Civilinė byla Nr. e2-310-592/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16782-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 3.2.6.1

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 8 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Igoris Kasimovas,

sekretoriaujant Vasarei Kašinskei,

dalyvaujant ieškovui A. B. ir jo atstovui advokatui Kristijonui Paliūčiui,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei A. R.,

trečiojo asmens 52-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos atstovei advokatei Pelagėjai Stonkienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto panaikinimo, tretieji asmenys: R. R., J. A., J. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracija, U. A., 52-oji daugiabučių namų savininkų bendrija.

Teismas

n u s t a t ė :

Ieškovas pateikė ieškinį, kuriuo prašo panaikinti žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), 2008 m. rugsėjo 8 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-11419-(01) nustatytą kelio servitutą, žemės sklypo plane pažymėtą skaičiais ir linijomis 3-6; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso 111/724 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Kitos žemės sklypo dalys priklauso Lietuvos Respublikai, patikėjimo teise valdomos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems asmenims R. R., J. A. ir L. G. (vėliau savininkė - J. V.). Žemės sklypui yra nustatytas kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), kurio įregistravimo pagrindas – Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 2.3-11419-(01). Nustatant kelio servitutą joks viešpataujantis daiktas nebuvo nurodytas bei atitinkamai viešpataujantis daiktas nėra nurodytas nei Nekilnojamojo turto registre, nei žemės sklypo formavimo dokumentuose. Žemės sklypo bendrasavininkai ne kartą kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl šio kelio servituto panaikinimo, kadangi kelio servitutas nėra reikalingas jokių nekilnojamųjų daiktų naudojimui užtikrinti. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo dėl kelio servituto panaikinimo nepriima.

Administraciniu aktu nustatyto servituto pabaigai taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.130 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju nėra jokių viešpataujančių daiktų, kurių savininkams reikėtų ginčo servituto, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kurios siūlymu ginčo kelio servitutas buvo nustatytas, taip pat nėra suinteresuota to kelio servituto išsaugojimu ir siūlo atsakovei spręsti tolesnį kelio servituto klausimą savo nuožiūra. Kelio servituto būtinumas yra išnykęs. Nustatytas kelio servitutas yra faktiškai nereikalingas, jis nepagrįstai varžo ieškovo nuosavybės teisę, todėl yra pagrindas jį panaikinti išnykus servituto būtinumui.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra būtinas visų tarnaujančio žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo bendraturčių išreikšta valia dėl servituto panaikinimo. Pažymėjo, kad vėliausiame Vilniaus miesto skyriui teiktame ieškovo ir kitų žemės sklypo bendraturčių 2020 m. vasario 10 d. prašyme valią išreiškė ne visi žemės sklypo bendraturčiai.

Pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 30-1331 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ siūlė Vilniaus apskrities viršininko administracijai nustatyti servitutą. Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 2.3.-11419-(01) nusprendė nustatyti ginčo servitutą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Žemės tvarkymo ir administravimo skyrius 2019 m. spalio 21 d. raštu Nr. A51- 100439/19(2.14.2.12-ŽEM) „Dėl informacijos pateikimo“ taip pat pažymėjo, kad toks servitutas buvo siūlomas nustatyti „atsižvelgiant į tai, kad teritorijoje yra įrengtas praėjimo takas (šaligatvis) ir juo naudojasi aplinkinių teritorijų gyventojai“. Todėl akivaizdu, kad turintis teisę naudotis servitutu asmuo nagrinėjamu atveju yra visa visuomenė (aplinkiniai gyventojai), kadangi servitutas nustatytas naudotis pėsčiųjų taku, nepaisant to, kad konkretus asmuo, kurio naudai suteiktas servitutas, nenurodytas. Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (galiojusių nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 12 d. t. y. Vilniaus apskrities viršininkui nustatant servitutą) nuostatose nebuvo įtvirtinta, kad administraciniu aktu nustatant servitutą sprendime turi būti įrašytas viešpataujantysis daiktas ar kad jis turi būti įregistruotas.

Nacionalinės žemės tarnybos vertinimu, ieškovo ir kitų žemės sklypo bendraturčių žemės sklype nustatyto kelio servituto panaikinimas negalimas ieškovui savo ieškiniu neįrodžius, jog išnyko servituto būtinumas ir to, kad viešpataujantysis daiktas galės būti tinkamai naudojamas pagal paskirtį be nustatyto servituto. Servituto panaikinimas reikštų, kad visuomenė (aplinkiniai gyventojai) praranda galimybę racionaliai ir patogiai naudotis patekimu iš (duomenys neskelbtini) gatvės į (duomenys neskelbtini) gatvę. Be to, ieškovas nepaneigia aplinkybės, kad egzistuoja kita reali ar užtikrinta galimybė kitu būdu užtikrinti patekimą.

Atsakovė 2021-12-22 rašytiniuose paaiškinimuose patikslino, kad viešpataujantys daiktai, dėl kurių buvo nustatytas ginčo servitutas, yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės, žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini).

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į ieškinį. Nurodė, kad byloje aktualus servituto pasibaigimo pagrindas, numatytas CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei detalizuotas CK 4.135 straipsnyje – servituto pabaiga išnykus jo būtinumui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nėra žinoma, dėl kokių priežasčių Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos net tris kartus kreipėsi į ją dėl nuomonės pateikimo, kai jau pirmajame rašte buvo informuota, jog ji neprieštarauja dėl servituto panaikinimo, jei tai nepažeis viešojo intereso.

Trečiasis asmuo L. G. (bylos nagrinėjimo metu trečiasis asmuo pakeista į J. V.) pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nustatant servitutą, jį nustatantis subjektas niekada nenurodo viešpataujančio daikto. Šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininkas, nustatydamas kelio servitutą, vadovavosi visuomenės interesais, t. y. (duomenys neskelbtini) gatvės namų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei kitų (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojų interesais, mokyklos ((duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), kuri yra priešais namą Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje, darbuotojų ir choristų interesais bei namo Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), butų savininkų interesais, t. y. viešuoju interesu, nes servituto nustatytu taku naudojasi tiek (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojai, tiek (duomenys neskelbtini) gatvės gyventojai ir daugiausia namo Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gatvėje gyventojai ir savininkai.

L. G. nesutinka panaikinti servitutą, todėl, kad ji netektų įėjimo į savo butą. Panaikinus servitutą, atsirastų problemų patekti į savo butus net tik L. G., bet ir kitiems kaimynams. Gyvenamojo namo žemės sklypas yra 724 kv. m., namo plotas šiame sklype yra 552,70 kv. m., laisvos žemės lieka 171,30 kv. m. Naudojimosi žemės sklypu tvarka tarp namo savininkų nenustatyta. Aplink namą yra maždaug 2 metrų pločio žemės sklypo dalis tiesiog apeiti namą jo priežiūrai. Buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė J. A. prie savo buto langų 2 metrų pločio žemės juostą yra apsodinusi gėlėmis ir krūmais, todėl L. G. praeiti į savo butą pro jos langus neįmanoma. Panaikinus servitutą ir ieškovui vėl pastačius tvorą ties žemės sklypo rytine riba maždaug 28 metrai nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės, o tvora tikrai bus pastatyta, L. G. netektų galimybės patekti į savo butą, nes žemės sklypo dalis aplink namą yra maždaug 2 metrų pločio ir apsodinta gėlėmis, dekoratyviniais krūmais, o buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė R. R. yra pasistačiusi (įsirengusi) vartelius, kurie rakinami. Taigi L. G. patekti į savo butą pro R. R. vartelius ir augančius dekoratyvinius krūmus neįmanoma. R. R. rakinamus vartelius pasistatė, kad butų savininkai aplink namą ir į rūsį nevaikščiotų pro jos miegamojo langus.

Trečiojo asmens teigimu, pagrindinis dalykas turi būti kaimynų susitarimas dėl naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo ir nustatyta galimybė patekti į savo butus ir į rūsį. Rūsiu naudojasi butų Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkai, nes rūsys yra prie buto Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. prie L. G. buto. Taigi panaikinus servitutą butų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkai netektų galimybės patekti į rūsį. Norint panaikinti 64 kv. m. servitutą, ieškovas turi pateikti projektą ir kartu butų savininkų susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, nes servitutas nustatytas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) gatvės, ne tik namo Nr. (duomenys neskelbtini) žemės sklypo daliai, bet ir valstybinės žemės dalyje. L. G. į savo butą patenka eidama servitutiniu taku iki žemės sklypo pabaigos, už kurios valstybinėje žemės yra varteliai į kairę, pro kuriuos ji nueina iki savo buto per valstybinę žemę.

L. G. sutiktų panaikinti servitutą, tačiau turi būti nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, ieškovas ir/arba kiti būtų savininkai turi įrengti taką iš (duomenys neskelbtini) gatvės į butą Nr. (duomenys neskelbtini) ir į rūsį po J. A. miegamojo langais, ji turi pašalinti vartelius arba duoti kaimynams raktus nuo vartelių. Tačiau takas po R. R. langais nepriimtinas, nes tada tektų vaikščioti po visų langais trinantis į sieną, būtų problemų įnešti baldus ar kitus didesnius daiktus į butą. L. G. patekti į butą galima įrengti taką ir po J. A. langais, tačiau šis 2 metrų pločio žemės ruožas yra apsodintas gėlėmis, dekoratyviniais krūmais. Analogiškai tada būtų problemų vaikščiojant taku, nes būtų problemų įnešti baldus ar kitus didesnius daiktus į butą. Taigi, padarius L. G. taką patekti į savo butą palei J. A. langus, o kitiems savininkams į rūsį, būtų patenkintas tiek L. G. teisėtas interesas, tiek kitų bendraturčių interesai, ateityje nesiveliant į teisminius ginčus.

Pažymėjo, kad šioje stadijoje, kol nėra nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, neįrengtas naujas takas L. G. pateikti į savo butą, o kitiems bendraturčiams į rūsį, ieškinys atmestinas.

Trečiasis asmuo 52-oji daugiabučių namų savininkų bendrija pateiktame atsiliepime prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bendrijos valdomi, naudojami ir prižiūrimi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai yra daugiabučiai gyvenamieji namai, esantys (duomenys neskelbtini). 2002 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ Nr. 2231V buvo nustatyta, jog gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) žemės sklypas miesto plano ištraukoje pažymėtas linijomis ir skaičiais 1-9, yra 3385 kv. m ploto (toliau atsiliepime – sklypas Nr. 1). 2003 gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. 6215-01 sklypas Nr. 1 buvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre su nustatytu kelio servitutu, suteikiančiu teisę gretimų sklypų naudotojams bet kuriuo paros metu naudotis pėsčiųjų taku 175 kv. m sklypo dalyje, sklypo plane pažymėtoje linijomis ir skaičiais 1, 9, 8, 20-27. 2003 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 6216-01 pagrindu valstybinės žemės sklypas Nr. 1 65 metams išnuomotas bendrijai su nustatytu kelio servitutu: suteikiantį teisę gretimų sklypų naudotojams bet kuriuo paros metu naudotis pėsčiųjų taku 175 kv. m ploto sklypo dalyje, žemės sklypo plane M1:1000 pažymėtoje linijomis ir skaičiais 1, 9, 8, 20-27. Bendrija tuo pagrindu 2004 m. sausio 12 d. sudarė sklypo Nr. 1 valstybinės žemės nuomos sutartį su nurodytu kelio servitutu (tarnaujančiu), kuri įregistruota Nekilnojamojo turto registre 2004 m. sausio 12 d., o žemės sklypo Nr. 1 servitutas buvo įregistruotas 2003 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. 2.3-11419-(01) ,,Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (toliau atsiliepime – sklypas Nr. 2) dalių nustatymo ir pardavimo piliečiams“ nustatytas žemės sklypo plotas, būdas, pobūdis, dalys priklausančios kiekvienam žemės sklypo naudotojui priklausančios pastatų (statinių dalys bei nustatytas servitutas – teisė neatlygintinai naudotis pėsčiųjų taku bet kuriuo paros metu 64 kv. m ploto dalyje, žemės sklypo plane M 1:500 pažymėtoje skaičiais ir linijomis 3-6 (tarnaujantis daiktas). Nekilnojamojo turto registre žemės Sklypo Nr. 2 servitutas įregistruotas 2008 m. spalio 9 d., t. y. vėliau nei sklypas Nr. 1. Visi žemės sklypo Nr. 2 bendraturčiai, sudarydami valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis, žinojo apie nustatytą servitutą šiame sklype ir šis servitutas buvo nustatytas vėliau nei servitutas sklype Nr. 1.

Pažymėjo, kad Sklypas Nr. 1 ribojasi su sklypu Nr. 2. Sklype Nr. 1 nustatytą servitutą sudaro pėsčiųjų takas, kuriuo naudojasi bet kuriuo paros metu (duomenys neskelbtini) namų gyventojai, kitų gatvių gyventojai, aplinkinių sklypų bei sklypo Nr. 2 bendraturčiai. Einant šiuo pėsčiųjų taku ateinama iki sklypo Nr. 2 nustatyto servituto, t. y. kito pėsčiųjų tako (įrengto šaligatvio) ir juo patenkama į (duomenys neskelbtini) gatvę pėsčiųjų taku (nustatytu servitutu sklype Nr. 2). Einant sklypo Nr. 2 pėsčiųjų taku iš (duomenys neskelbtini) gatvės, pasukus į kairę, saugiai patenkama į pėsčiųjų taką, esantį sklype Nr. 1, o einant tiesiai, per arką, patenkama į (duomenys neskelbtini) g. esantį namo kiemą. Jei sklypo Nr. 2 servitutas bus panaikintas, tai sklype Nr. 1 nustatytu servitutu nebus galima naudotis, nes jis baigsis ties dabartiniame sklype Nr. 2 įrengto šaligatvio pabaiga ir nebus galimybės juo patekti į (duomenys neskelbtini) gatvę. Tokiu atveju, norint naudotis pėsčiųjų sklypo Nr. 1 taku, tektų aplinkinių sklypų ir namų (duomenys neskelbtini) gyventojams eiti per sklypą Nr. 2 ir tokiu būdu pažeisti šio sklypo savininkų teises. Taip pat nebūtų galimybės iš (duomenys neskelbtini) gatvės patekti į pėsčiųjų taką, esantį sklype Nr. 1, t. y. naudotis sklype Nr. 1 nustatytu servitutu. Nustatytas sklype Nr. 1 servitutas netektų savo paskirties ir negalėtų būti naudojamas. Šiuo metu nustatytais sklypuose servitutais aktyviai naudojasi aplinkinių namų gyventojai, vaikai, mokyklos (duomenys neskelbtini) mokiniai ir jais saugiai patenka iš gretimų sklypų ir gatvių į (duomenys neskelbtini) gatvę. Nei sklypo Nr. 1, nei, sklypo Nr. 2 servituto poreikio būvimas neišnyko. Pažymėjo, jog servitutas sklypui Nr. 2 buvo nustatytas vėliau, nei sklypui Nr. 1 ir rengiant žemės sklypų Nr. 1 ir 2 detaliuosius planus, jau buvo numatyti juose servitutai, kurių tikslas buvo užtikrinti visuomenės interesą – netrukdomą gyventojų patekimą į kitas gatves ir sklypus.

Trečiojo asmens vertinimu, sklypo Nr. 2 tako servituto poreikis nėra išnykęs, nustatytas tako servitutas svarbus tretiesiems asmenims L. G., J. V., kadangi jį panaikinus jiems būtų apribota galimybė pateikti į jų butus ir taip būtų suvaržyta jų teisė laisvai naudotis savo turtu. Nustatytas servitutas yra svarbus ir valstybei bei visuomenei, nes panaikinus nustatytą servitutą būtų sukeltos kliūtys naudotis valstybės žemės sklype nustatytu servitutu, pėsčiųjų taku, nustatytu sklype Nr.1, nes juo nebūtų galima naudotis ir tokiu būdu būtų apribotas pėsčiųjų judėjimas į (duomenys neskelbtini) gatvę. Dėl to tako servituto poreikis ne tik kad neišnyko, bet tapo dar aktualesnis ir jį naikinti nėra pagrindo.

Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus, pagrįsdami juos iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

Ieškinys atmestinas.

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai yra pagrindinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).

Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

CK 4.111 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal šio kodekso 4.135 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl servituto pabaigos išnykus servituto būtinumui nustato, kad kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, tarnaujančiojo daikto savininko teisės naudotis tuo daiktu neribojamos, o servitutas baigiasi tarnaujančiojo daikto savininko ir viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.

Kasacinio teismo praktika, suformuota aiškinant CK 4.135 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, pagal kurią servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi būti iš esmės pasikeitusios konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (CK 4.135 straipsnis). Kasacinis teismas nurodė, kad, reiškiant reikalavimą pripažinti nustatyto kelio servituto pabaigą, išnykus kelio servituto būtinumui, jau turi egzistuoti reali ir užtikrinta galimybė (nors galimi atvejai, kai ji gali atsirasti ir bylos nagrinėjimo metu) viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti be nustatyto kelio servituto žemės sklype – tarnaujančiajame daikte, t. y. nustatyto kelio servituto panaikinimas šiuo pagrindu negali būti pateisinamas, jeigu jį panaikinus viešpataujančiojo daikto tinkamo naudojimo galimybė bus prarasta, o jo tinkamam naudojimui užtikrinti bus reikalinga vėliau, pareiškiant tokius reikalavimus, nustatyti naujus kelio servitutus bei įrengti kelius, kurių techninis įrengimo lygis atitiktų keliui keliamus reikalavimus ir toks kelias taptų tinkamas naudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010).

Plėtodamas pirmiau nurodytą CK 4.135 straipsnyje įtvirtinto reguliavimo aiškinimą ir taikymą, kasacinis teismas yra konstatavęs, jog bylų dėl servituto panaikinimo išnykus būtinumui atvejais turi būti ištirta ir įvertinta, ar įvyko esminis faktinių aplinkybių, buvusių servituto nustatymo momentu ir nulėmusių servituto būtinybę, pasikeitimas, o šis klausimas spręstinas taip: 1) turi būti išsiaiškintas servituto nustatymo faktinis pagrindas, t. y. aplinkybės, nulėmusios servituto būtinybę; 2) turi būti išsiaiškinta, ar egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas; 3) turi būti įvertinta, ar faktinių aplinkybių pasikeitimas, jeigu jis ir įvyko, yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-695/2019 33 punktą).

Aiškinant CK 4.135 straipsnio nuostatas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pasisakyta, jog servituto panaikinimo galimybė, kai išnyksta servituto būtinumas, siejama su tuo, kad turi būti iš esmės pasikeitusios konkrečios šalių sutartos ar objektyviai egzistavusios aplinkybės, dėl kurių servitutas buvo nustatytas, t. y. tos aplinkybės turi taip pasikeisti, kad atsirastų galimybė viešpataujantįjį daiktą tinkamai naudoti nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-49-248/2019, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pasisakyta, kad, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-190-916/2017, 25 punktas; kt.). Ta pati taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl servituto pabaigos ir (ar) pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2020).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šiuo metu ieškovui A. B., Lietuvos Respublikos valstybei, tretiesiems asmenims R. R., J. A., J. V., U. A. nuosavybės teise priklauso atitinkamos dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovė dalį šio žemės sklypo valdo patikėjimo teise. Žemės sklypui yra nustatytas kelio servitutas – teisė naudotis pėsčiųjų taku (tarnaujantis), kurio įregistravimo pagrindas – Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugsėjo 8 d. įsakymas Nr. 2.3-11419-(01). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 30-1331 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) duomenų nustatymo“ siūlė Vilniaus apskrities viršininko administracijai nustatyti servitutą.

Dar 2002 m. lapkričio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ribų ir ploto nustatymo“ Nr. 2231V buvo nustatyta, jog gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) žemės sklypas miesto plano ištraukoje pažymėtas linijomis ir skaičiais 1-9, yra 3385 kv. m ploto. 2003 gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo „Dėl valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), suformavimo ir įregistravimo nekilnojamojo turto registre“ Nr. 6215-01 pastarasis sklypas buvo suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre su nustatytu kelio servitutu, suteikiančiu teisę gretimų sklypų naudotojams bet kuriuo paros metu naudotis pėsčiųjų taku 175 kv. m sklypo dalyje, sklypo plane pažymėtoje linijomis ir skaičiais 1, 9, 8, 20-27. 2003 m. gruodžio 2 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 6216-01 pagrindu valstybinės žemės sklypas Nr. 1 65 metams išnuomotas 52-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai su nustatytu kelio servitutu: suteikiantį teisę gretimų sklypų naudotojams bet kuriuo paros metu naudotis pėsčiųjų taku 175 kv. m ploto sklypo dalyje, žemės sklypo plane M1:1000 pažymėtoje linijomis ir skaičiais 1, 9, 8, 20-27.

Ieškovo nuomone, nustatant kelio servitutą joks viešpataujantis daiktas nebuvo nurodytas bei atitinkamai viešpataujantis daiktas nėra nurodytas nei Nekilnojamojo turto registre, nei žemės sklypo formavimo dokumentuose; nėra jokių viešpataujančių daiktų, kurių savininkams reikėtų ginčo servituto. Kelio servituto būtinumas yra išnykęs. Nustatytas kelio servitutas yra faktiškai nereikalingas, jis nepagrįstai varžo ieškovo nuosavybės teisę, todėl yra pagrindas jį panaikinti išnykus servituto būtinumui.

Teismas iš esmės sutinka su atsakovės argumentu, kad nagrinėjamu atveju viešpataujančiais daiktais ginčo servituto atžvilgiu laikytini nekilnojamieji daiktai - žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini).

Iš sklypų plano matyti, kad (duomenys neskelbtini) žemės sklypuose yra daugiabučiai gyvenamieji namai, kuriuos skiria servitutas „sujungtas“ (susijęs) su ginčo servitutu. Būtent abu servitutai sudaro galimybę žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), atitinkamai savininkams ir šiuose sklypuose esančių gyvenamųjų namų patalpų savininkams (gyventojams) patekti artimiausiu (tiesiausiu) būdu į/iš (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) gatves. Nesant ginčo servitutui pastarųjų namų savininkams (gyventojams) reikėtų patekti į/iš (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) gatves per atitinkamai aplinkinius takus ar gatves (pvz., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g.). Akivaizdu, kad minėtų namų savininkų (gyventojų) toks judėjimas ginčo servitutu buvo (jo nustatymo metu) ir šiuo metu tikslingas ir prasmingas, toks servitutas užtikrina viešpataujančių daiktų naudojimą.

Ieškovas nepagrindė pakankamai ir objektyviais įrodymais: kad visi žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir jame esančio gyvenamojo namo savininkai sutinka su servituto panaikinimu; kad neliko tarp jų ginčo dėl patekimo į nuosavybės teise priklausančias patalpas, naudojant ginčo servitutą; kad žemės sklypo (duomenys neskelbtini), žemės sklypo savininkas ir šiame sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo savininkai (gyventojai) faktiškai nesinaudoja ginčo servitutu. Taigi ieškovas tuo pačiu neįrodė, kad nebuvo ginčo servituto nustatymui faktinio pagrindo, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas servituto būtinumo išnykimas, kad įvyko faktinių aplinkybių pasikeitimas, o jeigu jis ir įvyko, tai yra esminis, t. y. ar viešpataujantysis daiktas iš tikrųjų gali būti naudojamas pagal paskirtį be tarnaujančiojo daikto.   

Sutiktina ir su trečiojo asmens 52-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos, kuri pagal jos įstatus atstovauja daugiabučių namų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų interesams, argumentu, kad jei ginčo servitutas bus panaikintas, tai minėtais servitutais nebus galima naudotis (bent jau taip racionaliai kaip šiuo metu, nes jie yra susiję).

Pažymėtina, kad atsakovė pagrįstai argumentuoja, jog Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (galiojusių nuo 2004 m. spalio 20 d. iki 2010 m. rugsėjo 12 d., t. y. Vilniaus apskrities viršininkui nustatant ginčo servitutą) nuostatose nebuvo įtvirtinta, kad administraciniu aktu nustatant servitutą sprendime turi būti įrašytas viešpataujantysis daiktas ar kad jis turi būti viešai įregistruotas (ir atsižvelgiant į esamus kompleksus ir objektus pagal servituto nustatymo metu galiojusį šių taisyklių 16.10 punktą).

Taigi byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumos pagrindu teismas konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas (CPK 178, 179, 185 straipsniai).

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

Ieškinį atmetus, iš ieškovo priteistina: trečiajam asmeniui 52-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai 300 Eur  už advokato pagalbą; L. G., kuri teisminio nagrinėjimo pradžioje buvo trečiuoju asmeniu ir dėl ieškovo reikalavimų turėjo teisę naudotis teisine pagalba, 1 000 Eur už advokato pagalbą; į valstybės biudžetą – 62,82 Eur išlaidų, susijusių su procesiniu dokumentų įteikimu; ieškovui nepriteistina jo turėtos bylinėjimosi išlaidos; ieškovui nepriteistina jo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai).

Dėl pandemijos (COVID-19) paplitimo Lietuvos teritorijoje ir teismo posėdyje byloje dalyvaujantiems asmenims sutinkant šis sprendimas skelbiamas rašytinio proceso tvarka – tai atitinka CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus, todėl jo apskundimo terminas skaičiuotinas nuo sprendimo kopijos įteikimo dienos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Atmesti ieškinį.

Priteisti iš ieškovo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui 52-ajai daugiabučių namų savininkų bendrijai (juridinio asmens kodas 124777962) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 62,82 Eur (šešiasdešimt du eurus 82 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo įteikimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                Igoris Kasimovas