Civilinė byla Nr.2S-181-467/2013

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-07964-2012-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 125.11.1.; 122.2.; 122.3.; 122.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui R. P. dėl teismo įsakymo išdavimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kreditorius UAB „ITM Inkasso“ 2012 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė išduoti teismo įsakymą dėl 700 Lt skolos, 63 Lt delspinigių, 70 Lt palūkanų, 728,42 Lt negautų pajamų, 5 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš skolininko R. P..

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „ITM Inkasso“ pareiškimą skolininkui R. P. dėl teismo įsakymo išdavimo. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog su skolininku buvo sudaryta vartojimo sutartis (CK 1.39 str. 1 d.), ir tai, kokio dydžio palūkanos šioje sutartyje nustatytos, padarė išvadą, kad pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktą tokios sutarties nuostatos, kurios nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą, yra nesąžiningos, t.y. niekinės ir per se negaliojančios. Tokių sutarčių nuostatų pagrindu prašomos priteisti sumos yra aiškiai nepagrįstos. Kadangi CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta galimybė teismui, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, todėl teismas atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą ir pažeidžiantį šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principą.

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius UAB „ITM Inkasso“ atskiruoju skundu prašo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodo, jog nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, nes tai gali būti konstatuota, tik įvertinus jame nurodomą reikalavimą ir jo faktinį pagrindą. Kreditoriaus reikalavimas iš esmės yra realus ir pagrįstas. Pareiškime nurodyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, negautų pajamų dydis per dieną procentine išraiška bei laikotarpis, yra pakankamas pagrindas negautų pajamų apskaičiavimui ir tokiu būdu negautos pajamos yra detalizuotos, realios ir pagrįstos. Tai, kad skolininkas yra vartotojas ir yra laikomas silpnesniąja šalimi, neatleidžia jo nuo prievolės įvykdyti paskolos sutartį sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais. Skolininko kaip silpnesnės šalies teises saugo ir gina Valstybinė vartotojų teisių gynimo tarnyba ir Lietuvos bankas. Kreditorius dėl savo pažeistų teisių turi galimybę tik derėtis su skolininku. Visi nutartyje iškelti klausimai gali būti sprendžiami skolininkui CPK 439 straipsnio tvarka pareiškus prieštaravimus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

                      Atskirasis skundas atmestinas.

                      Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.

                      Byloje nustatyta, jog kreditorius UAB „ITM Inkasso“ kreipėsi į teismą, prašydamas CPK XXIII skyriaus tvarka priteisti iš skolininko R. P. 700 Lt skolos, 63 Lt delspinigių, 70 Lt palūkanų, 728,42 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, jog su skolininku buvo sudaryta vartojimo sutartis, ir tai, jog sutartyje nustatyta 199,48 proc. dydžio palūkanų norma, konstatavo, jog pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktą tokios sutarties nuostatos yra nesąžiningos, t.y. niekinės ir per se negaliojančios, dėl to tokių sutarčių pagrindu prašomos priteisti sumos yra aiškiai nepagrįstos. UAB „ITM Inkasso“ su tokia teismo išvada nesutinka.

          Pagal CPK 435 straipsnio 2 dalį viena iš priežasčių, kada teismas privalo atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, laikytina aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. Tai, kad pagal CPK 437 straipsnio 2 dalies 4 punktą išdavęs teismo įsakymą teismas informuoja skolininką, jog nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo, įrodymų egzistavimo ar pakankamumo, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

          Pažymėtina, jog teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai, kurie leidžia veiksmingiau ir operatyviau ginti pažeistas teises. Dėl supaprastinto reglamentavimo prie pareiškimo išduoti teismo įsakymą nereikalaujama pridėti jokių įrodymų (CPK 433 str. 3 d.), nors įrodymai, kuriais yra grindžiami kreditoriaus reikalavimai, turi būti aptarti pareiškime (CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius reikalavimų dėl skolos, delspinigių, palūkanų ir negautų pajamų priteisimo iš skolininko faktiniu pagrindu įvardijo 2011 m. gegužės 19 d. vartojimo kredito sutartį SP 17467, sudarytą tarp skolininko R. P. ir UAB „Nordecum“, bei 2011 m. rugpjūčio 16 d. skolos perdavimo aktą, sudarytą tarp UAB „Nordecum“ ir UAB „ITM Inkasso“.

          Atkreiptinas dėmesys, kad kreditorius reikalauja priteisti iš skolininko ir 63 Lt delspinigių (netesybų), ir 728,42 Lt negautų pajamų (nuostolių), paskaičiuotų už tą patį sutartinių prievolių pažeidimą. Teismas šią reikalavimų sumą kartu su prašoma priteisti skolos ir sutartinių palūkanų suma vertino kaip nepagrįstą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, tačiau pažymėtina, kad susitarimas dėl netesybų vertintinas kaip sutartinė minimalių nuostolių prezumpcija, taikoma sutartinės prievolės pažeidimo ir civilinės atsakomybės taikymo atveju. Ši prezumpcija atleidžia kreditorių nuo pareigos įrodinėti patirtų nuostolių dydį, leidžia reikšti reikalavimą dėl netesybų priteisimo remiantis atitinkama sutartine sąlyga. Tačiau manydamas, jog realiai patirti nuostoliai yra didesni, kreditorius turi teisę atsisakyti reikalavimo dėl netesybų priteisimo ir reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius, prie kurių priskiriamos ir negautos pajamos (CK 6.249 str. 1 d.), reikšdamas reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo. Pareikšti iš esmės tapačius, t.y. kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją atliekančius reikalavimus abu kartu, reikalaujant ir netesybų, ir nuostolių atlyginimo, tiesiogiai draudžia CK 6.73 straipsnio 1 dalis. Šioje teisės normoje nurodoma, jog, pareiškus reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, netesybos yra įskaitomos į nuostolius. Taigi, net ir pripažinus, jog reikalavimui dėl negautų pajamų priteisimo negali būti taikomos teisės aktų, reglamentuojančių netesybų dydį, nuostatos, toks apelianto pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo reikalaujama iš skolininko priteisti tiek sutartines netesybas, tiek ir nuostolius (negautas pajamas) to paties sutartinių prievolių pažeidimo pagrindu, laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu, prieštaraujančiu imperatyviems teisės aktų reikalavimams.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

                      Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                                            Alma Urbanavičienė