Civilinė
byla Nr. 2A-634/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.3;
21.4.2.6; 21.4.2.7; 36.2; 114.5; 121.13(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. spalio 25 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marytės
Mitkuvienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės
Piškinaitės,
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
dalyvaujant: ieškovams J. Z. ir D. Z.,
ieškovių atstovui D.
Z.,
atsakovo atstovui advokatui
Stasiui Drazdauskui,
vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,
viešame teismo posėdyje
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J.
Z., D. Z., V. Z. ir V. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo
2010 m. vasario 2 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys, civilinėje byloje
Nr. 2-620-360/2010 pagal ieškovų J. Z., D.
Z., V. Z. ir V. Z. ieškinį
atsakovui akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl laidavimo sutarčių ir sutikimų
prie laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiais. Trečiasis asmuo
bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Prekybos namai „SPRUT“.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovų J. Z., D. Z., V. Z. ir
V. Z. atstovas pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti
negaliojančiomis 2007 m. rugsėjo 26 d. ieškovų J. Z. ir D. Z. su AB banku „Snoras“ pasirašytas laidavimo sutartis Nr.
L031-47421-01 ir L031-47421-02 prie 2007 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties Nr.
031-47421 ir 2008 m. gruodžio 31 d. papildomus susitarimus prie laidavimo
sutarčių; pripažinti negaliojančiais ieškovių V. Z. ir V. Z. sutikimus prie 2007 m. rugsėjo 26 d. ieškovų J. Z. ir D. Z. pasirašytų su AB banku
„Snoras“ laidavimo sutarčių Nr. L031-47421-01 ir L031-47421-02 ir 2008 m.
gruodžio 31 d. sutikimus dėl papildomų susitarimų prie nurodytų laidavimo sutarčių.
Ieškinyje
nurodyta, kad 2007 m. rugsėjo 26 d. UAB „Prekybos namai „SPRUT“ sudarė su
atsakovu AB banku „SNORAS“ kredito sutartį Nr. 031-47421, pagal kurią atsakovas
suteikė UAB „Prekybos namai „SPRUT“ 4 000 000 Lt kreditą. Kreditas buvo skirtas
refinansuoti 2 000 000 Lt dydžio AB Ūkio banko suteiktą paskolą pagal 2006 m.
rugsėjo 6 d. kredito sutartį; 1 000 000 Lt dydžio kredito dalis turėjo būti
panaudota administracinio pastato, esančio Jūros g. 11, Klaipėdoje,
rekonstrukcijos darbams užbaigti, o likusi 1 000 000 Lt kredito suma turėjo
būti skirta biuro baldams, įrangai ir kitoms priemonėms įsigyti bei
apyvartinėms lėšoms papildyti. Pagrindinė kredito suteikimo sąlyga buvo
asmeniniai J. Z. ir D. Z. laidavimai.
Bankas nurodė, jog nors ir pakanka bankui įkeičiamo UAB „Prekybos namai „SPRUT“
turto vertės, dar reikia ir papildomų pagrindinio skolinio įsipareigojimo
užtikrinimo priemonių – fizinių asmenų laidavimų, kitaip kreditas nebus
teikiamas. Bankui įkeičiamo turto vertė buvo pakankama gaunamo kredito grąžinimui
užtikrinti ir nebuvo pagrindo reikalauti papildomų užtikrinimo priemonių iš
fizinių asmenų. Bankas pasinaudojo sunkia ieškovų, kaip UAB „Prekybos namai
„SPRUT“ akcininkų, ir pačios įmonės padėtimi, primesdamas papildomas
užtikrinimo priemones – laidavimus. Bankui buvo žinoma sunki UAB „Prekybos
namai „SPRUT“ finansinė padėtis kredito sutarties sudarymo metu, o įmonės
verslo planas buvo pateiktas toks, kokį pageidavo matyti pats bankas. Dėl
susidėjusių sunkių aplinkybių ieškovai buvo priversti pasirašyti laidavimo
sutartis prie 2007 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties Nr. 031-47421. 2008 m.
gruodžio 31 d. buvo sudaryti papildomi susitarimai prie laidavimo sutarčių, pagal
kuriuos ieškovai įsipareigojo atsakyti bankui solidariai su skolininku UAB „Prekybos
namai „SPRUT“. Ieškovės V. Z. ir V. Z. 2007
m. rugsėjo 26 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d. davė sutikimus, kad jos taip pat
prisiima solidarią atsakomybę už pagrindinį skolininką kartu su savo sutuoktiniais.
Sutuoktinės ginčija duotus sutikimus, nes juos pasirašė suklydimo įtakoje,
manydamos, jog sutikimus duoda tik dėl gautino kredito. Jos nesuprato prisiimtų
įsipareigojimų apimties. UAB „Prekybos namai „SPRUT“ finansinė padėtis buvo
beviltiška, negavusi finansavimo įmonė būtų artimiausiu metu bankrutavusi, o
akcininkai, neturėdami kitos išeities, gelbėjo įmonę bei už ją laidavo
asmeniniu turtu. Bankui tokios aplinkybės buvo žinomos, tačiau jis pasinaudojo
beviltiška ieškovų padėtimi ir privertė sudaryti sutartis ypač nepalankiomis
jiems sąlygomis.
Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. liepos 1 d. nutartimi kredito gavėjui UAB „Prekybos
namai „SPRUT“ iškelta bankroto byla.
II. Pirmosios instancijos teismo
sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos
teismas 2010 m. vasario 2 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
Teismas nurodė,
kad 2007 m. rugsėjo 26 d. UAB „Prekybos namai „SPRUT“ sudarė su atsakovu AB banku
„Snoras“ kredito sutartį Nr. 031-47421, pagal kurią atsakovas suteikė UAB „Prekybos
namai „SPRUT“ 4 000 000 Lt kreditą. Kredito dalis buvo skirta refinansuoti AB Ūkio
banko suteiktą 2 000 000 Lt paskolą pagal 2006 m. rugsėjo 6 d. kredito sutartį.
2007 m. rugsėjo 26 d. tarp ieškovų J. Z. ir D. Z. bei atsakovo buvo sudarytos laidavimo sutartys prie
2007 m. rugsėjo 26 d. kredito sutarties, o 2008 m. gruodžio 31 d. sudaryti papildomi
susitarimai prie laidavimo sutarčių, pagal kuriuos ieškovai J.
Z. ir D. Z. įsipareigojo solidariai su skolininku UAB „Prekybos
namai „SPRUT“ atsakyti už skolininko įsipareigojimų pagal kredito sutartį
neįvykdymą savo turtu. Ieškovų sutuoktinės su šiomis sutartimis buvo
supažindintos pasirašytinai.
Sprendime
nurodyta, kad ieškovai patys kreipėsi į atsakovą prašydami suteikti jiems
kreditą ir teikė kreditui suteikti reikalingus dokumentus, įrodinėjo kredito
grąžinimo galimybes. Ieškovai norėjo išsaugoti įmonę nuo bankroto, užbaigti
administracinio pastato rekonstrukcijos darbus, įsigyti baldus, įrangą, tačiau
juos pavedė verslo partneriai iš Rusijos, prasidėjo ekonominė krizė. Teismas
nusprendė, kad ieškovai savo rizika paėmė paskolą tokiomis sąlygomis, kokiomis siūlė
atsakovas. Ieškovai neįrodė, jog atsakovas primetė savo valią sudaryti
ieškovams nenaudingą laidavimo sandorį. Ieškovų aiškinimą, kad nereikėjo
laidavimo, nes užteko administracinio pastato hipotekos, teismas laikė
nepagrįstu, nes laidavimo taikymo institutas yra įprastas bankų paskolų
užtikrinimo garantas ir jis šiuo atveju nebuvo išskirtinis. Be to, ieškovai jau
buvo laidavę savo turtu imdami kreditą iš AB Ūkio banko, kurį refinansavo
atsakovas. Ieškovai yra UAB „Prekybos namai „SPRUT“ akcininkai jie dirba šioje
bendrovėje, todėl teismas sprendė, jog tai yra šeimos verslas ir visi jos
nariai gerai žinojo apie kredito gavimo sąlygas. Ieškovų aiškinimas, kad jie nesuprato
laidavimo sutarčių ir sutikimų pasekmių, nepagrįstas, nes tokie sutikimai jau
buvo duoti 2006 metais imant atsakovo refinansuotą kreditą iš AB Ūkio banko.
Teismas pažymėjo, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose preziumuojamas šalių
sąžiningumas, todėl suteikdamas kreditą atsakovas teikė sąlygas, pagal kurias
gali suteikti kreditą, o ieškovai turėjo teisę ir galimybes rinktis tokį banką,
kurio sąlygos būtų juos tenkinę. Bylos duomenimis nenustatyta, kad atsakovas,
suteikdamas kreditą, elgėsi nesąžiningai, primetė savo valią sudaryti aiškiai
ieškovams nenaudingus laidavimo sandorius, jų sudarymui buvo gauti sutuoktinių
sutikimai, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti juos negaliojančiais.
III.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai J. Z., D. Z., V. Z. bei
V. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo
sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas
grindžiamas šiais argumentais :
1.
Teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką,
nes visiškai netyrė ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl ieškovų sunkios turtinės
ir finansinės padėties ginčytinų sandorių sudarymo metu, privertusių juos
pasirašyti ginčijamas laidavimo sutartis. Ieškovai ieškinį grindė tuo, kad
ginčijamas laidavimo sutartis jie buvo priversti sudaryti dėl susidėjusių
sunkių aplinkybių, kurios buvo žinomos atsakovui. Teismas netyrė UAB „Prekybos
namai „SPRUT“ tikrosios finansinės padėties prieš pasirašant kredito sutartį ir
ją užtikrinančias laidavimo sutartis, netyrė aplinkybių, susijusių su bankui
pateikto įmonės verslo plano realumu ir įmonės galimybe jį įvykdyti, todėl
negalėjo visiškai atskleisti bylos esmės.
2.
Teismas, netyręs aplinkybių, susijusių su sunkia ieškovų padėtimi ir
susidėjusiomis sunkiomis aplinkybėmis ginčijamų sandorių sudarymo metu iš esmės
pažeidė įrodymų pakankamumo civiliniame procese principą.
3.
Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas nedarė įtakos ieškovų valiai
sudaryti ginčijamus sandorius. Atsakovas neįrodė aplinkybių, kad jam nebuvo
žinoma ieškovų ir trečiojo asmens itin sunki padėtis ginčijamų sandorių pasirašymo
metu. Atsakovas sąmoningai veikė ieškovų valią ir privertė juos pasirašyti
perteklines, jų teises varžančias laidavimo sutartis, kurių nepasirašius
atsakovas nebūtų suteikęs kredito pagrindiniam skolininkui.
4.
Teismas netyrė dalies įrodymų, nepašalino prieštaravimų tarp byloje
apklaustų liudytojų parodymų, pažeidė įrodymų vertinimo principus civiliniame
procese. Prieštaravimai tarp liudytojų parodymų buvo akivaizdūs, todėl reikėjo apklausti
liudytojus pakartotinai. To nepadarius, teismas akivaizdžiai neteisingai ištyrė
ir įvertino liudytojų paaiškinimus.
5.
Teismas iškraipė faktus, nes sprendime padarytos išvados neatitinka
faktinių aplinkybių. Teismas konstatavo, kad ieškovai jau buvo laidavę savo
turtu imdami kreditą iš AB Ūkio banko, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad
ieškovai savo turtu būtų laidavę AB Ūkio bankui, byloje nebuvo laidavimo
sutarčių. Teismas, aiškindamas apie sutuoktinių suvokimą dėl duotų sutikimų
prie laidavimo sutarčių, konstatavo, kad tokie patys sutuoktinių sutikimai jau buvo
duoti imant atsakovo refinansuotą kreditą iš AB Ūkio banko. Ieškovė V. Z. sutarties su AB Ūkio banku pasirašymo metu net nebuvo
santuokoje su D. Z., o sutuoktinės sutikimų prie laidavimo
sutarčių nebuvo davusios.
6.
Nors ieškovai ir neteikė pastabų dėl teismo posėdžių protokolų, tačiau
juose fiksuoti ieškovų paaiškinimai neatitinka tikrovės, jų pasisakymų esmė
iškreipta, nefiksuota daugybė užduotų klausimų ir atsakymų. Apeliacinės
instancijos teismas pirmosios instancijos teismo protokolus turi vertinti kritiškai.
7.
Kadangi teismas padarė esminius CPK pažeidimus, ieškovai iš esmės
nepasisako dėl materialinių civilinės teisės normų netinkamo taikymo. Tik tinkamai
ištyręs ir įvertinęs įrodymus, teismas būtų teisingai pritaikęs materialinės
teisės normas, susijusias su ieškinio dalyku.
Atsakovo AB
banko „Snoras“ atstovas atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą prašo teismo
sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovų skundą atmesti bei priteisti iš ieškovų
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad ieškovų reikalavimas
pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis yra nepagrįstas, nes ieškovai
neįrodė visų sąlygų, būtinų pripažinti sandorį, sudarytą dėl susiklosčiusių
sunkių aplinkybių, negaliojančiu. Nebuvo aplinkybių, dėl kurių ieškovai būtų
buvę priversti sudaryti nenaudingas laidavimo sutartis. Atsakovas nežinojo apie
susidėjusias sunkias aplinkybes, jomis nesinaudojo ir neprimetė ieškovams savo
valios sudaryti laidavimo sutartis. Laidavimo sutarčių sąlygos ieškovams nebuvo
sunkios ar ypač nenaudingos. Reikalavimai pripažinti ieškovių V.
Z. ir V. Z. sutikimus, duotus prie laidavimo
sutarčių, negaliojančiais yra nepagrįsti, nes ieškovių suklydimas nėra esminis,
jos suklydo dėl didelio savo neatsargumo. Ieškovų į bylą pateiktos AB Ūkio banko
ir UAB „Prekybos namai „SPRUT“ 2006 m. rugsėjo 6 d. Kredito sutarties 1.10.2
punkte įtvirtinta, kad yra sudaromos laidavimo sutartys su laiduotojais J. Z. ir D. Z.. Pagal sutarties 4.5.1
punktą, AB Ūkio bankas kreditą išduoda tik įvykdžius išankstinę sąlygą – visos
sutartyje nurodytos ir (arba) banko papildomai pareikalautos kredito gavėjo
įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės tinkamai įformintos,
įregistruotos, galioja arba įsigalios kredito suteikimu. Darytina išvada, jog
laidavimo sutartys AB Ūkio banko naudai buvo sudarytos. Atsakovo įsitikinimu,
teismo posėdžio protokolai surašyti tinkamai, o ieškovų nurodyti protokolo
trūkumai yra neesminiai.
IV.
Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro
patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys dėl laidavimo sutarčių ir
sutikimų pripažinimo negaliojančiais, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas
analizuojamas vadovaujantis ieškovų (apeliantų) skundo faktiniu ir teisiniu
pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK
320 str.). CPK
įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo
stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų
savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar
nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje
instancijoje pakartojimas iš naujo, tai - pirmosios instancijos teismo
sprendimų kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d.
nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005
m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005). Bet kokiu atveju ginčo
šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar
atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių
nereikia įrodinėti (CPK
12, 178 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir
įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų
vertinimas pagal CPK 185 straipsnį
reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją
vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir
objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas
taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada,
kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali
daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų
visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo
nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-427/2008, 2007
m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir
kt.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi ginčijamo
pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus bei apeliacinio skundo
motyvus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė
ieškovų ieškinį dėl laidavimo sutarčių ir sutikimų dėl laidavimo sutarčių
sudarymo pripažinimo negaliojančiais.
Dėl bylos esmės
atskleidimo
Apeliantai
akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi
neteisingai nustatė įrodinėjimo dalyką, jį be pagrindo susiaurindamas. Pasak
apeliantų, įrodinėjimo dalyko susiaurinimas pasireiškė tuo, kad teismas netyrė
ieškinyje nurodytų aplinkybių dėl ieškovų sunkios turtinės ir finansinės padėties
ginčijamų sandorių sudarymo metu, privertusių juos pasirašyti ginčijamas
laidavimo sutartis, kad neanalizavo trečiojo asmens BUAB „Prekybos namai
„SPRUT“ tikrosios finansinės padėties prieš pasirašant kredito sutartį ir ją
užtikrinančias laidavimo sutartis, netyrė aplinkybių, susijusių su bankui
pateikto įmonės verslo plano realumu.
Apeliacinės instancijos teismo teisė
panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš
naujo pirmosios instancijos teismui nėra ir negali būti absoliuti, nes CPK
normose nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti
pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali
būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais,
įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš išimtinių įstatyme nustatytų atvejų
yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos
teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios
instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal
byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės
instancijos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje bylos
esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės.
Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi
būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo
galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir
pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla pirmosios instancijos teisme
turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog
bylos esmė neatskleista ir dėl to yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš
naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
gegužės mėn. 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2010, 2010 m. kovo mėn. 1 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2010, 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-375/2007, ir kt.). Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti
įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti
išreikalauta, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos
aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės
nėra atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-246/2009, 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-576/2007). Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo
argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė visų ieškovų
nurodytų jiems susidėjusių aplinkybių, kurių sudėtis, ieškovų teigimu, vertė
juos pasirašyti ginčijamas laidavimo sutartis. Tačiau įvertinusi byloje esančių
įrodymų visumą, taip pat skundžiamo teismo sprendimo argumentų turinį bei
apimtį, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad visos esminės faktinės ir
teisinės bylos aplinkybės nebuvo atskleistos ir kad egzistuoja objektyvi
būtinybė iš naujo nagrinėti bylą visa apimtimi naujais aspektais. Taip pat nėra
pagrindo išvadai, kad pagal esančius įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš
esmės apeliacinės instancijos teisme, tokiu būdu ištaisant ir tuos
apeliaciniame skunde išryškintus procesinius trūkumus, kurie atsirado
išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Byloje esančių įrodymų apimtis
ir turinys teisėjų kolegijai leidžia padaryti išvadas tiek dėl ginčo esmės,
tiek dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo,
neperduodant bylos nagrinėti iš naujo.
Dėl
laidavimo sutarčių nuginčijimo CK 1.91 straipsnyje nurodytais pagrindais
Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda iš sandorių. Sandoriai –
tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam
tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir
pareigas (CK 1.63 str.). Įstatymuose įtvirtinto sandorių
negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų
užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus,
siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių
santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį
– užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą
ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio
pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.
Du iš bendraieškių J. Z. ir D. Z. ginčija
su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytas laidavimo sutartis vienu iš CK 1.91
straipsnio 1 dalyje nurodytų sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindų –
galimybe pripažinti negaliojančiu sandorį, kurį viena iš sandorio šalių dėl
susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priversta sudaryti labai nenaudingomis
sąlygomis. Ginčijant sandorį šiuo pagrindu turi būti įrodinėjami sandorį
sudariusios šalies valios trūkumai. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje
aiškinama, kad nuginčyti sandorį, sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių,
galima tik įrodžius buvimą visų šių sąlygų: 1) susidėjusios sunkios aplinkybės
buvo tokio pobūdžio, kad, manydamas, jog nėra jokios kitos išeities, asmuo buvo
priverstas sudaryti aiškiai nenaudingą sau sandorį; 2) kita sandorio šalis
žinojo šias aplinkybes, jomis pasinaudojo ir primetė kitai sandorio šaliai savo
valią; 3) sandorio sąlygos (pobūdis) šaliai labai sunkios, o ne šiaip sau
nenaudingos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario mėn. 8 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106, ir kt.). Be to, išryškinama teisinė
pozicija, kad taikant šią sandorių pripažinimo negaliojančiu sąlygą santykiams
su juridiniais asmenimis arba verslininkais, reikia atsižvelgti į verslo
riziką. Nenustačius bent vienos iš aukščiau nurodytų sąlygų, sandoris negali
būti pripažintas negaliojančiu dėl to, kad buvo sudarytas dėl susidėjusių
sunkių aplinkybių. Šių sąlygų buvimą turi įrodyti ieškovas (-ai), ginčijantis
sandorį aukščiau nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios
instancijos teismo išvada, kad ieškovai visų sąlygų, sudarančių teisinį
pagrindą pripažinti negaliojančiomis jų ginčijamas laidavimo sutartis ir
papildomus susitarimus prie laidavimo sutarčių, buvimo neįrodė.
Ieškovų ginčijamos
laidavimo sutartys yra papildomos (akcesorinės) sutartys, kurių paskirtis –
užtikrinti prievolių pagal pagrindinę sutartį (šiuo atveju – kredito sutartį)
tinkamą įvykdymą. Jos negali būti sudarytos ir egzistuoti be pagrindinės
sutarties. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tą aplinkybę, kad
pagrindinė, t. y. kredito sutartis buvo sudaryta su juridiniu asmeniu, kurio
dalyviais yra trys iš ieškovų (J. Z., D.
Z. ir V. Z.). Jie laikytini faktiniais to asmens
savininkais, nes valdo visas jo akcijas. Be to, kredito sutarties ir laidavimo
sutarčių sudarymo metu ieškovai J. Z. ir D. Z. buvo ne tik kredito gavėjo akcininkai, bet ir valdymo
organai: ieškovas J. Z. – UAB „Prekybos namai „SPRUT“
prezidentas, jo sūnus ieškovas D. Z. – generalinis
direktorius –žr. t. 1, b. l. 7-8), jų sutuoktinės ieškovės V.
Z. ir V. Z. buvo bendrovės darbuotojos (t. 1, b. l. 120,
170). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Prekybos namai
„SPRUT“ buvo ieškovų šeimos verslo teisinė forma, todėl visi šio juridinio
asmens dalyviai (šeimos nariai) buvo tiesiogiai suinteresuoti gauti banko
finansavimą, reikalingą įmonėje įgyvendinamiems savo verslo poreikiams. Byloje
neginčijama, kad ieškovai kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti kreditą ir
tuo reikalu teikė visus reikalingus dokumentus. Pažymėtina, kad pusę kredito
sutartyje numatytos finansavimo sumos (2 000 000 Lt) sudarė ankstesnės iš kito
banko gautos paskolos refinansavimui skiriamos lėšos. Paskolos refinansavimas
- tai toks finansinis veiksmas, kurio metu paskola yra perkeliama iš vieno
banko į kitą, kitaip tariant, tai yra procesas, kai paskolos gavėjas sugrąžina
turimą paskolą, paėmęs naują. Refinansavimas gali būti vykdomas įvairiais
tikslais - norint pagerinti kredito sąlygas (susimažinti mėnesinius paskolos
mokesčius, pailginti paskolos laikotarpį), siekiant padidinti turimą paskolos
sumą ar tiesiog dėl kitų priežasčių norint pakeisti banką tam, kad sutaupyti
tam tikrą pinigų sumą dėl pasikeitusių paskolos mokėjimo sąlygų ir įkainių,
sumažinti turimą paskolos naštą. Dažniausias refinansavimo tikslas yra mažesnės
palūkanų normos paieška, siekiant sumažinti bankui mokamas įmokas arba siekis
palankiomis sąlygomis gauti didesnę paskolą (pasididinti paskolą).
Refinansavimu gali būti vienu metu siekiama abiejų paminėtų tikslų – gauti
patrauklesnį banko pasiūlymą nei ankstesnis ir gauti papildomą sumą pinigų,
jeigu jie reikalingi kitiems sumanymams įgyvendinti. Po refinansavimo nauja
paskola suteikiama paprastai taikant tokias pačias, kaip ir prieš tai paimtos
paskolos atveju, prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (įkeičiant tą patį
turtą, laiduojant, teikiant garantijas ir pan.). Ieškovams – trečiojo asmens
UAB „Prekybos namai „SPRUT“ akcininkams ir valdymo organų nariams – buvo
žinoma, kad bankų kreditavimo veikloje paprastai naudojamos kelios kredito
gavėjo prievolių užtikrinimo priemonės, paprastai – turto įkeitimas ir
laidavimai. Tokia bankų veikloje naudojama prievolių įvykdymo užtikrinimo
priemonių taikymo praktika ieškovams buvo žinoma ir jiems priimtina 2006 m.
rugsėjo 6 d. sudarant UAB „Prekybos namai „SPRUT“ kredito sutartį su AB Ūkio
banku, kuriam kreditas buvo sugrąžintas paskolos refinansavimo gaunant kreditą
iš atsakovo AB banko „Snoras“ būdu (UAB „Prekybos namai „SPRUT“ ir AB Ūkio
banko kredito sutarties 1.10 p., 4.5, 10.1 p. nuostatos – t. 1, b. l. 48-60). Apeliantai
teigia, kad pirmosios instancijos teismas iškraipė faktus, konstatavęs, jog
ieškovai jau buvo laidavę savo turtu imdami kreditą iš AB Ūkio banko, nors
nebuvo nustatyta, kad ieškovai savo turtu būtų laidavę AB Ūkio bankui, byloje
nebuvo laidavimo sutarčių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal
sutartį AB Ūkio banko pareiga suteikti kreditą galėjo atsirasti tik esant tam
tikroms išankstinėms sąlygoms, tarp kurių buvo ir kredito sutartyje nurodytos
tinkamai įformintos, įregistruotos ir galiojančios kredito gavėjo prievolių
įvykdymą užtikrinančios priemonės, įskaitant laidavimo sutartis su laiduotojais
J. Z. ir D. Z., o tai patvirtinantys
dokumentai turėjo būti pateikti iki kredito išdavimo (kredito sutarties,
sudarytos su AB Ūkio banku 1.10.2 p., 4.5.1 p., 10.1 p.). Apeliaciniame skunde
tvirtindami, kad pirmosios instancijos teismas padarė tikrovei neatitinkančią
išvadą dėl laidavimo sutarčių su AB Ūkio banku sudarytos kredito sutarties
vykdymui užtikrinti sudarymo fakto, ieškovai galėjo ir turėjo pateikti tokią
teismo išvadą paneigiančius įrodymus, bet jų nepateikė. Be to, teisėjų kolegija
pažymi, kad laidavimo sutarčių prievolėms AB Ūkio bankui pagal kredito sutartį
vykdymui užtikrinti sudarymo ar nesudarymo faktas nagrinėjamoje byloje nėra
reikšmingas, nes esminis dalykas yra tas, kad ieškovams buvo žinoma kreditavimo
veikloje bankų naudojama prievolių užtikrinimo priemonių praktika, kada prievolių
vykdymas užtikrinamas keliomis įstatyme numatytomis priemonėmis, tarp kurių
paprastai taikomas ir laidavimo institutas. Vertinant šiuo aspektu, pirmosios
instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog laidavimo institutas yra
įprasta bankų taikoma paskolų užtikrinimo priemonė ir nagrinėjamu atveju
ieškovų atžvilgiu ji nebuvo išskirtinė. Teismo išvados pagrįstumą, kad
laidavimo institutas yra įprasta bankų paskolų užtikrinimo taikymo priemonė ir
kad šiuo atveju bankas netaikė išskirtinių užtikrinimo priemonių, patvirtina ir
2006 m. spalio 19 d. patvirtinta AB banko „Snoras“ Paskolos užtikrinimo
priemonių įvertinimo instrukcija, kurios 20 punkte išvardintos bankui
priimtinos skolininkų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių rūšys, tarp
kurių juridinio arba fizinio asmens laidavimas bei garantija traktuojamos kaip
papildoma užtikrinimo priemonė (t. 2, b. l. 127-132).
Ieškovų
teigimu, kredito suteikimo pagrindinė sąlyga buvo ieškovų J.
Z. ir D. Z. asmeniniai laidavimai. Su tokiu teiginiu
nėra pagrindo sutikti, nes kredito gavėjo valdymo organų narių ir dalyvių
laidavimai buvo tik viena iš kredito sutarties 4.1 ir 4.2 punktuose nurodytų
kredito suteikimo sąlygų. Taip pat nėra pagrindo pripažinti kredito gavėjo
dalyvių laidavimų pagrindine ar esmine kredito gavėjo prievolių įvykdymo
užtikrinimo priemone, nes aiškinant ir vertinant kredito sutarties sąlygų
turinį, pagrindine prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone laikytina kredito
gavėjo nekilnojamojo turto hipoteka ir lėšų bei turtinių teisių įkeitimas kredito
davėjo naudai. Kaip jau minėta, ieškovai yra kredito gavėjo dalyviai ir valdymo
organų nariai, jiems priklauso visos kredito gavėjo akcijos, todėl logiška ir
protinga buvo bankui taikyti ir papildomas kredito gavėjo prievolių įvykdymo
užtikrinimo priemones - juridinio asmens dalyvių - kredito gavėjo savininkų laidavimus
už kredito gavėjo prievolių įvykdymą.
Ieškovų
teigimu, atsakovas pareikalavo papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo
prievolių – fizinių asmenų laidavimų todėl, jog žinojo apie sunkią kredito
gavėjo turtinę ir finansinę padėtį bei tuo pasinaudojo. Apeliaciniame skunde
akcentuojama, jog atsakovas neįrodė aplinkybių, esą jam nebuvo žinoma ieškovų
ir trečiojo asmens itin sunki padėtis ginčijamų sandorių pasirašymo metu, esą
atsakovas sąmoningai veikė ieškovų valią ir privertė juos pasirašyti
perteklines, jų teises varžančias laidavimo sutartis. Su tokiais apeliantų
argumentais nėra pagrindo sutikti. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo
taisyklė, įtvirtinta CPK 178 straipsnyje, yra ta, kad kiekviena šalis turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kitaip
sakant, CPK 178 straipsnyje, nustatančiame
įrodinėjimo naštos paskirstymą, įtvirtinta norminė taisyklė, kad įrodinėja tas,
kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti
faktiniais duomenimis. Kadangi ieškovai tvirtina, kad atsakovas pasinaudojo
sunkia kredito gavėjo ir jo dalyvių (akcininkų) sunkia turtine ir finansine
padėtimi, todėl primetė valią sudaryti ginčijamas laidavimo sutartis, tai jie
ir privalėjo įrodinėti tvirtinamą aplinkybę, o ne apsiriboti teiginiu, esą
atsakovas neįrodė kredito gavėjo tikrosios turtinės ir finansinės padėties
aplinkybių nežinojimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovai neįrodė
aplinkybių, jog atsakovui galėjo ir/ar turėjo būti žinoma apie blogą kredito
gavėjo turtinę ir finansinę padėtį, kad kredito gavėjo teikiami kreditui gauti reikalingi
dokumentai neatspindi jo tikrojo ekonominio potencialo bei finansinių pajėgumų
vykdyti prievoles pagal kredito sutartį. Be to, byloje visiškai nebuvo
įrodinėjama, kodėl atsakovui galėjo būti paranku ar naudinga teikti kreditą
finansiškai silpnam ar iš viso nepajėgiam vykdyti finansinių prievolių
(nemokiam) subjektui, primetant savo valią dėl nenaudingų ieškovams sandorių
sudarymo.
CK 6.156
straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas reiškia, kad civilinių
teisinių santykių subjektai turi teisę laisvai nuspręsti, sudaryti konkrečią
sutartį, ar ne, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas,
savarankiškai nustatyti sudaromos sutarties sąlygas, turinį bei formą.
Ieškovams, kaip verslininkams, buvo gerai žinoma jų įmonės turtinė ir finansinė
padėtis, tuo pačiu galimybės vykdyti įsipareigojimus pagal ketinamą su atsakovu
sudaryti kredito sutartį. Kaip teisingai nurodyta atsakovo atsiliepime į
ieškinį, apie riziką, kuri atsiranda sudarant laidavimo sutartis, ieškovai
buvo tinkamai informuoti, kadangi ginčijamų laidavimo sutarčių 2 punkte
laiduotojų rizika aiškiai apibrėžta, įtvirtinant jų pareigą visu savo turtu
solidariai atsakyti pagal kredito gavėjo prievoles. Laidavimo sutarčių sąlygos
su ieškovais buvo suderintos ir jų priimtos, nes tokia jų valia buvo išreikšta
pasirašant tas sutartis ir patvirtinant, kad jiems nėra žinomos aplinkybės,
kurioms esant įstatymai draustų šias sutartis sudaryti arba kuri nors iš šalių
neturėtų teisės tokią sutartį sudaryti (laidavimo sutarčių 13 p.). Iš bylos duomenų
galima spręsti, kad su tais pačiais asmenimis – ieškovais J.
Z. ir D. Z. buvo derinamos tiek kredito sutarties,
tiek laidavimo sutarčių sąlygos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai
sprendė, kad ieškovai turėjo galimybę laisva valia apsispręsti dėl sudaromų
sutarčių sąlygų, įvertinti riziką dėl prisiimamų prievolių apimties bei turinio
ir pasinaudoti pasirinkimo teise – sudaryti su atsakovu kredito sutartį bei
prievolių vykdymą užtikrinančias sutartis, ar jų nesudaryti. Byloje nėra
objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovų teiginius, kad pasirinkimo teisės
ir apsisprendimo galimybės jie neturėjo ir neišvengiamai buvo priversti priimti
atsakovo valia nesąžiningai primetamas sąlygas. Priešingai, byloje esantys
rašytiniai duomenys patvirtina, kad tokia banko taikoma papildoma kredito
gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė kaip laidavimas, ieškovams buvo
priimtina. Kredito gavėjo akcininkai priėmė sprendimą ir kreipėsi į banką dėl
kredito suteikimo jų verslo plane numatytam projektui vystyti, kartu siūlydami
ir prievolių užtikrinimo priemones. Ieškovo D. Z. pasirašytame
pretendento gauti banko kreditą - UAB „Prekybos namai „SPRUT“ verslo veiklos
plane, teiktame atsakovui (t. 2, b. l. 16-17), pažymėta, kad bankas niekuo
nerizikuoja, nes šiame plane nurodyti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo
šaltiniai bei siūlomos kredito grąžinimo garantijos – statomo pastatų komplekso
įkeitimas bei kompanijos akcininkų laidavimai patvirtina, kad sumos bus
grąžintos laiku. Juridinio asmens paraiškos gauti kreditą 9.2 punkte nurodytos
dvi kredito gavėjo siūlomos skolinio įsipareigojimo įvykdymo užtikrinimo
priemonės: turto įkeitimas ir J. Z. bei D.
Z. laidavimai (t. 2, b. l. 6-10). Įvertinęs kredito gavėjo pateiktus
dokumentus ir siūlomas kredito grąžinimą užtikrinančias priemones (turto
įkeitimą bei laidavimus), atsakovas nutarė suteikti kreditą. Ieškovų teiginiai,
kad prieš kredito sutarties sudarymą bankui teiktuose dokumentuose kredito
gavėjo akcininkų asmeniniai laidavimai atsirado atsakovo reikalavimu, nepatvirtinti
objektyvaus turinio įrodymais.
Pasak
apeliantų, pirmosios instancijos teismas netyrė aplinkybių, susijusių su
ieškovų sunkia padėtimi ir susidėjusiomis nepalankiomis turtinėmis aplinkybėmis
ginčijamų sandorių sudarymo metu. Ieškovai pažymi, kad bankui buvo žinoma itin
sunki kredito gavėjo ir jo dalyvių (akcininkų) turtinė ir finansinė padėtis,
nes apie tokią padėtį buvo galima suprasti iš atsakovui pateiktų UAB „Prekybos
namai „SPRUT“ balansų, fakto, kad šios bendrovės nebefinansuoja AB Ūkio bankas,
kad bendrovės trumpalaikių įsipareigojimų vykdymo terminai ėjo į pabaigą. Su
tokias teiginiais nėra pagrindo sutikti.
Aplinkybės
dėl įmonės finansinės ir turtinės padėties atspindimos jos ūkinės ir finansinės
veiklos apskaitos dokumentuose. Būtent pagal duomenis įmonės finansinės
atskaitomybės dokumentuose vertinama įmonės faktinio mokumo ar nemokumo (jos
finansinio pajėgumo ar nepajėgumo) būklė. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš
kredito sutarties sudarymą atsakovui buvo teikiami UAB „Prekybos namai „SPRUT“
2006 m. metinis balansas bei tarpiniai balansai, sudaryti 2007 m. kovo 31 d. ir
2007 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 63-68). Įmonės 2006 m. gruodžio 31 d.
balanse buvo apskaitoma turto už 1 887 778 Lt vertę, iš to skaičiaus
materialaus turto vertė sudarė 1 403 521 Lt, įmonės visi finansiniai
įsipareigojimai sudarė 1 364 040 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos
sumos (trumpalaikiai įsipareigojimai) – 442 382 Lt, įmonė veikė pelningai ir
apskaitė 18 396 Lt grynojo pelno. Įmonės 2007 m. kovo 31 d. balanse buvo
apskaitoma turto už 2 064 868 Lt, iš to skaičiaus materialaus turto vertė
sudarė 1 606 256 Lt, įmonės finansiniai įsipareigojimai siekė 1 537 080 Lt, iš
kurių per vienerius metus mokėtinos sumos (trumpalaikiai įsipareigojimai) –
308 913 Lt, įmonė apskaitė 4050 Lt grynojo pelno. Įmonės 2007 m. birželio 30
d. balanse buvo apskaitoma turto už 2 734 826 Lt, iš to skaičiaus materialaus
turto vertė sudarė 2 241 000 Lt, visi įmonės finansiniai įsipareigojimai siekė
2 206 229 Lt, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos (trumpalaikiai
įsipareigojimai) – 347 065 Lt, įmonė apskaitė 4859 Lt grynojo pelno. Vertinant
įmonės balanse apskaityto turto vertės ir įmonės trumpalaikių įsipareigojimų
santykį nėra jokio pagrindo daryti išvadą dėl šios įmonės nemokumo. UAB
„Prekybos namai „SPRUT“ turtinės ir finansinės padėties vertinimas pagal
minėtus finansinės apskaitos (balansų) duomenis leidžia daryti išvadas, kad
balanse apskaitomo turto vertė nuolat augo (nuo 1 887 778 Lt iki 2 734 826 Lt.,
jo struktūroje materialaus turto vertės santykis didėjo nuo 74 iki 82 proc.
viso turto vertės), trumpalaikių įsipareigojimų santykis su balanse apskaitomo
turto verte svyravo tik tarp 15 - 25 proc., visų įmonės įsipareigojimų – tarp
72-84 proc., visą šį laikotarpį buvo apskaitomas veiklos pelningumas (pelno-nuostolių
ataskaitose 2007-01-01 ir 2007-06-30 laikotarpiu apskaitytas grynojo pelno
gavimas). Byloje esančio įmonės tarpinio balanso 2007 m. rugsėjo 30 d. būklei
(t. 1, b. l. 61-62) duomenys nevertintini, nes šio apskaitos dokumento sudarymo
data yra vėlesnė už kredito sutarties ir ginčijamų laidavimų sutarčių sudarymo
laiką. Akivaizdu, kad pagal pateiktus apskaitos dokumentus, kredito gavėjo UAB
„Prekybos namai „SPRUT“ nebuvo galima pripažinti nemokia įmone, nesugebančia
vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Ieškovai pateikinėjo bankui ir kitus
dokumentus, liudijančius apie stabilią įmonės ekonominę finansinę padėtį bei
galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal būsimą kredito sutartį (t. 2, b. l.
13-17). Ieškovų prašymu pirmosios instancijos teisme liudytoju apklaustas A. G.,
kurį ginčijamų sandorių sudarymo metu su UAB „Prekybos namai „SPRUT“ siejo
darbiniai santykiai, be kita ko, paaiškino, jog dalyvavo derybose su banku dėl
kredito suteikimo, nes jo darbas buvo įtikinti bankus, kad bendrovė gautų
kreditą (t. 3, b. l. 28-29). Tokie byloje esantys duomenys leidžia daryti
išvadą apie tai, kad labiau tikėtinas yra egzistavimas faktinių aplinkybių, jog
ieškovai (jų vadovaujamos įmonės darbuotojai) įtikinėjo atsakovą suteikti
kreditą, savo ketinimus grįsdami kredito gavėjo geros finansinės padėties
demonstravimu, bet ne buvimas ieškovų nurodomos aplinkybės, esą atsakovas
žinojo apie kredito gavėjo ir ieškovų sunkią finansinę padėtį ir tuo
nesąžiningai pasinaudojo primesdamas valią pasirašyti ginčijamas sutartis. Apeliaciniame
skunde išdėstytos aplinkybės apie tai, kad tuoj po kredito suteikimo UAB
„Prekybos namai „SPRUT“ padengė trumpalaikius įsipareigojimus, atsiskaitydama
su rangovais bei kitais kreditoriais, esminės reikšmės vertinant, ar atsakovui
turėjo būti suprantama sunki kredito gavėjo ir jo dalyvių finansinė padėtis,
neturi. Čia pažymėtina tai, kad byloje pateikti kredito gavėjo atlikti
mokėjimai atsakovo suteikto kredito lėšomis (t. 2, b. l. 34-86) atitinka
kredito sutartyje numatytą kredito teikimo paskirtį – paskolos AB Ūkio bankui
grąžinimą ją refinansavus, atsiskaitymus su rangovais ir kitais asmenimis dėl
administracinio pastato rekonstrukcijos darbų, biuro baldų, įrangos ir kitų
priemonių įsigijimą, taip pat apyvartinių lėšų, kurios gali būti panaudotos
einamojoje veikloje atsiskaitant su tiekėjais ir kitais ūkiniais subjektais ar
valstybės institucijomis, papildymą. Tą patvirtina ir kredito gavėjo prašymų
suteikti atitinkamas kredito dalis turinys (t. 2, b. l. 134, 137, 139, 141,
143, 145 ir kt. iki b. l. 181).
Kaip jau pažymėta,
taikant ieškinyje nurodyto sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindo
taikymo sąlygas santykiams su juridiniais asmenimis arba verslininkais, reikia
atsižvelgti į verslo riziką. Laiduotojai J. Z. ir D. Z., būdami verslininkais, prisiėmė atsakomybę už savo
vadovaujamos bendrovės skolinių įsipareigojimų atsakovui neįvykdymą, todėl
pirmosios instancijos teismas padarė bylos įrodymais pagrįstą išvadą, kad ieškovai
savo verslo rizika ėmėsi veiksmų paskolai gauti ir jos grąžinimui užtikrinti
tokiomis sąlygomis, kokios buvo priimtinos atsakovui, ir neįrodė, jog atsakovas
primetė savo valią sudaryti aiškiai ieškovams nenaudingus laidavimo sandorius
(LR CPK 178 str.). Rizikos dėl nepavykusio verslo plano neigiamos pasekmės turi
tekti tą riziką prisiėmusiai šaliai, jų nėra pagrindo perkelti kitai sandorio
šaliai, todėl ieškinio reikalavimai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo
negaliojančiomis yra nepagrįsti, nes ieškinyje nurodytu faktiniu ir teisiniu
pagrindais neįrodyti.
Dėl
sutikimų prie laidavimo sutarčių nuginčijimo CK 1.90 straipsnyje numatytu
pagrindu
Ieškovų J. Z. ir D. Z. pasirašytose su atsakovu
laidavimo sutartyse ir papildomuose susitarimuose prie laidavimo sutarčių yra
jų sutuoktinių ieškovių V. Z. ir V. Z. parašai,
kuriais jos patvirtino sutikimą dėl sutuoktinių sudaromų laidavimo sandorių (CK
3.92 str. nuostatos). Pasirašydamos šiuos sutikimus ieškovės patvirtino, kad
susipažino su laidavimo sutarties bei papildomo susitarimo prie laidavimo
sutarties sąlygomis, su kuriomis sutinka ir joms neprieštarauja. Be to, savo
parašais ieškovės patvirtino sutikimų tekste išdėstytas aplinkybes apie tai,
kad jos susipažino tiek su laidavimo, tiek su kredito sutarties sąlygomis, kad
kiekviena sutarties sąlyga su jomis buvo aptarta ir suderinta, kad jos supranta
pasekmes, jog kredito sutarties sąlygų pažeidimo ar nevykdymo atveju
išieškojimas gali būti nukreiptas į visą bendrosios jungtinės nuosavybės teise
priklausantį sutuoktinių turtą. Ieškovės prašo pripažinti jų sutikimus dėl
laidavimo sutarčių ir su jomis susijusių sandorių sudarymo negaliojančiais CK
1.90 straipsnyje numatytu pagrindu, kurį taikant gali būti pripažįstamas negaliojančiu
dėl esminio suklydimo sudarytas sandoris. Patikslintame ieškinio pareiškime
nurodoma, kad ieškovės pasirašė sutikimus prie laidavimo sutarčių esminio
suklydimo įtakoje, nes manė, jog duoda tik sutikimus kreditui gauti, kad jos
nesuprato prisiimamų įsipareigojimų apimties, t. y. nesuvokė, kad turės
solidariai atsakyti, jei nebus grąžinta paskola.
Tarptautinės
teisės unifikavimo instituto (UNIDROIT) parengtų Tarptautinių komercinių
sutarčių principų 3.5 straipsnyje esminiu laikomas suklydimas, kuris, sudarant
sutartį, buvo toks reikšmingas, kad protingas asmuo, esant analogiškai
padėčiai, būtų ją sudaręs kitomis sąlygomis arba apskritai nesudaręs, žinodamas
tikrąją padėtį, o kita šalis taip pat klydo arba prisidėjo prie suklydimo, arba
žinojo arba turėjo žinoti apie suklydimą ir klystančios šalies neinformavo apie
tikrąją padėtį, jeigu šios neatskleidimas neatitiko protingos ir sąžiningos
komercinės praktikos. Sprendžiant dėl to, ar ieškovių V. Z. ir
V. Z. ginčijami sutikimai prie laidavimo sutarčių ir
papildomų susitarimų dėl laidavimo sutarčių buvo pasirašyti iš esmės suklydus,
pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl
sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo, ne kartą yra pažymėjęs, jog
šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu
analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus nebūtų sudaręs sandorio
tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis. Vertinant, ar apskritai buvo
suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias
aplinkybes. Tai, ar asmuo suklydo, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo
metu buvusią faktinę situaciją, be to, pripažinti sandorį negaliojančiu galima
tik dėl esminio suklydimo, o vertinant, ar suklydimas gali būti kvalifikuojamas
kaip esminis, būtina atsižvelgti į tai, dėl ko buvo suklysta, nes ne bet koks
suklydimas yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu. Suklydimas laikomas
esminiu, jeigu suklystama dėl sandorio esmės, kitos sandorio šalies, sandorio
dalyko, jo kokybės, esminių sandorio sąlygų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2005 m. spalio mėn. 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378, 2001
m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001, ir kt.).
Byloje esantys
duomenys leidžia pagrįstai manyti labiau tikėtina buvus faktą, kad ieškovės
nesuklydo dėl duodamų sutikimų sudaryti laidavimo sutartis dalyko, esmės ir
galimų tokio juridinio veiksmo padarinių. Jau minėta, kad pirmosios instancijos
teismas pagrįstai sprendė, jog trečiasis asmuo UAB „Prekybos namai „SPRUT“ buvo
ieškovų šeimos verslo teisinė forma, todėl šio juridinio asmens dalyviai
(šeimos nariai) buvo tiesiogiai suinteresuoti gauti banko finansavimą,
reikalingą per įmonę vykdomo savo verslo poreikiams tenkinti. Dėl šios
priežasties ieškovams buvo arba turėjo būti žinomos aplinkybės ne tik dėl
kredito gavimo iš banko galimybių, bet ir dėl banko taikomų kredito suteikimo
sąlygų, įskaitant sąlygą dėl kredito gavėjo savininkų laidavimų savo turtu už
kredito gavėjo prievolių vykdymą. Primintina, kad dar kreipiantis dėl kredito
gavimo UAB „Prekybos namai „SPRUT“ administracijos vadovas ieškovas D. Z. teiktuose atsakovui dokumentuose deklaravo apie kredito
gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimą ieškovių V. Z. ir V. Z. sutuoktinių laidavimais. Nei ieškovių socialinės
padėties, nei išsimokslinimo, nei amžiaus ar sveikatos būklės, nei gyvenimiškos
patirties vertinimo kriterijai neleidžia daryti išvados, kad jos negalėjo
suprasti pasirašomo teksto prie laidavimo sutarčių turinio ir prasmės. Kita
vertus, ieškovių deklaruojamas nesuvokimas dalyko, dėl kurio jos pasirašė, taip
pat dėl tokio veiksmo pasekmių galėtų būti paaiškinamas nebent tuo, kad
ieškovės visai nesidomėjo sandorio, dėl kurio sudarymo jos išreiškia sutikimą,
turiniu, sąlygomis bei padariniais, nors visa tai aiškiai buvo nurodyta jų
pasirašomo teksto struktūroje. Teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje akcentuojama,
kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5
straipsnis), t.y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti
atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis
aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir
asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis
ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti
galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo,
abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių
padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba
susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi
neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus
neigiamus savo veiksmų padarinius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio
šalies neapgalvotos rizikos ar neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį
negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo
negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės,
tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies
interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi,
jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2009 m. lapkričio mėn. 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009,
2005 m. spalio mėn. 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514, ir kt.). Dalyvavusios
pirmosios instancijos teismo 2010 m. sausio 19 d. posėdyje (t. 3. b. l. 26-32)
ieškovės pripažino, kad jos ne tik nesusipažino su laidavimo sutartimis ir iš
jų atsirandančiomis prievolėmis, bet ir nesidomėjo bei nesirūpino, dėl ko iš
tikrųjų pasirašo. Iš užfiksuoto ieškovių paaiškinimo teismo posėdyje turinio
matyti, kad jos net neskaitė pasirašomo teksto, o tik pasirašė ten, kur joms
buvo parodyta. Darytina išvada, kad ieškovės nepaisė elementariausių atidumo ir
rūpestingumo taisyklių, nebuvo dėmesingos, atsargios ir apdairios, kiek tai
buvo reikalinga atitinkamomis veikimo sąlygomis taip, kaip reikėtų elgtis pagal
bonus pater familias principą. Ieškovių teiginiai apie tai, kad jos
nesuprato laidavimo sutartimis prisiimamų įsipareigojimų apimties, atmestini,
nes teisių ir pareigų, atsirandančių sandorio pagrindu, esmės ar apimties
klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu tas
klaidingas įsivaizdavimas įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo,
neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovų sudaryti sandoriai (laidavimo sutartys bei
sutikimai dėl laidavimo sutarčių sudarymo), atsižvelgiant į sandorių prigimtį,
sandorių šalis bei sandorių sudarymo aplinkybes, laikytini rizikingais, todėl
sandorio šalis, prisiimdama galimą riziką, kartu praranda ir teisę vėliau tą
sandorį ginčyti remdamasi suklydimu (CK 1.90 str. 5 d. nuostata). Įvertinus
išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovių V. Z. ir
V. Z. valia pasirašant ginčijamus sutikimus dėl
sutuoktinių sudaromų laidavimo sandorių nebuvo paveikta klaidingo įsivaizdavimo
dėl atliekamo teisinio veiksmo prasmės, reikšmės ir padarinių, o jeigu ir būtų
galima sutikti su teiginiu, kad jos suklydo, nėra jokio pagrindo tokį suklydimą
laikyti esminiu, nes jį nulėmė tik pačių ieškovių neatsargumas, neatidumas ir
nerūpestingumas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad
ieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.90
straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti, nes juos ginčijančios šalies yra neįrodyti.
Teisėjų
kolegijos įsitikinimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas pakankamai
išaiškino ir ištyrė esmines (svarbiausias) faktines bei teisines aplinkybes kilusiam
ginčui išspręsti, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir išdėstė
teisinius argumentus, kuriais remdamasis atliko teisingą ginčo teisinių
santykių kvalifikaciją. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija
įsitikino, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą
ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti pagal ieškovų apeliacinio skundo
motyvus nėra pagrindo.
Atmetant
ieškovų apeliacinį skundą, iš jų priteistinas už skundą žyminis mokestis, kurio
mokėjimas pirmosios instancijos teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartimi buvo
atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t.
3, b. l. 121).
Atsakovo AB
banko „Snoras“ atstovas prašė priteisti iš ieškovų 5 989,50 Lt teisinės
pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Pagal pateiktus
finansinius dokumentus (t. 3, b. l. 148-151) matyti, kad bendrą prašomų
priteisti išlaidų sumą sudaro 1 996,50 Lt už atstovavimą apeliacinės
instancijos teismo posėdyje ir 3 993 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą
paruošimą. Pažymėtina, kad išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą
dydis žymiai viršija rekomenduojamą priteistino užmokesčio už advokato
teikiamas teisines paslaugas dydį, nurodytą LR teisingumo ministro 2004 m.
balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 8.11 punkte.
Atsižvelgdama į šią aplinkybę ir vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 ir 3 dalimis
teisėjų kolegija priteistiną užmokestį už advokato teisinę pagalbą parengiant
atsiliepimą į apeliacinį skundą sumažina iki 1 200 Lt (minimalios mėnesinės
algos dydis 800 Lt × 1.5).
Tokiu būdu atsakovui priteistinų išlaidų suma sudaro 3 196 Lt (1 996 + 1 200).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Klaipėdos
apygardos teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš
ieškovų J. Z., D. Z., V. Z. ir V. Z. į valstybės biudžetą 38
700 Lt (trisdešimt aštuonis tūkstančius septynis šimtus litų) žyminio mokesčio
už apeliacinį skundą.
Priteisti
atsakovui akcinei bendrovei bankui „Snoras“ iš ieškovų J. Z.,
D. Z., V. Z. ir V.
Z. 3 196 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt šešis litus)
advokato teisinės pagalbos išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Marytė Mitkuvienė
Gintaras Pečiulis
Nijolė Piškinaitė