Administracinė byla Nr. A-1280-662/2017
Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00113-2016-9
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. rugpjūčio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 22 d. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Tauragės AVPK), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog epizodiškai nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. buvo laikomas Tauragės AVPK areštinėje netinkamomis sąlygomis. Teigė, kad: nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose; netinkamas apšvietimas; nebuvo ventiliacijos ir karšto vandens; netinkamai įrengtas tualetas, blogas kvapas; duše maudytis leista tik kartą per savaitę; kamerose antisanitarinės sąlygos, drėgna, buvo pelėsis, medinės grindys išpuvusios, žiemą kamerose šalta; buvo tarakonų, blakių ir pelių; lauke pasivaikščioti leisdavo tik po vieną valandą. Pabrėžė, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodė, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Tvirtino, kad tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, stresą. Teigė, kad buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsniai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, aiškinantys Konvencijos 3 straipsnį, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti dėl savo teisių pažeidinėjimo. Nuo pat laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžios pareigūnai grasino, kad, jei kreipsis į teismą dėl nežmoniškų gyvenimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos (baudos izoliatorius, drausmės grupė ir kt.), bus pavesta plauti tualetus, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas, nebus išleistas lygtinai į laisvę.
Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka.
Nurodė, jog pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ 80 punktą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Todėl manė, kad pareiškėjo argumentai dėl kameros ploto vienam asmeniui pažeidimo laikytini nepagrįstais ir nesuteikiančiais pagrindo areštinės pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.
Akcentavo, kad šiuo metu policijos areštinės languose yra įrengtos orlaidės, jos yra skaidraus stiklo, atsidaro. 2012 m., 2013 m. pirmame pusmetyje Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų neatliko, tuo metu buvo atliekamas areštinės remontas. 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir 2013 m. rugsėjo 23 d. patikrinimo aktuose pažeidimų dėl HN 37:2009 21 punkto (policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai) nenustatyta, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo nepagrįsti.
Nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Tauragės AVPK areštinės kamerose netinkamai įrengtas tualetas, nebuvo ventiliacijos, drėgna ir šalta. Nurodė, jog Tauragės AVPK areštinės kamerose sanitarinis mazgas įrengtas jį atskiriant nuo gyvenamosios patalpos 120–130 cm ploto aukščio pertvara, t. y. sanitarinis mazgas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Higienos norma HN 37:2009) 20 punkto reikalavimus. Pažymėjo ir tai, kad Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Higienos normos HN 37:2009 24 punkto pažeidimų dėl kamerų oro temperatūros, drėgmės nenustatė. Taip pat nenustatyta Higienos normos HN 37:2009 23 punkto (dėl policijos areštinių kamerų vėdinamo) pažeidimų.
Teigė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pasivaikščiojimui lauke yra skiriama viena valanda, todėl nesutinka su pareiškėjo tvirtinimu, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui.
Nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintomis Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklėmis, visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Teigė, jog remiantis teisiniu reguliavimu, karšto vandens tiekimas kamerose nenumatytas.
Taip pat teigė, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog areštinės kameros yra antisanitarinės ir avarinės būklės. 2012 m. gegužės mėnesį buvo pradėtas areštinės patalpų remontas, kamerose pakeistos grindys, kameros išdažytos, atnaujinta dušinės patalpa.
Nurodė, jog Tauragės AVPK areštinėje yra nuolat vykdoma kenkėjų kontrolė. Graužikų ir vabzdžių kontrolės darbai atliekami periodiškai, juos atlieka uždaroji akcinė bendrovė „Rudagys“, su kuria yra sudaryta paslaugos teikimo sutartis. Manė, kad Tauragės AVPK areštinėje yra užtikrinami Higienos normos HN 37:2009 53 punkto reikalavimai, todėl nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad kamerose buvo buitinių parazitų.
Tauragės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Higienos normos HN 37:2009 24 punkto (Policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra, santykinė drėgmė) pažeidimų nenustatyta, todėl nepagrįsti pareiškėjo nusiskundimai dėl žemos temperatūros kamerose žiemą. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog policijos komisariato pastato konstrukcijos yra iš asbesto. Areštinė eksploatuojama pagal visus reikalavimus, tai įrodo suteikta licencija 2015 m. gegužės 18 d.
Akcentavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jo fizinei sveikatai kaip nors pakenkė laikymo sąlygos areštinėje, o tik apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiais, todėl manė, kad nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklė, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprastą, išskirtinai neigiamą poveikį.
Prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisė 105 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo skundas teismui išsiųstas 2016 m. vasario 22 d., o Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas 2016 m. vasario 26 d. Pareiškėjas prašė priteisti patirtą neturtinę žalą už atitinkamus laikotarpius nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Teismas pažymėjo, jog iš atsakovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje epizodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. birželio 4 d. Pareiškėjas skundą pateikė iš esmės pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas nagrinėjamoje byloje prašė taikyti sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą.
Kreipdamasis į teismą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ieškinio senaties termino atnaujinti neprašė. Remiantis sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalių nuostatomis atsakovo prašymas taikyti ieškinio senatį teismo buvo patenkintas ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. vasario 21 d. buvo taikytas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. vasario 21 d. buvo atmesta.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Teismas pažymėjo, jog iš Tauragės AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko 2016 m. kovo 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 85-GR2-2774 „Dėl informacijos suteikimo“ pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas: kameroje Nr. 4, kurios plotas 12,60 kv. m, nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 19 d. su 3 asmenimis; kameroje Nr. 3, kurios plotas 12,68 kv. m, nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. balandžio 9 d. su 1 asmeniu; nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. ir nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. birželio 4 d. su 3 asmenimis. Taigi, pareiškėjas 21 parą buvo laikomas kamerose, pažeidžiant Taisyklių 80 punktą (vienam asmeniui plotas būdavo mažesnis nei 5 kv. m), t. y. kameros plotas vienam asmeniui svyruodavo nuo 3,15 kv. m iki 3,17 kv. m. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.
Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nenustatė pareiškėjo nurodytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą taip pat kildino ir iš pasivaikščiojimo laiko, teigdamas, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodė, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę (policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai) kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taisyklių 54 nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu akivaizdu, jog nepagrįstas pareiškėjo argumentas apie teisės į pasivaikščiojimą lauke pažeidimą.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad kameroje nebuvo šilto vandens bei nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Teismas atkreipė dėmesį, jog Higienos normos HN 37:2009 20 punkte numatyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 26 punkte nustatyta, kad policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Higienos normos HN 37:2009 60 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Taisyklių 7.12 punktas). Teismas pažymėjo, kad Higienos normos HN 37:2009 bei Taisyklių nuostatos nenumato šilto vandens tiekimo į areštinės kameras. Tauragės visuomenės sveikatos centro atliktais patikrinimais nebuvo nustatyti Higienos normos HN 37:2009 60 punkto pažeidimai, be to, atsakovas nurodė, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Be to, ir pareiškėjas pripažino, kad turėjo galimybę kartą per savaitę nusiprausi duše. Remiantis aptartomis aplinkybėmis nebuvo pagrindo spręsti, jog nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu.
Pareiškėjas taip pat teigė, kad kamerose buvo buitinių parazitų.
Teismas akcentavo, jog Tauragės visuomenės sveikatos centras patikrinimų metu nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė „Rudagys“ atlieka Tauragės AVPK areštinės apžiūrą, įvertinant jos užkrėstumą kenkėjais, atlieka graužikų ir vabzdžių kontrolę ir naikinimą, atvykdamas į objektą ne rečiau kaip kartą per mėnesį arba pagal poreikį. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Tauragės AVPK administraciją dėl graužikų ar vabzdžių buvimo kameroje, ar prašęs juos išnaikinti. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nesilaikė Higienos normos HN 37:2009 53 punkte nustatytų reikalavimų.
Taip pat teismas akcentavo, jog nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad policijos komisariato pastato konstrukcijos yra iš asbesto, t. y. stogas, sienos, kanalizacija. Areštinė eksploatuojama pagal visus reikalavimus, tai įrodo 2015 m. gegužės 18 d. suteikta licencija.
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 105 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
III.
Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė trejų metų ieškinio senatį, nes EŽTK 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Pažymi, jog negalėjo kreiptis ankščiau į teismą, nes naujausi EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o kitos kalbos pareiškėjas nemoka. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kada pareiškėjas buvo laikomas Tauragės AVPK. Tauragės AVPK pareiškėjas buvo laikomas epizodiškai nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. birželio 4 d. Pareiškėjas taip pat teigė, kad neprašė teismo taikyti Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės, kuri prieštarauja EŽTT praktikai, kuria teismas nesivadovavo.
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacine tvarka nagrinėjama byla dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies. Pažymėtina, kad ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė trejų metų ieškinio senatį, nes Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino. Taip pat pažymi, kad negalėjo kreiptis į teismą ankščiau, nes aktualūs EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas dėl ieškinio senaties taikymo, yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia (be kita ko) turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).
Pagal teismų praktiką, nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia.
Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi aktualūs EŽTT sprendimai dėl įkalinimo sąlygų nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu ir pabrėžia, kad įkalinimo sąlygas Lietuvos Respublikoje visų pirma nustato ir reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai, kurie yra skelbiama lietuvių kalba. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo įmanoma sužinoti apie savo teises ir gyvenimo sąlygas laikytinas nepagrįstu. Įvertinusi šią aplinkybę ir tai, kad pareiškėjas kitų priežasčių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis į teismą, nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pareiškėjo buvimo Tauragės AVPK areštinėje laikotarpį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo teiginiu. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais, šiuo atveju Tauragės AVPK atsiliepimu į pareiškėjo skundą ir Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus areštinės viršininko Tado Mažučio tarnybiniu pranešimu dėl informacijos suteikimo, teisingai nustatė, kad pareiškėjas Tauragės AVPK areštinėje epizodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. birželio 4 d. (pritaikius trejų metų ieškinio senatį buvo vertinamas laikotarpis nuo 2013 m. vasario 22 d.)
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, jog neprašė teismo taikyti Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės, kuri prieštarauja EŽTT praktikai.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo pareiškėjo argumentu. Visų pirma nacionaliniai teismai vadovaujasi teisės principu Iura novit curia (teismas žino teisę), kuris reiškia, jog asmuo kreipdamasis į teismą turi nurodyti tik atitinkamus faktus, kurie teismo yra įvertinami, o taikytinas teises normas (tarptautines sutartis, nacionalinius įstatymus, poįstatyminius teisės aktus ir kt.) pasirenka teismas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą tinkamai pasirinko ir taikė ginčui aktualius teisės aktus, apžvelgė aktualią EŽTT praktiką bei Konvencijos nuostatas. Remiantis šiais argumentais, pareiškėjo teiginys dėl taikytinos teisės atmetamas kaip nepagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Apibendrindama išdėstytus argumentus, atsižvelgdama į neteisėtų veiksmų trukmę ir intensyvumą bei kitų pirmosios instancijos teismo aptartų aplinkybių visumą, pabrėždama, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o pareiškėjas nepateikė įrodymų ir nedetalizavo konkrečių sveikatos sutrikimų, nulemtų atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat nepateikė įrodymų apie tai, kad dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į atsakovą, o pažeidimas truko epizodiškai, t. y. skirtingais laikotarpiais po 8 dienas (iš viso 24 dienos). Vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 105 Eur suma, nenukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė