Administracinė byla Nr. A-1487-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01529-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.8; 37.1; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Instita“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas UAB „Instita“ prašė: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba) direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. SPRE-2545 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Instita“ darbuotojams“ (toliau – ir Sprendimas Nr. SPRE-2545) ir įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti A1 pažymėjimus UAB „Instita“ darbuotojams; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (1.45) 1-989 (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.45) 1-989).

Paaiškino, kad Užsienio išmokų tarnybos Sprendimu Nr. SPRE-2545 bei VSDFV Sprendimu Nr. (1.45) 1-989 atsisakyta išduoti Al pažymėjimus UAB „Instita“ darbuotojams, kadangi jų siuntimai dirbti į Latviją neatitiko 2004 m. balandžio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 883/2004) 12 straipsnio 1 dalies, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009) 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimo Nr. 2A dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo (toliau – ir Sprendimas Nr. A2) ir Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 5 punkto reikalavimų. VSDFV pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytų kriterijų, pagal kuriuos įmonės veikla Lietuvoje gali būti pripažinta didele.

Pareiškėjas paaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 2 dalyje ir Sprendimo Nr. 2A 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad siekiant nustatyti, ar įmonė vykdo didelę veiklos dalį, turi būti įvertinti visi kriterijai, kuriais apibūdinama įmonės vykdoma veikla, t. y. kriterijus svarbu įvertinti ne formaliąja prasme, tačiau atsižvelgiant į įmonės veiklos pobūdį. Pareiškėjo veikla yra požeminių inžinerinių statinių statyba, didesnę darbų dalį sudaro žemės darbai, kurių atlikimas priklauso nuo gamtinių sąlygų. Atsižvelgdamas į gamtines sąlygas, pareiškėjas turi darbus stabdyti, dėl ko statybos darbų atlikimo laikas pailgėja. Tiriamieji-paruošiamieji darbai, atliekami iki pasirašant darbų atlikimo sutartis, teikiant pasiūlymus konkursams, taip pat yra įtraukiami į objektų statybos savikainą. Rangos sutartys yra ilgalaikės ir apmokėjimai pareiškėją pasiekia po ilgo laiko tarpo. Tai nereiškia, kad pareiškėjas nedirba Lietuvoje, tačiau kol objektai nebaigti, darbų priėmimo-perdavimo aktai nesudaromi. Pareiškėjo darbuotojai yra glaudžiai susiję su Lietuvos Respublika, įdarbinti Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, buveinė registruota Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas nuolat vykdo ekonominę veiklą Lietuvoje.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtintas negatyvusis reguliavimas, reiškiantis, kad jei tenkinama bent viena šiame punkte numatyta sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele. Minėtuose Europos Sąjungos teisės aktuose ir nacionaliniame teisės akte, t. y. Tvarkos apraše, numatytas vienas kitam prieštaraujantis reguliavimas (teisės aktų kolizija), kadangi Europos Sąjungos teisės aktai numato sistemišką kriterijų, kuriais nustatoma, ar įmonė vykdo didelę veiklos dalį, vertinimą, atsižvelgiant į įmonės veiklos specifiką, kiekvieno darbdavio konkrečias savybes, o Tvarkos aprašas šių kriterijų pritaikomumą apriboja iki to, kad faktui konstatuoti užtenka vieno kriterijaus, dėl ko ženkliai susiaurinamos subjektinės teisės lyginant jas su Europos Sąjungos teisės aktų nuostatomis ir taip prieštaraujama reglamentų nustatytiems tikslams. Lietuvos Respublikai taikomas Europos Sąjungos teisės viršenybės principas. Sprendimas dėl didelės veiklos vykdymo turėtų būti priimtas, vadovaujantis tomis Tvarkos aprašo ar kitų nacionalinių teisės aktų nuostatomis, kurios neprieštarauja aptartoms Europos Sąjungos teisės aktų normoms. Skundžiami sprendimai priimti neatsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjo veiklos specifiką. Tvarkos aprašo 8.4 punktas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Reglamento (EB) Nr. 883/2004 II antraštinė dalis reglamentuoja taikytinų teisės aktų nustatymą tais atvejais, kai darbuotojas dirba ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. A1 pažymėjimo neišdavimas neužkerta kelio darbuotojo siuntimui dirbti į kitas valstybes nares, kadangi jis nevertinamas kaip leidimas dirbti kitoje valstybėje narėje. A1 pažymėjimo paskirtis – patvirtinti, kad siunčiamam darbuotojui siuntimo laikotarpiu taikomi tik darbdavio veiklos valstybės narės socialinio draudimo teisės aktai ir kad valstybinio socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos toje valstybėje narėje. Nustačius, kad siuntimo laikotarpiu darbuotojui negalima taikyti Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies įtvirtintos specialiosios taisyklės, taikoma bendroji taisyklė ir socialinio draudimo įmokos turi būti mokamos valstybėje narėje, kurioje siunčiamas darbuotojas faktiškai dirba, taip, kaip tai nustatyta tos valstybės narės teisės aktuose. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius įmonės vykdomą veiklą. Sistemiškai ir lingvistiškai analizuojant Tvarkos aprašo 5 punkto, Reglamento (EB) 883/2004, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 ir Sprendimo A2 nuostatas, galima daryti išvadą, jog pažymėjimui išduoti turi būti patenkintos visos 5 punkte nurodytos sąlygos. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjo siekis buvo 5 punkte įtvirtinti imperatyvaus pobūdžio taisyklę. Tai reiškia, kad neatitikimas bent vienai sąlygai sukelia negatyvias pasekmes – A1 pažymėjimas neišduodamas. Tvarkos aprašo 9 punktas nustato išimtį, kad 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma atsižvelgiant į įmonės Lietuvoje vykdomos veiklos pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 proc. darbdavio pajamų. UAB „Instita“ 2014 m. gruodžio 8 d. pateikė paaiškinimą bei papildomus dokumentus. Pareiškėjas nurodė verslo specifiką, tačiau Tvarkos aprašo 9 punkte nurodyto išimties taikymo nepagrindė. Užsienio išmokų tarnyba nustatė, kad UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios. Dėl šios priežasties UAB „Instita“ veikla Lietuvos Respublikoje negalėjo būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai nebuvo išduoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašė skundą atmesti.

Pažymėjo, kad Tvarkos aprašo 8 punkte išvardinti atvejai, kai darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele. Užsienio išmokų tarnyba pagal UAB „Instita“ išrašomų sąskaitų faktūrų registrus už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. ir 2014 m. gruodžio 5 d. nustatė, kad įmonės pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti į Latviją pradžios, sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų. VSDFV nuomone, Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai negali būti taikomi atskirai vienas nuo kito, kadangi 7 punkte įtvirtintas pozityvusis reguliavimas (veiklos dalis pripažinta didele, jei tenkinamos konkrečios sąlygos), o Tvarkos aprašo 8 punkte įtvirtintas negatyvusis reguliavimas (jei tenkinama bent viena sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele). Jei įmonė atitinka bent vieną Tvarkos aprašo 8 punkte nurodytą kriterijų, įmonės veikla Lietuvoje negali būti pripažinta didele. Sprendime Nr. A2 išaiškinamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio turinys ir viena iš lemiamų 12 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygų – darbuotojus turėtų komandiruoti įmonės, kurios paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jos įsisteigusios, teritorijoje. Siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti darbdavio vykdoma veiklą pagal visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla. Šių kriterijų išsamaus sąrašo nėra, nes jie priklauso nuo darbuotojus siunčiančio darbdavio veiklos pobūdžio. VSDFV manymu, darbuotojus turėtų komandiruoti tik įmonės, kurios paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jos įsisteigusios, teritorijoje (tai būtina sąlyga), o jeigu, vertinant darbdavio veiklą pagal Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktuose nustatytus kriterijus, kyla neaiškumų, atsižvelgiama ir į papildomus kriterijus, apibūdinančius darbdavio veiklos pobūdį.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Instita“ skundą tenkino iš dalies – panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. SPRE-2545 „Dėl atsisakymo išduoti Al pažymėjimas UAB „Instita“ darbuotojams“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (1.45) 1-989 bei perdavė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai UAB „Instita“ 2014 m. lapkričio 19 d. gautus prašymus dėl A1 pažymėjimo išdavimo darbuotojams nagrinėti iš naujo.

Teismas pažymėjo, kad Užsienio išmokų tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vieną ir Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo atmesti. Prieš atmesdama tokį prašymą, kai atmetimo motyvas pagrįstas Tvarkos aprašo 8.4 punkto taikymu, Užsienio išmokų tarnyba sutinkamai su Tvarkos aprašo 9 punktu turi patikrinti, ar yra pagrindas taikyti šiame punkte numatytą išimtį iš bendros taisyklės. Tvarkos aprašo 9 punktas nurodo, kad Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 proc. visų to darbdavio pajamų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad 2012 m. darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų apskaičiuotas 11 proc., 2013 m. – 13 proc., 2013 m. –20 proc. Tuo tarpu Užsienio išmokų tarnyba pareiškėjo A1 pažymėjimų neišdavė, nustačiusi, kad UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios. Teismo manymu, atsakovo turėti dokumentai nėra pakankami išvadai dėl įmonės pajamų apimties Lietuvos Respublikoje pagrįsti. Nei Sprendime, nei kitoje medžiagoje atsakovas nepateikia paaiškinimo, kodėl jis mano, kad pareiškėjo pajamos Lietuvos Respublikoje visais atvejais yra mažesnės nei 10 proc. Iš Sprendimo Nr. SPRE-2545 motyvų nėra aišku, ar atsakovas skaičiavo visų trijų metų pajamas, ar naudojosi trejų metų duomenimis paskaičiuodamas pajamas pagal darbuotojų siuntimo pradžios laiką.

Pareiškėjo pateikti UAB „Instita“ išrašytų pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitų faktūrų registrai už 2012–2014 metus patvirtina, kad pareiškėjo pajamos iš veiklos Lietuvoje laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. esmingai kito. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. lentelėje iš įmonių pavadinimų galima matyti, jog dominuoja latviškos įmonės, tačiau 2014 m. iš bendros 4 922 692,17 Lt sumos net 1 513 555,80 Lt sudaro iš lietuviškų įmonių gautos pajamos, kas sudaro 30,75 proc. visų pajamų. Skaičiuojant pajamas pagal atskirų darbuotojų siuntimo laiką pareiškėjo pajamų Lietuvos Respublikoje procentas ženkliai pasikeistų.

Taip pat teismas pažymėjo, kad Sprendime Nr. SPRE-2545 Užsienio išmokų tarnyba nepasisakė dėl Tvarkos aprašo 9 punkto numatytos išimties netaikymo pagrindų. Iš atsakovo 2014 m. rugsėjo 11 d. rašto Nr. (7.8)S2-39624 matyti, kad atsakovas prašė pareiškėjo pateikti jo sudarytas sutartis dėl veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymo laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 2 d. iki 2014 m. gegužės 5 d. UAB „Instita“ 2014 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. SD-88 tokias sutartis pateikė, tačiau šių dokumentų Užsienio išmokų tarnyba nevertino ir dėl pareiškėjo veiklos pobūdžio, kiek tai liečia Tvarkos aprašo 9 punkto taikymą, nepasisakė.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, pažymėjo, kad atsakovas Sprendime neįvertino esminių aplinkybių, kurių įvertinimas būtinas taikant teisinį santykį reguliuojančias teisės normas, todėl jo priimtas Sprendimas Nr. SPRE-2545 negali būti laikomas tinkamai motyvuotu. Visų pirma, nėra aišku, kuo remdamasis atsakovas dėl kiekvieno darbuotojo pareiškėjo pajamas Lietuvos Respublikoje nustatė mažesnes nei 10 proc., kokiais skaičiavimais rėmėsi ir kodėl nesivadovavo pareiškėjo pateiktose anketose nurodytu pajamų Lietuvos Respublikoje procentiniu dydžiu. Neaišku, ar buvo įvertintas kiekvieno darbuotojo siuntimo laikotarpio pradžios momentas. Neaišku ir kaip 2012 m. ir 2013 m. PVM sąskaitų faktūrų registruose buvo atskirtos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Taip pat nenurodyta, kodėl pakeistas prašymuose pareiškėjo nurodytas siuntimo laikotarpis ir koks sprendimas priimtas Sprendimo Nr. SPRE-2545 sąraše nenurodytu laikotarpiu. Neįvertinta ir Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo aplinkybė. Teismas pabrėžė, kad šie trūkumai yra esminiai ir neleidžia patikrinti, ar Sprendimas Nr. SPRE-2545 atitinka teisinį santykį reguliuojančių teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, perduodant klausimą nagrinėti iš naujo. Kadangi administravimo subjektas nevertino visų reikalingų aplinkybių, dėl to teismas neturėjo duomenų ir negalėjo tenkinti atsakovo reikalavimo įpareigoti Užsienio išmokų tarnybą išduoti Al pažymėjimus.

III.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Instita“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog, įvertinus šalių pateiktus dokumentus, matyti, kad atsakovo turėti dokumentai nėra pakankami išvadai dėl įmonės pajamų apimties Lietuvos Respublikoje pagrįsti. Nei sprendime, nei kitoje medžiagoje atsakovas nepateikia paaiškinimo, kodėl jis laiko, kad pareiškėjo (UAB „Instita“) pajamos Lietuvos Respublikoje visais atvejais yra mažesnės nei 10 proc. Atkreipia dėmesį, kad UAB „Instita“ darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketose nurodytos pajamos už kalendorinius metus. Užsienio išmokų tarnyba, nustatydama UAB „Instita“ pajamų apimtį Lietuvos Respublikoje, vadovavosi UAB „Instita“ pateiktais dokumentais. Atsakovas pagal UAB „Instita“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. duomenis ir 2014 m. gruodžio 5 d. raštą dėl UAB „Instita“ vykdomos veiklos nustatė, kad įmonės pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki atskirai kiekvieno darbuotojo siuntimo dirbti į Latviją pradžios, sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų. Teismo sprendime taip pat pažymima, kad pareiškėjo pateiktuose prašymuose nurodytos darbuotojų siuntimo dirbti į užsienį datos skiriasi nuo datų, kurios nurodytos prie sprendimo pridėtame sąraše. Pažymėtina, kad UAB „Instita“ pati patikslino darbuotojų faktinius siuntimo dirbti į Latviją laikotarpius. Atsakovas pažymi, kad paaiškinime UAB „Instita“ nurodė, jog stato požeminius inžinerinius statinius, todėl didesnę darbų dalį sudaro žemės darbai, kurių atlikimas visiškai priklauso nuo gamtinių dujų, todėl, esant nepalankioms sąlygoms, negali atlikti savo darbų ir būna priversti juos sustabdyti. Kitas aspektas yra tiriamieji-paruošiamieji darbai, kurie atliekami dar iki pasirašant darbų atlikimo sutartį. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad UAB „Instita“, kreipdamasi dėl Al pažymėjimų išdavimo, nepateikė jokios informacijos ir dokumentų apie įmonės veiklą, kuri pagrįstų jos vykdomos veiklos specifiką ir kuria remdamasi atsakovas galėtų taikyti Tvarkos aprašo 9 punkte nurodytą išimtį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Pažymi, kad teismas teisingai įvertino teisinį reguliavimą ir nustatė, jog Užsienio išmokų tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o, nustačiusi bent vieną ir Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi prašymą dėl A1 pažymėjimo atmesti. Visgi trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su teismo pozicija, kad, prieš atmesdama prašymą išduoti A1 pažymėjimą Tvarkos aprašo 8.4 papunkčio pagrindu, Užsienio išmokų tarnyba privalo sutinkamai su Tvarkos aprašo 9 punktu patikrinti, ar yra pagrindas taikyti šiame punkte nustatytą išimtį. Tvarkos aprašo 9 punktas nurodo, kad išimtis gali būti taikoma tik tada, kai darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri yra tiesiogiai susijusi su jo veikla Lietuvoje, kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 proc. visų to darbdavio pajamų. UAB „Instita“, teikdama prašymus išduoti jos siunčiamiems darbuotojams A1 pažymėjimus, neįrodinėjo, kad dalis jos pajamų iš veiklos užsienyje yra iš veiklos, kuri yra tiesiogiai susijusi su jos veikla Lietuvoje. Todėl Užsienio išmokų tarnyba, priimdama Sprendimą Nr. SPRE-2545, neturėjo nei pareigos, nei galimybės patikrinti, ar pareiškėjui yra pagrindas taikyti Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytą išimtį, dėl kurios būtų galima netaikyti Tvarkos aprašo 8.4 punkte nustatytos sąlygos.

Pareiškėjas UAB „Instita“ pateikė atsiliepimą į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinius skundus, kuriame prašo minėtus apeliacinius skundus atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas išlaidas dėl žyminio mokesčio sumokėjimo bei atstovavimo išlaidas.

Pareiškėjas pritaria teismo išvadai, kad atsakovo Sprendimas Nr. SPRE-2545 buvo nemotyvuotas. Atsakovas neįvertino pareiškėjo veiklos specifikos ir Sprendimą Nr. SPRE-2545 priėmė ne kompleksiškai vertindamas visas aplinkybes, o vadovaudamasis vieninteliu kriterijumi, kuris, be kita ko, kaip teisingai konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, nėra aišku, kaip buvo įvertintas. Pareiškėjas pažymi, kad Europos Sąjungos teisės aktai numato, jog tai, ar siunčianti įmonė vykdo didelę veiklos dalį savo valstybėje, turi būti nustatoma kompleksiškai vertinant visus su įmonės veikla susijusius kriterijus. Pareiškėjas teikė atsakovui paaiškinimus, susijusius su UAB „Instita“ specifika. Užsienio išmokų tarnyba, Sprendimu Nr. SPRE-2545 atsisakydama išduoti pareiškėjo darbuotojams A1 pažymėjimus, nevertino UAB „Instita“ veiklos kompleksiškai ir rėmėsi vieninteliu kriterijumi – Tvarkos aprašo 8.4 punkte numatyta nuostata, kad darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Atsakovas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjo veiklos specifiką ir nepasisakė dėl galimybės taikyti minėto aprašo 9 punktą, kuriame numatyta išimtis dėl aprašo 8.4 punkto taikymo. Taigi Sprendimas Nr. SPRE-2545 yra nepagrįstas, nemotyvuotas (nėra nurodoma, kodėl nebuvo vertinti kiti kriterijai, kuriais vadovaujantis turi būti nustatoma įmonės vykdomos veiklos dalis) ir prieštaraujantis Europos Sąjungos teisės aktams.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB ,,Instita“ skundą atmesti kaip nepagristą. Pažymi, kad su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu sutinka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriame prašo minėtą apeliacinį skundą tenkinti. Pažymi, kad atsakovo apeliaciniam skundui pritaria.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. SPRE-2545 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Instita“ darbuotojams“ bei VSDFV 2015 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (1.45) 1-989, priimto išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl minėto Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. SPRE-2545 išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir šį skundą atmetus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas VSDFV Užsienio išmokų tarnybai padavė prašymus išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, siunčiamam dirbti į užsienio valstybę bei Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketas už 2012 m., už 2013 m. ir 2014 m., kuriose pateikti duomenys, jog 2012 m. darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų sudaro 11 proc., 2013 m. – 13 proc., 2013 m. – 20 proc.

Ginčijamu VSDFV Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. SPRE-2545 nuspręsta neišduoti A1 pažymėjimų UAB „Instita“ nurodytiems darbuotojams, remiantis tuo, kad jų siuntimas dirbti į Latviją neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų. Tokį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad pareiškėjo UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, dėl ko netenkinama Tvarkos aprašo 8.4 punkte nurodyta sąlyga.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjekto priimtų administracinių teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojamas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nagrinėjant administracinę bylą dėl individualaus administracinio akto, taip pat turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kuris reglamentuoja tokiam aktui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-471/2009, 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-3506/2011). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A556-1898/2008, Nr. A756-2036/2008). Pastebėtina, jog ne visais atvejais visi individualaus administracinio akto motyvai turi būti nurodyti pačiame akte, tačiau tokiu atveju akte turi būti pateikiama nuoroda į kitus dokumentus, kuriuose išdėstyti tokio individualaus administracinio akto priėmimo motyvai.

Kaip minėta, ginčijamas VSDFV Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimas Nr. SPRE-2545 neišduoti A1 pažymėjimų UAB „Instita“ nurodytiems darbuotojams priimtas motyvuojant tuo, jog UAB „Instita“ pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, dėl ko netenkinama Tvarkos aprašo 8.4 punkte nurodyta sąlyga.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtino Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuris nustatė A1 pažymėjimų išdavimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. atvejus ir sąlygas, šių pažymėjimų išdavimo tvarką, asmenų, kuriems išduoti A1 pažymėjimai, pareigą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes ir grąžinti išduotus pažymėjimus, išduotų A1 pažymėjimų panaikinimo, VSDFV Užsienio išmokų tarnybos bendradarbiavimo su VSDF administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarką.

Pagal Tvarkos aprašo 5 punktą, A1 pažymėjimas išduodamas asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį Lietuvoje darbdaviui, paprastai vykdančiam savo veiklą Lietuvoje, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą Valstybę narę dirbti tam darbdaviui (Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalis), jeigu yra šios sąlygos: 5.1. iki siuntimo laikinai dirbti į Valstybę narę pradžios siunčiamam asmeniui bent mėnesį taikomi Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai; 5.2. numatoma darbo Valstybėje narėje trukmė neviršija 24 mėnesių; 5.3. darbuotojas nėra siunčiamas pakeisti kitą darbuotoją, kurio siuntimo dirbti laikotarpis baigėsi; 5.4. siuntimo dirbti laikotarpiu išsaugomas tiesioginis ryšys tarp siunčiamo darbuotojo ir darbdavio Lietuvoje: 5.4.1. lieka galioti Lietuvoje sudaryta darbo sutartis; 5.4.2. Lietuvos darbdavys garantuoja darbo sutartyje numatytų įsipareigojimų vykdymą; 5.4.3. Lietuvos darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją iš darbo; 5.4.4. Lietuvos darbdavys nustato atliekamo darbo pobūdį; 5.4.5. Lietuvos darbdavys moka už išsiųstą darbuotoją valstybinio socialinio draudimo įmokas; 5.5. siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje.

Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7-9 punktuose. Pagal Tvarkos aprašo 7 punktą, nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, atsižvelgiama į: 7.1. buveinės registracijos ir administracijos vietą; 7.2. administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; 7.3. sutartis, sudarytas vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; 7.4. pajamas iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; 7.5. ekonominės veiklos Lietuvoje trukmę per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (įmonės, pradedančios veiklą Lietuvoje – visą veiklos vykdymo laikotarpį); 7.6. ekonominę veiklą Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; 7.7. kitus objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį.

Tvarkos aprašo 8 punktas nustato sąlygas, kurias nustačius A1 pažymėjimas negali būti išduotas. Pagal Tvarkos aprašo 8.4 papunktį, A1 pažymėjimas neišduodamas, jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis: darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje.

Tvarkos aprašo 9 punktas nustato, kad Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis, pažymi, jog byloje nėra duomenų ir iš ginčijamo VSDFV Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. SPRE-2545 nėra aišku, kaip konkrečiai atsakovas apskaičiavo, kad pareiškėjo pajamos Lietuvos Respublikoje visais atvejais per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti buvo mažesnės nei 10 procentų. Iš pareiškėjo prašymų dėl A1 pažymėjimo išdavimo bei VSDFV Užsienio išmokų tarnybos parengtos lentelės, kuri pridėta prie skundžiamo sprendimo, matyti, jog pareiškėjas darbuotojus į užsienio valstybę siuntė skirtingais laikotarpiais, kurie prasideda 2013 m. sausio 2 d. ir baigiasi 2014 m. spalio 27 d. Kaip minėta, pagal Tvarkos aprašo 8.4 papunktį, darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje turi būti skaičiuojamos nuo visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad nustatydamas UAB „Instita“ pajamų apimtį Lietuvos Respublikoje, vadovavosi UAB „Instita“ pateiktais dokumentais ir iš UAB „Instita“ išrašomų PVM sąskaitų faktūrų registrų už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 3 d. duomenis ir 2014 m. gruodžio 5 d. raštą dėl UAB „Instita“ vykdomos veiklos nustatė, kad bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki atskirai kiekvieno darbuotojo siuntimo dirbti į Latviją pradžios, sudaro mažiau nei 10 proc. visų įmonės pajamų. Tačiau nei ginčijamame sprendime, nei kituose prie sprendimo pridėtuose aktuose nėra pateikti konkretūs apskaičiavimai, kurie pagrįstų atsakovo išvadą, jog pareiškėjo pajamos, gautos per 12 kalendorinių mėnesių iki kiekvieno iš nurodytų darbuotojų siuntimo dirbti į užsienio valstybę, iš tiesų sudarė mažiau nei 10 proc. visų bendrovės pajamų. Tuo tarpu UAB „Instita“ prie prašymų išduoti A1 pažymėjimą pateiktose Darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketose už 2012 m., už 2013 m. ir 2014 m. nurodyta, kad 2012 m. darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais nuo visų to darbdavio pajamų apskaičiuotas 11 proc., 2013 m. – 13 proc., 2013 m. – 20 proc. (II t., b. l. 81-90). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš ginčijamo atsakovo sprendimo nėra aišku, kokiais skaičiavimais jis rėmėsi darydamas atitinkamas išvadas, kodėl nesivadovavo pareiškėjo pateiktose anketose nurodytu pajamų Lietuvos Respublikoje procentiniu dydžiu, taip pat nenurodyta, kaip 2012 m. ir 2013 m. PVM sąskaitų faktūrų registruose buvo atskirtos Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės. Taip pat neaptarta Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytos išimties taikymo galimybė.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti VSDFV Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. SPRE-2545 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Instita“ darbuotojams“ bei VSDFV 2015 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (1.45) 1-989, kuriuo pareiškėjo skundas dėl minėto Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. SPRE-2545 atmestas, taip pat įpareigoti VSDFV Užsienio išmokų tarnybą pareiškėjo prašymus dėl A1 pažymėjimo išdavimo darbuotojams nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, suteikia teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.

Pažymėtina, kad išlaidų atsiradimą apeliacinės instancijos teisme lėmė apeliacinius skundus padavę atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, nes jeigu apeliaciniai skundai nebūtų buvę paduoti, atitinkamas apeliacinis procesas nebūtų įvykęs. Vadinasi, už pareiškėjo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme patirtų išlaidų atsiradimą yra atsakingi apeliacinius skundus padavę atsakovas VSDFV Užsienio išmokų tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV, todėl iš jų priteistinos pareiškėjo patirtos išlaidos.

Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad patvirtina, kad pareiškėjas už teisines paslaugas – atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą apeliacinės instancijos teismui sumokėjo 150 Eur.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 19 d., toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Nagrinėjamu atveju už 2015 m. rugsėjo 21 d. atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimą ir pateikimą taikytinas 2015 m. pirmojo ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių), kuris Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2015 m. pirmąjį ketvirtį sudarė 699,8 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nustatytas koeficientas 1,3. Taigi maksimalus priteistinas užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydis – 909,74 Eur.

Nagrinėjamu atveju vadovaujantis Rekomendacijų 2, 7, 8.11 punktais bei atsižvelgiant į pareiškėjo atsiliepimo į du apeliacinius skundus apimtį bei turinį, darytina išvada, kad pareiškėjui iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens priteistina visa prašoma 150 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikimą suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo UAB „Instita“ prašymą dėl išlaidų atlyginimo tenkinti.

Priteisti pareiškėjui UAB „Instita“ iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) išlaidų.

Priteisti pareiškėjui UAB „Instita“ iš trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė