mokėti žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai              Virgilijus Grabinskas

              Sigitas Gurevičius

              Janina Stripeikienė