Civilinė byla Nr. e3K-3-317-686/2017

                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00946-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.14.8.6.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės viešosios įstaigos Futbolo klubo „Kauno Žalgiris“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal atsakovės viešosios įstaigos Futbolo klubo ,,Kauno Žalgiris“ prašymą dėl ieškovės viešosios įstaigos futbolo klubo ,,Žalgiris“ ieškinio reikalavimo uždrausti viešajai įstaigai Futbolo klubui ,,Kauno Žalgiris“ savo sportinėje ir ūkinėje komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant šio žymens naudojimą futbolo komandos ir (ar) juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, bet tuo neapsiribojant, taip pat bet kokį kitą naudojimą, palikimo nenagrinėto.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigą nukreipti šalis į arbitražą esant sudarytam arbitražiniam susitarimui, arbitražinio susitarimo ribų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė VšĮ futbolo klubas „Žalgiris“ 2016 m. sausio 17 d. ieškinyje prašė, be kita ko, uždrausti atsakovei VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ savo sportinėje ir ūkinėje komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant šio žymens naudojimą futbolo komandos ir (ar) juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, bet tuo neapsiribojant, taip pat bet kokį kitą naudojimą (toliau – trečiasis ieškinio reikalavimas).
3. Atsakovė VšĮ Futbolo klubas ,,Kauno Žalgiris“ pateikė teismui prašymą palikti nenagrinėtą trečiąjį ieškinio reikalavimą, tenkinus minėtą prašymą, panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi atsakovei VšĮ Futbolo klubui ,,Kauno Žalgiris“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
4. Atsakovė VšĮ Futbolo klubas ,,Kauno Žalgiris“ nurodė, kad Lietuvos futbolo federacijos (toliau – ir LFF) narės yra regioninės futbolo asociacijos, įskaitant Vilniaus regiono futbolo sąjungą, kurios narė yra ieškovė, ir Kauno apskrities futbolo federaciją, kurios narė yra atsakovė VšĮ Futbolo klubas ,,Kauno Žalgiris“. LFF įstatų 59 straipsnio 1 dalis nurodo, kad Lietuvos futbolo federacija pripažįsta nepriklausomą Tarptautinį sporto arbitražo teismą (angl. Court of Arbitration for Sport (toliau – ir CAS), esantį Lozanoje, kaip instituciją, turinčią kompetenciją spręsti ginčus tarp Lietuvos futbolo federacijos, narių, Lietuvos futbolo federacijos organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentų, taip pat kaip tai nurodyta FIFE ir UEFA įstatų nuostatose. Įstatų 61 straipsnis nustato, kad Lietuvos futbolo federacija, nariai, LFF organai, lygos, klubai, žaidėjai, oficialūs asmenys, žaidėjų agentai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatų, Lietuvos futbolo federacijos ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susijusį su jų taikymu ar Lietuvos futbolo federacijos organų sprendimais, spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame sporto arbitražo teisme Lozanoje, kur ginčai bus sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus jeigu FIFA, UEFA, LFF įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba (ir) Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia. Tai reiškia, kad Lietuvos futbolo federacijos nariai ir klubai, prisijungdami prie Lietuvos futbolo federacijos ir siekdami dalyvauti Lietuvos futbolo federacijos organizuojamose varžybose, išreiškė valią būti saistomi šio arbitražinio susitarimo. Taigi ieškovės reikalavimas yra teismingas išimtinai Tarptautiniam sporto arbitražo teismui, todėl ši ieškinio dalis turi būti palikta nenagrinėta, kaip neteisminga Vilniaus apygardos teismui. Reikalavimas, kurį prašoma palikti nenagrinėtą, yra susijęs ne su prekių ženklų, o su sporto teise.
5. Ieškovė VšĮ futbolo klubas ,,Žalgiris“ atsiliepime prašė atsakovės prašymus atmesti. Nurodė, kad arbitražui gali būti perduoti tik tie ginčai, kurie yra aiškiai nurodyti arbitražiniame susitarime. Arbitražiniame susitarime nenurodyti ginčai turi būti nagrinėjami teisme. Lietuvos futbolo federacijos įstatuose nurodyta arbitražinė išlyga skirta tik labai konkretiems ginčams spręsti, t. y. kylantiems iš Lietuvos futbolo federacijos sprendimų. LFF įstatuose nėra imperatyviai nurodyta, kad ginčai, kylantys iš kitų teisinių santykių, išskyrus aiškiai įstatuose išvardytus ginčus, tarp jų ir deliktinių, taip pat priskiriami Tarptautinio sporto arbitražo teismo kompetencijai, todėl šiuo atveju arbitražinė išlyga neturėtų būti taikoma. Nagrinėjamu atveju ginčas nėra kilęs iš Lietuvos futbolo federacijos sprendimo leisti atsakovei klubo pavadinime naudoti žymenį ŽALGIRIS, ginčas kilęs dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – juridinio asmens ir prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, kilusio iš tęstinių atsakovės veiksmų dar iki Lietuvos futbolo federacijos sprendimo, kai atsakovė 2015 m. pavasarį pradėjo naudoti žymenį ŽALGIRIS savo veikloje, o 2016 m. gruodžio mėnesį pakeitė savo pavadinimą taip, kad jame būtų ir žymuo ŽALGIRIS, ir tik vėliau kreipėsi į LFF su prašymu dėl komandos pavadinimo pakeitimo. Todėl LFF sprendimas buvo tik atsakovės delikto pasekmė. Ginčas kilęs ne iš sporto teisinių santykių, bet iš intelektinės nuosavybės teisinių santykių bei konkurencijos teisės santykių. Taigi ginčai, kylantys iš intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo, nepatenka į Tarptautinio sporto arbitražo teismo, sprendžiančio su sportu susijusius ginčus, kompetenciją.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atsakovės VšĮ Futbolo klubo „Kauno Žalgiris“ prašymus atmetė.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė VšĮ futbolo klubas ,,Žalgiris“ ir atsakovė VšĮ Futbolo klubas ,,Kauno Žalgiris“ yra Lietuvos futbolo federacijos narės.
8. Lietuvos futbolo federacijos įstatų 59 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos futbolo federacija pripažįsta nepriklausomą Tarptautinį sporto arbitražo teismą, esantį Lozanoje, kaip instituciją, turinčią kompetenciją spręsti ginčus tarp Lietuvos futbolo federacijos, narių, Lietuvos futbolo federacijos organų, lygų, klubų, žaidėjų, oficialių asmenų, žaidėjų agentų, taip pat kaip tai nurodyta FIFE ir UEFA įstatuose.
9. Lietuvos futbolo federacijos įstatų 61 straipsnis nustato, kad Lietuvos futbolo federacija, nariai, Lietuvos futbolo federacijos organai, lygos, klubai, žaidėjai, oficialūs asmenys, žaidėjų agentai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatų, Lietuvos futbolo federacijos ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susijusį su jų taikymu ar Lietuvos futbolo federacijos organų sprendimais, spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame sporto arbitražo teisme Lozanoje, kur ginčai bus sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus jeigu FIFA, UEFA, Lietuvos futbolo federacija įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba (ir) Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia.
10. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tarp privačių juridinių asmenų, taigi subjektinio arbitruotinumo klausimas nekyla.
11. Teismas nurodė, kad šalių pozicija byloje išsiskiria dėl objektinio arbitruotinumo, taip pat dėl arbitražinio susitarimo galiojimo ginčo šalims apimties. Ginčas dėl ieškinio trečiojo reikalavimo pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus tiesiogiai nėra priskiriamas nearbitruotiniems ginčams, tačiau pagal specialiajame teisės akte – Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme – įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias ginčų sprendimą bei teisių gynybos ypatumus, jis priskiriamas išimtinei Vilniaus apygardos teismo kompetencijai, kuriai priskiriami ne tik ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos, bet ir dėl prekių ženklo savininko teisių gynimo.
12. Teismo vertinimu, atsakovė pernelyg siaurai aiškino Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatyme (toliau – KAĮ) nustatytą draudimą perduoti arbitražiniam nagrinėjimui tik ginčus dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 28 straipsnis, kuriame nustatyta Vilniaus apygardos teismo išimtinė kompetencija, nurodyta, kad Vilniaus apygardos teismas nagrinėja civilines bylas dėl ginčų, numatytų Prekių ženklų įstatyme. Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalis išplečia teismo kompetencijai priskirtų ginčų ratą, todėl teismas atsakovės prašymą dėl dalies ieškinio reikalavimų palikimo nenagrinėtų atmetė.
13. Nusprendęs, kad tokio pobūdžio ginčas nėra arbitruotinas, teismas atskirai nepasisakė dėl arbitražinio susitarimo galiojimo ginčo šalims apimties. Netenkinęs prašymo dėl dalies ieškinio reikalavimų palikimo nenagrinėtų, teismas nesprendė ir laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo.
14. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės VšĮ Futbolo klubo „Kauno Žalgiris“ atskirąjį skundą, 2017 m. sausio 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį paliko nepakeistą.
15. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos šalys yra viešosios įstaigos (viešieji juridiniai asmenys) (Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų 2 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė, kad ginčas kilo tarp privačių juridinių asmenų. Taigi, kyla subjektinio arbitruotinumo klausimas.
16. LFF įstatų 61 straipsnis nustato subjektams (viešosioms įstaigoms) galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus, susijusius su nacionaliniais reikalais, Lietuvos futbolo federacijos ar narių įstatais, Lietuvos futbolo federacijos organų sprendimais, arbitraže, tačiau nustato išlygas, kai šių subjektų ginčai tampa nearbitruotini: jeigu FIFA, UEFA, LFF įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba (ir) Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia. Byloje nė viena iš šalių nepareiškė reikalavimo nuginčyti arbitražinę išlygą.
17. Kasacinio teismo pažymėta, kad teismas privalo išsiaiškinti, ar reikalavimas grindžiamas santykiais, kuriems taikomas arbitražinis susitarimas; nustačius, kad šalys nebuvo sudariusios arbitražinio susitarimo dėl sutartinių santykių, iš kurių kildinamas ieškinyje pareiškiamas reikalavimas, ginčas turi būti nagrinėjamas teisme, tačiau, jeigu nustatoma, kad tokiam ginčui turi būti taikomas arbitražinis susitarimas, ieškinys privalo būti paliktas nenagrinėtas. Taigi sprendžiant klausimą dėl to, ar šalys susitarė dėl nagrinėjamoje byloje atsiradusio ginčo sprendimo arbitraže, teisminio nagrinėjimo dalykas visų pirma yra šalių sudaryto arbitražinio susitarimo taikymo apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).
18. Nagrinėjamu atveju nustatytos formos arbitražinis susitarimas tarp šalių nėra sudarytas (KAĮ 10 straipsnis) ir apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta jokių galiojančių susitarimų dėl arbitruojamų ginčų (CPK 178 straipsnis). Ginčas kilęs dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – juridinio asmens ir prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, kilusio iš tęstinių atsakovės veiksmų dar iki LFF sprendimo, kai atsakovė pradėjo 2015 m. pavasarį naudoti žymenį ŽALGIRIS savo veikloje, o 2016 m. gruodžio mėnesį pakeitė savo pavadinimą taip, kad jame būtų ir žymuo Žalgiris, ir tik vėliau kreipėsi į Lietuvos futbolo federaciją su prašymu dėl komandos pavadinimo pakeitimo. Taigi, tarp šalių kilęs ginčas dėl prekių ženklo savininko teisių gynybos (prekių ženklo dalių registracijos panaikinimo). Ginčai, susiję su prekių ženklų registracija ir iš jos kylančiomis teisėmis, yra priskirtini išimtinei teismo kompetencijai (Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalis).
19. Pagal KAĮ 12 straipsnio 2 dalį arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Pagal CPK 22 straipsnio 1 dalį teismams nagrinėti CPK nustatyta tvarka yra priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo, viešųjų pirkimų ir kitų privatinių teisinių santykių. Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnyje nustatytas ginčų, kylančių iš intelektinės nuosavybės, priskirtinumas Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui arba Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismui yra priskirta nagrinėti ginčus dėl Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų, ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia, ženklo registracijos panaikinimo, ženklo savininko teisių gynimo, ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, Bendrijos prekių ženklų pagal Reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo. Atsižvelgiant į objektinio arbitruotinumo esmę, šios kategorijos ginčas negali būti nagrinėjamas arbitraže dėl nagrinėtinų klausimų pobūdžio, t. y. ginčas, susijęs su prekių ženklų teisiniais santykiais, patenka į Prekių ženklų įstatymo reguliavimo sritį. Šią išvadą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kad kai reikalavimas grindžiamas teisiniais santykiais, dėl kurių nesudarytas arbitražinis susitarimas, toks pareikštas reikalavimas nagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Kasaciniu skundu atsakovė VšĮ Futbolo klubas „Kauno Žalgiris“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį, palikti nenagrinėtą ieškovės 2016 m. sausio 17 d. trečiąjį ieškinio reikalavimą; panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi atsakovei VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė KAĮ 10 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai siaurinamai aiškino arbitražinio susitarimo sąvoką. LFF įstatų 61 straipsnis laikytinas ieškovę ir atsakovę saistančiu arbitražiniu susitarimu, nes: 1) ieškovė ir atsakovė, būdamos Lietuvos futbolo federacijos Narių narės (Klubai) ir nuolat aktyviai dalyvaudamos LFF veikloje bei žaisdamos LFF A lygos čempionate, sutiko būti saistomos LFF įstatų 61 straipsnyje nustatyto arbitražinio susitarimo; 2) ieškovė ir atsakovė, įstodamos į LFF regionines federacijas, raštu patvirtino, kad įsipareigoja laikytis LFF įstatų ir LFF ginčų sprendimo tvarkos, įskaitant LFF įstatų 61 straipsnyje nustatytą arbitražinį susitarimą; 3) LFF įstatų 61 straipsnyje nustatytas arbitražinis susitarimas aiškiai nustato, kad arbitruotini yra bet kokie ginčai tarp klubų, kilę dėl LFF organų priimtų sprendimų ar su jais susiję; 4) ieškovė nekvestionavo LFF įstatų 61 straipsnyje nustatyto arbitražinio susitarimo privalomumo šalims. Taigi LFF įstatų 61 straipsnyje nustatyta taisyklė saisto ieškovę ir atsakovę, ir ja remiantis kilęs ginčas (trečiasis ieškinio reikalavimas) turėtų būti sprendžiamas CAS, o ne Lietuvos Respublikos teismuose.
2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalies ir CPK 28 straipsnio nuostatas. Trečiasis ieškinio reikalavimas nėra ginčas dėl prekių ženklų registracijos, t. y. šiuo reikalavimu nėra ginčijama atsakovės prekių ženklo registracija. Kadangi pirmiau minėtas reikalavimas nepatenka į KAĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatytą nearbitruotinų ginčų sąrašą, vadovaujantis to paties straipsnio 1 dalimi, toks ginčas yra laikytinas arbitruotinu, todėl ieškovė su atsakove turėjo įstatymo neribojamą teisę susitarti ginčo nagrinėjimą perduoti CAS. Teismo skundžiamoje nutartyje nurodytos CPK 28 straipsnio ir Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalies nuostatos įtvirtina būtent išimtinio teritorinio ir rūšinio (dalykinio) teismingumo taisykles, t. y. kad visi ginčai dėl teisių į prekių ženklus pažeidimo, jeigu jie apskritai priskirtini teismams, yra nagrinėjami Vilniaus apygardos teisme. Šios teritorinio ir dalykinio (rūšinio) teismingumo taisyklės apskritai netaikytinos, nes tarp šalių kilęs ginčas dėl ieškinio trečiojo reikalavimo priskirtinas nagrinėti arbitraže, o ne Lietuvos Respublikos teismuose, nes ginčo šalys pasirinko ginčą spręsti CAS, o to imperatyviosios įstatymų normos nedraudžia.
3. Teismas netinkamai aiškino ir taikė KAĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šios nuostatos formuluotė aiškiai ir nedviprasmiškai atskleidžia, kad „arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos“. Tai reiškia, kad visi prekių ženklų ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus susijusius su prekių ženklo registracija (pavyzdžiui, dėl jos panaikinimo ar pripažinimo negaliojančia). Kadangi trečiasis ieškinio reikalavimas akivaizdžiai nėra susijęs su prekių ženklo registracija, jam netaikytina KAĮ 12 straipsnyje nustatyta išimtinio priskirtinumo taisyklė ir toks reikalavimas yra arbitruotinas. Ankstesnė KAĮ 12 straipsnio (buvęs 11 straipsnis) redakcija nustatė kitokią imperatyvaus priskirtinumo taisyklę. Taigi atsakovė neatmeta galimybės, kad Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, taikė ankstesnę, o ne šiuo metu galiojančios redakcijos KAĮ redakciją. KAĮ 11 straipsnio (dabar – 12 straipsnis) redakcija, galiojusi nuo 1996 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. birželio 30 d. nustatė, kad nearbitruotini yra visi ginčai, susiję su prekių ženklais: „Arbitražui negali būti perduoti ginčai <...>, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių“. Nuo 2012 m. birželio 30 d. galiojanti KAĮ 12 straipsnio redakcija (buvęs 11 straipsnis) susiaurina taikytiną išimtinio priskirtinumo taisyklę ir nustato, kad nearbitruotini yra tik tie ginčai, kurie yra kilę dėl prekių ženklų registracijos: „Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos“. Taigi nuo 2012 m. birželio 30 d. įstatymų leidėjo valia dalis ginčų, susijusių su prekių ženklais, tapo arbitruotini. Trečiasis ieškinio reikalavimas yra susijęs ne su prekių ženklo registracijos galiojimu, bet su prekių ženklo naudojimu sporto industrijoje ir sporto teisės kontekste. Atsakovė turi LFF Vykdomojo komiteto suteiktą teisę sporto klubo pavadinime LFF organizuojamų varžybų metų naudoti žymenį „Kauno Žalgiris“. Būtent dėl to LFF įstatuose ir yra nustatyta, kad visi ginčai, susiję su sporto veikla ir LFF Vykdomojo komiteto priimtais sprendimais, sprendžiami specializuotame sporto teisės arbitraže – CAS. Kad ginčai tarp sporto klubų dėl jų pavadinimų nagrinėjami CAS, rodo ir šios arbitražinės institucijos praktika. Atsižvelgiant į sudarytą ir galiojantį arbitražinį susitarimą, klausimą, ar sporto klubas turi teisę naudoti prekių ženklą savo sporto klubo pavadinime, kai tokį prekių ženklą jam suteikė teisę naudoti LFF Vykdomasis komitetas, turi nagrinėti būtent CAS, kadangi jis yra kompetentingas įvertinti prekių ženklo naudojimo aspektus nacionalinės ir tarptautinės sporto teisės kontekste.
4. Teismas netinkamai aiškino CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktų nuostatas. Pateikdamas tik išvadą dėl to, kad arbitražinis susitarimas yra nesudarytas, teismas nepateikė nė vieno argumento, pagrindžiančio, kodėl, teismo nuomone, aktyvus dalyvavimas LFF veikloje ir LFF organizuojamose A lygos rungtynėse bei aiškus ginčo šalių valios išreiškimas būti saistomoms LFF įstatų nėra laikytina arbitražiniu susitarimu. Teismas neatskleidė bylos esmės ir nepasisakė dėl esminių (pagrindinių) šioje byloje nagrinėjamų klausimų dėl arbitražinio susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės egzistavimo. Vien galutinės išvados išdėstymas, nepateikiant jokių šią išvadą pagrindžiančių argumentų, neturėtų būti laikomas tinkamu teismo sprendimų (nutarčių) motyvavimu.  
21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Ieškovė niekada neginčijo ir neginčija arbitražinio susitarimo, tačiau nesutinka, jog LFF įstatų 61 straipsnyje nustatytas arbitražinis susitarimas apima absoliučiai visus ginčus, kurie gali kilti tarp ieškovės ir atsakovės, įskaitant ir ginčą dėl prekių ženklų ir juridinio asmens pavadinimo savininko teisių pažeidimo, t. y. nesutinka su arbitražinio susitarimo taikymo apimtimi. Šioje byloje aktualus klausimas ne dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, o dėl arbitražinio susitarimo taikymo apimties, t. y. kokiems ginčams arbitražinis susitarimas taikomas, o kokiems ne, tai nurodė ir teismas. Loginis, lingvistinis ir sisteminis skundžiamos nutarties aiškinimas leidžia padaryti išvadą, kad teismas nurodė ne faktą, jog arbitražinio susitarimo tarp bylos šalių iš viso nėra, o faktą, jog tarp jų nėra sudaryto arbitražinio susitarimo dėl ginčų, kylančių iš juridinio asmens ir prekių ženklo savininko teisių pažeidimo, t. y. kad kilęs ginčas nepatenka į arbitražinio susitarimo taikymo apimtį. Kadangi LFF įstatuose nėra imperatyviai nurodyta, kad visi ginčai, kylantys iš kitų teisinių santykių tarp klubų, įskaitant ir deliktinių (intelektinės teisės pažeidimo), priskiriami CAS kompetencijai, todėl laikytina, jog LFF įstatuose nurodyta arbitražinė išlyga skirta tik labai konkretiems ginčams spręsti, būtent ginčams, kylantiems iš LFF sprendimų. Arbitražinis susitarimas dėl visų be išimties ginčų tarp ieškovės ir atsakovės nagrinėjimo galėtų būti laikomas sudarytu tik tuo atveju, jeigu LFF nustatytame tvarkos apraše būtų įtvirtinta aiškiai išreikšta arbitražinė išlyga visus ginčus tarp klubų nagrinėti arbitražine tvarka. Vien tik nuoroda LFF įstatuose, kad tam tikri su LFF sprendimais susiję ginčai tarp narių yra perduodami spręsti CAS, nesudaro pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog ginčo šalys buvo sudariusios arbitražinį susitarimą dėl visų ginčų arbitražinio nagrinėjimo. Be to, priešingas aiškinimas iš esmės prieštarautų KAĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatai, kuri imperatyviai reglamentuoja arbitražinio susitarimo formą. Tarp ginčo šalių nėra jokių sutartinių santykių, kurių objektas būtų ieškovei priklausantys prekių ženklai bei juridinio asmens pavadinimas, todėl laikytina, kad ginčas dėl prekių ženklų ir juridinio asmens pavadinimo savininko teisių pažeidimo kyla ne iš sutartinių santykių tarp ieškovės ir atsakovės, o iš atsakovės atlikto delikto. Taigi nėra pagrindo teigti, kad ginčo šalys susitarusios dėl tokio pobūdžio ginčo sprendimo arbitraže. Ieškovė ieškiniu siekia nutraukti neteisėtus atsakovės, o ne LFF, veiksmus ir neskundžia jokių su LFF susijusių sprendimų. Taigi, priešingai nei teigia atsakovė, tarp šalių kilęs ginčas nėra susijęs su LFF sprendimais ir, kaip nepatenkantis į LFF įstatų 61 straipsnyje nustatyto arbitražinio susitarimo taikymo apimtį, negali būti perduotas spręsti arbitražui. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčas šioje byloje susijęs su prekių ženklų ir juridinio asmens pavadinimo savininko teisių pažeidimu bei kilęs dėl atsakovės veiksmų, ir todėl į LFF įstatų 61 straipsnyje nustatyto arbitražinio susitarimo taikymo apimtį nepatenka. Atitinkamai teismas pagrįstai taip pat konstatavo, kad, nesant susitarimo dėl šio ginčo sprendimo arbitraže, tarp šalių kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas teisme.
2. Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalies, CPK 28 straipsnio ir KAĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju turi būti aiškinamos sistemiškai. Atsakovė, išskyrus subjektyvią savo nuomonę, kad ieškovė turėtų ginčyti LFF Vykdomojo komiteto sprendimą, o ne atsakovės atliktus neteisėtus veiksmus, nepateikia daugiau jokių argumentų, kodėl tarp ginčo šalių kilęs ginčas dėl prekių ženklų ir juridinio asmens pavadinimo savininko teisių pažeidimo turėtų būti laikomas patenkančiu į LFF įstatų 61 straipsnyje nustatytą arbitražinį susitarimą ir šio fakto niekaip neįrodinėja. Tarp šalių nesant susitarimo dėl ginčo, kylančio iš prekių ženklų ir juridinio asmens pavadinimo savininko teisių pažeidimo, perdavimo arbitražui, atsakovės argumentai dėl netinkamo Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio aiškinimo yra neaktualūs. Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnis nurodo institucijas (Valstybinį patentų biurą ir Vilniaus apygardos teismą), kurioms pavedamas konkrečių, be kita ko, ir minėtame straipsnyje nurodytų, ginčų nagrinėjimas. Kitų su prekių ženklais susijusių ginčų nagrinėjimo specifika, t. y. nagrinėjanti institucija, kaip antai ginčų dėl prekių ženklo naudojimo ir (ar) valdymo pagal šalių sudarytą sutartį, ginčų tarp prekių ženklo bendraturčių ir pan., yra neaptarta ir įstatymo leidėjo valia šis klausimas paliktas spręsti atitinkamų sutartinių santykių šalims, sudarant joms galimybę pasirinkti tiek ginčų teismingumą, tiek ir priskirtinumą teismams. Atsakovė nepagrįstai siaurai aiškina KAĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl nearbitruotinų ginčų, nurodydama, kad nearbitruotini yra tik ginčai dėl prekių ženklų registracijos, t. y. dėl registracijos ginčijimo. Pirmiau minėtoje normoje įtvirtinta taisyklė dėl nearbitruotinų ginčų negali būti aiškinama taip siaurai, kaip tą siekia daryti atsakovė, nes prekių ženklų registracijos faktas neatsiejamai susijęs su prekių ženklo savininko teisėmis, kurias suteikia ženklo registracija. Teismas pagrįstai ir teisingai išaiškino, kad ginčai, nurodyti Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje, nenagrinėti, nes įstatymas juos imperatyviai priskiria teismo kompetencijai, o KAĮ 12 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „prekių ženklų registracija“ apima ne tik registraciją, bet ir iš jos kylančias prekių ženklo savininko teises.
3. Skundžiama teismo nutartis atitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 2, 4 punktų reikalavimus. Teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė, kodėl šis konkretus tarp šalių kilęs ginčas yra nearbitruotinas ir kodėl teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra sudarytas arbitražinis susitarimas dėl prekių ženklo ir juridinio asmens pavadinimo savininko teisių pažeidimo. Atsakovė apeliuoja į vieną skundžiamos nutarties sakinį, nesivadovaudama nei teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teismo nutartyje išsakytais argumentais dėl arbitražinio susitarimo taikymo, pagrindžiančiais skundžiamą teismo išvadą, kurių visuma aiškiai ir išsamiai leidžia suprasti, kad nutartyje kalbama apie arbitražinį susitarimą dėl ginčų, kylančių ne dėl LFF 61 straipsnyje nustatytų ginčų, t. y. ne dėl ginčų, kylančių iš LFF ar Narių įstatų, LFF ar Narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susijusį su jų taikymu ar LFF organų sprendimais. Apeliacinis skundas buvo atmestas dėl kelių priežasčių: 1) dėl to, kad teismas konstatavo, jog kilęs ginčas nepatenka į arbitražinio susitarimo apimtį; 2) dėl to, kad minėtas ginčas pagal Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio nuostatą patenka į išimtinę teismo kompetenciją. Tačiau šios argumentacijos atsakovė neskundžia.
22. Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo šalių arbitražinio susitarimo ribų

23. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė keletą reikalavimų, tarp kurių buvo reikalavimas uždrausti VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ savo sportinėje ir ūkinėje komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant šio žymens naudojimą futbolo komandos ir (ar) juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, bet tuo neapsiribojant, taip pat bet kokį kitą naudojimą.
24. Atsakovė VšĮ Futbolo klubas „Kauno Žalgiris“ 2016 m. vasario 18 d. atsiliepime atkreipė teismo dėmesį į arbitražinę išlygą, vėliau dėl tos pačios priežasties prašė aptariamą ieškovės reikalavimą palikti nenagrinėtą. Abi bylos šalys sutinka, kad Lietuvos futbolo federacijos įstatuose, kurių laikytis jos įsipareigojo, yra įtvirtintas arbitražinis susitarimas.
25. Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad arbitražinio susitarimo sudarymas inkorporuojant į šalių dokumentus nuorodą į arbitražinį susitarimą iš esmės atitinka KAĮ įtvirtintus reikalavimus dėl arbitražinio susitarimo formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-450-469/2015). Plėtodamas praktiką dėl arbitražinių susitarimų, inkorporuotų pagal nuorodą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šalių sudaryta sutartis, kurioje įtvirtinta nuoroda į dokumentą, kuriame yra arbitražinė išlyga, laikoma arbitražiniu susitarimu, jeigu tame dokumente, į kurį nukreipiama, esanti arbitražinė išlyga atitinka KAĮ 10 straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016 39 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pasisakęs ir dėl LFF įstatuose įtvirtintos ginčų sprendimo būdo atitikties KAĮ įtvirtintiems reikalavimams dėl arbitražinių susitarimų formos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017 17–39 punktus).
26. Nors nagrinėjamoje byloje šalys nėra sudariusios vieno dokumento, kuriame tiesiogiai arba netiesiogiai būtų įtvirtintas arbitražinis susitarimas, tačiau jų abiejų rašytinis įsipareigojimas laikytis LFF įstatuose nurodytos ginčų sprendimo tvarkos yra galiojantis arbitražinis susitarimas ir atitinka KAĮ reikalavimus. Todėl, kaip pagrįstai teigia atsakovė, šioje byloje nagrinėtina dėl arbitražinio susitarimo ribų.
27. LFF įstatų 61 straipsnis, pavadintas „Teismo procedūrų išimtys“, nustato, jog LFF nariai, LFF organai, lygos, klubai, žaidėjai, oficialūs asmenys, žaidėjų agentai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl LFF ar narių įstatų, LFF ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susijusį su jų taikymu ar LFF organų sprendimais, spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame sporto arbitražo teisme (CAS), esančiame Lozanoje (Šveicarija), kuriame ginčai bus sprendžiami nesikreipiant į bendrosios kompetencijos teismą, išskyrus jeigu FIFA, UEFA, LFF įstatai, taisyklės, reglamentai ar kiti dokumentai nustato kitaip arba (ir) Lietuvos įstatymai tai tiesiogiai draudžia.
28. Tai, kokiu pavadinimu LFF varžybose gali rungtyniauti futbolo komanda, reglamentuota LFF varžybų nuostatuose. 2015 metų LFF varžybų nuostatų (toliau – 2015 m. Nuostatai) 1 punkte nurodyta, kad šie Nuostatai įtvirtina 2015 metų LFF varžybų organizavimo ir vykdymo tvarką, taip pat reglamentuoja kitus su LFF varžybų organizavimu ir vykdymu susijusius klausimus. Minėtų Nuostatų 2 punkte įtvirtinta, kad jie galioja iki 2016 metų LFF varžybų nuostatų patvirtinimo. 2015 m. Nuostatų 6 punkte nurodyta, kad kiekvienas klubas, turintis teisę dalyvauti LFF varžybose, čempionatuose ar pirmenybėse, privalo pateikti LFF oficialų rašytinį prašymą dalyvauti atitinkamose varžybose LFF nustatytu terminu. Šiuo prašymu klubas, be kita ko, privalo įsipareigoti laikytis FIFA, UEFA, LFF įstatų, reglamentų, taisyklių ir sprendimų bei IFAB (tarptautinės futbolo asociacijos valdyba) nustatytų futbolo žaidimo taisyklių, taip pat įsipareigoti visus ginčus spręsti FIFA, UEFA, LFF nustatyta tvarka.
29. 2015 m. Nuostatų 10 punkte reglamentuota, kad 2015 m. LFF A lygos čempionate turi teisę dalyvauti šiuose Nuostatuose įtvirtintus reikalavimus atitinkantys klubai, turintys A lygos licenciją, taip pat klubai, kuriems LFF Vykdomasis komitetas suteikia tokią teisę, kaip nurodyta Nuostatų 11 punkte. 2015 m. Nuostatų 12 punkte įtvirtinta, kad turinčių teisę dalyvauti LFF A lygos čempionate klubų sąrašą tvirtina LFF Vykdomasis komitetas.
30. 2015 m. Nuostatų 71 punkte reglamentuota, kad visose LFF varžybose klubai gali naudoti tik tuos komandų pavadinimus ir ženklus / logotipus, kuriais naudotis teisę klubams suteikia atitinkamos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įgytos teisės. Šiame punkte nustatyti reikalavimai netaikomi tais atvejais, kai visą ar dalį klubo komandos pavadinimo ir ženklo / logotipo sudaro klubo rėmėjo pavadinimas ir (ar) žymenys, kai tokį įsipareigojimą atitinkamam rėmėjui klubas prisiima pagal paramos sutartį su juo. Pagal 2015 m. Nuostatų 72 punktą komandos pavadinimas ir (ar) ženklas / logotipas negali būti tapatus kitų dalyvaujančių kurioje nors LFF lygoje klubų anksčiau naudojamiems komandų pavadinimams ir (ar) ženklams / logotipams.
31. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad futbolo klubai, siekę dalyvauti A lygos čempionate 2015 metais, kuriame ir dalyvavo šios bylos šalys, turėjo atitikti 2015 m. Nuostatuose išvardytus reikalavimus (10 punktas). Vienas iš reikalavimų – reikalavimai dėl pavadinimo, ženklo / logotipo (70–72 punktai). Oficialiame prašyme LFF klubo turėjo būti įsipareigota laikytis minėtų Nuostatų 6 punkte nurodytų dokumentų. Turinčių teisę dalyvauti LFF A lygos čempionate klubų sąrašą pagal aptariamus Nuostatus tvirtina LFF Vykdomasis komitetas (12 punktas).
32. 2016 m. LFF varžybų nuostatuose (toliau – 2016 m. Nuostatai), lyginant su atitinkamu 2015 metų dokumentu, išliko reikalavimas pateikti prašymą dėl dalyvavimo varžybose, įskaitant įsipareigojimą laikytis aptariamo dokumento 6 punkte nurodytų dokumentų (6 punktas), taip pat išliko reikalavimas atitikti 2016 m. Nuostatų reikalavimus siekiant dalyvauti A lygos čempionate (35 punktas).
33. 2016 metais taikyti reikalavimai dėl komandos pavadinimo ir ženklo / logotipo išdėstyti šiuo aspektu smarkiai pakeistų ir detalizuotų 2016 m. Nuostatų 16–25 punktuose.
34. Pagal 2016 m. Nuostatų 38 punktą, turinčių teisę dalyvauti LFF A lygos čempionate klubų ir jų komandų sąrašą tvirtina LFF Vykdomasis komitetas. Teisė dalyvauti LFF A lygos čempionate gali būti įgyvendinama tik atitinkamos klubo komandos registracijos LFF A lygos čempionatui veiksmu sutinkamai su šiuose Nuostatuose įtvirtintais klubų komandų registracijos į LFF A lygos čempionatą reikalavimais.
35. 2016 m. Nuostatų 23 punkte nurodyta, kad klubas, norėdamas pakeisti komandos pavadinimą, turi pateikti motyvuotą prašymą LFF Vykdomajam komitetui. 24 punkte nurodyta, kad LFF atsisako registruoti komandą LFF A lygos čempionatui ar LFF I lygos pirmenybėms klubo registracijos LFF varžyboms prašyme nurodytu komandos pavadinimu, jeigu jis neatitinka ir (ar) pažeidžia šiuose Nuostatuose nurodytus reikalavimus, keliamus komandos pavadinimui ir (ar) ženklui / logotipui.
36. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad tiek pagal 2015 m., tiek pagal 2016 m. Nuostatus vien atsakovės valios rungtynėms naudoti atitinkamą komandos pavadinimą ir emblemą bei į tai nukreiptų veiksmų nepakako – tam reikėjo atitinkamo LFF pritarimo.
37. Iš 2016 m. Nuostatų 17.1 punkto 17.1.1–17.1.3 papunkčių sisteminės analizės matyti, kad futbolo klubo, kaip juridinio asmens, pavadinimas gali skirtis nuo komandos pavadinimo, naudojamo rungtynėse, o komandos naudojamas ženklas / logotipas gali nebūti Lietuvoje registruotas klubui priklausantis prekių ženklas.
38. Teisėjų kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių specifiką, futbolo klubui teisė naudotis pavadinimu, logotipu ar prekių ženklu ar kitokiu pramoninės nuosavybės objektu be galimybės naudoti jį rungtynėse yra gerokai mažiau vertinga už atitinkamą teisę, apimančią galimybę naudoti minėtą pramoninės nuosavybės objektą rungtynėms.
39. Kitaip tariant, teisė į pavadinimą, logotipą, prekių ženklą ar kt. futbolo klubui savaime neturi didelės vertės, jeigu tas klubas neturi teisės jų naudoti rungtynėse. Taip yra todėl, kad klubo žinomumas, reputacija, žymens vertės augimas daugiausia priklauso nuo rungtyniaujančios pagrindinės klubo komandos, su kuria atitinkamas žymuo yra tapatinamas. Rungtynėse naudojami atitinkamos pagrindinės klubo komandos požymiai, išskiriantys jį iš kitų klubų ar komandų: pavadinimas, logotipas, prekių ženklas, spalva ar jų kombinacija ir kt., yra tie objektai, kurie kuria klubo žinomumą, identitetą, tradicijas, bendrumo ir priklausymo bendraminčių grupei suvokimą. Šie požymiai yra labiausiai matomi, prie jų prisiriša ir su jais tapatinasi sirgaliai, jie yra komerciškai patraukliausi rėmėjams, todėl yra vertingiausi.
40. Dėl minėtų priežasčių futbolo klubui, kuris turi teisę į atitinkamą pramoninės nuosavybės objektą, tačiau negali jo naudoti komandos rungtynėms, iš esmės nėra ekonominės logikos naudoti jį su futbolu susijusiai ūkinei komercinei veiklai, nes tokiu atveju nėra galimybės užtikrinti sąsajas tarp atitinkamo pramoninės nuosavybės objekto su klubu ar pagrindine klubo komanda. Todėl nagrinėjamame ginče esminės yra sporto teisės nuostatos, reglamentuojančios pramoninės nuosavybės objektų naudojimą atitinkamoje srityje – sprendimas leisti naudoti ginčo pavadinimą bei simboliką arba neleisti to daryti priklausė nuo LFF Vykdomojo komiteto, šis klausimas reglamentuotas LFF varžybų nuostatuose.
41. Byloje nustatyta, kad atsakovė 2015 metais rungtyniavo senuoju pavadinimu, nes negavo reikiamo LFF pritarimo. Kitais metais, gavusi atitinkamą pritarimą, pradėjo rungtyniauti naujuoju pavadinimu.
42. Taigi atsakovės veiksmai, dėl kurių kilo ginčas, negalėjo būti atlikti nesant atitinkamo LFF sprendimo. Esminę LFF sprendimo svarbą atsakovės veiksmams rodo ir tai, kad ieškovė nesiėmė teisinių priemonių prieš atsakovę, iškart sužinojusi apie šios planus keisti pavadinimą dar 2015 m. sezonui. Bylos duomenimis, nustatyta, kad LFF Vykdomojo komiteto posėdis atsakovės pavadinimo keitimo klausimu minėtame sezone buvo numatytas 2015 vasario 25 d., nors atsakovei jau 2015 m. vasario 11 d. buvo suteikti leidimai dėl prekių ženklų: reg. Nr. 53956; reg. Nr. 36848; reg. Nr. 36875; reg. Nr. 59171 ir reg. Nr. 67747, naudojimo, be to, apie atsakovės planus rungtyniauti nauju pavadinimu buvo viešai skelbiama spaudoje dar 2015 m. vasario 18 d. Ieškovei tokie atsakovės planai ir jų pagrindas turėjo būti žinomi, ypač atsižvelgiant į aplinkybę, kad pačios ieškovės pretenzija tapo priežastimi LFF priimti atsakovei nenaudingą sprendimą dėl jau minėto 2015 m. sezono. Nepaisant to, ieškinys buvo pareikštas tik 2016 m. sausio 17 d. – po to, kai 2016 m. sausio 12 d. atsakovei buvo duotas leidimas dėl 2016 m. sezono. Todėl nekyla abejonių, kad tiek atsakovės veiksmai, tiek dėl jų kilęs ginčas yra susiję su LFF organų sprendimu ir LFF dokumentų taikymu.
43. Minėta, kad LFF įstatų 61 straipsnyje įtvirtinta, jog klubai bet kokį su nacionaliniais reikalais susijusį ginčą, kylantį dėl LFF ar narių įstatų, LFF ar narių priimtų taisyklių, reglamentų ir kitų dokumentų ar susijusį su jų taikymu ar LFF organų sprendimais, spręs paskutinėje instancijoje tik Tarptautiniame sporto arbitražo teisme.
44. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į arbitražinio susitarimo formuluotę, byloje pareikšto reikalavimo faktinį ir teisinį pagrindą bei tokios rūšies ūkio subjektams galiojantį ginčo klausimo teisinį reglamentavimą LFF dokumentuose, labiausiai tikėtiną siekiamą rezultatą, šalių elgesį, konstatuotina, kad, viena vertus, ginčas susijęs su LFF organų, šiuo atveju – Vykdomojo komiteto – sprendimu, kita vertus, jis yra susijęs su LFF ar narių priimto dokumento – LFF varžybų nuostatų – taikymu.
45. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamas ginčas patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį.

Dėl ieškovės reikalavimo objektinio arbitruotinumo

46. KAĮ 3 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta komercinio ginčo samprata. Pagal šio straipsnio nuostatas komercinis ginčas – bet koks šalių nesutarimas dėl fakto ar (ir) teisės klausimų, kilęs iš sutartinių ar nesutartinių teisinių santykių, įskaitant prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, distribuciją, komercinį atstovavimą, faktoringą, nuomą, rangą, konsultavimą, inžinerines paslaugas, licencijavimą, investavimą, finansavimą, bankinę veiklą, draudimą, koncesiją, jungtinės veiklos kūrimą ir vykdymą, bet kokią kitokią pramonės ar verslo kooperaciją, žalos, padarytos pažeidus konkurencijos teisės normas, atlyginimą, sutartis, sudarytas viešųjų pirkimų pagrindu, prekių ar keleivių vežimą oru, jūra ir sausuma, bet tuo neapsiribojant.
47. Objektinio arbitruotinumo esmė nurodyta kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016 33 punktą).
48. Nearbitruotini ginčai išvardyti KAĮ 12 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad visi ginčai gali būti sprendžiami arbitraže, išskyrus šiame straipsnyje nustatytas išimtis. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad arbitražas negali spręsti ginčų, nagrinėtinų administracinių bylų teisena, ir nagrinėti bylų, kurių nagrinėjimas priskirtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių, ir ginčai dėl patentų, prekių ženklų ir dizaino registracijos. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš darbo ir vartojimo sutarčių, išskyrus atvejus, kai arbitražinis susitarimas buvo sudarytas po to, kai kilo ginčas.
49. Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. birželio 21 d. atliko KAĮ pakeitimus. Šių pakeitimų esmė ir tikslas – suderinti minėto įstatymo nuostatas su Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos (UNCITRAL) 2006 metais atliktais Pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo pakeitimais, šalinti teisinio reglamentavimo komercinio arbitražo srityje trūkumus. Šiuo tikslu KAĮ buvo išplėsta komercinio ginčo sąvoka, šalims nustatyta galimybė arbitraže spręsti ne tik fakto, bet ir teisės klausimus. Įstatymo leidėjas, atlikdamas šiuos KAĮ pakeitimus, siekė suderinti KAĮ nuostatas su tarptautinėmis arbitražo teisės ir praktikos plėtojimo tendencijomis, „numatyti šalims didesnes galimybes, o būtent – arbitraže spręsti ir tokius klausimus, kurie šiuo metu nėra arbitruotini“ (2010 m. balandžio 28 d. Įstatymų projektų, reg. Nr. XIP-1985, XIP-1986, aiškinamasis raštas).
50. Nuo 2008 m. liepos 31 d. iki 2012 m. birželio 30 d. galiojusios KAĮ redakcijos 11 straipsnis reglamentavo, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių.
51. Atsižvelgiant į lyginamų KAĮ redakcijų tekstą, kiek tai susiję su prekių ženklais, konstatuotina, kad teisės aktų leidėjas susiaurino nearbitruotinų ginčų sąrašą šioje srityje iki ginčų dėl prekių ženklų registracijos.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad prekių ženklų registracija ir su ja susiję klausimai (registracijos panaikinimas, pripažinimas negaliojančia) sukelia erga omnes (visiems) teisinius padarinius, todėl arbitražas, kaip sutartinis inter partes (tarp šalių) ginčų sprendimo būdas, gali būti netinkamas tokiems ginčams spręsti.
53. Šioje byloje pareikštas reikalavimas nėra susijęs su prekių ženklų registracija, o Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnio 2 dalis nėra skirta atitinkamų kategorijų ginčų arbitruotinumui ar nearbitruotinumui nustatyti – šis klausimas reglamentuotas KAĮ. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Prekių ženklų įstatymo 49 straipsnyje įtvirtinta išimtinė Vilniaus apygardos teismo kompetencija nagrinėti ginčus, susijusius su prekių ženklais (inter alia (be kita ko), dėl ženklo savininko teisių gynimo), nereiškia įsikišimo į KAĮ reglamentuojamus teisinius santykius, tarp jų 12 straipsnyje apibrėžiamų ginčų, kurie negali būti perduoti arbitražui, sampratą.
54. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad CPK 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tarpusavyje susijusių prašymų, iš kurių vienas nagrinėtinas teisme, teismingumo teismams prioriteto taisyklė arbitražui netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014). Šiuo klausimu kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai dėl dalies byloje reiškiamų reikalavimų yra galiojanti arbitražinė išlyga, o dėl dalies tokios išlygos nėra ir šiuos reikalavimus galima faktiškai ir teisiškai atskirti (jie kyla iš skirtingų sandorių, tarp skirtingų asmenų ir pan.), jie turi būti nagrinėjami atskirai. Jei bylos teisme nebus galima nagrinėti, kol nebus išnagrinėtas ginčas arbitraže, bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas.
55. Nagrinėjamoje byloje keliamų klausimų kontekste kartu pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pasisakyta dėl vadinamosios imuniteto dėl registracijos taisyklės ir šios taisyklės atsisakymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-663-684/2015).
56. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) jurisprudencija (ESTT 2012 m. vasario 16 d. sprendimas byloje Celaya Emparanza y Galdos International SA prieš Proyectos Integrales de Balizimientos SL, C-488/10 (ECLI:EU:C:2012:88); 2013 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Fédération Cynologique International prieš Federación Canina International de Perros de Pura Raza, C-561/11 (ECLI:EU:C:2013:91), pažymėjo, kad dabartinės tendencijos Europos Sąjungoje yra tokios, kad atsisakoma vadinamosios imuniteto dėl registracijos taisyklės taikymo. Kitaip tariant, pramoninės nuosavybės objekto registracijos faktas savaime nėra kliūtis kito (ankstesnio) objekto savininkui įgyvendinti savo teises vėlesnio (nors ir registruoto) objekto atžvilgiu. Vadinamoji imuniteto dėl registracijos taisyklė yra ne teisinio reguliavimo, bet teisės aiškinimo ir doktrinos klausimas.
57. ESTT 2013 m. vasario 21 d. sprendime, priimtame byloje Fédération Cynologique International prieš Federación Canina International de Perros de Pura Raza, C-561/11, nurodė, kad 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, jog Bendrijos prekių ženklo savininko išimtinė teisė uždrausti visoms trečiosioms šalims komercinėje veikloje naudoti jo ženklui tapačius arba į jį panašius žymenis apima trečiąją šalį, kuri yra vėlesnio Bendrijos prekių ženklo savininkė, nereikalaujant išankstinio šio vėlesnio prekių ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia.
58. Nors reikalavimai dėl prekių ženklų  registracijų panaikinimo  nėra arbitruotini, tai nesudarytų pagrindo spręsti, jog nėra arbitruotinas ir trečiasis ieškinio reikalavimas, arba daryti išvadą, kad, neišsprendus (visų pirma) ginčo dėl prekių ženklų registracijos (registracijų), negali būti sprendžiama ir pasisakoma dėl trečiajame ieškinio reikalavime suformuluotų reikalavimų ir jų pagrįstumo.
59. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad nagrinėjamas ginčas objektine prasme yra arbitruotinas.
60. Teismo procesiniai veiksmai tuo atveju, kai šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą, nustatyti galiojančios redakcijos KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte. KAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti; jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą.
61. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė ir aiškino KAĮ ir CPK nuostatas dėl arbitražinio susitarimo, todėl kasacinis skundas tenkintinas, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini, o ieškovės trečiasis ieškinio reikalavimas paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
62. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui.
63. Tenkinus kasacinį skundą, panaikintinos Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi atsakovei VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.
65. Atsakovė kasaciniame skunde pateikė prašymą priteisti iš ieškovės patirtą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos (2017 m. birželio 21 d.) nepateikė duomenų apie savo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, todėl šis prašymas nesprendžiamas (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti.

Atsakovės VšĮ Futbolo klubo „Kauno Žalgiris“ prašymą palikti nenagrinėtą trečiąjį ieškinio reikalavimą – uždrausti atsakovei VšĮ Futbolo klubui ,,Kauno Žalgiris“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sportinėje ir (ar) ūkinėje komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant šio žymens naudojimą futbolo komandos ir (ar) juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, bet tuo neapsiribojant, taip pat bet kokį kitą naudojimą, tenkinti ir šį reikalavimą palikti nenagrinėtą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutartimi VšĮ Futbolo klubui „Kauno Žalgiris“ taikytas laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei VšĮ Futbolo klubui ,,Kauno Žalgiris“ iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo sportinėje ir (ar) ūkinėje komercinėje veikloje, susijusioje su futbolu, bet kokiu būdu ir forma naudoti žymenį ŽALGIRIS, įskaitant šio žymens naudojimą futbolo komandos ir (ar) juridinio asmens pavadinime, reklamoje, komercinėje dokumentacijoje, interneto tinklalapiuose, domenų pavadinimuose, bet tuo neapsiribojant, taip pat bet kokį kitą naudojimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Donatas Šernas