Administracinė byla Nr. eA-4090-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04218-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. L. (E. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja E. L. (E. L.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1967(02068) (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su skundžiamu atsakovo Sprendimu, kadangi atsakovas nepagrįstai nustatė, jog jos bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) nėra dirbančių trijų darbuotojų ir Bendrovė nevykdo realios veiklos. Pareiškėja paaiškino, kad 2016 m. spalio 26 d. Vilniaus apygardos teismas Bendrovei iškėlė bankroto bylą, todėl ji negalėjo vykdyti veiklos ir buvo atleisti joje buvę darbuotojai, tačiau pareiškėja toliau siekė vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje ir ieškojo kitos įmonės, į kurią galėtų investuoti, arba galvojo imtis kitos naujos veiklos Lietuvoje ar įsteigti savo įmonę, kad galėtų pasikeisti turimą leidimą gyventi, bet tam reikia papildomo laiko. Nors iki šios dienos pareiškėja į Migracijos departamentą nesikreipė ir atsakovas apie pasikeitusias aplinkybes informuotas nebuvo, skunde pažymima, kad versle galimi ne tik teigiami rezultatai, pelnas, tačiau kartu ir nuostoliai ar net įmonės bankrotas. Pareiškėjos manymu, neteisinga tokia situacija, kai įmonei, kurios pagrindu užsienietis turėjo išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, susidūrus su sunkumais, užsieniečiui nėra suteikiamas laikas, per kurį įmonė galėtų atsigauti ir vėl rodyti teigiamus rezultatus ar pats užsienietis galėtų įgyti naują pagrindą gyventi Lietuvoje, o iškart nustačius, kad įmonė ar užsienietis neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra panaikinamas išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad prieš atsakovui priimant skundžiamą Sprendimą nebuvo kreiptasi į ją ir ji nebuvo išklausyta, todėl neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, jog nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. buvo atleistas vienas iš trijų UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų, todėl, Bendrovėje likus dirbti tik 2 asmenims, įmonė faktiškai jau 2016 m. rugpjūčio 31 d. neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, kad įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Tuo tarpu nuo 2016 m. lapkričio 23 d. Bendrovėje išvis nėra dirbančių asmenų. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja jau vienerius metus neatitinka imperatyvių teisės aktų nuostatų, kurių nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, o Įstatymas išimčių minėtų nuostatų taikymui nenumato. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėja turėjo pareigą elgtis atidžiai bei rūpestingai, nuolatos sekti, ar jos įmonė atitinka teisės aktų reikalavimus, bei, įvykus nenumatytų verslo vykdymo kliūčių, neatidėliotinai imtis aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti, kad tiek ji, tiek jos valdoma įmonė nepažeistų teisės aktų nuostatų, nes, priešingu atveju, pareiškėjai gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi. Be to, atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja taip pat pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes, pasikeitus aplinkybėms, t. y. Bendrovei nebeatitinkant Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, lemiančių leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, pareiškėja turėjo nedelsiant kreiptis į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu. Atsakovas teigė, jog nagrinėjamu atveju skundžiamam Sprendimui priimti užteko turimų duomenų, todėl nebuvo pagrindo kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Visų pirma, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas 2018 m. vasario 26 d. pateikė raštą Nr. (15/2-4)10K-6747, kuriame prašė administracinę bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2018 m. vasario 28 d. taip pat buvo gautas pareiškėjos atstovo prašymas atidėti administracinę bylą, nes pareiškėjos atstovui 2018 m. vasario 28 d. 8.30 val. yra paskirtas posėdis Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-2175-1044/2018. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjos atstovo prašymą ir jame išdėstytus argumentus, nustatė, kad civilinėje byloje Nr. e2-2175-1044/2018 posėdis 2018 m. vasario 28 d. buvo paskirtas tik 2018 m. sausio 30 d., nors nagrinėjamoje administracinėje byloje teismo posėdžio data tai pačiai dienai buvo paskirta 2018 m. sausio 17 d. nutartimi. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į Įstatymo 140 straipsnio 2 dalį, kuri nustato sutrumpintą nagrinėjamos administracinės bylos išnagrinėjimo terminą, teismas rezoliucija atmetė pareiškėjos atstovo prašymą dėl teismo posėdžio atidėjimo.
7. Spręsdamas dėl pareiškėjos ginčijamo Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1967(02068), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2018 m. gegužės 24 d., teisėtumo ir pagrįstumo, teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
1. Pareiškėja 2016 m. kovo 25 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos prašymo pagrindas – ketinimas užsiimti teisėta veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėja kartu su prašymu pateikė 2016 m. kovo 24 d. išvykų ir gyvenamųjų vietų užsienio valstybėse sąrašą, (duomenys neskelbtini) pilietybę patvirtinantį dokumentą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. kovo 24 d. tarpininkavimo raštą, kuriame nurodyta, jog pareiškėja yra įmonės akcininkė, turinti 4 900 vnt. akcijų, kurių nominali vertė 14 210 Eur. Pagal pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėja yra Bendrovės prokūristė, turinti teisę sudarinėti sandorius įmonės vardu, o numatytas darbo užmokestis yra 350 Eur. Pareiškėja taip pat pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatus, 2015 m. rugsėjo 22 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2016 m. kovo 24 d. akcininkų sąrašą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. kovo 22 d. pareiškėjai išduotą prokūrą Nr. 2. Bendrovė su pareiškėja 2016 m. kovo 21 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 19, pagal kurią pareiškėja Bendrovėje dirba 8 val. per dieną, 5 dienas per savaitę, ir pateikė kitų įmonėje dirbančių darbuotojų darbo sutartis, sudarytas 2015 m. liepos 3 d., 2015 m. lapkričio 9 d. ir 2015 m. birželio 12 d. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėja taip pat pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2015 m. gruodžio 1 d. Bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą bei 2015 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją. Pareiškėja, siekdama pagrįsti Bendrovės ekonominės veiklos vykdymą, pridėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašą laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. ir laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d.
2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba pareiškėjos prašymą tenkino ir 2016 m. gegužės 24 d. išdavė jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2018 m. gegužės 24 d.
3. Atsakovas, tikrindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, nustatė, kad Bendrovė pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenis nuo 2016 m. lapkričio 23 d. neturi joje dirbančių darbuotojų. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja į atsakovą dėl pasikeitusių aplinkybių nesikreipė, buvo priimtas skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2018 m. gegužės 24 d.
8. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog leidimas išduodamas užsieniečiui, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip ? šios bendrovės įstatinio kapitalo. Vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų.
9. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad, remiantis Migracijos departamento pateiktais duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. turėjo du darbuotojus, o nuo 2016 m. lapkričio 23 d. Bendrovė darbuotojų neturėjo. Teismas nesutiko su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais, kad, Bendrovei iškėlus bankroto bylą, Migracijos departamentas turėjo suteikti pareiškėjai daugiau laiko susirasti naują bendrovę, į kurią ji galėtų investuoti ir tęsti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Teismas pabrėžė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta imperatyvi nuostata, nustatanti specialias sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o jų nebuvimas sąlygoja išduoto leidimo pripažinimą negaliojančiu. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas yra priimtas tuo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios tęsėsi ilgą laiko tarpą, t. y. pareiškėja daugiau kaip metus neatitiko minėtos Įstatymo nuostatos ir apie tai nepranešė atsakovui. Tuo tarpu, teismo vertinimu, ilgesnis nei vienerių metų laiko tarpas laikytinas pakankamu pradėti vykdyti naują veiklą kitoje bendrovėje bei apie tai informuoti atsakovą ir inicijuoti naujo leidimo laikinai gyventi kitu pagrindu išdavimą. Nors pareiškėja skunde teigė, kad aktyviai siekia vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje ir ieško kitos įmonės, į kurią galėtų investuoti, teismas akcentavo, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių minėtas aplinkybes.
10. Teismas taip pat nurodė, kad tokio pobūdžio bylose teiginiai, jog užsienietis objektyviai negalėjo užtikrinti, kad įmonėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, nėra reikšmingi ir tai, jog užsienietis nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, dėl ne nuo pareiškėjo priklausančių priežasčių, tokio pobūdžio ginčo kontekste nėra svarbu (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. spalio 31 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. eA-4908-756/2017 ir Nr. eA-4983-624/2017).
11. Vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad minima norma yra imperatyvi ir, pareiškėjos įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrutavus, pareiškėja turėjo nedelsiant kreiptis į atsakovą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo kitu pagrindu, nes pagrindas, kuriuo buvo išduotas leidimas pareiškėjai, yra pasibaigęs.
12. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatų visuma, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja imperatyvių Įstatymo nuostatų, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatitiko daugiau kaip metus ir, nesilaikydama nustatytų teisės aktų reikalavimų, nesikreipė bei apie tai neinformavo atsakovo. Teismas sprendė, kad ilgesnis nei vienerių metų laikotarpis laikytinas pakankamu investuoti į naują verslo sritį ar atitikti kitą Įstatyme nustatytą pagrindą, dėl kurio būtų galima suteikti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III.

13. Pareiškėja E. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/5-7)11U-1967(02068).
14. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja papildomai pažymi, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog pradėti naują verslą užtenka keleto dienų ar savaičių. Teigia, kad naują verslą pradėti, o juo labiau įsivažiuoti iki tol, kad atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, reikia ne vieno mėnesio, kai kuriais atvejais net metų laikotarpio. Negana to, kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, turi būti pateikiami įrodymai, kad įmonė jau veikia pusę metų ir vykdo veiklą. Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju, prieš atsakovui priimant skundžiamą Sprendimą, ji nebuvo išklausyta ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo. Pareiškėjos manymu, jeigu ji būtų tinkamai išklausyta ir būtų gavusi galimybę pasiaiškinti, galbūt atsakovas būtų priėmęs kitokį sprendimą.
15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja savo atsiliepime į pareiškėjos skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, išdėstytas aplinkybes ir pabrėžia, jog Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs, jog įmonėje dirba mažiau negu trys darbuotojai, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (remiasi LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017 ir 2018 m. sausio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018). Atitinkamai šiuo atveju Migracijos departamentas, įvertinęs visą surinktą medžiagą, ginčijamame Sprendime konstatavo, kad pareiškėja ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2016 m. lapkričio 23 d. (t. y. daugiau kaip metus laiko iki ginčijamo Sprendimo priėmimo) neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes įmonėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Be to, atsakovas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju patikrinimo metu surinkti duomenys buvo aiškūs ir pakankami, todėl tyrimo papildymas papildoma pareiškėjos apklausa buvo vertinamas kaip netikslingas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą nustatymas apsiriboja minėto juridinio fakto konstatavimu, t. y., jog pareiškėjos įmonė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Tuo tarpu pareiškėja neįvardijo, kokias būtent aplinkybes ji būtų nurodžiusi ir (ar) pateikusi papildomus dokumentus, kurie būtų galėję lemti kitokio sprendimo dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje priėmimą (remiasi LVAT 2018 m. gegužės 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3675-822/2018), o ginčui aktualūs teisės aktai neįtvirtinta Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (remiasi LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016). Atsakovas kartu akcentuoja, kad ginčijamas Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu ji atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (15/5-7)11U-1967(02068), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjai Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), turėjęs galioti iki 2018 m. gegužės 24 d. Tačiau Migracijos departamentas, nustatęs, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios dalyvė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi joje visą darbo dieną nedirba ne mažiau kaip trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ginčijamu Sprendimu panaikino minėtą pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai apskundus šį Migracijos departamento Sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėja su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde iš esmės pakartodama tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėsčiusi savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų, o apeliacinį skundą, kaip minėta, grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą pirmosios instancijos teismui.
20. Visų pirma, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pateikė 2016 m. kovo 29 d., todėl ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.: Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d., tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Taigi, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Įstatymo nuostatomis, galiojusiomis iki 2017 m. sausio 1 d.
21. Pagal ginčui aktualios galiojusios redakcijos užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo bei kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2014 m. spalio 7 d. įstatymo Nr. XII-1193 redakcija) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip ? šios bendrovės įstatinio kapitalo.
22. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija) numatė, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro ? šios bendrovės įstatinio kapitalo.
23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikti duomenys patvirtina Migracijos departamento išvadą, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad patikrinimo metu Bendrovėje nebuvo ne mažiau kaip trijų darbo vietų, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėja neatitiko sąlygų, kurios nustatytos laikinam leidimui gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu pagrindu: Sodros informacinės sistemos 2017 m. lapkričio 30 d. duomenimis, kuriuos ginčijamo Sprendimo priėmimo metu turėjo Migracijos departamentas, Bendrovėje jau nuo 2016 m. lapkričio 23 d., t. y. daugiau nei metus iki ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo priėmimo dienos, apskritai nedirbo nei vienas darbuotojas. Pažymėtina, kad pareiškėja šių atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija ir nepateikė jokių minėtus duomenis paneigiančių įrodymų. Pareiškėja nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė argumentų ar duomenų, leidžiančių spręsti, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas nenustačius visų reikšmingų faktinių aplinkybių.
24. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji objektyviai negalėjo užtikrinti, kad įmonėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas minimalus mėnesinis atlyginimas, atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, šiuo atveju nėra reikšmingi: pareiškėja prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi grindė būtent vykdoma ir ketinama toliau vykdyti teisėta veikla Bendrovėje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas, todėl aplinkybė, kad Bendrovė nebeatitiko šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų dėl ne nuo pareiškėjos priklausančių priežasčių, tokio pobūdžio ginčo kontekste nėra svarbi. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017 ir kt.).
25. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog naują verslą pradėti, o juo labiau įsivažiuoti iki tol, kad atitikti visus Įstatymo keliamus reikalavimus leidimui laikinai gyventi gauti, reikia ne vieno mėnesio, kai kuriais atvejais net metų laikotarpio, taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje nustatytas aplinkybes ir minėtų išvadų nepaneigia. Šiuo atveju pareiškėja, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, privalėjo gauti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau minėtų nuostatų pareiškėja nesilaikė.
26. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju, prieš atsakovui priimant skundžiamą Sprendimą, ji nebuvo išklausyta ir neturėjo galimybės pasiaiškinti dėl susiklosčiusios situacijos bei priimamo sprendimo, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja apeliaciniame skunde konkrečiai nenurodė, kokias papildomas nagrinėjamai bylai reikšmingas ir galbūt galėjusias lemti kitokio sprendimo priėmimą aplinkybes ji būtų nurodžiusi bei kokius šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus būtų pateikusi. Tuo tarpu skundžiamam atsakovo Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai neįtvirtino Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3992-858/2016 ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, turėjo papildomai apklausti pareiškėją.
27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. L. (E. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius