Administracinė byla Nr. A-478-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02085-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui ir S. V. F. (S. V. F.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lietuvos rytas“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Šešėlių virš „Snoro“ – kas dieną vis daugiau“ (toliau – ir Publikacija) buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, patvirtinto 2005 m. balandžio 15 d. Žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime (toliau – ir Etikos kodeksas), 3, 6, 37 ir 38 straipsniai.

Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ginčijama Sprendimo dalis naikintina dėl procedūrinių pažeidimų, nes pareiškėjas nebuvo informuotas apie tai, kad Komisijoje gautas skundas dėl dienraščio Publikacijos ir kad jis priimtas nagrinėti, bendrovei nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga, nepasiūlyta pateikti savo rašytinių paaiškinimų, nepranešta apie Komisijos posėdžio datą ir nesudaryta galimybė jame dalyvauti, neišsiųstas ginčijamas teisines pasekmes pareiškėjui sukeliantis Komisijos Sprendimas. Tokiais veiksmais buvo grubiai pažeistos Komisijos darbo reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punkto ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tai yra pagrindas sprendimą panaikinti. Atsakovas neįrodė, kad bendrovė buvo tinkamai informuota apie Komisijos posėdžius. Iš ginčijamos Sprendimo dalies nėra aišku, kuri Publikacijos dalis buvo pripažinta pažeidžiančia Etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsnių nuostatas. Sprendimas nemotyvuotas, grindžiamas abstraktaus pobūdžio teiginiais, o ne objektyviais duomenimis. Publikacijoje buvo pateikta informacija apie Seimo narių kreipimąsi į teisėsaugos institucijas dėl galimai neskaidrios banko administratorių veiklos, cituojami tam tikrų Seimo narių pasisakymai, aiškiai nurodyti informacijos šaltiniai. Priešingai nei nurodyta Komisijos Sprendime, S. V. F. nėra kaltinamas nusikaltimo padarymu, nes publikacijoje vartojama formuluotė „įtariama“. Iš publikacijos matyti, kad kalbama apie žmonių, susijusių su banko bankroto procesu, įtarimus, o ne įtarimus baudžiamojo proceso tvarka, todėl negali būti konstatuotas nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Suinteresuota visuomenė turi teisę abejoti jai teikiama informacija, vertinti bankroto administratoriaus veiksmus. Komisijos teiginiai, kad nebuvo įvertinti informacijos šaltiniai, jų patikimumas ar, juo labiau, nesurinkta pakankamai skirtingų informacijos šaltinių nepagrįsti. Publikacijoje pateikiami Lietuvos Respublikos Seimo narių, „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovo, Lietuvos banko valdybos pirmininko pasisakymai.

Atsakovas Komisija atsiliepime prašė bylą nutraukti, nes skundas paduotas praleidus nustatytą terminą, arba pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. F. atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą bei jo naudai iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, jog Sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), vertindamas Komisijos Sprendimo įteikimo UAB „Lietuvos rytas“ aplinkybes, 2014 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS556-702/2014, konstatavo, jog imperatyviai nėra nustatytas būdas, kuriuo Komisija privalo išsiųsti pranešimus apie posėdžio vietą ir laiką ginčo šalims. Pažymėjo, kad šiuo atveju iš esmės kilo įrodymų vertinimo klausimas. Tačiau, nors teisės aktai tiesiogiai ir nenurodo, kokiu būdu Komisija privalo išsiųsti informaciją suinteresuotoms šalims, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pažymėtina, jog informavimo būdas privalo būti toks, kad ginčo šalys gautų informaciją. LVAT akcentavo, kad praktikoje taikomas metodas, kuomet siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo yra prašoma patvirtinti apie gautą laišką. Šiuo atveju nėra patikimų įrodymų, jog pareiškėjas tikrai buvo informuotas apie 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį, t. y. nėra nenuginčijamų įrodymų, jog pareiškėjui pranešimas apie posėdį buvo tinkamai įteiktas. Byloje nėra pateikta informacija iš elektroninio pašto serverių, t. y. būtent ataskaitose iš pašto serverių būtų matyti elektroninio laiško išsiuntimo bei gavimo faktas. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš Komisijos Sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas, remiantis Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. SPR-134 nustatytomis aplinkybėmis. Pažymėta, jog šis Inspektoriaus sprendimas taip pat buvo priimtas pagal 2013 m. rugpjūčio 12 d. S. V. F. atstovo skundą dėl dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotų straipsnių, tarp jų ir dėl Publikacijoje išdėstytų teiginių. Taigi S. V. F. atstovas į Komisiją ir į Inspektorių kreipėsi tos pačios dienos skundais, kuriuose kėlė analogiškus klausimus bei išdėstė tuos pačius argumentus dėl Publikacijos teiginių nepagrįstumo faktais, netikslumo ir neteisingumo. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino trečiojo suinteresuoto asmens S. V. F. atstovė. Atitinkamai, Inspektorius, tirdamas skundą, kreipėsi į dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją, prašydamas paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei atsakymo teisės nesuteikimo priežastis ir pateikti savo poziciją dėl skundo argumentų. Ši medžiaga Inspektoriui buvo pateikta 2013 m. rugsėjo 19 d. raštu, ją įvertinęs Inspektorius ir priėmė 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. SPR-134. Minėtas Inspektoriaus sprendimas nėra apskųstas ir yra galiojantis. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Komisija, priimdama Sprendimą, rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Dėl argumentų, jog Komisija, priimdama skundžiamą Sprendimo dalį, nesudarė galimybės pateikti paaiškinimus ir įrodymus, teismas pakartojo, kad su Publikacija susiję paaiškinimai buvo pateikti Inspektoriui, jie buvo įvertinti ir Komisijai priimant Sprendimą. Pažymėta, kad skunde teismui UAB „Lietuvos rytas“ nepagrindė, kokie konkrečiai paaiškinimai, dokumentai ir/ar kitokia medžiaga, kurie nebuvo pateikti Inspektoriui, papildomai būtų buvusi pateikta Komisijai. Be to, nors skunde teismui pareiškėjas išdėstė argumentus dėl Komisijos Sprendimo dalies dėl Publikacijos panaikinimo iš esmės, jokių papildomų paaiškinimų ar dokumentų, kurių nebuvo teikęs Inspektoriui, taip pat nepateikė. Todėl aplinkybė, kad nėra patikimų įrodymų, jog pareiškėjas tikrai buvo informuotas apie 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį, šiuo atveju laikytina formalaus pobūdžio pažeidimu, neturėjusiu esminės įtakos pareiškėjo teisių ir/ar pareigų turiniui, todėl vien tik jo pagrindu Komisijos Sprendimas (jo dalis) negali būti naikinama, pareiškėjo skundas nagrinėtinas iš esmės.

Pasisakydamas dėl Komisijos Sprendimo teisėtumo iš esmės, teismas pažymėjo, kad Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ, ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnis, Komisijos sprendimų priėmimo specifika atskleista Reglamente. Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju skundžiamas Komisijos Sprendimas atitinka Reglamento nuostatas, t. y. sprendimo formai ir turiniui keliamus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, jog Komisijos Sprendimas yra nemotyvuotas, atmetami. Komisijos posėdžio protokole yra visi reikalaujami duomenys, tarp jų ir Komisijos narių svarstymo ir pasisakymų santrauka (sprendimo motyvai): publikacijoje pateikiama faktais neparemta ir tik gandais grįsta informacija; S. V. F. metami niekuo nepagrįsti kaltinimai; nesurinkta pakankamai medžiagos iš vienas nuo kito nepriklausomų šaltinių, kad skaitytojas gautų teisingą informaciją. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad S. V. F. skundą Komisija svarstė, atsižvelgdama į Inspektoriaus sprendimus, kuriais buvo pripažinta, kad S. V. F. skundas pagrįstas. Išdėsčiusi visa tai, Komisija nusprendė, kad UAB „Lietuvos rytas“ pažeidė Etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsnių nuostatas. Atsižvelgęs į Etikos kodekso nuostatas, teismas nurodė, kad Komisija 2013 m. gruodžio 16 d. posėdyje įvertino, jog Publikacijoje pateikti vertinimai, kad S. V. F. galėjo padėti daliai indėlininkų anksčiau atsiimti savo indėlius, nesant jokio faktinio šio teiginio pagrindimo. Pareiškėjas nurodo, jog Komisija, spręsdama dėl Etikos kodekso 37 straipsnio pažeidimo, nepagrįstai pripažino, kad bendrovė pažeidė nekaltumo prezumpciją, kadangi publikacijoje buvo vartojama sąvoka „įtariama“, o S. V. F. nebuvo kaltinamas nusikalstamų veikų padarymu. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Etikos kodekso 37-38 straipsniuose įtvirtinta, kad žmogų pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu, o žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų. Atitinkamai, Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatyme (toliau – ir VIĮ, ir Visuomenės informavimo įstatymas) (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 7 d.) nurodoma, kad viešosios informacijos rengėjai neturi skelbti nepagrįstų, nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (22 str. 8 d. 4 p.). Taigi šiose normose yra aptariama, jog žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas neturi skelbti nepagrįstų kaltinimų ir nėra detalizuojama, kaip tie kaltinimai turi būti išreikšti. Pareiškėjo teigimu, Publikacijoje buvo pateikta informacija, kad Seimo nariai kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galimai neskaidrios banko administratorių veiklos bei kad „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovas D. A. dienraštį informavo, jog šie pažeidimai buvo padaryti galimai su S. V. F. žinia. Tačiau iš byloje pateiktos Publikacijos matyti, kad joje yra pateikta informacija apie tai, kad Seimo narys A. S. kreipėsi į prokuratūrą, kad būtų pradėtas tyrimas dėl pinigų išvaistymo. Jokių kitų objektyvių aplinkybių, patvirtinančių, kad toks tyrimas buvo pradėtas, kad lėšos buvo iššvaistytos ir kad dėl to yra nustatyti kalti asmenys, ginčo publikacijoje nebuvo pateikta. Tuo tarpu visi kiti Publikacijoje išdėstyti vertinimai, kad „sustabdžius banko veiklą atsirado apsukruolių, kurie nelaukė, kol valstybė grąžins draustus <...> indėlius, ir didžiules sumas atsiėmė iškart. Įtariama, kad tai padaryti kai kuriems klientams galėjo padėti <...> administratorius S. F.“ publikacijoje nėra pagrįsti faktais. Teismo vertinimu, ginčo publikacijoje nurodyti tokie informacijos šaltiniai kaip „banko indėlininkai“ ir „vienas aukščiausių valstybės pareigūnų“ negali būti laikomi patikimais bei pakankamais, S. V. F. atžvilgiu išreiškiamiems įtarimams pagrįsti. Todėl, įvertinus ginčo publikacijos lingvistinę teksto išraišką, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju publikacijoje išreikštu vertinimu buvo formuojama pozicija, kad banko „Snoras“ administratorius S. V. F. kai kuriems asmenims galėjo padėti atsiimti indėlius, kai banko veikla jau buvo sustabdyta, tokius kaltinimus grindžiant spėlionėmis ir prielaidomis, o ne faktiniais duomenimis (pagrįstais įrodymais), egzistavusiais publikacijos paskelbimo metu. Pareiškėjo teismui pateikti www.delfi.lt ir www.alfa.lt publikuoti straipsniai taip pat nelaikytini įrodymais, pagrindžiančiais paskelbtą informaciją. Byloje nėra duomenų, kokiais šaltiniais remiantis minėti straipsniai buvo publikuoti, be to, www.delfi.lt ir www.alfa.lt publikuotuose straipsniuose pateiktos informacijos tikrumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad Publikacijoje pateiktas vertinimas yra supintas su faktų išdėstymu, t. y. S. V. F. pareikšti kaltinimai nėra atskirti nuo faktų ir žinių, todėl skaitytojas neturėjo galimybės atskirti, kur yra pareikšta žurnalisto nuomonė, o kur yra faktai, – žinios, kurių atitikimą tikrovei yra galimybė patikrinti, o nesąžininga, neturinti objektyvaus faktinio pagrindo kritika, nuomonė ar vertinimas negali būti skleidžiama. Be to, ginčo publikacijoje nėra pateikiami paties S. V. F. paaiškinimai dėl jam reiškiamų kaltinimų. Duomenų apie tai, kad, prieš publikuodamas aptariamą straipsnį, kreipėsi į S. V. F., pareiškėjas teismui taip pat nepateikė. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei teisinį reguliavimą, teismas laikė, kad pareiškėjas Publikacijoje peržengė žodžio laisvės ribas, elgėsi nesąžiningai, tendencingai. Pateikta informacija akivaizdžiai siekta sudaryti neigiamą nuomonę apie banko „Snoras“ bankroto procesą ir atskirus asmenis (tarp jų – apie S. V. F.), o ne iš esmės informuoti visuomenę. Publikacija paskelbta, nesilaikant žurnalistinės etikos principų, pažeidžiant Etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsnio nuostatas, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti atsakovo Visuomenės informavimo etikos komisijos (Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos) 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Šešėlių virš „Snoro“ – kas dieną vis daugiau“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsniai.

Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos pagrindinius argumentus:

1) Iš Komisijos Sprendimo neaišku, kuri Publikacijos dalis Komisijos pripažinta pažeidžiančia konkrečias Etikos kodekso nuostatas, kokie įrodymai leidžia teigti buvus konkrečių ginčijamame sprendime nurodytų Etikos kodekso straipsnių pažeidimą. S. V. F. Publikacijoje nėra kaltinamas nusikaltimo padarymu, vartojamos formuluotės „įtariama“ ir „galėjo“, joje aiškiai nurodoma, kad yra pateikiama „Lietuvos ryto“ televizijos kalbinto banko „Snoras“ indėlininkų ir kreditorių asociacijos vadovo D. A. nuomonė (apie tai rašė ir kitos žiniasklaidos priemonės). Visa tai pagrindžia, kad Komisija Sprendimą priėmė remdamasi tik Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimu, neatliekant savarankiško tyrimo ir nerinkus papildomų įrodymų, o priimtas Komisijos Sprendimas paneigia žiniasklaidos teisę kritikuoti, kelti versijas, skelbti asmenų turimą nuomonę dėl galimai nusikalstamų asmens veiksmų (kas negali būti lygiaverčiai prilyginama kaltinimams baudžiamajame procese), atitinkamai riboja vieną iš svarbiausių demokratinės visuomenės principų – laisvę gauti ir skleisti informaciją.

2) Komisija ir Inspektorius yra dvi savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios institucijos, savarankiškai priimančios sprendimus joms priskirtose skirtingose kompetencijos ribose, todėl vienos institucijos priimtas sprendimas nėra ir negali būti laikomas nustatančiu ir/ar patvirtinančiu tam tikras faktines aplinkybes, kuriomis galėtų remtis kita institucija. Atitinkamai, Inspektoriui teikti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai nėra susiję su Komisijos atliekamomis funkcijomis ir Komisijai nėra pareiškėjo pateikti, juo labiau Komisijos vertinti.

3) Tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo teise skųsti jo atžvilgiu priimto Inspektoriaus sprendimo negali būti vertinama kaip argumentas, patvirtinantis Komisijos Sprendimo teisėtumą. Be to, Inspektoriui atliekant tyrimą, jis nenustatinėja faktinių aplinkybių ir sprendimą priima dėl informacijos atitikimo VIĮ nuostatoms, todėl Komisija, siekdama priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą dėl Etikos kodekso nuostatų pažeidimo, turėjo savarankiškai nustatyti ir įvertinti reikšmingas faktines aplinkybes, įskaitant ir pareiškėjo bei Publikacijos autoriaus (žurnalisto) išklausymą.

4) Laikinasis banko „Snoras“ administratorius S. V. F. laikytinas viešuoju asmeniu, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad banko nacionalizavimas turėjo didžiulės reikšmės visuomenės interesams, pats bankas Snoras buvo paimtas visuomenės poreikiams, taigi priklauso valstybei. Todėl S. V. F. veikla ir jo visuomeninė padėtis, ypatingai kiek tai susiję su banko veika, sulaukė didelio visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją domino, todėl jis turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą informaciją ar nuomonę, kad ir kokia kandi, nepalanki ar net agresyvi ji būtų.

5) Komisija pareiškėjo neinformavo apie gautą skundą dėl Publikacijos, pareiškėjui nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga, nebuvo pasiūlyta pateikti rašytinius paaiškinimus, jis nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį, todėl pareiškėjo atstovai neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje bei pateikti žodinius paaiškinimus, Komisijos sprendimas nebuvo išsiųstas. Tokiu būdu buvo pažeistos VAĮ, gero administravimo principo bei Komisijos Reglamento II skyriaus 13.2, 13.4 punktų ir IV skyriaus 4 punkto nuostatos, t. y. pažeista pareiškėjo teisė žinoti apie priimamą neigiamą sprendimą jo atžvilgiu, teisė būti išklausytam. Be to yra pagrindas teigti, kad Komisijos veikla ab initio buvo neteisėta tiek de jure, tiek de facto, todėl Komisijos Sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. F. F. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą dėl 2015 m. balandžio mėn. 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Taip pat prašo iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime pateikia šiuos pagrindinius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

1) S. V. F. pateikė du atskirus skundus dėl tų pačių Publikacijos teiginių – Inspektoriaus tarnybai dėl pareiškėjo padarytų VIĮ nuostatų pažeidimų; ir atsakovui dėl pareiškėjo padarytų Etikos kodekso pažeidimų. VIĮ apibrėžtos atsakovo funkcijos neapėmė atitikties tikrovei faktų nustatymo. Ši funkcija priskirtina būtent Inspektoriaus tarnybos kompetencijai, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai vadovavosi Inspektoriaus sprendimu, nes Inspektoriaus tarnybos konstatuotos aplinkybės dėl tikrovės neatitinkančių teiginių paskleidimo buvo tiesiogiai susijusios su tuo, ką turėjo įvertinti atsakovas, t. y. galimus Etikos kodekso reikalavimų pažeidimus. Inspektoriaus tarnybos sprendime yra aiškiai nurodyti VIĮ reikalavimai, kuriuos pažeidė pareiškėjas, be to, jie savo turiniu sutampa su Kodekso reikalavimais.

2) Publikacijoje S. V. F. pateikiami kaltinimai nepatvirtinti faktiniais duomenimis (pagrįstais įrodymais), grindžiami prielaidomis ir spėlionėmis. Formuluotės „įtariama“ ir „galėjo“ pateikiamos nedviprasmiškame kontekste. Informacijos tikrumas kitų visuomenės informacijos priemonių straipsniuose nėra šios bylos dalykas, be to, pareiškėjas neturi teisės skelbti teiginių paskelbtų kitose visuomenės informavimo priemonėse prieš tai neįsitikinęs jų pagrįstumu. Pareiškėjo padaryti Etikos kodekso pažeidimai konstatuoti pagrįstai.

3) S. V. F. nelaikytinas viešuoju asmeniu. Tai patvirtina tiek VIĮ nuostatos, tiek LVAT praktika. Net jei S. V. F. būtų priskiriamas viešųjų asmenų kategorijai, tai nepateisintų pareiškėjo neteisėtų veiksmų. Be to, S. V. F. nebuvo pripažintas viešuoju asmeniu Inspektoriaus sprendimu, o atsakovas nenagrinėjo S. V. F. kritikos garbės ir orumu aspektu, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu nereikšmingi.

4) Procedūrinių teisės normų pažeidimų padaryta nebuvo, o juo labiau nebuvo grubiai pažeistos Reglamento nuostatos. Atsakovas nėra viešojo administravimo subjektas, todėl jam netaikytinos VAĮ nuostatos. Atsakovo Reglamento nuostatos nedetalizuoja kokiu būdu turi būti informuojami suinteresuoti asmenys, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas tinkamai informavo pareiškėją, informacija buvo prieinama ir viešai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalies, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Šešėlių virš „Snoro“ – kas dieną vis daugiau“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsniai, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, t. y. įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visuomenės informavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija – kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. spalio 24 d. nutartyje pažymėjo, kad savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla paprastai neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami; šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus. Nors minėtoje nutartyje buvo sprendžiamas rūšinio teismingumo klausimas, tačiau Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimas, susijęs su Komisijos teisiniu statusu bei jos priimamais sprendimais, aktualus ir šioje byloje. Taigi Komisija nėra viešojo administravimo subjektas, o jos priimamiems sprendimams netaikytinas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-777/2011, 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2219/2012). Į šį išaiškinimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgtina ir nagrinėjamu atveju.

Komisijos veiklą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbo reglamentas (dabar Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamentas) ir Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnis (redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.). Iš reglamento (2012 m. kovo 5 d. redakcija) matyti, kad Komisijos pirmininkas, gavęs skundą dėl Etikos kodekso pažeidimo bei tai patvirtinančią medžiagą, nusprendžia, ar skundas nagrinėtinas Komisijos posėdyje, ar reikalinga pateikti papildoma medžiagą. Komisijos pirmininkas, nusprendęs skundą perduoti nagrinėti Komisijos posėdyje, paskiria posėdžio vietą ir laiką, apie tai praneša Komisijos nariams ir pateikia jiems susipažinti visą medžiagą. Apie komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, dėl kurios pateiktas nagrinėjamas skundas, leidėjui ir žurnalistui (IV skyrius, 2-4 dalys).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad Komisija pareiškėjo neinformavo apie gautą skundą dėl Publikacijos, pareiškėjui nebuvo pateikta Komisijos posėdžio medžiaga, nebuvo pasiūlyta pateikti rašytinius paaiškinimus, jis nebuvo informuotas apie Komisijos posėdį, todėl pareiškėjo atstovai neturėjo galimybės dalyvauti Komisijos posėdyje bei pateikti žodinius paaiškinimus, o Komisijos sprendimas nebuvo išsiųstas. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-702/2014 yra pasisakęs dėl Komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. Sprendimo įteikimo UAB „Lietuvos rytas“ aplinkybių, pažymėdamas, jog nors teisės aktai tiesiogiai nenurodo, kokiu būdu Komisija privalo išsiųsti informaciją suinteresuotoms šalims, tačiau, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, informavimo būdas privalo būti toks, kad ginčo šalys gautų informaciją. Akcentavo, jog praktikoje taikomas metodas, kuomet siunčiant informaciją elektroniniu paštu gavėjo yra prašoma patvirtinti apie gautą laišką. Padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra patikimų įrodymų, jog pareiškėjas (pažymėtina ir tai, jog elektroninis laiškas galbūt buvo siunčiamas ir ne tiems suinteresuotiems asmenims) tikrai buvo informuotas apie 2013 m. gruodžio 16 d. posėdį, t. y. nėra nenuginčijamų įrodymų, jog posėdyje pareiškėjui pranešimas apie posėdį buvo tinkamai įteiktas. Byloje nėra pateikta informacija iš pašto serverių, t. y. būtent ataskaitose iš pašto serverių būtų matyti elektroninio laiško išsiuntimo bei gavimo faktas. Atsižvelgdama į šias nustatytas aplinkybes, ir įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas pažeidė reglamente nurodytą informavimo tvarką. Taip pat pabrėžtina, kad Komisijos priimtas sprendimas dėl Etikos kodekso normų pažeidimo, turi neigiamą reikšmę pažeidimą padariusiam asmeniui bei jo veiklai (reputacijai). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant aplinkybes dėl galimai padarytų Etikos kodekso pažeidimų, asmuo apie tokį nagrinėjimą turėjo būti informuotas ir jam turėjo būti suteikta galimybė pateikti paaiškinimus iki jam nepalankaus sprendimo priėmimo.

Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad Komisija, priimdama Sprendimą, rėmėsi Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. lapkričio 21 d. sprendime Nr. SPR-134, kuris buvo priimtas pagal 2013 m. rugpjūčio 12 d. S. V. F. atstovo skundą dėl dienraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotų straipsnių, tarp jų ir dėl Publikacijoje išdėstytų teiginių, nustatytomis aplinkybėmis (I t., b. l. 109–121). Pažymėtina, jog S. V. F. atstovas į Komisiją ir į Inspektorių kreipėsi tos pačios dienos skundais, kuriuose kėlė analogiškus klausimus bei išdėstė tuos pačius argumentus dėl Publikacijos teiginių nepagrįstumo faktais, netikslumo ir neteisingumo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant aplinkybės, jog S. V. F. atstovo pateikti skundai skirtingoms institucijoms buvo dėl tų pačių faktinių aplinkybių, Komisija ir Inspektorius yra skirtingi subjektai viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos priežiūros, savitvarkos ir reguliavimo kontekste, atliekantys skirtingas funkcijas.

Remiantis Visuomenės informavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d.) 49 straipsnio 1 dalimi, Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, o pagal 46 straipsnio 3 dalį, Komisija nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. Be to, nustatyta ne tik skirtinga minėtų subjektų kompetencija, bet ir skirtingi Inspektoriaus bei Komisijos veiklą reglamentuojantys aktai. Komisijos veiklai reglamentuoti yra priimtas minėtas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos darbo reglamentas (dabar galiojantis Visuomenės informavimo etikos komisijos darbo reglamentas), tuo tarpu Inspektorius savo veikloje privalo vadovautis Žurnalistų etikos inspektoriaus veiklos reglamentu.

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad gavusi S. V. F. skundą, vadovaudamasi Komisijos darbo reglamentu, Komisija turėjo pati atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, esant poreikiui rinkti papildomus įrodymus, gauti pareiškėjo paaiškinimus ir remdamasi Komisijos atlikto tyrimo duomenimis, priimti sprendimą dėl Etikos kodekso nuostatų pažeidimo, o ne remtis Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencijos ribose atlikto tyrimo medžiaga ir, ja vadovaujantis, savo kompetencijos ribose pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimą. Be to, iš minėto Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad ši institucija vertino Publikacijos atitiktį Visuomenės informavimo įstatymo nuostatoms, tuo tarpu šioje byloje sprendžiamas atitinkamos Publikacijos atitikties Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatoms klausimas.

Apibendrinant spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, ir nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl ginčijamos sprendimo dalies panaikinimo, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, priimant naują sprendimą.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prie apeliacinio skundo prideda 2015 m. balandžio 20 d. mokėjimo nurodymą Nr. 608, pagal kurį sumokėjo 14,00 Eur žyminį mokestį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti bylinėjimo išlaidas. Įvertinus aplinkybę, kad byloje priimtu galutiniu sprendimu nebuvo apgintos trečiojo asmens teisės, jo prašymas dėl teismo išlaidų atmestinas.

Nagrinėjamu atveju priimtu galutiniu teismo sprendimu buvo apgintos pareiškėjo, kurio apeliacinis skundas buvo tenkintas, teisės. Taigi jam priteistinas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis. Kadangi daugiau jokių patirtų išlaidų pareiškėjas nenurodė ir nedetalizavo (jų tiksliai ir konkrečiai nenurodė, nepateikė su jais susijusių įrodymų), todėl jam yra išaiškinama teisė detalizuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pateikti per keturiolika dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lietuvos rytas“ skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimo (protokolo Nr. 20) dalį, kuria pripažinta, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje „Šešėlių virš „Snoro“ – kas dieną vis daugiau“ buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 6, 37 ir 38 straipsniai.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Lietuvos rytas“ iš atsakovo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 14,00 Eur (keturiolika eurų) žyminio mokesčio.

Sprendimas neskundžiamas.