Administracinė byla Nr. eA-1949-815/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02264-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1 

 (S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas S. F. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 23S17403, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (toliau – ir Sprendimas 1). Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Departamento 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 23S17717, kuriuo uždrausta pareiškėjui S. F. atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d., įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d. (toliau – ir Sprendimas 2). Netenkinus pastarojo prašymo, pareiškėjas prašė įpareigoti Departamentą iš naujo svarstyti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno valstybes terminų klausimą. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Departamentas priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir Sprendimą 2, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d.; kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d. (toliau – ir Sprendimai). Sprendimai priimti remiantis tuo pačiu pagrindu – galima grėsme valstybės saugumui (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 str. 1 d. 1 p., 133 str. 5 d.). Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimais, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, nurodė, kad iš Sprendimo 1 motyvų matyti, jog atsakovas tokį sprendimą priėmė remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada Nr. 18-1420, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo vertinimu, Sprendime 1 nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjas būtų faktiškai atlikęs (ar bent rengęsis ar kėsinęsis atlikti) konkrečias veikas (kaip to reikalauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika), kurias būtų galima vertinti kaip keliančias akivaizdžią ir realią grėsmę Lietuvos valstybei.

3.       Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimai paremti spėjimais ir prielaidomis, kuriuos galima pritaikyti bet kuriam (duomenys neskelbtini) piliečiui, ir tai užkirto pareiškėjui galimybę dirbti Lietuvoje ir mokėti Lietuvos valstybei mokesčius. Pareiškėjo teigimu, nėra jokių duomenų, jog dirbdamas Lietuvos Respublikos įmonėje pareiškėjas būtų pažeidęs įstatymus ar kitus teisės aktus ar vykdęs veiklą, keliančią grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas darė išvadą, kad tiek VSD, vertindamas galimas pareiškėjo keliamas grėsmes, tiek atsakovas, remdamasis VSD išvada Nr. 18-1420, Sprendimus priėmė formaliai, neįsigilinę į konkrečias faktines aplinkybes.

4.       Nesutikdamas su Sprendimu 2, pareiškėjas nurodė, kad pritaikyti draudimai pažeidžia ne tik teisėtumo ir teisingumo, bet ir proporcingumo principus, nėra aišku, kodėl pasirinkti atitinkami terminai, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo galimos kelti grėsmės yra tik hipotetinės, minėti laikotarpiai yra akivaizdžiai per ilgi. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad, priimdamas Sprendimus, atsakovas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) yra sudaręs darbo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“, dirba (duomenys neskelbtini), turi galiojantį (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išduota viza, leidžianti dirbti Lietuvos Respublikoje.

5.       Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pateikė prašymą išduoti Leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ketina toliau dirbti (duomenys neskelbtini). Prašymo priėmimo metu pareiškėjas pildė klausimyną, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipė dėmesį, kad VSD 2023 m. vasario 6 d. rašte Nr. 18-1420 nurodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimu, pareiškėjas, (duomenys neskelbtini).

7.       Atsakovas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pažymėjo, kad įvertinus visą surinktą medžiagą, Departamentas ginčijamame sprendime, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, konstatavo, kad siekis dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu bei labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos visuomenės saugumas, todėl atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi laikytinas proporcinga priemone, siekiant apsaugoti visuomenės saugumą. Taip pat Departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi bei kompetentingos institucijos išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę, priėmė sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui. Atsakovas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi ir nurodė, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD, išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas pažymėjo, kad šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.

8.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. VSD savo išvadoje pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui išdavus Leidimą laikinai gyventi, jis gali būti (duomenys neskelbtini). Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 28 punktu ir pažymėjo, kad pareiškėjas nėra pateikęs motyvuoto prašymo, todėl nėra pagrindo vykdyti sutrumpinimo procedūros.

9.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus Leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti (duomenys neskelbtini).

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

11.       Teismas, pasisakydamas dėl Sprendimo 1, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vadovavosi Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, pažymėjo, kad VSD, pateikdamas atsakovui 2023 m. vasario 6 d. išvadą Nr. 18-1420 dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui veikė savo kompetencijos ribose, Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų.

12.       Teismas vadovavosi Nacionalinio saugumo strategijos 14, 16 punktais, Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. XIV-932 ,,Dėl nepaprastosios padėties įvedimo“ preambule, atkreipė dėmesį į LVAT, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pagal kurią valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Teismas vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir LVAT praktika aiškinant šią teisės nuostatą, EŽTT praktiką dėl nacionalinio saugumo sąvokos ir grėsmės nacionaliniam saugumui. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, vadovavosi VSD 2023 m. vasario 6 d. išvadoje Nr. 18-1420 pateikta informacija apie pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, VSD nustatytos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti Sprendimą 1, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą, sutiko, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos nepratęsus kontrakto termino, savaime nereiškia, kad grėsmė (duomenys neskelbtini) yra išnykusi. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog (duomenys neskelbtini), kadangi jie nėra paremti jokiais įrodymais byloje. Teismas nustatė, kad pareiškėjo šeima gyvena (duomenys neskelbtini), byloje taip nėra jokių įrodymų, jog pareiškėjas yra saistomas su Lietuvos Respublika kokiais nors socialiniais ryšiais, nėra duomenų ir apie pareiškėjo tvirtus ekonominius ryšius su Lietuva (pvz., pareiškėjo įsteigta įmonė ar turimas čia nekilnojamas turtas, ar pan.). Vien darbas darbo sutarties pagrindu Lietuvoje įsteigtoje įmonėje ir šiuo pagrindu išduota terminuota viza, teismo vertinimu, šių ryšių neįrodo.

13.       Teismas nurodė, kad išduota viza savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl ši aplinkybės nėra pakankama konstatuoti Sprendimo 1 neproporcingumą. (duomenys neskelbtini) laikytina pakankamu įrodymu patvirtinti realumą ir akivaizdumą vertinant galimą grėsmę valstybės saugumui. Teismo vertinimu, atsakovas, priimdamas Sprendimą 1, nepažeidė pusiausvyros tarp valstybės teisės neišduoti Leidimo laikinai gyventi Lietuvoje ir pareiškėjo fundamentalių interesų. Aplinkybė, kad pareiškėjui viza buvo išduota teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas Leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais, kadangi šių dokumentų išdavimo tvarka ir teisiniai pagrindai yra skirtingi. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Teismas darė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimą 1, nes pareiškėjui pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.

14.       Teismas, pasisakydamas dėl sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į informacinę sistemą, nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą 2, be Įstatymo ir kitų teisės aktų, vadovavosi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II Reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Teismas sistemiškai vertino SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 24 straipsnio 2 dalies nuostatas ir darė išvadą, kad SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas, o SIS II Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje – sąrašas aplinkybių, kurioms esant valstybė privalo laikyti, kad tai atitinka 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas, tačiau tai savaime nedraudžia valstybei įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti esant kitoms aplinkybėms, jei jos atitinka SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas nurodė, kad SIS II Reglamento 24 straipsnio 2 dalyje yra aptartos tam tikros situacijos, kurios yra privalomai laikomos patenkančiomis į SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto taikymo sritį, tačiau valstybės narės tokiomis situacijomis gali laikyti ir kitus atvejus, jeigu jie tenkins SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatas (t. y. jei valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.). Teismas nustatė, kad buvo priimtas Sprendimas 1 (administracinis aktas), jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, ir šią išvadą teismas pripažino pagrįsta. Kadangi nagrinėjamas atvejis atitinka SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto nuostatą, teismas darė išvadą, kad atsakovas turėjo pagrindą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.

15.       Teismas nurodė, kad Sprendimas 2 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punkto nuostatas, nes Sprendime 2 buvo vertinti tiek VSD išvadoje siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjo ryšiai (jų nebuvimas) su Lietuvos Respublika. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti parinktų terminų teisingumu ar proporcingumu. Teismas nenustatė savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi panaikinimui, todėl konstatavo Sprendimo 2 atitiktį nacionaliniam reglamentavimui ir paliko galioti Sprendimą 2.

16.       Teismas sprendė, kad Sprendimai buvo priimti laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas ir pagrįstas išvadas, todėl jų panaikinimui nėra pagrindo. Kadangi teismas pripažino Sprendimą 2 teisėtu ir pagrįstu, teismas nurodė, kad nėra pagrindo iš naujo spręsti draudimo terminų klausimą, todėl atmetė reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo svarstyti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno valstybes terminų klausimą. Kadangi pareiškėjo patikslintas skundas atmestas, teismas nurodė, kad pareiškėjo turėtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos.

III.

17.       Pareiškėjas S. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Netenkinus prašymo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjas prašo priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

18.       Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendime neatsižvelgta į jo duotus paaiškinimus, jog (duomenys neskelbtini).

19.       Pareiškėjas vadovaujasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog tiek gyvendamas ir dirbdamas (duomenys neskelbtini), tiek ir dirbdamas Lietuvos įmonėje, pareiškėjas būtų pažeidęs teisės aktus ar vykdęs veiklą, keliančią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo teigimu, teismas vadovavosi deklaratyviais atsakovo atstovės ir trečiojo suinteresuoto asmens išvados teiginiais apie tariamas pareiškėjo keliamas grėsmes. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo pozicija priimant pareiškėjui nepalankius sprendimus grindžiama išimtinai tik trečiojo suinteresuoto asmens pateikta išvada, kurioje dėstomi abstraktūs teiginiai apie (duomenys neskelbtini) keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, (duomenys neskelbtini), tačiau nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog būtent pareiškėjas būtų faktiškai atlikęs (ar bent rengęsis ar kėsinęsis atlikti) kokias nors konkrečias veikas (kaip to reikalauja LVAT formuojama praktika), kurias būtų galima vertinti kaip keliančias akivaizdžią ir realią grėsmę Lietuvos valstybei. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą pripažinti trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimą būtinu ir apklausti jo atstovą teismo posėdyje. Kadangi pareiškėjas patiria suvaržymus vien dėl to, jog buvo (duomenys neskelbtini), ir nesant jokių objektyvių duomenų apie jo galimas kelti grėsmes Lietuvai, pareiškėjo teigimu, teismas turėjo tenkinti pareiškėjo skundą.

20.       Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, nes tokia nuostata akivaizdžiai prieštarauja LVAT formuojamai praktikai, pagal kurią grėsmių situacijos prognozavimo procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo jokių faktinių aplinkybių nenustatė, jo išvada grindžiama spėjimais, prielaidomis ir jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstais teiginiais.

21.       Pareiškėjo teigimu, asmuo, sudaręs neterminuotą darbo sutartį su Lietuvos darbdaviu, pagrįstai tikisi įsitvirtinti Lietuvoje ir, suėjus nustatytam terminui, gauti Leidimą laikinai gyventi šalyje. Pareiškėjas paaiškina, kad jis ketino ne tik dirbti Lietuvoje iki sulauks pensinio amžiaus, bet ir perkelti čia gyventi savo šeimą, dėl ko ir teikė prašymą gauti Leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Priėmus ginčijamus sprendimus, pareiškėjas neteko galimybės dirbti ne tik Lietuvoje, bet ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje. Tuo pačiu, būdamas (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, teismas turėjo atsižvelgti į (duomenys neskelbtini) ir įvertinti pareiškėjo teikiamą ekonominę naudą. Pareiškėjas nurodo, kad sprendimas, įvardijantis pareiškėją kaip galintį kelti grėsmę nesant tam faktinio pagrindo, pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą.

22.       Atsakovas Departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

23.       Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti. Atsakovo vertinimu, VSD savo išvadoje pagrįstai nurodė, jog pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, jis gali būti (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodo, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais, bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

24.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25.       VSD nurodo, kad pareiškėjo keliama grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui kyla iš (duomenys neskelbtini). VSD pažymi, kad Įstatymas įpareigoja Departamentą gauti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir tik gavus vertinimą, jog asmuo nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei, užsieniečiui gali būti išduodamas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. VSD teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų, neįvertintų pirmosios instancijos teismo sprendime, kurie paneigtų byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo sprendime įvertintas faktines aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2023 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 23S17403, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir 2023 m. vasario 17 d. sprendimo Nr. 23S17717, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d., įtraukiant į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

27.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens VSD atsiliepimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus panaikinti šiuos sprendimus, taip pat reikalavimą įpareigoti Departamentą iš naujo svarstyti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno valstybes terminų klausimą.

28.       Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame akcentuoja, kad teismas neatsižvelgė į jo duotus paaiškinimus, jog (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo teigimu, teismas vadovavosi deklaratyviais atsakovo ir VSD išvados teiginiais apie tariamas pareiškėjo keliamas grėsmes, nors grėsmių situacijos prognozavimo procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais.

29.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

30.       Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad Departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 3 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 3 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindai, tarp kurių ir jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.).

31.       Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 64 punkte nustatyta, kad Departamento įgaliotas valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridėtus dokumentus, privalo nustatyti, ar užsienietis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas, ar jis atitinka sąlygas, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Aprašo 76 punktas reglamentuoja tvarką dėl Departamento kreipimosi į VSD dėl išvados, ar užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui.

32.       Kaip matyti iš ginčijamo Departamento Sprendimo 1, atsakovas atsisakymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje grindė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pažymėtina, jog nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).

33.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016).

34.       Tai, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, konstatuota įvertinus VSD nustatytas faktines aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini).

35.       Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjo ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas iš esmės turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą 1, nes VSD išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, jog pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Vertinant įrodymus pagrįstai atsižvelgta ir į tarptautinį kontekstą, susiklosčiusį dėl (duomenys neskelbtini). Pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog Lietuvoje negyvena pareiškėjo šeima, nepateikti įrodymai, kuriais remiantis turėtų būti pateisintas pareiškėjo interesas likti gyventi Lietuvoje. Įvertinus byloje nustatytų faktinių duomenų visumą, aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimus neteisėtais ir nepagrįstais.

36.       Įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, pagrįstai atsižvelgęs į VSD išvadą, kurioje vertinta, kad pareiškėjas, (duomenys neskelbtini), įvertinęs Įstatymo nuostatas, pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamu Sprendimu 1 nusprendė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

37.       Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

38.       Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarime nurodyta, kad asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pažymėtina, kad vien faktas, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti ir aptarti įrodymai sudarė pagrindą išvadai apie (duomenys neskelbtini), kurie nebuvo niekaip paneigti.

39.       Tai, kad pareiškėjas buvo sudaręs neterminuotą darbo sutartį, nereiškia, kad jis įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, jog jam bus išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Kaip minėta, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimo išdavimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

40.       Iš Sprendimo 2 turinio matyti, kad atsakovas priėmė sprendimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą, įvertinęs tas pačias priežastis, lėmusias atsakovo atsisakymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. kad, VSD duomenimis, pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, o su Lietuvos Respublika jo nesieja jokie šeimyniniai ryšiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo duomenys į Šengeno informacinę sistemą buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II Reglamento 24 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, o Sprendime 2 taikytas ribojimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina.

41.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamus Departamento Sprendimus teisėtais ir dėl to atmetęs pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas.

42.       Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimų, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Veslava Ruskan

Ernestas Spruogis