Baudžiamoji byla Nr. 2K-7/2008
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.20.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. sausio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos,
Viktoro Aiduko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant
R. Bartulienei,
dalyvaujant
prokurorui G. Paškevičiui,
teismo
posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios
K. S. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m.
gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu
šešiems mėnesiams.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos
5 d. nutartis, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą
atmesti, paaiškinimų,
n
u s t a t ė:
K. S.
nuteista už tai, kad baudžiamojoje byloje Nr. 42-1-667-04, kurioje M. R.,
E. K., E. J. ir A. U. buvo įtariami padarę plėšimą, kaip
liudytoja būdama pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už
melagingų parodymų davimą, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu 2004 m.
lapkričio 3 d. Šiaulių m. antrajame policijos komisariate melagingai parodė,
kad 2004 m. rugpjūčio 17 d. apie 23 val. Beržyno mokyklos stadione
nukentėjusieji K. Š. ir E. Č. prisikabino prie jos ir D. M., kvietė
eiti kartu, siūlė išgerti, todėl priėjo M. R., norėdamas jas apginti, ir
prasidėjo muštynės; taip pat 2005 m. kovo 4 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme
vykusiame teisiamajame posėdyje prisaikdinta paaiškino, kad prie jos
prisikabino E. Č., o prie D. M. kitas nukentėjusysis, siūlė eiti kartu išgerti,
bandė apsikabinti, o M. R. su trimis draugais atėjo jų ginti ir prasidėjo
muštynės.
Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 9 d.
nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį dėl šiuos sprendimus priimant padarytų
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir ją išteisinti.
Nuteistoji nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad
įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, nuosprendį ir
apeliacinę nutartį grindė prielaidomis ir spėjimais, todėl teismų sprendimuose
išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Kasatorė pažymi, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005
m. birželio 6 d. nuosprendžiu M. R., E. K., E. J. ir A. U. nuteisti pagal
BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 17 d. apiplėšė
nukentėjusiuosius E. Č. ir K. Š. Kasatorės manymu, jos baudžiamąją bylą
nagrinėję teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad teisme apklausti liudytojai E. Č.
ir K. Š. paneigė jos parodymus. Šių asmenų parodymai dėl to, ar vyko pokalbis
tarp jų ir kasatorės bei D. M., prieštarauja vieni kitiems. E. Č. 2005 m.
kovo 4 d. teisiamajame posėdyje nagrinėjant plėšimo bylą parodė, kad „dvi
merginos paklausė kiek valandų. Mes pasakėme ir merginos nuėjo“. K. Š. 2005 m.
birželio 3 d. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jie kalbėjosi su merginomis,
bet jis neprisimena apie ką. Tokių nuoseklių parodymų jis laikėsi ir
nagrinėjant bylą dėl melagingų parodymų, nes pastabose prie 2007 m. gegužės 9
d. teisiamojo posėdžio protokolo yra nurodyta: „Su merginomis kažką kalbėjomės,
ką – tiksliai to neatsimenu. Galėjau pasiūlyti merginoms „pabaliavoti“.
Kasatorė pabrėžia, kad E. Č. ir K. Š. parodymai neobjektyvūs, nes jie
siekia nuslėpti, kad įvykio metu patys atliko veiksmus, turinčius
administracinio teisės pažeidimo požymių, nes buvo girti ir vartojo stiprius
alkoholinius gėrimus viešoje vietoje, mokyklos stadione. Kasatorė teigia
teismui paaiškinusi, kad jos parodymai plėšimo byloje užrašyti ne pažodžiui ir
netiksliai. Ji kategoriškai netvirtino kaltinime užrašytų aplinkybių ir
neatsimena pažodžiui, ką pasakė nukentėjusieji, tik parodė, kad šie kalbino ją
ir D. M., todėl ji tai suprato kaip kvietimą prie jų prisijungti. Tokias
aplinkybes patvirtino ir K. Š. Šiaulių miesto apylinkės teismo
išnagrinėtoje plėšimo byloje kasatorė teigia negalėjusi teikti pastabų dėl
protokolo, nes būdama liudytoja nebuvo proceso dalyvė. Kaltinime pavartotas
žodis „prisikabino“ yra jai nesuprantamos reikšmės. Parodymų surašymo metu jai
buvo šešiolika metų ir ji neturėjo jokio supratimo apie tyrimo protokolus ir kaip
tiksliai turi būti užrašyti parodymai. Dabar ji supranta, kad jos parodymai užrašyti
laisvai apibendrinant, bet apklausos metu manė, kad ją apklausiantys pareigūnai
tokią teisę turi. Apeliacinės instancijos teismas jos skundo argumentus atmetė
deklaratyviai, be motyvų padaręs išvadą, kad tarp E. Č. ir K. Š.
parodymų prieštaravimų nėra, o jos pačios parodymai užrašyti tiksliai, nes
patvirtinti jos parašu. Tokių nelogiškų argumentų išdėstymas teismo sprendime
yra esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, suvaržęs jos kaip kaltinamosios
teises ir sukliudęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą
sprendimą.
Kasatorė teigia, kad jos byla išnagrinėta pažeidžiant Žmogaus
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir
BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Buvo užkirstas kelias vertinti įvairius
prieštaravimus jos kaip kaltinamosios naudai, nepaisant to, kad jos parodymais
nesiremta plėšimo byloje. Bylą nagrinėjo bei nuosprendį priėmė šališkas teismas
dar ir todėl, kad bylą dėl plėšimo, už kurioje duotus parodymus ji yra
nuteista, nagrinėję apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai padarė
teisines išvadas dėl jos kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 235
straipsnio 1 dalyje. Šiaulių apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartyje
padarė išvadą, kad teismas pagrįstai pripažino K. S. parodymus melagingais,
duodamais siekiant to, kad nuteistieji išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 7 d. nutartyje pritarė teismo,
vertinusio K. S. parodymus, išvadai, kad jie yra melagingi. Tai yra įvertinimas,
kad jos veiksmai atitinka nusikaltimo sudėtį, aprašytą BK 235 straipsnio
dispozicijoje. Kasatorė pažymi, kad paminėtus sprendimus priėmę teismai padarė
perteklines ir dėl to neteisėtas išvadas, neturėdami savo žinioje baudžiamosios
bylos dėl melagingų parodymų. Ši aplinkybė darė negalimu jos baudžiamosios
bylos nešališką nagrinėjimą, kol bus pakeista galimai neteisėta Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurios atitinkama dalis prieštarauja kasacijos
praktikai (žr. nutartį 2K-423/2006). Pirmosios instancijos teismui galėjo
daryti įtaką tai, kad priėmus nuosprendį, neatitinkantį kasacinėje nutartyje
padarytų išvadų, o prokuratūrai dėl jo padavus kasacinį skundą, bylos
nagrinėjimas galėjo būti pavestas tiems patiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
teisėjams. Todėl, kasatorės nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo
pagrindo minėtoje kasacinėje nutartyje nurodytas išvadas laikyti jos
baudžiamosios bylos nagrinėjimo programa, taip išvengdamas visos atsakomybės
dėl priimamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo.
Kasatorė teigia, kad vadovaudamasi BPK 58 straipsnio
1 dalies 4 punktu ji reiškė nušalinimą Šiaulių miesto apylinkės teismo
teisėjams baudžiamojoje byloje, kurioje ji buvo kaltinama pagal BK 235 straipsnio
1 dalį, tačiau teismas nušalinimą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas taip
pat deklaratyviai atmetė nuteistosios argumentus dėl pirmosios instancijos
teismo šališkumo ir, jos manymu, padarė dar vieną esminį BPK pažeidimą nurodęs,
kad pirmosios instancijos teismas byloje dėl melagingų parodymų pagrįstai
nesirėmė ištirtais M. R., E. K., E. J. ir A. U. parodymais,
duotais baudžiamojoje byloje Nr. 42–1–667–04, neapklausė šių asmenų
teisiamajame posėdyje, o jų duoti parodymai negali būti laikomi patikimais ir
apklausti šiuos liudytojus teisme netikslinga. Kasatorė mano, kad tokia teismų
motyvacija rodo, kad įrodymai prieš ją dar iki jų ištyrimo teismo posėdyje jau
turėjo išankstinę galią teismams. Taigi bylos nagrinėjimas buvo formalus,
įvertinant iš anksto teismui žinomus ir nereikalaujančius papildomų pastangų
motyvuojant jų patikimumą E. Č. ir K. Š. parodymus. Kasatorė pažymi, kad
baudžiamosios bylos dėl melagingų parodymų dalykas yra jos parodymų davimo, o
ne plėšimo aplinkybės, todėl proceso metu ji prašė neapklausti nei vieno iš
toje baudžiamojoje byloje dalyvavusių asmenų, o tirti tik bylos procesinius
dokumentus. Tačiau liudytojai E. Č.
ir K. Š. apklausti ne apie nuteistosios parodymų davimo, bet plėšimo aplinkybes,
jau patvirtintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Savo parodymų keisti jie negalėjo
dėl grėsmės, kad už tai gali kilti baudžiamoji atsakomybė. Taip pažeistos
Teismų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies bei BPK 346 straipsnio nuostatos, iškraipyti
baudžiamojo proceso principai. Kasatorė mano, jog minėtų liudytojų parodymai
turi būti pašalinti iš nuosprendžio ir nelaikytini įrodymais. Ji taip pat
nurodo, kad esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui ir pripažinus
melagingais liudytojos D. M. parodymus baudžiamojoje byloje dėl plėšimo, teismo
nepavykęs bandymas dar kartą apklausti ją apie plėšimo aplinkybes reiškia liudytojos
provokavimą duoti melagingus parodymus, jei ji pakartotų kartą jau duotus, arba
duoti parodymus, neatitinkančius jos tikrosios valios.
Apibendrindama kasatorė daro išvadą, kad jai nebuvo
užtikrinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6
straipsnio 1 dalyje numatyta teisė, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką
viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas
ir nešališkas teismas.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde išdėstyto nenagrinėtino
prašymo
Kasatorės prašymas panaikinus skundžiamus teismų
sprendimus ją išteisinti negali būti nagrinėjamas ir tenkinamas, nes tokios
galimybės nenumato įstatymas. BPK 382 straipsnyje, nustatančiame, kokias
nutartis teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, gali priimti, nėra numatyta tokios
nutarties, kuria nuteistas asmuo būtų išteisinamas.
Dėl skundo nenagrinėtinų argumentų
Dalis kasaciniame skunde išdėstytų argumentų nesudaro
bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad
nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina
nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Todėl argumentai,
nurodantys į tuos teisės taikymo klausimus, kurie nebuvo ir nėra iškilę šioje
baudžiamojoje byloje skundžiamuose Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m.
gegužės 9 d. nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartyje, išeina už teismo įgaliojimų
nagrinėjant šią kasacinę bylą ribų. Be to, kasacinės instancijos teismas
byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų
nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nevertina. Dėl
šios priežasties kasatorės argumentai, kuriais nurodoma į liudytojų K. Š.
ir E. Č. parodymų prieštaringumą, taip pat baudžiamojoje byloje Nr. 42–1–667–04
duotų M. R., E. K., E. J. ir A. U. parodymų vertinimą, būdami
susiję ne su teisės taikymu teismų nustatytiems faktams, bet su pačių faktų
konstatavimu ar jų paneigimu, nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir
dėl to paliktini nenagrinėti.
Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo
Kasatorė teigia, kad pažeistos BPK 20 straipsnio 4
dalies nuostatos, jog įrodymais byloje gali būti tik teisėtais būdais gauti
duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame kodekse numatytais proceso veiksmais,
kadangi jos parodymus, duotus plėšimo byloje, pareigūnai užrašė laisvai
apibendrindami, o ji tuo metu dėl savo amžiaus nesuprato, kaip tiksliai turi
būti fiksuojami parodymai ir manė, kad pareigūnai turi teisę taip daryti. Tokiu
aspektu kasatorės argumentai dėl jos parodymų fiksavimo pirmą kartą iškeliami
kasaciniame skunde. Apeliaciniame skunde šiais argumentais nuteistoji ginčijo
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų pagrįstumą, t.y. jų atitikimą
faktinėms bylos aplinkybėms. Teisėtais būdais gauti duomenys yra tokie, kurių
gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams ir kuriuos
galima patikrinti BPK numatytais veiksmais. Apeliacinėje nutartyje atsakant į
nuteistosios argumentus yra patikrintas ir jos parodymų vertinimo pagrįstumas,
ir jų kaip įrodymų gavimo teisėtumas. K. S. kaip liudytoja buvo apklausta
dalyvaujant jos motinai. Pastabų dėl 2004 m. lapkričio 3 d. apklausos protokolo
nėra. Jos parodymų paskesnio patikrinimo galimybė įgyvendinta. K. S. parodymų
teisiamajame posėdyje turinys, lyginant su jos parodymais, duotais ikiteisminio
tyrimo metu, iš esmės analogiškas. Apeliacinėje nutartyje dėmesingai ir
detaliai išdėstytos teismo išvados, kodėl šie nuteistosios argumentai atmetami.
Naujų argumentų dėl įrodymų gavimo teisėtumo pažeidimų kasaciniame skunde
nuteistoji nepateikia. Esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad nuoroda į BPK 20
straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimą deklaratyvi, todėl šie skundo argumentai
atmestini.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Kasatorė teigia, kad pažeistos BPK 20 straipsnio 5
dalies nuostatos, įpareigojančios teismą įrodymus vertinti pagal savo vidinį
įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu,
vadovaujantis įstatymu. Šį skundo teiginį nuteistoji grindžia tuo, kad teismai
pažeidė įstatymą, nes tam tikriems įrodymams suteikė išankstinę galią,
pasisakydami dėl M. R., E. K.,
E. J. ir A. U. baudžiamojoje byloje Nr. 42–1–667–04 duotų parodymų. Taip
pat ji nurodo, kad proceso metu prašė neapklausti nei vieno iš toje
baudžiamojoje byloje dalyvavusių asmenų, o tirti tik bylos procesinius
dokumentus.
Kaip matyti iš bylos dokumentų turinio, kasatorė ir jos
gynėjas pirmosios instancijos teisme dėl įrodymų tyrimo tvarkos neprieštaravo,
apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikti įrodymų tyrimo neprašė, o apeliaciniame
skunde jos minimo prašymo remtis tik rašytine bylos medžiaga nereiškė.
Įstatyme nustatyta, kad įrodymų vertinimas yra teismo
prerogatyva. Teismų sprendimuose padarytų išvadų motyvai įstatymų taikymo
požiūriu pakankamai išplėtoti, išsamūs ir logiški. Bylos dokumentai neteikia
pagrindo manyti, kad šioje konkrečioje byloje pažeistos BPK 20 straipsnio 5
dalies nuostatos.
Dėl
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies
nuostatų įgyvendinimo
Skundo teiginius apie bylą nagrinėjusių teismų
šališkumą bei Žmogaus teisių ir
pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą nuteistoji iš esmės grindžia nuoroda į
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 7 d. kasacinę nutartį Nr.
2K-148/2006, tvirtindama, kad šioje nutartyje dar iki bylos išnagrinėjimo jau
pasisakyta kasatorės kaltės klausimu, taip suvaržant teismų sprendimų laisvę.
Toks minėtos kasacinės nutarties ir jos įtakos bylą nagrinėjusiems teismams
traktavimas nėra teisingas. Ši nutartis yra priimta kitoje – plėšimo – byloje.
Nutarties teksto fragmente, kurį nurodo kasatorė, nėra pasisakoma jos kaltės
klausimu. Kasacinės instancijos teismas atitinkamu tekstu, kaip matyti ir iš
jam suteikto pavadinimo, išdėstė savo poziciją dėl įrodymų vertinimą
reglamentuojančių BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi baudžiamojoje byloje dėl
plėšimo. Nutartyje konstatuota, jog K. S. kaip liudytojos parodymus teismas,
nagrinėjęs plėšimo bylą, patikrino ir įvertino surinktų įrodymų kontekste,
pripažino juos prieštaraujančiais kitiems įrodymams ir melagingais, todėl
atmetė galimybę jais vadovautis. Kasacinės instancijos teismas pritarė tokiam
sprendimui, taip išsakydamas savo vertinimą ne dėl K. S. parodymų turinio, bet
dėl to, kad teismas pasielgė teisingai jais nesiremdamas, nes pripažino juos prieštaraujančiais
kitiems įrodymams ir melagingais. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad
ikiteisminis tyrimas dėl K. S. duotų melagingų parodymų inicijuotas
gerokai anksčiau, negu priimta minėta kasacinė nutartis. Tą patvirtina Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. nutartis, Šiaulių miesto
apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos 2005 m. spalio 11 d. tarnybinis
pranešimas, tą pačią dieną surašytas pavedimas atlikti ikiteisminį tyrimą ir
kiti bylos dokumentai. Visa tai prieštarauja kasatorės teiginiui, kad jos
baudžiamosios atsakomybės klausimas dėl priimtos atitinkamo turinio kasacinės
nutarties buvo jau iš anksto apspręstas, taip paneigiant teismų nešališkumo
galimybę. Kitų argumentų, keliančių pagrįstą abejonę šią baudžiamąją bylą
nagrinėjusių teismų nešališkumu, skunde nėra. Šiaulių miesto apylinkės teismo
pirmininko 2006 m. balandžio 26 d. patvarkymu byla, paaiškėjus, kad ji
perduota nagrinėti teisėjai, priėmusiai nutartį informuoti prokuratūrą apie
tai, kad K. S. teisiamajame posėdyje davė melagingus parodymus, paskirta
nagrinėti kitam teisėjui. Kaltinamosios pareiškimas dėl nušalinimo Šiaulių
miesto apylinkės teismo teisėjams teismo posėdyje motyvuotai atmestas. Šiaulių
apygardos teismo teisėjas, kuris buvo paskirtas nuteistosios K. S. baudžiamąją
bylą apeliacine tvarka nagrinėsiančios teisėjų kolegijos pirmininku, savo
iniciatyva nusišalino nuo šios bylos nagrinėjimo motyvuodamas tuo, kad yra
nagrinėjęs kitą bylą, kurioje pasisakė dėl K. S. duotų parodymų vertinimo, ir
siekia pašalinti bet kokias abejones teisėjų nešališkumu. Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos posėdyje proceso dalyviai
nušalinimų nepareiškė. Visa tai rodo, kad bylą nagrinėję teismai dėjo
pakankamai pastangų tam, kad būtų pašalintos bet kokios abejonės dėl jų
eventualaus šališkumo. Todėl pagrindo įžvelgti Žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimą nėra.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n
u t a r i a:
nuteistosios
K. S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Valerijus
Čiučiulka
Viktoras Aidukas
Egidijus
Bieliūnas