Civilinė
byla Nr. 3K-3-298/2010
Procesinio
sprendimo kategorija
30.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 28 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Česlovo Jokūbausko (pranešėjas), Zigmo Levickio (kolegijos
pirmininkas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės
K. T. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. T.
ieškinį atsakovėms Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities viršininko
administracijai, M. S., R. N.-J., dalyvaujant tretiesiems asmenims R. S.,
O. S., T. J. ir Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarei Danutei
Valaitienei, dėl pažeistų teisių gynimo ir Kauno miesto valdybos sprendimo
panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė teismo
prašė: 1) panaikinti Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d.
sprendimo Nr. 615 1.3 punktą, kuriuo patvirtintas 600 kv. m žemės
sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),
detalusis planas; 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d.
įsakymą Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d.
sprendimą Nr. 5006 dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei M. S. ir 600
kv. m ploto žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini) suteikimo jai neatlygintinai; 3) pripažinti negaliojančia 2004 m. birželio 25 d.
atsakovių M. S. ir R. N.-J. sudarytą pirmiau nurodyto žemės sklypo pirkimo–pardavimo
sutartį bei taikyti restituciją; 4) priteisti iš atsakovių bylinėjimosi
išlaidas.
Byloje
nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d.
įsakymu Nr. 01-299 ir sprendimu Nr. 1191 buvo nuspręsta atkurti
nuosavybės teisę ieškovei K. T. į senelio S. P. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) turėto 0,98 ha
žemės sklypo 1/4 dalį – 0,2450 ha, suteikiant neatlygintinai (duomenys neskelbtini) esantį 1900
kv. m naują žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, o 550 kv. m žemės
išperkant valstybei, pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą. Greta ieškovei
suformuoto žemės sklypo 1997 metais buvo projektuojamas pravažiavimas. Kauno
miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. 615
„Dėl žemės sklypų (duomenys neskelbtini),
skirtų nuosavybės teisėms į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkurti,
detaliųjų planų patvirtinimo“ nuspręsta patvirtinti naujų žemės sklypų, skirtų
nuosavybės teisėms į žemę atkurti, detaliuosius planus, tarp jų ir 600
kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini), kurio paskirtis – namų valdai (1.3 punktas). Šis sklypas
ribojasi su ieškovės žemės sklypu. Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d.
įsakymu Nr. 02-01-4906 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 5006
atsakovei M. S. atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią nekilnojamojo
turto dalį (0,06 ha žemės), perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,06 ha žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
2004 m. birželio 25 d. pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė
M. S. šį žemės sklypą perleido atsakovei R. N.-J.. Klausimas dėl 550
kv. m žemės, į kurią ieškovė pretenduoja atkurti nuosavybės teises ir
kurią valstybė įsipareigojo išpirkti, pretendentei pasirinkus kompensavimo
būdą, iki dabar nėra išspręstas.
Ieškovė
nurodė, kad atsakovei M. S. grąžinto 0,06 ha žemės sklypo dalis (apie 0,0125
ha) yra jos senelio S. P. žemėje, tačiau jai atkurti nuosavybės teises į
šią žemę atsisakyta motyvuojant tuo, kad toje vietoje yra pravažiavimas, todėl
tai yra valstybės išperkama žemė. Atsakovė Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad
nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei metu galiojusiame Piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Nuosavybės
teisių atkūrimo įstatymas) buvo nustatyti apribojimai atkurti nuosavybės teises
į miesto žemę (Kaune – ne daugiau kaip 0,2 ha), todėl ieškovei negalėjo būti
suteiktas didesnis žemės sklypas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Kauno miesto apylinkės teismas
2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: 1) panaikino
Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo
Nr. 615 1.3 punktą, kuriuo patvirtintas 600 kv. m ploto žemės sklypo,
esančio (duomenys neskelbtini),
detalusis planas; 2) panaikino Kauno apskrities viršininko
2004 m. birželio 11 d. įsakymą Nr. 02-01-4906 ir
2004 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. 5006 dėl
nuosavybės teisių atkūrimo M. S. ir 600 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), suteikimo jai
neatlygintinai; 3) pripažino negaliojančia 2004 m. birželio 25 d.
M. S. ir R. N.-J. sudarytą 0,0600 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo
sutartį ir taikė restituciją – įpareigojo R. N.-J. grąžinti šį žemės
sklypą M. S., o M. S. – grąžinti R. N.-J. 45 000 Lt; 4) 600
kv. m ploto žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), grąžino valstybei; 5) paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas
nesutiko su atsakovių teiginiais, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės ginčyti
administracinius aktus bei sutartis, nes nėra išlikusio dokumento (plano),
tiksliai apibrėžiančio buvusio savininko S. P. žemės sklypo ribas, todėl
nėra galimybės nustatyti, ar suprojektuotas ginčijamas žemės sklypas patenka į
S. P. valdytą žemės sklypą. Teismas nustatė, kad archyve nebuvo rasta S. P.
iki 1940 metų valdyto žemės sklypo plano, jo nepateikė ir pretendentai, tačiau
buvusio sklypo ribos 1996 m. rugsėjo 30 d. parengtos pagal esamus
dokumentus (Kauno valstybinio archyvo
1993 m. balandžio 30 d. pažymą Nr. P-83 ir sklypų
išplanavimo schemą) ir pretendentų parodymus. Iš 2006 m. balandžio 20 d.
IĮ „Geodeziniai matavimai ir projektavimas“ parengto sklypo plano teismas
nustatė, kad Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d.
sprendimu Nr. 615 suprojektuotas naujas 600 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), kuris suteiktas atsakovei
M. S. kaip sklypas (duomenys
neskelbtini), iš dalies (maždaug apie 1,25 a) patenka į S. P. iki 1940
metų valdytą žemės sklypą. Teismas padarė išvadą, kad administraciniai aktai,
priimti dėl žemės sklypo, iš dalies patenkančio į buvusio savininko žemės
sklypo ribas, turėjo tiesioginės įtakos turto savininko įpėdinės (ieškovės) teisėms
ir pareigoms, taigi ji yra tinkama ieškovė byloje.
Teismas
nurodė, kad šalys neginčijo, jog ieškovei nuosavybės teisės buvo atkurtos į
1900 kv. m ploto žemės sklypą dėl to, kad šalia buvo formuojamas
pravažiavimas, taip pat kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo
neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis pagal Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas turėjo
būti ne didesnis kaip 0,2 ha. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią ieškovei
priklausančios žemės dalį kitu įstatyme nurodytu būdu iki šiol nepriimta jokio
administracinio sprendimo. Teismas konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d.
įsakymo ir sprendimo pagrindu nebuvo visiškai išspręstas ieškovės nuosavybės
teisių atkūrimo klausimas. Ieškovės pozicija visą laiką buvo nuosekli – ji
prašė grąžinti žemę natūra turėtoje vietoje, todėl ginčijamas žemės sklypas
negalėjo būti pripažintas valstybės išperkama žeme. Detalusis planas dėl ginčijamo
žemės sklypo galėjo būti tvirtinamas tik visiškai išsprendus nuosavybės teisių
atkūrimo ieškovei klausimą. Be to, Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 11 d.
įsakymo Nr. 02-01-4906 ir sprendimo Nr. 5006 dėl žemės sklypo
suteikimo M. S. priėmimo metu jau galiojo Nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (2002 m. balandžio 2 d.
įstatymas Nr. IX-832), pagal kurio nuostatas neliko apribojimų dėl
grąžinamo sklypo dydžio. Teismas konstatavo, kad, negrąžinus ieškovei visos jai
priklausančios žemės, Kauno apskrities viršininkui nebuvo teisinio pagrindo
atkurti nuosavybės teises į šią žemę ekvivalentine natūra kitam asmeniui.
Ginčijama žemė nebuvo nei užstatyta, nei valstybės išperkama. Teismas taip pat
nurodė, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, susijusias su asmenų
interesų derinimu ir jų teisių apsauga, rengiamas detalusis planas turėjo būti derinamas
su ieškove, kaip gretimo žemės sklypo savininke, tuo tarpu ji apie tokio
rengimą apskritai nebuvo informuota.
Teismas
padarė išvadą, kad Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d.
sprendimo Nr. 615 dalis, susijusi su 600 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano
tvirtinimu, bei Kauno apskrities viršininko priimti administraciniai aktai,
kurių pagrindu atkurtos nuosavybės teisės M. S. suteikiant jai 600 kv. m.
žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini), prieštarauja įstatymams ir poįstatyminiams aktams bei
pažeidžia ieškovės teises, todėl naikintini.
Spręsdamas dėl
ginčijamo pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos
taikymo, teismas nurodė, kad atsakovei M. S. netaikytinos CK normos dėl
sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos, nes nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja
specialusis įstatymas, pagal kurį pradėtos nuosavybės
teisių atkūrimo procedūros turi būti užbaigtos, nepaisant to, ar turtas,
grąžintinas teisėtiems savininkams, yra valdomas kitų asmenų. Atsakovės
R. N.-J. teismas nepripažino sąžininga įgijėja, nustatęs, kad jos šeima
aktyviais veiksmais siekė įsigyti ginčijamą 6 arų žemės sklypą (kaip papildomą
prie jau turimo žemės sklypo) ir kad iš bylos aplinkybių labiau tikėtina, jog,
prieš įsigydama šį sklypą, atsakovė R. N.-J. buvo informuota apie tai, kad
į jo dalį pretenduoja K. T., kuriai nuosavybės teisės nėra iki galo
atkurtos. Teismas ginčijamą pirkimo–pardavimo sandorį pripažino neteisėtu kaip
sudarytą pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas ir taikė restituciją.
Teismas atmetė
atsakovių prašymą taikyti ieškinio senatį; nustatė, kad apie tai, jog šalia jos
sklypo buvęs pravažiavimas Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d.
sprendimu Nr. 615 panaikintas, ieškovė sužinojo tik iš Kauno miesto
žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 9 d. rašto Nr. 2-128.
Iš 2006 m. balandžio 19 d. Nekilnojamojo turto registro
išrašo ieškovė sužinojo apie atsakovės M. S. vardu įregistruotą sklypą ir
atsakovės nuosavybės teisės įregistravimo pagrindą. Iki kreipimosi į teismą
ieškovė ginčijamų administracinių aktų negavo, jai apie juos nebuvo pranešta. Vadovaudamasis
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2004 m. rugsėjo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Z. J. S.
v. E. J. L., Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-404/2004, išaiškinimu, kad
nagrinėjant bylą bendrosios kompetencijos teisme Administracinių bylų teisenos
įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas kreiptis į
teismą dėl individualaus administracinio akto panaikinimo, kai sprendžiamas
ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų, susijusių su tuo individualiu
administraciniu aktu, netaikomas ir toks ginčas nagrinėjamas pagal civilinio
proceso taisykles, teismas sprendė, kad šiuo atveju taikytinas bendrasis
dešimties metų ieškinio senaties terminas ir kad ieškovė senaties termino
nepraleido.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka
išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės R. N.-J. ir trečiojo asmens T. J.,
taip pat atsakovės M. S., atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinius
skundus, 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Kauno miesto
apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. sprendimą panaikino
ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, taip pat paskirstė bylinėjimosi
išlaidas.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal
1998 m. sausio 21 d., t. y. nuosavybės teisių ieškovei
atkūrimo metu, galiojusios redakcijos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5
straipsnio 2, 3 dalių nuostatas nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d.
buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose (šiuo atveju –
Kaune), galėjo būti atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui
naują žemės sklypą, kurio maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės
sklypo plotas turėjo būti ne didesnis kaip 0,2 ha; jeigu piliečiui sugrąžintas
ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai
priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą
jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam
atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį (5 straipsnio 5 dalis). Teisėjų
kolegija padarė išvadą, kad Kauno apskrities viršininkas 1998 m. sausio 21 d.
įsakyme pagrįstai nurodė, jog likusi ieškovei negrąžinta 550 kv. m žemės
dalis bus išpirkta valstybės, nes taip buvo nustatyta įstatyme. Toks atkuriamos
žemės ploto ribojimas galiojo iki 2002 m. balandžio 2 d.,
kai buvo priimtas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo ir papildymo
įstatymas. Nustačius, kad ginčijamo 2000 m. gegužės 16 d.
Kauno miesto valdybos sprendimo Nr. 615, kuriuo buvo patvirtintas 600
kv. m žemės sklypo (duomenys
neskelbtini) detalusis planas, priėmimo metu ieškovei likusi negrąžinta 550
kv. m žemės sklypo dalis buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nėra teisinio
pagrindo teigti, jog ginčijamas administracinis aktas pažeidė ieškovės teises.
Be to, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė praleido vieno mėnesio terminą 2000 m. gegužės 16 d.
Kauno miesto valdybos sprendimui Nr. 615 apskųsti. Teisėjų kolegija
konstatavo, kad šiuo atveju taikytinas vieno mėnesio skundo padavimo terminas,
o ne dešimties metų ieškinio senaties terminas, kaip nurodė pirmosios
instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad
nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reguliuojamas viešosios teisės normų, o
atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra
viešojo administravimo sritis; šį procesą reglamentuoja specialiuosiuose
įstatymuose ir teisės aktuose nustatytos taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. G.
v. V. Š., Klaipėdos apskrities viršininko administracija, VĮ Registrų
centras, bylos Nr. 3K-3-495/2005, 2008 m. vasario 25 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Visuomeninė
organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko
administracija, bylos Nr. 3K-3-134/2008). Teisėjų kolegija nurodė, kad
Kauno miesto valdyba, priimdama ginčijamą sprendimą dėl detaliojo plano
patvirtinimo, vykdė viešojo administravimo, o ne ūkinę-komercinę veiklą, todėl šio
akto apskundimui taikytini specialiuosiuose įstatymuose nustatyti terminai, o
ne ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Reikalavimą dėl Kauno miesto
valdybos sprendimo Nr. 615 dalies panaikinimo ieškovė teismui pateikė 2007 m. gegužės 15 d.,
o apie priimtą sprendimą sužinojo 2006 metų kovo mėnesį (iš 2006 m. kovo 9 d.
Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus rašto), t. y. apskundimo terminą
praleido keturiolika mėnesių. Teisėjų kolegija nenustatė
svarbių priežasčių, kurios būtų pagrindas praleistą terminą atnaujinti, ir
nurodė, kad termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti.
Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijamais
administraciniais aktais atsakovei M. S. atkurta nuosavybės teisė į žemę,
kuri buvo valstybės išperkama, todėl nėra pagrindo panaikinti šiuos
administracinius aktus, nes jie priimti laikantis tuo metu galiojusių įstatymų.
Nenustačiusi pagrindo naikinti ieškovės ginčijamus administracinius aktus,
teisėjų kolegija nerado pagrindo svarstyti išvestinį reikalavimą dėl žemės
sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nes jos
neteisėtumas gali būti kvestionuojamas tik pripažinus, jog atsakovei
(pardavėjai) buvo neteisėtai atkurta nuosavybės teisė į žemę.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė K. T. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir palikti
galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 28 d.
sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje
nustatytą vieno mėnesio terminą Kauno miesto valdybos sprendimui ginčyti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad tais atvejais, kai
ginčas kyla dėl civilinių teisių ir pareigų, kartu ginčijant ir administracinį
aktą, turi būti taikomas ne Administracinių bylų teisenos įstatymo 33
straipsnyje nustatytas vieno mėnesio, bet CK 1.125 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2003 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
L. V. G. v. Kauno
apskrities viršininkas, Kauno miesto savivaldybė, A. G., V. Š.,
bylos Nr. 3K-3-533/2003; 2004 m. rugsėjo 6 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje Z. J. S. v. E. J. L., Kauno
apskrities viršininko administracija,
bylos Nr. 3K-3-404/2004). Teismo išvada, kad administraciniam aktui
ginčyti taikytini specialiuosiuose įstatymuose nustatyti terminai (Nuosavybės
teisių atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis), nepagrįsta ir prieštarauja
kasacinio teismo formuojamai praktikai. Ginčijamas administracinis aktas,
kuriuo patvirtintas detalusis planas, buvo priimtas ne pagal Nuosavybės teisių
atkūrimo įstatymą. Be to, iš 2006 metų kovo mėnesį gauto Kauno miesto
Žemėtvarkos skyriaus 2006 m. kovo 9 d. rašto kasatorė
sužinojo tik tai, kad ginčijamu administraciniu aktu parengtas detalusis planas
nuosavybės teisėms į žemę atkurti, ir pagrįstai tikėjosi, kad šiuo aktu
nuspręsta dėl jos nuosavybės teisių, nes jos tuo metu buvo iki galo neatkurtos.
Sužinojusi, kad suformuotas naujas sklypas yra suteiktas atsakovei M. S.,
kasatorė kreipėsi į teismą nepraleisdama senaties termino.
2. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijama žemė priskirta
valstybės išperkamai žemei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad
jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą
prašo atkurti nuosavybės teisę, negalima traktuoti, jog tai valstybinis laisvos
žemės fondas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje J. V.,
L. S., I. N. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, UAB
„JGK Statyba”, UAB „Aljos statyba“, bylos Nr. 3K-3-399/2008). Ar konkreti žemė yra reikalinga valstybės
reikmėms ir todėl yra išpirktina, sprendžia atitinkamos valstybės institucijos.
Aplinkybė, kad ginčijamas sklypas buvo suteiktas atsakovei M. S., lemia
išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priskyrė šį sklypą
valstybės išperkamai žemei. Ši žemė pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5
straipsnio 2 dalies 1 punktą turėjo būti grąžinta kasatorei. Atkuriant
nuosavybės teises į laisvą ir neužstatytą žemę atsakovei M. S., buvo
šiurkščiai pažeistas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme įtvirtintas nuosavybės
teisių atkūrimo natūra principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje N. S.
v. Vilniaus miesto valdyba, D. P., bylos Nr. 3K-7-20/2000; 2002 m. sausio 10 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. K.
v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Alytaus rajono savivaldybė,
B. V. V., T. Z., ŽNTKR VĮ, bylos Nr. 3K-7-352/2002).
3. Apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad priimant administracinius aktus dėl
nuosavybės teisių atkūrimo M. S., jau galiojo Nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymo 2002 m. balandžio 2 d. įstatymo Nr. IX-832
redakcija, pagal kurią neliko jokių apribojimų dėl grąžinamo sklypo dydžio.
Taigi valstybės įgaliotos institucijos privalėjo pirmiausia išspręsti pretendentų
nuosavybės teisių atkūrimo ir turto grąžinimo natūra klausimą, o tik po to
svarstyti galimybę grąžinti nuosavybę ekvivalentine natūra M. S. Kol
asmens nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą
klausimas iki galo neišspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, todėl negali
būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio
savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. Z.,
Z. V. v. Palangos miesto valdyba, T. V., J. Ž., R. K.,
bylos Nr. 3K-3-961/2003; 2004 m. lapkričio 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. A.
v. Birštono miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija,
G. G. P., bylos Nr. 3K-3-589/2004), todėl neišsprendus
kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, žemės sklypas negalėjo būti
suteiktas atsakovei M. S.
4. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčijamas administracinis aktas dėl
detaliojo plano patvirtinimo buvo priimtas ne tik neišsprendus turto grąžinimo
klausimo, bet ir pažeidžiant Teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnio, 3
straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, nes detaliojo plano rengimo procese nebuvo
derinami fizinių asmenų tarpusavio interesai, planas nederintas su kitais
gretimų sklypų naudotojais, o kasatorė apie jo rengimą apskritai nebuvo
informuota, taip pažeidžiant jos teises. Apeliacinės instancijos teismas dėl
šių pirmosios instancijos teismo išvadų visiškai nepasisakė.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą atsakovė R. N.-J. ir trečiasis asmuo T. J. prašo kasacinį
skundą atmesti, prašymą argumentuodami taip:
1. Apeliacinės
instancijos teismo išvada, kad Kauno miesto valdybos sprendimui dėl detaliojo
plano patvirtinimo ginčyti taikytinas vieno mėnesio senaties terminas, yra
pagrįsta kasacinio teismo praktika ir, priešingai nei nurodyta kasaciniame
skunde, jai neprieštarauja. Kasatorė nurodo, kad apie ginčijamą aktą sužinojo
2006 m. kovo mėnesį, tačiau reikalavimą panaikinti šį aktą pareiškė tik 2007 m. gegužės 15 d.
Be to, aplinkybę, kad apie ginčijamą žemės sklypą kasatorė žinojo jau 2005
metais, patvirtina jos 2005 m. rugpjūčio 2 d. raštas Kauno
miesto žemėtvarkos skyriui, prašant neleisti parduoti, dovanoti ar kitaip
perleisti sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Kasatorė nepagrįstai
remiasi kasaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika, nes nurodytose
bylose buvo kitokios faktinės aplinkybės, sprendžiami kitokio pobūdžio teisės
klausimai. Šioje byloje kasatorė ginčija administracinį teisės aktą, kuris jai
tiesiogiai jokių civilinių teisių ar prievolių nesukuria. Tai yra
administracinius teisinius santykius patvirtinantis sprendimas, kuris
suinteresuotų asmenų gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos
įstatymo nustatytais terminais, todėl kasacinio skundo argumentas, kad nurodyto
įstatymo nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nepagrįstas. Tai, kad ginčijamas
sprendimas yra administracinius teisinius santykius nustatantis viešojo
administravimo institucijos aktas, patvirtino ir Specialioji teisėjų kolegija
ginčams dėl teismingumo spręsti, 2007 m. lapkričio 7 d.
nutartimi spręsdama šios bylos teismingumo klausimą.
2. Kasatorė
nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ginčijama žemė
yra priskirta valstybės išperkamai žemei. Ši teismo išvada yra pagrįsta
išsamiais argumentais, be to, kasatorė yra sutikusi su Kauno apskrities
viršininko administracijos sprendimu, kad likusi negrąžinta 550 kv. m žemė
bus išperkama valstybės. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijamas
administracinis aktas dėl detaliojo plano patvirtinimo, kurio priėmimo metu
kasatorei likusi negrąžinta žemės dalis buvo priskirta valstybės išperkamai
žemei, pažeidė kasatorės subjektines teises.
3. Nepagrįstu
pripažintinas kasacinio skundo argumentas, kad ginčijamo žemės sklypo dalis
(apie 1,25 a ploto) suformuota S. P. valdyto žemės sklypo ribose. Byloje
nėra jokių duomenų, pagrindžiančių tokį teiginį. Įrodymai patvirtina, ir
kasatorė to neneigė, kad nuosavybės teisių atkūrimas į S. P. iki 1940 metų
valdytą žemę buvo vykdomas nesant archyvinio šio žemės sklypo ribų plano.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą atsakovė M. S. prašo kasacinį skundą atmesti tokiais motyvais:
1. Kasacinio skundo
argumentai, susiję su senaties terminų taikymu, nepagrįsti. Ginčijamas
administracinis aktas dėl detaliojo plano patvirtinimo sukuria ne civilinius, o
administracinius teisinius santykius, tai patvirtino ir Specialioji teisėjų
kolegija 2007 m. lapkričio 7 d. nutartimi. Taigi šiuo
atveju taikytinas ne bendrasis dešimties metų, bet Administracinių bylų
teisenos įstatyme įtvirtintas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą. Kasatorė
pripažįsta, kad apie ginčijamą administracinį aktą sužinojo
2006 m. kovo 9 d., taigi jos
2007 m. gegužės 15 d. reikalavimas dėl šio akto panaikinimo
pareikštas praleidus vieno mėnesio terminą. Kadangi kasatorė neprašė praleisto
termino atnaujinti, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė jos
reikalavimą panaikinti administracinį aktą.
2. Kasacinio skundo
teiginys, kad atsakovei grąžintas žemės sklypas nepagrįstai priskirtas
valstybės išperkamai žemei ir turėjo būti grąžintas kasatorei, nepagrįstas.
Visų pirma kasatorė pretenduoja tik į 1/4 dalį ginčijamo žemės sklypo (0,0125
ha iš 0,0600 ha), taigi žemės sklypas negalėjo būti jai grąžintas. Be to,
sprendimų dėl kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu galiojusiame
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme buvo nustatyta galimybė atkurti nuosavybės
teises į ne didesnį kaip 0,2 ha žemės plotą Kauno mieste, o likusi žemė buvo valstybės
išperkama. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad
Kauno apskrities viršininko administracija teisėtai
1998 m. sausio 21 d. įsakyme nurodė, jog likusi negrąžinta
kasatorei 550 kv. m žemės dalis bus išpirkta valstybės. Nustačius, kad
ginčijamo Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimo
dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmimo metu likusi kasatorei negrąžinta
žemės dalis (550 kv. m) buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, nėra
jokio teisinio pagrindo teigti, kad šis administracinis aktas pažeidė kasatorės
teises.
3. Kasatorei
nuosavybės teisės į 0,245 ha žemės sklypą buvo atkurtos perduodant
neatlygintinai naują 0,19 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
o likusią 550 kv. m žemės dalį išperkant valstybei (pretendentei
pasirinkus kompensavimo būdą). Taigi Kauno miesto valdybos sprendimo priėmimo
metu nuosavybės teisių atkūrimo į kasatorės senelio valdytą žemę klausimas buvo
išspręstas, tačiau iki šiol iki galo neįvykdytas, nes kasatorė nesikreipė dėl išpirkimo
būdo. Kasatorė neginčijo Kauno apskrities viršininko
1998 m. sausio 21 d. įsakymo dėl nuosavybės teisių jai
atkūrimo, taigi sutiko su tuo, kad likusi žemės sklypo dalis, į kurią
nuosavybės teisės neatkurtos natūra, būtų išpirkta valstybės. Apeliacinės
instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad nėra
pagrindo naikinti ginčijamus administracinius aktus, nes jie priimti laikantis
tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimų.
4. Kasatorė
nepagrįstai nurodo, kad administracinis aktas, kuriuo buvo patvirtintas
detalusis planas, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymui. Apie rengiamą
detalųjį planą visuomenė (taigi ir kasatorė) buvo informuota per vietines
visuomenės informavimo priemones (Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18
d. nutarimu Nr. 1079 patvirtintų Teritorijų planavimo dokumentų projektų
svarstymo su visuomene nuostatų 34.1 punktas). Jokiuose teritorijų planavimą
reglamentuojančiuose teisės aktuose nenustatyta būtinybės asmeniškai informuoti
gretimų sklypų savininkus apie detaliojo plano rengimą.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį
skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Kasacinio skundo
argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, yra
nepagrįstas, nes skundžiamas teismo sprendimas grindžiamas būtent kasacinio
teismo praktika. Kadangi Kauno miesto valdyba, priimdama ginčijamą sprendimą
dėl detaliojo plano patvirtinimo, vykdė viešojo administravimo veiklą, tai šiam
aktui apskųsti turi būti taikomi specialiuosiuose įstatymuose nustatyti
terminai, o ne ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. gruodžio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Giora“, V. M., R. G.,
S. M. v. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Senamiesčio seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Kultūros
vertybių apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-3-588/2008, patvirtinta
suformuota praktika, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami
savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti – administracinio
teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir
administracinių bylų teisenos terminai. Administraciniams teisės aktams ginčyti
galioja Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas
vieno mėnesio terminas. Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorė apie priimtą
Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimą
sužinojo 2006 m. kovo 9 d., o reikalavimą panaikinti šį
aktą pareiškė tik 2007 m. gegužės 15 d. Taigi apeliacinės
instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad terminas ginčijamam
administraciniam aktui apskųsti yra praleistas, be to, nenurodyta jokių svarbių
priežasčių, dėl kurių jis turėtų būti atnaujintas.
2. Kauno apskrities
viršininko 1998 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 01-299 ir
1998 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1191 kasatorei
atkurtos nuosavybės teisės suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą (duomenys
neskelbtini) ir nurodant, kad už likusius 550 kv. m bus kompensuota,
jai pasirinkus kompensavimo būdą. Taigi sprendimas dėl kasatorės nuosavybės
teisių atkūrimo buvo priimtas, tik pati kasatorė nepasirinko kompensavimo būdo.
Pagal ginčijamo administracinio akto dėl detaliojo plano patvirtinimo priėmimo
metu galiojusius įstatymus kasatorei nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik
suteikiant neatlygintinai naują žemės sklypą. Kadangi kasatorei nuosavybės
teisės buvo atkurtos būtent įstatyme nurodytu būdu (suteikiant neatlygintinai
naują žemės sklypą), tai likusi žemė negalėjo būti grąžinta nei natūra, nei
suteikiant antrą žemės sklypą, nes tokios galimybės įstatyme nenustatyta. Taigi
Kauno miesto valdyba pagrįstai suformavo 600 kv. m žemės sklypą nuosavybės
teisėms atkurti kitiems asmenims. Tai, kad šiuo metu galiojančioje Nuosavybės teisių
atkūrimo įstatymo redakcijoje įtvirtinta galimybė nuosavybės teises į žemę
miestuose atkurti grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje
piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, nedaro apeliacinės
instancijos teismo sprendimo neteisėto, nes ginčijamas žemės sklypas, net jeigu
jis ir visas patektų į S. P. buvusio sklypo ribas, būtų išperkamas iš
kasatorės vadovaujantis Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1
dalies 3 punktu, kaip jau suprojektuotas žemės sklypas, numatytas perduoti
individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims pagal šio įstatymo 5
straipsnio 2 dalį.
Atsiliepimu į kasacinį
skundą atsakovė Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti,
remdamasi tokiais argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai taikė
Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą
administraciniam aktui, kuriuo buvo patvirtintas detalusis planas, ginčyti. Be
to, teismas pagrįstai konstatavo, kad kasatorė praleido šį terminą, nes,
sužinojusi apie ginčijamą aktą 2006 m. kovo mėnesį, reikalavimą
teisme pareiškė tik 2007 m. gegužės 15 d. Svarbių
priežasčių terminui atnaujinti nebuvo nustatyta.
2. Kasatorės
nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo įstatymo nustatyta tvarka išspręstas:
perduotas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas, neviršijantis
Vyriausybės nustatyto dydžio (0,2 ha), o kasatorei pasirinkus kompensavimo
būdą, likusi žemės dalis būtų išpirkta valstybės. Tuo metu galiojusioje
Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakcijoje nebuvo nustatyta galimybės
atkurti nuosavybės teises į visą išlikusią buvusio savininko žemę natūra, todėl
priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tokiam nuosavybės teisių
atkūrimui kasatorė neprieštaravo, sprendimo neskundė, taigi darytina išvada,
jog ji sutiko su tuo, kad likusi žemės dalis būtų išpirkta valstybės. Dėl to
laikytina, kad kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo išspręstas,
tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai,
išdėstyti 2009 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje V. Š., G. B. v. UAB „Pop
centras“, UAB „Prostafus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2009. Apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai vertino ginčijamo Kauno miesto valdybos sprendimo dėl detaliojo plano
patvirtinimo teisėtumą jo priėmimo metu galiojusių teisės aktų kontekste ir
padarė teisingą išvadą, kad 550 kv. m žemės šio akto priėmimo metu buvo
priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl Kauno miesto valdyba, patvirtindama
ginčijamą detalųjį planą, kasatorės teisių nepažeidė.
3. Kauno apskrities
viršininko 2004 m. birželio 11 d. įsakymo
Nr. 02-01-4906 ir 2004 m. birželio 11 d. sprendimo
Nr. 5006 dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei M. S. teisėtumas
vertintinas pagal tuo metu galiojusią Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakciją,
kurios 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad valstybės išperkamos
žemės kategorijai priskirtina žemė, kuri iki
1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka
priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose
detaliuosiuose planuose yra užimta žemės sklypų, numatomų perduoti
individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5
straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.
Ginčijamas žemės sklypas buvo suprojektuotas būtent nuosavybės teisėms atkurti,
tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas, todėl pripažintina teisėta
teismo padaryta išvada, kad administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių
atkūrimo M. S. yra priimti laikantis tuo metu galiojusių įstatymų.
4. Kasacinio skundo
argumentai dėl detaliojo plano rengimo proceso pažeidimų atmestini. Detalusis
planas buvo parengtas laikantis Teritorijų planavimo įstatymo ir Detaliųjų
planų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos
ministro 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159,
nustatytų procedūrinių reikalavimų. Kasatorė neįrodė, kad patvirtintas
detalusis planas tiesiogiai pažeidžia jos teisėtus interesus naudojantis bei plėtojant
veiklą jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Kasatorė turėjo
galimybę dalyvauti detaliojo plano svarstymo su visuomene procedūroje, apie
kurią buvo paskelbta spaudoje, reikšti savo pastabas ar pretenzijas, tačiau šia
teise nepasinaudojo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę
Kasatorė
nurodo, kad ginčijamais aktais – Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d.
sprendimu Nr. 615, Kauno apskrities viršininko
2004 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 02-01-4906 ir
2004 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. 5006 – buvo
pažeistos jos teisės atkurti nuosavybės teises natūra į dalį jos senelio
S. P. nuosavybės teise valdytos žemės – 550 kv. m.
Byloje
nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 21 d.
įsakymu Nr. 01-299 ir sprendimu Nr. 1191 buvo nuspręsta atkurti kasatorei
nuosavybės teises į jos senelio S. P. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini), turėto 0,98 ha
žemės sklypo 1/4 dalį – 0,2450 ha, suteikiant neatlygintinai (duomenys neskelbtini), esantį 1900
kv. m naują žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, o 550 kv. m žemės
išperkant valstybei, pretendentei pasirinkus kompensavimo būdą. Kasatorei
naujas žemės sklypas buvo suteiktas jos senelio turėtoje žemėje. Ji teigia, kad
greta jai suteikto žemės sklypo yra dar maždaug 0,0125 ha, t. y. 1,25 aro,
į jos senelio žemės ribas patenkančios žemės, kuri jai turėjo būti sugrąžinta
natūra, tačiau neteisėtai buvo suteikta atsakovei M. S. Kasacinio teismo
teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatyti, ar buvo pažeistos kasatorės teisės
į nuosavybės teisių atkūrimą natūra, galima tik išanalizavus nuosavybės teisių
į miesto žemę atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.
Tuo metu, kai
buvo priimti sprendimai dėl kasatorės nuosavybės teisių atkūrimo, t. y.
1998 m. sausio 21 d., galiojusios redakcijos Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5
straipsnio, reglamentavusio nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygas ir
tvarką, 2 dalyje buvo nurodyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki
1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka
priskirtose teritorijose, atkuriamos: perduodant neatlygintinai nuosavybėn
piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus,
jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie
šių statinių arba žemės sklypą, naudojamą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir
pan.), bet ne didesnį kaip 0,2 ha nurodytuose Lietuvos miestuose, tarp jų ir
Kaune, ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose, išskyrus nustatytus
atvejus, kai gali būti suteikiamas didesnis žemės sklypas (1 punktas);
perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą individualiai
statybai (2 punktas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad piliečiams
neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto
teritorijai priskirtoje žemėje, maksimalus plotas turi būti ne didesnis kaip
0,2 ha nurodytuose Lietuvos miestuose, tarp jų ir Kaune, ir 0,3 ha kituose
miestuose. Taigi pagal tuo metu galiojusius įstatymus nuosavybės teisių į
miesto žemę atkūrimas natūra visais atvejais buvo ribojamas, ir nepriklausomai
nuo to, ar piliečio, pretenduojančio susigrąžinti nuosavybę, žemė buvo laisva,
ar ne, jei nuosavybės teisės jam buvo atkuriamos suteikiant neatlygintinai
naują žemės sklypą, tai šis galėjo būti ne didesnis kaip įstatyme nurodyto
dydžio (Kaune – 0,2 ha). Šis ribojimas buvo imperatyvus ir nebuvo nustatyta
jokių jo išimčių. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 4 dalyje buvo
nustatyta, kad tais atvejais, kai piliečiui pagal šį įstatymą atkuriamos
nuosavybės teisės į didesnį nei nustatyta žemės sklypą, už likusį žemės sklypo
plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. likusi
žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Tai, kad iki
1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose
teritorijose esanti žemė yra valstybės išperkama, buvo nustatyta ir Nuosavybės
teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas,
konstatuotina, kad, Kauno apskrities viršininkui priėmus
1998 m. sausio 21 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo kasatorei suteikiant jai 0,19 ha žemės sklypą, o likusią 550
kv. m žemę išperkant valstybei po to, kai kasatorė pasirinks kompensavimo
būdą, ši žemė (550 kv. m) tapo valstybės išperkama žeme, į kurią pagal
įstatymą negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Kasatorės ginčijamu
Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu,
kurio 1.3 punktu buvo patvirtintas žemės sklypo, besiribojančio su kasatorės
sklypu ir, jos teigimu, iš dalies patenkančio į jos senelio žemės ribas,
detalusis planas, jos teisės nebuvo pažeistos, nes šio akto priėmimo metu,
minėta, kasatorės likusi žemės dalis turėjo valstybės išperkamos žemės statusą
ir negalėjo būti grąžinta kasatorei natūra. Be to, šioje byloje apeliacinis
teismas teisingai nustatė (kasacinio teismo argumentai šiuo klausimu išdėstyti
antroje nutarties dalyje), kad kasatorė praleido įstatyme nustatytą vieno
mėnesio terminą šiam sprendimui apskųsti. Remdamasi tokiais argumentais,
kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno miesto valdybos
2000 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 615 buvo priimtas
laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl nėra teisinio
pagrindo pripažinti jį neteisėtu ir naikintinu, be to, ieškinio reikalavimas
dėl šio akto panaikinimo atmestinas ir dėl to, kad pareikštas praleidus
nustatytą terminą ir nėra priežasčių jį atnaujinti.
Lietuvos
Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d.
nutarimu pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad
laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo
namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai
(neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12
straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išperkama žemės dalis,
liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar
kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje
žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės
poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3
daliai. 2002 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21
straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832, kuriuo Nuosavybės
teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo pakeista, panaikinant
pirmiau galiojusioje įstatymo redakcijoje buvusius apribojimus, Konstitucinio
Teismo pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, ir nustatant galimybę
atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ši žemė pagal
įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei. Pasikeitus
įstatyminiam reglamentavimui, kasatorei nebegalėjo būti taikomi pirmiau
nustatyti ribojimai atkurti nuosavybės teises tik ne į didesnį kaip 0,2 ha
žemės sklypą Kauno mieste. Tačiau tuo metu pagal galiojusių įstatymų nuostatas jau
buvo priimtas Kauno miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d.
sprendimas Nr. 615, kuriuo nuspręsta patvirtinti naujų žemės sklypų,
skirtų nuosavybės teisėms atkurti, detaliuosius planus, tarp jų ir kasatorės
ginčijamo žemės sklypo, vėliau suteikto atsakovei M. S.. Taigi, viena
vertus, kasatorė pagal įstatymą įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į visą
žemės sklypą natūra, tačiau, kita vertus, tuo metu jau buvo priimtas sprendimas
dėl detaliojo plano patvirtinimo, kuriuo žemės sklypas, į kurio dalį
pretenduoja kasatorė, buvo skirtas kitam asmeniui nuosavybės teisėms atkurti.
Sprendžiant klausimą, kurio asmens teisėms teiktinas pirmumas – kasatorės
teisei atkurti nuosavybės teises į dalį senelio turėtos žemės natūra ar
atsakovės M. S. teisei atkurti nuosavybės teises suteikiant jai
neatlygintinai naują žemės sklypą – turi būti vadovaujamasi Nuosavybės teisių
atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu (įstatymo Nr. IX-832 redakcija),
pagal kurį žemė yra valstybės išperkama, jeigu ji iki
1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka
priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose
detaliuosiuose planuose yra užimta žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai
statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2
dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje. Konstatuotina,
kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos aplinkybės šiai normai taikyti,
t. y. ginčijamas žemės sklypas atsakovei M. S. skirtas būtent
nuosavybės teisėms atkurti, šio žemės sklypo detalusis planas buvo patvirtintas
dar iki Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-832
įsigaliojimo priimtu ir šioje byloje teisėtu pripažintu Kauno miesto valdybos
sprendimu. Taigi, nustačius, kad Kauno miesto valdybos sprendimas dėl ginčijamo
žemės sklypo detaliojo plano patvirtinimo buvo priimtas teisėtai, šis žemės
sklypas pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą
priskirtinas valstybės išperkamai žemei, todėl kasatorės reikalavimai
panaikinti Kauno apskrities viršininko
2004 m. birželio 1 d. įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės
teisių atkūrimo M. S., suteikiant jai neatlygintinai 600 kv. m žemės
sklypą, esantį (duomenys neskelbtini),
pripažintini netenkintinais ir apeliacinės instancijos teismo pagrįstai buvo
atmesti.
Dėl administracinio akto apskundimo termino
Pagal CPK 26 straipsnio 2 dalį tais
atvejais, kai byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su
individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas yra
ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas
bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą. Tačiau tai savaime
nereiškia, kad šioje byloje turi būti taikomi CK reglamentuoti ieškinio
senaties terminai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota
taisyklė, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški
reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio
teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties
terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d.
nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko
administracija v. E. M., bylos Nr. 3K-3-380/2006;
2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Giora“, V. M., R. G.,
S. M. v. R. V., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Senamiesčio seniūnija, Vilniaus apskrities viršininko administracija, Kultūros
vertybių apsaugos departamentas, bylos Nr. 3K-3-588/2008;
2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos
mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, Kauno apskrities
viršininko administracija, V. J. B., I. M. G., A. S.,
bylos Nr. 3K-3-533/2009). Kasatorės ginčijamas Kauno miesto valdybos
2000 m. gegužės 16 d. sprendimas Nr. 615, kurio 1.3
punktu patvirtintas 600 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, yra administracinis aktas,
nes Kauno miesto valdyba, būdama viešojo administravimo subjektas, ginčijamą
sprendimą priėmė vykdydama viešojo administravimo veiklą. Taigi šiam sprendimui
apskųsti teismine tvarka taikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33
straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas. Kasatorė teigia, kad
šiuo atveju taikytinas ne nustatytasis Administracinių bylų teisenos įstatyme,
bet bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1
dalis), ir remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau pažymėtina,
kad kasaciniame skunde nurodytose kasacinėse bylose buvo visiškai kitokios
faktinės aplinkybės ir sprendžiami kitokie teisės klausimai: civilinėje byloje
Nr. 3K-3-533/2003 buvo keliamas valstybinės žemės nuomos sutarties
teisėtumo klausimas (sprendimas sudaryti nuomos sutartį buvo priimtas
administracine tvarka), o civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2004 – apskrities
viršininko įsakymo, kuriuo gyvenamojo namo bendraturčiams nutarta parduoti
žemės sklypą nustatytomis dalimis, teisėtumo klausimas. Dėl to kasatorės nurodyta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo atveju negali būti taikoma.
Apeliacinės
instancijos teismas nustatė, kad kasatorė praleido vieno mėnesio terminą Kauno
miesto valdybos 2000 m. gegužės 16 d. sprendimui
Nr. 615 apskųsti, be to, terminas praleistas be svarbių priežasčių.
Kasatorė nesutinka su šia teismo išvada, tačiau remiasi ne teisiniais
argumentais, kurie galėtų paneigti šios išvados teisėtumą, bet ginčija
apeliacinės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes, susijusias su
sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu (kartu ir termino administraciniam
aktui apskųsti pradžios momentu). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad
šie kasacinio skundo argumentai yra ne teisinio, bet faktinio pobūdžio, nes
ginčijamos teismo nustatytos aplinkybės, teigiant, kad iš tikrųjų faktinė
situacija buvo kitokia. Kasatorė, formuluodama šiuos kasacinio skundo
teiginius, neatsižvelgė į tai, kad kasacinis teismas nenagrinėja fakto
nustatymo klausimų ir, spręsdamas teisės taikymo bei aiškinimo problemas,
remiasi teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1
dalis). Dėl to kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmiau nurodytų kasacinio
skundo teiginių neanalizuoja ir konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo
išvados dėl termino Kauno miesto valdybos
2000 m. gegužės 16 d. sprendimui Nr. 615 apskųsti
praleidimo be svarbių priežasčių yra nepaneigtos.
Kasacinio
teismo teisėjų kolegija iš dalies sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad
apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nutarties motyvuojamojoje dalyje
nurodė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo
įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų kreipimosi į teismą
terminą, o ne vieno mėnesio terminą, nustatytą Administracinių bylų teisenos
įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje. Kita vertus, šis netikslumas pripažintinas tik
formalia klaida, neturėjusia įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties
teisėtumui, taigi pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nesudaro
kasacijos pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas). Be to, pažymėtina,
kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės taikė Administracinių bylų
teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą, o Nuosavybės teisių atkūrimo
įstatymo nuostatomis rėmėsi spręsdamas dėl Kauno miesto valdybos nuosavybės
teisių atkūrimo procese atliktų skundžiamų veiksmų administracinio teisinio
pobūdžio, šio įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą
paminėdamas tik fragmentiškai.
Iš
to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas
teisingai nustatė, jog kasatorė, apie ginčijamą aktą sužinojusi 2006 metų kovo
mėnesį, tačiau ieškinį teisme pareikšdama tik
2007 m. gegužės 15 d., praleido vieno mėnesio terminą
kreiptis į teismą dėl Kauno miesto valdybos
2000 m. gegužės 16 d. sprendimo Nr. 615 1.3 punkto panaikinimo ir nenurodė jokių
svarbių šio termino praleidimo priežasčių, kurios būtų pagrindas praleistą
terminą atnaujinti. Nustačius, kad buvo praleistas terminas sprendimui dėl
detaliojo plano patvirtinimo apskųsti, šioje byloje neanalizuojamas detaliojo
plano patvirtinimo procedūrų nesilaikymo klausimas, kurį kasatorė kelia
kasaciniame skunde.
Konstatavus,
kad ginčijamas žemės sklypas atsakovei M. S. buvo suteiktas teisėtai,
kasacinio skundo argumentai, susiję su šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo
sandorio ginčijimu, nenagrinėjami.
Atmetus
kasacinį skundą, atsakovei M. S. ir trečiajam asmeniui T. J. iš
kasatorės priteisiamas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3
dalys). Atsakovė M. S. ir trečiasis asmuo T. J. pateikė mokėjimo dokumentus,
iš kurių matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme atsakovė sumokėjo
advokatui 1512,50 Lt, o trečiasis asmuo – 1000 Lt. Atsakovės sumokėta suma,
atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos
2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus,
mažintina iki 1200 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Be to, valstybei iš
kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir
kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš
viso 173,86 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96, 98 straipsniais, 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 27 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Priteisti atsakovei
M. S. (duomenys neskelbtini) iš
ieškovės K. T. (duomenys neskelbtini)
1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti
trečiajam asmeniui T. J. (duomenys
neskelbtini) iš ieškovės K. T. (duomenys
neskelbtini) 1000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei
iš ieškovės K. T. (duomenys
neskelbtini) 173,86 Lt (vieną šimtą septyniasdešimt tris litus 86 ct)
bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas
Jokūbauskas
Zigmas
Levickis
Antanas
Simniškis